Elegija apie Granausko šunį

neuman-krasnahorkai-knygoje

Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti / mano draugo gyvenimas ir mirtis. – Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2012 – 172 p.

Skaitant pirmą dešimtį puslapių dingteli: ar tai ne knyga vaikams? Lyg ir ne. Svorio prideda tai, kad knyga rašyta kaip paskutinė, priešmirtinė, nors po jos išleistos dar trys. Kūrinys autobiografinis, bet pasakotojas atrodo nepatikimas. Jeigu būtų juntama autoriaus saviironija, galima būtų aptarti komišką pasakojimo ir vaizdo, kuris iškyla skaitant, nesutapimą. Tačiau apysakoje saviironijos nėra.

Romualdo Granausko kalbėjimas iš pirmo žvilgsnio naiviai atviras, pasakojimas nuoseklus. Modernių meninių priemonių nerasta, chronologinė įvykių seka sutampa su jos išdėstymo apysakoje seka, t. y. siužeto kaip ir nėra. Jei peršokama laike, tai netoli ir trumpam, o nuolat išlendantys pasikartojimai, priminimai ar vienos kitos užuominos išvystymas po dešimties puslapių, sukuria teksto ritmą. Tai daro tvarkos, rišlumo įspūdį. Pagrindinis veikėjas – vokiečių tigrinis bokseris vardu Bulis, ir visa istorija sukasi apie jį, nors kartais labai norisi, kad autorius iš to kelio išklystų. Granauskas – žodžio meistras ir smagu matyti smulkias istorijas it šuniukus „lengva ranka“ traukiamus iš fokusininko skrybėlės. Gyvūno draugystė, gamta, kova su ligomis, žūklė, atostogų anekdotai politinių perversmų fone – visa tai aprašyta aistringai ir paveikiai, tačiau šįkart susitelksiu į pasakojimo kontekstą.

Atėjus politiniams neramumams – lyg juokais, lyg rimtai dėsto Granauskas – darbo daug turi tik žurnalistai, nes rašytojų pareiga „sėdėti per dienas su šuniu kambaryje ir žiūrėti televizorių“ (p. 155). Iš kur toks „šiltas“ požiūris į savo profesiją? Tais laikais, kai Granauskas pirko veislinį šunį, jo kaina buvo mano tėvo (fabriko darbininko) pusmečio uždarbis. Šiais laikais Rašytojų sąjunga, kiek žinau, nebeskirsto butų savo nariams, o iš rašymo retas kuris gali pragyventi. Tai palyginus, galima geriau įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis gyveno sistemai palankūs sovietiniai rašytojai ir ko jie neteko, pasikeitus santvarkai. Tas pasaulis, kurį jie žinojo nuo pat gimimo, sugriuvo: „…lyg Žemė būtų pradėjusi suktis į kitą pusę: Rytuose vis labiau temo ir tirštėjo tamsa, o iš Vakarų jau prasimušdavo (…) prošvaistės.“ (p. 147) Kaip sakysi tiesą, jei esi išmokęs kalbėti pusiau tiesą? Kokia ta tiesa? Kaip kalbėsi garsiai, laisvai, jei esi išmokęs bendrauti nutylėjimais? „Juk anksčiau rašėm vien iš kažkurių užuominų, nujautimų, iš visą laiką kažkur labai giliai maudžiančio kitokio gyvenimo ilgesio. O dabar visiems tartum atėmė amą. Rodos, nė vienoje galvoje nebeliko ramių minčių, širdyse – talentų, pirštuose – mokėjimo rašyti…“ (p. 147)

Sonata Šulcė straipsnyje „Kas slypėjo už sovietmečio Rašytojų sąjungos durų?“ aptaria lietuvių rašytojų konformizmo strategijas, viena kurių – laukimas. Strategijos esmė – gerai išmanyti žaidimo taisykles ir daryti ėjimą tik tada, kai esi įsitikinęs jo sėkme. Šią strategiją galima iliustruoti Granausko pasakojimu apie jo žymiosios apysakos „Gyvenimas po klevu“, už kurios honorarą ir premiją įsigytas šuo, publikavimo istoriją. Santūrūs sveikinimai („chrestomatinį kūrinį parašei!“), autorius, paliktas vienas, laukia reakcijos, bijodamas, kad valdžia gali imtis represijų (jau kelis kartus buvęs įkištas beprotnamin), nebent eilinis CK pirmininkas pasimirs – juk vadų mirties dešimtmetis – paskui netikėtai žinia apie premiją, pripažinimas… Tai Granausko versija. Faktai: „Gyvenimas po klevu“ publikuotas politinio „atšilimo“ laikmečiu, kai grėsmė patekti beprotnamin atitolo. Gorbačiovas tapo Sovietų sąjungos vadovu 1985–aisiais, 1988–ųjų vasarą – jau Sąjūdžio mitingai. Grėsmė rašytojui galėjo ateiti iš kitos pusės.

„Kas iš rašytojų prisipažino, bendradarbiavęs su saugumu? Romualdas Granauskas, dėl to verkęs Sąjūdžio metais. Tik tas jo bendradarbiavimas buvo juokingas.“ – teigia Rimantas Kmita. Daugiau apie Granausko „nuodėmes“ rasti nepavyko. Kaip jis bendradarbiavo ir kiek tai buvo juokinga, jei pats žmogus viešai verkė? Iš teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės esu girdėjusi, kaip Sąjūdžio mitinge vienas literatas, ar pamiršęs tekstą, ar tiesiog nebegalėdamas kitaip, deklamuodamas ėmė… skausmingai loti: „Au-au-au, au-au-au, au-au-au!“ Dabar prisiminiau šią istoriją ir suvokiau, kad anekdotas, ko gera, apie Granauską (jiedu su režisiere draugavo).

Šuns pareiga, kaip apysakoje tai daug kartų pabrėžiama, – saugoti šeimininką. Nuo ko? Granauskas gyveno sostinės centre, gyvenamųjų namų rajone, o ne kaime kur nors, ne vienkiemyje ir ne karo metais, bet veislę išsirinko tokią, kad žmonės bijojo pas jį į svečius ateiti, nekalbant jau apie šuns glostymą… Tik vienas epizodas yra apie tai, kaip Bulis užsipuolė banditus brakonierius, tiesiogiai šeimininkui grėsmės ir nekėlusius. Užtat šeimininkas ir šuo išdidžiai marširuoja gatvėmis, jausdami baimingą aplinkinių pasigėrėjimą. Jiedu ypatingai, kone mistiškai susiję. Ne tik išoriškai panašūs, bet ir veikia kaip dvinarė sistema, todėl galime tarti, jog žmogaus projekcija į šunį šiuo atveju yra ir šuns atspindys žmoguje. Šuns perdėtas sargumas išreiškia tai, ką jaučia šeimininkas: grėsmę kelia žmonės, bijoma kontakto su be kuo, nepasitikima net draugais – štai kolegą Šavelį nasrai sugriebė imant ne savo degtukų dėžutę. Nepaprasta baimė, turinti neišsakytą, bet tikrą pagrindą, reikalauja nepaprastos savisaugos.

Kitas epizodas. Artėja sausio tryliktosios naktis, sutemus Granauskas su šunimi eina pasitikti iš darbo žmonos žurnalistės, dirbusios tuo metu televizijoje: „Kai jis [Bulis] vedė mudu namo, ties didžiąja gatvių sankryža aš pasižiūrėjau vadinamojo „Kvarco“ pusėn. Ten buvo visos Lietuvos telefonų mazgas. / – Genute, o kodėl prie „Kvarco“ nėra žmonių? Kodėl niekas jo negina? Penki omonininkai gali tokį neginamą užimti, ir bus atkirstas telefono ryšys visoj Lietuvoj?…“ (p. 153) Pasako taip autorius ir, vedinas aršiu šunimi, nueina su žmona namop – saugoti objekto mintis jam nekyla. Tuo tarpu prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų dega laužai, žus žmonės.

Vienas iš būdingų „rusiškosios mokyklos“ bruožų – tiek šunų dresūroje, tiek menuose – sentimentalumas, maskuojantis brutalumą ar net žiaurumą, nukreiptą ne tik į aplinką, bet ir į save. Savidestrukcija pasireiškia, kad ir rūkymu, girtavimu, sveikatos neprisižiūrėjimu – šitai mato skaitytojas, bet ne pasakotojas. Man iškalbingas pasirodė kone šuniškas autoriaus žvilgsnis pro daugiabučio langą į šlavėją: „Jam tikrai buvo jau aštuoniasdešimt metų, toks nedidelis, liesas, lyg supintas iš vienų gyslų. Žiūrint į jį, ne mane vieną, manau, imdavo pavydas: iš kur šitame liesame senuke, praleidusiame penkiolika metų Sibiro sniegynuose, dar šitiek jėgos ir sveikatos, o štai tu, penkiasdešimtmetis, jokiuose Sibiruose ir lageriuose nebuvęs, vargais negalais beužlipi į savo ketvirtą aukštą?“ (p. 140) Neatsitiktinis priešpastatymas sveikas tremtinyssergantis sovietikas rodo, kad pasakotojo viduje dedasi skausmingi procesai, ieškantys išraiškos, proveržio, kuris šioje apysakoje tiesiogiai taip ir neįvyksta.

Paskutinė Granausko apysakos scena – autoriaus atvirame laiške mirusiam šuniui – tiesiog kadras iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija“, nors autorius to nesuriša. Tarkovskio filme emigravęs rašytojas ilgisi savo šuns, nežinia – mirusio ar gyvo, tačiau toli, tėvynėje likusio. Juodai balta prietema. Žmogus guli lovoje kniūpsčias, nuleidęs kairę ranką link grindų… Tarkovskis mums rodo paveikslą, o Granauskas tarytum rašo jam išgyvenimą: „Ir pajutau, kaip tavo vėsi nosis prisilietė prie mano nuleistos rankos, aš ją pakėliau ir glosčiau tavo švelnią šilkinę galvą, nuo to švelnumo man pasidarė lengva ir gera, ir aš nugrimzdau į miegą.“ (p. 170)

Apysakos scena jausminga, tačiau nejaudina, kadangi kūrinio kontekstas jau sukūrė distanciją. Sunku gailėtis dėl netekties. Šuo mirė beprasmiškai – neprižiūrėtas, per karščius ištiktas širdies smūgio. Bandoma tam suteikti prasmę: atseit šuo paėmė šeimininko infarktą, buvo toks ištikimas, kad mirė vietoj jo… Su Tarkovskio šunimi kitaip, jis – pakylėtas, metafizinis ir simbolizuoja visa, kas yra žmogui gimta: šeimą, gamtą, tėvynę – tylinčią, laukiančią, kasnakt grįžtančią apie save priminti. Tiek filmo, tiek apysakos finale šuo laukia mirusiojo. Tai vedlys į anapusę. Darau prielaidą, kad kažkur giliai suvokė tai ir Granauskas.

Nepaisant gražios ir gyvos (kaimiškos) kalbos, Granausko kūrinys yra anachronistiškas ir nuviliantis. Represuojant nemalonius prisiminimus, bandoma ištraukti šviesą, įtikėti ir net įtikinti, kad seniau (t. y. prieš Nepriklausomybės atgavimą!) pasaulis buvo gražesnis, prasmingesnis ar net doresnis, nors išties gyventa ir kurta kalėjimo sąlygomis. Tai – kreivas veidrodis. Sovietinės kartos žodžiuose juntama nemaloni potekstė apie baimę, kad „reikės nebebūti“ ne tik gyviems, bet ir gyviems atmintyje. Skaitant nematomus tokių kūrinių posluoksnius galima labiau suprasti ne tik apie tai „ką jie mums padarė“, bet ir apie tai, ką mes padarėme sau.

 

Nuorodos:

Rimantas Kmita „Gyvenimo situacijos visą laiką yra nevienareikšmės“

Sonata Šulcė „Kas slypėjo už sovietmečio Rašytojų sąjungos durų?“

(Recenzija publikuota 2015 m. internetiniame leidinyje „Rankos“.)

Tobulų eskizų dirbtuvės

Edward Weston

Pagal Gombrowiczių

Įeik į sapno sferą.

Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

(Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

Pagal Bernotaitę 

Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

3. Laikas rinkti medžiagą.

Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.

Knyga kaip (metų) poelgis

tarkovskio polaroidas

Rusų kino režisierius Andrejus Tarkovskis viename interviu pasakė, kad kinas jam yra ne tik kūryba, tai – jo gyvenimas. Todėl, taip išeina, kad kiekvienas filmas yra poelgis.

Mano 2013-ųjų metų poelgis – romanas „Katė, kurios reikėjo“. Atlikti jį nebuvo lengva nei fiziškai, nei psichiškai. Pamenu vieną savaitę, kai buvau smegusi neviltin, maniau, kad nesugebėsiu užbaigti to, ką pradėjau, – ir tai ne apie rašymą, o apie leidybą… Tačiau buvo aišku, kad neturiu kito pasirinkimo – ši knyga tiesiog yra mano gyvenimo dalis. Nebūti jos negali, nes esu aš. Laimei, esu ne viena.

Taip prisiminsiu šiuos metus – tai „Katės…“ metai. Kieno bus ateinantys metai? Galbūt – to romano, kurio eskizą šiomis dienomis skaito mano vyras.

Ne, nebūtinai kiekvienas rašytojas (ar bet kurios meno šakos kūrėjas) išgyvena savo kūrinius kaip poelgius. Po paskutiniojo savo filmo Tarkovskis pasakė savo žmonai, kad reikia keisti metodą, pakaks žaisti su likimu. Mat jo kūryba buvo taip tampriai susijusi su gyvenimu, kad tai, kas įvykdavo jo filmuose, anksčiau ar vėliau išsipildydavo tikrovėje. Deja, išsipildė ir paskutiniojo filmo apokalipsė (turiu omenyje „Aukojimą“), ir priešpaskutiniojo filmo nuosprendis: poeto mirtis ne savo žemėje („Nostalgija“).  Taigi kurti reikia – bandyti – atsakingai. Nujausti, jog taip keiti (kuri) savo paties likimą. O kaip gi kitaip?

Šiais metais su manimi susisiekė keletas žmonių, kuriems reikėjo skaitytojo, rašančiojo skaitytojo, nuomonės. Ačiū jiems, nes priminė dalykus, kurie man jau nebe tokie aktualūs, todėl juos primiršau. Pavyzdžiui, jau negalvoju apie tai, kaip prisistatyti: sakau, kad esu rašytoja, o jei klausia apie išsilavinimą – aktorė. Man tie pavadinimai neturi didelės reikšmės, tačiau tai juk visuomenei suprantamos etiketės, padedančios orientuotis. Tik tiek, jeigu pats jų nesureikšmini. Visgi pripažinti sau, kad esi rašytojas, kad dirbi rašytojo darbą, pasirodo, didelis žingsnis. Ypač jei atėjai į šį darbą iš kitos sferos. Svarbu yra savęs klausti ir koks esu rašytojas? Kas man yra rašymas? Kas man yra knygos apskritai? Atsakymai kinta su klausiančiojo amžiumi ir patirtimi.

Ačiū, kad bendraudami su manimi keitėtės patys ir keitėte mane. Nekantriai laukiu kitų susitikimų, kitų pokalbių, kitų poelgių. Artėjant Naujiesiems metams – tai simbolinei, orientacinei metų ribai – linkiu smalsumo, šviesos ir sveikos neramybės… Rašykite!

~ Sandra

P.S.: Nuotrauką radau čia (nuoroda) – ji yra paties Tarkovskio daryta polaroidine kamera.