Gydantis rašymas (4)

(Tęsinys. Pradžia čia.)

Siaubas ar tragedija?

Filosofas Alainas de Bottonas pastebėjo skirtumą tarp siaubo istorijos ir tragedijos. Pasibaisėjimą mums kelia faktai, išdėstyti sausai, neparodantys priešistorės, žmonių charakterių, neleidžiantys su tais žmonėmis tapatintis. Atsiriboję nuo nusikaltėlio, lengvai galime pavadinti jį monstru, ne žmogumi. Atėmę iš jo žmogiškumą, lengvai galime nužudyti.

Turbūt girdėjote tas baisias istorijas apie vaikus, kuriuos nužudė tėvai ar įtėviai. Kokia buvo visuomenės reakcija? Kai kurie geri žmonės ėmė šaukti, kad būtina įvesti mirties bausmę. Manau, jie sureagavo į faktus ir neįsijautė į žmogžudžių kailį, nepagalvojo, kad nusikaltimas yra tų žmonių gyvenimo tragedija.

Tragedija dramoje – tai istorija, kurioje vyksta skausmingi dalykai ir kurios pabaiga nelaiminga. Dažniausiai finale žūsta pats herojus arba jam labai svarbus asmuo. Istorija baigiasi kieno nors mirtimi. Ar retai skaitome tokias istorijas, matome filmus, kur daug žiaurumo?

Teatre vis dar statomos senovės graikų tragedijos, kurių herojai daro siaubingus nusikaltimus. Štai Edipas nužudo savo tėvą, veda savo motiną, susilaukia su ja vaikų, tada viskas išaiškėja, Edipo motina/žmona nusižudo, jis pats išsiduria akis ir išeina elgetauti… Ką jaučia publika, sekdama šios istorijos vingius? Šaukia, kad reikėjo Graikijoje įvesti mirties bausmę?

Katarsis

Senovės graikų filosofo Aristotelio nuomone, tragedija nėra vien siaubas, beprasmis klaikių įvykių srautas. Tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti tragediją, turi progą pajusti katarsį – dvasinį nušvitimą, pakylėjimą, svarbių dalykų suvokimą, apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia. (Išties yra išlikę pasakojimai apie anuometinio teatro poveikį: spektakliai vykdavo nuo ryto iki vakaro, ir publika tiek įsiaudrindavo, kad „moterys gimdė, o vyrai alpo“.)

Štai, kaip žiūrėdamas į Ludovizio Junonos skulptūrą katarsį apibūdino klasicistas poetas ir filosofas Friedrichas Schilleris: „Vienų dalykų neįveikiamai pagauti ir pritraukti, o kitų laikomi per atstumą, mes vienu metu išgyvename ir didžiausios ramybės, ir didžiausio susijaudinimo būseną, ir atsiranda tas nuostabus jausmas, kuriam intelektas neranda sąvokos, o kalba — žodžio.“

Vadinasi, tokį didelį skirtumą gali daryti vien įsigilinimas į dalykus, kurie papildo faktus emocijomis. Smurtas netenka galios, kai publika supranta, kokie buvo veikėjo elgesio motyvai ir mato įvykių sekos priežastingumą.

Dėmesio vektoriai

Introspekcija, žvilgsnis į savo vidų, yra bandymas suprasti, kas įvyko praeityje, įprasminti atminties įvykius. Kaip dažnai esu girdėjusi, o jūs gal patys esate sakę: mano gyvenimas toks spalvingas, kad galėčiau apie jį parašyti romaną. Labai laukiu tokių romanų! Tik perspėju dėl vienos smulkmenos: tame romane veiksite ne tik jūs, pagrindinis personažas, kurį nuskriaudė visas pasaulis, tame jūsų romane turės atsirasti dar keli stiprūs veikėjai ir jūs turėsite įsigilinti į jų elgesio motyvus. Tam, kad suprastumėte kitus, turėsite atsistoti į jų poziciją, pasakoti iš jų perspektyvos, matyti pasaulį ir save jų akimis. Šitai yra labai brangi patirtis, kurios jums linkiu.

Susidomėję kitais, nukreipę dėmesio vektorių nuo savo asmens į pasaulį, matydami pasaulį kitų akimis, jau nebegalime kaltinti kitų tuo, kas gal išties buvo mūsų pačių kaltė. Nekalbu apie nusikatimų aukas: niekas negali išteisinti prievartautojo arba žudiko. Bet net ir juos turime pabandyti suprasti. Turime įsivaizduoti Hitlerio (ar kokio kito monstro) vaikystę ir verkti, kai jį muša sadistas tėvas, pykti dėl jo mazochistės motinos atsisakymo apginti vaiką. Visada verta rašant paklausti savęs: o ką aš būčiau daręs to kito žmogaus vietoje?

Kas, jeigu aš nuskriaudžiau kitą? Kas, jeigu mano nuskriaustas žmogus negalėjo apsiginti ir aš tuo pasinaudojau? Baisiausias dalykas man yra negalinčiųjų apsiginti, nekaltų, mažų ar silpnų padarų skriaudimas. Todėl sakau: smurtas prieš vaikus yra dar viena skaudi tema, apie kurią lietuviškoje terpėje vis dar, galima sakyti, tylima. Laimė, turime Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir „Baltą katytę“…

Priežastingumas ir prasmė

Rašydami apie savo gyvenimą, esame priversti atrasti įvykių nuoseklumą, priežastis ir pasekmes, ko tikrovėje gal ir nėra. Gyvenimas yra chaotiškas atsitiktinumų laukas. Cikliška pasaulyje tik gamta, bet ir gamta nėra pastovi, ji nuolat kinta. Iš kur tas tvarkos įspūdis literatūroje? Mūsų sąmonė, mūsų vaizduotė sukuria tvarką. Bet būtent toji tvarka padeda mums įprasminti praeitį, suprasti save, savo poelgių motyvus ir pasekmes, bandyti kažką keisti savyje ir aplinkoje.

Nesupratę nepasidarytume išvadų. Nepasidarę išvadų sukamės užburtame kasdienybės rate. Reikia sustoti, atsitraukti, nugrimzti į apmąstymus ir keisti kryptį. Rašymas yra puiki priemonė. Nes juk rašydami ir grimztame, ir mąstome, ir randame naujas kryptis.

Empatija ir užuojauta gimdo žmogiškumą

Kuo daugiau mūsų aplinkoje užuojautos, tuo daugiau žmogiškumo, tuo mažiau bus tokių, kuriems žiauriai nepasiseks užsikabinti už gyvenimo… Štai jums mano motyvas, kodėl reikia rašyti ir publikuoti literatūrą: mes privalome įsijausti į kitų istorijas, perteikti jas, kaip savo, sužadinti skaitytojų širdyse gilią užuojautą.

Menas leidžia prisiliesti temų, kurios per skaudžios. Matyti pro kaukės akių skyles, pasakoti kito balsu, įsikūnyti į kitą ir tapti drąsesniu. Atverti žiūrovui lyg ir kito žmogaus žaizdas, kurios iš tiesų yra tavo paties.

Mūsų žmogiškumas matuojamas tuo, kaip sugebame įprasminti savo istorijas. Kodėl mums šiandien, kaip niekad, reikia rašyti? Todėl, kad esame paveldėję ir nuolat išgyvename traumas, kurios mus izoliuoja nuo kitų, o rašymas atveria galimybę suprasti save, atlikti išpažintį ir būti išgirstam. Rašydami gyjame patys ir leidžiame gyti savo skaitytojams. Rašydami mokomės iš savo ir svetimų klaidų, mokomės iš legendų, kurias paveldėjome. Taip tvarkomės su praeitimi — savo, tėvų, tėvynės. Rašydami įsivaizduojame ir programuojame ateitį.

Nuo dienoraščio iki romano

Turime rašyti daugiau ir daugiau dalintis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau gydančio rašymo reikalingumą ir galią. Bet nė vienas autorius nepradėjo savo karjeros nuo romano. Visi pradeda nuo introspekcijos ir mažų, dažniausiai nesėkmingų, bandymų.

Gydančio rašymo pradžia yra dienoraštis. Ši priemonė naudojama ir psichologinėje terapijoje. Dienoraštis turi būti skirtas tik sau ir gydomąją galią pajunta pirmiausiai patys dienoraščio rašytojai. Pastebėta, kad ilgai rašant dienoraštį pagerėja tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pasitaiso imuninė sistema, kepenų ir plaučių veikla, gerėja atmintis, mažėja kraujospūdis, greičiau pasveikstama po ligos, mažėja vizitų pas gydytojus, gerėja nuotaika ir mažėja stresas bei iš baimės kylantis priešiškumas aplinkai.

Rašydami išmokstame geriau išreikšti savo jausmus, rišliau pasakoti istorijas, sklandžiau kalbėti, tampame atidesni sau ir kitiems. Išmokstame priimti kito nuomonę ir argumentuotai išdėstyti savąją. Dienoraščio rašymas padeda pagrindą ilgalaikiam santykiui su literatūra, leidžia atrasti savo balsą, autorinį stilių, moko nemeluoti.

Ne viską, ką rašome dienoraštyje, būtina skaityti — kyla pavojus, kad imsime mėgautis savo žodžiais, užuot būdami savikritiški. Arba atvirkščiai — imsime smerkti save už tą purvą, kuris dienoraštyje liejasi laisvai. Dienoraštis naudingas ir tada, kai suplėšomas ar sudeginamas. Svarbiausia, kad rašydami atvėrėmė duris iš savo vidinio pasaulio į išorinį. Leidome sau būti atviri ir atviromis akimis.

Pabaigai

Mes nesitaškome šiaip sau, mes visi skęstame. Mes visi išgyvename vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo turime tvarkytis. Mūsų visų istorijos tragiškos, nes finale visi mirštame. Bet ar tai svarbu? Ar svarbiau yra ta istorija, kurią po savęs paliksime? Koks bus mūsų kartos, mūsų amžiaus naratyvas?

„Marmuro luitas, nors jis visada yra ir bus negyvas, vis dėlto gali tapti gyvu pavidalu architekto ir skulptoriaus rankose; o žmogus, nors jis yra gyvas ir turi pavidalą, dėl to dar toli gražu nėra gyvas pavidalas. Kad jis pasidarytų juo, reikia, kad jo pavidalas taptų gyvenimu, o jo gyvenimas — pavidalu. Kol mes tik galvojame apie jo pavidalą, jis yra tiktai negyva abstrakcija; kol mes tik jaučiame jo gyvenimą, tas gyvenimas neturi pavidalo, yra tiktai impresija. Tik tuomet, kai žmogaus forma gyvena mūsų pojūčiuose, o jo gyvenimas susiformuoja mūsų intelekte, jis tampa gyvu pavidalu; taip esti visais tais atvejais, kai mes sakome, kad žmogus gražus.“ — Friedrichas Schilleris.

(pabaiga)

Intelektualus malonumas

čiurlionis-pilis

„Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?

Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.“

Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos“ neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba“, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti“ ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs.

* * *

Nepamirštu savo pažado parašyti apie popsą ir žanrą – temą, kurią bandžiau tyrinėti, bet, prisiskaičiusi filologinių kliedesių, vos neišsikrausčiau iš proto. Laimei, vienas sakinys mane nušvietė: viena literatė, perskaičiusi mano knygos anotaciją (skirtą paskutiniam knygos puslapiui), teigė, jog vien tai, kad romano siužetas, jo istorija yra suprantama ir įmanoma nupasakoti, liudija, jog mano knygą galima priskirti populiariajai literatūrai. Padėkojau jai, pridurdama, kad esu ne prieš populiarumą, tad belieka tik laukti sėkmingų pardavimų. Tačiau jei pardavimai bus vangūs – o, tada jau tikrai imsiu save laikyti aukštosios literatūros kūrėja. (Čia, žinoma, ironizuoju.) Turbūt po žodžiu populiarus klojama kita reikšmė – tai kūrinys, skirtas plačiajai auditorijai, lengvai suprantamas visiems (todėl potencialiai gerai perkamas).

Kai ėmiau domėtis, ką literatų žodyne reiškia terminas populiarioji literatūra, man davė pavyzdį iš žanrinės literatūros (kažkokį nepopuliarų fantastą, rašiusį Smetonos laikais). Manau, aiškiau būtų minėti žodį populiarus, kai knyga tikrai populiari (žinoma ir gerai perkama), žanrinė – kuomet parašyta tam tikruose formos rėmuose (turiu omenyje prozos žanrus: detektyvą, fantastiką, siaubą, meilės romaną, etc.), o norint pabrėžti skaitalo eskapistinį lengvumą ir tai, kad jis skirtas ne dvasinei saviugdai, ne mąstymui, o poilsiui – minėti žodį pramoginė.

Žanrinis kūrinys nebūtinai sulauks populiarumo visuose skaitytojų sluoksniuose, nors vis iškyla kokia banga – paskutinė, pvz. erotinio žanro, sužibėjusio pilkais atspalviais – bet paprastai kiekvienas žanras turi savo ištikimų mėgėjų sluoksnį arba sluoksnelį. Taipogi aukštoji literatūra gali skolintis žanro elementus ir tapti populiari dėl autoriaus (Orwello, Voneguto, Atwood fantastinės distopijos).

Atkreipus dėmesį į šiuolaikinės literatūros tendencijas (pasaulyje), galbūt paaiškėtų, jog sunkiai suprantami kūriniai retai patenka ne tik į skaitomiausiųjų, bet ir į apdovanotųjų sąrašus. Julianas Barnesas (ne tik idėjų romanų, bet ir detektyvo meistras; tiesa, pastaruosius pasirašantis slapyvardžiu), kai jo paklausė, ar gera literatūra turi būti sunkiai skaitoma, atsakė, kad ne, neturi būti. Jis pastebėjo, kad ir senoviniai, pripažinti šedevrais kūriniai yra lengvai skaitomi (tas tiesa). Smagu, nors ir keista, žinoti, jog to klausinėjama ne tik Lietuvoje.

Net nekeliu sau tokios užduoties rašyti tam, kad žmonės intelektualiai vargtų. Mano tikslas sukurti intelektualų malonumą. Mano manymu, tai sunkiau, negu parašyti protą stingdantį koaną…

* * *

Nerandu skaitytinų knygų apie Simoną Daukantą. Ir tai yra labai liūdna. Tokia tuštuma, kad gūdu ir kaukt norisi. Tas pats apie kitus autorius galvojant. Kur smagi negrožinė knyga apie Salomėją Nėrį? Apie Vincą Kudirką? Štai apie Mačernį Tapinas (vyresnysis) parašė* – ir ačiū jam. Atrodo, be Tapino niekas neužsiima tokio žanro kūryba. O juk tai – svarbi kūryba. Gal net svarbesnė už aukštąją literatūrą. Galvoji apie tas neapmąstytas ir neaprašytas mūsų asmenybes ir verkti noris. Dėl tos tylos ir tuštumos. Kaip taip gali būti, kad nieko neturime? O gal psichuoju? Et. Niekam neįdomus tas Daukantas, jei ne ant banknoto. O kaip bus įdomus, jeigu apie jį nerašome suprantamai, patraukliai, populiariai? Lietuvos kultūros istorija – šitas baras merdi. Va, pripaišė kažkas komiksų „Simonas Daukantas: vargo pelė“… Patys jūs pelės! Tai buvo dvasios aristokratas!

 * * *

Gavusi vieną tekstą įvertinimui, garsiai paskaičiau kelis sakinius vyrui, o jis, jau eidamas į darbą pro duris, ėmė juoktis, kad baikit, baikit, kas šitaip gali rašyt… Jauni išsilavinę žmonės taip rašo! Be to, jau man gavus šio žmogaus laišką, to paties teksto ištrauką išspausdino „Šiaurės Atėnai“… Pajuokavau, kad reiktų parašyti redakcijai laišką: kaip man dirbti su jaunimu, jeigu jį savo „pripažinimu“ tvirkinate? Mane, to žmogaus vietoje, publikacijos faktas irgi paveiktų. Nenustebau, kad, nusiuntusi pastabas, gavau arogantišką atsakymą su bandymais mane įžeisti. Na, man visai patinka ambicingas ir net šiek tiek arogantiškas jaunimas (ir pati tokia kartais esu, ar buvau). Bet yra ribos. Todėl į laišką nebeatsakiau.

O norėjau (ir galėjau) paaiškinti vienu sakiniu, patarti, kad didžiausia problema šiuo atveju yra kalbinė klausa ir ją būtina lavinti, todėl rašyti kuo aiškesniais ir trumpesniais sakiniais (dabar gi – klaikių vaizdinių kupini sakiniai per dešimt eilučių; neturint klausos!). Atrėžė man, kad būtų neramu, jeigu laiškų kalba sutaptų su kūrinių kalba. Norisi atsakyti, kad tikrai būtų neramu, ypač jei laiškų kalba taptų tokia pat manieringa ir nesuprantama, kaip ir kūrinių kalba – tuomet būčiau tikra, kad susirašinėju su bepročiu. (Tam, kad įsitikinčiau, kad „kitame laido gale“ ne beprotis, net paprašiau papasakoti apie save. Pasakojo sklandžiai ir suprantamai, jokio liguistumo, kurio buvo apstu kūrybiškame tekste.)

Jaunimas nori rašyti aukštąją literatūrą… Gražu. Bet negražu, kai neadekvačiai suvokiamas nuosavas talentas ir į aukštąjį stilių puolama iškart, literatūroje dar, kaip sakoma, kojų neapšilus. Trūksta apsiskaitymo, literatūrinio skonio ir net, kaip minėjau, kalbinės klausos. Įsižeidė dėl mano pasakymo „literatūrinis košmaras“ – turėjau nujausti, kad ne visiems tai gali skambėti juokingai… Mano kaltės tame, kad įsižeidė, tikrai yra. Kita vertus, „literatūrinis košmaras“ – tikrai švelnus pasakymas apie tai, ką radau tekste. O dar bandžiau komentuoti, bandžiau ir gerų vietų rasti – ir netgi radau (tris)! Kartais rodosi, kad ir grafomanija – per švelnus žodis.

Skaitant tokius imi norėti, kad kas nors juos atgrasintų nuo rašymo apskritai. Nes dar niekam neatsitiko nieko bloga dėl to, kad nustojo rašyti (ir brukti savo tekstus kitiems, kad skaitytų). Tuo tarpu, kai tokie gabūs žodžio meistrai, kaip Christopheris Hitchensas, prisipažįsta, kad negali kurti literatūros ir užsiima publicistika, lietuvių literatūros (ir prastų vertimų) dirvonuose subrendę diegeliai įžūliai imasi aukštojo meno. Ne, man negaila grafomanų. Ir neketinu jiems meluoti. Vakar visą dieną kankino vidiniai monologai, susiję su tuo susirašinėjimu, daugiau nebenoriu. Norisi vėl susigūžti ir pačiai mokytis rašyti toliau. Tai visai teisinga kryptis – į vidų, į tylą ir vienatvę. Ko aš galiu kitus išmokyti? Daugiau egoizmo nepakenks. (Egoizmas: reikalauti tik iš savęs.)

* * *

Pasirodo, Aristotelis yra pasakęs apie metaforą, kad tai yra intelekto [intelligence] ženklas ir kad kurti metaforų neišmoksi. Kad ir kaip norėtųsi tikėti, kad viską galima išmokti, reiktų pažvelgti į Aristotelio teiginį atidžiau: ar įmanoma išmokti intelekto, tapti intelektualiu? Tai reikalauja daug atkaklumo ir… kažkiek pradinio kapitalo, ar ne? Kas būtų tas pradinis kapitalas – gal gebėjimas mąstyti abstrakčiai, gebėjimas apibendrinti žinias? Bet ar tai ir nėra dalykai, reikalaujantys intelekto?

Bandau įsivaizduoti kvailį, kuris atkakliai mokosi, siekdamas tapti intelektualu. Sartre’o „Šleikštulyje“ tai būtų iškrypėlis personažas Savamokslis. Dar neteko matyti sėkmės varianto. Įtariu, kad mokytis kurti metaforą be intelekto yra beviltiška. Taigi, pastebėjus, kad žmogus nesusitvarko su metafora (ir gal net neatpažįsta, neįskaito jos), galima ramiai atidėti atvejį į beviltiškų stalčių. Arba ne mokyti kurti metaforas (nors galima bandyti išmokyti perskaityti, bent jau atpažinti jas), o skatinti šiaip mokytis, šviestis. Tapti išsilavinusiu idiotu, bet jau ne ignoramusu. (Anglofonai vartoja žodį ignoramus (an ignorant or stupid person). Lotynų kalboje šis žodis reiškia „mes nežinome“, bet tiksliau būtų „mes ignoruojame“ arba kitaip „mes nežinome ir nenorime žinoti“.) Nesu priešiškai nusiteikusi prieš idiotus, kai tai tiesiog naivūs žmonės. Bet tokie atvejai – reti.

* * *

Neseniai perskaičiau apie rašytojus, kažką apie „rašytojo gyvenimą“. Aiškiai pajutau, kad yra tam tikras žmonių ratas, žmonių, kurie vadinami (ir vadina save) rašytojais. Dar daugiau – jie jaučiasi esą rašytojai. Jie yra rašytojai. Kaip sakė Oscaras Wilde’as – tai jų laimė, tai ir jų bėda. Tapti savo profesijos persona yra siaubinga. Aš nesu rašytoja, nors leidžiu save taip vadinti ir pati taip pasivadinu. Bet tai tik žodis, tuščias žodis man. Etiketė, leidžianti mane priskirti tam tikram ratui žmonių. Tačiau nesijaučiu esanti to rato dalimi. Gal tas ratas yra… Gal jis tik socialine prasme egzistuoja? Mano vidaus tai negali suvaržyti. Viduje aš esu aš. Sandra Bernotaitė – pirmas vardas man duotas mano tėvų, kurie patys man yra duotybė, o antras vardas – pavardė – ženklina tąją duotybę, tai mano kilmė. Kartais taip stipriai norisi išsiveržti iš bet kokių ratų. Neleisti prilipti jokiai etiketei. Nebūti nei aktore, nei rašytoja, nei bedarbe, nei namų šeimininke. Nebūti net žmona. Neseniai vyras atsisuko į mane, vairuodama mašiną, ir pasakė: „Vyras ir žmona… keisti žodžiai“. Tikrai keisti! Nes mes esame vyras ir žmona tik kitiems, ne sau patiems. Viliuosi, kad niekada netapsime vienas kitam mamuku ir tėtuku (brrrr….).

* * *

Koks esi rašytojas priklauso nuo to, kaip moki valdyti metaforą. Metafora (angliškame žodyne) – kalbos figūra, kurioje žodis ar frazė pritaikoma objektui (daiktui, reiškiniui) ar veiksmui, kuriam tai tiesiogiai netinka (kurio tai tiesiogiai nenusako). Perkeltinė prasmė, vadinasi. Vienas dalykas atstovauja kitą simboliškai, kaip abstrakcija. Sugebėjimas kalbėti metaforomis atitinka sugebėjimą abstrahuoti – apibendrinti, suvokti abstrakčiai, bendrai, schematizuoti, ištraukti esmę, karkasą, apibrėžti struktūrą. Atpažinti, permainyti ir pateikti tą patį dalyką, kaip atpažįstamą kitoje formoje.

Vien tik žaisti vaizduote, suteikti vienam daiktui kuo keistesnę, labiau atsietą formą ar savybes, dar nereiškia, kad metafora veikia, turi prasmę, reikšmę, o metaforizuotas tekstas – meninę vertę. Metafora yra toks stiprus dalykas, kad nesuvokiančiam jos galios ji gali atrodyti tik žodžių žaidimas, teksto prisodrinimas vaizdiniais – deja, savaime tokie dalykai nėra vertingi. Metafora yra vertinga ir būtina tik tuomet ir ten, kur ji veikia, kur ji atstovauja kažką.

Originali metafora – paties autoriaus suvokimas, permainytas ir pateiktas taip, kad tas suvokimas tampa geriau, stipriau, giliau suvokiamas priėmėjo – literatūros atveju – skaitytojo. Jei nesijauti stiprus kurdamas metaforas, nelabai savimi pasitiki, nelabai pats supranti, ką reiškia tavo metafora (ir galbūt tikiesi, kad už tave supras skaitytojas ar kritikas), visada geriau jos atsisakyti. Palyginimai (similės), įvairūs pagražinimai (tropai) praturtina tekstą tik tuo atveju, kai vartojami saikingai. Tai prieskoniai, kurių padauginus, patiekalas tampa nevalgomas.

Tropas irgi turi labai aiškią paskirtį tekste: sužadinti skaitytojo vaizduotę, perteikti nuotaiką, atmosferą. Tačiau jis nėra vienintelė ir tikrai ne svarbiausia vaizduotės žadinimo priemonė – tik pagalbinė, antrinė. Tekstas, kuriame į akį pirmiausia krenta pagražinimai, o ne skaitant iškylantys gražūs vaizdiniai (didelis skirtumas – matyti ornamentų gausą ar matyti ornamentuotą visumą), atrodo manieringas, perkrautas, nesuvaldytas, dažnai netgi sunkiai skaitomas.

Neverta pernelyg sureikšminti savo vaizduotės galių. Daug vertesnis yra gebėjimas sužadinti skaitytojo vaizduotės galias kuo paprastesnėmis ir kuo labiau užslėptomis, plika akimi nematomomis priemonėmis. Tikrai meistriškas tekstas mus labiausiai žavi tuo, kad nujaučiame kūrėjo gebėjimus, matome gerą, kruopštų atlikimą, esame emociškai veikiami teksto visumos ir esame apimti nuostabos dėl to, jog nematome ir nenumanome, kaip tai padaryta – kaip pasiekta tokia puiki formos ir turinio vienuma. Pamėgdžioti to neįmanoma – kiekvienas turi nueiti savo ilgą kelią nuo nemokšiškos pradžios iki didžios meistrystės.

 * * *

Kai miegu dieną, kartais skaitau knygą arba rašau – t.y. sapnuoju, kad skaitau ar rašau. Labai įdomu, nes tai daro mano pasąmonė, ar ne? Judina kažkurį smegenų „raumenį“, kuris ir būdraujant įprato dirbti. Tekstai atrodo sklandūs ir įdomūs, norisi juos prabudus atsiminti ir užrašyti.

Pastaruoju metu dienomis sapnuoju itin įdomų dalyką: kad matau atmerktomis akimis. Iš tiesų būnu užsimerkusi, snaudžiu, bet man atrodo, kad esu atsimerkusi ir žiūriu priešais save. Aiškiai matau patalpą, kurioje miegu (tai lyg ir ta pati patalpa, kurioje tikrai miegu), tačiau žiūriu į viską taip, tarsi būčiau po vandeniu: nejudindama akių, aprėpdama viską žvilgsniu, galbūt aprėpdama netgi daugiau, negu žvilgsniu įmanoma. Įsivaizduočiau, kad taip gali matyti tie, kurie prabudę pasakoja apie out of body patirtį. Tai va, man taip jau yra atsitikę keletą kartų. Iš pradžių nesureikšminau, ilgai apie tai negalvojau, bet kai ėmė kartotis (jau kokius tris kartus), susimąsčiau: kas tai? Kaip ten bebūtų, įdomus pojūtis.

Šituos pojūčius man priminė fantastinės knygos pasakojimas. Dabar skaitau „The Fifth Head of Cerberus“ (Gene Wolfe). Fantastika neturi daug bendra su tikrove. Lyg ir. Tačiau šioje knygoje kalbama apie pasąmonę, apie sapnus, o dvynių planetų tikrovė aprašoma taip ryškiai, kad tai sukelia prisiminimus apie mano tikrus potyrius. Tam tikra prasme ši fantastinė knyga yra labai realistinė. (Wolfe: fantastinės knygos yra šiek tiek nuoširdesnės už visą kitą fikciją – nežanrinę grožinę literatūrą.) Pavyzdys, kaip galima per tam tikrą žanrą (o šiuo atveju žanras tai – tam tikras pasakojimo formatas, žaidimo taisyklės) atskleisti daug daugiau, negu per realistinį kūrinį. O kiek realistinių yra visiškos autoriaus klejonės, pasąmonės šiukšlių kratiniai (ypač lietuvių autorių atveju). (Albee: tos jūsų realistinės pjesės yra absurdiškos, o mano absurdas ir yra realybė.) Taip ir šis fantastinis romanas yra aktualesnis man už, nežinau, net Dostojevskį ir Tolstojų (kurių štai ir neskaitau, niekaip netraukia).

Skaitydama „Cerberį“, sėdėjau kitos planetos teatre tą naktį, kai virš medžių ar pastatų ėmė kilti Saint Anne planeta – išraižyta upių, įsupta vandenynų, uraganų sūkuriai šen bei ten… Didelė tokia, per trečdalį dangaus. Aš ten buvau! O kai rašo apie aborigenus („abos“), tai negaliu negalvoti apie Australijos aborigenus (berods, autorius susiejo juos sąmoningai). Liko dar trisdešimt puslapių iki knygos pabaigos, norisi nepaliaujant, bet kuo lėčiau, skaityti iki galo. Parašyta fragmentais (trys apysakos), bet taip meistriškai susegta… Neveltui pirminė autoriaus profesija – inžinierius.

* * *

Perskaičiau Gene Wolfe knygą – apsalimas. Kokie malonūs vaikystės prisiminimai – skendėti fantastinėje knygoje. Bet šįkart toji fantastika itin atliepia mano tikrovę. Jaučiuosi gyvenanti kitoje planetoje. Tokioje, kur saulė yra žudikė, o visi gyventojai išlenda naktį. Kai pirmadienio panakčiais apsipirkinėjom Woolworth’s, pardavėja paklausė, ar lauke vis dar karšta. Atsakiau: „Tropikai!“ Ji nusijuokė.

Tai va, dabar, kai rašau, dar tik pusė aštuonių ryto. Šeštą ryto kieme (ir miegamajame turbūt) buvo trisdešimt vienas laipsnis. Dabar turėtų būti dvidešimt septyni, temperatūra krenta, nes danguje debesiukai ir saulė pro juos dar nekepina. Atvėriau kuo daugiau langų ir laukiu oro judesių. Jokio vėjelio. Šiaip jau, kieme ir prie atviro lango labai gera. Šiandien kieme bus tik (!) trisdešimt aštuoni, tad namie stengsiuos išlaikyti bent dešimt laipsnių žemesnę temperatūrą. Bet dvidešimt aštuoni… Tai reiškia, kad stengsiuos judėti mažai. Galvoju, reikėjo šiandien pabėgioti (vyras dabar bėgioja netoli savo darbo), bet tuomet reikėtų uždaryti namų langus ir duris? Geriau pasaugosiu namus. Pabėgiosiu savaitgalį. (Karščio banga truks tik penkias darbo dienas, tarsi suderinta su kalendoriumi.)

Vakar laistydama (dešimtą vakaro) galvojau: mat kaip, kai tokios gamtos sąlygos, galvoje viskas aišku – reikia išgyventi. Tampi valstiečiu, imi rūpintis ūkiu. Jokio tingulio kaip nebūta. Tik proto tingulys, bet dėl jo neskauda. Eini ir darai kažką. Atjaučiu tuos, kuriems taip darosi visą gyvenimą.

* * *

Paskutinis Čiurlionio laiškas almanache „Metai“. Spausdinamas Arvydo Juozaičio iniciatyva. Pernai (ar užpernai?) Juozaitis parašė įžanginį straipsnį tame pačiame almanache – išliejo savo versiją apie tai, kad Čiurlionis neva baigė gyvenimą savižudybe. Tokia versija sukėlė šiokį tokį neramumą (nepamenu iš ko tai pajutau – galbūt kažkas atsakė straipsniu? Lansbergis?). Dabar gi va – laiškas.

Juozaičio įžangoje – intriga: „Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“?“

Dar užsimenama, kad iš M.K.Č. laiškų sudarytoje 2011-ųjų metų knygoje paskelbtos tik ištraukos iš paskutiniojo laiško, su vienaprasmiu komentaru (labai įdomu būtų sužinoti tą prasmę – bet tektų rasti tą knygą).

Paskutinysis laiškas prasideda taip: „Brangiausieji Tėveliai. / Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. (…)“ (iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda)

Toliau vis baisiau, darosi nejauku ir tikrai nejuokinga: „Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį.“ Jaučiasi, kad Čiurlionis bando juokauti, t.y. jam gali atrodyti, kad jis juokauja. Bet taip juokauja, kaip sapnuojantis ar karščiuojantis žmogus kliedi. Kyla paprastas klausimas: kokia tai buvo diagnozė? Kas ten apie prievartinį gydymą? Nuo ko? Kodėl tiek miglos net ir toje Juozaičio įžangoje?

Jei tai šizofrenija, tai kodėl reikia visiems skaityti ligos paveikto žmogaus kliedesius? Aš patikėčiau, kad jam buvo šizofrenija ir be įrodymų. Ar reikia šizofrenijos, kad žmogus nusižudytų? Juk ne tik psichinę negalią turintys žmonės žudosi. Ar ieškomas pateisinimas savižudybei? Pagrindas, priežastis? Man taip vėl ėmė trūkti intelektualaus, sulabansuoto žmogaus, kuris pasidomėtų Čiurlioniu, o paskui mums papasakotų. Paprastai – nei dievindamas šį genijų, nei žemindamas. Genijaus pavadinimas trukdo žiūrėti į kūrėją kaip į tragiško likimo žmogų. Dievinimas trukdo kalbėti iš sveiko proto pozicijos. Kiek daug garsiausių pasaulio žmonių ir psichine liga sirgo, ir nuo savo rankos mirė (štai Van Goghas), o tai niekaip nepaveikia jų kūrinių kokybės ir vertinimo. Ar bijoma, kad Čiurlionio kūrybą tai nuvertins?

Sunku pasitikėti lietuvių autoriaus parašyta (ar sudaryta) knyga. Bet Čiurlionis man labai įdomus. Dar ir dėl to, kad neseniai pastebėjau, jog kai atliekami jo kūriniai, visuomet man pasigirsta, kad vienas kitas fortepijono klavišas būna išsiderinęs. Įdomu, ar tai neprižiūrėti instrumentai, ar pati muzika sukuria tokį įspūdį? Būtų poetiška pasakyti, kad kalta muzika – išprotėjusio genijaus išprotėjusios natos.

Mano empatija: sakoma, negali užjausti ir suprasti to, ko pats neturi viduje. Čiurlionio beprotybės siaubą – ir raidžių ar natų nepaklusimą, o gal paklusimą vienai savavališkai tavo esybės daliai – kuo puikiausiai užjaučiu.

Pastaba 2014-02-11:
* Ačiū ne Tapinui, o mano atminčiai, kuri iškreipė faktus! Kažkas Facebooke teisingai paklausė, ar tikrai Laimonas Tapinas yra parašęs knygą apie Mačernį? Kadangi negalėjau prisiminti pavadinimo, tik faktą, jog lygiai prieš dvidešimt metų (!) skaičiau apie Mačernį ir pamenu vieną sceną (dėl kurios tikrumo dabar irgi abejoju, todėl čia nepasakosiu), kurią užrašė būtent Tapinas, ėmiausi tyrimo. Atsiverčiau savo to meto dienoraštį. Taigi taip: matyt atminty susipynė dvi knygos, kurias skaičiau vieną po kitos. Vytauto Mačernio laiškų, prozos ir poezijos rinkinys “Po ūkanotu nežinios dangum“ (sudarė Vytautas Kubilius) ir Laimono Tapino “Medyje angelas verkia“ (apie aktorių Bronių Babkauską). Ar tikrai Tapino knygoje buvo skyrelis (ar pastraipa) apie Mačernį, galima patikrinti tik radus tą knygą… Atsiprašau už klaidinimą.