Subjektyvumas, objektyvumas ir ko

Per lygiai tris mėnesius, nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos iki lapkričio 13 dienos (taip netyčia sutapo) apžvelgiau ir pakomentavau devynias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Viena iš jų – beveik negrožinė (Girdzijauskaitės esė), viena – pramoginė (de Strozzi meilės romanas), vienos autorė – mirusi (Ivanauskaitė), dvi autorės (Černiauskaitė ir Šerelytė) turi filologinį išsilavinimą, visi kiti – įvairių profesijų atstovai, vienas, beje, neaiškus, nes pasirašo slapyvardžiu (Kelionis).

Jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą nuveiktu darbu, bet dar labiau – nuovargį. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių. Nebent svajojau būti maloniai nustebinta, sužinoti, kad kažką pražiūrėjau, gerą autorių buvau praleidusi. Na, vienas toks džiugesys galima sakyti ir buvo: dėl Elenos de Strozzi. Šiek tiek labiau nusiminiau dėl Šlepiko, nes jo knyga potencialiai galėtų būti labai gera, o dabar atrodo labai „nutingėta“. A, ir Girdzijauskaitės gaila – toks puikus stilius, o medžiaga – palaida… Lūkesčių ateityje galėčiau turėti dėl Černiauskaitės, tačiau dėl jos pasirinktos ideologijos – neturiu.

Komentavau knygas, kiekvienoje ieškodama kokios nors techninės kliauties, nes šiaip sakyti, kad lietuvių literatūra yra šūdas, mažų mažiausiai neprofesionalu (net man, kaip kritikei mėgėjai ir rašytojai amatininkei). Jaučiau, kad analizuodama kuo toliau, tuo labiau susitelkiu ties autoriaus asmenybe ir jos atsispindėjimu kūrinyje. Pasidariau išvadą (kurią jau seniau žinojau), jog net ir techniškai sklandi knyga nebūtinai man patiktų, nes nebūtinai jos autorius yra man simpatingas savo pasaulėžiūra. Tačiau žinau, kad tikrai labai įvertinčiau tvarką kūrinyje. Čia vėlgi norisi pasidžiaugti de Strozzi atveju, nors dėl idėjų knygoje visai nesutinku ir ji nėra „mano autorė“.

Klaidos kūriniuose maždaug tos pačios. Liūdniausia, kad visuose jaučiasi neišbaigtumas. Dabar peržvelgus visus, sakyčiau, kad po de Strozzi stovi Bončkutė – į jos romaną „Neįvykusi terapija“ irgi įdėta daug darbo (nors ir neperrašyta). Komentuodama baisėjausi tuo, kad rašyta atmestinai, tačiau kitų kūrinių kontekste romanas ima rodytis kitaip (ir tai šiek tiek neramina). Iš ko atskiriu, kad įdėta darbo? Iš smulkmenų: daug dalykų šiame romane yra susieta, linijos pravestos nuo pradžios iki galo, „susišaukia“ kai kurios pastraipos, detalės. Trečioje vietoje pagal įdirbį būtų Šlepikas.

Man nepatinka, kad tiek daug skaitau lietuviškų knygų, nes jaučiu, kaip pažemėjo mano kokybės reikalavimų kartelė. Iš dalies mąstyti ir komentuoti naudinga, tikrai daug išmokau. Verta save kankinti tokiais pratimais vien tam, kad pagerėtų rašymo stilius. Visas klaidas, apie kurias rašiau, bandžiau rasti ir savo kūriniuose (ir kai ką radau). Tačiau tas lietuviškumas („kaip Lietuvai – gerai“) ima smelktis į mane ir kelia siaubą. Keista, kaip dar naktimis neprabudinėju, išpilta šalto prakaito… (Prabudinėju. Tik nežinojau, kad dėl to!) Bandau prisiminti, kodėl iki šiol neskaičiau lietuvių kūrinių, ir štai kodėl: dėl nesaugumo jausmo, kuris apima skaitant. Pasikartojanti mintis: autorius nežino, ką daro – ką kalba, ką rašo…

Nemaloniausia skaitant buvo, kai jausdavosi, kad autorius neturi klausos kalbai. Tai Grušaitės, Kelionio, iš dalies netgi Šerelytės atvejai. Metaforas ir kitą kalbos ornamentiką vietomis „pro šalį“ naudojo Ivanauskaitė, Bončkutė. Džiugu, kad Černiauskaitė susiprato ir jos kalba vėlesniuose romanuose jau daug labiau balansuota. Iškilo kalbos funkcinių stilių problema: Kelionis ir Bončkutė, rodos, nejaučia skirtumo tarp dalykinio ir grožinio stiliaus.

Vaizdingumas mūsų autoriams nelengvai įkandamas. Ko gera, dėl paprastos priežasties: jį sukuria ne būdvardžiai, o daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, taigi vaizdingumo nepasieksi rašydamas vaizdingumą nusakančius žodžius. Nesaikingas mėgavimasis iš pasąmonės iškilusiais vaizdiniais irgi būdingas mūsų autoriams. Nė vieno nepavadinčiau postmodernistu, nes nepastebėjau gilesnių eksperimentų su skaitytojo sąmone, negu formos žaidimai (nebent bando mus išvaryti iš proto). Ekskursiją pagrindinio veikėjo smegenų vingiais lyg ir surengė psichologė Bončkutė. Kiti, jei ir manosi mus vedantys į tą pusę, tai abejoju ar sąmoningai ir įtikinamai.

Trūksta empatiško žvilgsnio į kitą žmogų. Atrodo, kad visiems autoriams sunku atsitraukti nuo kūrinio ir pagrindinio personažo, dažniau jie pasirenka (ir tai daug lengviau) tiesiog rašyti romaną apie save patį. Visgi ir apie save kalbant reikia objektyvumo. Pala, trūksta ir subjektyvumo, jeigu taip galima sakyti. Pasigedau tikro, drąsaus, žmogiško atvirumo. Savito požiūrio į daiktus, žmones, pasaulį. Tas pats turbūt būtų, jei su kuriuo iš (gyvų) autorių susėstume kalbėtis prie kavos: ko čia maivotės, ko nekalbat tiesiai? – sakyčiau.

Trumpai tariant, pasakotojo meistriškumas (craft of storytelling) – didžiausia mūsų šiuolaikinės literatūros problema.

Turbūt atėjo laikas skaityti puikiai parašytas (nešiuolaikines arba nelietuvių) knygas ir panašiai komentuoti, ieškant jose gero amato apraiškų. Kada nors grįšiu ir prie šiuolaikinių lietuvių, kai sukaupsiu savo imunitetą. O kol kas, šio mano trumpo laikotarpio apibendrinimui, ištraukos iš kiekvieno įrašo (su nuorodomis):

*

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato… (…)

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė? (…)

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis. (…)

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Kaip kvepia širdies formos blynai? Apie Aido Kelionio romaną „Geltonas radijas“.

*

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti,besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose. (…)

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti. (…)

(Priedas komentare:) Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą. Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų („dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

Mirusi šiam pasauliui. Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

*

Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji” karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas. (…)

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Bulvarinė psichoanalizė. Apie Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną „Neįvykusi terapija“.

*

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Elegantiškai tragikomiška. Apie Audronės Girdzijauskaitės esė rinkinį „Nutolę balsai“.

*

Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės. (…)

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių” autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo” (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių. (…)

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali. (…)

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

Mėlynbarzdžio nelaisvėje. Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

*

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza” (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika. (…)

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje” – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa”) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsosnėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

Rašymas iš gimdos. Apie Lauros-Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

*

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos” iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Mūzos LOVE’onėlis. Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“.

*

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

*

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų” – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas” interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių”. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats” požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Nei vilkas, nei Marytė. Apie Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Elegantiškai tragikomiška

 

Audronės Girdzijauskaitės “Nutolę balsai / portretų metmenys“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Prieš keletą metų kokias dvi savaites pasiskanindama rytinę kavą skaičiau šios autorės memuarų knygutę „Atsiminimų salos“. Norėjau, kad ji būtų storesnė, ta knygutė, kad turėtų daugiau puslapių. Tik tiek iš jos ir tesugalvojau reikalauti. Tačiau mano draugė perskaičiusi papriekaištavo rimčiau: betgi kažkaip padrika, pasakojimo linija staiga nutrūksta, kažkodėl praleidžiami laikotarpiai, nesupratau ryšio. Supratau, kad šiai autorei daug atleidžiu. Iš meilės. Audronės Girdzijauskaitės (rašytinis) balsas man yra vienas maloniausių lietuvių literatūroje. Be to, aš ją pažįstu – ji mano buvusi teatro istorijos dėstytoja. Bet gerai, šiame komentare pastatykim asmeniškumus į kampą.

Jau senokai lietuvių teatro režisieriai ėmė dangstytis žodžiu „eskizas“. Nepavyko išbaigti spektaklio, matai, kad per mažai laiko, finansų, talento, nespėjai, kritai į kūrybos duobę? Padės prie pavadinimo pridurtas „eskizas“. Tai sumažina atsakomybę ir suteikia viltį, kad kada nors, galbūt, kaip nors bus sugrįžta prie spektaklio ir jis bus tik spektaklis. Deja, ne sykį projektas (dar vienas madingu tapęs žodis) prasideda ir baigiasi tik eskizu. Arba tapęs spektakliu praranda gyvybę.

Aš pati pasimokiau sykį, kai eskizo išbaigti man nebuvo leista, tad esu įsitikinusi, jog tas vienas žodelis atsakomybės prieš žiūrovą neatima. Kas jau yra premjeros dieną, tą ir žiūrim. Su knyga, sakyčiau, panašiai: kas jau pateko tarp viršelių, tą ir skaitom. Jei tai eskizai, iškarpos, metmenys, tai tiek ir tų pastangų įdėta. Mes juk puikiai jaučiame, ką reiškia išbaigti kūrinį, o ką reiškia pateikti eskizą. Jei portretų metmenys kabo dailės parodoje, tai turi būti priežastis, dėl kurios matome metmenis.

Man pasirodė, kad knygoje „Nutolę balsai“, kaip ir „Atminties salose“, autorei pritrūko kantrybės ar valios, ar žinių, kad paveikslai būtų išbaigti iki galo. O gaila.

Girdzijauskaitės eseistika – memuarai. Net jeigu ji aprašo kitus asmenis, ji į juos žvelgia per savo emocinės atminties prizmę. Daugelis aprašytųjų jau mirę. Beveik visus ji buvo gyvenime sutikusi, pabendravusi betarpiškai, kitaip sakant, prisilietusi. Beveik visus, nes iš bendro konteksto iškrenta Vega Vaičiūnaitė, apie kurią atsiliepta labai drungnai ir iš tolo.

Toks jausmas, kad knyga yra skirta tam tikrai „šeimai“. Tiems, kurie daugelį aprašytųjų pažinojo. Tiems, kurie pažįsta bent jau autorę (todėl į tą „šeimą“ patenku ir aš). Pašaliniams žmonėms papildomos informacijos apie garsias personas tarsi ir nereikia, o apie negarsias galbūt ir nebus pasigendama. Kilus klausimui „o kodėl aš apie šitą žmogų skaitau?“ galima atsiversti redakcijos prierašą ir rasti pateisinimą: „Portretuose kryžiuojasi esė, novelės ir prisiminimų žanrai (…).“ Kuriame puslapyje tiesa, o kuriame fikcija, susiprask ar pajausk pats, skaitytojau. Kaip „šeimos“ narė, prisipažinsiu, skaičiau tuos susikryžiavusius žanrus kaip pasakas ar paskalas.

Girdzijauskaitė kuria legendas apie žmones, kurie gyveno prieš mane, apie pasaulį, kuris kažkada buvo gyvas. Išties, galima sakyti, tai toks naujas lietuviškų memuarų pogrupis, kurį galima būtų pavadinti pagal Marcelijaus Martinaičio knygos pavadinimą: mes gyvenome.

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Pavyzdžiui, man būtų buvę smalsu paskaityti apie Girdzijauskaitės kolegę (ir berods gerą draugę) kitą teatro kritikę Ireną Aleksaitę. Kai dar su kursiokais trynėm siaurų Teatro ir kino fakulteto koridorių tapetus alkūnėmis, judvi atrodė neišskiriama pora ir komiškiausios mūsų anekdotų veikėjos. Ir iki šiol moku puikiai pamėgdžioti Girdzijauskaitės ir Aleksaitės dialogą, jų kontrastingą kalbėjimo manierą (pirmoji – melancholiška flegmatikė, antroji – sangviniška cholerikė).

(Štai vienas anekdotas: po Rimo Tumino „Maskarado“ (spektaklis, kuriame pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje panaudota sniego mašina) generalinės peržiūros iš salės šlapiu veidu išeina garbi teatro kritikė ir sako pirmam sutiktam aktorinio studentui: „Dieve, taip gražu buvo… taip gražu… Kai scenoj pradėjo snigti, aš ir pradėjau verkti… Per ašaras nieko daugiau nemačiau…“ Bet spektaklio recenzija, kupina impresijų ir emocijų, žinoma, pasirodė.)

Deja, garbios teatro kritikės šioje knygoje susitelkta ne į esančiuosius. Mirties kvapu ir persmelkta ši knyga (ir tai – nėra blogai). Tačiau: apie mirusius arba gerai, arba nieko. Ir: mirusieji neprisikels ir nepasakys, kaip iš tiesų buvo. Mirusysis nepasipriešins, jeigu visam pasauliui praneši apie jo seksualinę orientaciją. Štai nežinojau apie kino kritiko Sauliaus Macaičio meilę savo lyčiai, bet dabar žinosiu. Kodėl turėjau tai sužinoti iš šitos knygos? Ar pats Macaitis nebūtų tam prieštaravęs, jei būtų gyvas?

Knygos pristatyme paminėta, kad knygoje daug netikslių detalių. Ką gi, emocinė atmintis iškraipo! Tačiau pasigirdęs prisipažinimas, jog buvo rašyta remiantis emocine atmintimi, yra tokio kraipymo teisinimas. Dar kartą kratomasi atsakomybės. O taip norisi jos pareikalauti…

Šiek tiek pažinodama Girdzijauskaitę, nenustembu, kad jos tekstuose daugiau emocijų, nei intelektinių apmąstymų, formos aiškumo. Mokslo darbai ir laipsniai negali pakeisti žmogaus charakterio. Tokia jau ji yra, ir už tai ją turbūt daugelis myli. Gerai, kad buvo lemta atsidurti tarp įdomių savo laikmečio žmonių ir dabar gali apie juos papasakoti. Teisės (pareigos?) kalbėti iš jos neatimsi.

Jos stilius – ypatingas, nes ji apdovanota talentu įsižiūrėti ir prisiminti smulkmenas. Ne tik velnias yra detalėse, ir dievas yra detalėse. Ir šios autorės knygose detalės gyvena, jos mus veda per puslapius. Daiktai, drabužiai, maistas, gėrimai, pastatai, žmogaus charakterio bruožai sukuria tridimensinį vaizdą. Praeitis atgyja prieš mūsų akis. Išties meistriška.

Tačiau kiekvieno portreto struktūra anaiptol neapgalvota, juos visus, regis, jungia tik tai, jog jie portretai. Autorė staiga pernelyg įsigilina į vieną kokią puotą (su visais valgių ir gėrimų aprašymais) arba staiga viską persveria vienas koks asmeniškas prisiminimas visai ne apie tą personą, kurios vardas pavadinime, kažkodėl vienoje dalyje telpa du nelabai susiję žmonės – juos susieja artimos mirties datos… Skaitai ir klausi savęs: ar mirtis išties ir sieja šios knygos veikėjus? Bet juk ne visi aprašytieji (laimei) mirę!

Klibanti kūrinio struktūra man yra atmestinio požiūrio į amatą (techninę rašymo dalį) simptomas. Tam, kad struktūra būtų suveržta, tiksli, apgalvota, reikia, na, apgalvoti, o ne tik išjausti tekstus. Dabar gi skaitai ir jauti, kad vėjas laivę neša į vieną pusę, bet greitai pasikeis ir nuneš dar velniaižin kur. Toks nesaugumo jausmas.

Perskaičius tuos „portretų metmenis“, galvoje ryškėja ir kitas dalykas: iš tiesų autorė rašo ne apie kitus, o apie save pačią. Intymūs prisipažinimai apie savo ir veikėjų santykį, trivialūs ar lemtingą reikšmę turėję įvykiai, nepadailintas atvirumas, pamažėl atgręžia į vieną žmogų – autorę – nes visgi apie ją sužinome daugiausia. Tarsi sukryžiavę akis spoksotume į 3D piešinį ir įvairių veidų primargintame lape išryškėtų vienas portretas – Audronės Girdzijauskaitės. Nejučia imi savęs klausinėti: o kodėl aš skaitau apie ją? Kas ji tokia? Kodėl tiek daug turiu apie ją žinoti?

Pagalvojau, kad tai ir vėl lietuviškosios eseistikos ypatybė (užsiminiau apie tai įraše „Flirtas su literatūra“). Galų gale randi tik grynąją beletristiką, gražų pilstymą iš tuščio į kiaurą, pasūdant mirties grėsme ir pasaldinant pastebėjimais apie gyvenimo smulkmenų grožį. Kiekvienas puslapis tau šaukia: štai, štai, koks tas gyvenimas, štai, žiūrėk, žiūrėk, tai aš matau, aš! Pasakotojas nenorėtų išsiduoti, kad rašo tik apie save (ir yra įdomus tik pats sau), tačiau perskaičius jo knygą teprisimeni, jog matei patį – išsipūtusį, didelį, nuogą. Tokios pozos matyti (ir tokios prozos skaityti) neįmanoma neįsimylėjus autoriaus. O jei jau myli, tai pateisini: gero žmogaus turi būti daug. Ir pateisini, kad visi jo portretai tik vadinasi portretais, o iš tiesų yra vienas didelis autoportretas. Arba tiksliau – autoportreto metmuo.

Esu parašiusi, ir čia pakartosiu, Konstantino Stanislavskio perfrazuotą mintį: sunku matyti mylinčius save literatūroje, o ne literatūrą savyje. Girdzijauskaitė tikrai susipažinusi su fraze: mylėk ne save teatre, o teatrą savyje. Žinoma, tai nelengva. O gal net neįmanoma?

Žymus eseistas, Renesanso žmogus, Montaigne’is irgi rašė apie save. Dargi įžangoje prisipžino, kad jei ne tie laikai ir ne tie papročiai, tai stotų prieš skaitytoją nuogas ir necivilizuotas (perfrazuoju). Skaitydama jį vis galvoju, kaip dar nuogesnis jis būtų pasirodęs? Kita vertus, iš paties Montaigne’io – tik balsas. Taip, jis rašė apie save. Bet tai, kaip jis mąstė apie save, rodo, kad „aš pats“ tėra prizmė, ne tik emocijų, bet ir intelekto prizmė, pro kurią žvelgiama į pasaulį, į kitus žmones, tekstus, daiktus ir reiškinius. Visgi Montaigne’io objektas yra pasaulis – subjekto akimis. (Panašiai atsiliepčiau ir apie W.G. Sebaldo užburiančią eseistiką.) Jei subjektas pats sau tampa alfa ir omega, pačiu svarbiausiu objektu, tai akys užsimerkia, ratas užsidaro, stoja vidiniai patamsiai. O jei tai duodama skaityti kitiems, tai jau paprastasis ekshibicionizmas.

Ne, Girdzijauskaitės negalėčiau pavadinti ekshibicioniste. Greičiau naivia (gerąja, švelniają prasme). Greičiausiai ji pati nežino, ką rašo.

Naivumu padvelkė autorės nuostaba, sužinojus, jog maniakine depresija sergantis žmogus nusižudė: „Buvau girdėjusi, kad Stasiui diagnozuota maniakinė depresija, bet kad šitaip…“ (p. 337 „Jis liko aname krante“) Kažkas kažkam paskambino, ir atsirado papildoma vieta stojamuosiuose į institutą – „blatas”? „Persišviečianti siela“ (iš aprašymo atrodo, kad buvo pilka vidutinybė, kažkieno statytinė) neleido reikštis lėlių teatre jaunajai kartai – korupcija? Arba autorė viena vyksta pas tūlą vyrą į sanatoriją „gelbėti“ žymaus aktoriaus – bohemos išdykavimai? Taip pat ir į jos namus tūlas vyras užsuka pakalbėti, nors ji turi vyrą ir vaiką, o vėliau siūlo tekėti (ji ir vėl labai nustemba). Arba kažkoks vyrukas naktimis skambina iš Rusijos ir kalbina, tuo šiurpindamas autorės šeimą. Skaitai ir galvoji: ar autorė suvokia, kad ji buvo jauna graži moteris ir vyrai ją visaip mergino? O gal suvokia ir didžiuojasi, o vadinama tai bohemos gyvenimu?

Pamenu atvejį, kai ji Akademijoje mums kažką pasakojosi apie studentiškus laikus, ir anuomet mes, jauni, purvini ir pikti jaunuoliai, ciniškai kikenome iš jos atviravimo. Klausytis buvo nejauku, tarsi matytum dėstytojos apatinius. Tuo pačiu dingtelėjo, kad dėstytoja – naivus žmogus. Iš to begalinio naivumo ir tiesą visiems sako. Todėl nenuostabu, kad recenzuojamieji jai kartais ir „į snukį“ pažadėdavo duoti ar grasindavo, kad tegul nepasirodo ant teatro slenksčio. O gal tai ne naivumas? Tuomet tikrai nežinau, kas.

Provincialumas. Autorė, regis, jo nemėgsta, mato ir parodo pirštu. Tuomet galvoji, o kas gi tai yra, tas provincialumas, kurio reikia bijoti? Jei geografiškai, tai visa Lietuva yra provincija. Jei turime omeny vidines žmogaus savybes, tai kartais atrodo, kad juo nuspalvinti ne tie portretai, kuriuos nurodo autorė. Ar tai aktorius Algimantas Masiulis, po kostiuminėmis kelnėmis mūvintis baltas teniso kojines, dovanojantis žiedus moterims, kuriuos su juo nemiega (?), „dirbantis“ tam, kad įsiamžintų ateities knygose? Ar iš Barboros vaidmens neišeinanti Rūta Staliliūnaitė? Ar labai didinga persona, tačiau neapsiskaičiusi, ir mirties patale bijanti sugriauti savo išorinį įvaizdį, pianistė Aldona Dvarionaitė? Nepaprastai liūdnai man atrodė keli kiti tuštukai, „stilistai“, elegantiški žmonės.

Ak, jau ta elegancija. Skaitydama žaidžiau: rask kiekviename portrete žodį „elegantiškas“. Gal tik kokiuose trijuose neradau! Kas toji elegancija? Lietuvių kalbos žodynas nurodo, jog taip pavadinamas puošnumas, grakštumas. Lotynų kalbos žodis elegans, elegant– susijęs su eligere – rinkti, išrinkti. Anglų kalboje elegantiškas – rinktinis, išsiskiriantis savo grakštumu, stiliumi, išvaizda ir manieromis.

Elegantiškai atrodo Girdzijauskaitės knyga, jos išvaizda (kaip ir visų dailininko, neseniai išėjusio Anapilin, Romo Oranto knygos, Rašytojų sąjungos leidyklos braižas). Tačiau kai taip dažnai bandoma įteigti, jog tiek daug autorės matytų dalykų ir personų buvo elegantiškos, imu abejoti. Elegancija – toks tuščias žodis. Kažką nusprendžiantis už mane, skaitytoją. Norėčiau pati juo apdovanoti kurį personažą, daiktą ar reiškinį. Tačiau tarp šios knygos viršelių, mano manymu, pateko daugiau manieringų, nei elegantiškų, personų. Gražių, iš tiesų gražių žmonių, pilnavidurių asmenybių ne tik pasaulyje, bet ir Girdzijauskaitės knygoje maža. „Aukštų antakių“, mėlyno kraujo, įspūdingos pozos inteligentai man kelia gailestį.

Švelnų gailestį kelia visa ta knyga. Gaila tų aprašytų žmonių, nes daugumos iš jų gyvenimo istorijos, skirtingai nei jiems skirtos knygos dalys, yra išbaigtos – jie jau išėję. Gaila kai kurių portretuojamųjų, nes jie gyvenime buvo liūdnos vidutinybės. Autorė juos prisimena šviesiai, nostalgiškai, irgi su tam tikru gailesčiu. Gaila visų ir visko, net paties savęs. Skaitydama galvojau apie tai, koks beprasmis ir komiškas tas mūsų spurdėjimas, tie mūsų stiliai ir mados, tie mūsų tikslai ir siekiai. Mirtis visus sulygina ir ištrina, tarsi dailininkas trintuku, nusprendęs negadinti popieriaus ir ant to paties nupiešti kitus, kitų, jaunų žmonių veidus.

Nelabai supratau, kodėl knygos gale pridurta pavardžių rodyklė. Ar tai mokslo darbas? Portretų metmenys su pavardėmis, kad lengviau galėtum susirasti paminėtą save? Atrodo, kad suvardinti visi, kas tik buvo paminėti. Galėtum pamanyti, kad apie juos rasi pastraipą, tačiau štai susirandu Hansą Christianą Anderseną ir jo vardas tik prie pasakos pavadinimo „Undinėlė“ (p. 316, „Mirties angelo paviliota“). Arba štai Karpiai (p. 71) – pasirodo, dvarininkai, autorė tvarkė jų archyvą, tik tiek apie juos. Tarsi žymos internetiniame puslapyje. O tokia pavardžių rodyklė sukuria klaidingą įspūdį, kad šioje knygoje pateikiama informacija apie asmenis galima pasitikėti…

Laiškų intarpai – ant ribos – neišteisinti. Suprask, kaip nori. Iš serijos „pasidaryk pats“.

Užbaigsiu savo komentarą ištrauka, kurią net garsiai perskaičiau savo vyrui. Ji savyje talpina visą tą „konfūzą“, kurį randi šioje knygoje. Novelė, memuaras, biografija? O gal tiesiog aukštojo stiliaus fragmentai, trikdantys, nuostabą keliantys:

Įžengėm į rūmus, pravėrėm aukštas baltas duris ir patekom į prieblandoje skendintį pusrūsio kambarį su langais į grafų rozariumą; vienoje iš lovų kažkas miegojo. „Liole, kelkis, turim viešnią!” Lola nenorom atsisėdo lovoje ir ėmė kumščiais trinti akis, visai kaip vaikas. Jos ilgi, juodi, garbanoti ir susivėlę plaukai supo dailų pailgą veidą. „Liole, parodyk Audronei savo krūtinę, nusivilk tuos marškinius, – sako Rasa.  – Aš jau sakiau jai, kokia tu graži.” „Na ir kam?” – nusistebi Liolė, bet, nors ir nenorom, traukia per galvą naktinius, nustumia antklodę ir droviai šypsosi, atvėrusi savo grožybes. Ir dabar matau ją, mieguistą ir panašią į kokią kreolų madoną… (p. 240, „Beieškant išėjusiojo pėdų”)