Autentiškumo problema

Vienam blogeriui (arsonistprayers.wordpress.com) panorau atsakyti ilgu komentaru, nes jo įrašas priminė problemą, apie kurią karts nuo karto vis pagalvoju, bet galvoje nesusiriša sklandus tekstas. Tai gal dabar pavyks. Štai tas arsonisto įrašas:

Rašytojai Pelevinas ir Nabokovas man susimaišė galvoje, ir pirkdamas šią knygą maniau, kad perku būtent Pelevino romaną. Tik vėliau, kai jau pradėjau skaityti, susipratau, ką laikau rankose – taigi čia „Lolitos“ autorius, taip taip, tas pats. 

„Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra romanas, privertęs mane susimąstyti apie tai, jog literatūroje naujų idėjų surasti vis sunkiau. Šioje knygoje pasakojama istorija apie tai, kaip pagrindinis veikėjas bando parašyti biografiją apie savo vyresnį brolį – žinomą, bet uždarą rašytoją Sebastianą Naitą. Aš irgi turėjau tokią idėją – sukurti istoriją apie fiktyvų rašytoją. Maža to, net trumpą apsakymą panašia tema parašiau rugsėjo mėnesį. O štai dabar perskaičiau romaną, kuriame labai gražiai ši idėja yra panaudojama. Nesakau, kad liūdžiu dėl to, ar kad mane pradėjo kankinti nemiga, kai suvokiau, jog turbūt bet kuri mano idėja jau yra anksčiau kažkieno sugalvota. Viskas natūralu.

Apie patį kūrinį neturiu daug ką pasakyti. Romanas labai lengvai skaitosi, ir net toks lėtas skaitytojas kaip aš jį gali greitai perskaityti. Istorija nėra labai įtraukianti, viskas čia vyksta saugiu greičiu ir ramiai, nėra jokių netikėtumų, tačiau mane žavėjo pati idėja aprašyti kito žmogaus gyvenimą, todėl aš dar prieš atsiversdamas knygą jau buvau jos užverbuotas. (nuoroda)

Neskaičiau šitos Nabokovo knygos, bet šiek tiek pasidomėjau ja. Šiaip ar šaip kalbėti norėčiau ne tiek apie šį konkretų romaną, kiek apskritai apie autentiškumą, bet visgi pasinaudosiu Nabokovu, kaip pavyzdžiu pradžiai.

Pirmiausia, ar romano „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ idėja yra kito žmogaus (fiktyvaus rašytojo) gyvenimo aprašymas? Nemanau. Šios knygos idėja galėtų būti tokia:

Romanas, prasidedantis Sebastiano Naito biografija, simultaniškai tampa V. autobiografija. Tuo pačiu metu „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra parašytas taip, kad būtent nebūtų Nabokovo autobiografija; Sebastianas Naitas vienu metu ir yra, ir nėra Nabokovas. (nuoroda į visą straipsnį)

Idėja: pagrindinė mintis, karkasas, planas, dizainas, koncepcija, tikslas, taikinys, išvada.

idė́j‖a (1): 1. mintis, sąvoka, atspindinti tikrovę: ~os yra žmogaus mąstymo padaras; 2. vadovaujamoji kurio nors darbo mintis; pagrindinė veikalo mintis: Romano, apysakos i.; 3. pagrindinis, esminis pasaulėžiūros, politikos principas: Viešpataujančios ~os. Politinės ~os.

Tema: diskusijos objektas, dalykas, kūrinyje nuolat pasikartojanti idėja, žinia, motyvas.

temà, tèmos (2):  1. kūrinio, pasikalbėjimo, tyrinėjimo objektas: Paskaitos, veikalo t. Nukrypti nuo tèmos; 2. užduotis, teiginys, kurį reikia išplėsti; 3. pagrindinis muzikos kūrinio motyvas: T. su variacijomis.

Kartais ir man, kaip arsonistui, painiojasi idėja ir tema, nors šiaip jau tie du dalykai skiriasi. Idėja pavadinčiau romano karkasą, koncepciją. Tema – pasakojimo objektas, pasikartojantis motyvas (ir dėl jų nespėliosiu, neskaičiusi Nabokovo romano). Juk negalėtume sakyti, kad fiktyvus rašytojo gyvenimo aprašymas yra pasikartojantis romano motyvas. Tai tik dalis koncepcijos.

Pabandysiu panaudoti savo pavyzdį. Štai kai galvojau apie savo vis dar kuriamą romaną „Iškrypėliai“, aš galvojau apie trijų žmonių santykius, bet šito niekaip nebūčiau pavadinusi idėja, gal tik užsikabinimu, koncepcijos užuomazga. Nes juk parašyta šimtai romanų apie trijules, radau keturioliką filmų su meilės trikampiais.

Begalvodama apie trijulę, apie tai, kas tarp jų atsitiko (realiai gyvenime) arba galėtų atsitikti (fiktyviai mano kūrinyje), ieškojau pasakojimo struktūros idėjos (koncepcijos): kaip tas mano romanas galėtų prasidėti, rutuliotis? Ir vieną dieną atėjo įsitikinimas, kad mano pasakojimas bus iš trijų perspektyvų, ir personažų nuomonės apie įvykius ne visada sutaps, pasakotojai bus nepatikimi. Staiga viskas tapo aišku. Sėdau rašyti. Kokia pagrindinė šio kūrinio tema, iki šiol nežinau. Rašydama ir pirmąjį, ir antrąjį eskizą, lyg ir numaniau, turėjau kažką omenyje – kiti rašytojai irgi sako, kad to visiškai pakanka. Beje, temų yra ne viena, bet dauguma – šalutinės. Pagrindinės temos tebeieškau. Kitaip tariant, nežinau, apie ką šis romanas, bet kai sužinosiu, galėsiu jį užbaigti.

Galima rasti ne vieną knygą, kurioje taip pat aprašomas (fiktyvus arba nelabai) rašytojo gyvenimas. Tokių romanų parašyta net ne dešimtys, o šimtai. Štai J.M. Coetzee  keliose fiktyviose autobiografijose (būna ir tokių!) rašo apie tai, kaip žmonės atsimena Johną Coetzee, kurio gyvenimo detalės iš tiesų beveik viskuo sutampa su jo paties. Beveik viskuo, nes autobiografijose nurodoma, kad Johnas Coetzee jau miręs, rasti jo dienoraščiai, o pasakoja viską jo fiktyvus biografas… Dar keliuose (tikrojo) Coetzee romanuose („Slow Man“, „Elizabeth Costello“, „The Lives on Animals“) veikia ta pati fiktyvi rašytoja Elizabetha Costello, su kiekviena nauja knyga skaitytojui tampanti vis „realesnė“ (aprašomi jos romanai, jos politinės pažiūros, autorius jai suteikia savo paties pranešimus, skaitytus konferencijose ir pan.).

Rašytojai mėgsta rašyti apie save netiesiogiai. Ar negalėtume pasakyti, kad Virginios Woolf Orlando buvo ji pati? Bet tai irgi fiktyvaus rašytojo gyvenimo aprašymas (su fantastikos elementais). Kai kurie rašytojai susidvejina ar net susitrejina ne tik kūriniuose, bet ir realybėje. Štai Fernando Pessoa atvejis – šis portugalas savo kūrybinės karjeros metu sugebėjo pasirašinėti trimis slapyvardžiais, rašyti skirtingais stiliais, nuo trijų asmenų vesti korespondenciją su leidyklomis, spauda ir būti nesusektas! (Šiaip tai jis pasirašinėjo ir daugiau slapyvardžių, bet tie trys žinomi portugalų poetai – Alberto Caeiro, Ricardo Reis ir Alvaro de Campos – po Pessoa mirties buvo didžiausias atradimas.) Bet manrods aš jau krypstu nuo temos.

Aprašyti fiktyvų ar numanomai tikrą rašytojo gyvenimą galima milijoną kartų. Temos originalumas visai nesvarbus. Dar daugiau. Mano giliu įsitikinimu, nebūna banalių ar originalių temų. Temos tos pačios ir daugmaž amžinos. Skiriasi tik tie, kas apie jas kalba, rašo. Autoriai suteikia bet kuriai temai savo asmeninį požiūrį, pasuka ją kitu kampu (sėkmės atveju). Taip atsitinka, jeigu jie klauso savo instinktų, intuicijos ir renkasi temą ne pagal tai, kad ji dar mažai tyrinėta, o svarbiausia kad jinai asmeniškai jam aktuali. Taigi didžiausia problema rašyme yra ne temų ar net idėjų originalumas, o autoriaus autentiškumas.

Nepamenu, kuris rašytojas gan pašaipiai atsiliepė apie romano idėją. Jis pasakė, kad tai neturi reikšmės. Nes kai pasižiūri atidžiau į kokio žinomo romano idėją, kai išimi ją iš kūrinio, tai net sunku suprasti, ką gero joje galima buvo rasti. Pavyzdžiui, jeigu J.K. Rowling nebūtų parašiusi “Hario Poterio“ ir ši serija nebūtų taip plačiai žinoma, ar kas patikėtų, kad galima parašyti įdomiai apie paauglių burtininkų mokyklą?

Panaši diskusija apie originalumą man jau yra iškilusi su viena jauna filologe. Buvau nusiuntusi jai savo nebaigtą (iki šiol taip ir…) novelę apie tai, kaip moteris nori pastoti nuo nepažįstamo vyro. Gavau pastabą, kad pastaruoju metu ši tema tokia nuvalkiota, kad jau iškart norisi neskaityti, vos apie ją sužinojus. Pasiūliau mums abiems pamąstyti, ar tema gali būti nuvalkiota? (Net mano novelės koncepcija tik iš tolo primena vieną L.S. Černiauskaitės novelę – moteris deda skelbimus ir viešbutyje laukia nepažįstamojo, kuris ją apvaisins. Maniškė nededa skelbimų, ji skrenda į Paryžių – meilės miestą…) Ar galėtume pasakyti meilės romanų rašytojams, kad jų tema – meilė – jau atsibodusi? O kriminalų mėgėjams? Na, kiek gi galima rašyti apie žudymą – raskite kitą temą! Arba kiek gi galima rašyti apie Antrą pasaulinį karą, po galais!

Galima kartoti temas daug, be galo. Kiekvienas gali ir turi rašyti savaip. Ir skaitome ar neskaitome mes ne todėl, kad tema banali ar originali, o todėl, kad parašyta gerai arba prastai. (Pastabą apie mano novelės temos banalumą priėmiau kaip signalą apie tai, kad kažkas joje šiaip, techniškai, negerai. Ir iki šiol manau, kad buvau teisi.)

Idėja ir tema išvis gali būti gryna nesąmonė ir nuobodybė. Svarbu tai, kaip meistriškai ji bus išpildyta. Pvz. drąsiai atiduočiau grupei rašytojų tą pačią idėją ir tikrai tikiu, kad sulaukčiau labai skirtingų rezultatų. Taip atsitinka, kad iš to paties pratimo gimsta keli geri kūriniai. Vienas atvejis prasidėjo ne nuo pratimo, o nuo užstalės anekdoto. Tai atsitiko žymiai amerikiečių novelistui (novelių rašytojui) Raymondui Carveriui. Tegul papasakoja pats. Iš jo interviu „The Paris Review“:

Aštuntojo dešimtmečio viduryje lankiau draugus Missoula [mieste]. Besėdint ir begeriant kažkuris papasakojo istoriją apie padavėją vardu Linda, kuri su savo vaikinu vieną naktį prisigėrė ir nusprendė išnešti visus miegamojo baldus į kiemą. Ir jie tai padarė, išnešė viską, net kilimą ir naktinę lempą, lovą, naktinius staliukus, viską. Patalpoje kaip tik buvo keturi ar penki rašytojai, ir tam žmogui baigus pasakoti istoriją kažkas pasakė: „Na, kuris parašys apie tai?“ Nežinau, kas dar parašė, bet aš parašiau. Ne tada, bet vėliau. Po ketverių ar penkerių metų, manau. Kai ką pakeičiau ir pridėjau, žinoma. Iš tiesų, tai buvo pirmoji novelė, kurią parašiau galutinai metęs gerti.

Aš ją skaičiau, tą novelę, nes namie turiu Carverio novelių rinkinį. Vadinasi ji „Why Don’t You Dance?“. Jos sukūrimo priešistorė dar labiau pagardina gerą novelę, kurios veiksmas prasideda jau po to, kai daiktai išnešti. Čia įdomu, Carveris anekdotinei istorijai suteikė savo emocinį turinį. Perskaičius norisi pamąstyti, kas pražudo santykius tarp dviejų žmonių? Apie tai Carveris kalba netiesiogiai. Čia galima būtų įtarti alkoholį. Arba susvetimėjimą. Arba alkoholizmą dėl susvetimėjimo. Arba atvirkščiai. Kas baisiausia, niekas nuo to neapsaugotas.

Galima parašyti dar ne vieną novelę, kurioje kažkokiu būdu vidury nakties iš miegamojo būtų išnešti baldai. Galima suteikti šiam veiksmui savą priežastį, savą paaiškinimą. Galima pasakoti iš vyriškio perspektyvos, iš moteriškės, iš kaimynų, praeivių. Galima parašyti kriminalinės kronikos stiliumi. Galima pakeisti laikmetį, šalį, planetą. Galima suteikti žanrą (siaubas, detektyvas, erotika?). Garantuotai kiekvieno autoriaus novelė atspindės patį autorių, jo gyvenimą. Pagrindinė idėja kils būtent iš to. Taip, kaip Carveriui šios novelės prireikė tuo metu, kai jis galutinai metė gerti. Štai jo novelės personažas dėl gėrimo prarado viską. Yra net dviprasmiškas sakinys, kai girtas veikėjas suklūsta, ar nesustojo prie jo namo mašina, bet nesustojo. „Ir aš jo vietoje nesustočiau,“ – pagalvoja jis. Ir nesustoja gerti.

Svarbiausia bėda, mano manymu, yra tai, kad bijodamas nebūti originalus nepatyręs rašytojas atsisako gerų temų ir visai puikių idėjų, kurias galėtų nedvejodamas griebti ir imtis rašymo. Vietoj to, jis suka galva, ieškodamas, ką čia dar gudresnio, niekur neskaityto, sugalvoti. Tai bergždžias reikalas! Nesakau, kad neįmanoma rasti to, apie ką dar niekas nerašė. Bent jau teoriškai galima tuo tikėti. Beje, tai, kad viskas jau sukurta, dažniausiai yra tinginių dejonė – tiesiog jiems jau viskas sukurta, todėl neverta ir vargintis… Tikrai kad neverta! Tie, kas bus atkaklūs, vieną dieną galbūt parašys savo knygą, ir ne vieną.

Tam, kad mano pastarosios mintys turėtų tvirtesnį pamušalą, išverčiau trumpą ištrauką iš Mario Vargas Llosa knygos „Letters to a Young Writer“, iš skyriaus „The Catoblepas“:

[G]rožinės literatūros rašytojai neatsako už savo temas (nes jas paskiria gyvenimas), tačiau yra atsakingi už tai, kaip jie paverčia jas literatūra ir kad to pasekoje galima sakyti, jog jie galiausiai atsakingi už savo sėkmę ar nesėkmę – už savo vidutiniškumą ar genialumą (…).

Ką reiškia būti autentišku rašytoju? Kas tikrai aišku, tai yra tai, kad grožinė literatūra [fiction] pagal apibrėžimą yra apgavystė – kažkas, kas nėra tikra, tačiau apsimeta tikra – ir kad visi romanai yra melai bandantys būti priimti už tiesą, kūriniai, kurių įtaigumo galia priklauso vien tiktai nuo romanisto įgūdžių atliekant optinės apgaulės ir rankų miklumo triukus, tarsi būtų cirko ar teatro magas. Taigi ar yra prasmės kalbėti apie grožinės literatūros autentiškumą, autentiškumą žanro, kuriame labiausiai autentiškas dalykas yra būti fokusininku, akių dūmiku? Turi prasmės, tačiau tokiu būdu: autentiškas romanistas yra romanistas, kuris nuolankiai paklūsta gyvenimo diktuojamoms taisyklėms, rašydamas tik tomis temomis, kurios gimsta iš patirties ir savyje turi kraštutinį poreikį, vengdamas visų kitų. Štai kas romanistui yra autentiškumas ar nuoširdumas: savųjų demonų priėmimas ir apsisprendimas tarnauti jiems kaip įmanoma geriau.

Romanistas, kuris nerašo apie tai, kas stimuliuoja ir įkvepia jį iš gilumos, ir kuris šaltu racionaliu protu pasirenka dalykus ir temas todėl, kad tiki, jog tuo būdu turės geresnį šansą sėkmei, yra neautentiškas ir greičiausiai prastas romanistas (net jeigu ir sėkmingas – bestselerių sąrašai pilni tokių labai prastų romanistų, jūs tai puikiausiai žinote). (…)

Tie rašytojai, kurie atstumia savuosius demonus ir dirbtinai nustato sau temas, nes tiki, kad jų pačių temos nėra originalios ar tokios įdomios, daro didžiulę klaidą. Savaime nė viena literatūrinė tema nėra gera ar bloga. Bet kurios temos gali būti ir geros, ir blogos, o galutinis nuosprendis priklauso ne nuo pačios temos, bet greičiau nuo to, kuo ji pavirs, kai suteiktoji forma – pasakojimo [narrative] stilius ir struktūra – pavers ją romanu. 

Gale pridurčiau, kad painioti Nabokovą su Pelevinu nederėtų (o jei painioji, tai geriau nesigirti). Tai skirtingais laikotarpiais ir net kalbomis (Nabokovas daugumą kūrinių parašė angliškai) kūrę (Pelevinas vis dar kuriantis) autoriai. Kaip visada, tokiu atveju kaltinu ne skaitytoją, o leidyklą (šiuo atveju, tai viskam abejingoji Rašytojų sąjungos leidykla), kuri patingėjo į knygą įdėti anotaciją jei ne lietuvio literato, tai bent užsieniečio rašytą ir išverstą. Visgi knygų parašymo aplinkybės, kontekstas, priešistorė ir autoriaus asmenybė yra labai svarbūs dalykai. Kartais netgi svarbiau už patį kūrinį, kuris be anotacijos tampa tik dar vienu lengvai ir greitai perverčiamu skaitalu.

Kaip kvepia širdies formos blynai?

Aido Kelionio „Geltonas radijas“, išleista „Vagoje“, 2012.

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato…

Jis bijo mobilaus telefono, bijo interneto ir privatumo, bijo vairuoti automobilį, bet mėgsta „Formulę 1″, jis nesportuoja, tik seka, kaip sportuoja kiti ir daug žino apie futbolą, jis dešimt metų vedęs ir prisibijo žmonos, jis neturi vaikų ir galbūt taip pat jų prisibijotų, jis dirba tam, kad išgyventų, o ne gyvena tam, kad dirbtų, jis svajojo būti laiškininku, tačiau netapo juo, jis mėgsta skaityti ir uostyti knygas, mėgsta eilėraščius ir grupę „Bledukai“, jam patinka kinas ir radijas, jam patinka išgerti, jis mėgsta klausytis gamtos šnabždesių, bet jis negyvena dabar, jis gyvena praeityje arba ateityje, jis kažin ar gyveno – tam, kad suprastų tai, kad atsakytų į tokį svarbų egzistencinį klausimą, jis rašo, jis turi rašyti, tai jo, kaip žmogaus, kaip vyro, pateisinimas ir palikimas pasauliui, jam reikia, kad būtų aiškių įrodymų to, kad jis gyveno.

Gal ir nebloga būtų romano intriga, ar ne? Va toks personažas. Kas jam galėtų nutikti? Jei tokį personažą rastume Marqueso arba Borgeso knygoje, būtume įsitikinę, kad laukia smagi kelionė. Kas per „seniai ir kruopščiai planuota“ (p. 9 – o iš tiesų tai pirmas teksto puslapis) kelionė aprašyta Aido Kelionio vos 170 psl. knygoje?

Kazimierui kovo mėnuo visuomet siejosi su didelėse balose atsispindinčia mėnulio pilnatimi, traškančiu po kojomis leduku ir mažųjų tigrų giminaičių rėkavimu. Dienomis kartais dideliais kąsniais pradėdavo drėbti sniegą, kuris, esant neigiamai temperatūrai, ilgokai išsilaikydavo, bet tik stipriau švystelėjus saulei mikliai tirpdavo. Matėsi, kad žiema kol kas dar nelinkusi sudėti ginklų. Kai vėjas pradėdavo pūsti iš šiaurės, darydavosi žvarbu ir tekdavo rengtis šilčiau. Orai tapo apgaulingi, nes dieną per daug apsinuoginus vakare greitai buvo galima peršalti. Diena pastebimai ilgėjo ir miestiečiams ryte skubant į darbą jau būdavo šviesu. Po triūso laiko einant ar važiuojant namo saulė dar nebūdavo pasislėpusi už horizonto. (ir taip toliau… p. 71)

Ši ištrauka – ne išimtis, o Kelionio stiliaus pavyzdys. Žmogus nusprendė rašyti kanceliariniu stiliumi, įmaišydamas šiek tiek šnekamosios ir grožinės kalbos. Kartais jam pavyksta išsireikšti gražiai, o kartais lepteli ką nors tokio, kaip „žiema… nelinkusi sudėti ginklų“ ar dar geriau: „[autobuso] variklyje dar ne ruduo“!

Jei, kaip byloja romano epigrafas, autorius skaito Evelyn Waugh (ir, tikėtina, kitus klasikus), tai gaila, kad jis keistai suvokia, kas gi tekstui suteikia vaizdingumą. Ne, tai ne būdvardžiai ir ne būdo aplinkybės. Vaizdingumas kuriamas daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.

Kitas dalykas. Kaip išmokęs (sovietų laikų?) mokykloje, autorius rašo, nekartodamas tų pačių įvardinimų. Jei pirmame sakinyje parašei „katė“, tai antrame vietoj „katės“ rašai „mažieji tigrų giminaičiai“, pirmame „kiaulė“ – antrame „bekonas“, „srutos“ – „fekalijos“, „egzotiškas paukštis“ – „sparnuotis“. Skaitytojas gali pasirinkti – juoktis iš tokios stiliaus ar susimąstyti, o gal ir pasimokyti.

Su ta ironija nėra paprasta. Iki šiol nesuprantu (o ilgai galvojau), ar autorius turi humoro jausmą, ar aš jo knygą skaitydama praradau savąjį? Štai situacija:

Netrukus pasigirdo dainos per garsiakalbius. Kazimierą sužavėjo vienos jų žodžiai. Užsirašė, kad nepamirštų: „Bleda, bleda, bleda bledavoki / bleda, bleda, bleda durnavoki / bleda, bleda, bleda nusijuoki / bleda su bledukais padainuoki.“ Kaip vėliau išsiaškino, šią dainą atliko muzikos grupė „Bledukai“. Kazimieras uostamiesčio turguje turėjo gerokai pavargti, kol gavo šitos grupės kasetę. Kitos dainos irgi buvo neprastos, bet nei viena neprilygo girdėtai per Velykas. (p. 111)

Pastebėsiu, kad šioje pastraipoje netgi įvyksta šuolis laike. Viso romano laiko linija tekėjo nuosekliai, nuo tos minutės, kai pasakotojas Kazimieras, sėdėdamas ant molo uostamiestyje, susiruošė atostogauti Dzūkijoje, bet štai staiga sakinys apie tai, kaip „uostamiesčio turguje teko gerokai pavargti“ – juk tai atsitiks daug vėliau ateityje! Techniškai čia reikėjo trumpam įšokti į būsimąjį laiką, o visų geriausia šuolio išvis nedaryti, jei jis romane toks vienintelis.

Kadangi sunku atskirti pasakotoją nuo paties autoriaus (stiprus jausmas, kad skaitai kažkokio nelabai kalbą valdančio žmogaus dienoraštį, perrašytą trečiuoju asmeniu), tai ir pradedi nepadoriai galvoti ne apie Kazimierą, o patį slapyvardžiu prisidengusį autorių. Nuo to nepadorumo darosi nesmagu. Išmonės knygoje nedaug. Žmogelis – homo sovieticus – primityviai pasakoja apie savo paties gyvenimą, neatsitraukdamas į šalį, neapmąstydamas objektyviai. Ar jis bando kurti meną? Kaip bebūtų, meno toje knygoje nelabai rasi. Buities ir egzistencinio nuobodulio, nostalgijos prabėgusiam gyvenimui – apsčiai.

Kas yra nuobodus tekstas? Man tai nuobodu tai, kas jau girdėta, skaityta, išsireikšta būtent tokiais žodžiais. Iš spaudos pranešimų nereikalaujame vaizdinių šviežumo, tačiau grožinis tekstas – kas kita. Tai nereiškia, kad aš nevertinu kasdieninių ar gerai žinomų dalykų aprašymų. Aš tik laukiu šviežio žvilgsnio, kitu kampu, naujai, o tai reiškia – savaip. Tačiau autorius nesiruošia atverti savęs, pasirodyti toks, koks yra. Jis kažką mums čia suka, buria.

Bent jau šiam laikui pasirinkęs būti incognito, jis tikriausiai skaito ir renka recenzijas, pasisakymus apie save. Taip pamaniau dėl to, kad po pirmojo romano („Smėlynų vanduo“) išleidimo vienas kritikas pastebėjo (tik tarp kitko), kad pagrindinio veikėjo vardo taip ir nesužinome. Autorius pasidarė išvadą: vardo reikia. Kaip gi be vardo. Ir antrajame romane vardas jau yra – Kazimieras. Tas vardas minimas taip dažnai, kad jau net galėtum laikyti stiliaus klaida.

Pagalvojau, kad yra tokia meno rūšis, kurioje techninės klaidos atleidžiamos už nuoširdumą. Jei yra liaudies dailininkų, kurių darbai priskiriami tautodailei, tai ši knyga galėtų būti priskirta… tautosakai? Dviem žodžiais tariant – liaudies kūryba.

Kai kurie Kelionio sakiniai kaip reta puikūs: „Baltija be putotų ir aukštų bangų Kazimierui tapdavo panaši į išsivadėjusio alaus bokalą.“ (p. 93) Štai, kaip gražiai dera amžini, didūs dalykai – Baltija – su laikinais, buitiniais – alaus bokalas…

Į daugelį dalykų užsimerkęs, galėtum net pamanyti, jog skaitai norvego Pero Pettersono pusbrolį. Melancholija, gyvenimas provincijoje, prisiminimai, taupus, lakoniškas pasakojimas (vietomis trumpi sakiniai ima erzinti, nes stabdo ritmą, bet pamažu autorius „įsilinguoja“)… Tik va Pettersonas – intelektualus, o Kelionis/Kazimieras – ne. Bet tai nieko tokio! Yra vilties – jis skaito geras knygas.

Autorius žiūri į pagrindinį veikėją – save? – ir tai, ką jis mato, jam patinka. Negali neužsikrėsti ta simpatija, nors puse smegenų suvoki, kad tai visgi tragiškai juokinga. Ir vis tiek tragiškai nuobodu. Kai kurios vietos – kur ilgai ir kruopščiai iš senų spaudos pundų nurašytos futbolo varžybų kronikos – man juodai nuobodžios, tačiau kažin, ar taip atrodytų mano tėvui? (Deja, mano tėvas neskaito liaudies kūrybos, jam duok detektyvų!)

Futbolas nusipelno būti įamžintas taip, kaip jis vyko, su tikrais vardais, pavadinimais ir įvarčių skaičiais. O štai visa kita yra paslėpta, pridengta fiktyviais vardais. Spėk, kuriame Dzūkijos miestelyje, į kurį iš Klaipėdos vyktum per Kauną, iš Kauno autobusu, kurioje yra viena upė ir ežerėlis, „Mikalojaus Konstantino“ prospektas, paminklas jam ir druskų vonios, atostogauja pagrindinis veikėjas?

a) Alytuje;

b) Varėnoje;

c) Druskininkuose.

Aš spėju, kad Druskininkuose. Nes pirčių kompleksas ir druskų vonios labai jau aiškiai siejasi su miesto pavadinimu. Tuomet neogotiška Šv. Bernelio Brunono (!) bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia? O Vincukas nuo S…  – Kudirka? O paslaptingasis Mikalojus Konstantinas – dar ir Čiurlionis? Žodžiu, aš balsuoju už Druskininkus.

O dar rimtesnė versija, kad mums sujungė Alytų su Druskininkais. Pažiūrėjau per Google Maps – abu miestai turi po upės vingį ir ežerėlį, taigi tai nesunku. Belieka susekti, kas gi tas autorius iš tiesų. Baisu, kad susekęs nenusiviltum. Arba kad netaptum pernelyg įsijautęs į tą sekiojimą, vietoj to, kad skaitytum knygą.

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė?

Pirmosios jo knygos neskaičiau, nes pagal recenzijas suprantu, kad abu romanai (išties pagal apimtį reiktų vadinti juos arba apysakomis, arba mažaisiais romanais) panašūs kaip du vandens lašai. Vadinasi, sulauks autorius kitų atostogų, vėl rašys dienoraštį, o iš to išeis dar viena knyga. Po dešimties metų bus galima sujungti visas knygas į vieną vidutiniškai storą ir gausis tokios Aido Kelionių kronikos, ir tai jau netgi užkoduota slapyvardyje. Na, ar ne gudriai sumanyta? Taip.

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis.

Knyga, beje, papuošta tinkamu viršeliu (ten pustuščia). Akis badė maketavimo klaidos. Ant antrojo viršelio radau pažadą, jog pamatysiu, kaip „[a]pšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė…“ Man taip užstrigo tie blynai, nes ne iškart prisiminiau, kodėl jie vadinasi čirviniais. Pasirodo, „čirvai“ – širdis – tai tokia keptuvės forma. Todėl, kai radau čirvinių blynų paminėjimą knygoje, susijaudinau, tikėdamasi rasti kokį nors nepaprastą aprašymą. Kaip gi kvepia širdies formos blynai? Istorija pritrenkė:

Prieš atsidarant limonadinei, patalpos, kuriose ši įsikūrė, ilgai stovėjo apleistos. Kažkada čia veikė duonos kepykla. Drukas buvo įlindęs per išmuštą langą apsidairyti. Vėliau apsilankė apleistoje kepykloje su Kazimieru. Ilgai klaidžiojo po patalpas. Ekskursijos pabaigoje Drukas surado seną čirvinę keptuvę. Atvožęs nusimovė kelnes ir prišiko. Galop stipriai suspaudė čirvines rankenas. (p.84-85)

Tai kas čia dabar? Ar Kelionis/Kazimieras suvokia, ką mums rodo? Prišikti į širdį ir ką – ir nieko? Ar jis visai neprisiima atsakomybės?

Kiti šiko į čirvinių blynų formą, kiti žaidė futbolą vietiniuose ir tarptautiniuose čempionatuose, kiti dainavo vulgarias dainuškas, kiti emigravo, kiti parašė ant sienos „čia buvo bybis“ (p. 27). Pagaliau kiti parašė knygas, kurias pats gali tik paskaityt ir pauostyt! Kokia didi mažo žmogaus tragedija. Gal ir gerai, kad jis to nesuvokia.

Kazimieras dėl to visai nesikrimto, nes dabartis greitai tapdavo praeitimi, kuri kuo toliau, tuo labiau jo atmintyje atrodė gražesnė nei buvo. Arba jis įsivaizduodavo praeitį tokią, kokia ji turėjo būti. Kazimieras retai gyveno dabartimi. Jis būdavo arba nuklydęs į svajones apie nuostabią ateitį, arba į prisiminimus apie gražią praeitį. (p. 122)

Nors, kaip spėju, jam tik apie penkiasdešimt (ar net mažiau), jis gulasi į lavono pozą ir laukia pagyrimų. Nežinia, kaip būtų, jei Kelionio opusas būtų sugrąžintas perrašymui. Gal redaktorius sulauktų antrojo eskizo, nors ir po dešimties metų? Gal tai būtų grožinis tekstas? Kas dabar gali pasakyti.

Nebent, kyla man mintis, kadangi rašyta kanceliariniu stiliumi ir labai primena daktaro užrašus stebint pacientą, ką nors pasakyti galėtų jam jo psichoterapeutas. Medžiaga diagnozės nustatymui gatava. Tačiau, kiek žinau, homo sovieticus bijo tokių diagnozuotojų.

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Tuomet stabteldavo ir pakeldavo akis į namo sieną, kur ant dviejų plytų, maždaug trijų metrų aukštyje, prieš kelis dešimtmečius pusbrolis paliko užrašą: „Kazas, Kažimiežas“. Jis per tą laiką buvo išblukęs, bet vis dar matomas. Kai pusbrolis užrašė ant sienos, Kazimieras pyko ir norėjo, kad kas nors tai ištrintų, troško, kad laikas panaikintų tą užrašą kuo greičiau. Džiaugėsi matydamas jį ir norėjo, kad jis išliktų kuo ilgiau. Jis buvo tarsi inkaras, išmestas ir pasilikęs praeity, priverčiantis virptelėti Kazimiero širdį. (p. 26) 

Nors ir „pošlas“ tas senis, prisiminsiu Kelionį/Kazimierą šviesiai:

Eidamas nusičiurkšti ar gerdamas mineralinį šypsojosi. (p. 89)

Elegantiškai tragikomiška

 

Audronės Girdzijauskaitės “Nutolę balsai / portretų metmenys“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Prieš keletą metų kokias dvi savaites pasiskanindama rytinę kavą skaičiau šios autorės memuarų knygutę „Atsiminimų salos“. Norėjau, kad ji būtų storesnė, ta knygutė, kad turėtų daugiau puslapių. Tik tiek iš jos ir tesugalvojau reikalauti. Tačiau mano draugė perskaičiusi papriekaištavo rimčiau: betgi kažkaip padrika, pasakojimo linija staiga nutrūksta, kažkodėl praleidžiami laikotarpiai, nesupratau ryšio. Supratau, kad šiai autorei daug atleidžiu. Iš meilės. Audronės Girdzijauskaitės (rašytinis) balsas man yra vienas maloniausių lietuvių literatūroje. Be to, aš ją pažįstu – ji mano buvusi teatro istorijos dėstytoja. Bet gerai, šiame komentare pastatykim asmeniškumus į kampą.

Jau senokai lietuvių teatro režisieriai ėmė dangstytis žodžiu „eskizas“. Nepavyko išbaigti spektaklio, matai, kad per mažai laiko, finansų, talento, nespėjai, kritai į kūrybos duobę? Padės prie pavadinimo pridurtas „eskizas“. Tai sumažina atsakomybę ir suteikia viltį, kad kada nors, galbūt, kaip nors bus sugrįžta prie spektaklio ir jis bus tik spektaklis. Deja, ne sykį projektas (dar vienas madingu tapęs žodis) prasideda ir baigiasi tik eskizu. Arba tapęs spektakliu praranda gyvybę.

Aš pati pasimokiau sykį, kai eskizo išbaigti man nebuvo leista, tad esu įsitikinusi, jog tas vienas žodelis atsakomybės prieš žiūrovą neatima. Kas jau yra premjeros dieną, tą ir žiūrim. Su knyga, sakyčiau, panašiai: kas jau pateko tarp viršelių, tą ir skaitom. Jei tai eskizai, iškarpos, metmenys, tai tiek ir tų pastangų įdėta. Mes juk puikiai jaučiame, ką reiškia išbaigti kūrinį, o ką reiškia pateikti eskizą. Jei portretų metmenys kabo dailės parodoje, tai turi būti priežastis, dėl kurios matome metmenis.

Man pasirodė, kad knygoje „Nutolę balsai“, kaip ir „Atminties salose“, autorei pritrūko kantrybės ar valios, ar žinių, kad paveikslai būtų išbaigti iki galo. O gaila.

Girdzijauskaitės eseistika – memuarai. Net jeigu ji aprašo kitus asmenis, ji į juos žvelgia per savo emocinės atminties prizmę. Daugelis aprašytųjų jau mirę. Beveik visus ji buvo gyvenime sutikusi, pabendravusi betarpiškai, kitaip sakant, prisilietusi. Beveik visus, nes iš bendro konteksto iškrenta Vega Vaičiūnaitė, apie kurią atsiliepta labai drungnai ir iš tolo.

Toks jausmas, kad knyga yra skirta tam tikrai „šeimai“. Tiems, kurie daugelį aprašytųjų pažinojo. Tiems, kurie pažįsta bent jau autorę (todėl į tą „šeimą“ patenku ir aš). Pašaliniams žmonėms papildomos informacijos apie garsias personas tarsi ir nereikia, o apie negarsias galbūt ir nebus pasigendama. Kilus klausimui „o kodėl aš apie šitą žmogų skaitau?“ galima atsiversti redakcijos prierašą ir rasti pateisinimą: „Portretuose kryžiuojasi esė, novelės ir prisiminimų žanrai (…).“ Kuriame puslapyje tiesa, o kuriame fikcija, susiprask ar pajausk pats, skaitytojau. Kaip „šeimos“ narė, prisipažinsiu, skaičiau tuos susikryžiavusius žanrus kaip pasakas ar paskalas.

Girdzijauskaitė kuria legendas apie žmones, kurie gyveno prieš mane, apie pasaulį, kuris kažkada buvo gyvas. Išties, galima sakyti, tai toks naujas lietuviškų memuarų pogrupis, kurį galima būtų pavadinti pagal Marcelijaus Martinaičio knygos pavadinimą: mes gyvenome.

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Pavyzdžiui, man būtų buvę smalsu paskaityti apie Girdzijauskaitės kolegę (ir berods gerą draugę) kitą teatro kritikę Ireną Aleksaitę. Kai dar su kursiokais trynėm siaurų Teatro ir kino fakulteto koridorių tapetus alkūnėmis, judvi atrodė neišskiriama pora ir komiškiausios mūsų anekdotų veikėjos. Ir iki šiol moku puikiai pamėgdžioti Girdzijauskaitės ir Aleksaitės dialogą, jų kontrastingą kalbėjimo manierą (pirmoji – melancholiška flegmatikė, antroji – sangviniška cholerikė).

(Štai vienas anekdotas: po Rimo Tumino „Maskarado“ (spektaklis, kuriame pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje panaudota sniego mašina) generalinės peržiūros iš salės šlapiu veidu išeina garbi teatro kritikė ir sako pirmam sutiktam aktorinio studentui: „Dieve, taip gražu buvo… taip gražu… Kai scenoj pradėjo snigti, aš ir pradėjau verkti… Per ašaras nieko daugiau nemačiau…“ Bet spektaklio recenzija, kupina impresijų ir emocijų, žinoma, pasirodė.)

Deja, garbios teatro kritikės šioje knygoje susitelkta ne į esančiuosius. Mirties kvapu ir persmelkta ši knyga (ir tai – nėra blogai). Tačiau: apie mirusius arba gerai, arba nieko. Ir: mirusieji neprisikels ir nepasakys, kaip iš tiesų buvo. Mirusysis nepasipriešins, jeigu visam pasauliui praneši apie jo seksualinę orientaciją. Štai nežinojau apie kino kritiko Sauliaus Macaičio meilę savo lyčiai, bet dabar žinosiu. Kodėl turėjau tai sužinoti iš šitos knygos? Ar pats Macaitis nebūtų tam prieštaravęs, jei būtų gyvas?

Knygos pristatyme paminėta, kad knygoje daug netikslių detalių. Ką gi, emocinė atmintis iškraipo! Tačiau pasigirdęs prisipažinimas, jog buvo rašyta remiantis emocine atmintimi, yra tokio kraipymo teisinimas. Dar kartą kratomasi atsakomybės. O taip norisi jos pareikalauti…

Šiek tiek pažinodama Girdzijauskaitę, nenustembu, kad jos tekstuose daugiau emocijų, nei intelektinių apmąstymų, formos aiškumo. Mokslo darbai ir laipsniai negali pakeisti žmogaus charakterio. Tokia jau ji yra, ir už tai ją turbūt daugelis myli. Gerai, kad buvo lemta atsidurti tarp įdomių savo laikmečio žmonių ir dabar gali apie juos papasakoti. Teisės (pareigos?) kalbėti iš jos neatimsi.

Jos stilius – ypatingas, nes ji apdovanota talentu įsižiūrėti ir prisiminti smulkmenas. Ne tik velnias yra detalėse, ir dievas yra detalėse. Ir šios autorės knygose detalės gyvena, jos mus veda per puslapius. Daiktai, drabužiai, maistas, gėrimai, pastatai, žmogaus charakterio bruožai sukuria tridimensinį vaizdą. Praeitis atgyja prieš mūsų akis. Išties meistriška.

Tačiau kiekvieno portreto struktūra anaiptol neapgalvota, juos visus, regis, jungia tik tai, jog jie portretai. Autorė staiga pernelyg įsigilina į vieną kokią puotą (su visais valgių ir gėrimų aprašymais) arba staiga viską persveria vienas koks asmeniškas prisiminimas visai ne apie tą personą, kurios vardas pavadinime, kažkodėl vienoje dalyje telpa du nelabai susiję žmonės – juos susieja artimos mirties datos… Skaitai ir klausi savęs: ar mirtis išties ir sieja šios knygos veikėjus? Bet juk ne visi aprašytieji (laimei) mirę!

Klibanti kūrinio struktūra man yra atmestinio požiūrio į amatą (techninę rašymo dalį) simptomas. Tam, kad struktūra būtų suveržta, tiksli, apgalvota, reikia, na, apgalvoti, o ne tik išjausti tekstus. Dabar gi skaitai ir jauti, kad vėjas laivę neša į vieną pusę, bet greitai pasikeis ir nuneš dar velniaižin kur. Toks nesaugumo jausmas.

Perskaičius tuos „portretų metmenis“, galvoje ryškėja ir kitas dalykas: iš tiesų autorė rašo ne apie kitus, o apie save pačią. Intymūs prisipažinimai apie savo ir veikėjų santykį, trivialūs ar lemtingą reikšmę turėję įvykiai, nepadailintas atvirumas, pamažėl atgręžia į vieną žmogų – autorę – nes visgi apie ją sužinome daugiausia. Tarsi sukryžiavę akis spoksotume į 3D piešinį ir įvairių veidų primargintame lape išryškėtų vienas portretas – Audronės Girdzijauskaitės. Nejučia imi savęs klausinėti: o kodėl aš skaitau apie ją? Kas ji tokia? Kodėl tiek daug turiu apie ją žinoti?

Pagalvojau, kad tai ir vėl lietuviškosios eseistikos ypatybė (užsiminiau apie tai įraše „Flirtas su literatūra“). Galų gale randi tik grynąją beletristiką, gražų pilstymą iš tuščio į kiaurą, pasūdant mirties grėsme ir pasaldinant pastebėjimais apie gyvenimo smulkmenų grožį. Kiekvienas puslapis tau šaukia: štai, štai, koks tas gyvenimas, štai, žiūrėk, žiūrėk, tai aš matau, aš! Pasakotojas nenorėtų išsiduoti, kad rašo tik apie save (ir yra įdomus tik pats sau), tačiau perskaičius jo knygą teprisimeni, jog matei patį – išsipūtusį, didelį, nuogą. Tokios pozos matyti (ir tokios prozos skaityti) neįmanoma neįsimylėjus autoriaus. O jei jau myli, tai pateisini: gero žmogaus turi būti daug. Ir pateisini, kad visi jo portretai tik vadinasi portretais, o iš tiesų yra vienas didelis autoportretas. Arba tiksliau – autoportreto metmuo.

Esu parašiusi, ir čia pakartosiu, Konstantino Stanislavskio perfrazuotą mintį: sunku matyti mylinčius save literatūroje, o ne literatūrą savyje. Girdzijauskaitė tikrai susipažinusi su fraze: mylėk ne save teatre, o teatrą savyje. Žinoma, tai nelengva. O gal net neįmanoma?

Žymus eseistas, Renesanso žmogus, Montaigne’is irgi rašė apie save. Dargi įžangoje prisipžino, kad jei ne tie laikai ir ne tie papročiai, tai stotų prieš skaitytoją nuogas ir necivilizuotas (perfrazuoju). Skaitydama jį vis galvoju, kaip dar nuogesnis jis būtų pasirodęs? Kita vertus, iš paties Montaigne’io – tik balsas. Taip, jis rašė apie save. Bet tai, kaip jis mąstė apie save, rodo, kad „aš pats“ tėra prizmė, ne tik emocijų, bet ir intelekto prizmė, pro kurią žvelgiama į pasaulį, į kitus žmones, tekstus, daiktus ir reiškinius. Visgi Montaigne’io objektas yra pasaulis – subjekto akimis. (Panašiai atsiliepčiau ir apie W.G. Sebaldo užburiančią eseistiką.) Jei subjektas pats sau tampa alfa ir omega, pačiu svarbiausiu objektu, tai akys užsimerkia, ratas užsidaro, stoja vidiniai patamsiai. O jei tai duodama skaityti kitiems, tai jau paprastasis ekshibicionizmas.

Ne, Girdzijauskaitės negalėčiau pavadinti ekshibicioniste. Greičiau naivia (gerąja, švelniają prasme). Greičiausiai ji pati nežino, ką rašo.

Naivumu padvelkė autorės nuostaba, sužinojus, jog maniakine depresija sergantis žmogus nusižudė: „Buvau girdėjusi, kad Stasiui diagnozuota maniakinė depresija, bet kad šitaip…“ (p. 337 „Jis liko aname krante“) Kažkas kažkam paskambino, ir atsirado papildoma vieta stojamuosiuose į institutą – „blatas”? „Persišviečianti siela“ (iš aprašymo atrodo, kad buvo pilka vidutinybė, kažkieno statytinė) neleido reikštis lėlių teatre jaunajai kartai – korupcija? Arba autorė viena vyksta pas tūlą vyrą į sanatoriją „gelbėti“ žymaus aktoriaus – bohemos išdykavimai? Taip pat ir į jos namus tūlas vyras užsuka pakalbėti, nors ji turi vyrą ir vaiką, o vėliau siūlo tekėti (ji ir vėl labai nustemba). Arba kažkoks vyrukas naktimis skambina iš Rusijos ir kalbina, tuo šiurpindamas autorės šeimą. Skaitai ir galvoji: ar autorė suvokia, kad ji buvo jauna graži moteris ir vyrai ją visaip mergino? O gal suvokia ir didžiuojasi, o vadinama tai bohemos gyvenimu?

Pamenu atvejį, kai ji Akademijoje mums kažką pasakojosi apie studentiškus laikus, ir anuomet mes, jauni, purvini ir pikti jaunuoliai, ciniškai kikenome iš jos atviravimo. Klausytis buvo nejauku, tarsi matytum dėstytojos apatinius. Tuo pačiu dingtelėjo, kad dėstytoja – naivus žmogus. Iš to begalinio naivumo ir tiesą visiems sako. Todėl nenuostabu, kad recenzuojamieji jai kartais ir „į snukį“ pažadėdavo duoti ar grasindavo, kad tegul nepasirodo ant teatro slenksčio. O gal tai ne naivumas? Tuomet tikrai nežinau, kas.

Provincialumas. Autorė, regis, jo nemėgsta, mato ir parodo pirštu. Tuomet galvoji, o kas gi tai yra, tas provincialumas, kurio reikia bijoti? Jei geografiškai, tai visa Lietuva yra provincija. Jei turime omeny vidines žmogaus savybes, tai kartais atrodo, kad juo nuspalvinti ne tie portretai, kuriuos nurodo autorė. Ar tai aktorius Algimantas Masiulis, po kostiuminėmis kelnėmis mūvintis baltas teniso kojines, dovanojantis žiedus moterims, kuriuos su juo nemiega (?), „dirbantis“ tam, kad įsiamžintų ateities knygose? Ar iš Barboros vaidmens neišeinanti Rūta Staliliūnaitė? Ar labai didinga persona, tačiau neapsiskaičiusi, ir mirties patale bijanti sugriauti savo išorinį įvaizdį, pianistė Aldona Dvarionaitė? Nepaprastai liūdnai man atrodė keli kiti tuštukai, „stilistai“, elegantiški žmonės.

Ak, jau ta elegancija. Skaitydama žaidžiau: rask kiekviename portrete žodį „elegantiškas“. Gal tik kokiuose trijuose neradau! Kas toji elegancija? Lietuvių kalbos žodynas nurodo, jog taip pavadinamas puošnumas, grakštumas. Lotynų kalbos žodis elegans, elegant– susijęs su eligere – rinkti, išrinkti. Anglų kalboje elegantiškas – rinktinis, išsiskiriantis savo grakštumu, stiliumi, išvaizda ir manieromis.

Elegantiškai atrodo Girdzijauskaitės knyga, jos išvaizda (kaip ir visų dailininko, neseniai išėjusio Anapilin, Romo Oranto knygos, Rašytojų sąjungos leidyklos braižas). Tačiau kai taip dažnai bandoma įteigti, jog tiek daug autorės matytų dalykų ir personų buvo elegantiškos, imu abejoti. Elegancija – toks tuščias žodis. Kažką nusprendžiantis už mane, skaitytoją. Norėčiau pati juo apdovanoti kurį personažą, daiktą ar reiškinį. Tačiau tarp šios knygos viršelių, mano manymu, pateko daugiau manieringų, nei elegantiškų, personų. Gražių, iš tiesų gražių žmonių, pilnavidurių asmenybių ne tik pasaulyje, bet ir Girdzijauskaitės knygoje maža. „Aukštų antakių“, mėlyno kraujo, įspūdingos pozos inteligentai man kelia gailestį.

Švelnų gailestį kelia visa ta knyga. Gaila tų aprašytų žmonių, nes daugumos iš jų gyvenimo istorijos, skirtingai nei jiems skirtos knygos dalys, yra išbaigtos – jie jau išėję. Gaila kai kurių portretuojamųjų, nes jie gyvenime buvo liūdnos vidutinybės. Autorė juos prisimena šviesiai, nostalgiškai, irgi su tam tikru gailesčiu. Gaila visų ir visko, net paties savęs. Skaitydama galvojau apie tai, koks beprasmis ir komiškas tas mūsų spurdėjimas, tie mūsų stiliai ir mados, tie mūsų tikslai ir siekiai. Mirtis visus sulygina ir ištrina, tarsi dailininkas trintuku, nusprendęs negadinti popieriaus ir ant to paties nupiešti kitus, kitų, jaunų žmonių veidus.

Nelabai supratau, kodėl knygos gale pridurta pavardžių rodyklė. Ar tai mokslo darbas? Portretų metmenys su pavardėmis, kad lengviau galėtum susirasti paminėtą save? Atrodo, kad suvardinti visi, kas tik buvo paminėti. Galėtum pamanyti, kad apie juos rasi pastraipą, tačiau štai susirandu Hansą Christianą Anderseną ir jo vardas tik prie pasakos pavadinimo „Undinėlė“ (p. 316, „Mirties angelo paviliota“). Arba štai Karpiai (p. 71) – pasirodo, dvarininkai, autorė tvarkė jų archyvą, tik tiek apie juos. Tarsi žymos internetiniame puslapyje. O tokia pavardžių rodyklė sukuria klaidingą įspūdį, kad šioje knygoje pateikiama informacija apie asmenis galima pasitikėti…

Laiškų intarpai – ant ribos – neišteisinti. Suprask, kaip nori. Iš serijos „pasidaryk pats“.

Užbaigsiu savo komentarą ištrauka, kurią net garsiai perskaičiau savo vyrui. Ji savyje talpina visą tą „konfūzą“, kurį randi šioje knygoje. Novelė, memuaras, biografija? O gal tiesiog aukštojo stiliaus fragmentai, trikdantys, nuostabą keliantys:

Įžengėm į rūmus, pravėrėm aukštas baltas duris ir patekom į prieblandoje skendintį pusrūsio kambarį su langais į grafų rozariumą; vienoje iš lovų kažkas miegojo. „Liole, kelkis, turim viešnią!” Lola nenorom atsisėdo lovoje ir ėmė kumščiais trinti akis, visai kaip vaikas. Jos ilgi, juodi, garbanoti ir susivėlę plaukai supo dailų pailgą veidą. „Liole, parodyk Audronei savo krūtinę, nusivilk tuos marškinius, – sako Rasa.  – Aš jau sakiau jai, kokia tu graži.” „Na ir kam?” – nusistebi Liolė, bet, nors ir nenorom, traukia per galvą naktinius, nustumia antklodę ir droviai šypsosi, atvėrusi savo grožybes. Ir dabar matau ją, mieguistą ir panašią į kokią kreolų madoną… (p. 240, „Beieškant išėjusiojo pėdų”)