Kabanti

Nutilau, palikusi siužetą apie savo rašymo karjerą. Bet kas gi atsitiko toliau, po to, kai sužinojau, jog nebus finansuojama mano knyga? Yra toks triukas, kai skyriaus pabaigoje veikėjas paliekamas keblioje padėtyje, taškas, reikia versti puslapį, o ten – kito skyriaus pradžia, tačiau skaitytojui jau kaip ir miegoti laikas, nors palikti veikėjo irgi nesinori – tai nukris ar išsikeberios?.. Angliškai tai vadinama cliffhanger (išverskim kablys).

Taigi tęsiu toliau.

Parašiau gražų (kaip man atrodo) e-laišką Rašytojų sąjungos leidyklos redaktorei. Tikiuosi, ji sveika ir gyva, tačiau, kaip ir nujaučiau, niekas neatsakė man. (Dėl viso pikto gale pridūriau, kad dėkoju už viską…)

Baigiau redaguoti (tikiuosi, paskutinį) romano „Katė“ variantą ir kelias dienas rašiau e-laiško kitos leidyklos redakcijai eskizą (ar nežinojote, kad rašytojai yra žmonės, sunkiai rašantys laiškus?). Tą pačią dieną, kai e-laišką su romanu išsiunčiau, gavau redaktorės atsakymą. Malonų! Su pažadu perskaityti ir pakomentuoti mano kūrinį. Atsakymo sulaukti tikiuosi birželio pabaigoje.

Ne tai svarbu, ar tas atsakymas bus teigiamas. Svarbiausia, kad elgesys ir susirašinėjimas tarp mūsų prasidėjo mandagus ir žmogiškas. Tai – svarbiausia.

Ir po viso to man nuo širdies nukrito baisus svoris, ir aš vėl galiu dirbti toliau. Nieko nelaukusi, kibau į kito, seniai šaukiančio iš stalčiaus, romano eskizą. Perskaičiau. Man visai patiko! Laukia trys mėnesiai perrašinėjimo, kuriam dabar ir ruošiuosi: sudarinėju scenų lenteles, piešiu minčių debesėlius, braižau įvykių temperatūros grafikus… Antrasis eskizas – struktūros eskizas. (Skaitinėju Grafomanijos įrašus apie tai čia ir čia.) Įtariu, kad antrasis romanas bus visiškas popsas ir man tai iš anksto patinka. (Tačiau neprošal taupytis pinigus savilaidai.)

Štai, kas atsitinka, kai katiną pavadini Adolfu: jis sugalvojo, kad kėdė prie mano darbo stalo yra geriausia vieta miegoti. Dabar tai yra priežastis, kodėl nedirbu prie „didžiojo“ kompiuterio, ir netgi šį įrašą siunčiu iš loptopo. Pasiteisinimas: katinas neleidžia!

Kita vertus, dabar šiaip ar taip keistas „nutolimo nuo darbo vietos“ laikotarpis. Ką tik išklausiau tris filmų scenarijaus techniko (developer) Stephen Cleary paskaitas apie Aristotelį ir dramą. Skaitau (ir žiūrinėju) daug komiksų – dažniausia „rimtojo“ žanro (iki tokio rimtumo, kaip pvz. Peterio Kuperio puikiausiai adaptuotas komiksui Franco Kafkos apsakymas „Metamorfozė“). Dabar mėgaujuosi beveik 600 psl. Osamu Tezukos mangą “MW“, ir galvoju.

Ar komiksai nėra įrodymas tos minties, kurią iškėlė Aristotelis ir kurią prikėlė Cleary?

Character driven story must have even more action, because action reveals the character.

Kaip čia būtų lietuviškai?

Pasakojimas, kurio varomoji jėga yra personažo charakterio atskleidimas, turi turėti dar daugiau veiksmo, kadangi per veiksmą atsiskleidžia charakteris.

Galbūt girdėjote apie teoriją, kad vieni kūriniai yra character driven (varomi charakterio), o kiti plot driven (varomi siužeto). Taigi Cleary (ir Aristotelis) čia įžūliai kvestionuoja lyg tai visuotinai akivaizdų dalyką: ten, kur daug veiksmo, veikėjo charakteris nėra svarbiausias.

Jie sako, kad yra netgi atvirkščiai: be veiksmo neatskleisime charakterio. Ir ne charakterio sudėtingumas traukia sekti istorijos rutuliojimąsi, o veiksmo tikslumas (kryptingumas). Aktoriai tam, žinoma, pritartų. Juk jie tą ir veikia, gavę dramos veikalą: ieško veiksmo, o jeigu tekste jo neranda – išgalvoja savo. (Čia reiktų pridurti, kad veiksmas kartais vadinamas konfliktu – ir man pastarasis terminas atrodo daug tinkamesnis. Tik reikia įsivaizduoti ne tik maxi konfliktus, bet ir mini ar netgi micro. Ir nepamiršti, kad konfliktas būna ne tik išorinis, bet ir vidinis. Tai – kita įdomi tema.)

Skaitydama komiksus pagalvojau: štai Aristotelio teorijos patvirtinimas. Veikėjai nupiešti labai stilizuotai, kartais atrodo, kad netgi atmestinai. Veikėjų pasisakymai telpa debesėliuose ir kalbos grožybių juose nerasi (nors charakteringumo – kartais). Pats piešinys (vaizdinys) irgi dažniausiai, na, jei ne primityvus, tai bent jau minimalistinis ar naivus. Tačiau versti puslapį po puslapio taip norisi, kad ui.

Kas mane taip veikia? Drama. Siužeto vingiai. Veikėjų kabėjimas nuo uolos.

Tik nepagalvokite taip, kaip pagalvojo dalis paskaitos klausiusių žmonių (ypač vyresniojo amžiaus): kad jums bandoma įteigti, jog veiksmo trileris yra geriausia dramos išraiška, ar panašiai. Oi ne.

Yra daug nuostabių kūrinių, kuriuose dramos geriau neieškoti, nes jos ten mažai. Veikia kiti stiliaus elementai: vaizdiniai, kalba, pagrindinė tema, įdomios mintys. Ir veikia taip gerai, kad norisi tuos kūrinius matyti (ar skaityti) dar ir dar.

Cleary teigia, kad filmo scenarijus labai skiriasi nuo prozos tuo, kad romano autorius gali sau leisti prirašyti puslapių puslapius neveiksmingo teksto, kuris filmo scenarijuje vadintųsi ekspozicija. Atseit skaitytojai atleidžia autoriui daugiau „pilstymo“ (beletristikos), nei žiūrovai (tuščių gražių vaizdų). Tačiau manding tai tinka tik kalbant apie masių skonį.

Kai kurie šiuolaikiniai skaitytojai mėgaujasi romanais, kuriuose daug dramos ir kurie veiksmo intensyvumu labai primena filmus. Taipogi ir kai kurie šiuolaikiniai žiūrovai mėgaujasi filmais, kurie nėra holivudiniai ir gal labiau primena postmoderno romanus. Auditorija nėra vienalytė. Tačiau jeigu kalbame apie daugumą, apie mainestream‘ą – tada taip. Veiksmo! Veiksmo – visur ir visada. Veiksmo, kaip ir meilės, mums niekuomet nebus per daug. Nes per jį, tik per jį atskleidžiamas, pavaizduojamas, iškeliamas veikėjo charakteris, su kuriuo esame linkę susitapatinti ir slapčia, kino salės tamsoje, pasijuokti su juo, pabijoti, paverkti.

Įsivaizduoju, kad lygiai taip pat daug daugiau sužinojote apie mano natūrą, charakterį, skaitydami apie konfliktą su RS leidykla (maxi konfliktas). Keblioje situacijoje turėjau rinktis, kaip veikti, buvau protagonistė. Gal ir ne trileris, bet vidinio veiksmo dar ir kaip būta.

O su tais rašymo mokslais elgiuosi panašiai, kaip su drabužių parduotuvėmis, nes kažkada išgirdau gerą patarimą: jeigu nori rengtis gerai, tai nesibodėk savo drabužio ieškoti visur, nuo Humanos iki Dolce Gabanos. Galų gale išorinė forma turi tik pabrėžti tavo nepakartojamą vidinį grožį ;)

Memuarizmas

Atsiminimai, savo gyvenimo aprašymas, patirties apibendrinimai, autoportretas… Nėra memuarai labai lengvas žanras. Juk nuo tos akistatos su savimi ir gyvenimo įvykiais bei personažais, sutikite, prasideda ir grožinės literatūros (t.y. pramanytų istorijų) kūrėjų kelionė. Tik tiems, kurie dar nepradėjo rašyti memuarų, bet vis žada, kad “tuoj, tik nustumsiu visus kitus darbus ir sėdu rašyti“, gali rodytis, kad pasakoti apie savo gyvenimą – lengva, nes “viską žinai“.

Iš Carmelos Bird knygos “Writing the Story of Your Life (The Ultimate Guide)“ išrinkau keletą pratimų, kurie tiks ne tik tam, kuris ruošiasi pasauliui pristatyti savo nepakartojamą asmenybę, bet ir besimurgdančiam kituose žanruose.

(1)

GIMIMO METAI

Ką žinote apie tuos konkrečius metus, kai gimėte? Kas vyko jūsų šeimoje, jūsų mieste arba kaime, kas vyko pasaulyje ir visatoje? Rašykite apie tai dvidešimt minučių. Prieš rašymą visai naudinga būtų panaršyti internete (ar bibliotekoje) ir paieškoti medžiagos.

(2)

RAŠYMAS IŠ FOTOGRAFIJOS

Susiraskite seną savo paties fotografiją. Įsižiūrėkite. Pirmiausia aprašykite, ką matote, visai nebandydami nieko aiškinti, interpretuoti – rašykite tik paviršinius, akivaizdžius dalykus. Antroji pratimo dalis: paaiškinimai ir pamąstymai (žinoma, raštu). Trečioji: atsispiriant nuo fotografijos, aprašykite istoriją, kuri liko už kadro. Rašykite esamuoju laiku (Štai sėdžiu ant suolelio ir graužiu kumštį…).

(3)

NEPAMIRŠTI SAPNAI

Prisiminkite lovą, kurioje miegojote, kai buvote vaikas. Pusvalandį laisvai rašykite apie tai, ką prisimenate. Gali būti, kad parašysite apie tūkstantį ar daugiau žodžių, ir tai (tikėtina) atvers vaikystės sapnų ir košmarų stalčiuką. Tuomet perskaitykite viską ir dar dešimt minučių rašykite apie sapną arba sapnus, kuriuos anuomet regėjote.

(4)

ATSIMINIMŲ DIENORAŠTIS

Susiraskite partnerį, kuris irgi nori rašyti prisiminimus ir keistis su jumis (ar bent skaityti jūsiškius ir skirti užduotis). Kiekvieną dieną (arba sutartais intervalais) užduokite vienas kitam labai konkrečią temą (“Ką mėgau valgyti, kai buvau mažas“; “Mano mamos drabužiai“; “Žmogus, kuris mane mokė…“) arba klausimą (“Ką esi praradęs?“; “Kokia buvo tavo liūdniausia gyvenimo diena?“), arba sakinio pradžią (“Aš prisimenu priešą… dėžutę… kaimyną… ežį…“ ir t.t.). Atsakymai gali būti ilgi, o gali būti kelių sakinių ar net žodžių. Gali būti, kad kai ko neprisiminsite – jei visai tuščia, taip ir rašykite. Bet pabandykite kuo daugiau atsiminti. Šiuo atveju itin naudinga turėti partnerį – rašymas bus spontaniškesnis, nes temas sugalvojate ne jūs pats, o be to pajusite, kad yra suinteresuota auditorija. Taipogi turėtumėte trumpai pakomentuoti kiekvieną partnerio prisiminimą. Jokiais būdais ne kritikuoti, o skatinti rašyti toliau ir džiaugtis atradimais.

(5)

NUŠVITIMAS IR KERŠTAS

Kartais vaikystėje patiriame tikrų pakylėjimo, nušvitimo momentų, nepaprastai skaidrių ir kupinų atradimo džiaugsmo. Jei prisimenate ką nors tokio, būtinai užrašykite. Kita pratimo pusė (galima ją atlikti kitą dieną) – sudarykite sąrašą žmonių, kuriems norėtumėte atkeršyti už kokią nors skriaudą. Kokio ilgumo beatsirastų tas sąrašas (o galbūt netgi tuščias?) – raštu apmąstykite, kodėl taip yra. Galbūt tai verta atskiros pastraipos jūsų atsiminimų knygoje?

* * *

Nujaučiu, kad kai kas bijo daryti pratimus, nes neva “išeikvos įkvėpimą“ arba parašys “neoriginalų“ kūrinį, nes jo tema visiems žinoma – nesiklaidinkite. Jeigu šimtui žmonių tektų sėsti ir raštu atsakyti į tą patį klausimą, jie visi atsakytų skirtingai, ir jų atsakymai būtų tiek pat originalūs, kiek patys atsakinėtojai. Geras pavyzdys yra amerikiečių leidžiama knygų serija, sudaryta iš “paprastų“ žmonių esė tema “Aš tikiu tuo“ (“This I Believe“) – kai kuriuos atsakymus galima rasti čia (nuoroda). Arba štai kita knyga – sudaryta iš laiškų sau šešiolikmečiui – “Brangusai Aš“ (“Dear Me“) (nuoroda). Galima tik žavėtis žmonių iškalbingumu/raštingumu. Betgi kuo dažniau tai darai, tuo geriau sekasi.

Aš pati būtinai atliksiu kai kuriuos pratimus, nes jau dabar pirštai niežti. Tik pavydžiu į “memuarizmą“ linkusiems rašytojams gebėjimo rašyti tiesą ir tik tiesą… Nes aš tai irgi visuomet pradedu nuo tiesos, o užsibaigia viskas baisingu melavimu – fiction!

Viliokė publicistika

Neseniai man kaip žirafai atėjo iki smegenėlių tokia žinia: mano išverstoji kaip negrožinė literatūra (non-fiction) lietuviškai yra vadinama tiesiog publicistika. Jos porūšiai: straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, apybraiža ir esė. Galėčiau nusistebėti, kad VLKK svetainės darbuotoja man į klausimą, kaip išversti anglišką žodį non-fiction neatsakė paprasčiausiai publicistika, bet tiek to. Išvis paliksiu tai profesionalams. Esu tik literatūros mėgėja, ką tik pasiskaičiusi Vikipedijos puslapį apie funkcinius stilius

(Mane visgi labiau šaukia meninis stilius (su buitinio priemaišomis), kurio paskirtis taip žavingai aprašyta minėtame puslapyje: „…paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigerėjimą grožiu.“ Paveikti protą ir valią, hm… Išviešino mūsų slaptus ketinimus!)

Bet knygas apie kūrybišką publicistiką visgi vartinėju ir iš vienos tokios – „Writing Creative Nonfiction“ (daug autorių, redaktoriai Carolyn Forche ir Phillip Gerard) – keletą pratimų čia sudėsiu:

  1. Parašykite tema: Kodėl rašau?
  2. Parašykite trumpą eilėraštį apie tikrą, giliai sudominusį, savo ar ne savo gyvenimo įvykį. Atraskite tame eilėraštyje pagrindinę temą. Pagal tą eilėraštį parašykite esė (publicistinį straipsnelį) ta pačia tema.
  3. Paimkite tris atsitiktinius ir tarpusavyje nesusijusius daiktus – iš lentynos, iš savo rankinės, iš virtuvės, iš bet kur. Pasidėkite juos priešais save ir aprašinėkite kiekvieną po 15 min. Paieškokite bendros, visiems daiktams tinkančios temos.
  4. Atsiverskite savo rašinį, kurį šiuo metu perrašinėjate, tobulinate. Ieškokite vieno vaizdinio, kuriame tilptų visos rašinio abstrakčios idėjos arba rašinio sąvoka (koncepcija). Padalinkite rašinį į tris dalis, kiekvienoje iš jų susitelkdami ties viena vaizdinio dalimi, požiūriu. Dabar pinkite tas dalis tarpusavyje, t.y. dėliokite, maišykite dalių skyrius.
  5. Atspausdinkite ir žirklėmis sukarpykite keletą (vieną, du, tris ar daugiau) savo rašinių ties pastraipomis, sumaišykite tas skiautes, taikykite jas vieną prie kitos kaip dėlionę. Ieškokite naujų sąryšių, sąskambių, naujos tvarkos.
  6. Apsiginklavę diktofonu apklauskite du žmones, kurie dalyvavo tame pačiame įvykyje, pvz. savo pačių vestuvėse. Užrašykite (transkribuokite) garso įrašus, lyginkite pasakotojų versijas. Ką sužinojote apie įvykį? Ką sužinojote apie žmones? Kokią istoriją parašytumėte pagal tuos du pasakojimus?
  7. Taip pat apsiginklavę apklauskite tris žmones apie neseniai kaimynystę/miestą/šalį sukrėtusį įvykį, pvz. Kedžio mirtį. Paprašykite jų savais žodžiais papasakoti, kas atsitiko ir kaip tai juos paveikė. Užrašykite tai į tris monologus. Palyginkite juos.
  8. Raskite istorinį įvykį, apie kurį mažai žinote, sugalvokite galimas skirtingas įvykio interpretacijas. Sudarykite sąrašą asmenų, kuriuos apklaustumėte, bandydami sulyginti tas interpretacijas.
  9. Paverskite save (autorių, pasakotoją) ryškiu personažu. Surašykite savo ypatumus, keistumus, išskirtinumus, manierizmus: kuo skiriatės nuo vidutinio, paprasto, statistinio homo sapiens?
  10. Raskite kokį nors savo gyvenimo įvykį atspindinčias nuotraukas ir pagal jas parašykite 1500-2000 žodžių pasakojimą.
  11. Pasikalbėkite su kuo nors, kas dalyvavo jūsų aprašytame pagal nuotraukas įvykyje ir pagal tą interviu sukurpkite dar 1000 žodžių priedą.
  12. Parašykite maždaug 1000 žodžių kontempliaciją apie žmogaus atmintį, lygindami savo ir to žmogaus pasakojimą. (Viso turėsite 3500-4000 žodžių apimties memuarų eskizą.)
  13. Labai tiksliai aprašykite įvykį, kuriame dalyvavote (ar kurį stebėjote), išvengdami įvardžių aš, mane, man, mano, mes, mūsų ir t.t.
  14. Aprašytąją sceną dukart perrašykite, kaskart potekstėje išreikšdami vis kitą emociją: pyktį, baimę, humorą, sarkazmą, pasišlykštėjimą ir t.t.
  15. Atsiverskite mėgstamą kito rašytojo kūrinį ir jį skaitydami paraštėse pasižymėkite, kur pasakojime yra pats autorius (fiziškai) – arti ar toli? Tą patį padarykite ir su savo ką tik parašytomis scenomis.
  16. Knygos struktūros modeliavimas. Išsirašykite jums patinkančios knygos planą, išdėliokite dalis, aprašykite, kas yra kiekvienoje. Pagal tos svetimos knygos struktūrą parašykite savo knygos trumpą turinį (planą).
  17. Ištraukite iš stalčiaus savo nebaigtą kūrinį. (Ar sustojote maždaug ties šimtuoju puslapiu? Dažniausiai tai yra ta riba, už kurios nebeužtenka entuziazmo tęsti.) Perskaitykite ir sudarykite trumpą turinį (planą). Išskirstykite plano dalis į dvi kolonas: į temą ir ne į temą. Dabar nuspręskite, ar neįmanoma ištaisyti struktūrinių nesklandumų? Sprendimai turi būti labai paprasti ir organiški.
  18. Eksperimentuokite su kūrinio chronologine tvarka (laiko linija). Pvz. rašant atbulai, pasakojimas gali išeiti taupesnis, labiau sukauptas ties esmine mintimi. Rašydamas nuo pradžios iki galo galite paskęsti smulkmenose, nes norėsis per daug papasakoti.
  19. Išsirinkite žmogų, gebantį jus prajuokinti ne tik žodžiais, bet visa savo esybe – povyza, gestais, mimika, apsirengimu ir t.t. Aprašykite jį mažiau nei 500 žodžių. Įtikinkite skaitytoją, kad, nežiūrint visų keistenybių, visgi mėgstate (ar mylite) tą žmogų.
  20. Pasakojimo personažas esate jūs. Kokio dalyko tikrai nepadarytumėte, kokioje vietoje tikrai neatsidurtumėte, kokio žmogaus (ar padaro) tikrai nesutiktumėte? Atsidurkite, sutikite, padarykite – ir surašykite karštus įspūdžius. Nuoširdžiai.

Jei kurį nors išbandysite, pasidalinkite įspūdžiais. Chronologinė rašymo ir komentarų tvarka neturi reikšmės – pratimus galite atlikti dabar, galite po penkių metų ir, aišku, galite niekada…