Veikėjo charakteris #1: Ką-darai

Jau penktus metus į Melburną iš Prancūzijos, kur gyvena su šeima, atskrenda britas scenarijų vystytojas (script developer) Stephenas Cleary, ir kiekvieną kartą aš klausau jo paskaitų. Bus jau kaip ir vienas kursas išeitas… Kasmet galvoju, kad jau atsisveikinam, kitais metais jis neatskris (šiais metais baigėsi penkerių metų projektas). Bet ir vėl jį finansuoja VCA. Kaskart daugiau nei pusė auditorijos pakelia rankas, paklausus, kas lankosi ne pirmą kartą jo paskaitose. Bet ar visi tokie „veteranai“, kaip aš? Kai kurie žmonės vyresni už mane, jaunieji studentai kasmet kiti, veidai keičiasi…

Jau daug ką iš to, ką jis kalba, žinau mintinai, tikiu tuo, pasinaudojau rašydama. Labiausiai man padeda vien jau profesionalo išklausymas, tų pačių idėjų perdėliojimas kiek kitaip. Kai kuriuos dalykus būnu primiršusi, nebepastebiu, o kito kalboje jie ir vėl išnyra, atrodo svarbūs, ir tai mane įkvepia darbui. Pagaliau pats toks praktiškas požiūris į rašymą – įkvepia darbui.

Kitais metais Cleary daug kalbėjo apie siužeto kūrimą. Šįkart susitelkė vien į veikėjo characterį.

Pirmiausia papasakojo savo išgalvotą pasaką apie du žemynus begalinėje Abejonės jūroje. Tie žemynai vadinasi Ką-darai ir Kas-esi. Pirmojo atradėjas – Aristotelis, antrojo – Freudas. Visiems žinoma sala Ką-darai, bet scenaristai laivu bandė surasti legendinį žemyną Kas-esi. Galiausiai buvo atrastas žemynas Vidurio žemė, o kai jis išsiplėtė, nes vis daugiau scenaristų ten apsigyveno, migla virš Abejonės jūros išsisklaidė, ir paaiškėjo, kad visi trys žemynai niekada nebuvo atskiri.

Taigi aišku, kas norėta pasakyti. Vieni scenaristai tiki, jog veikėjas yra tai, ką jis veikia, daro. Tai aristoteliškoji dramaturgiško (dramatiško?) charakterio tradicija. Graikų drama siekė suteikti žiūrovui moralinę pamoką. Kadangi drama yra parašyta spektakliui, tai žiūrovui nereikia skaityti teksto ir tapatintis su personažu taip, kaip skaitant romaną. Žiūrovas visuomet yra stebėtojas, jis mato personažą scenoje ir sprendžia apie jį pagal jo veiksmus (jo kalba, garsiai išsakomas tekstas – irgi veiksmas, lygiai kaip veiksmas yra ir balsas už kadro filme).

Apie dramatiškąjį veikėją sužinome iš jo (1) pasirinkimų (choices); (2) patikimumo (credibility); (3) atpažįstamumo (identification); (4) nuoseklumo (consistency). Dramoje veikėjai yra išbaigti, apibrėžti, ir auditorija su jais susitinka ir sąveikauja per stebėjimą. (Characters in drama get given, audience deals with them.)

Literatūrinis prozos veikėjas yra kuriamas per užuominas, jis yra pasufleruotas, sugestyvus (suggested), ir skaitytojas padeda jį kurti (užbaigia kurti skaitymo procese). Literatūrinis veikėjas atsirado su psichoanalizės atėjimu, taigi visai neseniai. Imta kurti veikėjus, kurie yra nevienareikšmiai, atviri interpretacijai, neaiškūs ir sudėtingi. Veikėjai rodomi „iš vidaus“.

Prisimenant praeitų metų Cleary paskaitas apie veiksmo ir veikėjo charakterio proporciją kine – dominuoti gali arba vienas, arba kitas. Įmanomas ir balansas tarp jų, tačiau reikia suvokti, kad nepakaks laiko viename filme sukurti ir labai įtraukiančio veiksmo, ir itin komplikuotų charakterių  – visuomet pirmauja viena arba kita.

Jei išorinis veiksmas tik toks, kad du veikėjai susitinka kavinėje išgerti kavos ir kalbasi visą naktį iki aušros, tai ši situacija gera dirva įdomių ir gilių charakterių išplėtojimui, palanki vidiniam veiksmui. Jei, kaip veiksmo trileryje, žmogus bando išgelbėti pasaulį nuo kosminių teroristų, tai greičiausiai negaišime laiko, aiškindami, kokie jo santykiai su tėvais ir žmona, nes ne tai svarbiausia.

Aišku viena: vienintelis tikrai patikimas dalykas, kalbant apie veikėjo charakterį, yra jo veiksmai, tai, ką jis daro.

Kiti dalykai, iš kurių sprendžiame apie charakterį yra šie: tai, ką žmogus sako, kaip kiti elgiasi jo atžvilgiu, ką kiti apie jį kalba, kaip veikėjas atrodo ir t.t. Tačiau šie antriniai požymiai nėra patikimi. Veikėjas gali kalbėti apie save tai, kas jam atrodo tiesa, tačiau iš šalies paklausius – melas. Kiti apie veikėją gali kalbėti irgi ne tiesą, o melą (sąmoningai ar nesąmoningai). Išvaizda, kaip žinia, irgi gali meluoti… Taigi visų svarbiausias ir tikriausias dalykas yra veiksmas.

Jei apie veikėją nieko nežinome, tik matome, kad jis lipa į kalną, tai tai mums ir yra „žmogus, kuris lipa į kalną“ – tai tikrai patikima informacija. Cleary sakė, kad jis nemėgsta tos priemonės „veikėjo charakterio savybių sąrašas“ (yra toks rašymo pratimas, esu jį dariusi), nes ji gali užmigdyti patį kūrybos veiksmą. Sudaręs veikėjo savybių sąrašą, logiška, turėtumei sudaryti ir sąrašą veiksmų, per kuriuos tos savybės pasireiškia… Pats Cleary kartais naudoja tokį pratimą – kaip šoko terapiją tiems scenaristams, kurie pernelyg užsiėmę veiksmu ir visiškai užmetę veikėjo charakterį. Geriausia, kai kuriama organiškai – per veiksmą atskleidžiamas charakteris. Pagaliau pats veiksmas daugiausia ir pasako apie charakterį, todėl kartais pirmiausia parašai veiksmą, o tik tada analizuoji jį, bandai suprasti savo veikėją.

Kaip sakė Haroldas Pinteris: „Aš parašiau, kad į sceną įeina pagyvenusi ponia, o paskui šešis mėnesius bandžiau suprasti, ką ji čia veikia.“ Pabrėžkim: suprasti ne kas ji tokia, o ką ji veikia.

The truth of character actions. Sakoma, kad veiksmas pirmiausia ima vykti rašytojo vaizduotėje, o paskui persikelia į skaitytojo vaizduotę. Tačiau tarp šių dviejų dalykų yra popieriaus lapas (ar kompiuteris). Tai, kas išeina iš rašytojo galvos ir patenka ant popieriaus, turi būti suvokta paties rašytojo. Tik tada tai gali paveikti skaitytojo vaizduotę.

Nes štai kaip būna: kartais rašytojas ir skaitytojas, matydamas vaizduotėje tą patį veiksmą, supranta skirtingai. Tas personažo veiksmas, kuris rašytojui atrodė kilniaširdiškas, skaitytojui atrodo savanaudiškas. Kur problema? Ar rašytojas, tai sužinojęs, turi perrašyti tekstą, pakeisti veiksmą, kad veikėjas skaitytojui atrodytų kilniaširdiškas? Teisingiau būtų rašytojui įsižiūrėti į savo veikėją – jeigu veikėjas taip elgiasi (o „gyvi“ veikėjai dažnai ima elgtis taip, kaip jiems norisi), tai veikėjo elgesyje yra tiesa, tereikia ją suprasti ir pasitikėti. Personažo veiksmai nemeluoja. Gal rašytojas meluoja sau?

Čia galiu paminėti iš savo patirties, kad pajutau, kaip kūrinius kiekvienas supranta savaip, „pagal savo sugedimo laipsnį“. Mano romaną „Katė, kurios reikėjo“ irgi kai kas suprato labai skirtingai nuo mano intencijų ir nuo kitų skaitytojų supratimo. Tai ką daryti? Mano veikėjos veiksmai nepasikeitė. Kadangi ji, nesuprasdama savęs, šiek tiek kalba apie save (ir apie ją kalba, ją aiškina kiti personažai, nepatikimi pasakotojai), įtariu, kad kai kurie skaitytojai pasitikėjo tais žodžiais, o ne personažo veiksmais. Nes Virgos veiksmai viską apie ją pasako. Ji yra „gyva“, prie jos galima daug kartų grįžti ir vis kažką naujo suprasti. Aš pati buvau ir vis dar esu atvira savo personažo interpretacijoms, nes keičiuosi ir po dešimties metų galbūt visai ne taip suprasiu savo kūrinį.

Tą pačią knygą, jeigu ji gyva, galima ir norisi skaityti ne kartą gyvenime. Kaskart sugrįžti prie knygos pasikeitęs pats ir todėl vis atrandi kažką naujo. Savo supratimu, interpretacija, skaitytojas užbaigia kūrybos veiksmą, pridėdamas nuo savęs.

Veikėjo veiksmas yra jo pasirinkimai, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Kai kurie scenarijaus rašymo guru aiškina, kad tikras herojus prieš darydamas svarbų žygdarbį visuomet turi suabejoti savimi (geras pavyzdys yra britų komedijoje „The Full Monty“ – man regis, ten su geru humoru išnaudojama šita klišė). Tačiau jei darome šį momentą privalomu visų filmų pagrindiniams herojams, tai juos nepelnytai suvienodiname. Nes suabejojimas yra veiksmas, kuris tinka ne bet kuriam charakteriui. Kodėl visi turi suabejoti? Tokius filmus, kurių scenarijai tarsi batai sukalti ant vieno kurpaliaus, vadiname schematiškais. (Yra ir tokia romanų rūšis. Jodi Picoult – specialistė.) Žiūrovas iš anksto nuspėja, kas bus kitame kadre ir kuo viskas baigsis…

Cleary dar kartą priminė, kas yra protagonistas – tai tas (arba tai – jeigu tai ne gyvas žmogus, o vaiduoklis, gyvūnas, vidinė ar išorinė jėga, stichija), kas daro pasirinkimus. Jis užbaigia svarbiausiu patarimu: Trust and listen to the characters as they emerge through your writing. Žinoma, svarbu yra ne tik įsivaizduoti jų veiksmus, bet ir nujausti, kas jie tokie kaip žmonės (čia jau iš salos Kas-esi). Bet apie tai – kitoje paskaitoje bus išsamiau.

Pasitikėk ir klausykis veikėjų, kai jie gimsta berašant. Rašyk, skaityk ir atpažink juos – jie tau pasakys, ką rašyti toliau, nes parodys, ką patys nori daryti.

(bus daugiau)

_______________________________

Susiję straipsniai:

Tekstų architektūra

Kabanti

Pjesės strategija pagal Jelinek

Neišdildomą įspūdį kadaise man paliko austrų rašytojos Elfriede’s Jelinek romanas „Pianistė“, nors ir išverstas į lietuvių žiauriai prastai. Michaelio Hanekes sukurta šio romano ekranizacija man irgi patinka (kitų šio režisieriaus darbų negaliu pakęsti). Bandžiau skaityti kitas Jelinek knygas (anglų vertimą „Women as Lovers“, Jurgio Kunčino vertimą „Geismas“), tačiau užsikabinti nepavyko.

Suprantu jos strategiją, jaučiu, ką ir kaip ji nori pasakyti, kas tai per eksperimentai, tačiau patys tekstai man nepakeliami. (Gal to ir siekta?) Kita vertus, tai, kas nepaskaitoma romane, turi potencijos sužydėti scenoje – uždaroje erdvėje, kurios liguistai bijo pati autorė – kai nuo teksto smūgių negalėtum išsisukti. Tad Jelinek man vis tiek išlieka viena įdomiausių autorių. Gerai, dar pridurkim, kad ji Nobelio premijos laureatė. Jos publicistikos, esė anglų kalba galima rasti www.elfriedejelinek.com.

Norėčiau kada nors parašyti pjesę, tačiau nesugalvoju rašymo strategijos. Turiu problemų, nes esu dirbusi ir kaip aktorė, ir (daugiausia) kaip režisierė. Kaip rašyti ir neįsivaizduoti savo pjesės pastatymo? Kaip šiais – nežabotų scenos eksperimentų – laikais galima žiūrėti į dar vieną dramaturgijos tekstą? Žemiau esančio interviu ištrauka man sukėlė šiokių tokių naudingų minčių. Gal ir jums sukels.

Dramaturgė Karen Jurs-Munby klausinėja Elfriede’ę Jelinek jos pjesės „Sports Play“ angliškosios premjeros išvakarėse (originalą galima rasti čia (nuoroda)).

* * *

Ar skiriasi pjesės rašymo procesas nuo romano rašymo proceso?

Nežiūrint to, kad mano pjesės dažnai atrodo kaip proza – kadangi jos sudarytos iš ilgų monologų – iš tiesų jos nėra proza. Proza pasakoja, o pjesės yra tekstai, skirti pasakojimui. Pjesės yra sukurtos kolektyviniam priėmimui, proza – individualiam priėmimui. Todėl negali paprasčiausiai pasakyti, kad mano pjesės yra tam tikra prozos rūšis, kadangi jos nieko nepasakoja. Jos kalba. Jos sako. Nors neseniai pastebėjau, kad ribos tampa neaiškios, ir mano proza vis labiau virsta „kalbančia“.

Savo pjeses rašote pagal planą ar pasikliaujate intuicija?

Ne, neplanuoju. Man tai būtų nuobodu. Visada leidžiu tekstams vesti. Jie patys žino, kur nori eiti. Esu prie to pratusi, nes dešimtmečiais laikau namie šunį. Turi eiti ten, kur padaras, arba tekstas, nori eiti. Kartais jis tempia tave paskui save, nusivesdamas kažkur visai ne ten, kur iš pradžių norėjai eiti.

Ar rašydama įsivaizduojate, kaip jūsų pjesės atrodys įkūnytos scenoje? Kiek fiziška ar vaizdinė yra jūsų dramaturgija, o gal ji visiškai kalbinė?

Na, rašydama pjeses matau vaizdinius – to man pakanka. Kai režisierius padaro kažką visai skirtingo, mane tai dar labiau domina. Lygiai taip pat būtų nuobodu, jei režisierius – ir taip pat, žinoma, aktoriai – paprasčiausiai turėtų inscenizuoti ir iliustruoti tai, ką jiems surašiau. Nors įsivaizduoju pjesę vaidinamą, man dar nuostabiau yra išmokti matyti savo tekstus naujomis akimis, per teatro pastatymus. Pastatyta pjesė niekada nėra autoriaus darbas. Tai daugiausia pusė, jei išvis kiek, jo ar jos darbo. Pjesė įsikūnija tik bendradarbiaujant grupei. Todėl teatras ir yra įdomus.

Spektaklyje laikas suvokiamas skirtingai nei skaitant romaną. Romaną galime perskaityti vienu prisėdimu arba per kelias dienas ar net savaites. Spektaklį pamatome vienu atėjimu. Norėdama savo pjesėse manipuliuoti laiku ar kontroliuoti laiką, aš pasitelkiu naratyvą. Naratyvas sunkiau apčiuopiamas jūsų darbuose. Ką galvojate apie laiko rolę kuriant pjesę?

Išvis nesuku dėl to smegenų. Manau, laikas vaidina svarbią rolę dialoguose, nes juose labai svarbus tempas (orig. timing – vert. past.). Tam, kad jo išmokčiau, verčiu Oscaro Wilde’o komedijas ir [kitus darbus], kuriuos papildau ir pritaikau. Tačiau pati nerašiau dialogų labai ilgą laiką, išties nuo tada, kai pradėjau rašyti pjeses, nes atlikėjams ir režisieriui norėjau perduoti ir laiko komponentą. Noriu, kad išryškėtų kažkas nauja, kažkas, kame mano tekstai dalyvauja tik kaip vienas komponentas iš daugelio. Pateikiu tik pasiūlymą, netgi ne galutinį teksto variantą.

Ar galvojate apie tai, kaip jūsų pjesės veikia žmonių grupes, ar rašote atskiriems publikos nariams?

Ne, visai ne. Nei sekundei negalvoju apie publiką. Nežiūrint to, suvokiu, kad atiduodu savo tekstus grupei.

Ko pasimokote žiūrėdama spektaklius pagal savo pjeses?

Deja, nebegaliu žiūrėti spektaklių, nes kenčiu nuo nerimo sutrikimo ir dėl to negaliu lankyti teatro. Todėl stokoju tokios patirties. Seniau, kai dar galėjau ten eiti, žiūrėdavau spektaklius, tačiau nieko nesužinojau, išskyrus tai, kad vietoj dialogų privalau rasti kitą formą, bet šitai žinojau ir anksčiau.

Gaila, kad jūsų pjesių nėra pagrindinėse mūsų scenose. Kiek jūsų tekstai yra austriški? Kiek vokiški?

Man taip pat gaila, kad britų scenos neatrodo susidomėjusios mano tekstais. Manau kad taip yra taipogi ir dėl skirtingų tradicijų. Aš paprasčiausiai nerašau jokių „gerai sukaltų pjesių“. Net jei bandyčiau, man nepavyktų.

Dėl savo ligos gyvenu atsiskyrėlės gyvenimą, todėl net nebežinočiau, kaip šiais laikais žmonės kalba tarpusavyje. Todėl turiu leisti idėjoms ir ideologijoms grumtis vienai su kita – dar viena sporto metafora. Bet kuriuo atveju, mano šaknys yra austriškos literatūros tradicijoje, kuri iš tiesų gana smarkiai skiriasi nuo vokiškosios.

Austrijos auditorija visuomet imli tekstams, kritikuojantiems kalbą, tekstams, kurie tarsi leidžia kalbėti pačiai kalbai – nuo ankstyvosios Wittgensteino kalbos filosofijos, per kalbos kritiką Karlą Krausą, iki pokario eros Viennos grupės. Nematau to Vokietijoje. Aš stumiu kalbą toliau, visu pajėgumu ir iki baisiausio kandumo – tuo mane visada kaltina – tam, kad kalba turėtų išsakyti tiesą netgi prieš savo pačios valią.

Iš tiesų, tai turėtų suveikti Anglijoje, nes kandumas ir žodžių žaismas visuomet gyvavo britų literatūroje. Mažai žinau apie cockney [slengas], tačiau žinau pakankamai, kad žavėčiausi nepaprastu šios tolimos „kalbos“ lingvistiniu kūrybingumu. Todėl mano pjesės, tikiu, neiškris iš Anglijos konteksto visiškai, nors jos ir nėra „normalios“ teatro pjesės.

————————————————————

Pjesę galima įsigyti Amazon.com (nuoroda).

Esminis įvykis

Toliau tęsiu straipsnių ciklą apie dramos kūrimo įrankius. Trumpai galima būtų pasakyti taip: esminis įvykis yra tai, kas atsitinka pjesės (kūrinio) pabaigoje. Šiame straipsnyje aiškinsimės, kodėl taip svarbu žinoti, kas atsitinka kūrinyje.

Taigi kas čia atsitiko?

Įvykis susijęs su vidiniu veiksmu ir konfliktu, nes suteikia jiems kulminaciją arba veiksmo viršūnę – momentą, link kurio nuosekliai (geriausiu atveju) ir vedė veiksmas ir konfliktas. Įvykis kartais nusakomas, kaip pjesės virsmo taškas. Pavyzdžiui, kai Edipas nustoja ignoruoti, kad jis žino, kas nužudė Lajų (jis pats). Arba kai Hamletas nustoja svarstyti apie kerštą už tėvą, bet pagaliau imasi keršto. Arba kai Blanša (Tenessio Williamso „Geismų tramvajus“) iš moters, ieškančios prieglobsčio, virsta moterimi, iš kurios buvo atimtas paskutinis prieglobstis.

Visuose šiuose atvejuose matome pagrindinį veiksmą (Edipas nori nužudyti Lajaus žudiką) ir konfliktą (visi, kurių jis klausinėja apie žudiką, arba nieko nežino, arba nieko nesako), kuris veda prie esminio įvykio (Edipas atranda, kas yra žudikas).

Esminio įvykio metu veikėjas arba gauna tai, ko siekė, arba galutinai praranda.

Edipas ir Hamletas gauna tai, ko siekė, nors už tai sumokėjo itin brangiai – vienas suniokojo savo gyvenimą, kitas prarado gyvybę. Tačiau, žiūrint iš dramaturginės pusės, jie abu pasiekė savo tikslų, taigi tai savotiškai laiminga pabaiga. Bet štai Blanša nepasiekia tikslo – neranda prieglobsčio. Jos pabaiga – nelaiminga, tačiau čia svarbu, kad išrišimas aiškus.

Taip pat naudinga galvoti apie esminį įvykį ne tik kaip atsitikimą, bet kaip apie vidinį virsmą, momentą, kai reikalai pasisuka kita kryptimi ir pats veikėjas pasikeičia iš vidaus. Galima būtų sakyti, kad svarbiausias įvykis atsitinka jo galvoje. Žinoma, apie jį mes sužinome iš išorinių ženklų – gestų, kalbos, fizinių veiksmų. Tačiau svarbiausias veiksmas yra nematomas, jis yra vidinis.

Čia priėjo Aristotelis…

Aristotelis įvykį vadino atpažinimu (sen. gr. anamnesis). Jis turėjo omenyje, kad tai (universalios) tiesos atpažinimas, kad iki šio taško (žinojimo) veikėjas nuėjo ilgą vingrų kelią, pradėjęs nuo nežinojimo (ignoravimo). Šis konkretus įvykio tipas (atpažinimas), pasak Stuarto Spencerio, nėra būtinas kiekvienai pjesei, kaip nebuvo būdingas ir kiekvienai senovės graikų tragedijai. Tačiau pagrindinis pastebėjimas, kad esminis įvykis yra ne išorinis, o vidinis, tinka kiekvienam dramaturginės struktūros kūriniui.

„Karaliaus Edipo“ esminis įvykis yra ne akių išsidūrimas (jis netgi vyksta ne scenoje) – tai tėra esminio įvykio pasekmė. Taipogi ir „Hamlete“ ne finalinis „šokis su kardais“ yra esminis įvykis. Grumtynių išdava čia tiesiog sutampa su esminio įvykio išdava. „Geismų tramvajuje“ esminiu įvykiu tampa ne pats Blanšos išprievartavimas, o pripažinimas to, kad prievarta įvyks (arba apsisprendimas išprievartauti).

Auditorija priima, pamato, gali suvokti vidinį įvykį tik per išorinius veiksmus (kalbą, gestus, elgesį). Dažnai tie veiksmai atsiranda jau įvykus esminiam veiksmui – taip, kaip apie bombos sprogimą sužinome iš smūgio bangų.

Dievas iš mašinos

Deus ex machina (sen. gr.) – dievas iš mašinos. Tai dramos kūrimo priemonė, kurios kartais griebiamasi kaip paskutinio šiaudo, kai situacija niekur nejuda ir reikia kažkaip išspręsti ją, užbaigti. Senovės Graikijos teatre būdavo pasinaudojama tam tikslui specialiai sukonstruota mašina, kurioje stovėdavo dievus vaidinantys aktoriai. Dievas atskrisdavo ir pasakydavo, kaip bus, tuo viskas ir baigdavosi. (Beje, kartais tai būdavo ironijos priemonė.)

Deus ex machina irgi yra įvykis, tačiau neišplaukiantis nei iš veiksmo, nei iš konflikto. Jis nėra nieko pasekmė, jis tiesiog svetimkūnis. Nesvarbu, kas iki tol vyko scenoje, atskrido tūlas dievas ir pasuko viską savaip.

Šiuolaikinis tokios priemonės pavyzdys būtų bet koks įvykis, kuris nėra susijęs su kūrinio esminiu įvykiu ir veiksmu.

Pavyzdžiui, Petras ir Jonas visą valandą sprendė, kam atiteks stiklinė vandens. Gale pro duris įėjo Onutė, griebė stiklinę ir išgėrė. Pabaiga. Išties, skamba komiškai ir netgi kiek pamokančiai. Visgi Onutės veiksmai, sutikime, neturi nieko bendro su visa prieš tai trukusio intensyvaus veiksmo valanda.

Bet kurios scenos dramatinis įvykis turi išplaukti iš veiksmo ir konflikto, ne kitaip (ne iš kur kitur).

Trečiasis kelias

Kartais gali atrodyti, kad kūrinio išdava pernelyg paprasta, jeigu veikėjas gale arba laimės, arba nelaimės, t.y. jis renkasi iš dviejų galimų pasekmių: A arba B. Trečiasis kelias būtų, jei taptų nebesvarbu, ar veikėjas užbaigia A, ar B atveju. Įvyktų dalykas, nustelbiantis abi galimas baigtis.

Edipas atranda, kas nužudė Lajų. Žudikas yra pats Edipas. Mums nebesvarbu, ar Edipas gavo tai, ką norėjo. Svarbu tai, kad jo gyvenimas sugriautas – ir tai mus sujaudina stipriau už žinojimą, kad veikėjas pasiekė tikslą.

Tarkim situacijoje, kai Petras ir Jonas kovoja dėl vandens stiklinės, svarbiausia būtų nebe tai, kuris iš jų išgėrė tą vandenį, bet kitas faktas – kad Petras suvokia, jog nebenori vandens, dėl kurio buvo taip ilgai kovota. Svarbiausiu išlieka virsmas, pokytis veikėjo viduje.

Trečiasis kelias būtų rašant galvoti ne tiek apie tai, ar veikėjas pasieks savo tikslą, kiek apie pačią virsmo, pokyčio idėją. Taip pat galvoti apie didelę riziką, kainą, kurią veikėjas sumokės, ir apie skaudžias pasekmes, jeigu nelaimės to, ko siekia.

Dar apie atpažinimą

Pamenu aktorystės studijų pradžioje žiauriai kankinomės, kurdami etiudus, kuriuose, kaip mums buvo prisakyta, privalo būti įvykis. Ilgai ir aš, ir mano kurso draugai negalėjome suvokti, kas gi turima omenyje po tuo žodžiu įvykis? Įeina į sceną žmogus ir… sudaužo vazoną? Suvalgo obuolį? Nusimauna kelnes? Apsiverkia? Perskaito laišką ir suplėšo? (Pastarasis – labai dažnas variantas pradedančiųjų tarpe.) O dar mūsų klausdavo: tai kas čia įvyko? Ką tuo norėjai pasakyti? Ką čia veikėjas suprato?

Vienas vaikinas krutėjo scenoje kokias penkias minutes. Jau nebeprisimenu tiksliai veiksmo, nes nebuvo jis aiškus nei žiūrovams, nei matyt pačiam aktoriui. Dėstytoja jo paklausė: tai kokia tavo etiudo mintis? O jis vietoj suimprovizavo: kai ryte išeini iš namų, visada pasiimk megztinį, nes negali žinoti, ar vakare neatvės! Mes visi vos neprileidom į kelnes iš juoko. Štai, problemos mastas – akivaizdus.

Kalbant apie esminį įvykį, itin svarbus yra žodis, kurį anoje pastraipoje suskliaudžiau: universalios tiesos atpažinimas. Pasiimti megztinį? Labai geras patarimas, tačiau tai nėra universali tiesa. Net jeigu veikėjas vaidinimo gale tai supras, jo galvoje įvyks nušvitimas (vaje, juk reikia su savim nešiotis megztinį!), tai nebus taip svarbu ir įdomu (nors visai komiška), kaip pavyzdžiui suvokimas, kad ryte išėjęs iš namų, vakare gali visai nebepareiti – nes mes esam mirtingi, ir tiek nedaug reikia, kad iš mūsų būtų atimta gyvybė! Tokio, tarkim irgi komiško, etiudo vidinis įvykis galėtų būti išreikštas kad ir per megztinį… Tai jau aktoriaus išmonės ir meistriškumo reikalas.

Kūriniuose svarbus yra veikėjų susidūrimas su didelėmis, giliomis, baugiomis, tačiau stulbinančiai paprastomis tiesomis. Jas visi mes žinome, tačiau kartais pamirštame tam, kad neva gyventume ramiau. Menas jas ištraukia ir pastato priešais akis. Tai ne tikroviška akistata (jei pavyzdžiui būtų su mirtimi), o saugi simuliacija, kurios metu galime patyrinėti savo jausmus. Išsigąsti, apžiūrėti savo baimę – ir padėti ją į širdies stalčiuką.

Vidinis įvykis gali būti ir ne toks didingas, tragiškas, ir nebūtinai supratimas turi būti apie mirtį…

Reziumė:

Problemų sprendimai dažnai slypi paprastuose dalykuose. Bet kokio kompleksiško, daugiasluoksnio, sudėtingo kūrinio dramaturginė struktūra gali būti labai paprasta ir aiški. Kodėl nėra lengva sukalti tvirtą karkasą? Gal todėl, kad norisi pradėti iškart nuo sudėtingų dalykų?

Čia man kilo noras papasakoti apie Snaigės rašymo metodą, todėl…

(cha, bus daugiau)

——————————————

Susiję straipsniai:

Vidinės arklio jėgos

Priešingybių kova

Rizika ir viltys