Kas trukdo užsiimti korupcija?

saga3-Fiona Staples

Apsidžiaugiau, pamačiusi Ilzės Butkutės straipsnį „Šiaurės Atėnuose“, kuris užvadintas „Kas mums trukdo uždirbti?“ (nuoroda). Iškart spaudžiau „mėgstu“ (Facebooke) po pirmuoju straipsniu iš tos serijos. Tą patį, kaip pastebėjau, padarė dar virš šešių šimtų žmonių. Bet koks viešas kalbėjimas apie pinigus menininkų terpėje yra sveikintinas. Tačiau antras ir trečias straipsnis iš tos serijos mane (ir, matyt, tuos šešis šimtus kitų) nuvylė, nes pasukta buvo ne į praktinius ir faktinius reikalus, bet imta mokyti apie savigarbą, siūlyti psichologų patarimus ir pagalbą… Gal toks ir buvo autorės sumanymas – kalbėti apie pinigus apskritai, reklamuoti savo vedamus mokymus, o ne analizuoti menininkų ir pinigų santykį. Tačiau pastarasis man daug įdomesnis ir, manau, aktualesnis, todėl čia kiek „pasikalbėsiu“ su Ilze, sukdama ienas tiesiai link klausimų, kuriuos vengiama liesti.

Ar reikia mokėti už saviraišką?

Ar stebina, jei kai kurie literatai neprašo pinigų už tai, ko patys nelaiko darbu? Manęs – nestebina.

Neseniai žiūrėjau įrašą iš paskutinės knygų mugės, kur vienas „kultinis“ rašytojas (kartais dėstantis VU) gražiai ironizuoja apie krybiško rašymo pratimus. Stojęs vienas priešais skaitytojų auditoriją, jis ragina: „O gal norite rašyti? Atsisėskite ir rašykite: atėjau į knygų mugę ir… Kas buvo toliau? Kas, jeigu? Pavyzdžiui, atėjau į knygų mugę ir supratau, kad esu Sigitas Parulskis…“ O kita proga, interviu paklaustas apie tai, kas padeda išmokti rašyti, apibrėžė visai aiškiai: „Degtinė ir skaitymas.“ (Nepamenu, kas pirmiau.) Taigi kūrybiškojo rašymo dirbtuvės būtų tokios: sėdi ratelis studentų, pasidėję butelį skaidriosios, suka taurelę ratu ir… tyliai sau kiekvienas skaito. Nenuostabu, kad toks įvaizdis itin gajus skaitytojo sąmonėje: rašytojas geria ir rašo, rašo ir geria. Ar tokios laimės per maža? Kam dar už tai atlygis pinigais?

Primenu, kad VU Filologijos fakultetas tik epizodiškai paliečia kūrybiško rašymo dalyką, studijų esmė – literatūros kritika, kalbos mokslas, žodžiu, literatūrologija, o ne literatūros kūrimas. Kodėl vėliau tokią profesiją gavę bakalaurai ir magistrai turėtų laikyti save profesionaliais rašytojais? Teatrologai juk nesiveržia į sceną vaidinti. Na, bet jei rimtai, būtent šis fakultetas ir turi potencijos rašytojus rengti. Gal tiesiog dėstytojai netinkami, nežinau.

Saviraiška yra svarbi priežastis, dėl kurios rašome ir publikuojame savo tekstus. Knygos – tai viešasis pasisakymas, žinomumas, o sėkmei užklupus – šlovė. Kodėl kiekvienas barsukas, vos tik išleidęs knygelę, jau tuoj imamas klausinėti apie pasaulio santvarką? Ką galvoji apie tą ar aną? Tarsi staiga tapo svarbi jo nuomonė. Nes? Jis kažką jau padarė, nuveikė, pareiškė. Galėjo ir nepareikšti, galėjo paslėpti savo šedevrą stalčiuje ir eiti dirbti į braškių lauką. Bet štai išleido. Jis jau yra asmenybė, palikusi ženklą savo laikmetyje. Nes išleidęs knygą tampi matomas. Daug kas už tokią saviraišką mielai susimoka.

Štai aš jau septintus metus rašau beveik neuždirbdama ir skelbiu internete tekstus nemokamai. Vadinasi man svarbiau saviraiška, man norisi būti skaitomai labiau, negu iš to uždirbti. Žinoma, aš galiu sau leisti tokį dalyką. Kadaise, dirbdama reklamos agentūroje, per mėnesį uždirbau maždaug tiek, kiek ir Ilzė. Dar prisidurdavau ir pravesdama mokymus. Tačiau iškeičiau anokį gyvenimo būdą į kiek kitokį: jei paskaičiuotum per mėnesį išleidžiamą sumą mano reikmėms, tai turbūt būtų bedarbio pašalpa Lietuvoje. Mane, laimei, šelpia vyras. Ne filologas. Ne Lietuvoje.

Kaip Lietuvoje uždirba rašytojai?

Honoraras už vienos knygos per metus publikavimą – katinos ašaros. Dažniausiai jis ateina ne iš leidyklos biudžeto, o iš Kultūros ministerijos paskyrimo – t.y. už jos išleidimą apmoka valstybė iš mokesčių mokėtojų kišenės. Taigi gali knygyne ją pirkti, gali jos nepirkti – jau esi iš dalies apmokėjęs.

Dėl tos priežasties remiamos knygos, kai suprantu, privalomai patenka į bibliotekas, kad žmones pasiektų nemokamai. Kartą per metus autoriai, užregistravę savo knygą, nebūtinai remtą ministerijos, LATGAA (autorinių teisų agentūroje), gauna pinigus už knygų panaudą bibliotekose. Jei tai tik viena knyga, tai suma nedidelė (pvz. už savo pirmąją knygą „Gaisras“ pernai gavau trisdešimt litų). Jei esi išleidęs dešimt knygų, tai jau gali svajoti, kad skaitytojas parsineštų ją iš bibliotekos namo ir tau sukapsėtų šimtukas kitas. Kasmet apdovanojami autoriai rekordininkai. Meilės romanų karalienė Elena De Strozzi turbūt gauna tūkstančius. Štai dar vienas pajamų ir paramos šaltinis.

Taip pat retkarčiais iš dangaus nukrenta metinė menininko stipendija. Vėlgi – tik judink uodegą ir būk geras – anksčiau ar vėliau ji nukris, parems. Pusantro tūkstančio per mėnesį už gražias akis – neblogai. Išleidus knygą, aukso trupinėliais apiberti gali ir provincijos kultūrininkai – pristeigta dešimtys smulkių premijų. Man nuskilo Augustino Griciaus apdovanojimas už geriausią metų debiutą. Dar yra Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Širvio, Ivanauskaitės, Juozo Keliuočio, Ievos Simonaitytės… dar vardinti?

Didesnis kąsnis: Nacionalinė kultūros ir meno premija, virš šimto tūkstančių litų vienam laureatui. Šešios premijos per metus (ne vien rašytojams). Čia jau gera suma naujo automobilio prikimui ar pirmajam būsto paskolos įnašui. Tik nepamirškim, kad tokias premijas paprastai gauna nusipelnę vyresnieji, butus gavę iš valdžios dar sovietiniais laikais. Žinant, kiek nedaug tų menininkų Lietuvoje, reikia būti labai negeram, kad, atsistojęs eilės gale, prekystalio vieną dieną nepasiektum. (Anksti kėlęs – stok į eilę! Kad spėtum iki saulėlydžio.)

Dar vienas rašytojo pajamų šaltinis – pakartotiniai knygų leidimai. Skaitant Ilzės straipsnius galėjo susidaryti įspūdis, kad leidyklos jai už knygą tepasiūlė niekingus tris tūkstančius litų honoraro (kas man atrodo labai nebloga suma) – bet tai vien tik už pirmąjį leidimą, ar ne? Nė viena leidykla negali būti aiškeriagė ir nuspėti, koks sėkmingas bus pirmasis leidimas. Čia ne tikėjimo, o pasitikėjimo reikalas. Tikėti savo knygos sėkme – šaunu. Pasitikėti leidykla, o ir sudaryti atitinkamą sutartį, kurioje būtų aiškiai apibrėžta, kaip bus elgiamasi, kai bus išparduotas pirmasis tiražas, normalu ir net būtina. Juk ne iš vieno tiražo ir pati Ilzė užsidirbo dvidešimt tūkstančių?

Žinoma, smagiau visą pelną pasilikti vien sau. Tačiau leidykla irgi įdeda darbo: administruodama, platinandama ir reklamuodama knygą. Bepigu Ilzei, turinčiai reklamos patirties ir tūkstantį draugų Facebooke, pasireklamuoti pačiai. Taip pat reikia turėti ir nemažą sumą, reikalingą knygos išleidimui (juk niekas nespausdina už dyka). Neturintiems pinigų, patirties ir pažinčių, patarčiau „nebandyti to pakartoti namie“. Ilzės sėkmė turi tikrai nemažai „papildomų sąlygų“. Mano atvejis kiek panašus: bepigu išleisti savo romaną pačiai, įsteigus leidyklą, kai turiu patyrusį vadyboje pagalbininką – savo vyrą. Ir tai apsispręsti ir išleisti knygą pačiai nebuvo lengva – savilaida turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Tiesa, mano knygos nė viena leidykla nenorėjo leisti savo rizika ir niekas man nebūtų mokėjęs tokio honoraro, kurio atsisakė Ilzė. Bet mano knyga nekomercinė, o Ilzės – komercinė (vadovas spiriamiems iš darbo).

Norėčiau atskirti du dalykus: komercinius tekstus (ir literatūrą) ir nekomercinius tekstus (ir literatūrą). Komercinis tekstas neša akivaizdžią naudą: informuoja, moko, gydo, linksmina, įtikina pirkti. Nekomercinio teksto nauda ir vertė nėra akivaizdi, ne visiems ji atrodo vienoda. Už tokį tekstą mokame tada, kai manome, jog mums jo reikia arba norime paremti autorių, kad jis galėtų toliau daryti tai, ką daro (todėl nemažai žmonių sąmoningai atsisako piratavimo).

Būtų absurdiška, pavyzdžiui, jeigu už savo ilgą ir įdomų laišką draugei pareikalaučiau iš jos atlygio. Tačiau už laišką, kuriame išsamiai analizuoju kito žmogaus knygą, jau ramiai galiu paprašyti susimokėti. Nes praleidau ne vieną valandą – skaitydama, mąstydama, užrašydama ir redaguodama tai, ką užrašiau – o tai jau tikrai vadinama darbu. Lygiai taip pat įsivaizduoju, kad galėčiau neimti pinigų už reklaminį tekstą, jei to prašo žmonės, neturintys lėšų, galbūt kokia nors pradedanti jaunimo organizacija ar nauja leidykla. Tai būtų labdara, iš kurios gaučiau naudą kitaip: didindama savo žinomumą. Už interviu, kurių atsakymus juk rašau pati, sugaišdama nemažai laiko, tik vieną kartą gavau atlygį ir taip netikėtai – iš „Literatūros ir meno“. Bet interviu irgi didina žinomumą. Kartais rašau straipsnius spaudai net nesitikėdama atlygio. Na, bet visuomet malonu, kai apie tai iš anksto susitariama. Jeigu (komercinis) užsakovas manęs neperspėja, kad atlygio nebus, aš laikau, kad mane apvogė ir daugiau su tokiu nenoriu turėti reikalų.

Pakalbėkim apie pinigus!

Bėda lietuvių aplinkoje yra ta, kad daugelis užsakovų pabando nutylėti pinigų klausimą. Ir čia prasideda rašytojos vidinė kova: tai kaip aš dabar pati prašysiu? Nejau nusileisiu iki tų vagių lygio? Aš išsisuku paprastai. Matote, gal ir nesu didi kalbėtoja (ypač nemėgstu derėtis telefonu), bet rašyti man sekasi. Juk galima pasirašyti laiško eskizą, palikti dienai kitai, patikrinti, ar nėra kokios emocingos potekstės. Formuluoju maždaug: „Kaip dėl atlygio? Ar jis bus?“ – ir išsiunčiu. Nuo tos sekundės tai jau ne mano problema, o to, kuris gavo klausimą ir dabar galvoja: atsakyti ar neatsakyti. Neatsakyti iš jo pusės būtų liapsusas, nes aš galiu apie tą neatsakymą parašyti kur nors kitur.

Tiesa, jei jau prieita iki to, kad aš pati klausiu apie atlygį (o darbas jau atliktas ir jau publikuotas), tai užsakovo garbė mano akyse smukusi, ir jaučiu pareigą kolegas perspėti: šitie vengia mokėti. Klausimas gali kilti: kodėl dėl atlygio nesusitariau iš anksto? Kartais taip būna, kad dar nesi įsitikinęs, jog tekstas tiks leidiniui, redakcija tavo tekstų nėra skaičiusi. Pavyzdžiui, australai man irgi prieš novelės publikavimą apie atlygį nesakė. Bet, vos išsiuntę žurnalą spaustuvėn, sudarė su manimi autorinę sutartį ir apmokėjo, tiesa, nedaug, bet viskas vyko skaidriai, sklandžiai, ir man paliko gerą įspūdį. Pasitikėti redakcija man atrodo normalu, bet, jei tai lietuvių redakcija, pasiruoškit kalbėti apie pinigus. Dar man dažnai, gavę parašytą tekstą, redaktoriai dingsta iš eterio. Tuomet naudoju kitą formą: „Ar mūsų korespondencija nutrūko?“

Manau, toks pasidalinimas informacija (ypač apie vengiančius mokėti) labai pagerintų teksto kūrėjų darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau ar galima reikalauti iš kolegos, kad tas prisipažintų, kiek gavo už savo knygos išleidimą? Šiaip tai ne. Negirdėjau, kad kokioje nors sferoje būtų raginama atvirai dalintis informacija apie uždarbį. Kad ja vis tiek dalinamasi, tai faktas. Ir tai padeda kitąkart nebūti žioplesniam už kolegą ir prašyti daugiau – bent pabandyti. Tačiau būtų korektiška klausti ne konkrečiai, koks tavo uždarbis, o sužinoti „žirkles“ – koks yra mažiausias honoraras ir koks gali būti didžiausias. Ir pagal tai orientuojantis nusistatyti savo darbo vertę. „Žirklių“ pagalba man pavykdavo išklausti reklamos agentroje įdarbinamų kūrybininkų apie jų įsivaizduojamą uždarbį (kai atstovaudavau darbdavį). Žmogus sako minimumą ir sako maksimumą. Aš žinau, kokios sumos mūsų šefas tikrai neduos, bet mokėti mažiausią atlyginimą darbuotojui neapsimoka, nes tuomet jis jausis nuskriaustas ir darbo metu negalvos apie darbą. O gal ir nesutiks dirbti arba ilgai nedirbs, ieškos kitos vietos. Jeigu žmogus yra geras specialistas, tai darbdaviui reikia jo lygiai taip pat, kaip ir jam darbdavio. Bet kaip yra tarp rašytojo ir leidyklos?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jausmas čia vienpusis: rašytojas myli leidyklą, o leidykla rašytojo – ne. T.y. leidykloms iš esmės nereikia lietuvių autorių, nes iš jų retai uždirbsi. Tokie išskirtiniai atvejai, kuriuos matome pastarąjį penkmetį – reti, bet malonūs abiem pusėm. Pataisykite, jei klystu, bet visi gerai parduodami „kultiniai“ lietuvių autoriai jau iki pirmosios savo knygos išleidimo buvo viešai žinomi ir turėjo nemažą auditoriją. Tai ir politikai, ir žurnalistai, ir šiaip skandalistai. Panašu, kad populiari knyga yra viešosios asmenybės satelitas. Gerus pardavimus dažnai sąlygoja komerciniai, o ne literatūriniai, gabumai: geras viršelis, efektyvi reklama, „sniego gniūžtės“ efektas (jei jį sukelia pardavėjai). Reiktų pabrėžti ir autoriaus gebėjimą bendrauti su publika, duoti jai tai, ko ji nori, kurstyti ir palaikyti intrigą (tai jau PR), padeda ir tiesiog autoriaus išorinis grožis, stiliukas…

Nesiplėsiu šia tema, bet tie, kurie domisi, gali nesunkiai pastebėti, kaip gražiai sukasi kai kurios įžymybės – ir tam tikruose renginiuose sužiba, ir apie save vis ką nors įdomaus ištraukia, ir teminę fotosesiją surengia, ir pasisako karštais klausimais… Rašomi ir tinklaraščiai, su skaitytojais bendraujama komentaruose, socialiniuose tinkluose. Su tokiais autoriais nepasijusi vienišas – jie atviri tavo meilei, o tavo kišenė atvira jų knygoms (net jei ir begėdiškomis kainomis – kam tai svarbu!). Dar negirdėjau, kad toks autorius pasiskųstų, jog yra apgautas leidyklos, kad jam nesumokėta. Į leidyklas komerciniai autoriai ateina su savo teisininkais, ir tai savaime suprantama. Pieningos karvutės niekas nenori apgauti, nes… nenori paleisti. Viena sėkminga knyga, išleista dešimčia tiražų, apmoka dešimt nesėkmingų knygų, kurių pirmojo tiražo neišperka ir per penkmetį.

Ar lengva sukurti bestselerį?

Net ir pasauliniu mastu bestseleriais tampa labai mažas procentas knygų. Jeigu Dan Brown „Da Vinčio kodas“ tapo visų skaitomas, tai visgi greičiau atsitiktinumas, negu teisinga knygos vertės ir gero marketingo koreliacija. Atsitiktinumas ir laimingi sutapimai. Kas galėjo žinoti, kad būtent tais metais skaitytojai užsikabins už religinio trilerio? Mane šis kablys aplenkė, kaip ir Rowling „Hario Poterio“ serija, Mayer „Prieblandos“ saga, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir net Larssono „Mergaitė su drakono tatuiruote“ (neįveikiau nei pirmos knygos). Tačiau beveik kasmet bestseleriai atsitinka!

Itin mažas procentas autorių pragyvena iš savo knygų leidybos. Tik 2% iš rašymo praturtėja. Pagal 2014 metais „Digital Book World“ konferencijoje vykdytą apklausą (čia visas straipsnis „The Guardian“: nuoroda), kurioje dalyvavo virš 9 000 rašytojų, maždaug 77% savilaida užsiimančių rašytojų uždirba vos apie 1000$ per metus (!), o dar mažiau negu tūkstantį per metus uždirba 54% tradiciškai leidyklose publikuojančių savo knygas autorių. Įdomu, kad tik 20% rašytojų pareiškė, jog uždarbis jiems ypatingai svarbus (extremely important). Nors visiems kitiems pinigai irgi ne paskutinio svarbumo, tačiau minimi ir kiti faktoriai: pasiekti skaitytoją, pasidalinti savo istorijomis, būti pripažintiems, tobulinti savo amatą. Galima daug kartų pakartoti patarimą: užsiėmęs rašymu, nemesk darbo (day-job). Kokia tikimybė, kad pateksi į tuos du procentus laimingųjų? Niekas nedraudžia tikėti, bet tikimybė – niekinė.

Tai čia britų ir amerikiečių anglofoniškame pasaulyje. Lietuvoje bestselerių irgi būta ir prieš Malūką. Sklando gandai, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais kažkas buvo išpirktas trijų milijonų tiražu (įtariu Brazdžionį). Pamenu, kaip puolėm skaityti Gavelio „Vilniaus pokerį“ ir Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ – abu kūriniai, sutikime, pornografiški. Ar tikrai tie anuomet itin skaitomi autoriai išlaikė savo populiarumą? Ar parodė laikas jų vertę?

Bestseleris, kaip rašo Johnas Sutherlandas trumpame įvade į „Bestselerius“ („Very Short Introduction to Bestsellers“: nuoroda), iškyla ir tampa aktualus tik tam tikru laikmečiu, yra tik blyksnis, žybteli ir užgęsta, kitame laikmetyje ne tik neskaitomas, bet dar ir pamirštamas, nes bevertis. „Didis literatūros veikalas gimsta, kaip Jonsonas sakė apie Shakespeare’ą, ‘ne vienam amžiui, o visam laikui’. Atvirkštinis dalykas, tipiškai, atsitinka bestseleriams. Jie yra amžiaus stop kadras.“ Sutherlandas ironizuoja, kad ant kiekvieno bestselerio galėtų būti užrašas carpe diem: knyga šiai ir tik šiai dienai. Skaityk, kol dar šiandiena, nes rytoj išmesi! Bet ne visada tik taip.

Bestselerį tiksliausiai apibūdina tik vienas bruožas – geriausi pardavimai. Bet kurio žanro ir bet kokios vertės knyga gali triumfuoti ir tapti ypatingai perkama ir skaitoma. Geriausiai perkamų sąraše yra atsidūrusios ir Orwello, Nabokovo, Pasternako, Doctorowo, Harper Lee („Nežudyk strazdo giesmininko“) pavardės.

Sutherlandas pažymi tokį faktą, apie kurį pati taip pat įtariau: bestselerių sąrašai ne tik informuoja apie gerus pardavimus, bet ir kuria gerus pardavimus. T.y. sąrašai yra dinamiškas, ne pasyvus dalykas – pardavimų variklis, o ne katalogas. Tie, kas geba įrašyti savo prekę į sąrašo viršūnėlę, sukuria palankias aplinkybes iš tiesų prekei ten atsidurti. Tikėčiau sąrašais tik tuo atveju, jei apie tai praneštų leidyklos buhalterija, o ne marketingo ir reklamos skyrius.

Savivertė remiasi faktais?

Ilzė daro prielaidą, kad nuvertiname save ir jaučiamės neverti atlygio, todėl jo arba negauname (neprašome, nereikalaujame, laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad iš mūsų tikimasi dirbti dykai), arba gavę tučtuojau išleidžiame. Sutinku, kad reklamos srityje dirbant taip būna – easy come, easy go, taip sakant. Šiek tiek pažinodama menininkus, galiu pasakyti, kad nesutikau nė vieno, kuris už savo darbą nenorėtų pinigų ar menkai save vertintų. Greičiau atvirkščiai – daug dažnesnis didybės manijos atvejis ar netgi Jėzaus paradoksas (kuo mažiau mane įvertina, tuo didesnis tai įrodymas, jos esu vertas įvertinimo!).

Kalbėti apie pinigus mažai kas nori. Gauti juos – nori visi. Kai gauna neadekvačiai – o šitai jaučia organiškai – menininkai jaučiasi nepatenkinti, neįvertinti, pažeminti netgi. Jie nemėgsta būti nuvertinti, kaip ir visi normalūs žmonės. Tačiau dėl tos priežasties, kad nesugeba rasti tono, kuriuo galėtų išsakyti savo poreikius, kartais tampa apgauti tų, kurie laisvai kalba apie pinigus, – vadybininkų, verslo žmonių, o visų dažniausiai – savo kolegų, vadovaujančių projektams ar dalinančių lėšas. Taip taip, ir šitoks išnaudojimas dažniausiai vyksta šeimoje, o skriaudėjai aukai pažįstami…

Tie, kurie nekalba apie pinigus, galvoja apie juos dažniau, nei tie, kurie atvirai kalba apie juos. Tie, kurie kalba ir garsiai skaičiuoja, dažnai ir uždirba tiek, kad jaustųsi laisvi nuo rūpesčio kaip uždirbti pragyvenimui, kaip sudurti galą su galu. Turtingo ir laisvo žmogaus nereikia mokyti kalbėti apie pinigus. O senųjų sovietinių menininkų gvardijos neperauklėsi – juos tik grabas ištiesins. Kas darosi tokių galvose, nesunku atspėti. Jie jau neatsikratys dviejų homo sovieticus kompleksų: ubago ir vagies. Vaidinti vargšą ir vogti iš valstybės. Tai sovietinė dovana. Neturiu iliuzijų, kad šitie žmonės ims kitaip galvoti ar slapta elgtis, atvirai kalbėdami kitaip, tačiau labai svarbu neleisti jiems nuodyti jaunimo.

Bijau, kad menininkai, jau nuo studijų laikų, iš savo mokytojų gauna taisyklę: jei mokėsi suktis mūsų aplinkoje, gyvensi gerai. Taigi ar reikia ką nors keisti, jeigu visiems gerai?

Korumpuota profesinė sąjunga?

Galbūt įmanoma tokią situaciją imti ir keisti. Paprastai susivienyti ir atremti darbdavių spaudimą padeda profesinės sąjungos. Štai Lietuvos vertėjų pavyzdys. Jų puslapyje galima rasti žinių apie vertėjo situaciją: leidyklos vilkina užmokestį, nemoka adekvačiai, reikalauja išversti per greitai, dėl ko nukenčia kokybė ir geras vertėjo vardas. Sąjunga siūlo telktis ir nepasiduoti darbdavių išnaudojimui, taip pat teikia konsultacijas, atsako į klausimus, skelbia gėdinančius prastų vertimų sąrašus.

Lietuvos rašytojų sąjunga, apie kurią Vikipedijoje rašoma, jog ji „iš dalies“ tęsia sovietinio laikotarpio veiklą, siūlo kitokią pagalbą – brolijos prieglobstį: jos nariai gauna premijas, paramą knygų leidybai, o kartais – tik kūrybai ar bandymams kurti (už rezultatus atsiskaityti nebūtina, kaip supratau iš vieno Giedros Radvilavičiūtės esė), skiria menininko pašalpas, moka honorarus už tekstų spausdinimą valstybės finansuojamuose leidiniuose, kurių net keturi (tai dar vienas rašytojo akumuliuojamo uždarbio šaltinis), o taip pat išleidžia knygas savo leidykloje, kuri gali sau leisti būti ištisai nuostolinga. Sąjungos vadovaujančių asmenų pavardės nesikeičia jau dvidešimt metų tai tikrai (tiek pamenu).

Žodis korupcija sietinas ne vien tik su apsidirbusiais politikais. Politika yra ne tik Seime, ji daug arčiau mūsų, tai mūsų visų gebėjimas tvarkytis savo kieme. Korupcija – lot. corrumpere – gadinti, iškreipti, papirkti, sunaikinti. Tai reiškia ir moralinį supuvimą – sąžinės nebuvimą ar jos nesiklausymą. Viena iš korupcijos reikšmių: veiksmas, verčiantis ką nors tapti moraliai degradavusiu. Kas verčia rašytoją moraliai degraduoti?

Kaip norėtųsi išjudinti šią stagnaciją… Nekomercinis rašytojas, nelaikantis rašymo darbu ir negyvenantis iš knygos pirkimų, nemano, kad turėtų dirbti kur nors kitur (day-job) ir pats užsidirbti saviraiškai. Skaitytojas gali „balsuoti“ nepirkdamas rašytojo knygų, tačiau nei leidyklai, nei valstybės remiamo rašytojo kišenei tai niekaip neatsiliepia. Užmezgęs draugystę, niekam netrukdydamas daryti tai, kas daroma jau nuo nepriklausomybės praradimo laikų, pateksi į kūrybiškiausių knygų sąrašus, grožio dešimtukus ir kt. dėmesį patraukiančias vietas, buvimas kuriose skaitytojui signalizuoja apie specialistų įžvelgtą vertę. Atsivertęs knygą, skaitytojas dažnai pasijunta apviltas ir apgautas tų specialistų ir tos reklamos. Valstybė remia lietuviškų knygų leidybą, nes antraip, kaip grasinama, leidyba išvis sustotų. Turbūt turima omenyje, kad leidyklos atsisakytų leisti lietuvių autorius. Jėzusmarija, lentynose liktų vieni užsieniečių bestseleriai ir tektų tikrai, kaip sakė Vilkaitis, eiti į biblioteką skolintis Žemaitės raštus…

Apie rašymą ir prostituciją

Ilzę kažkas apkaltino užsiimant prostitucija, nes ji rašo tekstus reklamai. Tai įdomus palyginimas ir apie jį taip pat galima pakalbėti. Esu dirbusi reklamoje tekstų kūrėja. Tuo metu dar rimtai nerašiau, dar tik palengva mokiausi ir net įsidarbindama sakiau, jog reklamų rašymas, tikiuosi, bus tramplinas į kitokį, didelės apimties tekstų kūrimą. Dirbdama reklamos agentūroje išmokau tikrai daug. Nebuvau naivi ir nemaniau, kad reklamoje siekiu taurių tikslų. Tai ypač akivaizdu, kai užsiimi politinės partijos, kuriai nesimpatizuoji, rinkimų kampanija.

Reklamos tekstų kūrimas yra taikomasis, komercinis rašymas. Ne visuomet reklamos specialistus samdo pristatyti naudingą, kokybišką ir žmogui gera atnešiantį produktą. Apie kai kuriuos produktus esi laimingas per daug nežinoti. Kai kada nujauti, kad reklamuoji šūdą. Kai kada žinai, kad reklamuoji šūdą. Ir vis tiek turi dirbti puikiai, t.y. turi patikėti savo reklamuojamo produkto gerumu – net jeigu giliai širdyje žinai, kaip yra iš tiesų. Reklamos specialistas yra „evangelikas“ ir didis melagis. Nežinau, kas būtų su manimi pasidarę, kaip būčiau pasikeitusi, jei būčiau dirbusi ten ilgiau. Tačiau gan greit pajutau, kad negaliu paslėpti savo prigimties ir negaliu, nemoku, nenoriu išmokti meluoti sau, nenoriu tapti puikia reklamos specialiste.

Sykį vienai skaistaus proto merginai, bandančiai įsidarbinti reklamos agentūroje daviau paskaityti Frederico Beigbederio „14,99 euro“. Džiaugiausi, kai ji apsisprendė, kad nenori panašioje aplinkoje dirbti. Vienas bendradarbis, uždarbiavęs reklamoje, nors iš tiesų jo širdis buvo dramaturgijoje, per vieną agentūros renginį atsistojo ir pasakė: „Reklama yra prostitucija.“ Kitą savaitę jis su mumis jau nebedirbo. Nes tai, kas visiems žinoma, neturi būti ištarta garsiai, tiesiai šefui į veidą. Tai tikrai negudru, bet gal žmogus jau pats norėjo išeiti iš darbo (o, jam būtų padėjusi Ilzės knyga). Užtat jis tikras menininkas.

Ne vien tik reklamoje tenka būti chameleonu ir derėtis su savo sąžine tam, kad galėtum išlikti ant bangos. Štai teatre irgi ne pyragai. Dėl tos pačios savo savybės – negebėjimo meluoti sau, o dėl to ir kitiems – negalėčiau dirbti ir pagal savo tiesioginę specialybę, vaidinti kitų režisuotuose spektakliuose ar filmuose. Nes kai netikiu, tai ir netikiu, neverčiu save įtikėti, ir mano veidas parodo, ką jaučiu. Manau, kad negebėjimas meluoti sau yra nuostabi savybė literatūros kūrėjui. Reklamos kūrėjui – peilis.

Tiesa, nedidelė dalis reklamų yra išties kūrybingos, produktai, apie kuriuos per jas suteikiama informacija, yra naudingi, nauji ir įdomūs, ir tokias reklamas malonu kurti, o vėliau ir matyti viešose erdvėse… Tačiau neapsimeskim, kad „reklamščikai“ nesupranta ribos, ir kad niekad jos neperžengia. Kai dirbau agentūroje, priėmiau tą faktą ir buvau susitaikiusi, kad kišu nagus į nešvarų reikalą. Uždirbau daug pinigų, kuriuos tučtuojau išleidau, nes? Nes turėjau planų juos išleisti tokiems dalykams, kurie man buvo patys įdomiausi, tačiau kuriuos darydama prasiskolinau. Aš nesiteisinu – tikslas nepateisina priemonių.

Menas – neįkainojamas

Menas neįkainojamas, bet įkainoti galite laiką, nes juk tuo metu jūs dirbote, sako Ilzė. Taip, bet rašymas dar vis daugelio kūrėjų nelaikomas darbu, tai laikoma kūryba, saviraiška, todėl – nenuspėjamu, neprognozuojamu dalyku, kurio vertė ir sėkmė lygiai taip pat nenuspėjama ir neprognozuojama.

Svarbu skirti, kada dirbi už pinigus, o kada darai tai iš meilės. Už meilę mainais gauni meilę, už pinigus – pinigus.

Ar ilgainiui susikurs kritinė masė kūrėjų, adekvačiai žiūrinčių į savo kuriamą produktą? Taip klausia Ilzė. Pasirašau po šiuo klausimu, tik aš galvoju ne apie to produkto įvertinimą pinigais, o darbo indėliu. Ar susikurs kritinė masė kūrėjų, kurie savo užsiėmimą laiko profesija?

Ar susikurs rašytojų profesinė sąjunga, adekvačiai žiūrinti į savo narių darbo sąlygas?

Niekas savaime nesusikurs. Reikia tai mums patiems ir sukurti. Pradėkim nuo atvirų kalbų apie pinigus ir korupciją menininkų baruose. Ir nemokykim korupcijos jaunųjų kūrėjų, antraip iš tos ligos Lietuvos kultūra niekada neišaugs.

______________________________

Susiję straipsniai:
Tuštybės leidyba ir Jėzaus paradoksas
Ačiū, kad neskaitote
Kas nulaužė kokybės kartelę?
Kai atsiveria du keliai
Išnyrantis rašytojas

Migdolinė Elena de Strozzi

 

Apie Elenos de Strozzi romaną „Šiaurės rožė“, išleistą leidykloje „Alma littera“, 1995 m.

Radau štai tokį įdomų daiktą Melburno lietuvių namų bibliotekoje. Čiupau, nes seniai norėjau perskaityti bent vieną bene skaitomiausios lietuvių autorės knygą. O paaiškėjo, kad tai netgi jos pirmoji.

Elena de Strozzi pasirašinėja slapyvardžiu, dėl kurio aš anksčiau net pasišaipydavau. Ko gi ta šiaulietė dangstosi itališkais vardais?! Ar neapgailėtina? Bet tas dangsymasis patvirtino vieną mano teoriją: tiek lietuvių rašytojai, tiek skaitytojai nenori matyti savo lietuviškumo. Užsienietį perki iškart, negalvodamas – jeigu tik tinka žanras, viršelis ir kaina. O dėl lietuvio nesi tikras. Todėl pirmas autorės de Strozzi įspūdis (prie gero viršelio ir geros kainos) jau nesugadintas. O dėl žanro tai irgi problemų nėra – pramoginis romanas turi savo skaitytojų ratą.

Jau ne vienais metais LATGA-A (autorinių teisių agentūra) didžiausią premiją už knygų panaudą bibliotekose išmoka de Stozzi. Pernai (2011 m.) jos knygas iš bibliotekos skolinosi daugiau nei 16 tūkstančių kartų. (Palyginimui Sigito Parulskio knygas – apie 5 tūkstančius kartų.) Jai populiarumu prilygsta tik jos dukterėčia, taip pat pramoginių romanų rašytoja (ji sakosi rašanti „šeimos romanus“, jeigu ką) Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

„Knygų klubo“ internetinėje svetainėje į skaitytojo klausimą, ar šiandien galima išgyventi vien iš kūrybos, de Strozzi atsakė:

Šito nežinau. Tačiau žinau, jog nepatinka žmonės, kurie savo knygoms išleisti prašo dotacijų, kai dar yra daug vargstančių ir ligotų, kuriems pagalba reikalinga nepalyginamai labiau. Teko skaityti knygelę, silpną meniniu požiūriu, kurioje bjauriai ir melagingai šmeižiama lietuvių tauta. Knygelė išleista parėmus Kultūros ministerijai. Bijau, tokių yra ir daugiau. (nuoroda)

De Strozzi, kurios profesija hidrotechnikė-inžinierė, savo pirmosios ir antrosios knygos rankraščius sudegino. Trečiąją  – „Šiaurės rožę“ – rašė trejus metus ir išleido būdama penkiasdešimt aštuonerių. Susižinojau, kad skaitau romaną apie meilę, kurį parašė ne jauna mergaitė, o subrendusi moteris. Visgi pristatymas atvarte juokino ir nieko gero nežadėjo:

Pramoginės literatūros naujiena! Pirmasis lietuvių autorės sukurtas romantiškos meilės romanas apie lietuvaitės pianistės Lauros ir graikų aristokrato grafo Niko Diamandidžio meilę, išsiskyrimą ir keistą likimą vėl suvedusį mūsų herojus po saulėtu Heladės dangumi.

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau“ „Vergės Izauros“, „Visos upės teka“ ir „Marianos“…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

Dar labiau mane nustebino tekste jaučiamas autorės kultūrinis išsilavinimas. Kai kada skaitydama jaučiau gėdą dėl savo menko išsilavinimo (bet paskui apsiramindavau – man dar nėra penkiasdešimties metų, dar turiu laiko pasiekti panašų lygį). De Strozzi galbūt visą gyvenimą projektavo vandentiekius (spėlioju), bet įtariu, kad be to ji dar ir grojo fortepijonu, skaitė knygas anglų kalba, skaitė ne tik grožinę literarūrą, bet ir filosofiją, o taip pat daug keliavo arba bent jau skaitė knygas apie Graikiją ir mokėsi graikų kalbą, nes jos aprašytoji Helada mane visiškai įtikino tikrumu (tiesa, nesu ten lankiusis). Dar daugiau, skaitant atrodė, kad autorė ne turistavo Graikijoje, o ten gyveno keletą metų, buvo įsimylėjusi graiką, ir sužinojo apie Graikijos kultūrą daugiau, nei tūlas lietuvis per visą gyvenimą sužino apie Lietuvos kultūrą. Abejoju, ar graikai patys apie save taip gražiai atsiliepia!

Tačiau po visų šitų liaupsių turiu prisipažinti, kad knygos veikėjos laimė gale mane paliko abejingą. Ar netgi sukėlė susirūpinimą. Išsiblaiviusi nuo romano apžavų ėmiau galvoti: tai gerai, kas čia buvo? Kodėl visa tai buvo? Kas čia vyksta?

Be abejo, lietuvaitė Laura yra tobula moteris: skaisti (ta prasme, negyvenanti lytinio gyvenimo, nors jai jau kokie dvidešimt penkeri metai), talentinga pianistė, nuostabaus grožio (blondinė, aukšta, liekna, mėlynų akių), darbšti, geros širdies, pasiaukojanti… Na, pasakykit dar kokią gero žmogaus savybę ir ji Laurai tiks.

Be abejo, jos mylimasis grafas Nikas yra tobulas vyras: vyresnis (jau žilstelėjęs), aukštas, aistringas, kilmingas, turtingas, protingas, neskaistus (vyrui skaistumas netiktų), bet galintis mylėti tik vieną kartą.

Lauros trūkumas vienas: sykį ji suabejojo savo jausmais ir atstūmė graiko pasiūlymą tuoktis. Graikas tuo metu kaip tik susirgo, todėl pasijutęs visai sutriuškintas grįžo atgal į Graikiją, pasiryžęs visą gyvenimą mylėti ir nekęsti Lauros. Jo trūkumas toks: jis liguistai pavydus.

Taigi iš to išeitų, kad Laura visgi absoliučiai tobula, tik sykį suklydo. O štai graikas Nikas demonstruoja savo liguistą pavydą ne vieną kartą ir tai tikrai galėtų būti nerimą keliantis simptomas, jeigu įsimylėjusi Laura bent kiek protautų. Tačiau kalbame ne apie realistinį romaną, o apie pramoginį meilės. Čia turi būti meilė ir tik meilė. Ir net jeigu abu veikėjai meilės procese žūtų, vis tiek nugalėtų meilė!

Gal tuomet nieko tokio, kad meilės procese nuolat savo mylimojo smurtą patiria Laura? Visų gražiausia atsitiko finale: per plauką vėl neišsiskyrę, mylimieji visgi susitinka ir tučtuojau be kalbų susituokia. Jokių pasiaiškinimų, nė užuominos apie tai, kad jie pasikalbėjo, išsiverkė, vienas kitam atleido (ypač daug ką atleisti turėtų Laura, nes viso romano veiksmo metu ji kentėjo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą). Paskutiniai skyriai turėtų būti medus, šokoladas, šampanas su braškėmis mūsų sielai. Bet keista, kad būtent tada, kai išsipildo tai, ko skaitydama lyg ir troškau (čia nieko negali žmogus padaryti – tokie instinktai – susitapatinęs su pagrindine veikėja, lauki laimės), būtent toje pasakos dalyje, kai sakoma „ir taip jie ilgai ir laimingai gyveno“, mane apėmė rūgšti nuotaika.

Tai ką, vadinasi, graikas gali atvažiuoti į Lietuvą ir išsivežti jauną merginą? O jeigu ji atsitokėja ir atsisako tokios santuokos (juk tai išmintinga – neskubėti, palaukti, suaugti), tai jau yra baisi skriaudikė? Tuomet tas subrendęs senbernis pradeda žaisti su ja žaidimus, kurie, beje, tokie naivoki: turtuolis sutinka sumokėti pinigus už Lauros tėvo išgydymą, tačiau reikalauja pasirašyti sutartį, kurią Laura neperskaičiusi ir pasirašo. Vėliau paaiškėja, kad tai ne bet kokia, o vedybinė sutartis! Nekalbėdami apie sutarties turinį (ir išvis, daugelio muilo operų ar romantinių komedijų peripetijos atsitinka todėl, kad kažko nesakoma, nuslepiama tiesa, vyksta nesusipratimai, apsipažinimai – taip nuo senovės graikų teatro laikų), veikėjai kiekvienas savaip supranta situaciją ir todėl taip išeina, kad Laura įdarbinama viešbučio kambarine, vėliau netgi virtuvės plovėja, o dar ją visaip skriaudžia piktoji moteris (irgi tipiška serialų varomoji jėga), kuri trokšta pati ištekėti už tobulojo graiko… Ir po visų tų vargų mergina nusipelno tik įtarinėjimų turint lytinius santykius su kitais graikais. Liguistų įtarinėjimų, kurie dar labiau kaitina (sadomazochistines?) abiejų aistras!

Tai tas sadomazochizmas ir baigiasi vestuvėmis – trumpai ir, mano akimis, nelaimingai.

Jei skaitau liaudies pasakas, vis prisimenu, kad visas veiksmas iš tiesų vyksta psichikoje. T.y. jei veikia vyras ir moteris, tai jie yra vienos psichikos vyriškoji ir moteriškoji dalis. Bendravimas tarp jų, problemos, nesutarimai, išbandymai ir galiausiai išsikapstymas arba žlugimas – irgi vienos psichikos istorija. Jei iš šitos pusės analizuotume de Strozzi „Šiaurės rožę“, tai ar atrodytų, kad vyriškumas gerai susiderino su moteriškumu? O gal visos romano moterys galėtų atstovauti moteriškąją pusę, jos šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas, o vyrai – vyriškumo šviesiąsias ir tamsiąsias? Įdomu pažiūrėti iš tokio kampo.

Tuomet man atrodo, kad šios saldžios pasakos finale abi pusės susitiko ir apsijungė, hm, teisingai. Nes nei Laura, nei Nikas nėra atskiri, savarankiški, pilni personažai. Jie tik simboliai, vienas aspektas to vyriškumo ir moteriškumo, kuris išdalintas visiems, ne tik pagrindiniams, bet ir šalutiniams romano personažams. O tarp jų būta tikrai įvairių ir daug tauresnių už pavydųjį grafą (tik Lauros šventumo niekas nepranoks). Gražiosios karalaitės užduotis – ištverti karalaičio bei raganos kankinimus ir išlikti dorai, gerai, švariai mergaitei. Viskas taip ir atsitiko.

Kita vertus, jei neįsivaizduosime pasakos veiksmo kaip vienos psichikos, Laura atrodo liguistai apsėsta savo Animus projekcijos. Jos kelyje pasitaiko daug vertesni žmonės, kuriuos galėtų pamilti, jeigu būtų kaip nors išsivadavusi iš Animus, jei praregėtų, suvoktų, kokioje mazochistinėje pozicijoje pati yra atsidūrusi. Tačiau ko aš čia rūpinuosi, juk romanas ne psichologinis ir ne apie tai… O apie ką? Apie mistinę „moters laimę“.

Keista, bet kuo nerealesnė pramoginio romano istorija, tuo labiau imi galvoti apie realų lietuvės moters gyvenimą. Graiko smurtas tampa, kaip sakoma, tarsi drambliui „bambonkė“. Lietuvė gali pasiaukoti meilei. Lietuvė gali (turi?) išsaugoti skaistybę vyrui. Lietuvė, beje, jaučia savo promočių dvasią (Laurai vis galvoje kalba tobulos išminties ir gerumo mirusi močiutė – nenutyla ištisai), kuri ją pamoko, kaip elgtis taip, kad nesusiteptum, išliktum ori, tarsi karalienė. Ta vidinė savigarba drauge ir kelianti pasigėrėjimą, ir bauginanti. Ar ji padeda nesusidėti su sadistu? Ne, atsiprašau, tai ne sadizmas, o švelnios bausmės, palyginus su lietuvės tikraisiais išgyvenimais, ištekėjus už lietuvio…

Nemanau, kad pati autorė prastai sugyventų su savo vyru. Iš jos atsakymų minėtoje svetainėje netgi atrodo atvirkščiai – vyras remia jos kūrybą, skaito ir pataria (be to, slapyvardis nusiskintas iš vyro giminės medžio). Jaučiu, kad daug kas, ką rašo de Strozzi, parašyta nesąmoningai, įsijautus į tam tikrą situaciją, kuri leidžia išgyventi emocinius „linksmuosius kalnelius“, o ta tamsioji pusė, kuri iškilo mano akyse, autorės nei jaudina, nei jai yra matoma. Bet, kaip moko ir liaudies pasakos, tamsusis pamušalas egzistuoja nepriklausomai nuo to, suvokiam jį ar ne.

Juokingas momentas: de Strozzi labai tankiai mini „negrus“ ir suteikia jiems blogio rolę. Atseit Graikijoje juodaodžiai pagauna ir išprievartauja patiklias mergaites. Tai žino lietuvaitė, tačiau nežino vietinė graikaitė, todėl Laurai tenka garbė ją išgelbėti. Ji nespėja sulaikyti mašinos, kuria išveža graikaitę, bet mąsto taip: „Laimė, negrai mėgsta ryškias spalvas (…), tokią mašiną nebus sunku rasti šiame ne per didžiausiame mieste.“ (p.72) O paskui, kai susiduria akis į akį su niekadėjais, pataria ir močiutė: „Nebijok jų, Laura. Pulk į pagalbą mergaitei. Griežtai juos išbark ir sugėdink. Kuo griežčiau. Kiekviename negre tebeslypi vergas. Griežto, drąsaus balso negras visada klausys ir bijos. Tai yra jų genuose.“ (ten pat) Laura sudrausmina „negrus“ va kaip: „Linčo teismo panorote? Tuojau pat paleiskite merginą!“ O toliau pasakotojo balsas mums paaiškina: „Išgirdus žodžius „linčo teismas“, ir labiausiai įsiaistrinusiam negrui geismas dingsta.“ (p. 73) Staiga kažkodėl taip pakvipo sovietiniu mentalu… Ar man vaidenasi, ar tais laikais buvo normalu niekinti juodaodžius? Gal ir ne oficialiai, bet tarpusavyje – atvirai. Nes juodaodžio tais laikais dar niekas nebuvo matęs ne per televizorių. Vis ta geležinė uždanga…

Ir daug gyvenimo tiesų, sentencijų, pamokymų primena naivokas praėjusio šimtmečio vertybes, kurios Lietuvoje dar labai gajos. Štai keletas citatų: „Ne veltui Remarkas rašė, kad moteris visada grįš tenai, kur ji paliko savo sukneles“ (p. 91) „Kai mylime, esame labai lengvai pažeidžiami. Jeigu esi abejinga savo mylimajam, tai abejinga ir jo poelgiams.“ (p. 137) „Bijojo būti atstumtas ar neleido išdidumas? Ir viena, ir kita – įsimylėję vyrai nedrąsūs ir jautrūs.“ (p. 162)

„Pasakyti „ne“ milijonieriui, geram žmogui ir puikiam draugui nėra lengva.“ (p.183) — Paskui autorė stebisi, kad Jurgis Kunčinas savo recenzijoje jos veikėjas pavadino pragmatiškomis, o ne romantiškomis…

„Darbas, net ir įdomiausias, negali užpildyti viso moters gyvenimo. Jai visada trūks meilės ir šeimos.“ (p. 177) „Moterų draugija, nors ir labai puiki, ilgainiui apkarsta kaip ir migdoliniai pyragaičiai.“ (p. 201) — Neveltui sakoma, kad didžiausios feminizmo priešės yra pačios moterys…

Apibendrinus pasakyčiau, kad de Strozzi tekstas man pasirodė tikrai šimtą kartų geresnis, nei tikėjausi (ir ji tikrai rašo geriau už Edmundą Malūką), o dar suprantant, kad tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų rašyti… Dėl to tai tikrai – pagarba. Naivumas ir iškypę dalykėliai – autorės kartos ženklas, ir nieko čia nepatarsi, juolab nieko nepakeisi. Tačiau buvo vietų, kurias galėjo pataisyti redaktorius. Tikriausiai pramoginei literatūrai taikomi žemesni standartai? Laikmečio dėl kalbos ir stiliaus klaidų nekaltinčiau…

Būtinai griebsiu skaityti kokį nors vėlesnį de Strozzi romaną. Kartais norisi ne tik raudonos mėsytės, bet ir karstelėjusio migdolinio pyragaičio. Juk meilės romanus skaitome, norėdami užsimiršti, pailsėti nuo tikrovės ir juose randame tokių aistringų vietų, kad jėzusmarija! Šitą net mintyse skaitau „su intonacija“:

Laura pajuto Niko lūpas ant savo lūpų, jis bučiavo ją, jo lūpos slinko žemyn, kur buvo atsegtos suknelės sagos… Laurai linko kojos, darėsi silpna ir svaiginamai malonu. Paukščių Takas nusileido žemyn ir sūpavo ją. Dar akimirka, ir Laura būtų atsakiusi į glamones, bet grafas Diamandidis staiga ją paleido ir su lengva ironija balse pasiteiravo:

– Ar aš turiu atsiprašyti?

Nebebuvo Paukščių Tako sūpuoklių ir žalių žvaigždžių. Nieko nebebuvo. tik silpnumas ir nuoskauda. Sukaupusi visą savo valią ir jėgas, Laura nubėgo tiesiog per veją ir gėlynus, lyg ją vytųsi šimtas liūtų. Nesivijo niekas.

„Ką man daryti, močiute, ką man daryti?…“ Močiutė tylėjo. Ji buvo išmintinga ir žinojo, kad mylinčiai merginai gali padėti tik mylimasis. Visų kitų žodžiai ir paguoda – beprasmiai. (p. 66)