Eco-logiškas įkvėpimas

Ištrauka iš Umberto Eco knygos „Jaunojo romanisto išpažintys“ (versta iš „Confessions of a Young Novelist“, 2011, Harvard University Press). Skyrelis „Kaip rašyti“:

Kai interviu manęs klausia: „Kaip rašėte tuos romanus?“ — paprastai tučtuojau nutraukiu klausinėjimą ir atsakau: „Iš kairės į dešinę.“ Suprantu, kad tai nėra patenkinantis atsakymas, ir kad Arabų šalyse ar Izraelyje šitai gali sukelti nesusipratimų. Dabar turiu laiko smulkesniam atsakymui.

Rašydamas savo pirmąjį romaną sužinojau keletą dalykų. Pirma, kad „įkvėpimas“ yra negeras žodis, kurį nepatikimi autoriai vartoja tam, kad pasirodytų autoritetingi. Kaip toje senoje patarlėje, genijus yra dešimt procentų įkvėpimo ir devyniasdešimt procentų prakaito. Sakoma, kad prancūzų poetas Lamartine’as mėgdavo pasakoti, kokiose aplinkybėse parašė vieną geriausių savo eilėraščių: jis teigė, jog vieną naktį beklajojant po miškus jį aplankė ūmus nušvitimas ir tas eilėraštis gimė iškart susiformavęs. Po mirties jo studijoje buvo aptikta įpūdingą šūsnis to eilėraščio variantų — metų metus jį rašė ir perrašinėjo.

Pirmieji kritikai „Rožės vardo“ apžvalgose rašė, kad romanas buvo sukurtas įkvėptoje nušvitimo būsenoje, bet dėl jo konceptualių ir lingvistinių sunkumų yra skirtas tik keliems laimingiesiems. Kai knyga tapo stulbinančiai sėkminga — buvo parduota milijonų tiražu — tie patys kritikai parašė, kad tokio populiaraus ir pramoginio bestselerio sukūrimui autorius, be abejonės, turėjo mechaniškai naudotis slaptu receptu. Vėliau jie teigė, kad knygos sėkmės priežastis buvo kompiuterinė programa — pamiršdami, jog pirmasis personalinis kompiuteris su taikomąja rašymo programa pasirodė tik 1980-ųjų pradžioje, kai mano romanas jau buvo išleistas. Bet kas pasidomėjęs gali sužinoti, kad 1978-1979 m. net Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistavo tik pigūs maži kompiuteriai, kuriuos gamino „Tandy“, tinkami nebent laiškų rašymui.

Kiek vėliau, truputį įpykęs dėl tų kaltinimų, suformulavau tikrą receptą, kaip kompiuteriu pagaminti bestselerį:

Visų pirma, akivaizdu, reikia kompiuterio, kuris yra protinga mašina, galvojanti už jus. Daugeliui žmonių tai būtų nepamainoma pagalba. Jums reikia tik kelių eilučių programos; net vaikas tai sugebėtų. Tada reikia įvesti į kompiuterį maždaug šimtą romanų, mokslinių darbų, Bibliją, Koraną ir pluoštą telefono knygų (labai praverčia veikėjų vardams). Tarkim, maždaug apie 120 000 puslapių. Po to, naudodami kitą programą, įvedate atsitiktinę atranką; kitaip tariant, sumaišote tuos tekstus tarpusavyje, įvesdami pataisas — pavyzdžiui, išimdami raidę e — tam, kad gautųsi ne tik romanas, bet ir Pereco stiliaus lipograma. Tuomet spaudžiate „Spausdinti“ ir, kadangi išėmėte visas raides e, bus likę kažkur mažiau negu 120 000 puslapių. Po to, kai perskaitysite juos įdėmiai keletą kartų, pasibraukdami svarbiausias pastraipas, meskite į ugnį ir sudeginkite. Tada paprasčiausiai atsisėskite po medžiu su anglies gabalėliu ir geros kokybės popieriumi po ranka ir, leisdami savo mintims klajoti, parašykite dvi eilutes — pavyzdžiui: „Mėnulis aukštai danguje / Miškas šlama.“ Galbūt tai, kas pradžioje išnirs, bus veikiau ne romanas, o japoniškas haiku. Kaip ten bebūtų, svarbiausias dalykas yra pradėti.

Kalbant apie lėtai ateinantį įkvėpimą, „Rožės vardą“ parašiau tik per dvejus metus dėl paprastos priežasties — nereikėjo rinkti medžiagos apie Viduramžius. Kaip minėjau, mano daktaro disertacija buvo apie viduramžių estetiką, ir vėliau atsidėjau tolimesnėms Viduramžių studijoms. Daug metų lankiau romėniškuosius vienuolynus, gotikines katedras ir t. t. Nusprendęs rašyti romaną tarsi atidariau didelę spintą, į kurią dešimtmečiais kroviau dokumentus apie Viduramžius. Visa medžiaga buvo man po nosimi, tereikėjo atrinkti tai, kas naudinga. Vėlesnių mano romanų situacija buvo kitokia (nors pasirinkau temas todėl, kad su jomis jau buvau šiek tiek susipažinęs). Todėl kitų romanų rašymas užtruko ilgiau — aštuoneri metai „Fuko švytuoklei“, po šešerius „Vakarykštės dienos salai“ ir „Baudolinui“. Tik ketverius metus dirbau ties romanu „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, nes jame rašiau apie savo vaikystės skaitinius 1930 ir 1940 m., tad galėjau panaudoti daug senos medžiagos, sukauptos namuose, — komiksus, muzikos įrašus, žurnalus ir laikraščius — trumpai tariant, visą savo atminimų, nostalgijos ir niekučių kolekciją.

(vert. S. B.)

Po „Grafomanijos“ vėliava

Su šeštuoju gimtadieniu, Grafomanija!

Šventė užklupo mane pačiame naujo romano (per)rašymo įkarštyje ir sunkoka galvoti apie kažkokį kitą rašymą, todėl tik pasidalinsiu žinia: rugsėjo viduryje kelioms savaitėms atskrisiu į Lietuvą. Planuoju surengti susitikimą su skaitytojais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir paskaitą-diskusiją apie rašymą LUNI (Laisvajame universitete) Vilniuje. Būtinai pranešiu tikslias datas ir vietą.

Ta proga dalinuosi savo straipsniu, kurį šių metų pavasarį parašiau specialiai almanachui „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ (jis ten ir publikuotas). Man regis, apžvelgiau visą Grafomanijos egzistavimo priežastį ir prasmę – tinkama tema gimtadieniui.

Po „Grafomanijos“ vėliava

Pati nelabai mėgstu žmones, kurie linkę mokyti kitus, užuot parodę ar įrodę idėjos esmę savo pavyzdžiu. Tačiau vis pavartoju liepiamąją nuosaką kaip retorikos priemonę: nes kalbu sau, mokau save, drąsinu ir raginu visų pirmiausia, nors ir viešai, – save. Daugiau nei prieš penkerius metus pasakiau sau: jei apie kurį nors dalyką nieko nežinai, bet nori sužinoti, – rašyk apie jį knygą. Jei dar nesugebi parašyti knygos – rašyk tinklaraštį.

„Grafomanija“ gimė dar tada, kai negalėjau prisistatyti rašytoja. Pradėjau nuo pavadinimo. Kai žinai pavadinimą, žinai koncepciją, tai jau turi kryptį ir jauti, apie ką kalbėsi. Negalvojau apie tai, kiek laiko ruošiuosi kalbėti, tik nujaučiau, jog tai gali užtrukti ne vienerius metus. Kam man to reikia? Noriu susikurti rašymo rutiną, paversti tekstų kūrimą savo pagrindiniu darbu. Ką noriu ir ką galiu pasakyti? Rašyti gali kiekvienas. Kam tai galėtų būti įdomu? Tiems, kurie, kaip ir aš, nori išmokti rašyti ir ieško bendraminčių.

Beieškodama tinklaraščiui pavadinimo, perskaičiau kelias knygas apie kūrybišką rašymą, internete radau nesuskaičiuojamą galybę angliškų puslapių, kuriuose žmonės dalinasi informacija apie tekstų kūrimą, remia vieni kitus, komentuoja, publikuoja savo kūrinius, bando iškilti iš beveidžių rašinėtojų jūros ir tapti asmenybėmis, autoriais. Nė vieno panašaus lietuviško puslapio neradau. Net spaudoje retai pasirodydavo rašytojų interviu ar straipsnis, kuriame būtų tiesiai šviesiai pasakojama apie rašymo procesą, būtų atveriami literatūros užkulisiai. (Vėliau radau sovietų laikais išleistų knygų su rašytojų interviu apie tai – vadinasi tradicijos būta, bet kažkuriuo metu ji nutrūko.) Neradau ir nė vieno nuolat bendraujančio su skaitytojais lietuvių autoriaus puslapio (šiuo metu tokių jau yra: Justinas Žilinskas, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Tapinas…). Aptikau Nobelio premijos laureatės Elfriedes Jelinek nuolat papildomą puslapį (nors neskaitau vokiškai, visgi pati idėja ir autorės aktyvumas mane sužavėjo). Žinoma, internetas pilnas amerikiečių autorių puslapių – turėti savo oficialų puslapį ten tiesiog privaloma. Kai kada puslapis sukuriamas specialiai vienai knygai ir jis atrodo kaip atskiras meno kūrinys – su iliustracijomis, judančiais paveikslėliais, užsklandomis, nuorodomis į atsiliepimus apie knygą, interviu su autoriumi ir panašiai.

Tikrai išskirtinis ir kone mistinis man pasirodė brazilo Paulo Coelho, kuris Facebooke šiandien turi virš septyniolikos milijonų gerbėjų, atvejis. Po trijų nesėkmingų romanų pasirodymo, jo ketvirtasis – „Alchemikas“ – patyrė sėkmę tik po penktojo romano – „Brida“ – išleidimo. Jis rašo savo blogą, kurį papildo bent tris kartus per savaitę. Coelho nevengia prie savo pavardės pridėti žodį piratas. Neigiamą atspalvį turintys žodžiai kartais daro teigiamą poveikį. Piratas Coelho savavališkai įkėlė į internetą „Alchemiko“ manuskriptą laisvam priėjimui ir už tai buvo išbartas leidėjų, tačiau įvyko atvirkštinis dalykas – vietoj to, kad nustotų pirkti popierinę versiją, nemokamai perskaitę knygą, skaitytojai ją dar labiau išpopuliarino. „Alchemiko“ parduota daugiau nei 65 milijonai vienetų. Coelho nėra mano mėgstamas autorius, tačiau jo elgesys su savo tekstais ir su savo (potencialiais ir jau esamais) skaitytojais įsiminė. Verta būti atviram, būti dosniam, dalintis tuo, kuo esi turtingas – tai būtinai sugrįš keliagubai.

Lietuvių kultūrinėje terpėje prieš pat socialinių tinklų ir tinklaraščių išpopuliarėjimą vyravo susikaustymas ir baimė sakyti tiesą. Kai kurie rašytojai kone gyveno savo mėgstamuose baruose, į kuriuos nei eilinis skaitytojas, nei pradedantysis rašytojas nebūtų drįsęs kelti kojos. Bibliotekose susitikimai su skaitytojais vykdavo (ir tebevyksta) pusbalsiu. Didesnis šurmulys ėmė kilti „Šiaurės Atėnų“ ir „Literatūros ir meno“ internetinių portalų komentaruose, kur „apsigyveno“ kelios dešimtys (bent iš balsų atrodė) trolių, užsiputojančių kiekviena proga, išdedančių į šuns dienas tiek naujokus, tiek senbuvius. Atsirado kritinių straipsnių serija, pasirašoma anonimiškai – Castor&Pollux – ir suteikusi, bent jau man, viltį, kad tarp tų anonimų yra žmonių, apie literatūrą šį bei tą išmanančių, turinčių skonį, žinančių vertę, pykstančių ir nerimstančių, tik kažkodėl negalinčių apie tai atvirai pasisakyti.

Man pasirodė, kad lietuviškai terpei itin svarbu kalbėti atviru veidu, pasirašyti savo vardu. Ką duoda anonimų pasisakymai? Tai ir nuotaikų lakmusas, bet ir didėjanti anoniminė purvo nuošliauža, po kuria jau visai nebesimato nei kultūros, nei literatūros… Pasižadėjau kalbėti tik atvirai, ne anonimiškai. Ilgainiui ėmiau suprasti Castor&Pollux anonimiškumo priežastis. Bent jau numanyti. Mat įsigijau visą jų kritinių straipsnių rinkinį ir skaitant nuosekliai ėmė ryškėti dėsningumas: galima suprasti, su kuriais autoriais šie „broliai“ draugauja ir jiems daro nuolaidas, o su kuriais nėra artimi ir todėl rėžia negailestingai… Žinoma, nieko tokio, kad jiems nesvetima visa, kas žmogiška, taigi ir šališkumas. Tačiau tai rodo, kad jie priklauso tai pačiai terpei: terpei, kuri juos išugdė ir sukėlė pasibodėjimą savimi, tačiau tebemaitina ir išlaiko juos būtent tokius, nes jie netrukdo ir nekeičia nieko, tik kalba – ir niekas už tuos žodžius neatsako. Aš norėjau net nepatekti į tokią terpę. Atsakyti už savo žodžius, būti nepriklausoma ir kalbėti be baimės. Tai nėra lengva – būti nepriklausoma nuo žmonių, su kuriais iš esmės norėtum bendrauti, dalintis žiniomis, keistis tekstais ir gauti jų kritiką. Supratau, kad teks rinktis.

Peržvelgusi Rašytojų sąjungos puslapio autorių sąrašą, pabandžiau suskaičiuoti šiuolaikinius lietuvių autorius, su kuriais tikrai norėčiau bendradarbiauti ar, na, bent jau išgerti kavos. Kiek šiame sąraše yra tų, kurių naujų knygų laukiu? Kurių knygas išvis skaitau? Paaiškėjo, kad nė vieno (gyvo). Tiesa, keletos autorių jau seniai nebuvau skaičiusi arba neskaičiusi jų romanų, tačiau susidariusi nuomonę iš interviu, ištraukų, esė, kritinių straipsnių apie juos… Arogantiška? Buvau eilinė skaitytoja, dirbanti per kelias darbovietes, amžinai neturinti laiko, godžiai skaitanti geras knygas, tačiau neturinti prabangos gadinti akių prastais bandymais kurti. Žinojau, ko noriu, įsivaizdavau, kas yra gera knyga ir nuo pat vaikystės gebėjau atrasti ir atskirti gerą nuo prastos. Tame Rašytojų sąjungos puslapyje buvo parašyta, kad ši organizacija nepriima į savo tarpą grafomanų, tačiau būtent grafomanais lietuvių autorius vadino (ir tebevadina) eiliniai skaitytojai. Nusprendžiau netapti tokia literate, nepaleisti į pasaulį dar vieno prasto lietuviško romano, nežudyti dėl to medžių. Tuomet tapo galutinai aišku, nuo ko pradėti: privalau rašyti tinklaraštį apie tai, kaip aš pati mokausi rašyti. Dalintis užsienio šaltiniuose rastomis žiniomis apie rašymo amatą. Pavadinimas gali būti ir neigiamo atspalvio, tačiau toks, kurio, sykį išgirdęs, nepamirši: grafomanija.

Ne iškart man buvo aišku, ką pasirinkau, ar tikrai pasirinkau nepriklausomybę, ar tikrai žinosiu ką rašyti. Nujaučiau, kad skaitytojų turėsiu nedaug, nes bendraminčių, apie kūrybą galvojančių visų pirma kaip apie amatą, tokią pat garbią profesiją, kaip ir bet kuri kita, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, palyginus su romantikais, nėra taip jau daug. Romantikai sako: kūryba yra tai, kas ištinka, suteikiama, gaunama, tai nušvitimas, tai dieviškoji dovana, tai mūzų bučiniai, kas tik nori, tik ne juodas, sunkus, nuobodus darbas. Ilgainiui supratau, kad romantiškumu dažniausiai dangstosi tinginiai. Man rašymas nėra nei juodas, nei sunkus, nei nuobodus. Kai darbas mylimas, jis niekuomet nėra toks baisus. Tačiau bet kurį darbą dirbant reikia rutinos ir valios pastangų. Štai ir „Grafomaniją“ rašyti ėmiau nusistačiusi paskelbti per savaitę bent keletą įrašų. Pradžioje nežinojau, apie ką rašyti, tačiau turėjau paskatą rasti apie ką rašyti. O kai pasistengi, tai, žiūrėk, ir randi.

„Ar būtinai rašant reikia prisiversti?“ – paklausė manęs vienas anoniminis komentatorius, susirūpinęs, ar „išspaustas“ tekstas bus toks pat įtraukiantis, žaismingas, kaip ir tas, kuris atėjo su įkvėpimu. Patikinau jį, kad man nereikia savęs versti – tai netinkamas žodis ir negeras veiksmas. Reikia veikti valingai, bet ne per prievartą. Veikti valingai padeda rutina, kai tiesiog įpranti rašyti kas dieną, kai rašymas tampa toks pat natūralus dienos veiksmas, kaip dantų valymas, valgymas, ėjimas pasivaikščioti su šuniuku. Dar geriau, jei rašymas tampa toks pats būtinas, kaip bendravimas su kitu žmogumi ar net kvėpavimas. Profesionalai žino: jei kurią dieną neparašei bent eilutės, jei patingėjai, nustūmei, leidai sau nedirbti, tai sąžinė neduos ramybės ir ims graužti. Rašymas – tai ne tik pirmojo eskizo kūrimas tarsi iš nieko, nuo tuščio lapo, puslapis po puslapio, nuo pirmo iki paskutinio žodžio, ir kaip jau išėjo, taip. Rašytojai kuria pirmąjį eskizą, vėliau ne kartą perrašinėja, stalčiuje turi pasidėję eskizų, kuriuos reikia pabaigti. Būna dienų, kai rašymo kvota išpildoma ilgo laiško draugei forma, inteviu, straipsnio, esė forma, o kartais pakanka ir vieno eilėraščio, kad pasijustum ne veltui gyvenąs… O jei visai juoda diena, gali atsiversti knygą su rašymo pratimais ir pažaisti: dėlioti žodžių asociacijas, kurti eiles tarp kitų poetų eilučių („šešėlinė poezija“), karpyti, maišyti ir klijuoti tekstą („koliažas“), aprašyti seksą maisto terminais, papasakoti savo dienos įvykius minutės tikslumu, užrašinėti nugirstus dialogus arba kurti išgalvotus – tarp žmonių, kurie gyvenime niekaip negalėjo susitikti, perrašinėti savo tekstų ištraukas, pakeičiant pasakotojo perspektyvą, laiką, vietą ir t.t. Gali ką nors veikti, o ne kentėti savo kūrybinį štilį. Kai įkvėpimas (kitaip tariant, darbinga nuotaika) sugrįš, būsi pasistūmėjęs ir prasilavinęs.

Apie visa tai ir pasakoju „Grafomanijoje“ jau daugiau nei penketą metų. Augau ir mokiausi drauge su tinklaraščiu. Rašiau dažnai, dariau pertraukas, rašiau retai. Kai kada išungdavau galimybę komentuoti, kai kada vėl įjungdavau. Šiuo metu skaitliukas rodo virš aštuonių šimtų komentarų (maždaug pusė jų, žinoma, mano pačios atsakymai). Kai kuriuos žmones pažįstu, kai kurių ne, su kai kuriais per komentarus susipažinau. Buvo tokių, kurių iškart paprašiau susilaikyti nuo komentavimo, nes tonas buvo labai panašus į tų trolių iš litmenio ir šatėnų. Mano erdvė – mano taisyklės. Buvo tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė nusiteikę draugiškai, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad yra pasiryžę komentuoti ne straipsnio turinį, o kokybę. Paprašiau diskutuoti apie reikalą, o ne apie mane, autorę, nes pamokymų neprašiau. Kai kitam komentatoriui atvirai pareiškiau, kad jo pasisakymas yra įžeidus, man atsakė fantastišku patarimu: „Mokykimės neįsižeisti!“ Taigi, kaip suprantu, auka pati užsigavo, todėl tai jos problema… Per metus gaunu maždaug penkis laiškus iš žmonių, kurie prašo pakomentuoti jų kūrinius. Visuomet yra rizika, kad vienas iš jų ne tik nepadėkos už tai, kad pasakiau savo nuomonę, bet ir pabandys įžeisti, tačiau visgi sulaukiu daugiau padėkų, negu keiksmų. Kartais nemalonius atvejus prisimenu ir klausiu savęs: ar teisingai pasielgiau? Ar nėra taip, kad pati griežtai komentuodama kitų kūrinius pati negaliu pakelti kritikos? Žinoma, net ir gražiausiu tonu parašyta kritika nėra malonus dalykas, tačiau dvigubai nemalonu ją gauti iš anonimų erdvėje, kur norisi jaustis saugiam ir leisti sau daryti klaidas.

Būtent tinklaraštis yra tinkamiausia vieta daryti klaidas, laisvai ir nepriklausomai pasisakyti, neabejoti per daug, spausti mygtuką „publikuoti“ ir atleisti sau už tai, kad paspaudei. Išmokau tokią pamoką: niekada netaisyk senų įrašų kalbos, stiliaus klaidų. Kaip yra, taip ir palik. Nes jeigu žvalgysiesi atgal, tai neturėsi laiko rašyti naujų dalykų, strigsi praeityje ir kentėsi dėl savo klaidų. Taip pat nebijok skelbti įrašų, kuriuos parašei tą pačią dieną. Žinoma, galėtum palikti iki rytdienos, paskui perskaitysi, apmąstysi, pataisysi, paliksi dar iki rytdienos ir taip toliau. Skelbk šiandien ir eik prie kitos temos. Tai toks spartusis mokymasis. Mano įrašai prasidėjo nuo kelių šimtų žodžių gan sunkiai skaitomu, tokiu rupiu stiliumi. Po trejų metų ėmiau rašyti straipsnius po tris tūkstančius žodžių ir gan sudėtingomis temomis. Kas būtų, jei būčiau taisiusi klaidas kiekviename įraše? Tebetaisyčiau ir šiandien. Ir kažin, ar būčiau išleidusi dvi prozos knygas, o trečią kurti įpusėjusi.

Kadangi keičiasi mano pačios uždaviniai gyvenime, keičiuosi aš pati, keičiasi ir „Grafomanijos“ įrašų dažnumas, ilgis, temos. Pradžioje rašiau daugiau ištraukų, straipsnių ir knygų santraukų, daugiau įspūdžių iš gyvenimo svetur. Neslėpsiu, tai dariau tam, kad pritraukčiau daugiau skaitytojų, ištroškusių „egzotikos“ – juk didelė minia greičiau praneš apie mane potencialiems bendraminčiams. Kai dar neturi kompetencijos kalbėti apie dalykus, kurių mokaisi, verta cituoti kitus. Vėliau išmintinga nustoti cituoti kitus, apibendrinti savo autentišką patirtį ir dėlioti savo mintis – tapti cituojamu. Vieną dieną giliai įkvėpiau ir ėmiausi kelis mėnesiu trukusio plano: perskaityti ir pakomentuoti po vieną lietuvių autoriaus knygą per mėnesį. Tai buvo devynios knygos ir devyni straipsniai. Aštrūs straipsniai. Juos skelbti nebuvo malonu ir nesijutau itin saugiai, įtariau, kad pasirašydama savo vardu užsitrauksiu nemalonę. Absurdiška yra bijoti žmonių, kurių nesutikai ir nepažįsti, tačiau čia ir išaiškėja lietuviškos terpės susikaustymo priežastys, bent jau viena iš priežasčių. Vieni žmonės nori visiems būti geri (nors tai neįmanoma), kiti turi per daug pažįstamų ir giminių, kad kalbėtų apie juos tiesiai šviesiai, dar kitiems tiesiog nesvarbu, kad niekas nekalba atvirai, jie nuo pat jaunystės išmokę gyventi dvigubai – su kuo nors pasikalba apie tai, „kaip viskas iš tikrųjų“, o viešai užsideda kaukę ir „viskas gerai“. Arba štai „mėgiamiausias“ mano posakis: kaip Lietuvai – neblogai. Gal kažkam ir neblogai, bet tik ne man. Aš nesimaivau, nevaidinu ir nesikeliu į aukštumas. Rašyti gerai galima išmokti, nors talento, apie kurį niekas konkrečiai negali paaiškinti, nepasidovanosi. Viena iš mano versijų apie talentą: tai gebėjimas dirbti tam tikrą darbą puikiai, to per daug nesimokant. Apie talentą sunku pasakyti, kur jis yra, bet daug lengviau pastebėti, kur jo nėra. O galbūt talentas – tai pats žmogus, jo charakteris, asmenybė? Ar norėtume skaityti puikiai įvaldžiusio rašymo techniką idioto ir beširdžio knygą? Mano užduotis nėra atskirti idiotus nuo intelektualų, aš tik dalinuosi informacija, kuri lietuvių kalba vis dar yra sunkiai prieinama (išleista tik viena – Laimos Vincės – knyga apie kūrybišką rašymą lietuvių kalba, be to, ji skirta mokykloms). Kaip sakė viena baleto meistrė: dėstytojo pareiga yra perduoti amato techniką, o ar jie talentingi ir ar tai yra jų duona – ne man spręsti ir aš jiems savo nuomonės niekuomet neperšu. Kaip gali žmogui pasakyti, kad tai yra jo profesija ar kad jis jai „neskirtas“? Tai yra svarbus pasirinkimas, nulemiantis visą tolesnį gyvenimą, jį gali padaryti tik pats žmogus, o ne joks mokytojas.

Pasakymą „rašyti gali kiekvienas“ suprasti reiktų dar plačiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rašyti tikrai gali išmokti kiekvienas. Ir rašymo mums reikia įvairiausiose terpėse: reklamos tekstų kūryba, žurnalistika, knygos apie istoriją, filosofiją, psichologiją, keliones, šeimos atsiminimai, žymių žmonių biografijos, vieši politikų pasisakymai, mokslo darbai, kino scenarijai ir t.t. Sklandus minčių dėstymas ant popieriaus padeda sklandžiai išsisakyti ir balsu. Užsiminus apie kūrybišką rašymą kažkodėl visiems pirmiausia į galvą ateina mintis apie romanų kūrimą, bet juk tai tik viena sritis – siaura ir sudėtinga. Rašyti gali kiekvienas. Kurti – ne kiekvienas. Tačiau neįmanoma kurti nemokant rašyti gerai. Tai būtų tas pats, kas paleisti į sceną šokti „Spragtuko“ baletą žmogų, kuris pirmąkart gyvenime apsiavė puantus…

Pradėjusi sunkiai ir baikščiai, „Grafomanija“ įsilingavo ir tapo stabilia mano pasisakymų platforma. Kaip dažnai mane aplanko laikotarpiai, kai visai nenoriu bendrauti su skaitytojais… O rašymas ir tekstų skelbimas – tai visuomet bendravimas, net jeigu niekas nekomentuoja, tas kitų skaitymas, apsilankymų skaičių fiksuojantis skaitliukas veikia nuotaiką. Stengiuosi negalvoti apie tai, kad tarp skaitytojų yra tokių, kurie ne tik nesutinka su mano nuomone, bet kuriems aš kaip žmogus visiškai nepatinku, mano mintys jiems atrodo kvailos, jie man jaučia neigiamas emocijas. Stengiuosi rašyti sau, kalbėti sau, būti reikalinga sau. Tik tuomet galiu būti drąsi ir atvira. Pastarųjų metų „Grafomanijos“ įrašai tapo labai asmeniški, juose galite rasti tai, ką aš skaitau, apie ką mąstau, ką atrandu aplinkoje ir knygose, visai sumažėjo praktinių rašymo patarimų, nes pati apie juos vis mažiau prisimenu: jie jau susigulėjo mano galvoje, tai taip elementaru, kad rašydama apie juos negalvoju. Tai kitas lygis ir aš laukiu dar vieno lygio: kai vėl sugrįšiu prie amato, technikos ir sugebėsiu savo žinias ir patirtį apibendrinti knygoje. Nenorėčiau, kad ji būtų eilinė „know–how“, todėl manau, kad turiu pajusti pasitikėjimą, rasti idėją, pavadinimą, ir tik tuomet sėsti prie jos. Gal dar po vieno dviejų romanų?

Beje, kaip ir tikėtasi, „išsišokimai“ ir tiesos sakymai „Grafomanijoje“ padarė tam tikrą poveikį mano kūrybos priėmimui filologų terpėje. Baimės buvo pagrįstos: sakysi tiesą, gausi per nagus. Bet aš žinojau, kuo rizikuoju, ir mane traukia rizikuoti drąsiau. Pagaliau ką tokio baisaus galiu patirti? Ignoravimą, tylą. Sustabdyti manęs niekas kitas, kaip aš pati, negali. Bet aš žinau, koks svarbus mene yra atkaklumas. Atkaklumas, kuriam kritikų pripažinimas nesvarbus, nesusijęs tiesiogiai, nebūtinas. Jei pripažinimo nėra – tuo geriau, nes jis ir netrukdo dirbti laisvai. Svarbiau, negu terpės palankumas, yra ryšys su skaitytojais. O skaitytojai mano knygas, kaip ir tinklaraštį, priima išskėstomis rankomis. Patyrusi nemalonių nuotykių su leidėjais, savo romaną „Katė, kurios reikėjo“ išleidau su vyro pagalba – įsteigėme nuosavą leidyklą „Jovaro tiltai“. Nedarome įžūlios reklamos ir nesitikime masių populiarumo, bet orientuojamės į išrankų, išpuoselėto literatūrinio skonio skaitytoją, kadangi visų pirma patys mokomės ir patys siekiame tokiais būti. Sėkmės nereikia tikėtis, laukti, jos neprisišauksi. Tereikia judėti: dirbant, klystant, bet nenustojant eiti pasirinkta kryptimi.

Skaitytojai, o ir kritikai, ne visuomet supranta ir pateisina rašytojo norą drąsiai klysti, nesupranta, koks jis yra būtinas kūryboje. Ar visuomet žinau, ką noriu pasakyti? Jei ir nežinau, tai nujaučiu. Apie ką šiandien kalba „Grafomanija“, ar ji vis dar aktuali? Žinau tik, kad ji unikali, vienintelė tokia, nes atspindi nepakartojamą mano kelionę į literatūrą. Vis paieškau tinklaraščių, entuziastų, kurie darytų maždaug tą patį, ką ir aš: evoliucionuotų iš akylo skaitytojo į profesionalų rašytoją, dalintųsi žiniomis apie rašymo amatą, augintų aplink save skaitytojų auditoriją… Man regis, niša vis dar plačiai atvira, ir kantriai laukiu naujų vardų, naujų balsų.

 

Tobulų eskizų dirbtuvės

Pagal Gombrowiczių

Įeik į sapno sferą.

Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

(Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

Pagal Bernotaitę 

Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

3. Laikas rinkti medžiagą.

Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.