Anyžinė moteris

anais

Kažkur visai kitur radau ir man įstrigo rašytojos (žymios dienoraščių autorės, beje, ir šokėjos) Anaïsos Nin sakinys, kurį šiandien turėjau progos išversti į lietuvių: We write to taste life twice, in the moment and in retrospection.

Nežinau, ar tikrai laikai taip jau pasikeitė, kad moteriai nebereikia jausti kaltės dėl to, kad ji kuria. Išoriškai – kaip oficialiai deklaruojama – lyg ir nereikia. Viduje gali būti kitaip. Ne kartą man yra kilusi mintis, kad štai, parašiau kažką labai vyriško, ir vyrui tai būtų atleista, niekas į tokį atvirumą nekreiptų dėmesio, bet dėl to, kad esu autorė, o ne autorius, gali kilti reakcija į smulkmenas, o ne į esmę. Kaip ten bebūtų. Tai mano vidinis karas, kuris nesibaigs, nes… mano pasaulyje visuomet taip.

Tiesiog kartais reikia vilties, o viltį randu kitų rašytojų (moterų) tekstuose. Tai tarsi laiškai iš praeities – mūsų mamų, senelių ar prosenelių – jos tikėjo mumis. Tai štai ištrauka iš Anaïsos straipsnio:

* * *

Į klausimą, kodėl rašome, galiu atsakyti lengvai, nes dažnai to paklausiu pati savęs. Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man sūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.

Vien tik menininkas žino, kad pasaulis yra subjektyvus kiekvieno kūrinys, kad jame reikia rinktis, daryti elementų atranką. Pasaulis yra vidinio gyvenimo materializacija, įkūnijimas. Sukūręs jį, menininkas tikisi pritraukti į savo pasaulį kitus. Tikisi atskleisti savotišką matymą ir pasidalinti juo su kitais. Jei antrasis etapas ir nepasiekiamas, nežiūrint nieko, drąsus menininkas eina toliau. Kelios bendravimo su pasauliu akimirkos – vertos skausmo, nes tai pasaulis, skirtas kitiems, tai – palikimas kitiems, galų gale, dovana kitiems.

Taip pat rašome tam, kad padidintume savo atidumą gyvenimui. Rašome tam, kad gundytume, žavėtume ir guostume. Rašome serenadas savo mylimiesiems. Rašome tam, kad gyvenimo ragautume dukart – išgyvendami akimirką ir atsimindami akimirką. Kaip ir Proustas, rašome tam, kad įamžintume visa tai, ir tam, kad įtikėtume, jog tai amžina. Rašome tam, kad galėtume peržengti savo gyvenimą, pasiektume tai, kas už jo. Rašome tam, kad išmoktume kalbėtis, kad aprašytume kelionę į labirintą. Rašome tam, kad išplėstume savo pasaulį tuomet, kai jaučiamės smaugiami, varžomi ar vieniši. Rašome taip, kaip čiulba paukščiai, kaip savo ritualus šoka pirmykščiai žmonės. Nerašyk, jeigu nekvėpuoji rašymu, jei neverki ar nedainuoji per rašymą. Nerašyk, nes mūsų kultūrai iš to naudos nebus. Jei aš nerašau, jaučiu savo pasaulį susitraukiant. Jaučiu, kad esu kalėjime. Jaučiu, kad prarandu savo ugnį ir savo spalvą. Rašymas turi būti tokia būtinybė, kaip jūrai bangavimas. Vadinu tai kvėpavimu.

Jau pernelyg ilgai moterys dirbo menininkų mūzomis. Žinau, kad skaitėte tuos mano dienoraščius, kuriuose norėjau būti mūza, norėjau būti menininko žmona, tačiau iš tiesų tik bandžiau išvengti svarbiausios temos: kad kurti turiu pati. Gavau laiškus iš moterų, kuriose radau tai, ką Rankas (Otto Rank – vert. past.) įvardino kaip kaltę dėl kūrybos. Tai labai keista liga ir ji nepuola vyrų, nes iš vyrų kultūra reikalauja, kad jie parodytų savo talentų gausą. Vyras aplinkos skatinamas tapti didžiu gydytoju, didžiu filosofu, didžiu profesoriumi, didžiu rašytoju. Jis išties stumiamas kryptingai. Šito nebuvo prašoma iš moters. Mano šeimoje, kaip turbūt ir jūsiškėje, iš mergaitės buvo tikimasi, kad ji paprasčiausiai ištekės ir augins vaikus. Tačiau ne visos moterys turi tokį talentą, o kartais, kaip teisingai sakė D. H. Lawrence’as, „pasauliui nereikia daugiau vaikų, pasauliui reikia vilties“.

Tad štai, ką susiruošiau daryti – įvaikinti jus visus. Nes Baudelaire’as man seniausiai pasakė, jog kiekviename iš mūsų yra vyras, moteris ir vaikas – ir vaikas visuomet bėdoje. Tai, ką poetai yra seniausiai pasakę, psichologai tik patvirtina. Žinote, netgi vargšas piktasis Freudas sykį tarė: „Kur tik patenku, prieš mane jau čia buvęs poetas.“ Taigi poetas pasakė, kad kiekvienas iš mūsų turi tris personas, o viena iš jų – vaiko vaizduotė, išliekanti suaugusiame žmoguje ir tam tikru būdu paverčianti mus visus menininkais.

Tiek daug kalbėdama apie menininkus, neturiu omenyje tik tų, kurie dovanoja mums muziką, kurie dovanoja mums spalvą, kurie dovanoja mums architektūrą, kurie dovanoja mums filosofiją, kurie dovanoja tiek daug ir praturtina mūsų gyvenimą. Turiu omenyje kūrybos dvasią visose jos apraiškose.

_______________________________

Anaïs Nin straipsnio “The New Woman” ištrauka iš knygos “In Favour of the Sensitive Man” (pirmas leidimas 1966 m.)

Pelenė ieško prievartautojo

 fashion rape

Apie Elenos de Strozzi Aktorės vaidina tiktai scenoje“ (Alma littera, 2007) ir Nora Roberts „One Summer“ (vertimas „Vieną vasarą“, Svajonių knygos, 2008).

Perskaičiau savo pačios straipsnį apie lietuviškų meilės romanų rašytoją Eleną de Strozzi (nuoroda). Ir kaip gi aš liaupsinau ją už gerą siužetą. Ir kaip griebiau skaityti kitą jos meilės romaną. Ir kaip gi radau tą pačią istoriją, įvilktą į kitą suknelę…

„Šiaurės rožė“: nekalta ir tauri meniškos profesijos mergina įsimylėjusi turtingą kilmingą dieviškai gražų vyriškį, išvažiuoja į užsienį, dėl vyro nesveiko pavyduliavimo ir kerštavimo patiria daug smurto, aplink yra kitų įsimylėjusių ją vyrų, daug geresnio charakterio, bet merginos jie nedomina, galų gale ji išteka už to pavyduolio.

„Aktorės vaidina tik scenoje“: nekalta ir tauri meniškos profesijos mergina įsimyli turtingą kilmingą genialų vyriškį, išvažiuoja su juo į užsienį, dėl vyro nesveiko pavyduliavimo ir egoistiškumo mergina patiria daug smurto, aplink ją yra kitų įsimylėjusių ją vyrų, kurie jai nesavanaudiškai padeda, tačiau ji visus atstumia ir galiausiai išteka už to pavyduolio.

Skirtumas tarp dviejų romanų (tarp jų išleidimo – 12 metų) yra toks: antrajame mergina praranda nekaltybę su tuo pavyduoliu ne po vestuvių, o beveik iškart. Va toks šuolis į modernumą.

Žinoma, „Aktorės vaidina scenoje“ skaičiau susidomėjusi, kaip gi autorė aprašys aktorės profesiją. Turiu pasakyti, kad medžiagą romanui ji tikrai rinko kruopščiai, tačiau informacija man pasirodė keliais dešimtmečiais pasenusi. De Strozzi mano, kad Lietuvoje aktoriai vis dar svaigsta nuo rusų teatro mokyklos ir visi žino legendinių rusų aktorių vardus. Išties net būdama Dalios Tamulevičiūtės (studijavusios Maskvoje) studentė aš tų vardų negirdėjau.

Daugiau nei keistos man pasirodė ir kai kurios kitos smulkmenos. Pavyzdžiui, romane rašoma, kad prieš diplominį vaidybos egzaminą dėstytoja su studentais išeina repetuoti į Lukiškių aikštę. Taip būti negali! Pirmiausia, diplominiai spektakliai rodomi teatruose, o ne akademijos scenoje, todėl ir repetuojami ten, kur bus rodomi. Antra, jokio spektaklio neparepetuosi aikštėje, kur pilna praeivių. Mes su kurso draugu kažkada bandėm repetuoti tuščioje Kalnų parko estradoje – netgi tai buvo per sunku. Trečia, repeticijoms reikia scenos mastelio pojūčio, drabužių bei rekvizito… Ypač diplominio spektaklio paskutinėms repeticijoms.

O dėl pavadinimo – sentencijos, kuri kartojama romane ne vieną ir ne du kartus, galiu pasakyti – nėra taip, kad aktorės vaidintų tik scenoje. Aktorės juk normalios moterys. O normalios moterys gyvenime vaidina, kaip, beje, ir normalūs vyrai. Mes vaidiname, žaidžiame, apsimetame. Mes turime ne po vieną rolę kišenėje. Gyvenime yra daug vaidybos, kaip ir vaidyboje – daug gyvenimo. O, kad autorė žinotų, kaip aktorių aplinkoje (bent Lietuvoje) nekenčiamas žodis „vaidyba“ – ji prilygsta nudavinėjimui ar apsimetinėjimui, falšui, kitaip tariant. Nieku gyvu scenoje negalima vaidinti, scenoje reikia būti, gyventi!

Bet gal tai ir nėra svarbiausia. Čia juk meilės romanas, todėl jo ašis yra meilės, santykių tarp vyro ir moters linija. Tai kas ten su tom merginom, kad jos vis prašosi būti skriaudžiamos nuostabaus grožio, gerokai vyresnių, turtingų vyrų?

Atsakymą radau knygoje „Why Women Have Sex“* („Kodėl moterys nori sekso“ – angl.). Kai kurie psichologai mano, jog moterų fantazijos apie tai, kaip jos yra prievartaujamos vyrų, išduoda psichologinę patologiją (iškrypimą) arba iliustruoja visuomenėje įsigalėjusius lyčių scenarijus, kur seksas susiejamas su paklusimu vyrui. Tačiau neseniai atlikti moksliniai tyrimai rodo ką kita. Apie jėgos panaudojimą sekso metu fantazuoja ne silpnos ir paklusnios moterys, o atvirkščiai – stiprios, valdingos, dominuojančios, nepriklausomos ir labiau pasitikinčios savimi.

Meilės romanų herojus paprastai yra vyriškis, kuris yra tobulas geismo objektas: jis gražus, vyriško veido ir kūno, vyriškai besielgiantis, ypatingai aukšto socialinio statuso (kilmingas, pripažinto talento, sėkmingas verslininkas) ir fantastiškai turtingas. Evoliucijos požiūriu, kiekviena moteris norėtų pastoti nuo tokio vyro. Negana to, meilės romanuose šitoks vyro tipas aistringai ir aklai įsimyli pagrindinę veikėją. Jo visaapimanti aistra sąlygoja tai, kad jis bus ištikimas (jis tiesiog negali pagalvoti apie kitas moteris – tikrai, taip ir yra de Strozzi romanuose!) taigi moteris kontroliuoja situaciją. Vyras jaučia jai vos ne liguistą priklausomybę.

Daugelyje erotinių meilės romanų vyras seksualiai „paima“ pagrindinę veikėją, panaudodamas fizinę jėgą, nors moteris protestuoja ir priešinasi.  Bet paradoksaliai, toks vyro nesivaldymas liudija apie temdantį protą moters patrauklumą, kuriam neįmanoma atsispirti. Taigi tai moters jėgos, o ne silpnumo ir paklusnumo išraiška! „Jis mane taip myli, kad net išprievartavo….“ O lia lia, kaip pasakytų prancūzai!

Bet štai perskaičiau žymios meilės romanų rašytojos Noros Roberts knygą „Vieną vasarą“ (skaičiau originalo kalba) ir šiek tiek pasidomėjau apie jos meilės įsivaizdavimą. Iškart paaiškėjo, kad tai rašytoja, pakeitusi meilės romanų kanoną: jos veikėjos jau nebe vargšės skaisčios pelenės, ir vyrai jų „neima“ jėga. Tai stiprios arba romano eigoje atrandančios savo stuburą veikėjos. Tarp jų ir vyrų kuriasi draugiški, lygūs santykiai.

Turbūt tai išplaukia iš to, kaip pati autorė įsivaizduoja meilę. Viename interviu ji minėjo, jog romantiškiausias dalykas, kurio ji sulaukia iš savo (antrojo) vyro – po vakarienės išplauti indai. Ir ji tai sako be ironijos. Meilė – tai draugystė ir bendradarbiavimas. Ir aš su ja labai sutinku.

Koks didelis kokybinis šuolis – nuo moters dominavimo į lygius santykius. Šio skirtumo pastebėjimas man patvirtina anksčiau kirbėjusią mintį: dauguma lietuvių yra stiprios, dominuojančios matronos. Jos tik išoriškai vaidina, kad yra silpnoji lytis. Įsižiūrėjus, dažnai šalia mūsų moterų pamatysi silpnus, suluošintus mamyčių sūnelius, kuriems tik viešai leidžiama vaidinti didvyrius – namie jie patiria moterų psichologinį smurtą.

Gal todėl ir de Strozzi romanų tobuli vyrai atrodo tokie netikroviški. Gal todėl netgi būtina, kad jie būtų užsieniečiai ar bent negyventų Lietuvoje, antraip sunku patikėti, kodėl nesame sutikę tokių tipų, jei jau jie egzistuoja.

Nemanau, kad visi lietuviai yra silpni mamyčių (ir žmonų) sūneliai. Esu mačiusi ir kitokių vyrų, porų, šeimų. Tiesa, retai. Bet gal ir visame pasaulyje jų reta? Kaip ten bebūtų, dažnai netgi tokie nesuvokti, iš pasąmonės išnirę tekstai, kaip de Strozzi (ir kt.) romanai, gražiai iliustruoja, liudija apie tikrąją mūsų visuomenės situaciją. Ir gerai. Iš to žinome, kad yra ką keisti, apie ką kalbėti. Dar daug darbo laukia Lietuvos feminisčių ir feministų. Tik reiktų turėti omenyje, kad dabartinė moterų situacija greičiausiai pačias moteris… tenkina. Juk jos valdo situaciją. Todėl nenuostabu, jei moterys Lietuvoje bus pačios aršiausios feminizmo priešės.

Dar vienas milžiniškas skirtumas, lyginant Roberts su de Strozzi. Roberts kalba išties glausta, ritminga, išraiškinga, stilius nedaug skiriasi nuo publicistinio, bet ir grožio (beletristikos) pakanka (nežinau, ar toks pat įspūdingas yra vertimas). Sekso scenos – gyvos, jausmingos, įtraukiančios. De Strozzi „Aktorės vaidina tik scenoje“ sekso scenos primena parodijas, jos kalba daugelyje vietų naivi, net sakyčiau banali (kažkur skaityta, matyta, nuvalkiota). Romaną galima būtų trečdaliu trumpinti – daug tuščiažodžiavimo, nuobodžių dialogų. De Strozzi pirmojo romano teksto kokybė tikrai paliko geresnį įspūdį ir suteikė viltį, kad kiti darbai bus dar geresni. Tikrai nesitikėjau, kad kitame romane rasiu tą pačią istoriją… Taigi gali būti, jog rašoma tik pasikliaunant jausmais, ir autorė pateko į schemą. Išeiti iš jos padėtų protas.

Skaitydama Roberts romaną visiškai tikėjau tuo, kad du fotografai, vyras ir moteris, keliauja per visą Ameriką fotografuodami bendram projektui. Kokia paprasta bei originali tai idėja! Per ją ir fotografijos meną autorė bandė papasakoti ir apie Amerikos, kaipo didelės, įvairios šalies, grožį. Romano gale man ir akys sudrėko – autorė panaudojo vieną triuką, kuris iššaukė sentimentą… Tiesa, romanui trūko gelmės, buvo daug bereikalingų, pasikartojančių veikėjų būsenos aprašymų, dubliavosi vyro ir moters vidiniai monologai, žodžiu, mano protas nuobodžiavo, todėl perskaičiau greit ir labiausiai įsijaučiau tik į sekso scenas. Bet juk meilės romanai ir yra fantazijos apie vyriškumo ir moteriškumo santykį. Jeigu kartais vien to pakanka – why not?

———————————————-

* Autoriai: Cindy M. Meston ir David M. Buss.

 

Mirusi šiam pasauliui

Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“, išleistą leidyklos „Tyto Alba“, 2008.

Norėjau perskaityti šią knygą ir vėl, po labai ilgo laiko tarpo. Pirmą kartą skaičiau dar mokydamasi vidurinėje, pasiskolinusi iš klasės draugės – tuomet oficialiai uždrausta knyga būtent dėl to draudimo ėmė keliauti iš rankų į rankas, ir atsivertusi ją skaityti, jaučiausi daranti kažką neleistino, todėl tai buvo saldu. Tačiau užverčiau knygą be didesnio jaudulio, nusivylusi. Faktas: po to kitų Ivanauskaitės knygų neieškojau. (Prieš tai buvau skaičiusi jos novelių knygą „Pragaro sodai“.)

Manęs ypač netraukia visa ta orientalistinė pakraipa arba greičiau „religinis turizmas“, kai visos religijos suplakamos, galima šokinėti iš vienos į kitą (tik ginkdie nesakyk, kad netiki nė vienu dievu, o visais iškart – puiku, galima!), polinkis į okultizmą, gerbėjų polinkis kurti iš jos kultą. Ypač atgrasiai atrodo tai, kas prasidėjo po autorės mirties… Ei, bet juk autoriai nemiršta! Didžiausias, stipriausias dalykas, kuris lieka po jų asmens išėjimo iš šio pasaulio, yra kalbantys už save kūriniai. (O gal kai kurie autoriai visgi miršta? Tik meistrams lemta tapti nemirtingais?)

Vis galvoju, nes tikrai įdomu, koks tas Jurgos Ivanauskaitės atvejis, kas tai buvo per žmogus ir jo situacija? Tikras pinigas ar netikras? Asmeniškai jos nepažinojau. Per plauką nesusitikom vienuose skaitymuose, bet jai tuomet buvo depresija (oficiali versija, baisiau tuomet, rodos, dar nesirgo). Kol kas nerandu įdomesnio straipsnio už tikrai nuostabų Solveigos Daugirdaitės „Knyga apie Jurgą Ivanauskaitę“ (nuoroda). Mat recenzijos autorei kyla tie patys klausimai, kaip ir man. Pagaliau kažkas žiūri į Ivanauskaitę ne kaip į antgamtinį fenomeną, mitologinę būtybę, o kaip į gyvą žmogų.

O ką apie knygą „Ragana ir lietus“… Leidinys išpūstas iki 350 psl., toks minkšto, puraus popieriaus kepalas, o viršelis – tiesiog hm. Turiu omeny ne tiek autorės panaudotą piešinį (ragana, iškritusiais pro iškirptę papais, raudonais speneliais ir t.t.), kuris atrodo mėgėjiškai, kiek pavadinimo šriftą ir išdėliojimą virš piešinio, o ir spalvas… Kokio velnio galinis viršelis su pilkšvais „box’ais“? Ir kodėl autorės nuotrauka profiliu, sustačius lūpas, tarsi ką tik pūtė balioną, bet tas išsprūdo ir nuskrido… Žaisminga? Juokinga?! Graudu. Viduje, tarp viršelių – stambus, apvalainas šriftas ir korektūros klaidos. O knyga išleista greitai po autorės mirties…

Pats kūrinys – šiomis dienomis nebeturi to uždrausto vaisiaus saldumo. Prisiminiau, kodėl galėjo nepatikti man, kai skaičiau dar būdama paauglė. Sekso scenos – persunktos liguistumo, bjaurios, iškrypusios. Moterys – žaginamos ir pačios save prievartaujančios („Aš nesimasturbuoju! Aš nesimasturbuoju!“), pasimetusios, sekiojančios vyrus, kuriems jų nereikia. Vyrai – šventieji, pakylėtieji, pateptieji, tačiau elgiasi kaip paskutiniai niekšai. Jėzus vienintelis gal ir ne niekšas. Apie jį ne bet koks interpretatorius gali parašyti kažką naujo, įdomaus – juk šitą personažą sutinkame itin dažnai… Jėzaus, kaip Marijos Magdalietės potencialaus, bet „Dievo valia“ – impotento, meilužio vaidmuo, be abejo, skandalingas. Arba ne. Bet galėjo būti skandalingas pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai Bažnyčia įtikėjo, jog Baltijos kelyje mes stovime, padedami Viešpats (kažką panašaus girdėjau vieno iš Bažnyčios hierarchų pasisakyme) ir griežtai griebėsi moralinio reguliuotojo lazdos. Turbūt kunigams romanas pasirodė visai be gilesnės idėjos, tik pornografinė literatūra, tikrai skirta pardavinėti sekso reikmenų parduotuvėse, kaip teigia vokiečių recenzentas?

Tam vokiečių recenzentui romanas pasirodė labiau apie vienos nakties meilės nuotykius: eine kleine Betten-Bumsen-Beichten-Epopöe (nemoku vokiečių, šiek tiek padėjo Google translate, bet jei kas mokat, išverskite, prašau, teisingai pažodžiui). (nuoroda) Man visai pakaktų ir tokios romano minties, jei tik taip ir būtų. Bet kodėl manęs šis skaitinys nei lytiškai sužadino, nei literatūriškai patenkino?

Pagrindinė veikėja – trijuose asmenyse ir trijose epochose. Jėzaus laikais (nuliniai metai), viduramžiais (raganų medžioklės laikai) ir „atšilimo“ laikotarpis Tarybų Sąjungoje – visuomet ji yra „balta varna“, nepritapėlė, visų vadinama ragana. Skaitant pirmuosius romano puslapius, nevalingai imi galvoti, kad persikūnijanti veikėja yra pati autorė. Išorinis panašumas, aukos vaidmuo, polinkis į meną (be konkrečios profesijos), maištą, nemylima taip, kaip norėtų. (Bet čia tikrai veikia ir viešasis Ivanauskaitės įvaizdis, kurį atpažinau. Ką padarysi – yra kaip yra.)

„Dabartyje“ ragana Vika guli ant psichologės (iškalbingu vardu – Norma) kušetės. Normai galima drąsiai skirti pačios neprofesionaliausios psichologės titulą! Erzinantys dialogai! Mane tokia išvestų iš proto per pirmą konsultaciją, tačiau romano veikėjos – mazochistės, joms reikia pažeminimų… (Turbūt režisierių Algimantą Puipą ši veikėja sužavėjo, nes jo filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ itin išplėtotas Normos charakteris. Bet šitos temos neplėtosiu. Filmas tiesiog groteskiškai prastas.) Autorė pasirenka leisti Vikai išpasakoti savo santykius su kunigu. Lygiai taip pat išpasakoja savo santykius, tik su šventuoju Povilu Paukštiečiu, viduramžių ragana M.V. (nujaučiamas Marijos ir Vikos vardų junginys). Marija Magdalietė pasakoja tiesiai mums, skaitytojams.

Trys laiko linijos, pasakojimai (kartais dvigubi) iš trijų personažų perspektyvos – puikus struktūros sprendimas. Taip tikrai lengviau rašyti didelės apimties romaną – nė viena linija pačiam neatsibos, nersi vis į kitas aplinkybes. Tuo lengviau, jeigu kiekvienos linijos siužetas nedaug skiriasi. Kai kurios pastraipos netgi pakartojamos, jos dar labiau sieja tris moteris, gyvenančias skirtingu laiku, tačiau esančias ta pačia siela (reinkarnacija). Taigi kiekvienoje linijoje esantis efektas pasikartoja ir išdidėja, tampa labai reikšmingas. Kiekvieną kartą moteris, ne, sakykim Moteris – isteriškai pamilsta vyrą, kuris jos negali (?) mylėti, seka jį, nepasiduoda, priešinasi jo norui (arba aplinkinių valiai), visaip žudosi, kol galiausiai vienokiu ar kitokiu būdu žūna. Jei jau taip viskas „tripliuojasi“, tai galima sakyti, kad paskutinė romano pastraipa užkrečia prieš tai pasibaigusių kitų dviejų linijų pabaigas, nušviečia situaciją: viskas baigiasi Moters savižudybe.

Nežinau, ką šitame kūrinyje sau naudingo galėtų įžvelgti feministės… Bandžiau įsivaizduoti, kad Moters mazochizmas ir savinaika čia vaizduojama mokymo tikslais: kuo šiurpiau pavaizduosi pragarą, tuo geriau paveiks, mergaitės nenorės ten patekti. Bet kodėl, o kodėl skaitant atrodė, kad tais pragaro vaizdais autorė mėgaujasi? Kad „apvalančioji“ kančia ją neva priartina prie Dievo Sūnaus, pranašo, kunigo – kitaip tariant – Falo, kurio ji taip nori! Pikta darosi matant, kad psichologė Norma neįžvelgia savo pacientėje įsisenėjusio Tėvo komplekso. (Nors vienas sarkastiškas dialogėlis apie tai užsimezga.)

Tas Tėvo kompleksas ir pačioje Ivanauskaitėje itin ryškus. Ir Daugirdaitė apie rusą žymų scenografą užsimena. Tačiau Vikipedijoje, o ir kitur, Ivanauskaitės biografija prasideda dažniausiai nuo lakoniškos informacijos (tėvų vardai, pavardės, profesija) ir pirmasis svarbus gyvenimo įvykis: mokėsi Čiurlionio menų mokykloje… Žinome arba iš skirtingos jaunėlės sesers pavardės susiprantame, kad Ivanovas negyveno su Ivanauskaitės motina. O ar Ivanauskaitė bendravo su tėvu? Internete nerandu nė vienos tėvo nuotraukos, nei su dukra, nei be jos. Toks mistinis. Tarsi Dievas Tėvas, kuris yra visur ir niekur. Gal iš čia ta Moters savinaika, tas noras kastruoti dievo sūnus, o ir bandymas iš kiekvieno vyro padaryti sau tėtį?

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė“ jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti, besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose.

Dar apie intertekstualumą, jeigu teisingai suprantu šį reiškinį. „Raganoje ir lietuje“ prikaišiota nuorodų į visokiausius veikalus, atrodo, ką tuomet skaitė, tą ir įpynė. Šiaip tai būtų nieko tokio, tačiau man tos infiltruotos citatos trukdė skaityti, nes jos iškrenta iš konteksto. Suprantu, kad autorė bandė įjungti jas, papildyti ar paremti savo (anti)feministinius pasirinkimus, bet man tai jie atrodo „pro šalį“. Ypač liūdna ten, kur Jėzus. Čia autorei tenka konkuruoti su orda pasaulio rašytojų, kurie interpretuoja Jėzaus legendą. Ar sužinome ką nors naujo apie tai? Tik tiek, kad Jėzus – ojėzau! – mylėjo Mariją Magdalietę. (Lyg nebūtume girdėję tokios versijos. Nebent „atšilimo“ laikais… Bet tai tokia maža „sensacija“ pasauliečiui.) Kai jie jau guli pusnuogiai, Jėzus, vietoj to, kad pasakytų ką nors, ko dar nesam girdėję, nustebina tiek Mariją, tiek mus, skaitytojus, banaliomis (ha!) savo frazėmis – pastėrusiomis akimis „cituoja“ iš Evangelijos. Tai bent seksas! Jėzaus santykiai su savo mokytiniais ir visa jo situacija galėjo būti daug labiau apgalvota, galima buvo ką nors per tai pasakyti. Atrodo, kad autorei tai nebuvo svarbu arba ji tiesiog nesusimąstė, pakerėta tos jų aistros.

Taip ir lieka, užvertus paskutinį puslapį, įspūdis, kad romanas – apie nekokį, tartum mėgėjišką, seksą.

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti.

Tikrai atrodo keista kalbėti apie per mažą jos talento pripažinimą… Tiek apdovanojimų, knygų, parodų, tokia minia pasiruošusių sudievinti gerbėjų… Ir ko dar negana?

O negana to, kas yra vos milimetras. Bet tas milimetras yra ilgas ir baisiai svarbus – jis skiria profesionalą nuo mėgėjo, tikrą menininką nuo žmogaus „prie meno“. Ar netgi „prie menų“. Literatūroje man Ivanauskaitė atrodo taip, kaip dailėje jos „Angelariumas“ atrodo šalia Fridos Kahlo paveikslų…

Šio straipsnio pavadinimą parinkau pagal citatą (žr. žemiau), kuri turėtų paaiškinti Ivanauskaitės liguistą potraukį mirčiai. Man neatrodo gera žadantis toks „numirimas pasauliui“. Tai liūdna ir man labai svetima. Ivanauskaitės mandalos – šiurpios, tragiškos ir rėkiančios, kad žmogui reikia pagalbos. Dievinti, garbinti tokį dalyką? Dar labiau liguista…

„Bet kokia iniciacija, ekstazės aktas — taip pat simbolinė mirtis, mirties būsenos išgyvenimas, po kurio seka atgimimas. Religijotyrininkas Mircea Eliade teigė, kad mirtis yra paradigminis visų svarbiausių žmogaus gyvenimo permainų modelis, perėjimas į kitą — viršesnę egzistavimo formą. Taip pabrėžiama dvasinė mirties funkcija: mirtis žmogų paverčia dvasia, bekūniu vaiduokliu, nors meilė kūniškam pavidalui, gyvybei kūne išlieka neįveikiamai stipresnė už visas dvasingumo pastangas. Mistinių patirčių siekiantis žmogus krikščionybėje, hinduizme ir islame miršta pasaulietiniam gyvenimui, miršta šiam pasauliui.“

(Мирча Элиаде. Оккультизм, колдовство и моды в культуре. – К.: София; M.: Гелиос, 2002, p. 68–71. Iš katalogo „Sankryžos“, straipsnio autorė Ramutė Rachlevičiūtė.)