Pjesės strategija pagal Jelinek

Neišdildomą įspūdį kadaise man paliko austrų rašytojos Elfriede’s Jelinek romanas „Pianistė“, nors ir išverstas į lietuvių žiauriai prastai. Michaelio Hanekes sukurta šio romano ekranizacija man irgi patinka (kitų šio režisieriaus darbų negaliu pakęsti). Bandžiau skaityti kitas Jelinek knygas (anglų vertimą „Women as Lovers“, Jurgio Kunčino vertimą „Geismas“), tačiau užsikabinti nepavyko.

Suprantu jos strategiją, jaučiu, ką ir kaip ji nori pasakyti, kas tai per eksperimentai, tačiau patys tekstai man nepakeliami. (Gal to ir siekta?) Kita vertus, tai, kas nepaskaitoma romane, turi potencijos sužydėti scenoje – uždaroje erdvėje, kurios liguistai bijo pati autorė – kai nuo teksto smūgių negalėtum išsisukti. Tad Jelinek man vis tiek išlieka viena įdomiausių autorių. Gerai, dar pridurkim, kad ji Nobelio premijos laureatė. Jos publicistikos, esė anglų kalba galima rasti www.elfriedejelinek.com.

Norėčiau kada nors parašyti pjesę, tačiau nesugalvoju rašymo strategijos. Turiu problemų, nes esu dirbusi ir kaip aktorė, ir (daugiausia) kaip režisierė. Kaip rašyti ir neįsivaizduoti savo pjesės pastatymo? Kaip šiais – nežabotų scenos eksperimentų – laikais galima žiūrėti į dar vieną dramaturgijos tekstą? Žemiau esančio interviu ištrauka man sukėlė šiokių tokių naudingų minčių. Gal ir jums sukels.

Dramaturgė Karen Jurs-Munby klausinėja Elfriede’ę Jelinek jos pjesės „Sports Play“ angliškosios premjeros išvakarėse (originalą galima rasti čia (nuoroda)).

* * *

Ar skiriasi pjesės rašymo procesas nuo romano rašymo proceso?

Nežiūrint to, kad mano pjesės dažnai atrodo kaip proza – kadangi jos sudarytos iš ilgų monologų – iš tiesų jos nėra proza. Proza pasakoja, o pjesės yra tekstai, skirti pasakojimui. Pjesės yra sukurtos kolektyviniam priėmimui, proza – individualiam priėmimui. Todėl negali paprasčiausiai pasakyti, kad mano pjesės yra tam tikra prozos rūšis, kadangi jos nieko nepasakoja. Jos kalba. Jos sako. Nors neseniai pastebėjau, kad ribos tampa neaiškios, ir mano proza vis labiau virsta „kalbančia“.

Savo pjeses rašote pagal planą ar pasikliaujate intuicija?

Ne, neplanuoju. Man tai būtų nuobodu. Visada leidžiu tekstams vesti. Jie patys žino, kur nori eiti. Esu prie to pratusi, nes dešimtmečiais laikau namie šunį. Turi eiti ten, kur padaras, arba tekstas, nori eiti. Kartais jis tempia tave paskui save, nusivesdamas kažkur visai ne ten, kur iš pradžių norėjai eiti.

Ar rašydama įsivaizduojate, kaip jūsų pjesės atrodys įkūnytos scenoje? Kiek fiziška ar vaizdinė yra jūsų dramaturgija, o gal ji visiškai kalbinė?

Na, rašydama pjeses matau vaizdinius – to man pakanka. Kai režisierius padaro kažką visai skirtingo, mane tai dar labiau domina. Lygiai taip pat būtų nuobodu, jei režisierius – ir taip pat, žinoma, aktoriai – paprasčiausiai turėtų inscenizuoti ir iliustruoti tai, ką jiems surašiau. Nors įsivaizduoju pjesę vaidinamą, man dar nuostabiau yra išmokti matyti savo tekstus naujomis akimis, per teatro pastatymus. Pastatyta pjesė niekada nėra autoriaus darbas. Tai daugiausia pusė, jei išvis kiek, jo ar jos darbo. Pjesė įsikūnija tik bendradarbiaujant grupei. Todėl teatras ir yra įdomus.

Spektaklyje laikas suvokiamas skirtingai nei skaitant romaną. Romaną galime perskaityti vienu prisėdimu arba per kelias dienas ar net savaites. Spektaklį pamatome vienu atėjimu. Norėdama savo pjesėse manipuliuoti laiku ar kontroliuoti laiką, aš pasitelkiu naratyvą. Naratyvas sunkiau apčiuopiamas jūsų darbuose. Ką galvojate apie laiko rolę kuriant pjesę?

Išvis nesuku dėl to smegenų. Manau, laikas vaidina svarbią rolę dialoguose, nes juose labai svarbus tempas (orig. timing – vert. past.). Tam, kad jo išmokčiau, verčiu Oscaro Wilde’o komedijas ir [kitus darbus], kuriuos papildau ir pritaikau. Tačiau pati nerašiau dialogų labai ilgą laiką, išties nuo tada, kai pradėjau rašyti pjeses, nes atlikėjams ir režisieriui norėjau perduoti ir laiko komponentą. Noriu, kad išryškėtų kažkas nauja, kažkas, kame mano tekstai dalyvauja tik kaip vienas komponentas iš daugelio. Pateikiu tik pasiūlymą, netgi ne galutinį teksto variantą.

Ar galvojate apie tai, kaip jūsų pjesės veikia žmonių grupes, ar rašote atskiriems publikos nariams?

Ne, visai ne. Nei sekundei negalvoju apie publiką. Nežiūrint to, suvokiu, kad atiduodu savo tekstus grupei.

Ko pasimokote žiūrėdama spektaklius pagal savo pjeses?

Deja, nebegaliu žiūrėti spektaklių, nes kenčiu nuo nerimo sutrikimo ir dėl to negaliu lankyti teatro. Todėl stokoju tokios patirties. Seniau, kai dar galėjau ten eiti, žiūrėdavau spektaklius, tačiau nieko nesužinojau, išskyrus tai, kad vietoj dialogų privalau rasti kitą formą, bet šitai žinojau ir anksčiau.

Gaila, kad jūsų pjesių nėra pagrindinėse mūsų scenose. Kiek jūsų tekstai yra austriški? Kiek vokiški?

Man taip pat gaila, kad britų scenos neatrodo susidomėjusios mano tekstais. Manau kad taip yra taipogi ir dėl skirtingų tradicijų. Aš paprasčiausiai nerašau jokių „gerai sukaltų pjesių“. Net jei bandyčiau, man nepavyktų.

Dėl savo ligos gyvenu atsiskyrėlės gyvenimą, todėl net nebežinočiau, kaip šiais laikais žmonės kalba tarpusavyje. Todėl turiu leisti idėjoms ir ideologijoms grumtis vienai su kita – dar viena sporto metafora. Bet kuriuo atveju, mano šaknys yra austriškos literatūros tradicijoje, kuri iš tiesų gana smarkiai skiriasi nuo vokiškosios.

Austrijos auditorija visuomet imli tekstams, kritikuojantiems kalbą, tekstams, kurie tarsi leidžia kalbėti pačiai kalbai – nuo ankstyvosios Wittgensteino kalbos filosofijos, per kalbos kritiką Karlą Krausą, iki pokario eros Viennos grupės. Nematau to Vokietijoje. Aš stumiu kalbą toliau, visu pajėgumu ir iki baisiausio kandumo – tuo mane visada kaltina – tam, kad kalba turėtų išsakyti tiesą netgi prieš savo pačios valią.

Iš tiesų, tai turėtų suveikti Anglijoje, nes kandumas ir žodžių žaismas visuomet gyvavo britų literatūroje. Mažai žinau apie cockney [slengas], tačiau žinau pakankamai, kad žavėčiausi nepaprastu šios tolimos „kalbos“ lingvistiniu kūrybingumu. Todėl mano pjesės, tikiu, neiškris iš Anglijos konteksto visiškai, nors jos ir nėra „normalios“ teatro pjesės.

————————————————————

Pjesę galima įsigyti Amazon.com (nuoroda).

Išganymas po Lalagės

(1)

[Ž]odžius, kuriais kaip tik ir derėtų apsakyti, jog visą šį neilgą laiką vienos iš jų kūne plitę nuodai (tai jų plitimas buvo išreiškiamas šitaip simetriškai vienai nuo kitos tolstant) pagaliau pasiekė širdį, / galbūt sukuriant iliuziją, neva įmanoma nieko nepasirinkus šičia liktis, / sunkiai įžvelgiamos klastos, štai kodėl jam atrodę, / jei nebūtų troškęs paties uolumo, geriausia “begėdiško“ ir “įžūlaus“, jis nebepajėgęs suvokti jos kaip nuolat atgimstančios ir išperkančios; / išnykti, palikti jį ir nenusisekusį turinį, pasinaudojus stiklo simbolika, / lyg kartu su įkarščiu būtų pasikeitusi žodžio reikšmė, / vis labiau jautėsi dalyvaująs savo išgelbėjime, vienu sykiu atsitinkąs išsigelbėjęs, lyg žmonijos klasta, susiejusi jį su jos neslopstančiu geismu, / kuris jį apimdavo supratus, jog šiame, o ir kituose apsakymuose jam numatyta geisti tarnės, / Tąsyk gerą valandėlę gulėjęs visiškai nejudėdamas: / ir iš žemėtos burnos veržiąsis dvokas), apsakytinas išvirtęs jo žvilgsnio centre nenatūraliai, / o juk buvo užklydę šičia, matyt, tik šiaip sau, jųdviejų veidai, kaip ir grūdų kaugės, pamėkliškai dunksančios jiems už nugarų, / todėl ties mente susimetęs kauburys atrodė visiškai pagrįstas), arba melavo taip nuoširdžiai, naiviai, kad tai suo genere jau nebuvo melas. / tačiau vis tiek atrodė, kad žvirblis pats įveikė pirštų tvorą ir pasalūniškai paspruko, dargi pašaipiai – lyg nusilenkdamas – švystelėjęs visų stebinčiųjų akyse. / – ir šitaip dar labiau sutrikdyti šeimininkę, priversti ją elgtis taip, kad neliktų nė mažiausių abejonių, kuri iš jųdviejų šią akimirką iškilesnė, / akyse tvykstelėjus nesumeluotam siaubui, iš jos šakumo ištrykš šlapimo srovė ir pasilies į klaną. Jis ekstatiškai šūktelėjo ir timptelėjęs marškinių kraštus išbarškino likusias sagas.*

(2)

“Lalagės“ fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno “apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: “Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės“, o A.J. džiugiai atsakęs: “Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas “Suokalbis“ pažįsta A.J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.

Tiesiog nuostabu, kaip tas recenzentas atpažįsta intelektualumą. Jei ne jo recenzija, nebūčiau net pamaniusi, kad knyga skirta tokiems aukštiems intelektualams, kokių lietuviškai skaitančių reta (ir aš, žinoma, ne iš jų), todėl niekas tiesiog nesugebės apžvelgti tokios intelektualios knygos, suvokti, nusakyti jos vertę… Taip pat radau parašyta, kad tiems, kuriems A.J. knyga bus pirmoji (suprask – neskaitantiems žmonėms, nes antraip įsivaizduočiau, kad “Lalagė“ tampa pirmąja knyga paaugliui), ji gali tapti ir paskutiniąja – po jos jau nesinorės literatūros. Niekai! Lietuvių skaitytojai ir taip žino, kad lietuvių literatūra yra mėšlas – A.J. raidžių krūvele tikrai nenustebinsi (nebent tikrai kokį paauglį, kuris dar kažko tikisi). Bet štai rašytoją tikrai galima sukrėsti.

Panašiai man yra atsitikę su vienu teatro spektakliu – Oskaro Koršunovo “Oedipas Karalius“ – pažiūrėjus tris dienas atrodė visiškai tamsu ir kamavo mintys apie tai, kad būti teatre, turėti teatro aktorės diplomą yra įžeidimas sau, jau nekalbant apie tai, kad teatras išvis yra beprasmybė, idiotizmas ir šikimas ant kitų galvų. Anąkart mane išgelbėjo kitas spektaklis – mėgėjiškas. Vaidino keturios merginos, visai ne aktorinio studentės. Spektaklis buvo valandos trukmės, sudarytas iš eilėraščių, stalų, kėdžių, prožektoriukų. Merginos tiesiog kalbėjo su mumis, žiūrovais, su manimi. Jos atšildė mane. Jos pripildė teatro erdvę prasmės. Šviesos. Jos nuramino mane – teatras man yra tai, kas yra man, o ne O.K. Pastarojo tiesiog reikia pagailėti. Ir iš gailesčio neiti į jo spektaklius (ką nuo tol, beje, stropiai ir darau). Gal kada nors žmogus ką nors suvoks. O gal ir ne. Kaip jam pasiseks.

Po A.J. knygos, kurią perskaičiau įjungusi ne penktąjį, o trisdešimtąjį bėgį, mane taip pat buvo apėmusi panika, kad užsiimu kažkokiu nelabai oriu ir nelabai sąžiningu darbu – literatūra. Bet kadangi jau esu išmokusi teatro prasmės pamoką, panika tik sukirbėjo ir aš ją greitai išjuokiau (netgi garsiai – pakalbėjusi apie tai su kolege, kita rašytoja). Visiškai ramybę atgavau, o iš “Lalagės“ lalėjimo net nebesijuokiu, o galvoju su užuojauta (juk užjausti reikia žmones, kurie neturi humoro jausmo, kurie nėra laisvi mąstytojai, o vis tiek mano, kad gali rašyti, kurie netgi nėra intelektualūs, bet manosi esą intelektualai vien dėl to, kad moka lotynų kalbą ir moka skaityti genijus – ir tai kažin ar moka, ar tik nuduoda), išsigelbėjau, nes skaitau kitą knygą – skaitau pirmuoju bėgiu ir nenoriu greitai perskaityti iki galo, kad kuo ilgiau pratęsčiau skaitymo malonumą.

Ta knyga nustebino nuo pat pirmosios eilutės. Ir tebestebina. Ta knyga mane liečia ir keičia. Per ją daug ką suprantu apie save. Per ją jaučiu, kiek daug man dar reikia augti. Ir kad nesu intelektuali, tačiau skaitau intelektualą. Skaitau prozininką, kuris yra ir poetas. (Knygą išvertė poetas, kuris nesivadina poetu, o kaip vadinasi – prozininkas, eseistas?) Vertimas yra nuostabus. Pasakojimas yra nuostabus. Ir tai knyga apie patį rašymą. Daug sluoksnių. Neįprasta forma. (Ko gera, forma tuomet ima rodytis neįprasta, kai jos turinys – unikalus.) Ir tai knyga-įrodymas, kad rašymas yra mąstymas, kad rašymas yra matymas, kad rašymas yra kalbėjimas(is). Tai Michailo Šiškino “Laiškų knyga“.

(3)

Anksčiau man atrodydavo, kad gyvenimas – tai pasirengimas mirčiai. Žinai, kažkada pasijutau esąs lyg Nojus, kuris suvokė, kad anksčiau ar vėliau prasidės tvanas ir gyvybės egzistavimas žemėje pasibaigs. Todėl kad išsigelbėtų jis privalo statyti arką. Nojus nebegyvena kaip visi, tiktai vaikšto ir mąsto apie tvaną. Taigi aš stačiau savo arką. Tiktai mano arka buvo ne iš rąstų, o iš žodžių. Ir štai viskas aplinkui gyveno dabartimi, džiaugėsi tuo, kas laikina, o aš galėjau galvoti tiktai apie tvano neišvengiamybę ir arką. Jie man atrodė nelaimingi, o aš, ko gero, buvau toks pat jiems.

Atrodė, kad turiu užrašyti tai, kas svarbiausia. Visų padarų po du. Įvykius, žmones, daiktus, prisiminimus, paveikslėlius, garsus. Štai skrendantis žiogelis atsitrenkė man į kelį. Ir tiktai nuo manęs priklauso, pasiimsiu jį kartu ar ne. Kažką panašaus esu patyręs vaikystėje su skardine, užkasta po jazminu. Tiktai dabar galėjau su savimi paimti apskritai viską.

Nojaus darbas – sąmoningas išmintingas susitaikymas su mirtimi.

Koks netikęs aš Nojus.

Sašenka! Niekai visa tai, nebuvo jokio Nojaus! Ir mano arka iš žodžių išplaukia, o aš pasilieku čia! Ir ne mirčiai reikia rengtis, o gyvenimui! Aš dar nepasirengęs gyvenimui, Saška!

Aš, Nojų Nojus, kvailių kvailys, ieškojau kažko, kas būtų svarbu, didu, nesuvokiama, ir štai reikėjo atsidurti čia, kad suprasčiau, jog turiu tave. Jau turiu tai, kas didu ir svarbu, – tai tu. Aplinkui mirtis, o aš savyje jaučiu gyvenimo griūtį, kuri mane užplūsta, iškelia, neša pas tave.

(Michailas Šiškinas “Laiškų knyga“, p.223)

 (4)

Vakar (Šiškino įtaka, o gal ir šiaip, susidėjo) galvojau, kad gyvenime matyti daug bjaurasties ir kančios, ir ligų, ir silpnybių, ir apgailėtino grotesko – tai tik pirmas etapas. Antrasis – ir pats svarbiausias, ypač rašytojui – atrasti toje bjaurastyje kažką gero ir gražaus. Ir visai ne sentimentalaus, seilėto, pritempto, eskeipistinio. Rasti tikrai tai, kas padeda gyventi toliau, rasti tai, kuo galima džiaugtis. Purve rasti laimės apraiškų. Gyvenimo grožio žiedus pamatyti. Tai nėra lengva. Ir rašant visų pirma į akis lenda (ir ant lapo gula) purvas ir skausmas. Bet be jo irgi neišsiversi – nuo to negalima nusisukti, tai reikia apžiūrinėti atviromis akimis. Skausminga. Ieškoti džiaugsmo – išganinga. (Kas tas “išganinga“ – ar parašiau tik todėl, kad rimuojasi?) Skaitant Šiškiną man ima rodytis, kad dar nepradėjau nei matyti, nei mąstyti, nei rašyti. Bet pradedu.

(5)

DLKŽ: išganyti: 4. bažn. išgelbėti.

————————————-
* Andriaus Jakučiūno “Lalagė“ – apsakymų vainiko santrauka, sudaryta bet kuria tvarka pasirenkant po eilutę iš bet kurio puslapio, verčiant knygą nuo pradžios, kuri sunumeruota bet kaip, todėl ir neturėtų būti vadinama pradžia, iki galo – puslapio, kuris yra miręs ir be numerio. Tad nieko tokio, kad aš šitaip su tuo tekstu. Jeigu dėl šitokios nepagarbos autorius susierzins – taip jam ir reikia.

Apie išnykstančius knygose

 

valtis-siuol-tapyba

Prancūzų rašytojas Fransua Moriakas (Francois Mauriac) man labiau žinomas ne iš jo knygų, o iš citatų. Man jis yra tas rašytojas, kuriame išnyko jo paties kūriniai. Kaip jis pats sako:

Beveik nesama rašytojų, išnykstančių savo kūriniuose. O priešingus atvejus matome beveik visuomet. Net garsieji romanuose išlikę personažai dabar dažniau aptinkami vadovėliuose ir literatūros istorijose bei muziejuose. Jų gyvastis susidėvėjo, ir jie nusilpo. Kartais netgi mes regime juos mirštant. Madam Bovari sveikata, man regis, prastesnė negu anksčiau… (…) Taip, ir netgi Anos Kareninos, ir Karamazovų. Tam, kad jie gyventų, jiems reikia skaitytojų, o naujosios generacijos vis mažiau aprūpina jas oru, kuris būtinas jų kvėpavimui. 

Bet kai jo klausia, ar pats tebeskaito kolegų romanus, atsako:

Tik keletą. Kasdien aš pastebiu, kad dėl amžiaus mane ima dusinti jų personažai. Kadaise buvau aistringas, galima sakyti, nepasotinamas skaituolis, tačiau dabar… Kai buvau jaunas, mano paties ateitis buvo saugiai susieta su madam Bovari, Ana Karenina, Balzaco personažais, ta atmosfera, kuri sukūrė juos man kaip gyvus. Jie atskleidė man viską, apie ką aš pats svajojau. Mano likimas buvo nulemtas jų. Vėliau, praėjus tam tikram laikui, jie apsupo mane kaip konkurentai. Tos varžybos įpareigojo mane lygintis su jais, pirmiausia su Balzaco personažais. Dabar jie yra dalis to, kas yra užbaigta. Kita vertus, aš vis dar galiu paskaitinėti Bernanos ar net Hyusmano romanus, kadangi jie turi metafizinį tęsinį. Mano jaunesnieji amžininkai labiausiai domina mane savo technika.

(Kalbant apie amžininkus, reikia pastebėti, kad interviu duotas 1953 metais.) O toliau Moriakas pasako apie Kafką tai, ką pasakyčiau apie jį patį:

Nustebinsiu Jus. Aš beveik nežinau Kafkos personažų vardų ir kartu gerai jį pažįstu, nes mane žavi jis pats. Esu skaitęs jo dienoraštį, jo laiškus, viską apie jį. Betgi jo romanų negaliu skaityti.

Aš dar paauglystėje išgirdau, kad iki tam tikro amžiaus geriau nebandyti kurti prozos, išmintingiau būtų apsiriboti poezija (čia keistai atrodo „apsiriboti“). Moriakas irgi sako:

Negalima tapti tikru romanistu, kol nesi pasiekęs tam tikro amžiaus, ir štai kodėl jaunas autorius beveik neturi galimybės sėkmingai rašyti apie kurį nors savo gyvenimo periodą, išskyrus savo vaikystę ir paauglystę. Tam tikra laikinė distancija romanistui, nebent jis rašytų dienoraštį, yra būtina.

Daugelis šiandienos lietuviškų romanų (ypač „pirmoji knyga“) išplaukia, nes yra dienoraščiai. O, tokius ir rašyti lengviau – pirmasis eskizas dažniausiai yra ir paskutinis…

Ir pati kol kas daugiausiai galiu papasakoti apie vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, na, vėliausiai prieš dešimt metų įvykusius dalykus. Ne apie šiandien, nes kol kas viskas nauja, šviežia, keista, įdomu, laiko neišbandyta ir sunkiai įvertinama. Galbūt parašysiu apie tai po dešimties metų, vartydama šiandienos dienoraščius.

Nes juk skaitymas yra tam tikra bendravimo (pokalbio) forma, ir smagiausia yra pasikalbėti su protingu pažįstamuoju – savimi.

Visas interviu:

Francois Mauriacas: „Išlieka ne mūsų knygos, bet vargani mūsų gyvenimai…“