Subjektyvumas, objektyvumas ir ko

Per lygiai tris mėnesius, nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos iki lapkričio 13 dienos (taip netyčia sutapo) apžvelgiau ir pakomentavau devynias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Viena iš jų – beveik negrožinė (Girdzijauskaitės esė), viena – pramoginė (de Strozzi meilės romanas), vienos autorė – mirusi (Ivanauskaitė), dvi autorės (Černiauskaitė ir Šerelytė) turi filologinį išsilavinimą, visi kiti – įvairių profesijų atstovai, vienas, beje, neaiškus, nes pasirašo slapyvardžiu (Kelionis).

Jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą nuveiktu darbu, bet dar labiau – nuovargį. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių. Nebent svajojau būti maloniai nustebinta, sužinoti, kad kažką pražiūrėjau, gerą autorių buvau praleidusi. Na, vienas toks džiugesys galima sakyti ir buvo: dėl Elenos de Strozzi. Šiek tiek labiau nusiminiau dėl Šlepiko, nes jo knyga potencialiai galėtų būti labai gera, o dabar atrodo labai „nutingėta“. A, ir Girdzijauskaitės gaila – toks puikus stilius, o medžiaga – palaida… Lūkesčių ateityje galėčiau turėti dėl Černiauskaitės, tačiau dėl jos pasirinktos ideologijos – neturiu.

Komentavau knygas, kiekvienoje ieškodama kokios nors techninės kliauties, nes šiaip sakyti, kad lietuvių literatūra yra šūdas, mažų mažiausiai neprofesionalu (net man, kaip kritikei mėgėjai ir rašytojai amatininkei). Jaučiau, kad analizuodama kuo toliau, tuo labiau susitelkiu ties autoriaus asmenybe ir jos atsispindėjimu kūrinyje. Pasidariau išvadą (kurią jau seniau žinojau), jog net ir techniškai sklandi knyga nebūtinai man patiktų, nes nebūtinai jos autorius yra man simpatingas savo pasaulėžiūra. Tačiau žinau, kad tikrai labai įvertinčiau tvarką kūrinyje. Čia vėlgi norisi pasidžiaugti de Strozzi atveju, nors dėl idėjų knygoje visai nesutinku ir ji nėra „mano autorė“.

Klaidos kūriniuose maždaug tos pačios. Liūdniausia, kad visuose jaučiasi neišbaigtumas. Dabar peržvelgus visus, sakyčiau, kad po de Strozzi stovi Bončkutė – į jos romaną „Neįvykusi terapija“ irgi įdėta daug darbo (nors ir neperrašyta). Komentuodama baisėjausi tuo, kad rašyta atmestinai, tačiau kitų kūrinių kontekste romanas ima rodytis kitaip (ir tai šiek tiek neramina). Iš ko atskiriu, kad įdėta darbo? Iš smulkmenų: daug dalykų šiame romane yra susieta, linijos pravestos nuo pradžios iki galo, „susišaukia“ kai kurios pastraipos, detalės. Trečioje vietoje pagal įdirbį būtų Šlepikas.

Man nepatinka, kad tiek daug skaitau lietuviškų knygų, nes jaučiu, kaip pažemėjo mano kokybės reikalavimų kartelė. Iš dalies mąstyti ir komentuoti naudinga, tikrai daug išmokau. Verta save kankinti tokiais pratimais vien tam, kad pagerėtų rašymo stilius. Visas klaidas, apie kurias rašiau, bandžiau rasti ir savo kūriniuose (ir kai ką radau). Tačiau tas lietuviškumas („kaip Lietuvai – gerai“) ima smelktis į mane ir kelia siaubą. Keista, kaip dar naktimis neprabudinėju, išpilta šalto prakaito… (Prabudinėju. Tik nežinojau, kad dėl to!) Bandau prisiminti, kodėl iki šiol neskaičiau lietuvių kūrinių, ir štai kodėl: dėl nesaugumo jausmo, kuris apima skaitant. Pasikartojanti mintis: autorius nežino, ką daro – ką kalba, ką rašo…

Nemaloniausia skaitant buvo, kai jausdavosi, kad autorius neturi klausos kalbai. Tai Grušaitės, Kelionio, iš dalies netgi Šerelytės atvejai. Metaforas ir kitą kalbos ornamentiką vietomis „pro šalį“ naudojo Ivanauskaitė, Bončkutė. Džiugu, kad Černiauskaitė susiprato ir jos kalba vėlesniuose romanuose jau daug labiau balansuota. Iškilo kalbos funkcinių stilių problema: Kelionis ir Bončkutė, rodos, nejaučia skirtumo tarp dalykinio ir grožinio stiliaus.

Vaizdingumas mūsų autoriams nelengvai įkandamas. Ko gera, dėl paprastos priežasties: jį sukuria ne būdvardžiai, o daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, taigi vaizdingumo nepasieksi rašydamas vaizdingumą nusakančius žodžius. Nesaikingas mėgavimasis iš pasąmonės iškilusiais vaizdiniais irgi būdingas mūsų autoriams. Nė vieno nepavadinčiau postmodernistu, nes nepastebėjau gilesnių eksperimentų su skaitytojo sąmone, negu formos žaidimai (nebent bando mus išvaryti iš proto). Ekskursiją pagrindinio veikėjo smegenų vingiais lyg ir surengė psichologė Bončkutė. Kiti, jei ir manosi mus vedantys į tą pusę, tai abejoju ar sąmoningai ir įtikinamai.

Trūksta empatiško žvilgsnio į kitą žmogų. Atrodo, kad visiems autoriams sunku atsitraukti nuo kūrinio ir pagrindinio personažo, dažniau jie pasirenka (ir tai daug lengviau) tiesiog rašyti romaną apie save patį. Visgi ir apie save kalbant reikia objektyvumo. Pala, trūksta ir subjektyvumo, jeigu taip galima sakyti. Pasigedau tikro, drąsaus, žmogiško atvirumo. Savito požiūrio į daiktus, žmones, pasaulį. Tas pats turbūt būtų, jei su kuriuo iš (gyvų) autorių susėstume kalbėtis prie kavos: ko čia maivotės, ko nekalbat tiesiai? – sakyčiau.

Trumpai tariant, pasakotojo meistriškumas (craft of storytelling) – didžiausia mūsų šiuolaikinės literatūros problema.

Turbūt atėjo laikas skaityti puikiai parašytas (nešiuolaikines arba nelietuvių) knygas ir panašiai komentuoti, ieškant jose gero amato apraiškų. Kada nors grįšiu ir prie šiuolaikinių lietuvių, kai sukaupsiu savo imunitetą. O kol kas, šio mano trumpo laikotarpio apibendrinimui, ištraukos iš kiekvieno įrašo (su nuorodomis):

*

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato… (…)

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė? (…)

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis. (…)

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Kaip kvepia širdies formos blynai? Apie Aido Kelionio romaną „Geltonas radijas“.

*

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti,besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose. (…)

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti. (…)

(Priedas komentare:) Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą. Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų („dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

Mirusi šiam pasauliui. Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

*

Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji” karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas. (…)

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Bulvarinė psichoanalizė. Apie Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną „Neįvykusi terapija“.

*

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Elegantiškai tragikomiška. Apie Audronės Girdzijauskaitės esė rinkinį „Nutolę balsai“.

*

Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės. (…)

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių” autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo” (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių. (…)

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali. (…)

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

Mėlynbarzdžio nelaisvėje. Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

*

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza” (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika. (…)

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje” – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa”) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsosnėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

Rašymas iš gimdos. Apie Lauros-Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

*

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos” iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Mūzos LOVE’onėlis. Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“.

*

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

*

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų” – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas” interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių”. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats” požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Nei vilkas, nei Marytė. Apie Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Mūzos LOVE’onėlis

Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“, išleistą leidykloje „Baltos lankos“, 2010. 

Neseniai radau tokį straipsnį apie Knygų dvyliktuko rinkimus 2010 metais, kai debiutavau ir aš. Atrankos komisijos narė (nuoroda į visą straipsnį) pasakoja:

(…) [A]nksčiau svarstant metinį lietuvių literatūros derlių galiodavo nerašyta veto teisė: jei nors vienas literatūrologas pareikšdavo: „tik per mano lavoną…”, kelias į dvyliktuką knygai kolegų santaikos vardan būdavo užvertas. „Tačiau po šiųmetinio svarstymo komisijoje turėsime net tris „lavonus”. Tikėkimės, jie sėkmingai išgyvens.” (…) Kone daugiausiai protestų sulaukė jauniausios dvyliktuko sąrašo autorės G.Grušaitės romanas „Neišsipildymas”, klostantis bohemiškas išeivijos istorijas. (…)

Kas gi nenorėtų, kad jo knyga patektų į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką? Tačiau ar norėtumėt, kad jūsų knyga ten patektų „lavono teisėmis“? Aš nenorėčiau. Beje, viena literatė mane paguodė, kad vietoj Grušaitės sąraše turėjo būti mano knyga. Ką gi – gal ir logiška vienos debiutantės vietoje įsivaizduoti kitą debiutantę. Bet kažkaip pamačiusi tą sąrašą (su netgi trim „lavonais“) aš jau nebenorėčiau savo pavardės jame įsivaizduoti.

Tiesą sakant, jau skaitydama pirmąsias pastraipas supratau, kad esu su šiuo tekstu susipažinusi – per rasyk.lt. Mat Grušaitė ten skelbė, jog rašo romaną, na, ir dėjo vieną dalį po kitos, laukdama kolegų įvertinimo. Turėjau naivumo pasisakyti apie jos romano įžangą, netgi smulkiai pakomentavau teksto nesklandumus ir patariau dar neskubėti su romano rašymu, kol stilius toks, švelniai tariant, gremėzdiškas. Grušaitė man atsakė nelabai maloniai, bet aš ją suprantu. Kas gi ta Bernotaitė, mėtanti patarimus? Ką gi ji pati tokio gero parašė? Nieko.

Grušaitės knygą (už 22,60 Lt) įsigijau Lietuvoje. Nugirdau, kad „Baltų lankų“ vadovas Saulius Žukas per televiziją skelbia gerą žinią: ši knyga sukrės, padarys perversmą, to dar neskaitėme ir panašiai. Buvo keista nerasti tos liaupsinamosios knygos virtinose, pirmose gretose (ten vis dar tupėjo SILVA RERUM). Teko klausti pardavėjos, ir ištraukė Grušaitę iš lietuviškų knygų lentynėlės… Keistoka reklaminė akcija: iš vienos pusės knyga stumiama per visus galus, o iš kitos – slepiama visuose galuose? Išleista be Kultūros ministerijos paramos net 3000 egzempliorių tiražu!

Šios knygos PR ypatumas: pati autorė įvairiais rakursais rodėsi, dalino interviu ir savo meniškus atvaizdus (turbūt kažkas jai pasakė, kad yra labai fotogeniška). Ji netgi yra dalis knygos viršelio – tokio dydžio autorės portreto ant lietuviškos knygos dar nemačiau (ant amerikietiškų – pasitaiko). Tikrai nekritikuoju pačios idėjos tapti dalimi viršelio – ypač jei tai sutampa su tuo, kas yra tarp viršelių – tačiau jeigu jau taip, tai gal ir jos išvaizdą galima šaltai komentuoti?

Akivaizdu, kad jos nuotraukos darytos profesionalia foto kamera, jose ji atrodo, na, kaip tik įmanoma geriau. Sakyčiau, panaši į šių laikų manekenes, kurios ne tiek gražios, kiek keistos, ir stovi kaip nors nenatūraliai pasvirusios. Na, ir stilių propaguoja savotišką…

Su viena drauge svarstėm, ar Grušaitė yra hipsterė, ir draugės nuomone (ji daug jaunesnė už mane, todėl ja pasitikiu), ji nėra tipiška hipsterė. Aš sakau, kad tai visgi tokia atmaina: skoninga hipsterė (oksimoronas).

Hipsteris maišo stilius, stengiasi atrodyti kuo klaikiau, neskoningiau, iššaukiančiai ir idiotiškai. Viskas, ką apie jį pasakysit blogai, visa kritika, jam patinka – jis siekė jus suerzinti. Hipsteris pabrėžia savo kūno trūkumus, netipiškumą, jis drąsiai mėgdžioja visus retro stilius iškart, susivelka ant savęs tokius spalvos derinius, kad jautresnis žmogus gali ir susivemti. Ypatingai lengva gatvėje hipsterį atpažinti iš kvailos formos akinių, kurie kartais net neturi stiklų. (Kai paskutinį kartą viešėjau Lietuvoje, man sakė, kad itin madingi „pedofilo“ akiniai.) Hipsteris niekada neprisipažins, kad yra hipsteris. Jo kalbai būdinga nesibaigiantis sarkazmas. Ir taip, hipsteriai galėtų išvaryti iš proto. Mane – vien jau išvaizda. Tačiau negaliu jiems to prisipažinti, nes – jie to ir siekia!

Ne, Grušaitė rengiasi dar pagalyginus skoningai. Bet jos akiniai sukėlė man įtarimų. Taipogi ji bando suerzinti (pati to nesuvokdama, o gal paneigdama) savo būsimą skaitytoją, atvarte skėlusi:

Šita knyga patiks visiems, kurie perka ekologišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors „prie meno“, arba yra buhalteriai, svajojantys „būti prie meno“. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išsibarsčiusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes, arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose.

Sarkazmas? Apie ką ji čia kalba – apie save, ar apie savo potencialų skaitytoją? Ar tai ji Facebooko vergė, mėgstanti fotografuotis pusnuogė, ar tai ji idiotė, norinti būti “prie meno“? Ne ne ne, ji tai jau seniai mene – baigusi Čiurlionkę! Tiesą sakant, net paieškojau giminystės ryšių tarp jos ir žymaus lietuvių dramaturgo Juozo Grušo* – gal senelis? Nenustebčiau, nes toks didelis leidyklos entuziazmas ir tikėjimas debiutantės genialumu. Žmonės už šitą knygą lavonu gulasi kūrybiškiausių knygų rinkimuose!

Tai kas gi ten tokio tarp viršelių, kad verta tiek kautis?

Deja, nesugebėjau perskaityti knygos iki galo. Bandžiau du kartus. Pirmą kartą perskaičiau iki 97 psl., o antrą nustebau, kad pirmą kartą net tiek sugebėjau perskaityti, kadangi mane pakirto pirmieji skyriai. Nesu kažkuo nusikaltusi, todėl nelaužiau savęs. Grušaitė, dvidešimt trejų metų vaikas, bando rašyti apie dvi suaugusias (virš trisdešimties) moteris, tarp kurių užsiliepsnoja lesbietiška meilė, o pagrindine kūrinio tema (bent teoriškai) pasirenkamas mūzos ir kūrėjos ryšys.

Nežinau, ką apie bent vieną iš tų dalykų žino, yra patyrusi pati autorė. Geriausiai jai sekasi pasakoti atsiminimus iš mokyklos laikų (kas trisdešimtmetėms jau nebeaktualu, kadangi per dešimt su virš metų paprastai įvyksta svarbesnių už abitūros egzaminus išbandymų). Žinoma, ne viską reikia išgyventi. Jei kažko nežinai, visada gali pasiklausti, pasiskaityti, surinkti medžiagą. Ne iš Facebooko ir Wikipedia, o iš rimtesnių šaltinių. Gal reiktų elementarios gyvenimiškos patirties, kad galėtum apie pasaulio santvarką svarstyti. Romane esančios nuorodos į pasaulio politiką tik sukelia šypsnį.

Kai skaičiau pirmąjį kartą, radau tekste ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad Grušaitė yra nukreipusi savo dėmesį ne tik į veikėjų vidų, bet ir į išorę, jų geografinę ir socialinę aplinką. Pasirinkti netradicinės lytinės orientacijos moteris, kai pati nesi tokia, gal ir nėra drąsu (tikros lesbietės romanas labiau tiktų leidėjo lozungams „to dar nebuvo“), tačiau apie jas itin mažai rašoma, todėl tai geras bandymas. Toliau: pasakojama scenomis, taigi yra šioks toks dramaturginis karkasas. Pagrindinė veikėja gali būti pavadinta antiheroje – ji kvaila, silpna, negraži, ji turbūt ta „prie meno“. Taip išeitų, kad Grušaitė, nors rašydama pirmuoju asmeniu, su ja nesitapatina, tai jau saviironija – tai turėtų būti puiku! Tačiau intrigos, kuri mane verstų skaityti toliau, neradau. Ir man buvo sunku jos ieškoti, braunantis pro teksto brūzgynus.

Nors Grušaitė po mano pastabų rasyk.lt (bet gal ne dėl jų) tikrai pasitaisė, daug ką išmetė, tekstas vis tiek yra klaikiai suveltas. Atrodo, rašo žmogus, kuris neturi klausos kalbai. Idiotiški išsišokantys pagražinimai tiesiog žudo skaitytojo vaizduotę. Turbūt ne visų.

Viena mano pažįstama tiesiog įsimylėjo (nekeisdama savo lytinės orientacijos į netradicinę) Grušaitę, jai patinka viskas, ką ji rašo, kalba, kaip ji atrodo. Na, prieš tokią meilę nepapūsi, o ir kam pūsti. Džiugu, kad jauna autorė visgi rado savo aprašomąjį skaitytoją (žr. aukščiau), nors man, tokio skaitytojo vietoje, būtų nesmagu. Nes kaip suprasti tą autorės sarkazmą? Pati lyg ir minėjo, kad jos knyga kupina ironijos. Gerai, bet kodėl aš skaitydama jos nejaučiu? Kur čia ironija:

Mes stovėjome – žiauriai lijo, vandens purslai čaižė veidą. Mąsčiau, kad kiekvieną auką jaudina žudiko artumas. Mano viduriai liūdnai žvelgia į Kalėdų eglutę lapkričio peizaže. Esu išprievartauta skerdiena, laukianti savo maitėdos. O gal Kalėdų. Virpėjau, buvau nesvari. Jei Ugnei reikėtų rinktis, ji nušautų mane pirmą, ji iš tų, kurie neabejoja priimdami sprendimus, ji būtų švelni ir taktiška: brangioji, tu juk ir taip per ilgai gyvenai. Ir būtų teisi – per savo gyvenimą aš nieko nesukūriau ir tik švaisčiau tai, kas man nepriklausė.

Nušauk mane pirmą, esu tik įskilęs porcelianas, tik bevalis pranašas, aukojantis savo vidurius ir žarnas ant tavo altoriaus.

Aš neturiu paskutinio noro. (12 psl.)

Toks patosas, atrodo, kad pasakotoja atsivedėjo ir dabar jau kad vožia, tai vožia – kiekvienu sakiniu. Tai gali suveikti keliose, stipriausiose teksto vietose, kur to tikrai reikia, tačiau negali veikti ištisai. Todėl jau pirmieji puslapiai išvargina, ištampo vaizduotę, prirodo šlykštynių ir skaitytojas atsitveria. (Išskyrus tuos atvejus, jeigu įsimylėjo autorę ir viską jai atleidžia.) Kiek galima rėkti emociškai pakylėtu balsu? Kiek galima klausytis emociškai pakylėto balso?

Kai kurie vaizdinių viražai man priminė kalbėjimą sapnuojant, t.y. kliedesius: Miško kaukas žaliomis ausytėmis pasiguldo ją ant samanų ir apvaisina nesibaigiančiu ilgesiu sustojusiam laikui. (p.17) Arba: Normalūs žmonės yra lengvai pakeičiami, jie telpa į kategorijas, jie mėgsta arba saulę, arba kalnus ir nekenčia anyžiaus. (p. 97) Arba: Ugnės balsas buvo lyg įskilęs stiklas, aidintis virš Atlanto. (p.93) Arba: Turėjau tylėti, kai ji dirbo, turėjau keltis anksti ir užkaisti arbatos, nematomais žingsniais sutvarkyti namus, geležine ranka priversti ją laiku pavalgyti, sapnuoti klajones, kurios ją įkvėptų. (p.81) Arba: Gimę jausdavome, kad mūsų šalys mums melavo, visos vėliavos tebuvo amžinas fiasko įsivaizduojamų bendruomenių, kurias vienijo nebent futbolo pirmenybės. (p.79) Ir taip toliau, surankiojau atsivertusi bet kurį puslapį. (Kartais mielaširdingi komentatoriai man bando aiškinti, kad neturiu fantazijos, todėl panašių vaizdinių negaliu „regėti“. Išties, neturiu fantazijos. Ir neturiu laiko skaityti sakinį du kartus!)

Įsivaizduoju, kaip nelengva sukritikuoti tokią knygą. Stilius, kaip ir grožis, kai kam gali patikti, kai kam – ne. Galiu tvirtai pasakyti, kad tokios knygos, jeigu būčiau leidėjo vietoje, net nebandyčiau redaguoti, siųsčiau atgal perrašymui, o gal siūlyčiau gražiai palaidoti stalčiuje. Tačiau būdamas geros nuotaikos, gali rasti, kad knygoje pilna visokių deklaracijų, jaunystės lozingų, teiginių apie pasaulio santvarką, politiką (ko lietuviai nedrįsta komentuoti nuo Gavelio konspiracijos teorijos laikų), pareiškiamos tiesos apie mus…

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos“ iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Kaip kad laikas netikėtai greit parodė, kur vieta Grušaitės romanui „Neišsipildymas“. Aš tikrai šokiruota – visose internetinėse parduotuvėse romanas šiuo metu kainuoja mažiau, nei penkis litus! Tik dveji metai nuo išleidimo praėjo, tiek daug triukšmo, vieta kūrybiškiausių knygų dvyliktuke… Net kažkaip gaila mergaitės: kam leidykla tiek suteikė vilčių, tiek investavo ir staiga panoro atsiimti savikainą už visus tris tūkstančius egzempliorių?

Iš vienos pusės, man tai pasirodė rimta priežastis nesiųsti savo romano rankraščio „Baltoms lankoms“ – jie turbūt nežino, ką daro. Iš kitos pusės, norisi pagirti leidyklą už tai, kad bent jau bandė sukelti susidomėjimą debiutantės knyga. Pasisekė su Sabaliauskaite, kodėl negali pasisekti su Grušaite? Deja, kiek žinau, į tą pačią upę neįbrisi du kartus. Kita ryški žvaigždė patekės ne iš tos pačios dangaus pusės…

Džiugu, kad lietuvių skaitytojas nėra toks jau visai idiotas, kaip rašo autorė atvarte, kad neskirtų pelų nuo grūdų. O jaunasis kosmopolitiškasis skaitytojas, šiuo atžvilgiu netgi labiau pasikaustęs, nes skaito užsieniečių knygas originalo kalba ir turi su kuo lyginti.

Viename savo interviu Grušaitė pareiškė:

Lietuvių literatūroje dar nepasirodė knyga, kalbanti apie kosmopolitinį gyvenimo būdą, laisvę, ribas ir pasirinkimą, kuris kyla iš išsižadėjimo. (nuoroda į visą straipsnį)

Nelabai supratau, ką ji tuo „išsižadėjimu“ norėjo pasakyti, bet, žinot, gal ir tikrai tokia knyga dar nepasirodė. Bet mes gi turim laiko, palauksim.

———————————————–

* Ne, Juozas Grušas turėjo dukterį, tai nebent Grušaitė yra tolima giminaitė. Šiaip ar taip naivu tikėtis, kad talentas perduodamas genetiškai, kaip plaukų ar akių spalva. Anaiptol, išminčiai pašiepia: Dievas, kurdamas genijų vaikus, ilsisi…