Subjektyvumas, objektyvumas ir ko

Per lygiai tris mėnesius, nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos iki lapkričio 13 dienos (taip netyčia sutapo) apžvelgiau ir pakomentavau devynias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Viena iš jų – beveik negrožinė (Girdzijauskaitės esė), viena – pramoginė (de Strozzi meilės romanas), vienos autorė – mirusi (Ivanauskaitė), dvi autorės (Černiauskaitė ir Šerelytė) turi filologinį išsilavinimą, visi kiti – įvairių profesijų atstovai, vienas, beje, neaiškus, nes pasirašo slapyvardžiu (Kelionis).

Jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą nuveiktu darbu, bet dar labiau – nuovargį. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių. Nebent svajojau būti maloniai nustebinta, sužinoti, kad kažką pražiūrėjau, gerą autorių buvau praleidusi. Na, vienas toks džiugesys galima sakyti ir buvo: dėl Elenos de Strozzi. Šiek tiek labiau nusiminiau dėl Šlepiko, nes jo knyga potencialiai galėtų būti labai gera, o dabar atrodo labai „nutingėta“. A, ir Girdzijauskaitės gaila – toks puikus stilius, o medžiaga – palaida… Lūkesčių ateityje galėčiau turėti dėl Černiauskaitės, tačiau dėl jos pasirinktos ideologijos – neturiu.

Komentavau knygas, kiekvienoje ieškodama kokios nors techninės kliauties, nes šiaip sakyti, kad lietuvių literatūra yra šūdas, mažų mažiausiai neprofesionalu (net man, kaip kritikei mėgėjai ir rašytojai amatininkei). Jaučiau, kad analizuodama kuo toliau, tuo labiau susitelkiu ties autoriaus asmenybe ir jos atsispindėjimu kūrinyje. Pasidariau išvadą (kurią jau seniau žinojau), jog net ir techniškai sklandi knyga nebūtinai man patiktų, nes nebūtinai jos autorius yra man simpatingas savo pasaulėžiūra. Tačiau žinau, kad tikrai labai įvertinčiau tvarką kūrinyje. Čia vėlgi norisi pasidžiaugti de Strozzi atveju, nors dėl idėjų knygoje visai nesutinku ir ji nėra „mano autorė“.

Klaidos kūriniuose maždaug tos pačios. Liūdniausia, kad visuose jaučiasi neišbaigtumas. Dabar peržvelgus visus, sakyčiau, kad po de Strozzi stovi Bončkutė – į jos romaną „Neįvykusi terapija“ irgi įdėta daug darbo (nors ir neperrašyta). Komentuodama baisėjausi tuo, kad rašyta atmestinai, tačiau kitų kūrinių kontekste romanas ima rodytis kitaip (ir tai šiek tiek neramina). Iš ko atskiriu, kad įdėta darbo? Iš smulkmenų: daug dalykų šiame romane yra susieta, linijos pravestos nuo pradžios iki galo, „susišaukia“ kai kurios pastraipos, detalės. Trečioje vietoje pagal įdirbį būtų Šlepikas.

Man nepatinka, kad tiek daug skaitau lietuviškų knygų, nes jaučiu, kaip pažemėjo mano kokybės reikalavimų kartelė. Iš dalies mąstyti ir komentuoti naudinga, tikrai daug išmokau. Verta save kankinti tokiais pratimais vien tam, kad pagerėtų rašymo stilius. Visas klaidas, apie kurias rašiau, bandžiau rasti ir savo kūriniuose (ir kai ką radau). Tačiau tas lietuviškumas („kaip Lietuvai – gerai“) ima smelktis į mane ir kelia siaubą. Keista, kaip dar naktimis neprabudinėju, išpilta šalto prakaito… (Prabudinėju. Tik nežinojau, kad dėl to!) Bandau prisiminti, kodėl iki šiol neskaičiau lietuvių kūrinių, ir štai kodėl: dėl nesaugumo jausmo, kuris apima skaitant. Pasikartojanti mintis: autorius nežino, ką daro – ką kalba, ką rašo…

Nemaloniausia skaitant buvo, kai jausdavosi, kad autorius neturi klausos kalbai. Tai Grušaitės, Kelionio, iš dalies netgi Šerelytės atvejai. Metaforas ir kitą kalbos ornamentiką vietomis „pro šalį“ naudojo Ivanauskaitė, Bončkutė. Džiugu, kad Černiauskaitė susiprato ir jos kalba vėlesniuose romanuose jau daug labiau balansuota. Iškilo kalbos funkcinių stilių problema: Kelionis ir Bončkutė, rodos, nejaučia skirtumo tarp dalykinio ir grožinio stiliaus.

Vaizdingumas mūsų autoriams nelengvai įkandamas. Ko gera, dėl paprastos priežasties: jį sukuria ne būdvardžiai, o daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, taigi vaizdingumo nepasieksi rašydamas vaizdingumą nusakančius žodžius. Nesaikingas mėgavimasis iš pasąmonės iškilusiais vaizdiniais irgi būdingas mūsų autoriams. Nė vieno nepavadinčiau postmodernistu, nes nepastebėjau gilesnių eksperimentų su skaitytojo sąmone, negu formos žaidimai (nebent bando mus išvaryti iš proto). Ekskursiją pagrindinio veikėjo smegenų vingiais lyg ir surengė psichologė Bončkutė. Kiti, jei ir manosi mus vedantys į tą pusę, tai abejoju ar sąmoningai ir įtikinamai.

Trūksta empatiško žvilgsnio į kitą žmogų. Atrodo, kad visiems autoriams sunku atsitraukti nuo kūrinio ir pagrindinio personažo, dažniau jie pasirenka (ir tai daug lengviau) tiesiog rašyti romaną apie save patį. Visgi ir apie save kalbant reikia objektyvumo. Pala, trūksta ir subjektyvumo, jeigu taip galima sakyti. Pasigedau tikro, drąsaus, žmogiško atvirumo. Savito požiūrio į daiktus, žmones, pasaulį. Tas pats turbūt būtų, jei su kuriuo iš (gyvų) autorių susėstume kalbėtis prie kavos: ko čia maivotės, ko nekalbat tiesiai? – sakyčiau.

Trumpai tariant, pasakotojo meistriškumas (craft of storytelling) – didžiausia mūsų šiuolaikinės literatūros problema.

Turbūt atėjo laikas skaityti puikiai parašytas (nešiuolaikines arba nelietuvių) knygas ir panašiai komentuoti, ieškant jose gero amato apraiškų. Kada nors grįšiu ir prie šiuolaikinių lietuvių, kai sukaupsiu savo imunitetą. O kol kas, šio mano trumpo laikotarpio apibendrinimui, ištraukos iš kiekvieno įrašo (su nuorodomis):

*

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato… (…)

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė? (…)

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis. (…)

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Kaip kvepia širdies formos blynai? Apie Aido Kelionio romaną „Geltonas radijas“.

*

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti,besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose. (…)

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti. (…)

(Priedas komentare:) Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą. Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų („dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

Mirusi šiam pasauliui. Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

*

Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji” karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas. (…)

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Bulvarinė psichoanalizė. Apie Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną „Neįvykusi terapija“.

*

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Elegantiškai tragikomiška. Apie Audronės Girdzijauskaitės esė rinkinį „Nutolę balsai“.

*

Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės. (…)

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių” autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo” (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių. (…)

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali. (…)

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

Mėlynbarzdžio nelaisvėje. Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

*

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza” (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika. (…)

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje” – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa”) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsosnėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

Rašymas iš gimdos. Apie Lauros-Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

*

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos” iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Mūzos LOVE’onėlis. Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“.

*

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

*

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų” – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas” interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių”. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats” požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Nei vilkas, nei Marytė. Apie Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Bulvarinė psichoanalizė

Genovaitės Bončkutės-Petronienės romanas „Neįvykusi terapija“, „Vaga“, 2012 m.

Kažkas pavadino tai psichologiniu romanu. Iki šiol maniau, kad žodis „psichologinis“ uždirbamas giliomis įžvalgomis į veikėjų charakterius, tačiau dabar ėmiau abejoti. Patikrinau – pasirodo, besąs toks žanras – psichologinė literatūra. Tai ne pažintiniai ar moksliniai tekstai apie psichologiją, o psichologų ar psichiatrų parašytos istorijos iš jųjų profesinio gyvenimo. Irvinas D. Yalomas – vienas iš tokių autorių. Radau ir kitokį pavadinimą: psichoterapiniai kūriniai. Bet juk grožinė literatūra visuomenei ir suteikia psichoterapeutinį, gydomajį efektą! Ne?

Bončkutės-Petronienės knygą visgi skaičiau (ir analizuoju) kaip eilinį romaną. Perskaičiau žaibiškai – tarsi lengvą bulvarinį skaitalą – ir jaučiausi sutrikusi. Tokia mišrainė. Ką visu tuo norėjo pasakyti autorė? Atsakymo teko ieškoti jos interviu. Tą patį klausimą („Gerai, kad parašė. Bet kodėl parašė?”) uždavė ir tūla psichologė, Knygų mugėje girdama kolegės pastangas. Tarus, kad šis romanas tėra psichologijos populiarinimo knyga, nėra ką ir sakyti: jei tokia reklama pritraukė minią naujų pacienčių – sėkmė. Bet kas, jeigu tai meno kūrinys?

Kokios problemos?

Pavargusi nuo savęs, nusivylusi vienišos motinos gyvenimu ir psichologais, keturiasdešimtmetė biologė išsiruošia į eilinį turistinį žygį į kalnus, kur ima rašyti savo gyvenimo atsiminimus – dienoraštį.

Kokia tos kelionės kaina? (Turiu omeny ne piniginę.) Jei parašiusi dienoraštį, veikėja (vardu Juta) pasijus pailsėjusi, tai gerai. Jeigu grįš dar labiau pavargusi nuo savęs – irgi nieko tokio. Jau pirmame romano puslapyje randame patikinimą: „Kelionės mane gelbėjo visą gyvenimą.(…) Išvažiuoji sunaikintas, o grįžti toks šviežias.“ Nieko tokio, jei nepasiseks. Nieko tokio, jeigu pasiseks. Niekas dėl to nemirs.

Bet juk kopimas į kalnus gali būti kupinas pavojų! Galbūt jai ant galvos užkris riedulys? O gal ji sutiks ten savo gyvenimo žmogų? O gal supras, kad nebenori grįžti ir liks gyventi kaip kalnų atsiskyrėlė? Iki knygos vidurio tikėjausi kokios nors esamojo laiko intrigos, kol pagaliau nuleidau rankas. Ne, autorė nusprendė parodyti, kad tai tik kelionė į save, akistata, o kalnai – tik palankios tam aplinkybės. Viskas bus kaip visada. Be problemų.

Kas pasakoja?

Romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Veikėjas prisileidžia skaitytoją arti. Šiame romane dargi įpintas dienoraštis, taigi – intymiausia atviravimo forma. Bėda ta, kad autorė nejučia atima rašiklį iš veikėjos ir žiū vietomis romano stilius jau kitas, publicistinis ar netgi mokslinis. Dienoraščio iliuziją griauna retoriniai ir nelabai kreipimaisi į skaitytoją apie darboholizmą, laukimą, vyrų pasirinkimą… Taip pat kur ne kur – laiškų intarpai. Žinoma, ištraukos iš laiškų galėtų atsirasti kasdien rašomame dienoraštyje, bet juk mes žinome, kad Juta rašo žygyje, Lvovo pašto kioske įsigytame sąsiuvinyje! Gal ji vežėsi su savimi senų laiškų ryšulėlį? O gal kompiuterį? Smulkmenos, aišku. Bet velnias tupi būtent smulkmenose.

Rašyti pirmuoju asmeniu lengva ir malonu, tačiau tai ne pats tiesiausias būdas iškloti istoriją paveikiai. Taip, bus daug emocijų, šūksnių, sapnų, ir viskas iš pirmų lūpų, įsijautus į veikėjos kailį, tačiau visu tuo skaitytojas nebūtinai tikės. Tai, ką žmogus pasakoja apie save, yra jo subjektyvi tiesa, todėl paprastai rašytojas per šalutinius veikėjus parodo ir kitą tiesą (daug tiesų, nes kiekvienas su savo). Kitaip tariant, pasirinkimas pasakoti pirmuoju asmeniu nepalengvina rašytojo darbo. Atvirkščiai – pasunkina, nes negali papasakoti apie veikėją to, ko jis pats apie save negalvoja, nežino.

Štai Jutą labiausiai domina santykiai su tėvais ir su vyrais, tačiau apie tėvų ir vyrų charakterius sužinome mažiausia – jie lėkšti, plakatiški. Skaitytojas gauna išklausyti tik vieną pusę – kaltinančią. O ką į tai atsakytų kaltinamieji? Taipogi labai lakoniškai aprašyti Jutos santykiai su sūnumi, nors jis, berods, pats stabiliausias jos gyvenimo dėmuo. Ar ji prasta motina? Ar tiesiog ne apie tai dabar susirūpinusi? Ką pasako tai, kad ji pamiršta dienoraštyje analizuoti savo ir vaiko santykius?

Nenoriu pasakyti, kad Jutos pasakojime trūko kažkokių privalomų temų. Kas jau yra, tas yra. Ką radom, tą skaitom ir analizuojam. Tačiau toks įspūdis, kad temos išplaukė nevaldomos, lyg atsitiktinės. Jeigu romanas būtų rašytas sąmoningai, tai iš tos medžiagos galėjo išplaukti įdomios įžvalgos. Bijau, kad tai, kas pateko tarp viršelių, ir vėl yra pirmasis eskizas. Suvokimas ir antrojo eskizo įsivaizdavimas paliktas skaitytojui ar literatūros kritikui…

Rašant pirmuoju asmeniu ypač svarbu, kad pagrindinis veikėjas (pasakotojas) būtų charizmatiška asmenybė. Intuityviai to turbūt nori kiekvienas autorius. Apie tai užsimena ir Bončkutė-Petronienė, savo interviu pavadinusi Jutą stipria moterimi.

Kaipgi trūksta autorės žvilgsnio į savo kūrinį atsitraukus. Mat iš šalies Juta neatrodo stipri moteris. Tai susijaukusi, bėganti nuo savęs ir atsakomybės, ieškanti juslinių malonumų, slystanti paviršiukais vidutinybė. Egzistencinė turistė. Ir būtų visai nebloga pradžia, jei tai būtų suvokta. Manau, autorius privalo pats suvokti, ką piešia tam, kad galėtų formuoti piešinį toliau, o ne tik papeizalioti ir palikti skaitytojo asociatyviai vaizduotei.

Nupasakoja ar parodo?

Jei bandytume nuodugniai išpasakoti visą savo gyvenimą (Jutos atveju tai yra keturiasdešim metų), tai kažin, ar viskas sutilptų į vieną sąsiuvinį. Tačiau pasirinkus temą, medžiagos pamažėtų gerokai. Galiu tik nujausti, kokias temas ir kodėl autorė parinko Jutos dienoraščiui.

Tai tarsi apie juslingumą. Apie akimirkas, kurias norisi sustabdyti, kad galėtum vėl pasimėgauti. Tikėtumeisi, kad apie tai rašydama, autorė įjungė visus penkis pojūčius. Tačiau štai tipiška sekso scena:

Kirnio kūnas buvo greitas, švelnus ir lengvas, pasimėgavus vienaip ir kitaip, jis tvirtai prispausdavo prie mano nugaros, glamonėdavo ir švelniu sinchronišku būdu, visada taip pat, mes prieidavome tašką, kai mano moteriška esybė išsiskleisdavo neįtikimu grožiu, užpildydavo visą erdvę, o gal ir kosmosą, tarsi mylėtųsi ne vyras ir moteris, o vyriška ir moteriška dievybės, pats vyriškumas ir moteriškumas, po ko visada stodavo šventa tyla ir mes laimingi apsikabinę užmigdavom. (p. 127)

Šiame pavyzdyje galima aiškiai matyti, kas yra nupasakojimas. Pastebėkime, kiek daug tokioje trumpoje pastraipoje veiksmo pobūdį nusakančių žodžių, būdvardžių: greitas, švelnus, lengvas, vienaip ir kitaip, tvirtai, švelniu sinchronišku, taip pat, moteriška, neįtikimu, šventa, laimingi… Tačiau paties veiksmo nerasta.

Tiesa, čia ir nebandoma aprašyti scena, tai – apibendrinimas. Bet ar tai įdomu? Ką tai pasako apie šiuos veikėjus ir jų santykius? Nagi žinom mes, kad sekso metu vyras dažniausiai dominuoja, pajuntama viršunė, o paskui ilsimasi. O kas įvyko būtent šioje scenoje? Ji abstrakti ir nesužadina vaizduotės. Atrodo, aprašomas idealus meilės aktas, kokio gyvenime nebūna.

Iš bendro konteksto ryškiai išsiskirianti kita sekso scena, nupasakota per delfinų bendravimą, nustebina savo neadekvatumu. Na, apie seksą išvis nelengva rašyti gerai, net jeigu rašai konkrečiai. Sekso scenos, labiau nei kitos, išduoda nežinojimą, apie ką rašyta. Apibendrinimai leidžia neįsijausti į aprašomąją situaciją, kurti saugiai ir iš tolo žvelgiant per racionalumo prizmę, neišgyvenant.

Nieko tokio, jei būtų vienas kitas toks apibendrinimas. Bet kad tų konkrečių scenų šykščiai pabarstyta, jos trumpos. Sekant geriausiomis lietuviškosios beletristikos tradicijomis, nerašoma scenomis, o laisvai pilstoma, pasiduodama vienas kitą be didesnės tvarkos keičiančių vaizdinių, pamąstymų tėkmei.

Bončkutė-Petronienė kartais persistengia aprašyti vaizdingai. Vietom prasprūsta sviestas sviestuotas: „(…) ragavome vienas kitą kaip saldžiausią saldainį“. Arba protu sunkiai suvokiamas darinys: „Miesto dangus ir gatvės atrodė ryškios, pilnos galimybių.“ Arba dar: „Priartėjimo troškimas garavo iš manęs kaip erotinės aukso dulkės, priversdamos žmones atsisukti net gatvėje.“ Viena kita nesąmonė atima pasitikėjimą autorės kalbos klausa ir literatūriniu skoniu. Sakyčiau, jei jau imiesi rašyti apie tikrą reikalą, tai ir varyk – be pagražinimų. Ypač, jei nelabai pasitiki savo rašymu ir tuo, ar jauti kalbą.

Jei skaitytojo neįsileidžia į sceną, jei jis nespėja atsidurti ten, įsijausti į veikėjo situaciją, tai puslapiai taip ir lieka tušti, o istorija, kaip autorės, taip ir skaitytojo, neišgyventa. Dėl to ir perskaičiau labai greit. Dėl to ir klausimas: kas čia buvo?

Parodyti per veiksmą, kas ir kodėl atsitiko, tai reiškia visų pirma suvokti, kas ir kodėl atsitiko. Autorė pasirinko konstatavimą per veikėjos dienoraštį: buvo taip ir buvo todėl. Skaitytojui leidžiama pasirinkti: norit tikėkit, norit ne. Va jums nenormali moteris. Visi jūs tokie pat nenormalūs. Na ir kas? Ko mes dar nematę? Mes pageidautume turėti ką veikti. Nematydami veiksmo iš šalies, negirdėdami kitų veikėjų tiesų ir motyvų, mes neturime iš ko rinktis, kaip tik likti nuošalėje.

Jei autorė būtų sielos chirurgė, tai jos operacija atrodytų taip: atidarė kūną ir baksnoja pirštu – žiūrėkit, žiūrėkit, kaip ten viskas viduje kruvina ir baisu! Gerai, chirurgai tai mato kasdien. Tuo tarpu jų darbas yra ne tik matyti tai, kas viduje, bet atidaryti, sutvarkyti problemą ir užsiūti žaizdą. Kartais atrodo, kad psichologai yra didžiausi cinikai, nes žmones mato tik kaip kompleksų rinkinį, o…

Kur slepiasi sąžinė?

Tam, kad pasakojime atsirastų drama, vidinis veiksmas, reikia konflikto. Neblogai būtų ir išorinis, bet labiausiai susijaudindume radę vidinį. Taigi kokie Jutos vidiniai prieštaravimai?

Atrodo, kad veikėjai svarbu rasti, ką kaltinti dėl savo nenusisekusio gyvenimo. Tėvų kaltinimui skirti pirmieji trisdešimt puslapių. Visa kita – vyrams. Vienas po kito įvyksta meilės romanai, iš kurių Juta išeina tarsi nieko neišmokusi, nepasidariusi išvadų. Nors knygos pabaigoje sakoma kitaip – neva kiekvienas ryšys šio to išmokė, pakeitė, papildė – erzina veikėjos aklumas ir atkaklus klaidų kartojimas.

Sprendžiant iš santykių su vyrais aprašymų, dažnai taip ir neįvyksta žmogiškas kontaktas, o kai kuriais atvejais tai, ką veikėja (ir autorė?) vadina mylėjimusi, aš pavadinčiau pisimusi. Toks mažytis, bet svarbus skirtumas tarp atsitiktinio svetimų žmonių kontakto ir sąmoningo dviejų žmonių suartėjimo. Juta nesusirūpina, jei jos vyrai turi ir kitų moterų, ji pati sugrįžta į buvusiųjų lovas, kai tik atsiranda koks reikalas. Tai gerai, visaip būna, ko tik nebūna. Tikrai nepavadinčiau tokio elgesiu keistu, nenormaliu ar vertu ypatingo dėmesio. Įdomiausia visame tame būtų vidiniai prieštaravimai. Ar tik orgazmų ir materialinio išlaikymo trokšta moteris? Jei Jutos viduje sukirbėtų bent vienas klausimas, abejonė, pasibjaurėjimas ar pagaliau meilė, kuriai tektų kažką paaukoti…

Iš čia ir atsiranda nemalonus klausimas: ar taip žmones mato psichologai? Kas gi beliktų rašytojui, jeigu jis ignoruotų moralę, sąžinę, kuri graužia, neduoda ramybės, verčia kelti klausimus sau ir skaitytojams, verčia ieškoti atsakymų? Literatūra, suteikianti atsakymus, yra pamokomoji. Galbūt tai ir tinka psichologinės literatūros žanrui? Teikti atsakymus klientams? Mokyti, kaip gyventi? Ar turi kas teisę mokyti kitą, kaip gyventi?

Kartos problema?

Įdomus klausimas: iš kurios vietos pasakoja autorė? Kur jos ašis? Kas jos stuburas? Nenorom ir vėl ėmiau galvoti, o kuriai gi kartai pati priklauso? Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji“ karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas.

Bončkutės-Petronienės veikėja ne sykį užsimena apie Dievą, įvairius ezoterinius užsiėmimus, energijų pajautimą, valdymą, tačiau visa tai tik paviršius. Kalbėti apie tai ir iš tiesų tai išgyventi – ne vienas ir tas pats. Sakyčiau ir visą gyvenimą rašyti dienoraštį nėra tas pats, kas vieno žygio metu susirašyti atsiminimus – pseudo dienoraštį. Taip, tai gera terapija. Arba – gera pradžia. Bet ne visas darbas, anaiptol. Todėl ir neįvyksta terapija. Gi jai įvykti nebuvo pakankamai prielaidų!

Kol kas iš tos kartos atstovų vis nesulaukiu knygos, kurioje būtų brandžios savivokos ženklų. Kur jų būtų daugiau, nei vieno puslapio eseistinio išsiliejimo, kaip Sigito Parulskio romane „Trys sekundės dangaus“. Atrodo, rašati psichologė turi daug šansų sukurti kažką reikšmingo, juk jos rankose – tiek daug medžiagos. Deja, to per maža. Nieko nebus be meistriškumo, o tai sunkus ir daug laiko ir valios pastangų reikalaujantis darbas. Ar užsiims tuo Bončkutė-Petronienė rimtai?

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Gali pasirodyti, kad prirašiau vien tik kritikos, o girti šiame romane nebuvo ką? Buvo tai buvo. Kad ir nesujaukta struktūra: į turistinį žygį įterpti veikėjos dienoraštiniai pasipasakojimai, priešpaskutiniame puslapyje nutinkąs veikėjos nušvitimas… Puiki yra mintis pažvelgti į eilinės mūsų amžiaus moters gyvenimą, įsigilinti į jos psichologines traumas. Keista būtų girti autorės humoro jausmą, šmaikštumą, pastabumą detalei – tai tiesiog talento požymiai. Tačiau talentas be įdirbio (man) nieko nereiškia. Tik kelia gailestį, kad neišnaudojamas…

Kam rašyti nerimtai? Gal ir man laisvalaikiu reiktų išbandyti jėgas ne savo srityje, o pavyzdžiui psichologijoje? O ką, esu charizmatiška asmenybė, moku išklausyti ir mėgstu patarti ;)