Po „Grafomanijos“ vėliava

Su šeštuoju gimtadieniu, Grafomanija!

Šventė užklupo mane pačiame naujo romano (per)rašymo įkarštyje ir sunkoka galvoti apie kažkokį kitą rašymą, todėl tik pasidalinsiu žinia: rugsėjo viduryje kelioms savaitėms atskrisiu į Lietuvą. Planuoju surengti susitikimą su skaitytojais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir paskaitą-diskusiją apie rašymą LUNI (Laisvajame universitete) Vilniuje. Būtinai pranešiu tikslias datas ir vietą.

Ta proga dalinuosi savo straipsniu, kurį šių metų pavasarį parašiau specialiai almanachui „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ (jis ten ir publikuotas). Man regis, apžvelgiau visą Grafomanijos egzistavimo priežastį ir prasmę – tinkama tema gimtadieniui.

Po „Grafomanijos“ vėliava

Pati nelabai mėgstu žmones, kurie linkę mokyti kitus, užuot parodę ar įrodę idėjos esmę savo pavyzdžiu. Tačiau vis pavartoju liepiamąją nuosaką kaip retorikos priemonę: nes kalbu sau, mokau save, drąsinu ir raginu visų pirmiausia, nors ir viešai, – save. Daugiau nei prieš penkerius metus pasakiau sau: jei apie kurį nors dalyką nieko nežinai, bet nori sužinoti, – rašyk apie jį knygą. Jei dar nesugebi parašyti knygos – rašyk tinklaraštį.

„Grafomanija“ gimė dar tada, kai negalėjau prisistatyti rašytoja. Pradėjau nuo pavadinimo. Kai žinai pavadinimą, žinai koncepciją, tai jau turi kryptį ir jauti, apie ką kalbėsi. Negalvojau apie tai, kiek laiko ruošiuosi kalbėti, tik nujaučiau, jog tai gali užtrukti ne vienerius metus. Kam man to reikia? Noriu susikurti rašymo rutiną, paversti tekstų kūrimą savo pagrindiniu darbu. Ką noriu ir ką galiu pasakyti? Rašyti gali kiekvienas. Kam tai galėtų būti įdomu? Tiems, kurie, kaip ir aš, nori išmokti rašyti ir ieško bendraminčių.

Beieškodama tinklaraščiui pavadinimo, perskaičiau kelias knygas apie kūrybišką rašymą, internete radau nesuskaičiuojamą galybę angliškų puslapių, kuriuose žmonės dalinasi informacija apie tekstų kūrimą, remia vieni kitus, komentuoja, publikuoja savo kūrinius, bando iškilti iš beveidžių rašinėtojų jūros ir tapti asmenybėmis, autoriais. Nė vieno panašaus lietuviško puslapio neradau. Net spaudoje retai pasirodydavo rašytojų interviu ar straipsnis, kuriame būtų tiesiai šviesiai pasakojama apie rašymo procesą, būtų atveriami literatūros užkulisiai. (Vėliau radau sovietų laikais išleistų knygų su rašytojų interviu apie tai – vadinasi tradicijos būta, bet kažkuriuo metu ji nutrūko.) Neradau ir nė vieno nuolat bendraujančio su skaitytojais lietuvių autoriaus puslapio (šiuo metu tokių jau yra: Justinas Žilinskas, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Tapinas…). Aptikau Nobelio premijos laureatės Elfriedes Jelinek nuolat papildomą puslapį (nors neskaitau vokiškai, visgi pati idėja ir autorės aktyvumas mane sužavėjo). Žinoma, internetas pilnas amerikiečių autorių puslapių – turėti savo oficialų puslapį ten tiesiog privaloma. Kai kada puslapis sukuriamas specialiai vienai knygai ir jis atrodo kaip atskiras meno kūrinys – su iliustracijomis, judančiais paveikslėliais, užsklandomis, nuorodomis į atsiliepimus apie knygą, interviu su autoriumi ir panašiai.

Tikrai išskirtinis ir kone mistinis man pasirodė brazilo Paulo Coelho, kuris Facebooke šiandien turi virš septyniolikos milijonų gerbėjų, atvejis. Po trijų nesėkmingų romanų pasirodymo, jo ketvirtasis – „Alchemikas“ – patyrė sėkmę tik po penktojo romano – „Brida“ – išleidimo. Jis rašo savo blogą, kurį papildo bent tris kartus per savaitę. Coelho nevengia prie savo pavardės pridėti žodį piratas. Neigiamą atspalvį turintys žodžiai kartais daro teigiamą poveikį. Piratas Coelho savavališkai įkėlė į internetą „Alchemiko“ manuskriptą laisvam priėjimui ir už tai buvo išbartas leidėjų, tačiau įvyko atvirkštinis dalykas – vietoj to, kad nustotų pirkti popierinę versiją, nemokamai perskaitę knygą, skaitytojai ją dar labiau išpopuliarino. „Alchemiko“ parduota daugiau nei 65 milijonai vienetų. Coelho nėra mano mėgstamas autorius, tačiau jo elgesys su savo tekstais ir su savo (potencialiais ir jau esamais) skaitytojais įsiminė. Verta būti atviram, būti dosniam, dalintis tuo, kuo esi turtingas – tai būtinai sugrįš keliagubai.

Lietuvių kultūrinėje terpėje prieš pat socialinių tinklų ir tinklaraščių išpopuliarėjimą vyravo susikaustymas ir baimė sakyti tiesą. Kai kurie rašytojai kone gyveno savo mėgstamuose baruose, į kuriuos nei eilinis skaitytojas, nei pradedantysis rašytojas nebūtų drįsęs kelti kojos. Bibliotekose susitikimai su skaitytojais vykdavo (ir tebevyksta) pusbalsiu. Didesnis šurmulys ėmė kilti „Šiaurės Atėnų“ ir „Literatūros ir meno“ internetinių portalų komentaruose, kur „apsigyveno“ kelios dešimtys (bent iš balsų atrodė) trolių, užsiputojančių kiekviena proga, išdedančių į šuns dienas tiek naujokus, tiek senbuvius. Atsirado kritinių straipsnių serija, pasirašoma anonimiškai – Castor&Pollux – ir suteikusi, bent jau man, viltį, kad tarp tų anonimų yra žmonių, apie literatūrą šį bei tą išmanančių, turinčių skonį, žinančių vertę, pykstančių ir nerimstančių, tik kažkodėl negalinčių apie tai atvirai pasisakyti.

Man pasirodė, kad lietuviškai terpei itin svarbu kalbėti atviru veidu, pasirašyti savo vardu. Ką duoda anonimų pasisakymai? Tai ir nuotaikų lakmusas, bet ir didėjanti anoniminė purvo nuošliauža, po kuria jau visai nebesimato nei kultūros, nei literatūros… Pasižadėjau kalbėti tik atvirai, ne anonimiškai. Ilgainiui ėmiau suprasti Castor&Pollux anonimiškumo priežastis. Bent jau numanyti. Mat įsigijau visą jų kritinių straipsnių rinkinį ir skaitant nuosekliai ėmė ryškėti dėsningumas: galima suprasti, su kuriais autoriais šie „broliai“ draugauja ir jiems daro nuolaidas, o su kuriais nėra artimi ir todėl rėžia negailestingai… Žinoma, nieko tokio, kad jiems nesvetima visa, kas žmogiška, taigi ir šališkumas. Tačiau tai rodo, kad jie priklauso tai pačiai terpei: terpei, kuri juos išugdė ir sukėlė pasibodėjimą savimi, tačiau tebemaitina ir išlaiko juos būtent tokius, nes jie netrukdo ir nekeičia nieko, tik kalba – ir niekas už tuos žodžius neatsako. Aš norėjau net nepatekti į tokią terpę. Atsakyti už savo žodžius, būti nepriklausoma ir kalbėti be baimės. Tai nėra lengva – būti nepriklausoma nuo žmonių, su kuriais iš esmės norėtum bendrauti, dalintis žiniomis, keistis tekstais ir gauti jų kritiką. Supratau, kad teks rinktis.

Peržvelgusi Rašytojų sąjungos puslapio autorių sąrašą, pabandžiau suskaičiuoti šiuolaikinius lietuvių autorius, su kuriais tikrai norėčiau bendradarbiauti ar, na, bent jau išgerti kavos. Kiek šiame sąraše yra tų, kurių naujų knygų laukiu? Kurių knygas išvis skaitau? Paaiškėjo, kad nė vieno (gyvo). Tiesa, keletos autorių jau seniai nebuvau skaičiusi arba neskaičiusi jų romanų, tačiau susidariusi nuomonę iš interviu, ištraukų, esė, kritinių straipsnių apie juos… Arogantiška? Buvau eilinė skaitytoja, dirbanti per kelias darbovietes, amžinai neturinti laiko, godžiai skaitanti geras knygas, tačiau neturinti prabangos gadinti akių prastais bandymais kurti. Žinojau, ko noriu, įsivaizdavau, kas yra gera knyga ir nuo pat vaikystės gebėjau atrasti ir atskirti gerą nuo prastos. Tame Rašytojų sąjungos puslapyje buvo parašyta, kad ši organizacija nepriima į savo tarpą grafomanų, tačiau būtent grafomanais lietuvių autorius vadino (ir tebevadina) eiliniai skaitytojai. Nusprendžiau netapti tokia literate, nepaleisti į pasaulį dar vieno prasto lietuviško romano, nežudyti dėl to medžių. Tuomet tapo galutinai aišku, nuo ko pradėti: privalau rašyti tinklaraštį apie tai, kaip aš pati mokausi rašyti. Dalintis užsienio šaltiniuose rastomis žiniomis apie rašymo amatą. Pavadinimas gali būti ir neigiamo atspalvio, tačiau toks, kurio, sykį išgirdęs, nepamirši: grafomanija.

Ne iškart man buvo aišku, ką pasirinkau, ar tikrai pasirinkau nepriklausomybę, ar tikrai žinosiu ką rašyti. Nujaučiau, kad skaitytojų turėsiu nedaug, nes bendraminčių, apie kūrybą galvojančių visų pirma kaip apie amatą, tokią pat garbią profesiją, kaip ir bet kuri kita, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, palyginus su romantikais, nėra taip jau daug. Romantikai sako: kūryba yra tai, kas ištinka, suteikiama, gaunama, tai nušvitimas, tai dieviškoji dovana, tai mūzų bučiniai, kas tik nori, tik ne juodas, sunkus, nuobodus darbas. Ilgainiui supratau, kad romantiškumu dažniausiai dangstosi tinginiai. Man rašymas nėra nei juodas, nei sunkus, nei nuobodus. Kai darbas mylimas, jis niekuomet nėra toks baisus. Tačiau bet kurį darbą dirbant reikia rutinos ir valios pastangų. Štai ir „Grafomaniją“ rašyti ėmiau nusistačiusi paskelbti per savaitę bent keletą įrašų. Pradžioje nežinojau, apie ką rašyti, tačiau turėjau paskatą rasti apie ką rašyti. O kai pasistengi, tai, žiūrėk, ir randi.

„Ar būtinai rašant reikia prisiversti?“ – paklausė manęs vienas anoniminis komentatorius, susirūpinęs, ar „išspaustas“ tekstas bus toks pat įtraukiantis, žaismingas, kaip ir tas, kuris atėjo su įkvėpimu. Patikinau jį, kad man nereikia savęs versti – tai netinkamas žodis ir negeras veiksmas. Reikia veikti valingai, bet ne per prievartą. Veikti valingai padeda rutina, kai tiesiog įpranti rašyti kas dieną, kai rašymas tampa toks pat natūralus dienos veiksmas, kaip dantų valymas, valgymas, ėjimas pasivaikščioti su šuniuku. Dar geriau, jei rašymas tampa toks pats būtinas, kaip bendravimas su kitu žmogumi ar net kvėpavimas. Profesionalai žino: jei kurią dieną neparašei bent eilutės, jei patingėjai, nustūmei, leidai sau nedirbti, tai sąžinė neduos ramybės ir ims graužti. Rašymas – tai ne tik pirmojo eskizo kūrimas tarsi iš nieko, nuo tuščio lapo, puslapis po puslapio, nuo pirmo iki paskutinio žodžio, ir kaip jau išėjo, taip. Rašytojai kuria pirmąjį eskizą, vėliau ne kartą perrašinėja, stalčiuje turi pasidėję eskizų, kuriuos reikia pabaigti. Būna dienų, kai rašymo kvota išpildoma ilgo laiško draugei forma, inteviu, straipsnio, esė forma, o kartais pakanka ir vieno eilėraščio, kad pasijustum ne veltui gyvenąs… O jei visai juoda diena, gali atsiversti knygą su rašymo pratimais ir pažaisti: dėlioti žodžių asociacijas, kurti eiles tarp kitų poetų eilučių („šešėlinė poezija“), karpyti, maišyti ir klijuoti tekstą („koliažas“), aprašyti seksą maisto terminais, papasakoti savo dienos įvykius minutės tikslumu, užrašinėti nugirstus dialogus arba kurti išgalvotus – tarp žmonių, kurie gyvenime niekaip negalėjo susitikti, perrašinėti savo tekstų ištraukas, pakeičiant pasakotojo perspektyvą, laiką, vietą ir t.t. Gali ką nors veikti, o ne kentėti savo kūrybinį štilį. Kai įkvėpimas (kitaip tariant, darbinga nuotaika) sugrįš, būsi pasistūmėjęs ir prasilavinęs.

Apie visa tai ir pasakoju „Grafomanijoje“ jau daugiau nei penketą metų. Augau ir mokiausi drauge su tinklaraščiu. Rašiau dažnai, dariau pertraukas, rašiau retai. Kai kada išungdavau galimybę komentuoti, kai kada vėl įjungdavau. Šiuo metu skaitliukas rodo virš aštuonių šimtų komentarų (maždaug pusė jų, žinoma, mano pačios atsakymai). Kai kuriuos žmones pažįstu, kai kurių ne, su kai kuriais per komentarus susipažinau. Buvo tokių, kurių iškart paprašiau susilaikyti nuo komentavimo, nes tonas buvo labai panašus į tų trolių iš litmenio ir šatėnų. Mano erdvė – mano taisyklės. Buvo tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė nusiteikę draugiškai, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad yra pasiryžę komentuoti ne straipsnio turinį, o kokybę. Paprašiau diskutuoti apie reikalą, o ne apie mane, autorę, nes pamokymų neprašiau. Kai kitam komentatoriui atvirai pareiškiau, kad jo pasisakymas yra įžeidus, man atsakė fantastišku patarimu: „Mokykimės neįsižeisti!“ Taigi, kaip suprantu, auka pati užsigavo, todėl tai jos problema… Per metus gaunu maždaug penkis laiškus iš žmonių, kurie prašo pakomentuoti jų kūrinius. Visuomet yra rizika, kad vienas iš jų ne tik nepadėkos už tai, kad pasakiau savo nuomonę, bet ir pabandys įžeisti, tačiau visgi sulaukiu daugiau padėkų, negu keiksmų. Kartais nemalonius atvejus prisimenu ir klausiu savęs: ar teisingai pasielgiau? Ar nėra taip, kad pati griežtai komentuodama kitų kūrinius pati negaliu pakelti kritikos? Žinoma, net ir gražiausiu tonu parašyta kritika nėra malonus dalykas, tačiau dvigubai nemalonu ją gauti iš anonimų erdvėje, kur norisi jaustis saugiam ir leisti sau daryti klaidas.

Būtent tinklaraštis yra tinkamiausia vieta daryti klaidas, laisvai ir nepriklausomai pasisakyti, neabejoti per daug, spausti mygtuką „publikuoti“ ir atleisti sau už tai, kad paspaudei. Išmokau tokią pamoką: niekada netaisyk senų įrašų kalbos, stiliaus klaidų. Kaip yra, taip ir palik. Nes jeigu žvalgysiesi atgal, tai neturėsi laiko rašyti naujų dalykų, strigsi praeityje ir kentėsi dėl savo klaidų. Taip pat nebijok skelbti įrašų, kuriuos parašei tą pačią dieną. Žinoma, galėtum palikti iki rytdienos, paskui perskaitysi, apmąstysi, pataisysi, paliksi dar iki rytdienos ir taip toliau. Skelbk šiandien ir eik prie kitos temos. Tai toks spartusis mokymasis. Mano įrašai prasidėjo nuo kelių šimtų žodžių gan sunkiai skaitomu, tokiu rupiu stiliumi. Po trejų metų ėmiau rašyti straipsnius po tris tūkstančius žodžių ir gan sudėtingomis temomis. Kas būtų, jei būčiau taisiusi klaidas kiekviename įraše? Tebetaisyčiau ir šiandien. Ir kažin, ar būčiau išleidusi dvi prozos knygas, o trečią kurti įpusėjusi.

Kadangi keičiasi mano pačios uždaviniai gyvenime, keičiuosi aš pati, keičiasi ir „Grafomanijos“ įrašų dažnumas, ilgis, temos. Pradžioje rašiau daugiau ištraukų, straipsnių ir knygų santraukų, daugiau įspūdžių iš gyvenimo svetur. Neslėpsiu, tai dariau tam, kad pritraukčiau daugiau skaitytojų, ištroškusių „egzotikos“ – juk didelė minia greičiau praneš apie mane potencialiems bendraminčiams. Kai dar neturi kompetencijos kalbėti apie dalykus, kurių mokaisi, verta cituoti kitus. Vėliau išmintinga nustoti cituoti kitus, apibendrinti savo autentišką patirtį ir dėlioti savo mintis – tapti cituojamu. Vieną dieną giliai įkvėpiau ir ėmiausi kelis mėnesiu trukusio plano: perskaityti ir pakomentuoti po vieną lietuvių autoriaus knygą per mėnesį. Tai buvo devynios knygos ir devyni straipsniai. Aštrūs straipsniai. Juos skelbti nebuvo malonu ir nesijutau itin saugiai, įtariau, kad pasirašydama savo vardu užsitrauksiu nemalonę. Absurdiška yra bijoti žmonių, kurių nesutikai ir nepažįsti, tačiau čia ir išaiškėja lietuviškos terpės susikaustymo priežastys, bent jau viena iš priežasčių. Vieni žmonės nori visiems būti geri (nors tai neįmanoma), kiti turi per daug pažįstamų ir giminių, kad kalbėtų apie juos tiesiai šviesiai, dar kitiems tiesiog nesvarbu, kad niekas nekalba atvirai, jie nuo pat jaunystės išmokę gyventi dvigubai – su kuo nors pasikalba apie tai, „kaip viskas iš tikrųjų“, o viešai užsideda kaukę ir „viskas gerai“. Arba štai „mėgiamiausias“ mano posakis: kaip Lietuvai – neblogai. Gal kažkam ir neblogai, bet tik ne man. Aš nesimaivau, nevaidinu ir nesikeliu į aukštumas. Rašyti gerai galima išmokti, nors talento, apie kurį niekas konkrečiai negali paaiškinti, nepasidovanosi. Viena iš mano versijų apie talentą: tai gebėjimas dirbti tam tikrą darbą puikiai, to per daug nesimokant. Apie talentą sunku pasakyti, kur jis yra, bet daug lengviau pastebėti, kur jo nėra. O galbūt talentas – tai pats žmogus, jo charakteris, asmenybė? Ar norėtume skaityti puikiai įvaldžiusio rašymo techniką idioto ir beširdžio knygą? Mano užduotis nėra atskirti idiotus nuo intelektualų, aš tik dalinuosi informacija, kuri lietuvių kalba vis dar yra sunkiai prieinama (išleista tik viena – Laimos Vincės – knyga apie kūrybišką rašymą lietuvių kalba, be to, ji skirta mokykloms). Kaip sakė viena baleto meistrė: dėstytojo pareiga yra perduoti amato techniką, o ar jie talentingi ir ar tai yra jų duona – ne man spręsti ir aš jiems savo nuomonės niekuomet neperšu. Kaip gali žmogui pasakyti, kad tai yra jo profesija ar kad jis jai „neskirtas“? Tai yra svarbus pasirinkimas, nulemiantis visą tolesnį gyvenimą, jį gali padaryti tik pats žmogus, o ne joks mokytojas.

Pasakymą „rašyti gali kiekvienas“ suprasti reiktų dar plačiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rašyti tikrai gali išmokti kiekvienas. Ir rašymo mums reikia įvairiausiose terpėse: reklamos tekstų kūryba, žurnalistika, knygos apie istoriją, filosofiją, psichologiją, keliones, šeimos atsiminimai, žymių žmonių biografijos, vieši politikų pasisakymai, mokslo darbai, kino scenarijai ir t.t. Sklandus minčių dėstymas ant popieriaus padeda sklandžiai išsisakyti ir balsu. Užsiminus apie kūrybišką rašymą kažkodėl visiems pirmiausia į galvą ateina mintis apie romanų kūrimą, bet juk tai tik viena sritis – siaura ir sudėtinga. Rašyti gali kiekvienas. Kurti – ne kiekvienas. Tačiau neįmanoma kurti nemokant rašyti gerai. Tai būtų tas pats, kas paleisti į sceną šokti „Spragtuko“ baletą žmogų, kuris pirmąkart gyvenime apsiavė puantus…

Pradėjusi sunkiai ir baikščiai, „Grafomanija“ įsilingavo ir tapo stabilia mano pasisakymų platforma. Kaip dažnai mane aplanko laikotarpiai, kai visai nenoriu bendrauti su skaitytojais… O rašymas ir tekstų skelbimas – tai visuomet bendravimas, net jeigu niekas nekomentuoja, tas kitų skaitymas, apsilankymų skaičių fiksuojantis skaitliukas veikia nuotaiką. Stengiuosi negalvoti apie tai, kad tarp skaitytojų yra tokių, kurie ne tik nesutinka su mano nuomone, bet kuriems aš kaip žmogus visiškai nepatinku, mano mintys jiems atrodo kvailos, jie man jaučia neigiamas emocijas. Stengiuosi rašyti sau, kalbėti sau, būti reikalinga sau. Tik tuomet galiu būti drąsi ir atvira. Pastarųjų metų „Grafomanijos“ įrašai tapo labai asmeniški, juose galite rasti tai, ką aš skaitau, apie ką mąstau, ką atrandu aplinkoje ir knygose, visai sumažėjo praktinių rašymo patarimų, nes pati apie juos vis mažiau prisimenu: jie jau susigulėjo mano galvoje, tai taip elementaru, kad rašydama apie juos negalvoju. Tai kitas lygis ir aš laukiu dar vieno lygio: kai vėl sugrįšiu prie amato, technikos ir sugebėsiu savo žinias ir patirtį apibendrinti knygoje. Nenorėčiau, kad ji būtų eilinė „know–how“, todėl manau, kad turiu pajusti pasitikėjimą, rasti idėją, pavadinimą, ir tik tuomet sėsti prie jos. Gal dar po vieno dviejų romanų?

Beje, kaip ir tikėtasi, „išsišokimai“ ir tiesos sakymai „Grafomanijoje“ padarė tam tikrą poveikį mano kūrybos priėmimui filologų terpėje. Baimės buvo pagrįstos: sakysi tiesą, gausi per nagus. Bet aš žinojau, kuo rizikuoju, ir mane traukia rizikuoti drąsiau. Pagaliau ką tokio baisaus galiu patirti? Ignoravimą, tylą. Sustabdyti manęs niekas kitas, kaip aš pati, negali. Bet aš žinau, koks svarbus mene yra atkaklumas. Atkaklumas, kuriam kritikų pripažinimas nesvarbus, nesusijęs tiesiogiai, nebūtinas. Jei pripažinimo nėra – tuo geriau, nes jis ir netrukdo dirbti laisvai. Svarbiau, negu terpės palankumas, yra ryšys su skaitytojais. O skaitytojai mano knygas, kaip ir tinklaraštį, priima išskėstomis rankomis. Patyrusi nemalonių nuotykių su leidėjais, savo romaną „Katė, kurios reikėjo“ išleidau su vyro pagalba – įsteigėme nuosavą leidyklą „Jovaro tiltai“. Nedarome įžūlios reklamos ir nesitikime masių populiarumo, bet orientuojamės į išrankų, išpuoselėto literatūrinio skonio skaitytoją, kadangi visų pirma patys mokomės ir patys siekiame tokiais būti. Sėkmės nereikia tikėtis, laukti, jos neprisišauksi. Tereikia judėti: dirbant, klystant, bet nenustojant eiti pasirinkta kryptimi.

Skaitytojai, o ir kritikai, ne visuomet supranta ir pateisina rašytojo norą drąsiai klysti, nesupranta, koks jis yra būtinas kūryboje. Ar visuomet žinau, ką noriu pasakyti? Jei ir nežinau, tai nujaučiu. Apie ką šiandien kalba „Grafomanija“, ar ji vis dar aktuali? Žinau tik, kad ji unikali, vienintelė tokia, nes atspindi nepakartojamą mano kelionę į literatūrą. Vis paieškau tinklaraščių, entuziastų, kurie darytų maždaug tą patį, ką ir aš: evoliucionuotų iš akylo skaitytojo į profesionalų rašytoją, dalintųsi žiniomis apie rašymo amatą, augintų aplink save skaitytojų auditoriją… Man regis, niša vis dar plačiai atvira, ir kantriai laukiu naujų vardų, naujų balsų.

 

Apie funkcinius stilius, nesikeikiant

Dalis pradedančiųjų rašytojų nesusimąsto apie kalbos funkcinius stilius. Nieko tokio, nebūtina apie tai mąstyti, jei jauti kalbą, turi gerą klausą, kalbos pojūtį, kitaip sakant. Tačiau į mano rankas vis patenka tekstų, kurie yra gremėzdiškas dalykinio stiliaus ir visokio kitokio „anti stiliaus“ kokteilis. Paprastai tokiems rašytojams nusiunčiu keletą nuorodų (pvz. į šį Wikipedia straipsnį).

Kadangi niekada nesakau, kad neįmanoma išmokti rašyti, nesakysiu ir kad neįmanoma imti girdėti kalbą, skirti funkcinius stilius ir rasti savo nepakartojamą, autorinį stilių. Žinoma, tai užtruks ilgai, gal net visą gyvenimą. Žinoma, tai nelengva. Bet pradėkim nuo pradžių. Kartais pokytis įvyksta jau vien dėl to, kad atkreipiame į problemą dėmesį.

Funkciniai stiliai – skirtingi rašytiniai minčių reiškimo būdai. Stiliai skiriasi todėl, kad tekstai rašomi skirtingų autorių, skirtingomis aplinkybėmis ir turi skirtingą paskirtį – jais bandoma paveikti skirtingą adresatą.

Pažiūrėkim į va tokį brėžinį:

Siūlyčiau perskaityti vieno mokytojo svetainėje gražiai sudėtus straipsnelius apie stilistiką: nuoroda. Kadangi tas mokytojas viską surašė dalykiniu stiliumi, o aš rašau savo unikaliuoju (kuriame yra visko o visko, bet jis, tikiuosi, lengviau suprantamas), tai čia kai ką pakomentuosiu.

Kasdieninis stilius

„Meninis stilius yra aukščiausia sąmoningos kalbinės atrankos pakopa, o buitinio stiliaus išraiška eina iš buitinės šnekos spontaniškumo – ji iš anksto neparengta,“ – sako mokytojas.

Kad ir kaip norisi iškart lakštingala čiulbėti, naudinga prisiminti faktą, jog kalbėti išmokome ne knygutes skaitydami (nors gal yra ir tokių išimčių), o girdėdami suaugusiųjų pokalbius ir mėgdžiodami jų tariamus garsus, žodžius, sakinius, pamažu suvokdami ir prasmę. Toji mūsų išmokta kalba tikrai ne literatūrinė, o buitinė. Vadinasi, pilna svetimybių, šiukšliukų, pasikartojimų, mikčiojimų ir nusišnekėjimų. Retas kuris iš mūsų užaugo šeimoje, kur kalbama nuoseklia, taisyklinga kalba, kur mintys eina kaip iš pypkės – nors sėsk ir užrašyk!

Taisyklingai, „gražiai“ kalbėti mus moko pirmiausia svečių akivaizdoje, o paskui vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Tačiau intymioje aplinkoje liežuvis atsipalaiduoja – juk sunkiai pakęstume tokį pašnekovą, kuris ne tik pats nepriekaištinga bendrine kalba šneka, bet dar ir mus pataiso. Pamenu, esu girdėjusi vienos kalbininkės pranešimą su filologija nesusijusioje konferencijoje – net šitaip klausant darėsi nejauku.

Nežinau, ar visi tie mokytojai suvokia buitinės kalbos naudą rašytojo amate. Bet tik pamąstykime: jei girdime gyvą „gatvės“ kalbą, jei gebame ja kalbėti, t.y. puikiai prisitaikome prie aplinkinių, jei vertiname kalbos melodiką, žaismingumą, jei skiriame dialektus, atpažįstame niuansus, kurie išduoda šnekančiojo kilmę, socialinį statusą, potekstę, psichinę būseną, jei gebame visa tai užrašyti, atkartoti, stilizuoti, tai turbūt mus galima pavadinti dialogų rašymo meistrais.

Visų pirma, buitinė kalba literatūroje randama tiesioginėje kalboje – dialoguose. Jų gyvumas priklauso nuo to, kaip kalbame buityje, kaip girdime kitus kalbant buityje. Geras dialogas dažniausiai yra ne tas, kuris tiesiogiai transkribuotas iš nugirsto ar įrašyto pokalbio, o tas, kuris ir rašytinėje formoje sukuria gyvo pokalbio įspūdį. Kaip tai padaryti? Bandant – klystant ir ieškant toliau.

Visų antra, ieškant savo nepakartojamo autorinio stiliaus nederėtų atsisakyti kalbos pradžios, šaknų, kuriose galima rasti daug savitumo. Tai daryti – treniruotis, ieškoti – patogiausia „laisvuoju stiliumi“ rašant dienoraštį. Rašyti taip, kaip kalbi, ir nekritikuoti savęs. Jei šis stilius persismelks į grožinius tekstus, galbūt literatūros kritikai ir nepuls vertinti „primityvaus“, tiesmuko, nenudailinto ir neornamentuoto kalbos stiliaus, tačiau jei tai autentiškas, organiškai iš autoriaus charakterio ir aplinkos kylantis stilius, sunku atsispirti jo žavesiui.

Dalykinis stilius

„Čia paprastai tenkinamės apstabarėjusiomis formulėmis, darančiomis kalba visiškai schemišką, šablonišką. Tačiau šablonai ir štampai tarnybiniuose raštuose vaidina teigiamą vaidmenį – padeda greičiau suvokti sakinio turinį,“ – teigia mokytojas.

Prisipažinsiu, teko man gyvenime padirbėti sekretore-referente, o tai reiškia, kad bent kartą per mėnesį dalyvaudavau visą darbo dieną trunkančiame posėdyje, kur tuzinas profesorių aptardavo švietimo ir mokslo politiką, o aš turėjau viską protokoluoti. Ne visuomet pasisakymuose girdėdavau švarų dalykinį stilių, tačiau protokoluose buitinės kalbos įterpiniai neatrodytų organiškai, greičiau komiškai, todėl jų nekonspektuodavau.

Bet sykį nesusilaikiau ir leidau sau užrašyti tai, ką išgirdau. Tai buvo maždaug toks sakinys: „Už šitos formulės kyšo kažkieno ausys – ir mes puikiai žinome, kolegos, kieno tai ausys“… Mano šefas įvertino tai, juokėsi.

Kartais labai naudinga įsivaizduoti, kaip tam tikroje aplinkoje, priešais tam tikrą auditoriją, skambėtų toks ar anoks sakinys. Už formulės kyšančios ausys – labai vaikiškas vaizdinys, o auditorijoje – garbūs mokslininkai. Tačiau lygiai taip pat komiškai ar absurdiškai skambėtų tarptautiniai žodžiai ir sumedėję gremėzdiški išsireiškimai vaikams skirtame tekste. Tai nereiškia, kad jie negali atsirasti grožiniame kūrinyje. Bet geriau, kad jie liktų neišbraukti sąmoningai, siekiant tam tikro poveikio.

Vienas iš ryškiausių dalykinės kalbos bruožų: neveikiamoji rūšis ir beasmeniai sakiniai. Šitą dalyką randu paminėtą daugelyje angliškų knygų apie rašymą. Yra toks terminas: pasyvūs sakiniai ir aktyvūs sakiniai. Dalykinei kalbai būdingi pasyvūs sakiniai: „Atstumas buvo įveiktas per trisdešimt minučių – taip buvo pranešta iš komentatoriaus tribūnos.“ Grožiniame kūrinyje veiksmą užsuka ir vaizduotę sužadina aktyvūs sakiniai: „Jis nubėgo atstumą per trisdešimt minučių – taip iš tribūnos pranešė komentatorius.“

Mokslinis stilius

„Daugelis teiginių, sakytų apie oficialųjį dalykinį stilių, tinka ir moksliniam,“ – sako mokytojas, ir mes juo patikėkim. Dar jis sako: „Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas.“ (cituoju iš čia)

Vadinasi, iš mokslinio stiliaus daug ko galima pasimokyti: nuoseklumo, rišlumo, glaustumo… Tik išvertę pasyviuosius sakinius į aktyviuosius, remdamiesi veiksmažodžių ir daiktavardžių kuriamu veiksmingumu ir vaizdingumu, sukursime tikrą grožį, sukelsime emociją.

Publicistinis ir eseistinis stilius

„Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais,“ – sako mokytojas. Čia pavadinime pridėjau ir žodį „eseistinis“, nes šis tarpinis tarp grožinės ir negrožinės literatūros žanras turi daug publicistikos bruožų, o kai kada publicistika taip ryškiai pažymėta autoriaus savitumo, ką pvz. galima rasti Leonido Donskio straipsniuose, kad jau nebeaišku, ar tai ne grožinis kūrinys. Man įstrigo ritmingas, laipsniavimų kupinas Donskio „klyksmas“, kurį kadaise radau delfi.lt:

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Mūsų globalinėje popkultūroje seniai mėgdžioja paauglius. Jie nori būti jauni. Jie nori jaunų kūnų, sėkmės, dėmesio, krizių, aštrių pojūčių ir išgyvenimų. Jie nebenori ramybės ir orumo. (…)

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Politika – tai saldus senių kerštas jaunystei, sykiu nuožmaus galios ir sekso mūšio laukas. O nūdienos politika – tai dar ir pramogų civilizacijos atstumtųjų kerštas jos herojams. Seniai imituoja jaunimą – jie dainuoja, šoka ir mirksi akimis. Jie rodo pirštus. O jaunimas imituoja senius. (…)

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Kompiuteris – tai naujoji mūsų knyga, liga, priklausomybė, laiko skaičiavimo būdas, naujasis smėlio laikrodis ir jame nuolat byrantis smėlis su kaukole šalia it vanitatum vanitas tema XVII amžiaus olandų paveiksluose, dienoraštis, sykiu draugė ir meilužė. Internetas – tai seksas, kūryba, draugystė, išpažintis, svajonė, aistra, sykiu ir negalėjimas atsiplėšti. Melas, kad visi protingieji myli žmones ir knygas – melas, nes didžioji dauguma jų gali kuo puikiausiai apsieiti ir be žmonių, ir be knygų. Be interneto – ne, kad ir ką jie kalbėtų.

Lietuviška publicistika ir eseistika labai skiriasi nuo pvz. britų, amerikiečių ar australų to paties žanro tekstų. Lietuviai, kaip man atrodo, dažnai rašo painiai, neorganišku stiliumi, tarsi nejausdami, kas jie tokie, kur rašo ir kokia auditorija tai skaitys. Dažnas žurnalistas akivaizdžiai laiko save (neišsipildžiusiu) poeta, bet spaudoje tai atrodo neadekvačiai. Štai stilių mišinys viename straipsnyje (lrytas, “E.Vareikis pernakvojo terminale ir išskrido į Amžinąjį miestą“) – toks jausmas, kad žurnalistas rašo satyrą apie pagarbos nevertą žmogystą:

Problemų dėl alkoholio turintis Seimo narys Egidijus Vareikis, reikia tikėtis, jau Romoje. Jis galbūt diskutuoja katalikų renginyje, į kurį ketvirtadienį išsirengė girtas kaip pėdas. Ketvirtadienį iki pietų kaip zombis sukęs ratus Vilniaus oro uosto laukiamajame Seimo narys vargais negalais policininkų buvo išprašytas ir įsodintas į taksi. Bet daugiau kaip po valandos velnio lašų padauginęs katalikas politikas grįžo į oro uostą, vakare perėjo apsaugos zoną ir penktadienį anksti ryte pakilo į orą.

Meninis arba autorinis stilius

Lietuvių literatūros terminas „grožinė literatūra“ (ko gera, išvesta iš žodžio „beletristika“, o šis kilęs iš prancūzų: „belles-lettres“ – gražios raidės) yra iškalbingas ir drauge klaidinantis – neva romano kalba būtinai turi būti graži. Bet kas tas grožis? Koks jo apibrėžimas? Kas vienam gražu, kitam gal ir ne. Man patinka kitas išsireiškimas: autorinė literatūra. Suprantama, visi rašytojai ieško savo autorinio stiliaus. Arba net neieško, o rašo taip, kaip jiems išeina – ir jiems išeina. Esmė ta, kad autorinis stilius irgi gali turėti dalykiško ar buitinio stiliaus bruožų – kad tik būtų organiškas, gyvas, vaizdingas, skambus.

„Žodis grožiniame kūrinyje turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas – rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis,“ – sako mokytojas. Taigi tikslas pateisina priemones – literatūroje tai jau tikrai!

„Išraiškos priemonių rašytojai ima iš visos lietuvių kalbos, iš įvairių stilių. Tačiau grožinėje literatūroje visiškai pakinta funkcinis jų vaidmuo. Imkime tokią priemonę kaip mokslo veikalų, įstaigų raštų terminai,– jie grožiniame kūrinyje atlieka ne vien komunikacinę, informacinę, o jau ir tipizavimo ar individualizavimo funkciją: dažnai perprasminami, metaforinami, „nuterminami“.“ Grožinės literatūros paskirtis (funkcija) – būti gražiai ir ne tik – perteikti grožį, perteikti emociją, sužadinti vaizduotę, perteikti idėją, koncepciją ar sukelti klausimų, sužadinti mintį.

„Individualusis stilius nekodifikuojamas. Galima pabandyti nustatyti ir aprašyti jo normas, galima jį pamėgdžioti, bet jo kodifikuoti negalima,“ – sako mokytojas. Kad ir ką bereikštų tas žodis „kodifikuoti“, mintis maždaug aiški: individualaus stiliaus griežtai į formulę neįstatysi – iš jos vis tiek kyšos autoriaus ausys.

Bet reiktų nepulti į kitą kraštutinumą – perdėm pasitikėti savo stiliaus buvimu. Naudinga būti savikritiškam, neįsivaizduoti, kad stilius jau iškart toks jau ir susiklostęs, subrendęs, unikalus, tik niekas to nemato ar tyčia apsimeta, kad nemato. Yra toks vienas pradedantiesiems būdingas stilius, kuris gali būti pavadintas vienu žodžiu: grafomanija.

Keista, bet grafomaniją labai lengva atskirti nuo autorinio stiliaus – vien metus žvilgsnį į pirmuosius sakinius darosi aišku. Tačiau pačiam grafomanui tai sunkiai matoma, deja. Žinot, jeigu nesate įsitikinę, ar turite klausą kalbai ir atpažįstate funkcinius stilius, duokite savo tekstus paskaityti kam nors, kas skaito tik gerus vertimus ir nemėgsta arba nemoka meluoti.

 

Laisvo laiko turėtojams

Atsakysiu į vieną Grafomanijos skaitytojo klausimą straipsneliu. Štai tas klausimas:

…jūs daug rašote apie tai, kaip įveikti tuščio lapo baimę, jog rašymui reikia disciplinos, apie eskizų perrašinėjimo svarbą ir t.t., bet štai man iškilo vienas su kūryba susijęs klausimas, kurio lyg ir nepalietėte, nebent kažką praleidau. Kaip tvarkytis su laisvo laiko turėjimu, kai visą dieną tenka planuoti pačiam? Kaip jums pavyksta jo nešvaistyti, teisinantis, jog nereikia anksti keltis, galima pažiūrėti kokį kvailą filmą, o tada jau rašyti (tokiais atvejais, kaip žinia, dažniausiai metas dirbti taip ir neateina – „juk dar daug laiko”). Būtų labai naudinga sužinoti, kaip planuoti dienotvarkę.

Man atrodo, kad visas mano tinklaraštis yra apie tai, tik niekada nesu pavadinusi laiko „laisvu“. Tikrai įdomu, iš kur jūs turite laisvo laiko? Nuo ko jis laisvas? Kas jį daro laisvu?

Neseniai ėmiau rimtai svarstyti apie tokį eksperimentą: nieko neveikti pusę dienos. Tik pusę. Darbo dienos. T.y. ne daugiau keturių valandų. Galima būtų atsisėsti ant kėdės arba ant pagalvėlės meditacijai ir nieko neveikti. Neskaityti, nežiūrėti televizoriaus, neklausyti muzikos. Jeigu įmanoma, negalvoti. Žinoma, išjungti mobilųjį telefoną. Nežinau, kaip dėl maisto ir gėrimo. Žinoma, negerčiau alkoholio, tačiau gal reiktų pasidėti šalia bent stiklinę vandens. Ir į tualetą nueičiau, jeigu prispaustų reikalas. Bet daugiau – nieko. Po pirmojo eksperimento nuspręsčiau, ar galima ilginti laiką ir nieko neveikti aštuonias valandas. (Ir kur dėti katiną, kuris vis tiek veršis bendrauti?)

Šitokį laiką jau galėčiau pavadinti laisvu laiku. Laisvu nuo visko. Bet būti šitaip laisvam nėra lengva… Kodėl? Skaičiau vieną straipsnį, kur buvo siūloma pabandyti nieko neveikti, nesikelti iš lovos ir pažiūrėti, kas bus. Tiksliai nepamenu, kokie ten hormonai išsiskiria mums prabudus, bet faktas – jeigu esame sąlyginai sveiki, mes norime keltis iš lovos ir kažką veikti. Mums to reikia. Tai mūsų instinktas, taip mes gyvename.

Dabar kas per situacija, jei prabudus nesinori dirbti, rašyti? Reikalas tas, kad nerašome dėl tam tikrų priežasčių. Svarbu atrasti, kokios gi mano nerašymo priežastys, o tada jau su jomis tvarkytis.

Galbūt bijome tuščio lapo, t.y. bijome, kad parašysime ne taip gerai, kaip norėtųsi. Vadinasi esame prisirišę prie rezultato, todėl niekaip neužsiveda procesas. Bijome daryti klaidas. Kodėl taip yra? Tai ilga istorija, bet bijoti mus paprastai moko nuo pat vaikystės. O kurti bijant yra labai sunku. (Apie tai rašiau čia: Nes vaikai nebijo klysti)

Galbūt bandome iškart praryti visą dramblį (apie tai rašiau čia: Kas trukdo pradėti rašyti). Jei įsivaizduotume, kad štai dabar, šiandien pat, turime sėsti ir parašyti visą trijų šimtų puslapių knygą, tai abejotina, ar pavyktų parašyti tris sakinius. Kasdienė rutina gerai veikia todėl, kad apstu mažų darbelių, kurie taip pat vadinami rašymu: dienoraščio pildymas, pratimų rašymas, eskizavimas, žmonių (būsimų personažų) portretavimas, tinklaraščių pildymas, straipsnių rašymas, korespondencija su draugais ir kolegomis… Kartais gaunu laiškus iš žmonių, kurie turbūt vadintų save „rašančiais“, tačiau jų tekstuose apstu gramatikos ir skyrybos klaidų, o kartais net parašyta be lietuviškų raštmenų… Laiškų rašymas yra rašymas. Netvarkingas laiškas rodo ne tik nepagarbą adresatui, bet ir nepagarbą savo kalbai – o kalba yra rašytojo instrumentas! Ką čia ir bekalbėt apie būsimus rezultatus, dirbant tokiu instrumentu. Gerai sako kalbininkai: švari kalba – švari galva… (Ne tuščia, o švari, mąstanti.)

Galbūt mes paprasčiausiai tingime. Mums trūksta vidinės disciplinos, kitaip tariant, tvarkos ir valios tvarkytis pačiam. Esame pratę, kad mus vis kas nors stumteltų, palieptų mums dirbti, pamokytų, ką po ko daryti, kad kitas būtų atsakingas už mūsų darbą ir rezultatą – už mūsų gyvenimą netgi. Daugeliui žmonių patogu jausti, kad kažkas kitas yra nuolat kaltas dėl visų sėkmių ir nesėkmių. Nusprendęs dirbti pats sau, „dirbti rašytoju“, tampi pats sau bosas, todėl tik tu pats esi atsakingas už proceso sklandumą ir rezultatą. Kiekvienas rašytojas su tuo tvarkosi savaip. (Apie rašytojų rutiną rašiau čia: Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai.) Akivaizdu, kad kuo griežtesnis bosas esi pats sau, tuo geresni rezultatai. Čia norėčiau pastebėti, kad tingulio turi visi, tik ne visi tą tingulį savyje atpažįsta, pripažįsta ir aptramdo. O tramdyti jį reikia nuolat! Kaip sakė Thomas Edisonas, ko tik nepadarysi žmogus, kad išvengtum protinio darbo…

Galbūt trūksta ne tvarkos, o nėra poreikio kurti. Vienas dalykas yra norėti kurti, o visai kitas – jausti poreikį kurti. Kitaip tariant, aš ne tik noriu rašyti, bet man reikia rašyti. Norai dažnai paslepia tikruosius poreikius, nes norai gali būti labai ekstravertiški (susiję su išorinio pasaulio madomis) ir juos diktuoja mūsų ego. Ką reiškia „noriu būti rašytoju“? Arba „noriu rašyti“? Kodėl norisi rašyti? Kodėl norisi „gyventi rašytojo gyvenimą“? Todėl, kad įsivaizduoji jį, prisiskaitęs knygų ir prisižiūrėjęs filmų? Nežinau, koks sveiko proto žmogus gali norėti išgyventi panašų likimą, kaip tie šimtai ar tūkstančiai rašytojų, kurie už savo kūrinius sėdo į kalėjimą ar buvo ištremti, kuriuos dėl jų raštų atstūmė visuomenė, kurie arba balansavo ant savižudybės ribos, arba ir nusižudė… Jie rašė todėl, kad jiems to reikėjo. Jie negalėjo nerašyti. Rašydami jie bandė kabintis už gyvenimo. Todėl pravartu klausti savęs: ar man reikia rašyti? Ar man tikrai dega? (Iš čia ir tas pasakymas: nerašyk, jei gali. Ir sveikinu, jei gali!)

Dėl „kvailų filmų“ žiūrėjimo tai ką gi… Nežinau, ar teisingai įsivaizduoju, ką vadinate kvailais filmais, tačiau jeigu kalbate apie holivudinį popsą, tai aš jį kartais žiūriu vakarais. Tokių filmų siužetai tokie schematiški, kad galva nuo to pailsi. Be to, kuo daugiau kartų žiūriu tą patį filmą, tuo geriau išmokstu siužetą „skaityti“. Aišku, būna prastai padarytų filmų. Bet net ir tokius žiūrėti gali būti naudinga, jei žiūrėdamas analizuoji klaidas. Žinoma, tai labai vargina, bet niekaip nepavadinčiau to laiko švaistymu! Nesvarbu, ką žiūrite. Svarbu, ką žiūrėdami matote. Ar žiūrėdami dirbate.

Kūrybos procesas manyje vyksta net ir tuomet, kai nerašau. Kur ten – net tuomet, kai miegu, vyksta kūrybos procesas! Intensyvaus rašymo tarpsniais būtinai prigulu dienos metu bent penkiolikai minučių. Toks smegenų perkrovimas gali suteikti puikių vaizdinių, idėjų ar parodyti problemos sprendimą. Sapnai yra puiki medžiaga kūrybai…

Kūrybai reikia surinkti tiek daug medžiagos, kad nėra laisvo laiko. Stebi žmones, stebi save, švietiesi, mokaisi, susipažįsti su kitų kūryba, renki reikalingą kūriniui informaciją, užsiimi dvasine higiena, rūpiniesi savo kūnu (ne tik smegenimis), o jeigu dar įsiveli į kokią dramą, tai tenka viską analizuoti ir aiškintis… Nes pats kūrėjas yra ir kūrybos medžiaga, ir instrumentas. Save reikia nuolat lavinti. Auginti.

Tačiau galbūt jumyse nevyksta kūrybinis procesas? Nusiraminkite, tai visai nieko baisaus. Kaip sakė Julianas Barnesas, dar nieko blogo nėra atsitikę nė vienam žmogui dėl to, kad jis nerašo. Daug baisiau būtų save kankinti, vaidinant kūrėją ir verčiant daryti tai, ko jums visai nereikia. Tuštybės patenkinimas tikrai neatpirks tos kančios, kurią patirsite kasdien, keikdami save, kam ir vėl miegojote tiek, kiek norite, žiūrėjote tai, kas patinka, nuobodžiavote ir tingėjote, nes galite sau tai leisti, kadangi jūsų galvoje tvyro nuostabi betvarkė! Galbūt tiesiog esate eskapistas ir visa tai, ką čia rašau, jums nieko nesako, jums neturi prasmės.

Žinau, kad nereikia niekam pavydėti, tačiau kartais į tokius „ramius“ žmones žiūriu su pavydu. Vienintelis dalykas, kurio kitam nepavydžiu, yra nuobodulys. Man niekada nebūna nuobodu, nes aš neturiu laiko.

Į klausimą, kaip planuoti darbotvarkę, atsakymas galėtų būti toks: planuoti pasitelkiant planavimą. Iš anksto nuspręsti, ką visą dieną darysi, ir… padaryti tai.