Menas kaip dovana

tapkes

Pernai vasarą (2016) pravedžiau trijų dienų rašymo seminarą Klaipėdoje už dyka. Man tai nereiškia, kad nelaikau savęs atlygio verta ar neprofesionalia – atvirkščiai. Nesu ir tas žmogus, kuris, suteikęs kokiam nors leidiniui ar leidyklai intelektinę paslaugą, pateikęs medžiagą, leidžiančią sukurti komercinę prekę – knygą, leidinį – gėdijasi paklausti: o kiek man bus sumokėta? Tiesa, turiu vieną principą: neklausti apie tai antrą kartą, nemaldauti, ištiesus ranką.

Jauna rašytoja Unė Kaunaitė mano, kad kūrėjai privalo reikalauti atlygio, nes dirbdami nemokamai padarytų žalą ne tik sau, bet ir kolegoms. Taip mūsų menų gildija išlepins samdytojus: pripratinsime su savimi elgtis taip, kaip nenorime. Taip išeitų, kad visi mes, menininkai, norime iš meno uždirbti. Teisybė: kone pirmas klausimas iš visų pradedančiųjų (nors mintyse) – ar įmanoma iš meno pragyventi? Po tuo slypi nelabai graži potekstė: ar verta užsiimti menu, jei iš to nepragyvensiu? Matote, čia slypi ir paradoksas, ir skirtumas tarp menų ir kitų, „žemiškų“ profesijų. Andrius Užkalnis parašė satyrinę alegoriją apie tai, kaip benzino kolonėlėje prisipildžius baką kuru, negausi jo dykai net metęs stipriausią argumentą: „Tai, kad nenoriu mokėti už benziną, nereiškia, kad negerbiu to, ką darote.“

Tai primena tikrą atvejį, kai spektaklio, kuriame vaidinau, režisierė, pareikalavus iš jos sudaryti sutartis ir nemažinti pažadėtojo honoraro, per ašaras pasakė: „Kaip jūs galite kalbėti apie pinigus, kai dirbame su tokia jautria medžiaga!“ Ar būtina paminėti temą? Paminėsiu vien tam, kad suprastume, kokie mes, aktoriai, buvom „beširdžiai“: spektaklis buvo apie autizmu sergančius vaikus. Kūrimą finansavo Atviros Lietuvos fondas, kurio administracijai mes apskundėme režisierę. Moteris ir po daugel metų nesuvokia, rašo man: „Kas ten jums tada užėjo?“

Suprasdama visa tai, pritardama ir dar vienos menininkės – Ilzės Butkutės – raginimui nepasiduoti ir nenusileisti ne tik šefui, norinčiam tave atleisti iš darbo „savo noru“, kad nereiktų mokėti išeitinės algos, bet ir visiems kitiems samdytojams, jos pavyzdys neįrodo, kad iš meno galima pragyventi. Pavyzdžiui, iš pirmosios poezijos knygos ji neuždirbo tiek, kiek iš „proziškos“ knygos apie santykius su darbdaviu. (Iš pradžių naiviai patikėjau, kad tai irgi poezijos knyga – būtų labai įdomu!) Butkutė greičiausiai gyvena iš to, kad moko kitus, kaip gyventi. Na, gerai, patikslinsiu: moko, kaip uždirbti. Ką tai primena? Taip, know-how, self-help knygas iš serijos „Kaip uždirbti milijoną“. Ar mini ji seminaruose puikiausią būdą uždirbti milijoną? Paminėsiu: daugiausia uždirba tie, kurie moko kitus, kaip uždirbti. O kaip dėl poezijos tuomet? Visai įmanoma, kad poetė pragyvena iš seminarų tam, kad galėtų kurti poeziją ir išleisti knygas – nebūtinai savo lėšomis – bet tikriausiai už tokį atlygį, už kurį nė mėnesio nepragyvensi.

Noriu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp menininko ir nemenininko profesijos. Puiku, kad visų profesijų žmones vadiname „kūrybiškais“ – tam tikros kūrybos išties reikia visur. Bet tai nereiškia, kad santechnikas dirba kūrybinį darbą. Tai nereiškia, kad jaunas santechnikas gali teikti paraišką Kultūros ministerijai „Pirmojo klozeto remonto“ skiltyje. Tai nereiškia, kad brandus santechnikas bus nominuotas Auksinio Santechnikos kryžiaus apdovanojimui, kuris vyks Nacionalinio teatro scenoje ir bus transliuojamas per TV. Tai nereiškia, kad nusipelnęs miestui ir gal net visai šaliai santechnikas bus apdovanotas Nacionaline premija, kurios pakaks būsto paskolos išmokėjimui arba naujo buto – dukrai – pirkimui. Tai nereiškia, kad apsirgęs garbus santechnikas bus gelbėjamas valstybės lėšomis, apie jo kovą su vėžiu bus rašoma spaudoje, jis bus gabenamas į Šveicariją paskutinei operacijai, o į jo laidotuves susirinks minia gerbėjų, kurie sekė santechniko karjeros vingius ir tapatinosi su juo… Deja, talentingas, kūrybingas santechnikas niekada nenusipelnys net pirmojo šio išvardinimo punkto. Jam tiesiog teks, kaip tame anekdote, nardyti po šūdą, ir kuo greičiau įvyks pirmas nyris, tuo grečiau jis taps profesionalus. Antraip visą gyvenimą teks visrakčius meistrui padavinėti.

Manau, žmogus, pasirinkęs menininko likimą, jei ne iškart, tai kiek vėliau, suvokia, kad tam reikės aukų. Tik keli procentai (keli, ne keliolika) autorių išgyvena iš savo rašymo. Tik keli procentai aktoriaus diplomą turinčių profesionalų dirba teatre, kine ar operoje. Tik keli procentai pianisto diplomą turinčių muzikantų koncertuoja. Tik keli procentai dailininkų eksponuoja savo darbus galerijose ir uždirba tiek, kad įsigytų namą su studija. Bet tikrai yra tie keli procentai, kuriems pasiseka. Dar keli procentai sėkmingųjų nematė savo sėkmės – numirė skurde ir nežinomybėje. Bet mes apie šituos žinome daugiausia. Jie labiausiai matomi. Jų darbai milijonais įkainuoti. Jų sėkmė atsveria visus tuos, kuriems taip „nepasisekė“. Tampa įmanoma teigti, kad visgi iš meno pragyventi galima. Tai tiesa. Bet ne visiems pavyks. Tai pavyks pasiekti mažumai – vienetams. Tačiau, kaip ir Amerika, menas bus vadinamas „galimybių šalimi“ ir kaip loterija trauks norinčius išbandyti laimę.

Meno loterijoje yra taip: turi užstatyti ne tik savo kūną, bet ir savo sielą. Tai paktas su Likimu, Dievu, Velniu, kaip norite. Bet už dyka sėkmės negausite. Tikėtis sėkmės, kaip teisingai sakė Viktoras Franklis, yra neišmintinga. Vadinasi, ateini į kazino, užstatai viską, ką turi, sėdi prie ruletės ir darai va banque, nieko nesitikėdamas. Galiausiai krenti po stalu – gatavas. Ir viskas gerai: niekas tau nieko nežadėjo.

Todėl nemažai menininkų nusižudo. Tai galima vadinti meno šalutiniu efektu ar profesine liga. Apie tai pradedantieji nemėgsta galvoti, kaip nemalonu tai ir įsibėgėjusiems ar gerokai įklimpusiems menininkams. Nes kuo giliau klimpsti į tą savo „karjerą“, tuo mažiau šansų, kad sugebėsi mesti ją ir pradėti gyvenimą iš pradžių, išmoksi gyventi ir pragyvensi iš sąžiningo rankų darbo, kaip, pavyzdžiui, santechnikas daro.

Kitas dalykas, kurio nenori žinoti pradedantieji, kad rašytojo pradžia yra sunki ir išties neiškart sukuri kokybišką meną. Turi uždirbti sau rekomendacijų. Na, panašiai ir kituose darbuose: atlieki praktiką, savanoriauji, dovanoji savo darbo valandas už tai, kad gautum pagyrimą, patirtį ir gerą įrašą CV. Jei pradėsi nuo arogancijos ir šauksi apie didelę kainą… Na, sėkmės. Savivertė ir savęs pervertinimas – reikia kažkaip tai subalansuoti.

Nenoriu pasakyti, kad menininkai turi kvailai šypsotis ir nesakyti darbdaviui „kur mano atlygis?“ – ne, bet pagalvokime apie tokį variantą: gal tie, kurie šypsosi ir numoja ranka, nenorėdami pasiimti to pinigo, kuris jiems priklauso, ar net nesirūpina gauti išmokų už knygų panaudą bibliotekose, gal tie žmonės yra paprasčiausiai pasiturintys? Gal jie uždirba kitur, dirbdami kitą darbą. Tas uždarbis gal ne kosminio dydžio, tačiau jo pakanka pragyvenimui. Priemoka už meną – pavyzdžiui, panaudą bibliotekose – dažnai yra tokia mizerna, kad didelio skirtumo tam žmogui nepadarys. Na, gaus jis papildomai penkiasdešimt ar šimtą eurų per metus. Na ir? Jeigu dėl to reikia ištiesti ranką kaip kokiam elgetai, visai suprantu, kad tas žmogus atsisako pasiimti tai, kas jam priklauso. Neimdamas pinigų, jis palieka juos kitiems. Jis dovanoja.

Apie dovanojimą. Performansų žvaigždė Marina Abramović yra sudėjusi tokias kūrybos pakopas: dėmesys; pasipriešinimas; atsidavimas; darbas; refleksija; drąsa; dovana.

Žinoma, tarp tų meno pakopų nepastebime „atlygis už darbą“ – sąrašas baigiasi ties „dovana“. Nėra tai ir sąrašas apie „saviraiškos pakopas“, pastebėkime. Ne, tai menas, kūryba. Saviraiška turbūt baigtųsi ties punktu „atsidavimas“. Marina gi po darbo stato ne atlygį, o refleksiją.

Tiesiog mąstydama apie menininko atlygį – o tai ir man labai aktuali tema, nes dešimt metų beveik neuždirbu iš to, ką dirbu, – pagalvojau, kad labai dažnai man norisi savo darbus ne parduoti, o dovanoti. Dovanoti tiems, kurie stokoja būtent to, ką kuriu ir turiu. Kaunaitei pasisakė – kitaip tariant, ji nusipelnė – jos knygas išleidžia leidyklos. Mano tik pirmoji knyga to nusipelnė, kitas išleidau savo lėšomis. Jei nebūčiau padariusi tos piniginės aukos, šiuo metu nerašyčiau, nes nebūčiau užbaigusi antrosios knygos (mano tvirtu įsitikinimu, knyga, likusi stalčiuje, nėra baigtas darbas).

Žinoma, būtų labai naudinga, jeigu kas nors mane paremtų. Pernai paprašiau valstybės paramos šiems metams, romano kūrimui ir seminarų apie rašymą vedimui. Jeigu būčiau gavusi stipendiją (negavau), tie pinigai būtų išdalinti kitiems pagal mano nuožiūrą. Turėčiau, kam duoti. Elektroninis zinas „Jovarai“ pagaliau galėtų tapti ne viena elektroniniu ir savo kūrybą dovanojantiems autoriams galėčiau atsilyginti ne vien padėka. Bet negavusi stipendijos, vis tiek dirbsiu ir duosiu. Nes kitaip negaliu. Nes to darbo – tos kūrybos, to kalbėjimo, to dalinimo – reikia visų pirma man pačiai ir tiems žmonėms, kurie man dovanoja. Laimingas tas, kuris turi ką dovanoti!

Štai ir mano vyras yra vienas iš tų laimingųjų – jis dovanoja man tai, ką turi. Jis išlaiko mane nepriekaištaudamas, atvirkščiai – ragindamas nesirūpinti atlygiu, uždarbiu, nesiblaškyti į šalis, nebandyti uždarbio stoka teisintis iš išsisukinėti nuo kūrybos. Jaustis amžinai skolinga jam – mano aukos dalis. Bet esu menininkė, esu pasiruošusi aukoti. Čia dar ne didžiausia mano auka.

Todėl mano rašymo seminaras Klaipėdoje buvo nemokamas. Kai paaiškinau vyrui, kodėl taip darau, jis suprato mane: jeigu taip jauti, vadinasi, taip reikia. Taip, man reikėjo tokios sąlygos, kad nei dėstytoja, nei dalyviai neįneštų į seminarą pinigų klausimo. Po seminaro jie man padovanojo saldainių dėžę ir kuponą knygoms – tai gražu ir simboliška. Tačiau didžiausias mano atlygis buvo galimybė prisiliesti prie kiekvieno iš jų, pabūti su jais labai intymiai, labai giliose vietose, kartais pavojingai arti. Mes keitėmės patirtimi: aš jiems daviau savo literatūrinę patirtį, o jie man – savo gyvenimo patirtį. Jie, suaugę, brandūs žmonės, pasirinko mane savo autoritetu. Jaučiausi kaip tas kinų ar japonų mokytojas, kuris niekada nevaikšto šaukdamas „kam pamokymų?“, bet sėdi sau ramiai lotoso poza ir geria arbatą. Mokinys pats susiranda jį, ateina prašyti pamokymų, o jis trenkia lazda per kuprą – tai pirmoji pamoka. Norėčiau ir toliau būti ta mokytoja, kuri nemoko, o iš kurios patys mokosi. Ir dėl to negaliu imti pinigų iš mokinių. Kaip galima kalbėti apie pinigus, kai dirbame su tokia jautria medžiaga? Cha cha.

Taigi kalbėjimas apie menininko užmokestį gali įgyti keistą posūkį: visgi su intelektinėmis vertybėmis galima ir reikia elgtis kažkaip kitaip, negu su praktinę naudą nešančiu darbu. Meninę vertę dar sunkiau apčiuopti. Internetas, aišku, įneša kažkokių pokyčių, ir ne su visais dar žinome kaip elgtis. Meno etika – kintančios vertybės, sąlygos ir žaidimo taisyklės. Užkalnio alegorijos atveju būtų taip, kad benzino kolonėlės savininkas benzino kompanijai sakytų: „Na, žinot, nepatinka man tas jūsų benzinas. Dega gerai, spalva normali, kvapas kaip kvapas, bet toks jausmas, kad ne mūsų kolonėlei tai, neaktualus šitas benzinas mums šiandien, netinka prie mūsų koncepcijos. Nesupykit, bandau būti objektyvus.“

(Viršuje nuotraukoje: Heather Rose romanas apie Mariną “The Museum of Modern Love“ – rekomenduoju.)

Bandymai suprasti

 

bernotaite2015

 

Pastaruoju metu vėl pasisakau, tiesiogiai tariu savo nuomonę apie pasaulį, o ne tik kuriu fikcijas, slėpdamasi po personažų kaukėmis. Nors su kauke kalbėti drąsiau, įdomu ir naudinga pajusti savo žodžių svorį, ir kaip nelengva sudėlioti mintis, kai nori suprasti tam tikrus dalykus, o ne tik kalbėti gražiai. Trys ištraukos iš mano pasisakymų, kurie yra atspindys to, kuo dabar gyvenu. (Du iš trijų straipsnių šią minutę dar nėra paskelbti, bet greit atsiras nurodytose vietose.)

1.

Lietuvoj įprasta verkšlenti dėl mažo finansavimo kultūrai ir pan. Tavo verkšlenimų girdėti neteko. Vietoj to įkūrei savo leidyklą „Jovaro tiltai“. Kokiais sumetimais ji atsirado? Kokie planai?

Netikiu skundais, kad kultūros nėra todėl, kad ji nefinansuojama. Tai nesąmonė. Pažiūrėk, kiek prastų filmų (ypač lietuviškų) išleidžiama, nors jie suėda tūkstančius ar net milijonus. Skambėtų nuoširdžiau, jeigu būtų sakoma taip: pinigų turim apsčiai, bet idėjų nėra! Jeigu idėja yra, jeigu ji tikrai stipri, ji patraukia prie savęs žmones, ir pinigai tampa ne problema. Pagaliau galima iš šalies užsidirbti tam, kad galėtum idėją įgyvendinti. Jeigu menas yra tavo tikras prioritetas, o ne hobis ar aksesuaras.

Mane Lietuva jau ir taip nemažai parėmė: gavau nemokamą aukštąjį meninį išsilavinimą, man apmokėjo keletą puikių stažuočių, seminarų ir laboratorijų užsienyje. Kai panorau publikuoti savo pirmuosius tektsus, laimėjau Pirmosios knygos konkursą – dar viena dovana. Gavau Augustino Griciaus premiją – ar gali žmogus dar daugiau tikėtis? Lietuva į mane, kaip menininkę, jau nemažai investavo, ir dabar ne ji man, o aš jai turėčiau kažkuo atsimokėti. Todėl gyvenu užsienyje, kur lengviau išgyventi iš vyro algos, turiu sąlygas šviestis pasaulinės kultūros aplinkoje. Šviestis ir perduoti žinias lietuviams. Kai sužinojau, kaip veikia lietuviška leidybos industrija, supratau, kad užbaigus knygą tektų kiekvieną kartą maldauti ir tikėtis pašalpos iš „ekspertų komisijos“, o paskui melstis, kad mano knygas vartotų pirkėjai. Tai, man atrodo, prieštarauja literatūros, kaip meno, o ne verslo, šakos prigimčiai.

Artimiausi planai aiškūs: leisti savo knygas, kada tik reikia, ir nuolat ieškoti talentingų darbščių autorių, kuriems būtų artima mūsų filosofija. Naujas „Jovaro tiltų“ leidinys, kurį jau turėsiu Litexpo knygų mugėje – knyga apie rašymą, kuri vadinsis „Laisvojo rašymo elementai“. Visas savo išleistas knygas dovanojame bibliotekoms, kad literatūra taptų kuo labiau prieinama. Išties tai labai nebrangi investicija į bendros kultūros gerovę, todėl man keista, kad didžiosios leidyklos nedovanoja bibliotekoms knygų dėžėmis…

Interneto žurnalas „Rankos“: rankos.luomas.lt

2.

Tavo naujasis romanas „Dioniso barzda“ sukasi aplink tris ryškius personažus – Adą, Kostą ir Igną. Kurį charakterį kurti buvo sunkiausia? Kas apskritai buvo sudėtingiausia rašant šį romaną?

Turbūt sudėtingiausia buvo suprasti, kas jie tokie, tie trys personažai… Kadangi sumaniau žaisti su kūrinio laiko linija (ir apskritai laiko sąvoka), teko rūpintis, kaip sukurti intrigą per kitus elementus, svarbiausi tapo personažai, jų charakteriai. Vienu metu supratau, kad romanas, ko gera, taps panašus į fotografiją, kurioje pavaizduoti trys jaunuoliai, o skaitytojas jausis taip, tarsi ilgai žiūrėtų į vieną kadrą. Juk į gražų ar intriguojantį atvaizdą, kuriame lyg ir nėra judesio, visgi galima ilgai ir labai įsitraukus žiūrėti. Padaryti taip, kad toks sumanymas taptų gyvas, sukurti „tekstinę fotografiją“, buvo nelengva, bet manau, man pavyko. Sukūriau kažką sau pačiai keisto.

Ada, Kostas ir Ignas turi gyvus prototipus, tačiau privalėjau rasti svetimus veidus, kurie juos atstotų. Turėjau užčiuopti trijulės tipą: jie vienodo tipo jaunuoliai, bet kūrinyje juk negali būti identiški, antraip nebus nei intrigos, nei ryšio, skaitytojas tiesiog nebesigaudys, neįsivaizduos, todėl nuobodžiaus… Užtrukau, kol radau tą bendrą jų tipą, ėmiau matyti juos gatvėje, filmuose, radau nuotraukas internete. Sunkiausia turbūt buvo kurti merginos charakterį – su ja tapatinausi, todėl nuo jos reikėjo labiausiai atsiplėšti. Reikėjo kritiškai įvertinti save pačią, kad galėčiau pajusti, pamatyti Adą iš šalies. Laimei, turėjau Ados (t. y. savo jaunystės) dienoraščius iš trijulės laikotarpio. Retkarčiais vis atsiversdavau juos ir matydavau, kaip smarkiai pasikeičiau, kaip vis tolimesnė, nors ir suprantamesnė, atrodo ta pikta ir graži iškrypėlė, kuri juos rašė, poeziją kaitaliodama su keiksmažodžiais, įterpinėdama tai rusiškus, tai angliškus žodžius. Tas dienoraštis visuomet įkvėpdavo, kai kurti tapdavo per sunku – įsiūtis jame „teisingas“, tikras.

Beje, po ranka turėjau ir abiejų vaikinų tekstus, tik ne dienoraščio forma. Tai padėjo atskirti juos vieną nuo kito. Juk jiedu ypatingai panašūs (ne išoriškai, bet manieromis, kalbėjimu, vidumi). Apskritai visi trys labai panašūs, bet ir skirtingi, antraip gal nebūtų pamilę vieni kitų. Kosto prototipas rašė eiles, Igno – pseudomokslinius traktatus… Pasišoviau rasti savitą teoriją. Ar bent pseudoteoriją. Sukurti savitą jų kalbą. Sukurti trijulės santykių poeziją. Prozos kūrinyje sujungti mokslą su poezija – ar tai galėjo būti įvykdoma užduotis? Man atrodė, kad būtent aš galiu tai padaryti. Mano viduje dera ir kartais konfliktuoja trys dalykai, kuriuos šie trys veikėjai atstovauja: protas, kūryba, aistra.

O ar yra tokia knyga arba gal kol kas tik idėja, kurią įgyvendinusi ištartum sau – viskas, pasakiau, ką norėjau pasakyti?

Mąstau kiek kitaip: neturiu ką pasakyti tol, kol nesužinau, kas manyje skauda šiandien, čia ir dabar, apie ką svarbu sužinoti, kuri mano dalis kviečia ją analizuoti, vėl išgyventi, kuri pasaulio dalis mane jaudina ir knieti ją suvokti, išgyventi. Rasti temą, kuri užkurtų varikliuką. Niekada nežinai, kas užsikurs rytoj. Man gyventi reiškia nuolat degti, o jeigu ilgam užgesiu – stagnacija, mirtis. Šitokiu pagrindu kuriant, taip išeitų, padėsiu plunksną tuo pat metu, kai padėsiu ir šaukštą.

Nors niekada negali žinoti. Būna rašytojų, kurie pasako „viskas, nebeturiu ką pasakyti, neberašysiu“. Bet tai labai reti atvejai. Kol kas galvoju tik tris knygas į priekį: tai labai abstraktus įsivaizdavimas – gal žanras, ryški asmenybė, konkretus laikmetis, mano išgyventi santykiai, kokia nors nepaprasta aplinka, problema ar tikras įvykis, iš kurio galėtų išaugti kūrinys. Kartais net neįsivaizduoji, kokią istoriją atkasi iš smėlio, kol nepradėsi kasti. Taip, pavyzdžiu, iš pasąmonės gelmių išniro romanas „Katė, kurios reikėjo“ – pradėjau nuo savo patyrimo su nėščia kate, o išsirutuliojo į traumuotos posovietinės moters istoriją…

Rašau visų pirma sau pačiai, rašau, nes man to reikia. Jeigu nebereikės – nerašysiu. Laimei, nesu niekam įsipareigojusi rašyti. Neseniai suvokiau, kokia tai laimė, kad nesusisiejau darbiniais santykiais su jokia žinoma leidykla, knygas leidžiu pati, su vyro pagalba. Galiu padaryti kūrybinę pertrauką metams, trejiems, dešimtmečiui… Galiu keisti žanrą, apimtį, pati nusprendžiu, kada laikas išleisti kūrinį – nespaudžia terminai, sutartys, pinigų poreikis, kadangi iš rašymo negyvenu. Tai labai prašmatnu! Vienintelis spaudimas, kurį šiek tiek jaučiu: aplinkos lūkestis, kad parašysiu tokią knygą, kuri primins mano jau išleistąją, tą, kurią auditorija skaitė ir pamėgo. Bet su šituo įmanoma susitvarkyti. Jei tik sąmoningai pajunti tokį spaudimą – jis nebeveikia. (…)

Rašytojos Akvilinos Cicėnaitės blogas: akvilinac.com

3.

Iš paskutinės (5) mano straipsnių ciklo „Vieną legendą kurianti bendrija“ dalies:

(…) Šiandien legenda kuriama kitomis priemonėmis, negu buvo prieš raštą. Pasakojimą balsu pakeitė pasakojimas raštu, o šį – visai įmanoma – keičia pasakojimas vaizdu. Keičiasi ne tik tas, kuris pasakoja, bet ir tas, kuris klausosi. Nors simultaniško bendruomeninio patyrimo vis dar niekas negali pakeisti (todėl mums reikia mitingų, teatrų, koncertų stadionuose, televizijos ir bestselerių). Gebėjimas kurti istoriją sumenksta prieš „pijarą“ – gebėjimą aprėpti kuo didesnę auditoriją, į kurios sąmonę įsismelks toje istorijoje užkoduota potekstė. Nuomonės nepakeisi, jei žmogus ją jau turi. Tačiau įmanoma atakuoti protą tuomet, kai jis dar nesusipažinęs su problema, dar atviras, neapsisprendęs.

Sykį internete aptikau nerimą keliantį projektą: kažkoks entuziastas ketino į vieną internetinį puslapį sudėti informaciją apie pasaulį, „teisingą“ informaciją, visus „gerus“ kūrinius, sykį ir visiems laikams nutraukti diskusijas apie kūrinių, reiškinių, istorijos teisingumą ir vertingumą. Pakaks variantų! Parašykime vieną knygą. Pateikime skaitytojui vieną legendą. Su šita idėja entuziastas kreipėsi į Lietuvos Seimą, prašydamas moralinės ir finansinės paramos. Laimei, negavo nei paramos, nei turbūt dėmesio… Tačiau komentatorių ir rėmėjų nepritrūko. Kai pagalvoji, tai nestebina, bet ir ne ramina. Kas būtų, jeigu tokiems kas nors pateiktų vieną pasaulio atvaizdą, vieną legendą? Tokia auditorija priims, įsisavins, suvirškins ir skleis žinią, kaip savą, nes ji nemąsto kritiškai, nelavina savęs prieštaringomis nuomonėmis, tik pageidauja ramybės ir vertina kategoriškumą. Reikalauja ne klausimų, o atsakymų – prašosi propagandos.

Kad ir kaip keistai skamba, proto miegas – baisiausias dalykas, kuris gali mus ištikti. Negalime sau leisti būti mažiau skausmingais, pamiršti istorijos pamokas: išdidų pasitikėjimą, kad „daugiau taip nebus“, temdo mums nepavaldžios duotybės. Politinis laikmečio sudėtingumas: istorija tampa rišli ir pusės aiškios tik gerokai post factum. Problemos daugiasluoksniškumas: aukos pusė taip pat žudo, žudiko pusė taip pat gelbėja. Nepažini žmogaus tamsioji pusė, kylanti iš pasąmonės. Intelektas neužtikrina, kad bus tarnaujama humanizmui, bet kritiškas protas gali išgelbėti. Etikos (moralės) normas reikia nuolat atnaujinti, kurti visiems drauge, neišskiriant stipriųjų, nenustumiant mažųjų. Užmarštis ne visada geriausias vaistas nuo praeities įvykių skausmo: svarbus sugebėjimas pripažinti tragediją, viešai ir privačiai gedėti. Smurtas tarp žmonių turbūt nesibaigs, iki šiol pasaulyje egzistuoja tokie dalykai, kaip vergovė, rasinė nelygybė, vaikų išnaudojimas… Bet tegul nesibaigs ir klausimai, prasidedantys žodžiu kodėl. (…)

Internetinis portalas „Pasaulio lietuvis“: pasauliolietuvis.lt

 

 

 

 

 

Tuštybės leidyba ir Jėzaus paradoksas

Anglakalbių aplinkoje tuštybės leidyba – tai ne metafora, ne šiaip sau gražus išsireiškimas. Juo nusakoma tam tikra veikla užsiimantys leidėjai ir jos gyvavimą finansiškai išlaikantys rašytojai. Kas gi tai per veikla ir kuo ji skiriasi nuo rimtos leidybos?

Pirmiausia apibrėžkime, kas yra rimta ir kas yra tuštybės leidyba. (Beje, šiame straipsnyje bandau anglakalbių aplinkos apibrėžimus ir pavyzdžius išversti į lietuvių kalbą ir pritaikyti mūsų aplinkai. Jei matote netikslumų, mielai prašom duoti pastabų komentaruose.)

Rimta leidyba (commercial or trade publishing) užsiima komerciniai leidėjai, kurie nusiperka iš autoriaus turtines teises (jie vieninteliai sutartą laiko tarpą turi teisę išleisti jo rankraštį). Dauguma jų iš anksto (avansu) sumoka dalį honoraro (royalties). Rimti komerciniai leidėjai labai išrankūs ir publikuoja tik mažą dalį rankraščių, kuriuos gauna. Jie užsiima visais leidybos etapais: redagavimu, publikavimu, platinimu ir reklama. Autorius už tai nieko nemoka.

Tuštybės leidyba (vanity or subsidy publishing) užsiimantys leidėjai už tai, kad išleidžia knygą, ima iš autoriaus mokestį. Oficialiai jie vadina save tokiais pat leidėjais, kaip ir rimtieji. Tuštybės leidyba užsiimantys leidėjai nėra tokie išrankūs, kūrinio kokybė jiems ne toks svarbus rodiklis. Autoriaus turtines teises jie nebūtinai perka. Platinimas ir pardavimai, jeigu ir suteikiami už sutartą kainą, tai dažniausiai suteikiami ribotai. To pasekmė – autorius dažniausiai turi pats reklamuoti ir pardavinėti savo kūrinį.

Kai kurios mokestį už leidybą imančios įmonės gali bandyti įtikinti autorių, kad savo lėšomis jis ne apmoka, o tik paremia (subsidijuoja) savo kūrinio išleidimą. Taip tiesiog pagarbiau skamba. Kai kurie sako, kad tai jungtinis biznis (arba koloboracija, partneriavimas, dalininkystė), bandydami sudaryti įspūdį, kad į kūrinio išleidimą leidėjas taip pat įdeda dalį savo resursų. Bet taip nėra. Mokama leidyba yra mokama leidyba, ir kiek jiems besumokėtumėte, tai padengia 100% knygos išleidimo išlaidų, jei ne daugiau.

Dar yra savilaida užsiimantys leidėjai. Dalis jų nėra visiškai tikroji savilaida, nes autoriams pardavinėja savilaidos paslaugų paketą (pvz. autorius privalo nupirkti visas pagamintas knygas, apmokėti būtent šitos įmonės teikiamas brangias marketingo paslaugas) ir dažnai perima autoriaus turtines teises.

Tikrąja savilaida užsiimančios įstaigos, kaip ir tuštybės leidėjai, autoriaus prašo apmokėti visus leidybos kaštus ir taip pat palieka platinimą bei reklamą pačiam autoriui. Tačiau tikrosios savilaidos atveju nereikia mokėti už visą paslaugų paketą ir autorius gali pats kontroliuoti procesą, nemokėdamas už viską aklai. Savilaida leidžia autoriui sutaupyti ir pagaminti aukštesnės kokybės produktą (sutikime, knyga visgi yra produktas, o ne kažkoks šventas daiktas). Visos teisės ir visas pelnas lieka autoriui.

Bet grįžkime prie tuštybės. Nedidelio tiražo ar asmeninės paskirties knygų leidybai visai gali padėti leidykla, dorai (skaidriai) užsiimanti tuštybės leidyba. Jei autoriui nesvarbu, ar knyga bus platinama, jei tai šeimos ratui skirti memuarai, receptų rinkinys ar panašiai ir jei negaila pinigų, tai gal ir apsimoka pasinaudoti tokios leidyklos paslaugomis. Taip pat tuštybės leidyba patogi negrožinių tekstų publikavimui, jei jie pardavinėjami po paskaitų, pasirodymų (pvz. marketingo guru „konspektai“). Žinoma, šiais laikais, kai gausėja savilaida užsiimančių įstaigų, tuštybės leidyba tampa per brangi.

Autoriui, kuris ieško galimybės publikuoti savo grožinę ar negrožinę knygą platesniam skaitytojų ratui (ne tik savo giminėms ir draugams), susilaukti kritikų vertinimų ir tapti pripažintu rašytoju, susidėti su tuštybės leidėjais nepatartina.

Visų pirma, išlaidos – neadekvačios. Tam, kad užtiktintų sau pelną, tuštybės leidėjai užsiprašo iš autoriaus daug daugiau, negu iš tiesų kainuoja knygos išleidimas.

Antra, autoriui bus sunku atsiimti savo investiciją, nes tuštybės leidėjai retai užsiima reikiamu platinimu ir reklama. Jie neturi poreikio tai daryti, nes pagrindinis jų pelnas yra ne iš knygų pardavimo skaitytojui, o iš publikavimo paslaugų rašytojui. Autorius greičiausiai tiesiog praras pinigus.

Trečia – ir tai labai svarbu – tuštybės leidyba uždeda negerą žymę. Nors leidybos mados šiek tiek keičiasi, ir pastaruoju metu žymiai padaugėjo savilaidos būdu pasirodžiusių knygų (ir kartais tai netgi žymių autorių kūriniai), tačiau riba tarp tuštybės ir rimtos leidybos knygų vis dar aiški. Rinkoje tuštybės leidyba turi mažai šansų. Apžvalgininkai apie jas rašys nenoriai, knygynai įsileis į savo lentynas taip pat vangiai. Kritikai ir rimtų leidyklų redaktoriai nevertins to autoriaus, kuris prieš tai išleido knygą, „norėdamas patenkinti savo tuštybę“.

O blogiausia yra tai, kad kai kurie tuštybės leidėjai yra sukčiai.

Umberto Eco yra išsiaiškinęs (ir panaudojęs romane „Fuko švytuoklė“), kaip veikia tuštybės leidyba, kokia jos pelningiausia schema.

Štai nusiunti savo rankraštį vienai iš tokių leidyklų, jie išgiria tavo meistriškumą ir pasiūlo publikuoti. Tu apsidžiaugi. Jie tau atsiunčia sutartį, kurioje pažymėta, kad privalai sumokėti už išleidimą, ir už tai redaktoriai pasistengs visomis pastangomis reklamuoti knygą rimtuose literatūros leidiniuose, o atvarte prirašys pagyrų. Sutartyje nepažymima, kiek knygos vienetų bus išspausdinta, tačiau pabrėžiama, kad tuo atveju, jeigu tiražas nebus parduotas, likusios knygos bus sunaikintos, „nebent jūs pareikšite norą jas įsigyti“. Leidėjas tuomet išspausdina 300 vienetų, 100 pasiunčia autoriui, kuris išsiuntinėja juos savo giminėms ir draugams, dar 200 leidėjas pasiunčia spaudos leidiniams, o jie – tiesiai į šiukšlių dėžę.

Tuo istorija, pasak Eco, nesibaigia. Leidykla leidžia ir menkos vertės žurnalus, kuriuose tučtuojau pasirodo teigiamos recenzijos apie tokią „svarbią“ knygą. Perskaitęs juos ir visiškai sužavėtas savo sėkme, autorius nori pirkti dar 100 savo knygos vienetų, kuriuos leidėjas jam tučtuojau pagal užsakymą ir išspausdina. Po metų autoriui pasako, kad pardavimai nebuvo geri ir likusios knygos (kurių dar 10 000 vienetų!) turės būti sunaikintos, nebent… Autorius susikrimtęs ir pasiruošęs įsigyti bent jau 3000 vienetų. Kuriuos ir vėl leidėjas tučtuojau pagal užsakymą išspausdina.

Leidyklai tai visiškas pelnas, ir net nereikia nieko pardavinėti.

Dabar, jeigu perskaitėte iki šios vietos, jums turbūt kilo keletas klausimų. Vienas iš jų galėtų būti: kodėl šio įrašo pavadinime yra paminėtas kažkoks Jėzaus paradoksas?

Šį paradoksą juokais atradau aš (gal ir dar kas nors atrado?). Pastebėjau, kad tie pamišėliai, kurie pasiskelbia esą Jėzus Kristus, niekaip negali būti įtikinti tuo, kad jie nėra Jėzus Kristus.

Štai vienas toks „atpirkėjas“ įsirengia šimto nekaltų mergelių „haremą“, apvaisina jas visas ir tikina, kad taip jos pateks į dangų. Jo „haremą“ išlaisvina, patį surakina grandinėmis ir veda sodinti į kalėjimą, o jis sako: „Taigi taip ir Šventajame rašte parašyta – Jis bus nesuprastas, kankinamas ir neteisingai nuteistas!“

Kad jį kur velniai, nagi iš tiesų panašiai apie Jėzų rašoma! Ir kad ateis pas mus prieš Pasaulio pabaigą… Gal vėl nebūsim pažinę?.. Bausmė už tai, kad jis Jėzus, įrodo, kad jis Jėzus!

Kaip tai susiję su tuštybės leidyba?

Nusiunti kažkokiai rimtai (ar nerimtai – iš kur tau žinoti, jei tai tavo pirmoji knyga) leidyklai savo rankraštį, o jie tau sako, kad blogai parašyta, nieko nebus. Tai ar patikėti jais, ar tikėti savimi? Sako, taip būna, kartais leidėjai neatpažįsta talento. Gerai, tikim toliau savimi. Tada pirmyn – siunčiam dar vienai leidyklai. Irgi sako, kad šūdas. Ne, negali būti. Aha, galvoji, jie gi bijo išleisti, nes tai Literatūra, o tokios niekas neperka, jiems neapsimoka. Aš turiu padėti skaitytojui susirasti mane, t.y. gerą rašytoją. Tampi dar atkaklesnis. Siunti trečiai leidyklai, ketvirtai, penktai…

Kuo labiau tavęs nesupranta, tuo tau aiškiau, kad esi, jei ne genialus, tai bent rimtai talentingas. Pažiūrėkim, kiek genijų visą savo gyvenimą taip ir liko nesuprasti, nepripažinti. Kafka mirties patale prašė sudeginti visą jo kūrybą… Van Goghas nepardavė nė vieno savo paveikslo… Virginijai Woolf tai gerai, jos vyras spaustuvę turėjo… O kiek talentų nusižudė?

Tu nesižudysi. Kuo labiau tavęs nesupranta, tuo tu arčiau dangaus. O leidėjai žino, kas valdo pasaulį…

——————————————

Rašyta, pasinaudojant “This is not the end of the book“ (Umberto Eco kalbasi su Jean-Claude Carriere), o taip pat straipsniu tinklapyje SFWA (nuoroda).