„Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?
Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.“
Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos“ neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba“, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).
Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti“ ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs.
* * *
Nepamirštu savo pažado parašyti apie popsą ir žanrą – temą, kurią bandžiau tyrinėti, bet, prisiskaičiusi filologinių kliedesių, vos neišsikrausčiau iš proto. Laimei, vienas sakinys mane nušvietė: viena literatė, perskaičiusi mano knygos anotaciją (skirtą paskutiniam knygos puslapiui), teigė, jog vien tai, kad romano siužetas, jo istorija yra suprantama ir įmanoma nupasakoti, liudija, jog mano knygą galima priskirti populiariajai literatūrai. Padėkojau jai, pridurdama, kad esu ne prieš populiarumą, tad belieka tik laukti sėkmingų pardavimų. Tačiau jei pardavimai bus vangūs – o, tada jau tikrai imsiu save laikyti aukštosios literatūros kūrėja. (Čia, žinoma, ironizuoju.) Turbūt po žodžiu populiarus klojama kita reikšmė – tai kūrinys, skirtas plačiajai auditorijai, lengvai suprantamas visiems (todėl potencialiai gerai perkamas).
Kai ėmiau domėtis, ką literatų žodyne reiškia terminas populiarioji literatūra, man davė pavyzdį iš žanrinės literatūros (kažkokį nepopuliarų fantastą, rašiusį Smetonos laikais). Manau, aiškiau būtų minėti žodį populiarus, kai knyga tikrai populiari (žinoma ir gerai perkama), žanrinė – kuomet parašyta tam tikruose formos rėmuose (turiu omenyje prozos žanrus: detektyvą, fantastiką, siaubą, meilės romaną, etc.), o norint pabrėžti skaitalo eskapistinį lengvumą ir tai, kad jis skirtas ne dvasinei saviugdai, ne mąstymui, o poilsiui – minėti žodį pramoginė.
Žanrinis kūrinys nebūtinai sulauks populiarumo visuose skaitytojų sluoksniuose, nors vis iškyla kokia banga – paskutinė, pvz. erotinio žanro, sužibėjusio pilkais atspalviais – bet paprastai kiekvienas žanras turi savo ištikimų mėgėjų sluoksnį arba sluoksnelį. Taipogi aukštoji literatūra gali skolintis žanro elementus ir tapti populiari dėl autoriaus (Orwello, Voneguto, Atwood fantastinės distopijos).
Atkreipus dėmesį į šiuolaikinės literatūros tendencijas (pasaulyje), galbūt paaiškėtų, jog sunkiai suprantami kūriniai retai patenka ne tik į skaitomiausiųjų, bet ir į apdovanotųjų sąrašus. Julianas Barnesas (ne tik idėjų romanų, bet ir detektyvo meistras; tiesa, pastaruosius pasirašantis slapyvardžiu), kai jo paklausė, ar gera literatūra turi būti sunkiai skaitoma, atsakė, kad ne, neturi būti. Jis pastebėjo, kad ir senoviniai, pripažinti šedevrais kūriniai yra lengvai skaitomi (tas tiesa). Smagu, nors ir keista, žinoti, jog to klausinėjama ne tik Lietuvoje.
Net nekeliu sau tokios užduoties rašyti tam, kad žmonės intelektualiai vargtų. Mano tikslas sukurti intelektualų malonumą. Mano manymu, tai sunkiau, negu parašyti protą stingdantį koaną…
* * *
Nerandu skaitytinų knygų apie Simoną Daukantą. Ir tai yra labai liūdna. Tokia tuštuma, kad gūdu ir kaukt norisi. Tas pats apie kitus autorius galvojant. Kur smagi negrožinė knyga apie Salomėją Nėrį? Apie Vincą Kudirką? Štai apie Mačernį Tapinas (vyresnysis) parašė* – ir ačiū jam. Atrodo, be Tapino niekas neužsiima tokio žanro kūryba. O juk tai – svarbi kūryba. Gal net svarbesnė už aukštąją literatūrą. Galvoji apie tas neapmąstytas ir neaprašytas mūsų asmenybes ir verkti noris. Dėl tos tylos ir tuštumos. Kaip taip gali būti, kad nieko neturime? O gal psichuoju? Et. Niekam neįdomus tas Daukantas, jei ne ant banknoto. O kaip bus įdomus, jeigu apie jį nerašome suprantamai, patraukliai, populiariai? Lietuvos kultūros istorija – šitas baras merdi. Va, pripaišė kažkas komiksų „Simonas Daukantas: vargo pelė“… Patys jūs pelės! Tai buvo dvasios aristokratas!
Gavusi vieną tekstą įvertinimui, garsiai paskaičiau kelis sakinius vyrui, o jis, jau eidamas į darbą pro duris, ėmė juoktis, kad baikit, baikit, kas šitaip gali rašyt… Jauni išsilavinę žmonės taip rašo! Be to, jau man gavus šio žmogaus laišką, to paties teksto ištrauką išspausdino „Šiaurės Atėnai“… Pajuokavau, kad reiktų parašyti redakcijai laišką: kaip man dirbti su jaunimu, jeigu jį savo „pripažinimu“ tvirkinate? Mane, to žmogaus vietoje, publikacijos faktas irgi paveiktų. Nenustebau, kad, nusiuntusi pastabas, gavau arogantišką atsakymą su bandymais mane įžeisti. Na, man visai patinka ambicingas ir net šiek tiek arogantiškas jaunimas (ir pati tokia kartais esu, ar buvau). Bet yra ribos. Todėl į laišką nebeatsakiau.
O norėjau (ir galėjau) paaiškinti vienu sakiniu, patarti, kad didžiausia problema šiuo atveju yra kalbinė klausa ir ją būtina lavinti, todėl rašyti kuo aiškesniais ir trumpesniais sakiniais (dabar gi – klaikių vaizdinių kupini sakiniai per dešimt eilučių; neturint klausos!). Atrėžė man, kad būtų neramu, jeigu laiškų kalba sutaptų su kūrinių kalba. Norisi atsakyti, kad tikrai būtų neramu, ypač jei laiškų kalba taptų tokia pat manieringa ir nesuprantama, kaip ir kūrinių kalba – tuomet būčiau tikra, kad susirašinėju su bepročiu. (Tam, kad įsitikinčiau, kad „kitame laido gale“ ne beprotis, net paprašiau papasakoti apie save. Pasakojo sklandžiai ir suprantamai, jokio liguistumo, kurio buvo apstu kūrybiškame tekste.)
Jaunimas nori rašyti aukštąją literatūrą… Gražu. Bet negražu, kai neadekvačiai suvokiamas nuosavas talentas ir į aukštąjį stilių puolama iškart, literatūroje dar, kaip sakoma, kojų neapšilus. Trūksta apsiskaitymo, literatūrinio skonio ir net, kaip minėjau, kalbinės klausos. Įsižeidė dėl mano pasakymo „literatūrinis košmaras“ – turėjau nujausti, kad ne visiems tai gali skambėti juokingai… Mano kaltės tame, kad įsižeidė, tikrai yra. Kita vertus, „literatūrinis košmaras“ – tikrai švelnus pasakymas apie tai, ką radau tekste. O dar bandžiau komentuoti, bandžiau ir gerų vietų rasti – ir netgi radau (tris)! Kartais rodosi, kad ir grafomanija – per švelnus žodis.
Skaitant tokius imi norėti, kad kas nors juos atgrasintų nuo rašymo apskritai. Nes dar niekam neatsitiko nieko bloga dėl to, kad nustojo rašyti (ir brukti savo tekstus kitiems, kad skaitytų). Tuo tarpu, kai tokie gabūs žodžio meistrai, kaip Christopheris Hitchensas, prisipažįsta, kad negali kurti literatūros ir užsiima publicistika, lietuvių literatūros (ir prastų vertimų) dirvonuose subrendę diegeliai įžūliai imasi aukštojo meno. Ne, man negaila grafomanų. Ir neketinu jiems meluoti. Vakar visą dieną kankino vidiniai monologai, susiję su tuo susirašinėjimu, daugiau nebenoriu. Norisi vėl susigūžti ir pačiai mokytis rašyti toliau. Tai visai teisinga kryptis – į vidų, į tylą ir vienatvę. Ko aš galiu kitus išmokyti? Daugiau egoizmo nepakenks. (Egoizmas: reikalauti tik iš savęs.)
* * *
Pasirodo, Aristotelis yra pasakęs apie metaforą, kad tai yra intelekto [intelligence] ženklas ir kad kurti metaforų neišmoksi. Kad ir kaip norėtųsi tikėti, kad viską galima išmokti, reiktų pažvelgti į Aristotelio teiginį atidžiau: ar įmanoma išmokti intelekto, tapti intelektualiu? Tai reikalauja daug atkaklumo ir… kažkiek pradinio kapitalo, ar ne? Kas būtų tas pradinis kapitalas – gal gebėjimas mąstyti abstrakčiai, gebėjimas apibendrinti žinias? Bet ar tai ir nėra dalykai, reikalaujantys intelekto?
Bandau įsivaizduoti kvailį, kuris atkakliai mokosi, siekdamas tapti intelektualu. Sartre’o „Šleikštulyje“ tai būtų iškrypėlis personažas Savamokslis. Dar neteko matyti sėkmės varianto. Įtariu, kad mokytis kurti metaforą be intelekto yra beviltiška. Taigi, pastebėjus, kad žmogus nesusitvarko su metafora (ir gal net neatpažįsta, neįskaito jos), galima ramiai atidėti atvejį į beviltiškų stalčių. Arba ne mokyti kurti metaforas (nors galima bandyti išmokyti perskaityti, bent jau atpažinti jas), o skatinti šiaip mokytis, šviestis. Tapti išsilavinusiu idiotu, bet jau ne ignoramusu. (Anglofonai vartoja žodį ignoramus (an ignorant or stupid person). Lotynų kalboje šis žodis reiškia „mes nežinome“, bet tiksliau būtų „mes ignoruojame“ arba kitaip „mes nežinome ir nenorime žinoti“.) Nesu priešiškai nusiteikusi prieš idiotus, kai tai tiesiog naivūs žmonės. Bet tokie atvejai – reti.
* * *
Neseniai perskaičiau apie rašytojus, kažką apie „rašytojo gyvenimą“. Aiškiai pajutau, kad yra tam tikras žmonių ratas, žmonių, kurie vadinami (ir vadina save) rašytojais. Dar daugiau – jie jaučiasi esą rašytojai. Jie yra rašytojai. Kaip sakė Oscaras Wilde’as – tai jų laimė, tai ir jų bėda. Tapti savo profesijos persona yra siaubinga. Aš nesu rašytoja, nors leidžiu save taip vadinti ir pati taip pasivadinu. Bet tai tik žodis, tuščias žodis man. Etiketė, leidžianti mane priskirti tam tikram ratui žmonių. Tačiau nesijaučiu esanti to rato dalimi. Gal tas ratas yra… Gal jis tik socialine prasme egzistuoja? Mano vidaus tai negali suvaržyti. Viduje aš esu aš. Sandra Bernotaitė – pirmas vardas man duotas mano tėvų, kurie patys man yra duotybė, o antras vardas – pavardė – ženklina tąją duotybę, tai mano kilmė. Kartais taip stipriai norisi išsiveržti iš bet kokių ratų. Neleisti prilipti jokiai etiketei. Nebūti nei aktore, nei rašytoja, nei bedarbe, nei namų šeimininke. Nebūti net žmona. Neseniai vyras atsisuko į mane, vairuodama mašiną, ir pasakė: „Vyras ir žmona… keisti žodžiai“. Tikrai keisti! Nes mes esame vyras ir žmona tik kitiems, ne sau patiems. Viliuosi, kad niekada netapsime vienas kitam mamuku ir tėtuku (brrrr….).
* * *
Koks esi rašytojas priklauso nuo to, kaip moki valdyti metaforą. Metafora (angliškame žodyne) – kalbos figūra, kurioje žodis ar frazė pritaikoma objektui (daiktui, reiškiniui) ar veiksmui, kuriam tai tiesiogiai netinka (kurio tai tiesiogiai nenusako). Perkeltinė prasmė, vadinasi. Vienas dalykas atstovauja kitą simboliškai, kaip abstrakcija. Sugebėjimas kalbėti metaforomis atitinka sugebėjimą abstrahuoti – apibendrinti, suvokti abstrakčiai, bendrai, schematizuoti, ištraukti esmę, karkasą, apibrėžti struktūrą. Atpažinti, permainyti ir pateikti tą patį dalyką, kaip atpažįstamą kitoje formoje.
Vien tik žaisti vaizduote, suteikti vienam daiktui kuo keistesnę, labiau atsietą formą ar savybes, dar nereiškia, kad metafora veikia, turi prasmę, reikšmę, o metaforizuotas tekstas – meninę vertę. Metafora yra toks stiprus dalykas, kad nesuvokiančiam jos galios ji gali atrodyti tik žodžių žaidimas, teksto prisodrinimas vaizdiniais – deja, savaime tokie dalykai nėra vertingi. Metafora yra vertinga ir būtina tik tuomet ir ten, kur ji veikia, kur ji atstovauja kažką.
Originali metafora – paties autoriaus suvokimas, permainytas ir pateiktas taip, kad tas suvokimas tampa geriau, stipriau, giliau suvokiamas priėmėjo – literatūros atveju – skaitytojo. Jei nesijauti stiprus kurdamas metaforas, nelabai savimi pasitiki, nelabai pats supranti, ką reiškia tavo metafora (ir galbūt tikiesi, kad už tave supras skaitytojas ar kritikas), visada geriau jos atsisakyti. Palyginimai (similės), įvairūs pagražinimai (tropai) praturtina tekstą tik tuo atveju, kai vartojami saikingai. Tai prieskoniai, kurių padauginus, patiekalas tampa nevalgomas.
Tropas irgi turi labai aiškią paskirtį tekste: sužadinti skaitytojo vaizduotę, perteikti nuotaiką, atmosferą. Tačiau jis nėra vienintelė ir tikrai ne svarbiausia vaizduotės žadinimo priemonė – tik pagalbinė, antrinė. Tekstas, kuriame į akį pirmiausia krenta pagražinimai, o ne skaitant iškylantys gražūs vaizdiniai (didelis skirtumas – matyti ornamentų gausą ar matyti ornamentuotą visumą), atrodo manieringas, perkrautas, nesuvaldytas, dažnai netgi sunkiai skaitomas.
Neverta pernelyg sureikšminti savo vaizduotės galių. Daug vertesnis yra gebėjimas sužadinti skaitytojo vaizduotės galias kuo paprastesnėmis ir kuo labiau užslėptomis, plika akimi nematomomis priemonėmis. Tikrai meistriškas tekstas mus labiausiai žavi tuo, kad nujaučiame kūrėjo gebėjimus, matome gerą, kruopštų atlikimą, esame emociškai veikiami teksto visumos ir esame apimti nuostabos dėl to, jog nematome ir nenumanome, kaip tai padaryta – kaip pasiekta tokia puiki formos ir turinio vienuma. Pamėgdžioti to neįmanoma – kiekvienas turi nueiti savo ilgą kelią nuo nemokšiškos pradžios iki didžios meistrystės.
Kai miegu dieną, kartais skaitau knygą arba rašau – t.y. sapnuoju, kad skaitau ar rašau. Labai įdomu, nes tai daro mano pasąmonė, ar ne? Judina kažkurį smegenų „raumenį“, kuris ir būdraujant įprato dirbti. Tekstai atrodo sklandūs ir įdomūs, norisi juos prabudus atsiminti ir užrašyti.
Pastaruoju metu dienomis sapnuoju itin įdomų dalyką: kad matau atmerktomis akimis. Iš tiesų būnu užsimerkusi, snaudžiu, bet man atrodo, kad esu atsimerkusi ir žiūriu priešais save. Aiškiai matau patalpą, kurioje miegu (tai lyg ir ta pati patalpa, kurioje tikrai miegu), tačiau žiūriu į viską taip, tarsi būčiau po vandeniu: nejudindama akių, aprėpdama viską žvilgsniu, galbūt aprėpdama netgi daugiau, negu žvilgsniu įmanoma. Įsivaizduočiau, kad taip gali matyti tie, kurie prabudę pasakoja apie out of body patirtį. Tai va, man taip jau yra atsitikę keletą kartų. Iš pradžių nesureikšminau, ilgai apie tai negalvojau, bet kai ėmė kartotis (jau kokius tris kartus), susimąsčiau: kas tai? Kaip ten bebūtų, įdomus pojūtis.
Šituos pojūčius man priminė fantastinės knygos pasakojimas. Dabar skaitau „The Fifth Head of Cerberus“ (Gene Wolfe). Fantastika neturi daug bendra su tikrove. Lyg ir. Tačiau šioje knygoje kalbama apie pasąmonę, apie sapnus, o dvynių planetų tikrovė aprašoma taip ryškiai, kad tai sukelia prisiminimus apie mano tikrus potyrius. Tam tikra prasme ši fantastinė knyga yra labai realistinė. (Wolfe: fantastinės knygos yra šiek tiek nuoširdesnės už visą kitą fikciją – nežanrinę grožinę literatūrą.) Pavyzdys, kaip galima per tam tikrą žanrą (o šiuo atveju žanras tai – tam tikras pasakojimo formatas, žaidimo taisyklės) atskleisti daug daugiau, negu per realistinį kūrinį. O kiek realistinių yra visiškos autoriaus klejonės, pasąmonės šiukšlių kratiniai (ypač lietuvių autorių atveju). (Albee: tos jūsų realistinės pjesės yra absurdiškos, o mano absurdas ir yra realybė.) Taip ir šis fantastinis romanas yra aktualesnis man už, nežinau, net Dostojevskį ir Tolstojų (kurių štai ir neskaitau, niekaip netraukia).
Skaitydama „Cerberį“, sėdėjau kitos planetos teatre tą naktį, kai virš medžių ar pastatų ėmė kilti Saint Anne planeta – išraižyta upių, įsupta vandenynų, uraganų sūkuriai šen bei ten… Didelė tokia, per trečdalį dangaus. Aš ten buvau! O kai rašo apie aborigenus („abos“), tai negaliu negalvoti apie Australijos aborigenus (berods, autorius susiejo juos sąmoningai). Liko dar trisdešimt puslapių iki knygos pabaigos, norisi nepaliaujant, bet kuo lėčiau, skaityti iki galo. Parašyta fragmentais (trys apysakos), bet taip meistriškai susegta… Neveltui pirminė autoriaus profesija – inžinierius.
Perskaičiau Gene Wolfe knygą – apsalimas. Kokie malonūs vaikystės prisiminimai – skendėti fantastinėje knygoje. Bet šįkart toji fantastika itin atliepia mano tikrovę. Jaučiuosi gyvenanti kitoje planetoje. Tokioje, kur saulė yra žudikė, o visi gyventojai išlenda naktį. Kai pirmadienio panakčiais apsipirkinėjom Woolworth’s, pardavėja paklausė, ar lauke vis dar karšta. Atsakiau: „Tropikai!“ Ji nusijuokė.
Tai va, dabar, kai rašau, dar tik pusė aštuonių ryto. Šeštą ryto kieme (ir miegamajame turbūt) buvo trisdešimt vienas laipsnis. Dabar turėtų būti dvidešimt septyni, temperatūra krenta, nes danguje debesiukai ir saulė pro juos dar nekepina. Atvėriau kuo daugiau langų ir laukiu oro judesių. Jokio vėjelio. Šiaip jau, kieme ir prie atviro lango labai gera. Šiandien kieme bus tik (!) trisdešimt aštuoni, tad namie stengsiuos išlaikyti bent dešimt laipsnių žemesnę temperatūrą. Bet dvidešimt aštuoni… Tai reiškia, kad stengsiuos judėti mažai. Galvoju, reikėjo šiandien pabėgioti (vyras dabar bėgioja netoli savo darbo), bet tuomet reikėtų uždaryti namų langus ir duris? Geriau pasaugosiu namus. Pabėgiosiu savaitgalį. (Karščio banga truks tik penkias darbo dienas, tarsi suderinta su kalendoriumi.)
Vakar laistydama (dešimtą vakaro) galvojau: mat kaip, kai tokios gamtos sąlygos, galvoje viskas aišku – reikia išgyventi. Tampi valstiečiu, imi rūpintis ūkiu. Jokio tingulio kaip nebūta. Tik proto tingulys, bet dėl jo neskauda. Eini ir darai kažką. Atjaučiu tuos, kuriems taip darosi visą gyvenimą.
* * *
Paskutinis Čiurlionio laiškas almanache „Metai“. Spausdinamas Arvydo Juozaičio iniciatyva. Pernai (ar užpernai?) Juozaitis parašė įžanginį straipsnį tame pačiame almanache – išliejo savo versiją apie tai, kad Čiurlionis neva baigė gyvenimą savižudybe. Tokia versija sukėlė šiokį tokį neramumą (nepamenu iš ko tai pajutau – galbūt kažkas atsakė straipsniu? Lansbergis?). Dabar gi va – laiškas.
Juozaičio įžangoje – intriga: „Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“?“
Dar užsimenama, kad iš M.K.Č. laiškų sudarytoje 2011-ųjų metų knygoje paskelbtos tik ištraukos iš paskutiniojo laiško, su vienaprasmiu komentaru (labai įdomu būtų sužinoti tą prasmę – bet tektų rasti tą knygą).
Paskutinysis laiškas prasideda taip: „Brangiausieji Tėveliai. / Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. (…)“ (iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda)
Toliau vis baisiau, darosi nejauku ir tikrai nejuokinga: „Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį.“ Jaučiasi, kad Čiurlionis bando juokauti, t.y. jam gali atrodyti, kad jis juokauja. Bet taip juokauja, kaip sapnuojantis ar karščiuojantis žmogus kliedi. Kyla paprastas klausimas: kokia tai buvo diagnozė? Kas ten apie prievartinį gydymą? Nuo ko? Kodėl tiek miglos net ir toje Juozaičio įžangoje?
Jei tai šizofrenija, tai kodėl reikia visiems skaityti ligos paveikto žmogaus kliedesius? Aš patikėčiau, kad jam buvo šizofrenija ir be įrodymų. Ar reikia šizofrenijos, kad žmogus nusižudytų? Juk ne tik psichinę negalią turintys žmonės žudosi. Ar ieškomas pateisinimas savižudybei? Pagrindas, priežastis? Man taip vėl ėmė trūkti intelektualaus, sulabansuoto žmogaus, kuris pasidomėtų Čiurlioniu, o paskui mums papasakotų. Paprastai – nei dievindamas šį genijų, nei žemindamas. Genijaus pavadinimas trukdo žiūrėti į kūrėją kaip į tragiško likimo žmogų. Dievinimas trukdo kalbėti iš sveiko proto pozicijos. Kiek daug garsiausių pasaulio žmonių ir psichine liga sirgo, ir nuo savo rankos mirė (štai Van Goghas), o tai niekaip nepaveikia jų kūrinių kokybės ir vertinimo. Ar bijoma, kad Čiurlionio kūrybą tai nuvertins?
Sunku pasitikėti lietuvių autoriaus parašyta (ar sudaryta) knyga. Bet Čiurlionis man labai įdomus. Dar ir dėl to, kad neseniai pastebėjau, jog kai atliekami jo kūriniai, visuomet man pasigirsta, kad vienas kitas fortepijono klavišas būna išsiderinęs. Įdomu, ar tai neprižiūrėti instrumentai, ar pati muzika sukuria tokį įspūdį? Būtų poetiška pasakyti, kad kalta muzika – išprotėjusio genijaus išprotėjusios natos.
Mano empatija: sakoma, negali užjausti ir suprasti to, ko pats neturi viduje. Čiurlionio beprotybės siaubą – ir raidžių ar natų nepaklusimą, o gal paklusimą vienai savavališkai tavo esybės daliai – kuo puikiausiai užjaučiu.
GRAFOMANIJA 