Lietuuinikump (II dalis)

theo-papathomas-untitled

Praeitą savaitę trumpai peržvelgiau dr. Petro Joniko Lietuvių kalbos istoriją“ iki dalies apie Sirvydo raštus. Ištraukos tik internetui gali pasirodyti per ilgos – išties tai tik keli punktai istorijos nuo jos spėjamos pradžios maždaug 1000 m. prieš Kristų iki XVII a. – Baroko epochos.

Tai būta laikų, kai prancūzai jau buvo perskaitę Gargantiua ir Pantagriuelį“, anglai jau matę Hamletą“, o italai – pažinę tokias literatūros aukštumas, kad po jų kuriam laikui teko pažinti dekadansą…

Tuo tarpu lietuvių kalba (raštas) gyvavo ir skynėsi kelią per amžius lėtai, bet užtikrintai“. Keletas įdomybių iš knygos:

  • Šių dienų bendrinės kalbos galūniniai ą, ę, į, ų XVI a. ir dar XVII a. buvo tariami kaip nosiniai balsiai arba iš dalies kaip dvibalsiai an, en, in, un, tik n juose buvo jau lyg absorbuotas balsio. Tatai patvirtina ir Kleino gramatika. Sakysime, apie galūninį ą čia pasakyta, kad jis tariamas kaip an, tik kiek „tamsiau“ (aliquanto lenius et obscurius), lyg absorbuojant n, pvz. darąs, kalbąs, tą dieną. Kiti an čia ir rašą (tan dienan, darans). Iš tikrųjų taip dvibalsiškai parašo ne vienas (Bretkūnas, Wolfenbuttelio postilė 1573…).
  • Būdinga yra kelintinių skaitvardžių daryba nuo 11. iki 19. su žodžiu liekas kas atlieka (po dešimties)“: liekas vienuoliktas“, antras liekas dvyliktas“, trečias liekas tryliktas“, devintas liekas devynioliktas“… Tačiau čia ir kiek kitokios lytys vartojamos: trečialiekas, ketvirtalikas ir t. t. Bet šiuo laikotrapiu, net ir antrosios XVI a. pusės raštuose (pvz. Bretkūno), randame jau ir šiandienines lytis vienuoliktas, keturioliktas ir t. t. Kelintiniai 20., 30…. sakyta: dvidešimtas ir antras dešimtas; trisdešimtas arba tridešimtas; penktadešimtas ir t. t.
  • Būdinga būtojo laiko lytis biti, arba sutrumpinta bit, kuri XVI a. vartojama šalia buvo. Bretkūnas rašo: Bet waikai Israelo buwa dare, kaip Moseschus kalbeiens biti. Taip pat pažįstamas ir dalyvis: bitusi buvusi“.
  • 1737 m. Vilniuje išėjo lotyniškai parašyta lietuvių kalbos gramatika (Universitas linguarum Lituaniae), kuri duoda nemaža medžiagos XVIII a. lietuvių kalbai apibūdinti. Jos autorius nėra žinomas. Gramatika parašyta vidurio aukštaičių tarmės pagrindu, bet yra ir rytietiškų lyčių, pasitaiko net žemaitiškų: nusigąsdawaw, skindaw, raszant, antras, pleszk, szalu, kalbąs, lankiu lenkiu“, kalbesiunczias kalbėsiančias“, dieną, medey, didey. Šį gramatika iš visų ligšiolinių išsiskiria daugiausia tuo, kad ji pirmoji aprašo lietuvių kalbos priegaides.
  • XIX a. – Lietuviams patekus į svetimųjų (rusų, vokiečių) valdžią, suprantama, negalėjo būti nei normalių, nei palankių sąlygų pačių lietuvių kultūrai ir kalbai ugdyti. Lietuvių tautą ir kalbą slopino vienoje dalyje (didžiojoje Lietuvoje) – lenkų ir rusų, kitoje (Mažojoje Lietuvoje) – vokiečių įtaka bei priespauda.
  • Ypač sena buvo lenkų kalbos įtaka. (…) Jos židiniai buvo daugiausia bažnyčios, ponų bei bajorų dvarai ir mokykloe, ypač rytinėje Lietuvoje (daugiausia Vilniaus krašte). (…) Sulenkėjus aukštesniesiems sluoksniams, inteligentijai, ilgainiui ėmė jais sekti ir kai kurie turtingieji ūkininkai, valstiečiai.
  • Didž. Lietuvai patekus rusams (1795, o Suvalkų kraštui 1806), ilgainiui valdžios vis daugiau buvo stengiamasi lietuvius rusinti, jų kalbą slopinti. (…) 1865 m. buvo uždrausta lietuviams spauda: Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas (vadinamas Koriku) įsakė nevartoti lietuvių raštuose lotyniškųjų raštmenų, bet tik rusiškuosius (vad. graždanką).
  • Kalbamuoju metu lietuvių kalbai nykti ypač padėjo vokiečių atsikraustymas po didžiojo XVIII a. maro (1709–1711) į lietuvių gyvenamąsis vietas. (Nemaža tų ateivių vokiečių ilgainiui ir sulietuvėjo.)
  • Būrelis, daugiausia vokiečių, mokslininkų 1878 m. įkūrė tam tikrą lietuvių literatūrinę draugiją (Litauische Literarische Gesellschaft), kurios steigėjai atsišaukimuose rašė: Lietuvių kalba, viena seniausių kalbų, veikiai slenka į pražūtį“.
  • Tvirtą to priešinimosi atramą davė lietuviškasis kaimas (pirmiausia Didžiojoje Lietuvoje), savo pagrinde amžius išlikęs geriausias lietuviškojo žodžio saugotojas, kurio gyventojų absoliutinis daugumas niekada nebuvo palaužtas svetimų kalbų įtakos.
  • Jau nuo seno nevieno buvo keliamas lietuvių kalbos tobulumas, gražumas. Čia ji neužsileidžianti tobuloms graikų ir lotynų kalboms (…). Tos mintys su užsidegimu buvo ilgą laiką kartojamos lietuvių kalbos ir tautos mylėtojų. Jomis nekartą patriotai pasiremdavo prieš tuos, kurie tvirtino, kad lietuvių kalba esanti primityvi, netinkanti aukštesnio gyvenimo sąvokoms išsakyti. Pvz. Daukantas pabrėžia, jog savo Darbus senovės lietuvių ir žemaičių“ (1822), bet kitko, rašęs todėl, kad norėjęs lietuvių kalbos priešams įrodyti, jog ta kalba kiekvienas, jei tik turįs gabumo, galįs rašyti, kaip ir kiekviena kalba.
  • XIX a. antroje pusėje lietuvių kalba įvedama dėstomuoju dalyku į kai kurias aukštesniąsias mokyklas (gimnazijas, seminarijas).
  • Lietuvių kalba dėl savo vertingumo lyginamajam kalbų mokslui apie XIX a. vidurį įvedama studijų dalyku ir į įvairius universitetus (Rusijos, Vokietijos…).
  • [Marijampolės gimnazija.] Šioje gimnazijoje lietuvių kalbos buvo mokoma neprivalomai 2 valandas per savaitę, po kitų pamokų arba sekmadieniais po mokinių pamaldų. Be kitų, lietuivų kalbą čia dėstė Petras Kriaučiūnas ir Petras Arminas. – Tas lietuvių kalbos mokslas, ypač iš pradžių, buvo menkas, mokinių nelabai tepatraukdavo; nevienas jas lankė tam, kad brandos atestate turėtų lietuvių kalbos pažymį, kuris paskui buvo reikalingas norintiems universitete gauti vadinamąją lietuviškąją stipendiją. Mokytojai klasėje paaiškindavo kai kuriuos nesuprantamus žodžius, lygindavo lietuvių kalbos žodžius su lotynų bei graikų kalbos žodžiais, paaiškindavo ką iš Ivinskio kalendorių, Baranausko Anykščių šilelio“, Donelaičio Metų“, liepdavo versti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir atvirkščiai, kiti padiktuodavo kai kurias gramatikos taisykles; liepdavo rašyti lentoje arba kartais ir sąsiuviniuose diktantą ir t. t.

(Tęsinys bus, bet kitu pavadinimu.)

 

Dar pagalvojau: savo kalbos vertės nejauti taip, kaip nejauti savo tėvų vertės – tol, kol jie gyvi, supranti ir priimi jų egzistavimą (gyvenimą, buvimą pasaulyje, šalia) kaip savaime suprantamą dalyką.

Pasaulyje kas dvi savaites numiršta viena kalba. 

Koks apgailėtinas man atrodo noras būti tokiam, kaip dauguma, kaip visas pasaulis“. Kaip rusas, ispanas ar anglas (Londono oro uoste girdėjau, kaip anglai komentavo vienos lietuvės mėginimą kalbėti savo vaikui angliškai su britų akcentu)…

Nesvarbu, kad tais laikais, kai kelios Vakarų tautos jau turėjo savo klasikus, mūsų tauta tik mokėsi rašyti. Nesvarbu, kad mes vėluojame (jei išvis galima sakyti, kad vėluojama). Manau, gerai yra turėti tuos faktus omenyje, gerai yra apie tai kalbėti. Lietuvių kalbos mylėtojai neturi atsipalaiduoti, manydami, jog politinė nepriklausomybė (ir – ar tikrai? ar būna tokia?) nuima naštą saugoti ir puoselėti savo kalbą (ir savo rašytojus!).

Gražus Česlovo Iškausko susirūpinimas >>> Kalbos ir tautos mirtis

Lietuuinikump (I dalis)

atspindziai

Maloniau yra keiktis kita kalba. Rusiškai, angliškai, vokiškai, lenkiškai. Lietuviškai nusikeikus, pasigirsta labai (per) skaudžiai. Geriausiai esi suprantamas to žmogaus, kurio gimtoji kalba ta pati, kaip ir tavo. Dažnai jauti, kokia didelė siena tave skiria nuo to, kurio kalba nėra tavo gimtoji arba išvis tau nesuprantama. Mokydamasis kito kalbą, susipažįsti su jo pasaulio matymu. Ir tavąją kalbą mokydamiesi kitų tautų žmonės kažką sužino apie tave.

Bet mane persekioja negeras (hm, gėdos) jausmas, kad savo gimtosios kalbos irgi nemoku. Žinau, kad yra žmonių, kurie ją moka geriau už mane. Kalbininkai. Beje, seniau jų negalėdavau pakęsti… Kas gali mėgti žmones, kurie visiems nurodinėja, kaip kalbėti?

Bedirbdama reklamos agentūroje dažnai susirašinėjau su viena kalbininke, kuri taisydavo mano rašytus tekstus. Kaskart atgaudavau juos tirštai primargintus: komentarai, nuorodos į taisykles… Iš klaidų mokiausi, tačiau kalbininkų vis tiek nemėgau. Vieną dieną Lietuvių kalbos komisija sukvietė visus reklamos rašytojus į susitikimą, kur išgirdau sakinį, pakeitusį mano požiūrį į kalbos mokslą. Tas sakinys buvo: „Bendrinė lietuvių kalba dar tokia jauna – jai vos šimtas metų.“ Tikrai?

Ką reiškia šimtas metų istorijoje? Beveik nieko. Galima sakyti, kad bendrinė lietuvių kalba susiformavo vakar. O šiandien ją puola iš vienos pusės rusų, iš kitos – anglų, o lenkų „tuteišų“ skamba Vilniaus krašte. Šiandien kalba yra, o rytoj?

Kalbininkė prašė reklamos atstovų elgtis su kalba kuo rūpestingiau ir sakė tai tokiu pavargusiu veidu, kad man jos labai pagailo. Įsivaizduoju, kaip skaudu girdėti ir skaityti darkomą kalbą. Suprantu jos nuovargį. Suprantu, koks didelis abejingųjų skaičius! Bet aš jau nebe abejingųjų pusėje.

Į mano rankas pateko dr. Petro Joniko knyga „Lietuvių kalbos istorija“, išleista 1952 m. Čikagoje. Štai keletas faktų (ištraukų) iš jos:

  • Manoma, kad baltų prokalbė bus gyvavusi maždaug 1000–500 (o gal 1500–500) m. prieš Kristų. (…) Apie baltų prokalbę, panašiai kaip ir apie ide. [indoeuropiečių] prokalbę, mes maža ką težinome. Jokių jos paminklų neturime, apie ją sprendžiame pirmiausia iš žinomųjų baltų kalbų lyginimo.
  • Baltų prokalbei suskilus, vakariniai baltai (prūsai) atsiskyrė nuo rytinių tuo, kad pirmieji ir toliau laikėsi tam tikrų senųjų baltų kalbos lyčių, o antrieji ėmė jas tarti naujoviškai. (…) lietuviai su latviais, baltų prokalbei suskilus, dar ilgą laiką yra kalbėję viena kalba arba tiksliau – dviem tos pačios kalbos tarmėm. Latvių kalba atsiskyrė nuo lietuvių kalbos ne iš karto: skyrimasis truko bent 400 metų.
  • Be lietuvių ir latvių, rytinei baltų šakai priklauso dar žiemgaliai ir sėliai; prie tos šakos skirtini ir kuršiai. Bet šių baltų kilčių bei tautų kalbos yra išnykusios, nepalikdamos jokių kalbos paminklų.
  • [trys eilutės iš „Tėve mūsų“ maldos, kiekviename stulpelyje pirmoji eilutė – lietuviškai, antroji – latviškai (šriftas netikslus), trečioji – prūsiškai]:

Tėve mūsų, kurs esi danguje.
Mūsų Tevs debesis.
Tave mūson kas esei en dangun.

Tesie šventas Tavo vardas.
Svetits lai top tavs vards.
Svintints virts tvais emmens.

Teateinie Tavo karalystė.
Lai atnak tava valstiba.
Pereis tvais riks.

  • Pirmą kartą lietuvių vardą pamini vienas Karolio didžiojo (768–814) žvalgas. (…) Lenkų kronikų Lietuva pirmą kartą minima 1009 m., o rusų – Nestoro kronikoje (Litva), parašytoje XI a. gale ar XII a. pradžioje. Pati tauta vadina save lietuviais, arba lietuvninkais (lietuvnykais).
  • Kalbos, jos lyčių senumas priklauso ne vien nuo to, iš kurio laikotarpio turime ta kalba rašytų raštų, bet ir ypač nuo to, kaip greitai pati kalba yra kitėjusi. Pvz. nuo XV a. anglų kalba yra pergyvenusi milžiniškus pakitimus, bet lietuvių kalba nuo savo paminklų pradžios palyginti nedaug tėra pakitusi.
  • Pirmojo lietuvių kalbos paminklo, pirmosios žinomos lietuviškos knygos (1547), autorius yra Mažvydas. [ištrauka]:

Veizdiekiet ir dabakietiese szmanes wysas
Schitai eit iusump žadis dągaus karalistas
Malanei ir su dziauksmu tą szadi prigimkiet
A iusu hukiusu scheimina makikiet.

  • [Jonas] Bretkūnas yra pirmas įžymesnis Mažosios Lietuvos rašytojas, iš to krašto kilęs ir pirmasis išvertęs visą Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą. (Prieš Bretkūną Šv. Raštą buvo pradėjęs versti St. Rapolonis, paskui ir A. Jomantas.) [Bretkūno postilės ištrauka]:

IR trecziaie dienaie buva swodba Kanoie Galileos / ir motina Jesaus buwa tenai. Jesus taipaeig buwa pakwiestas ir io pasiuntinei ant tos swodbos. Akaip pristoka wino / biloia motina Jesaus iopi / ie nebetur wino. Jesus biloia iospi. Moterischke ka turiu asch su tawimi darbo? mana hadina dabar neateia. Biloia motina iotarnamus / ka ghis iumus sakjs / tatai darikite.

  • [Mikalojus] Daukša yra pirmasis žinomas Didžiosios Lietuvos rašytojas. Vyskupo Giedraičio paragintas, Daukša ėmė rašyti katalikams lietuviškas knygas, tuo būdu kovodamas su protestantizmu, kuris suprantama žmonėms kalba, lietuviškai, skelbė savo mokslą. (…) 1595 m. jis išleido Vilniuje iš lenkų kalbos verstą Ledesmos katekizmą (Katechismas arba mokslas kiekwienam krikszczionii priwalvs) ir 1599 m. Vuiko postilės vertimą (Postilla Catholicka). [postilės ištrauka (šriftas netikslus)]:

Taria motina io tarnamus: ką norint iumus taris, padarikite. O bu tęnay akmeningi rikai szeszi padeti pagal apczistiimą Zydų pilesi kiekwienam po du arba tris wiedrus. Bilo iiemus Iesus: pripilkite rikus wąndenimi. Ir pripile ius sklidinus. Ir taria iiemus Iesus: siamkiteg nų ir neszkite wiriausiam wedžiui. Ir nesze. Ir kad paragawo wiriausias wąndeni winan permainitą – ir nežinoio, ižg kur butų, bet tarnai žinojo, kurie sėme wandeni – pažadino iaunikio wireusias wedis ir tare iam: (…)

  • 1629 m. [Konstantinas] Sirvydas išleido trijų kalbų – lenkų lotynų lietuvių – žodyną (Dictionarium trium linguarum), kuris yra susilaukęs penkių leidimų. Jis yra pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (Clavis linguae Lituanicae) autorius. [nė vienas gramatikos egzempliorius nerastas] (…) Trečias jo veikalas yra pamokslai (Punktay sakimu), kurių I d. išėjo 1629 m., o II d. po jo mirties – 1644 m. [ištrauka]:

(…) ir nežinoio, ižgi kur butu essus, bet tarnay žinoio, kurie seme wundeni, pawadina iaunikio vžweyzdetoias swodbos, ir tare iam. Kiekwienas žmogus pirm gieru winu duost: A kad pasigieria, tadu tu kuris ira plakiesnis. A tu ažulaykiey gieru winu ik šiolay. Tu padare pradžiu žinklu Jezaus Kanay Galileos, ir apreyszkie garbu sawo. Ir intikieio ing ii mokitiniey io.

(Tęsinys bus.)