Gydantis rašymas (3)

(Tęsinys. Pradžia čia ir čia.)

Rašymas bendruomenei

Visgi mums svarbu būti skaitomiems. Svarbu, kai knygą perka su didėjančiu pagreičiu, kai žinome, kad visi skaitome tą patį kūrinį, kai jo dvasia ir idėjos ima sklandyti ore, tampa cituojamos ir aptarinėjamos. Įsivaizduokime Karl Ove Knausgaardo situaciją: kai pasirodė jo šešiatomis „Mano kova“, Norvegijoje kai kuriose darbovietėse buvo paskelbti penktadieniai su Knausgaardu, kai darbuotojams buvo siūloma kalbėti tik apie knygą, kad kitomis dienomis tai netrukdytų dirbti. Žinoma, aptarinėjama buvo ne forma, o turinys. Ne, ach, kaip gražiai rašo, o kaip rašytojas atvėrė tiesą apie tai, kuo mes gyvename, ar tai gali būti tiesa, etc.

Todėl mums svarbus kiekvienas kokybiškas bestseleris — nes tai simultaniškas bendruomenės patyrimas, kaip ir teatro spektaklis, mitingas, koncertas parke ar salėje, filmas kino teatre.

Bendruomenei tikrą poveikį daro ne tik tie kūriniai ar reiškiniai, kurie tampa populiarūs, pasiekia daugumą, daugumos vartojami, priimami, įvertinami. Taip, svarbūs yra „bestseleriai“, bet svarbi užduotis tenka ir meno vertintojams, kritikams, „top dešimtukų“ sudarytojams ir premijų skyrėjams – jie sako publikai, kurie darbai turi garbę veikti kolektyvinę sąmonę, kurie turi tapti reikšmingi, kuriuos studijuosime ir perduosime ateities kartoms.

Kartais įvertinimas priimamas pernelyg lėkštai – kaip iš dangaus nukritusi finansinė mana, šlovė, nemirtingumo užtikrinimas. Tai yra niekai, palyginus su tuo, kokia gali būti meno paskirtis ir jo vartojimo rezultatas – poveikis viešajam diskursui, valstybės naratyvo, mūsų legendos kūrimui.

Lietuvos naratyvas

Jonas Ohmanas, žurnalistas, aktyvus visuomenininkas: „Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.“

Kitaip tariant, kurdami savo šalies legendą, turime žvelgti į jos pagrindinę varomąją jėgą: žmogų. Kitą, save. Ne į istorijos fabulą, o į turinį — bendruomenės išgyvenimus.

Pavojinga palikti valstybės legendą atsitiktinumui, bet kokiems entuziastams, gebantiems rasti finansavimą, kurie gal turi ir talentą, ir meilę savo gimtinei bei artimui, tačiau nevaldo kūrybos įrankių, neišmano naratyvo mechanizmų ir neperskaito nei kitų, nei savo pačių propagandos.

Tokie menininkai patys gamina, iš kitų perka ir žmonėms transliuoja svetimą propagandą. Jie leidžia į viešąją sąmonę įsiskverbti virusams iš agresyvių šaltinių, kurie skleidžia „alternatyvų“ istorijos naratyvą – įžūlų, bet tobulai rišlų melą, kuris veržiasi apsigyventi sąmonėje ir sukurti iliuziją, kad mes patys neprivalome kalbėti ir neturime ką pasakyti.

Meistriškas rašymas — aukštesnis kultūros lygis

Mūsų bėda, kad dar nesame tokie rišlūs ir meistriški. Bet turime mokytis kognityvinio rišlumo. Negebėjimas sukurti užsienį sudominančius romanus nėra toks jau nepavojingas dalykas.

Mūsų neskaito tikrai ne dėl banalių temų: mes ir nesame banalūs. Mus liečia tos pačios, universalios, problemos. Jeigu neliestų, mes patys neskaitytume užsienio autorių kūrinių. Bet mūsų literatūra turi kitą, nelabai universalią, ekonomiškai silpnesnių, fiziškai mažesnių, ilgai gyvenusių sovietų okupacijoje, šalių kultūrą ištinkančią bėdą: žemas lygis amato prasme.

Čia jau reiktų kalbėti apie istoriją: kodėl taip atsitiko, kas darosi su lietuviškąja literatūros mokykla, kodėl neaktualūs kultūriniai leidiniai, kokia karta šiuo metu juos publikuoja ir kaip ji jaučiasi. Visgi ekonominė sėkmė labai priklauso nuo kultūros lygio, ir mes negalime šito dalyko palikti savieigai. Turime užsiimti edukacija ir prisikelti kultūriškai.

Dar viena svarbi užduotis: sugrąžinti prie lietuvių literatūros skaitytojų auditoriją. Užauginti vidurinįjį sluoksnį, subrandinti kritinę masę skaitytojų, tapti aktualiems tai grupei, kuri siekia ne tik pramogos, bet ir dvasinės higienos, išsilavinimo.

Tam, kad Lietuvoje atsirastų kritinė masė gerų literatūros veikalų, reikia, kad rašyti imtų tikrai daug žmonių iš įvairiausių sričių. Taip, kaip Niujorke, kur, kaip sakoma, rašo visi, nuo namų šeimininkės iki bankininko. Kai šalis maža, svarbus kiekvienas kūrėjas ir kiekviena papasakota istorija.

Nuo informacijos prie patirties

Ko reikia skaitytojams? Skaitytojai atsiverčia knygą, laikraštį arba interneto puslapį dėl dviejų priežasčių: norėdami gauti informacijos ir patirties.

Reportažas suteikia informacijos. Patirtį suteikia ne sausi faktai, o tokie pasakojimai, kuriuose yra dramos elementų.

Skaitydami gerą istoriją įsijaučiame į situaciją, tarsi persikeliame į kitą laiką, kitas aplinkybes, pasijuntame kito žmogaus kailyje. Reportažas informuoja apie kito laiko, kitų situacijų ir kitų žmonių egzistavimą. Drama mus pačius vaizduotės dėka trumpam nukelia ten. Empatija padeda patikėti, kad istorija galėjo nutikti ir mums.

Reportažas atsako tik į klausimus: kas, kur, kada, ką veikia? Tai sausa informacija, faktai. Jie veikia mūsų protą. Dramai rūpi ir tokie klausimai: kodėl ir kaip veikia? Drama mums rodo motyvus ir patį procesą. Tai veikia mūsų jausmus.

Reportažas mus gali išgąsdinti ir atstumti. Dramos pasakojimas mus įtraukia ir ugdo empatiją. Skaitydami romanus (ar žiūrėdami spektaklius, kiną) įgyjame patirties, mokomės iš svetimų klaidų, modeliuojame santykius, įsivaizduojame save kitų aplinkybių schemose.

(Bus daugiau.)

Jovarai #9: Katė ant šuns kilimėlio

louise-de-hem-de-zwarte-kat

Moterų šėlas: Suniti Namjoshi – „Mėlynbarzdis“ kitaip; Sylvia Plath – kūdikis ir manekenai; Vaiva Rykštaitė nuoga blizgina veidrodžius; filmo „Repriza“ vaikinai apkalba merginas; Clarise Lispector prabyla iš kapo; Povilo Šklėriaus saviironiška sofa; karštas Eglės Preines reportažas iš naktinės medžioklės; Siri Hustvedt akistata su Knausgaardo nekonkurencija; Mačernis ir Baudelaire’as prieš ukrainos feminisčių „izda nevozmožna“; @iris ir emigrantė; Salomėjos Nėries atjausta savižudybė; Anaïs Nin geismas nušviesti chaosą.

* * *

Skaitydama muzikantės Amandos Palmer knygą apie meną prašyti „The Art of Asking“, radau sakinį: moterys paprastai būna puikios derybininkės, tačiau jos nemoka prašyti sau. Jos su džiaugsmu prašo kitam, gali išderėti puikų sandėrį kompanijai, daug pinigų, bet… sau gero atlyginimo neišreikalauja. Joms tarsi atrodo, kad nenusipelnė, kad tai nemandagu, įžūlu, nemoteriška. Vyrai tokio nesmagumo nejaučia ir uždirba daugiau. Be to, nemėgsta moterų, kurios bando išsiderėti aukštesnį atlygį. Nemėgsta ir stiprių vadovaujančių moterų, apklausose dažniau priskiria jas kalėms. Skaitau ir atpažįstu: taip, taip, taip! Tai siaubinga, bet taip.

Kai prieš keletą metų į Melburno nacionalinę galeriją atvežė garsių impresionistų parodą, net nepastebėjau, kad joje nebuvo nė vieno moters vardo, nė vieno moters paveikslo. Kai paklausiau savęs, ar žinau bent vienos impresionistės pavardę, supratau, kad atsakymas neigiamas. Maniau, kad moterys užsiėmė daile tik po Antrojo pasaulinio ir tai joms nelabai sekėsi, nes maža dalis pateko į kanoną… Klystu? Šio zino iliustracijos – vien dailininkių paveikslai. Atradau nemažai šedevrų, bet vis dar neįsimenu pavardžių. Todėl čia vardinu tas, kurių darbais iliustruoju: viršelyje Beatrice Offor skaitytoja; moterys ir akordeonas – Gerdos Wegener (jai dažnai pozavo jos vyras transseksualas, apie kurį sukurtas filmas „Danish Girl“); mergaitė su šokio bateliais – Helene Schjerfbeck; mėnulio šviesoje prausiasi Dorothy Webster Hawksley moterys; Louise de Hem ponia žaidžia su kate. Moterys jau seniai mato moteris. Kitaip. (Viena mano draugė siūlo menų pristatymuose rašyti tiesą, pavyzdžiui: „Vyrų impresionistų dailės paroda“.)

Ką dar neseniai suvokiau (irgi su siaubu), tai kad ilgą laiką gyvenime apgaudinėjau save, manydama, jog esu vyro pozicijoje, lygi su vyrais, nes esu menininkė. Nesu vyras, bet tikrai esu vyrų kolegė. Juk kolegos bendrauja, dalinasi informacija, meniniais atradimais, remia vieni kitus, platina vieni kitų darbus, skolinasi, dedikuoja vieni kitiems darbus… Taip aš maniau. Ir kažkaip nepastebėjau, kad taip galvoju tik aš, moteris. Mano kolegos vyrai taip negalvoja. Nesakau, kad visi, bet dauguma, ypač heteroseksualūs mano draugai, visuomet žiūrėjo į mane tik kaip į moterį. Jiems konkurentai yra kiti vyrai menininkai, o moterys – ne kolegės, o meilužės. Buvusios, esamos, būsimos. Moteris galima remti su viltimi permiegoti. Moteris galima girti, auklėti, galbūt net proteguoti, nes jos yra „neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis“ (Vytautas Mačernis). Ko dar apie moteris prirašė Charles Baudelaire’as, rasite zino 36 puslapyje.

Kitas mano susivokimas: tuo tarpu, kai tarsi katė tupėjau ant šuns kilimėlio, nepastebėjau, ką tuo metu veikia kitos katės. Nerėmiau moterų. Kur ten – netgi nemėgau jų. Galėjau laisvai pasišaipyti: kad ir kiek besistengtų, moterims nepavyks būti tokioms genialioms, kaip vyrai. Ar tą patį galvojau ir apie save? Žinoma, ne. Juk tupėjau ant šuns kilimėlio. Maniau, kad irgi esu šuva.

Jei prieš dešimt metų būtum manęs paklausęs, koks yra mano mėgstamiausias rašytojas, būčiau pasakiusi vyro pavardę. Šiandien ta vieta jau užimta moterų. Apie jas – mano straipsnis „Rašymas iš tamsos“ (norėjau nesigirti, kad zine pilna mano tekstų, bet nusprendžiau sulaužyti stereotipą apie kuklias moteris; ten pat ir mano profilio nuotrauka – iš jaunystės laikų). Clarice Lispector, Pauline Reage (Anne Desclos), Marguerite Duras, Kathy Acker, Elena Ferrante, Virginia Woolf, Catherine Breillat, Christine Schutt, Sylvia Plath, Suniti Namjochi, Siri Hustvedt, Anaïs Nin. Lietuvių frontą šiame zine laiko Vaiva Rykštaitė, Eglė Preine, Salomėja Nėris. Gal jos ir rašo iš tamsos, bet laikas ištraukti visas į sąmonės šviesą.

Žinoma, už kiekvienos stiprios moters stovi gražus vyras, kaip mėgstu juokauti. Vyrai yra gražūs padarėliai ir jie mus, moteris, įkvepia mąstyti, diskutuoti, pažvelgti į save iš šalies, pamatyti save jų akimis. Įrodymas – vien jau trumpa ištrauka iš Anais Nin dienoraščio – šitiek vyrų vienu metu! Šiame zine dirginančiai malonūs: Karlas Ove Knausgaardas, Raumondas Jeanas, Charles Baudelaire, Povilas Šklėrius, Airidas Vainoras (@ris) ir kiti „mėlynbarzdžiai“.

Paskelbiau šiuos savo metus feminizmo metais. Ar laikau save feministe? Šiandien galvoju taip: esu humanistė. Šitas žodis irgi nuskriaustas ir išduotas ne mažiau, negu „feminizmas“. Visgi renkuosi vadintis humaniste. Nes netikiu, jog lyčių lygybė gali būti pasiekta tik vienos lyties pastangomis ir tik vienos lyties naudai.

Manau, kad svarbiausia yra žmogus, bendras visų žmogiškumas ir suvokimas – bei aiškus pripažinimas – to, kad lytis mūsų tapatybėje užima labai mažą vietą. Mes visi labiau panašūs, negu skirtingi. Mūsų lytiškumas yra takus, dažnai sunkiai apibrėžiamas, neteisingai ir be malonumo įspraudžiamas į racionalius rėmus. Vis daugiau žmonių suvokia, kad lytiškumas yra spektras, o ne vienas lemties nuosprendis. Norma yra įvairovė, bet ne „dvi lytys, o visa kita – iškrypimai.“

Lyčių lygybę suprantu kaip laisvę mylėti save ir bet kurį kitą žmogų. Kaip lytinę laisvę. Kaip: visos moterys turi teisę nenaudoti makiažo; visi vyrai turi teisę naudoti makiažą.

Tai kodėl reikia brukti moteriškos lyties menininkes, kad visi apie jas sužinotume, jeigu iki šiol kritikai jų neįvertino? Todėl, kad anuomet kūrinius vertino ir kanonus rašė vyrai, įsimylėję savo kolegas vyrus. Tai yra vyrų pasaulis? Tai buvo vyrų pasaulis. Dabar tai žmonių pasaulis, mes visi kuriame jį drauge. Jeigu šiandien apsižvalgėme ir susivokėme, kad buvome kažką pamiršę, pražiūrėję, netekę daug gražių žmonių ir jų kūrinių, tai yra laimė. Geriau vėliau, negu niekada. Tai yra ne praradimo liūdesys, o atradimo šventė.

Pakartosiu Siri Hustvedt žodžius: „Nepakanka tik pastebėti, kad skirtingai priimamas moteriškas vyro tekstas ir moteriškas moters tekstas, nepakanka atkreipti dėmesį į statistiką, kuri iliustruoja lytinę nelygybę literatūroje. Labai svarbu, kad vyrai ir moterys sąmoningai suvoktų pavojų, kuris mums visiems, neabejingiems romano likimui, bado akis: mūsų skaitymo įpročiuose yra kažkas įžeidžiančio ir tuo pat metu kvailo.“

Smagaus skaitymo!

Kito numerio tema – literatūra ir fotografija.

Jovarai 2017 žiema #9 : nuoroda.

Dylanas ir Nobelis

dylanas-raso

Kai tą pačią savaitę dviejose skirtingose knygose, parašytose autorių, kurie gyvena skirtingose pasaulio šalyse (bet tuo pačiu metu), randi paminėtą Bob Dylaną ir Nobelio premiją, tai jau ne atsitiktinumas ir (turbūt) ne pranašystė, sakau.

dylanas-franzen

Pirmoji knyga – Jonathano Franzeno (JAV) „The Kraus Project“ (2013). Knyga, galima sakyti, padalinta pusiau: viršuje Heinricho Heines išverstas iš vokiečių straipsnis, o apačioje Franzeno ir dviejų mokslininkų mintys ir pastabos apie šį straipsnį. Sakinys apie Dylaną lietuviškai skamba maždaug taip: „Bet čia taip pat turėkite omenyje ir pastovius Bobo Dylano gerbėjų pasisakymus, kad Dylanas nusipelno literatūros Nobelio prizo.“

dylanas-knausgaard

Antroji knyga – Karlo Ovės Knausgaardo (Norvegija) „Some Rain Must Fall. My Struggle : 5“ (originalas išleistas 2010). Vienas personažas turbūt yra tas, kurį turėjo omenyje Franzenas, Dylano gerbėjas, išsakantis savo nuomonę: „O kaip tuomet dėl Bobo Dylano? Jo dainų tekstai tokie geri! Ha ha ha! Taip, kad jis negavo Nobelio prizo, tai skandalas.“

Įdomu, kad visgi buvo tiek daug nustebusių dėl Bobo Dylano apdovanojimo, kurio atsiimti jis nevažiuos. Ar aš nustebau? Nepasakyčiau. Man tie laureatai ateina ir praeina, tyčia jų neimu skaityti vien dėl to, kad apdovanoti. Duoda pinigus ir pagerbia banketu – tai gerai, sveikinu.

Dar įdomu, kad savo namų bibliotekoje turiu Dylano poezijos proza, jei taip galima pavadinti, knygą „Tarantula“, kurioje radau sunkiai paskaitomas genijaus proto audras. Na, bet kartais gera pamatyti, kad leidžiama bet kas, jei tik už visko yra dar kai kas. Kad ir asmeninė autoriaus legenda.