Jeanette Winterson žiema

zibintas

Jeanette Winterson* vakaras. Aštuntą turėjo prasidėti – man per vėlu išeiti iš namų septintą, todėl išėjau apie pusę septynių. Atvažiavau į Melburno centrą per anksti.

Jau buvo tamsu, žvarboka, vėjuota, pasukau į tą gatvę, kurioje turėjo būti teatras Atheneum, ėjau kita gatvės puse, į kalniuką, pasirodo, tai gatvė, kurioje labai prašmatnios vitrinos, iškart traukia mąstyti filosofiškai apie skudurų reikšmę, prabangos ir statuso santykį, ėmiau juokais skaičiuoti, kiek turėčiau išleisti pinigų per mėnesį, per metus, kad pakeisčiau visą savo garderobą ir peršokčiau kitą lygį, nepaisant to, kad įeiti į tas parduotuves visai nedrįstu, tiesiog baisu, nemalonu, kas dirba jose? Kas ir ką aptarnauja? Jau neįsivaizduoju ir savęs aptarnaujančios tų žmonių.

Kaip ten bebūtų, mano veide – šypsena, irgi tokia filosofinė, nes išleisti kas mėnesį turėčiau, na, bent jau tūkstantį dolerių, kad per metus būtų dvylika tūkstančių, tai mažiausiai, ir tai per metus garderobo visiškai pakeisti nepavyktų, bet jau būtų gera pradžia. Tik tuomet reikėtų keisti ir draugus, nes juk nebūtų jiems malonu bendrauti su tokia prabangiai atrodančia ponia. Reiktų keisti spintą – nes dabar tai ne tokiems dalykams skirta dėžė su skylėmis ir kandimis. Reiktų keisti namą. Reiktų pirkti mašiną – nevaikščiosi gi visur pėsčiomis, aukštakulniai juk būtų ant kojų. Vadinasi, reiktų užsirašyti į sporto salę – juk nelakstysi kaip ubagė po gatves apiplyšusiais treningais. Reiktų dažnai vaikščioti į restoranus pietauti ir vakarieniauti – juk reikia žmonėse būti daugiau, jei jau taip pranabangiai rengiesi. O, būtinai reikia lankyti ir renginius, tokius, kuriuose lankosi panašiai apsirengę „draugai“. Būtinai tektų sveikinti tuos „draugus“ gimtadienių ir jubiliejų progomis, būtinai reiktų jiems dovanoti brangius daiktus. Taip pat reiktų savo namuose rengti pokylius – kad visi atėję galėtų padidžiaugti vieni kitų prašmatnia išvaizda. Reiktų lankyti kirpėją kas mėnesį. Manikiūrą ir pedikiūrą darytis. Pageidautina susirūpinti ir makiažu, nes kas čia dabar… Na, va. Tai kiek čia per mėnesį išlaidų būtų? Dešimt ar dvidešimt tūkstančių? Neblogai.

Gal geriau liksiu prie savo plano: kas mėnesį išleidžiu ne daugiau šimto dolerių drabužiams, ir dar jaučiuosi šiek tiek kalta, kam išlaidauju. Ne visada tinkantį drabužį nusiperku, prašaunu – kad ir dvidešimt dolerių pro šalį, o gaila. Užtat kiek daug laiko ir laisvės…

Taip begalvodama, pamačiau priešais mane einančią nedidelio ūgio moterį, apsirengusią tamsiai: juodos džinsinės kelnės, rudas diržas, sukišti į kelnes juodi marškiniai. Eina laisvomis rankomis, plačiu žingsniu, šypsosi, žiūrėdama į žibančias vitrinas. Tuo mes panašios – juk dabar darau tą patį. Bet pala pala, veidas jos…

Tai juk Jeanette Winterson! Esu mačiusi nuotraukas. Irgi turi laisvo laiko prieš savo renginį, todėl nusprendė apeiti kvartalą, pasidairyti po vitrinas. Juk jos skirtos labiau parodai ir pavydui. Jeigu turi imunitetą pavydui (lengvas paskaičiavimas greitai suteikia tokį imunitetą), tai gali tik gėrėtis ir šypsotis – tavęs ta nesąmonė neliečia. Esi laiminga, vilkėdama juodų spalvų pigius drabužius, patogius batus, plaukus susiveli ir kaip stovi, taip gerai – juk garbanoti…

Susivėlęs ežiukas ta Winterson. Smagus veidelis. Tiesa, jos knygos nė vienos taip ir neperskaičiau iki galo, nunešiau atgal į biblioteką. Gal šiomis dienomis temos nekabina, o gal tiesiog ne mano autorė. Sako, jos kalba poetiška. Na, šituo mūsų nenustebinsi. Taip pat pajutau, kad ji gerai apsiskaičiusi. Bet ar įdomi intelektualė? Nepasirodė. Kadaise tapo įžymi savo skandalinga knyga apie vaikystę, brendimą ir seksualumo suvokimą. Net gražus, tikrai gražus, autorės įžanginis žodis manęs nesugundė stengtis labiau. Neprasibroviau pro pirmus dešimt puslapių… Ali Smith, kuri irgi nelengvai skaitoma, irgi lesbietė, visgi mane įtraukia ir sugundo savo poetika ir intelektualumu, nors jos knygų šriftas – tyčia – siaubingai didelis ir sulig kiekviena knyga, rodos, didėja.

Kai įėjau į Atheneum teatro fojė, ten buvo nedaug žmonių, į salę dar neleido. Prie sienos ant kėdžių sėdėjo keletas moterų ir beveik visos skaitė. Ne iš telefonų. Knygas. Atsistojau prie sienos, išsitraukiau savo knygą, bet negalėjau skaityti, kvailai jaučiausi, tarsi vaidinčiau, tarsi jos irgi vaidintų, stebėjau jas ir save iš šalies… Sakau, kad keista.

Rinkosi moterys. Daug moterų. Labai įvairios. Nutariau patyrinėti. Kada paskutinį kartą buvau žmonėse? (Knygų mugėje, Vilniuje.) Žmonės čia atsipalaidavę, gerai ir ramiai nusiteikę. Ne žmonės, o moterys, gal reiktų sakyti. Gal ir ne. Bet tikrai ne „žmogos“, o „žmonės“, jeigu jau norėtųsi tiksliai apibūdinti išvaizdą („žmonės su vaginomis“). Jei kuris žmogus buvo nusidažęs plaukus, tai kokia nors iššaukiančia spalva. Tarsi kitaip nebūtų prasmės dažytis. (Taip ir aš sakau – ir pati juk žylu pamažėl, natūraliai, saugodama „natūralaus plauko nekaltybę“.)

Daugiausia jos buvo poromis. Reta kuri buvo graži, bet buvo ir gražių. Pagalvojau, kad greičiausiai esu įpratusi ieškoti moteryse „moteriško grožio“, t. y. „susitvarkymo“. Kitaip sakant, to, kas būdinga ir gėjams. (Na, aš pati šiek tiek gėjiška, jeigu taip.) Kai moterys visai atsisako santykių su vyrais, jos elgiasi ir rengiasi vyriškai. Nežinau, kaip dėl draugysčių, kol kas iš arti neteko stebėti jokio rimtesnio kontakto tarp lesbiečių ir heteroseksualių vyrų (homoseksualių, beje, irgi). Salėje sėdint pastebėjau vieną gan vyrišką lesbietę, kuri man pasirodė simpatiška. Ji buvo panaši į liesą, tamsiaplaukį jaunuolį. (Susana Sontag taip teisino savo meilę moterims: iš esmės jai patiko jaunuoliai, tačiau sendama, o gal ir anksčiau, ji pati visai jaunuolių netraukė, tad liko moterys…) Bet tie žmonės su vaginomis, kurie jautėsi vyriškai, retai kada buvo estetiški, todėl salės turinys man patiko mažiau, negu per Rufuso Wainwrighto koncertą, kai salė buvo pilna stilingų gėjų ir transseksualų, per pertraukas koridoriuose visi meiliai žiūrėjo į R., o man keistai šypsojosi, tarsi būčiau savo vyro „barzda“.

(Po Winterson vakaro, kai jau grįšiu namo, R. paklaus: „Daug neskustų kojų?“ – „Rankų!“) Štai dvi bobutės sėdasi mano eilėje: viena iš jų su tiršta žila barzda. Stebėtina, kaip vis tiek akimoju supranti, kad tai bobutė, o ne diedukas, kad ir kaip barzdelė įsižeistų… Pirmoje eilėje sukinėjasi, kad būtų visiems matoma(s), žmogus be vaginos, bet su raudonais plaukais, karė šukuosena, ryškiu makiažu, suknele be rankovių ir labai tatuiruotomis rankomis, maždaug metro devyniasdešimties ūgio.

Daug nesidairiau, nes nemandagu spoksoti. Tik vis užmesdavau akį, ką veikia ta moteris-jaunuolis (ji padėjo galvą ant kėdės atlošo ir užsimerkė). Greta manęs atsisėdo močiutė, kurią turbūt išties domino literatūra. Ji man tarstelėjo, kad ką tik suvedusi, jog Winterson ir prieš valandą paskaitą The Wheeler Centre salėje pravedusi rašytoja Susie Orbach yra partnerės (žmonos, tiksliau). Aš irgi nežinojau. Net Orbach pavardė man negirdėta.

Priešais atsisėdo keturios draugės. Viena iš jų per romano skaitymą užmigs (jos rankos plaukuotos). Kita į renginio pabaigą pils iš buteliuko į saują vandenį ir drėkins draugės veidą. Švelniai taip, jautriai. Pamaniau, kad moterys turėtų dažniau leisti sau taip elgtis su draugėmis, ne tik dėl seksualinio ryšio. Tiesiog. Ar ne geri laikai būdavo – o kai kur tebėra – kai moterys ir gyvendavo, ir gimdydavo, ir švęsdavo atskirai nuo vyrų? (Ir tai ne apie amazones ar musulmones.)

Apie literatūrą ir rašymą. Winterson paskaita įkvėpė keliems dalykams. Tame vakare buvo pristatomas Winterson perrašyta į romaną Shakespeare’o pjesė „Audra“ („The Tempest“). Priminė ir patvirtino, kad visi viską vagia mene. Buvo paminėtas žodis „piratavimas“ – ji, aišku, žino lesbietę piratę Kathy Acker. Taip pat Winterson sakė, kad būna trys galimi kūrinio finalai: kerštas, tragedija, atleidimas. Ji pasirinko atleidimą. (Mano romanas „Katė“ irgi tuo baigiasi.) Įdomu, bet ar tikrai nėra daugiau finalo variantų?

Kai Winterson pradėjo skaityti savo romano pradžią – ėmė vaidinti personažus – tapo žiauriai nuobodu. Jos didžiausia klaida – ir tai sakau, kaip buvusi aktorė ir scenos kalbos dėstytoja – buvo ta, kad ji kiekvieną personažą vaidindavo keisdama balsą, laikyseną, atsistodama į kitą vietą jo poza… Taip daro mėgėjai arba pirmakursiai, kurie galbūt nėra gyvenime matę spektaklio arba matę, bet nesupratę, kaip tai daroma. Kai taip kvailioja rašytoja iš Shakespeare’o šalies… Žiauru. Du žmonės, sėdintys netoli manęs, užmigo. Paskui buvo klausimai, visi prabudo. Viena žiūrovė vietoj klausimo prisipažino „turėjusi problemų su jos knyga“, bet renginys šį tą paaiškinęs. Kiti klausinėjo: „Kada supratote, kad esate rašytoja?“ — ir panašiai.

Finale kalba nukrypo į meno finansavimą, ir tai mane ėmė erzinti. Tie banalūs dejavimai, kad menas mažiau remiamas, nors karinė gynyba – labiau. Norėjosi atsistojus sušukti: pakalbėkim apie pokyčius. Juk kažkas keičiasi. Čia ir dabar, mums bekalbant. Menas keičiasi. Požiūris į autorines teises, intelektinį turtą, studijas, skaitytojų auditorijos sudėtis, pats meno vaidmuo visuomenėje galbūt keičiasi. Finansavimas… Rašymui finansavimas nepadeda, nes iki šiol nelabai ką pakeitė. Jei sakote, kad finansavimas blogėja, tai kada buvo geresnis? Tik trys procentai pasaulio rašytojų pragyvena iš rašymo. Atsipalaiduokit. Pokyčiai!

(2016 m. gegužė)

* Į lietuvių išversti du jos romanai: „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ ir „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“.

Knyga kaip (metų) poelgis

tarkovskio polaroidas

Rusų kino režisierius Andrejus Tarkovskis viename interviu pasakė, kad kinas jam yra ne tik kūryba, tai – jo gyvenimas. Todėl, taip išeina, kad kiekvienas filmas yra poelgis.

Mano 2013-ųjų metų poelgis – romanas „Katė, kurios reikėjo“. Atlikti jį nebuvo lengva nei fiziškai, nei psichiškai. Pamenu vieną savaitę, kai buvau smegusi neviltin, maniau, kad nesugebėsiu užbaigti to, ką pradėjau, – ir tai ne apie rašymą, o apie leidybą… Tačiau buvo aišku, kad neturiu kito pasirinkimo – ši knyga tiesiog yra mano gyvenimo dalis. Nebūti jos negali, nes esu aš. Laimei, esu ne viena.

Taip prisiminsiu šiuos metus – tai „Katės…“ metai. Kieno bus ateinantys metai? Galbūt – to romano, kurio eskizą šiomis dienomis skaito mano vyras.

Ne, nebūtinai kiekvienas rašytojas (ar bet kurios meno šakos kūrėjas) išgyvena savo kūrinius kaip poelgius. Po paskutiniojo savo filmo Tarkovskis pasakė savo žmonai, kad reikia keisti metodą, pakaks žaisti su likimu. Mat jo kūryba buvo taip tampriai susijusi su gyvenimu, kad tai, kas įvykdavo jo filmuose, anksčiau ar vėliau išsipildydavo tikrovėje. Deja, išsipildė ir paskutiniojo filmo apokalipsė (turiu omenyje „Aukojimą“), ir priešpaskutiniojo filmo nuosprendis: poeto mirtis ne savo žemėje („Nostalgija“).  Taigi kurti reikia – bandyti – atsakingai. Nujausti, jog taip keiti (kuri) savo paties likimą. O kaip gi kitaip?

Šiais metais su manimi susisiekė keletas žmonių, kuriems reikėjo skaitytojo, rašančiojo skaitytojo, nuomonės. Ačiū jiems, nes priminė dalykus, kurie man jau nebe tokie aktualūs, todėl juos primiršau. Pavyzdžiui, jau negalvoju apie tai, kaip prisistatyti: sakau, kad esu rašytoja, o jei klausia apie išsilavinimą – aktorė. Man tie pavadinimai neturi didelės reikšmės, tačiau tai juk visuomenei suprantamos etiketės, padedančios orientuotis. Tik tiek, jeigu pats jų nesureikšmini. Visgi pripažinti sau, kad esi rašytojas, kad dirbi rašytojo darbą, pasirodo, didelis žingsnis. Ypač jei atėjai į šį darbą iš kitos sferos. Svarbu yra savęs klausti ir koks esu rašytojas? Kas man yra rašymas? Kas man yra knygos apskritai? Atsakymai kinta su klausiančiojo amžiumi ir patirtimi.

Ačiū, kad bendraudami su manimi keitėtės patys ir keitėte mane. Nekantriai laukiu kitų susitikimų, kitų pokalbių, kitų poelgių. Artėjant Naujiesiems metams – tai simbolinei, orientacinei metų ribai – linkiu smalsumo, šviesos ir sveikos neramybės… Rašykite!

~ Sandra

P.S.: Nuotrauką radau čia (nuoroda) – ji yra paties Tarkovskio daryta polaroidine kamera.

Katė atėjo tyliai

Katė atėjo

Štai ir sulaukiau siuntinio iš Lietuvos – penkios „Katės“ atėjo. Tik penkios į du kilogramus tilpo. Vadinasi, viena sveria apie keturis šimtus gramų. Tiesą sakant, siuntinys atėjo jau antradienį. Nieko čia nerašiau, nes atsitokėti norėjau. Sunku nusakyti jausmus.

Iš vienos pusės, lyg ir tikėjausi kažko labai stipraus, bet didelio sukrėtimo nepajutau. Aišku, dėžutė buvo atplėšta tučtuojau. Knyga pačiupinėta, apvartyta, atsiversta ir paskaityta keliose vietose. Labiausiai rūpėjo, ar viskas gerai, ar viršelio spalvos geros ir pavadinimas įskaitomas. Norėjau, kad būtų šviesu ir šiltas žodis katė. Atrodo, tai pavyko padaryti. Gal ir neprisvilo šis blynas. Sunku vertinti tai, ką pats darei. Tiksliau, nurodinėjai kitiems, kaip viską daryti…

Labai džiaugiuosi tokiais mažučiais dalykais, kaip Jovaro tiltų užrašas (mano ranka) tituliniame puslapyje. Daug vargo dėl jo buvo. Ieškojom kokios nors emblemos, tačiau galiausiai apsistojom ties paprasčiausiu dalyku – rankraščiu. Dar vienas „laimėjimas“, kurio jei niekas ir nepastebės, bet galbūt pajus, dėmesys detalei – puslapių ir dalių numeracija „senoviniais“ skaičiukais. Man tai žiauriai gražu.

Didžiausia baimė susijusi visai ne su pačia knyga, o su atvirukais, kurį ras kiekvienas pirkėjas ar knygos gavėjas. Mat nusiuntus knygos maketą spaustuvei, paaiškėjo, kad dovanai galime pasigaminti knygos skirtukų. Paprašėm mikliosios rankelės Miglės, kad nupieštų keturis piešinėlius „Grafomanijos“ tema, ir pagaminom keturių rūšių atvirukus, kuriuos bet kuria tvarka sukaišiojo į knygas spaustuvininkai. Vienas iš atvirukų nupieštas pagal mano mėgstamą Ernesto Hemingway’aus posakį apie tai, kad pirmasis romano eskizas yra šūdų krūvelė, kurią tereikia iškakoti… Labai smagus piešinėlis, tačiau būtų nesmagu, jei „nepagautų kampo“ bibliotekų darbuotojai, kuriems knyga buvo nusiųsta dovanų…

Mes, grafomanai, tai kapstomės ir kapstomės po savo šūdų krūveles – toks mūsų darbas. Taigi, mieli bibliotekų darbuotojai, nesupykit, radę tokį atviruką (ar bet kurį iš ciklo „Grafomanija“), neįsižeiskit ir neišmeskit jo, o perduokit kokiam vietos rašinėtojui – atviruko svarbiausia žinia yra šio tinklaraščio adresas!

Šiandien į rankas padovanojau knygą su autografu savo pirmajai pagalbininkei, skaitytojai bandytojai, kuri nepaliko manęs bėdoje iki pat galo, – Gražinai Pranauskianei.

Paštu jau išsiųstos atsidėkojimo knygos kitoms skaitytojoms bandytojoms ir pagalbininkėms. Linai Girčytei ypatingai dėkoju už kritiką dėl mažų vaikų elgesio. Evelinai Daciūtei ačiū už tai, kad paprotino, jog žvėrių gyvenimai skaitytojus domina daug mažiau, negu žmonių gyvenimai. Jurgai Tumasonytei širdingai ačiū už griežtą pastabą, jog romano eskizas „veža“ tik iki pusės. Janinai Riškutei noriu nelikti skolinga už ilgą ir išsamų pasakojimą apie tai, kas knygoje galėtų būti parašyta geriau, iš ko supratau, kad viską reikia dar kartą perrašyti. Linai Neverbickienei ačiū už pastabią akį ir surastas siaubingas korektūros klaidas. Agnei Puzauskaitei dėkoju už daug vertingų patarimų leidybos klausimais ir tai, kad tikėjo, jog manuskriptas vertas atsidurti tarp viršelių. Dėkoju Eglei Jurkūnaitei, kuri ir padėjo sukurti tuos viršelius. Ačiū pačiai geriausiai redaktorei Neringai Mikalauskienei, su kuria norėtųsi dirbti ir dirbti!

Kaip aš džiaugiuosi, kad pradėjau ir baigiau rašyti šią knygą, jau vien dėl to, kad procese turėjau dingstį susipažinti ir pabendrauti su jumis! Norėčiau visoms jums ką nors parašyti knygoje, tačiau šiandien ranka nepasieks… Tad linkiu naujų, malonių atradimų, jei skaitysite knygą dar kartą.

Huge thanks to Liliana Braumberger, who saved the cover last minute!

Taip pat norėčiau atsidėkoti knyga tiems, kurie nepatingės rasti „Katę“ kuriame nors knygyne ir nufotografuoti ją rankose, lentynoje, vitrinoje ar ant stalelio (ar kur ji ten bebūtų). Atsiųskite man nuotrauką (e-adresu jovarotiltai gmail.com) ir savo adresą, kuriuo siųsti knygą. 

Adresai knygynų, kuriuose turėtų būti „Katė“ yra Jovaro tiltų puslapyje (nuoroda). Kai jau nebeturėsiu knygų dovanojimui arba keisis užduotis, pranešiu šiame įraše. (Turbūt suprantate, kodėl tokia užduotis – labai norėčiau užeiti į kurį knygyną pati, tačiau esu ne Lietuvoje.)

Taip pat mielai padovanosiu knygą, jei pageidaujate rašyti apie ją recenziją. Susisiekite, jeigu ką.

Na, o dabar taip norėtųsi visiškai atsijungti nuo interneto, kad nežinočiau, kaip skaitytojai randa, skaito ir kritikuoja knygą. Išties darykite tai drąsiai, žinodami, kad aš neskaitysiu jūsų atsiliepimų, diskusijų ar ginčų. Manau, knyga yra gyvas, autonimiškas organizmas, ir ji yra skirta gyventi su skaitytojais, tarp skaitytojų. Būsiu su jumis – ir labai arti būsiu – per ją!

Papildymas 2013-05-08:

Ačiū Urtei ir Pauliui, kurie gaus po „Katę“, nes pirmieji ją užpelengavo knygyne ir atsiuntė nuotraukas! Man atrodo, kad jie abu fotografavo toje pačioje vietoje, Vilniuje, „Vagos“ knygyne netoli Katedros ir „Coffee Inn“. Jei teisingai suprantu, kavinė yra pačiame knygyne, kuris vadinasi „Draugystė“. Tegyvuoja draugystė! Laukiam daugiau įrodymų, kad knyga jau knygynuose. Labai smagu matyti prekių išdėstymą :)

Pauliaus nuotrauka:

Pauliaus nuotrauka

Urtės nuotrauka:

Urtės nuotrauka

Papildymas 2013-05-13:

Ačiū Vaivai, kuri rado „Katę“ Vilniaus Ozo prekybos centre. (Nepaminėjo knygyno pavadinimo, bet turbūt „Vaga“?) „Katė“ jau turbūt nutūpė visuose knygynuose, su kuriais susiję mūsų platintojai. Man pranešė, kad matė ją Vilniaus Panoramoje, Pegaso knygyne, Pilies gatvės knygyne, o taip pat Rotušės „Vagoje“. (Kol kas nė vieno pranešimo iš kitų miestų.) Visur knyga padėta šalia naujienų – dvi savaitės garbės! Po to lįs į retai lankomą lentyną, šalia kitų lietuvių autorių knygų… Akcija vyksta toliau! Fotografuokite, siųskite ir gausite nemokamą „Katę“, kurios, parsinešus namo, nereikės maitinti – pati savimi pasirūpins ;)

Vaivos nuotrauka:

Vaiva rado Oze

Papildymas 2013-05-14: Dvi Linos nuotraukos, darytos telefonu, perfotografuotos… iš kompiuterio ekrano? Vilnius, Rotušės ir Pilies gatvės knygynai, priklausantys „Vagos“ tinklui. Jei kitose nuotraukose juntamas knygos artumas (rodos, tai galėtų būti nufotografuota knygyne už kampo), tai šiose juntamas atstumas – Lietuva tikrai toli nuo Australijos. Kosmosas! (Kieno ten basa pėda šalia „Katės“? Ar tik ne Šlepiko Marytės? :))

rotušės vaga pilies vaga

Dar įmetu čia ir nuotrauką knygos, kuri kažkam atėjo paštu, nes buvo nupirkta internetu. Labai karštas fonas, negaliu susilaikyti, nors nuotraukos autorė į mūsų akcijos prizą ir nepretenduoja…

Katė pirkta internetu

Papildymas 2013-05-15: Ačiū Rūtai, radusiai „Katę“ Kauno centriniame knygyne, Laisvės alėjoje. Beje, romanas spausdintas Kauno spaustuvėje Indigo… Šilti jausmai! (O nuotraukoje matau, kad mano knygą apgulė šventieji…)

Kate, kurios reikejo

Papildymas 2013-05-16: Dėkoju Rasai, nupaveikslavusiai knygą „Versmės“ knygyne (Vilniuje, netoli Rotušės). Ten jau buvo apsilankius ir Lina (viena Nokia fotografija – iš ten). Knygų pardavėjai greit gali imti piktintis, kad knygų niekas neperka – tik fotografuoja… Bet kad mes dar net dešimties knygų neišdalinome! Viso šiai dienai išdovanotos aštuonios knygos (dvi iš jų – pareiškusiems susidomėjimą recenzentams). Akcija tęsiasi!

Nuotrauka1143

Papildymas 2013-07-02: Ačiū Nomedai, radusiai knygą Kauno knygyne „Humanitas“. Akcija prarado pagreitį, nes šis įrašas vis labiau grimzta į archyvą. Tačiau jeigu vis dėlto netyčia aptikote knygą kur nors, galbūt keistoje vietoje, ir norite gauti ją dovanų – nufotografuokite ir atsiųskite. Ypač laukiu laiškų iš kitų, mažesnių Lietuvos miestų…

kaunas Nomedos-1

jovarotiltai-baneris-2

PaskelbtaBe kategorijos | Žymos:, | Komentarai įrašui Katė atėjo tyliai yra išjungti