Originalumas neteko prasmės*

elementai

Man patinka menininkai, apie kuriuos sakoma: nuolat save išranda naujai. Tai menininkai, kurie neieško savo stiliaus, o radę – jo nesilaiko. Tam, kad taip atsitiktų, manau, būtina pamatyti, koks pasirodei paskutiniame savo kūrinyje. Reikia laiko atstumo.

Užbaigiu romaną ne tada, kai jį atiduodu spaustuvei, o daug vėliau. Po publikacijos mane ima persekioti personažai ir jų išsakytos idėjos. Skaitau kitų žmonių knygas ir atrandu paaiškinimus tiems reiškiniams, kuriuos aprašiau pati. Sakau, kad tai yra romano atsikabinimo laikotarpis, kurį geriau išgyventi, nepuolant kurti naujo.

Dar sakau: jei sugalvojai ką nors nepaprastai originalaus ir negirdėto ar nematyto, pagūglink – ir būtinai atrasi, kad kažkas tavo idėją jau įgyvendino. Dažnai sau ar kitiems tai kartoju, bet kaskart pati nustembu, radusi tikrų įrodymų, kad tai tiesa. Tai maloni nuostaba!

Štai prieš kelias dienas viename didžiausių Melburno knygynų aplankiau kūrybiškojo rašymo skyrių (taip, visuose australiškuose knygynuose toks yra) ir – oplia!

gramatika

Neatmesčiau tikimybės, kad esu mačiusi šią anglišką knygą prieš keletą metų. Ji išleista 2011 m. Galbūt pamačiau ir pamiršau, o mano pasąmonė dėl viso pikto įsidėmėjo. Ir kai atėjo laikas kurti savo knygos viršelį, pirmosios idėjos, kurias su dizainere vartėme buvo būtent tokios.

Na, juk tai nuosekli minčių eiga, kai taip pagalvoji. Pavadinau savo knygą „Laisvojo rašymo elementai“, nes norėjau sąsajų su elementoriumi, pradmenimis, gramatika. Jeigu taip, tai logiška norėti liniuoto sąsiuvinio brūkšnelių. Taip pat akivaizdu, kad rašymas susijęs su rašalu, o ant sąsiuvinio dažnai taškomasi (mes irgi išbandėme tyškalus, keletą eskizų padarėme su jais, bet vaizdelis atrodė pernelyg kriminalinis).

Renkantis spalvas atsižvelgi į tai, kad rašalas dažniausiai mėlynas. O prie mėlynos gražiausiai dera apelsininė (mūsiškė – mandarininė).

Mano pirmasis šrifto parinkimas pavadinimui irgi buvo toks tep-lep užkeverzotinis (tokių nemokamų pilnas internetas). Bet paskui nusipirkau mielesnį, mokslą ir žaidimą apjungiantį šriftą, kuris kažkodėl vadinasi „Epilepsja“ (autorius – lenkas).

Pieštukų fotografuoti ir dėlioti nebandėm, bet tokia mintis irgi buvo šovusi.

Visgi dviejų viršelių keliai šiek tiek išsiskyrė. Mes turėjome piešinį su išprotėjusia autore, o Craigo Shriveso niekas kol kas turbūt nenupiešė.

Na, ir mūsų knygos nugarėlėje galite rasti „dizaino triumfą“ – barkodą, išlendantį iš spausdinimo mašinėlės. Idėja kilo tuomet, kai pasidalinau pastebėjimu, jog lietuviškų knygų dizaineris laiko garbės reikalu padaryti ką nors super duper originalaus su barkodu.

Darydamos šitą labai juokėmės.

 

* „Originalumas seniai neteko prasmės. Tik plagiarizmas prasmingas.“ – „Dioniso barzda“

Bandymai suprasti

 

bernotaite2015

 

Pastaruoju metu vėl pasisakau, tiesiogiai tariu savo nuomonę apie pasaulį, o ne tik kuriu fikcijas, slėpdamasi po personažų kaukėmis. Nors su kauke kalbėti drąsiau, įdomu ir naudinga pajusti savo žodžių svorį, ir kaip nelengva sudėlioti mintis, kai nori suprasti tam tikrus dalykus, o ne tik kalbėti gražiai. Trys ištraukos iš mano pasisakymų, kurie yra atspindys to, kuo dabar gyvenu. (Du iš trijų straipsnių šią minutę dar nėra paskelbti, bet greit atsiras nurodytose vietose.)

1.

Lietuvoj įprasta verkšlenti dėl mažo finansavimo kultūrai ir pan. Tavo verkšlenimų girdėti neteko. Vietoj to įkūrei savo leidyklą „Jovaro tiltai“. Kokiais sumetimais ji atsirado? Kokie planai?

Netikiu skundais, kad kultūros nėra todėl, kad ji nefinansuojama. Tai nesąmonė. Pažiūrėk, kiek prastų filmų (ypač lietuviškų) išleidžiama, nors jie suėda tūkstančius ar net milijonus. Skambėtų nuoširdžiau, jeigu būtų sakoma taip: pinigų turim apsčiai, bet idėjų nėra! Jeigu idėja yra, jeigu ji tikrai stipri, ji patraukia prie savęs žmones, ir pinigai tampa ne problema. Pagaliau galima iš šalies užsidirbti tam, kad galėtum idėją įgyvendinti. Jeigu menas yra tavo tikras prioritetas, o ne hobis ar aksesuaras.

Mane Lietuva jau ir taip nemažai parėmė: gavau nemokamą aukštąjį meninį išsilavinimą, man apmokėjo keletą puikių stažuočių, seminarų ir laboratorijų užsienyje. Kai panorau publikuoti savo pirmuosius tektsus, laimėjau Pirmosios knygos konkursą – dar viena dovana. Gavau Augustino Griciaus premiją – ar gali žmogus dar daugiau tikėtis? Lietuva į mane, kaip menininkę, jau nemažai investavo, ir dabar ne ji man, o aš jai turėčiau kažkuo atsimokėti. Todėl gyvenu užsienyje, kur lengviau išgyventi iš vyro algos, turiu sąlygas šviestis pasaulinės kultūros aplinkoje. Šviestis ir perduoti žinias lietuviams. Kai sužinojau, kaip veikia lietuviška leidybos industrija, supratau, kad užbaigus knygą tektų kiekvieną kartą maldauti ir tikėtis pašalpos iš „ekspertų komisijos“, o paskui melstis, kad mano knygas vartotų pirkėjai. Tai, man atrodo, prieštarauja literatūros, kaip meno, o ne verslo, šakos prigimčiai.

Artimiausi planai aiškūs: leisti savo knygas, kada tik reikia, ir nuolat ieškoti talentingų darbščių autorių, kuriems būtų artima mūsų filosofija. Naujas „Jovaro tiltų“ leidinys, kurį jau turėsiu Litexpo knygų mugėje – knyga apie rašymą, kuri vadinsis „Laisvojo rašymo elementai“. Visas savo išleistas knygas dovanojame bibliotekoms, kad literatūra taptų kuo labiau prieinama. Išties tai labai nebrangi investicija į bendros kultūros gerovę, todėl man keista, kad didžiosios leidyklos nedovanoja bibliotekoms knygų dėžėmis…

Interneto žurnalas „Rankos“: rankos.luomas.lt

2.

Tavo naujasis romanas „Dioniso barzda“ sukasi aplink tris ryškius personažus – Adą, Kostą ir Igną. Kurį charakterį kurti buvo sunkiausia? Kas apskritai buvo sudėtingiausia rašant šį romaną?

Turbūt sudėtingiausia buvo suprasti, kas jie tokie, tie trys personažai… Kadangi sumaniau žaisti su kūrinio laiko linija (ir apskritai laiko sąvoka), teko rūpintis, kaip sukurti intrigą per kitus elementus, svarbiausi tapo personažai, jų charakteriai. Vienu metu supratau, kad romanas, ko gera, taps panašus į fotografiją, kurioje pavaizduoti trys jaunuoliai, o skaitytojas jausis taip, tarsi ilgai žiūrėtų į vieną kadrą. Juk į gražų ar intriguojantį atvaizdą, kuriame lyg ir nėra judesio, visgi galima ilgai ir labai įsitraukus žiūrėti. Padaryti taip, kad toks sumanymas taptų gyvas, sukurti „tekstinę fotografiją“, buvo nelengva, bet manau, man pavyko. Sukūriau kažką sau pačiai keisto.

Ada, Kostas ir Ignas turi gyvus prototipus, tačiau privalėjau rasti svetimus veidus, kurie juos atstotų. Turėjau užčiuopti trijulės tipą: jie vienodo tipo jaunuoliai, bet kūrinyje juk negali būti identiški, antraip nebus nei intrigos, nei ryšio, skaitytojas tiesiog nebesigaudys, neįsivaizduos, todėl nuobodžiaus… Užtrukau, kol radau tą bendrą jų tipą, ėmiau matyti juos gatvėje, filmuose, radau nuotraukas internete. Sunkiausia turbūt buvo kurti merginos charakterį – su ja tapatinausi, todėl nuo jos reikėjo labiausiai atsiplėšti. Reikėjo kritiškai įvertinti save pačią, kad galėčiau pajusti, pamatyti Adą iš šalies. Laimei, turėjau Ados (t. y. savo jaunystės) dienoraščius iš trijulės laikotarpio. Retkarčiais vis atsiversdavau juos ir matydavau, kaip smarkiai pasikeičiau, kaip vis tolimesnė, nors ir suprantamesnė, atrodo ta pikta ir graži iškrypėlė, kuri juos rašė, poeziją kaitaliodama su keiksmažodžiais, įterpinėdama tai rusiškus, tai angliškus žodžius. Tas dienoraštis visuomet įkvėpdavo, kai kurti tapdavo per sunku – įsiūtis jame „teisingas“, tikras.

Beje, po ranka turėjau ir abiejų vaikinų tekstus, tik ne dienoraščio forma. Tai padėjo atskirti juos vieną nuo kito. Juk jiedu ypatingai panašūs (ne išoriškai, bet manieromis, kalbėjimu, vidumi). Apskritai visi trys labai panašūs, bet ir skirtingi, antraip gal nebūtų pamilę vieni kitų. Kosto prototipas rašė eiles, Igno – pseudomokslinius traktatus… Pasišoviau rasti savitą teoriją. Ar bent pseudoteoriją. Sukurti savitą jų kalbą. Sukurti trijulės santykių poeziją. Prozos kūrinyje sujungti mokslą su poezija – ar tai galėjo būti įvykdoma užduotis? Man atrodė, kad būtent aš galiu tai padaryti. Mano viduje dera ir kartais konfliktuoja trys dalykai, kuriuos šie trys veikėjai atstovauja: protas, kūryba, aistra.

O ar yra tokia knyga arba gal kol kas tik idėja, kurią įgyvendinusi ištartum sau – viskas, pasakiau, ką norėjau pasakyti?

Mąstau kiek kitaip: neturiu ką pasakyti tol, kol nesužinau, kas manyje skauda šiandien, čia ir dabar, apie ką svarbu sužinoti, kuri mano dalis kviečia ją analizuoti, vėl išgyventi, kuri pasaulio dalis mane jaudina ir knieti ją suvokti, išgyventi. Rasti temą, kuri užkurtų varikliuką. Niekada nežinai, kas užsikurs rytoj. Man gyventi reiškia nuolat degti, o jeigu ilgam užgesiu – stagnacija, mirtis. Šitokiu pagrindu kuriant, taip išeitų, padėsiu plunksną tuo pat metu, kai padėsiu ir šaukštą.

Nors niekada negali žinoti. Būna rašytojų, kurie pasako „viskas, nebeturiu ką pasakyti, neberašysiu“. Bet tai labai reti atvejai. Kol kas galvoju tik tris knygas į priekį: tai labai abstraktus įsivaizdavimas – gal žanras, ryški asmenybė, konkretus laikmetis, mano išgyventi santykiai, kokia nors nepaprasta aplinka, problema ar tikras įvykis, iš kurio galėtų išaugti kūrinys. Kartais net neįsivaizduoji, kokią istoriją atkasi iš smėlio, kol nepradėsi kasti. Taip, pavyzdžiu, iš pasąmonės gelmių išniro romanas „Katė, kurios reikėjo“ – pradėjau nuo savo patyrimo su nėščia kate, o išsirutuliojo į traumuotos posovietinės moters istoriją…

Rašau visų pirma sau pačiai, rašau, nes man to reikia. Jeigu nebereikės – nerašysiu. Laimei, nesu niekam įsipareigojusi rašyti. Neseniai suvokiau, kokia tai laimė, kad nesusisiejau darbiniais santykiais su jokia žinoma leidykla, knygas leidžiu pati, su vyro pagalba. Galiu padaryti kūrybinę pertrauką metams, trejiems, dešimtmečiui… Galiu keisti žanrą, apimtį, pati nusprendžiu, kada laikas išleisti kūrinį – nespaudžia terminai, sutartys, pinigų poreikis, kadangi iš rašymo negyvenu. Tai labai prašmatnu! Vienintelis spaudimas, kurį šiek tiek jaučiu: aplinkos lūkestis, kad parašysiu tokią knygą, kuri primins mano jau išleistąją, tą, kurią auditorija skaitė ir pamėgo. Bet su šituo įmanoma susitvarkyti. Jei tik sąmoningai pajunti tokį spaudimą – jis nebeveikia. (…)

Rašytojos Akvilinos Cicėnaitės blogas: akvilinac.com

3.

Iš paskutinės (5) mano straipsnių ciklo „Vieną legendą kurianti bendrija“ dalies:

(…) Šiandien legenda kuriama kitomis priemonėmis, negu buvo prieš raštą. Pasakojimą balsu pakeitė pasakojimas raštu, o šį – visai įmanoma – keičia pasakojimas vaizdu. Keičiasi ne tik tas, kuris pasakoja, bet ir tas, kuris klausosi. Nors simultaniško bendruomeninio patyrimo vis dar niekas negali pakeisti (todėl mums reikia mitingų, teatrų, koncertų stadionuose, televizijos ir bestselerių). Gebėjimas kurti istoriją sumenksta prieš „pijarą“ – gebėjimą aprėpti kuo didesnę auditoriją, į kurios sąmonę įsismelks toje istorijoje užkoduota potekstė. Nuomonės nepakeisi, jei žmogus ją jau turi. Tačiau įmanoma atakuoti protą tuomet, kai jis dar nesusipažinęs su problema, dar atviras, neapsisprendęs.

Sykį internete aptikau nerimą keliantį projektą: kažkoks entuziastas ketino į vieną internetinį puslapį sudėti informaciją apie pasaulį, „teisingą“ informaciją, visus „gerus“ kūrinius, sykį ir visiems laikams nutraukti diskusijas apie kūrinių, reiškinių, istorijos teisingumą ir vertingumą. Pakaks variantų! Parašykime vieną knygą. Pateikime skaitytojui vieną legendą. Su šita idėja entuziastas kreipėsi į Lietuvos Seimą, prašydamas moralinės ir finansinės paramos. Laimei, negavo nei paramos, nei turbūt dėmesio… Tačiau komentatorių ir rėmėjų nepritrūko. Kai pagalvoji, tai nestebina, bet ir ne ramina. Kas būtų, jeigu tokiems kas nors pateiktų vieną pasaulio atvaizdą, vieną legendą? Tokia auditorija priims, įsisavins, suvirškins ir skleis žinią, kaip savą, nes ji nemąsto kritiškai, nelavina savęs prieštaringomis nuomonėmis, tik pageidauja ramybės ir vertina kategoriškumą. Reikalauja ne klausimų, o atsakymų – prašosi propagandos.

Kad ir kaip keistai skamba, proto miegas – baisiausias dalykas, kuris gali mus ištikti. Negalime sau leisti būti mažiau skausmingais, pamiršti istorijos pamokas: išdidų pasitikėjimą, kad „daugiau taip nebus“, temdo mums nepavaldžios duotybės. Politinis laikmečio sudėtingumas: istorija tampa rišli ir pusės aiškios tik gerokai post factum. Problemos daugiasluoksniškumas: aukos pusė taip pat žudo, žudiko pusė taip pat gelbėja. Nepažini žmogaus tamsioji pusė, kylanti iš pasąmonės. Intelektas neužtikrina, kad bus tarnaujama humanizmui, bet kritiškas protas gali išgelbėti. Etikos (moralės) normas reikia nuolat atnaujinti, kurti visiems drauge, neišskiriant stipriųjų, nenustumiant mažųjų. Užmarštis ne visada geriausias vaistas nuo praeities įvykių skausmo: svarbus sugebėjimas pripažinti tragediją, viešai ir privačiai gedėti. Smurtas tarp žmonių turbūt nesibaigs, iki šiol pasaulyje egzistuoja tokie dalykai, kaip vergovė, rasinė nelygybė, vaikų išnaudojimas… Bet tegul nesibaigs ir klausimai, prasidedantys žodžiu kodėl. (…)

Internetinis portalas „Pasaulio lietuvis“: pasauliolietuvis.lt

 

 

 

 

 

Pingvinų paletė

pocket-penguins

Melburne ką tik baigėsi žiema ir kasžieminis rašytojų festivalis, kuriame šiemet visai neplanavau dalyvauti, bet mielos pažįstamos pakviesta nuėjau į paskaitą apie knygų viršelius. Žinojau tik temą ir tai, kad paskaitos vedėjas yra žymus dizaineris, net nepasidomėjau, iš kur. Pasirodo, iš Londono. Pasirodo, dizaineris, dirbęs Penguin leidykloje. Pasirodo, tai jis neseniai minėto Penguin septintojo dešimtmečio jubiliejaus proga surinko viršelių spalvų paletę (žr. viršuje). Pasirodo, jo dizainą esu pastebėjusi ir įvertinusi, be to, mano namų lentynoje yra knygų, kurių viršelius sukūrė jis, Davidas Pearsonas. Pasirodo, šitas šaunuolis yra laikomas vienu įtakingiausių Didžiosios Britanijos žmonių ir nesuklystum pavadinęs jį dizaino genijumi, nors jis dėl to susigūžtų ir nusijuoktų. Žinot, tie genijai. Kuklūs ir paprasti žmonės dažniausiai.

Davidas Pearsonas (toliau DP) pateko „pas pingvinus“ iškart po studijų baigimo, ir buvo taip užsivedęs dirbti ten, nes beveik visos geriausios ir paveikiausios skaitytos knygos jam buvo iš Penguin serijos. Jis buvo taip įsimylėjęs į šitą prekės ženklą ar, sakykim, reiškinį, kad po darbo įlįsdavo į Penguin (įkurta 1935-aisiais) archyvą ir ten dūko tarp lentynų, čiupinėdamas, gėrėdamasis ir galvodamas, ką čia su visu tuo turtu padarius. Tas archyvas rimtai svaiginantis – jame chronologine tvarka sudėtos visos kada nors išleistos pingvinukų knygos… Tūkstančiai jų. Vienas puikus dalykas, gimęs iš šėlo tarp archyvo lentynų, yra šis:

penguin_virseliai

Valandą trukusioje paskaitoje DP apžvelgė trumpą Penguin viršelių raidos istoriją, apsistodamas ties įdomiausiais reiškiniais, pavyzdžiui, Antrojo pasaulio karo metais paaštrėjusiu dizainu: ryškiai raudona spalva, nerimą keliantys brūkšniai, veržlumas. Jis vardino žymiausius kompanijai dirbusius dizainerius, kurie nebijojo naudoti agresyvesnę vizualią medžiagą, labiau patraukiančią akį, galbūt net trikdančią ar žaidžiančią su pirkėju (būsimu skaitytoju). Johno Lennono biografija buvo išleista be pavadinimo ir autoriaus vardo – tik (kiek suspaustas) portretas ir pingvinukas – dviejų prekės ženklų susivienijimas. Būta žaidimų ir tituliniuose knygos puslapiuose, pavyzdžiui, knyga „The French Revolution“: pavadinimas ir autoriaus pavardė įrėminta stačiakampyje, kurio papuošimai, geriau įsižiūrėjus, yra dvi mažytės giljotinos… „Penguin Modern“ serijos viršeliuose tebuvo spalva ir numeris – didelis skaičius, tačiau ir tokios paprastos priemonės gali būti paveikios, galbūt net labiau, negu perkrautas vaizdas. Spalvos ir atspalviai, žinoma, veikia savo ruožtu ir parenkami neatsitiktinai (įrodymas – toji spalvų gama iš Penguin nugarėlių viršuje).

Pačiam DP labai artimas būdas kurti vizualą iš tipografijos – tekstas tampa paveikslu ir perteikia mintį keliais sluoksniais. Literatūroje tokia priemonė ar net žanras vadinamas konkrečiąja proza ar konkrečiąja poezija (concrete prose, concrete poetry) – kai iš raidžių ar žodžių sudėliojama konstrukcija, turinti vizualų pavidalą, pastiprinantį teksto mintį ar įspūdį (nors DP apie tai nekalbėjo, sąsaja akivaizdi). Kurdamas viršelį knygai „Marcus Aurelius Meditations“ (iš „The Great Ideas“ serijos) DP domėjosi senovės romėnų antapių užrašais, ir iš to pavyko pasiskolinti idėjas apie tai, koks turėtų būti šriftas, kokie tarpai tarp raidžių, žodžių, kokia kompozicija viršelio stačiakampyje. „Gyvenime nesu sukūręs nieko originalaus!“ – sako DP. Štai keli viršeliai iš serijos:

great_ideas_serija-DP

DP prisipažino, jog jam patinka, kai skaitytojas ne iškart gali perskaityti pavadinimą, kai jis pareikalauja daugiau dėmesio, galvos sukiojimo, kai ima vykti žaidimas. Labai suprantama taktika: kuo ilgiau skaitytojas laikys rankose tą knygą (investuos savo brangaus laiko), tuo daugiau toji knyga galės apie save pasakyti ir sugundyti ją nusipirkti. Juk kartais knygas perkame dėl viršelių. (Arba dėl to, kad ne mes jų, o jos mūsų nepaleidžia!)

Kai kurie autoriai neleidžia leidykloms ir dizaineriams savivaliauti, pavyzdžiui, J. D. Salingeris yra uždraudęs ant savo knygų viršelių dėti kokius nors paveikslus – griežtai tik autorius ir pavadinimas (ir pingvinukas, šiuo atveju). Tai irgi puiku, tai irgi sprendimas. Pasitikėti tuo, kad skaitytojas susidomės autoriumi, aplink kurio pavardę nepripiešta dėmesį traukiančių ženklų, yra geras dalykas. Kai knygyno lentynose tokia „švari“ knyga atsiduria tarp „rėkiančių“ viršelių – jie visi suskamba, dėmesį lengva paskirstyti ir suteikti visiems. Jei lentynoje vien tik vizualus triukšmas – jame sunku įžvelgti bet ką gero. DP sakė, kad kai kurie viršeliai dizainerių juokais vadinami the panic covers – panikos viršeliai – nes juose matomas akivaizdus dizainerio (o gal marketingo) nepasitikėjimas skaitytojo supratingumu. „Kas bebūtų, nelaikykime skaitytojų idiotais,“ – pataria DP. Jeigu viršelyje yra prekės ženklas, nebūtina šalia jo dar pakartoti to ženklo pavadinimą didžiosiomis raidėmis. Jeigu pavadinime yra žodis obuolys, tai nebūtina dar ir šalia nupiešti obuolį. Pastarąjį sakinį DP prisipažįsta kartojantis tarsi mantrą. Štai trys knygos, kurių autorių pavardės slepiasi:

autorius slepiasi

Išsiskyręs su Penguin kompanija, DP ėmė kurti dar drąsiau: štai žinomai Cormano McCarthy knygų serijai panaudojo atspaudų techniką, t.y. gamino viršelio piešinį ne kompiuteryje, o kūrė „tikrą“ grafiką. Taip pat jis neigia stereotipą, kad viename puslapyje galima naudoti tik tris skirtingus šriftus. „Nesąmonė! Visi šriftai kam nors geri, kiekvieną galima įdarbinti.“ Turbūt galima pridurti, kad toks taisyklių laužymas ir patvirtina taisyklių buvimą. Arba kitaip: kas leidžiama Jupiteriui, tas nepatartina jaučiui. Štai dar viena DP asmeninė taisyklė: nevaizduoti viršelyje personažų. Dėl to sutikčiau tik iš dalies, nes apstu žanrų ir stilių, kuriems tinka personažų vaizdavimas (jei tai, pvz., pats aprašomasis objektas Johnas Lennonas ar sekso objektas pusnuogė mergaitė, arba šiaip autoriaus marmūzė).

O dar DP baisiausiai mėgsta raštų kūrimą ir užsiima tuo, kada tik turi laiko (sako, ypač gerai raštai dėliojasi dirbant naktį ir įkaušus – jam taip dažnai atsitinka). DP ir vėl skolinasi idėjas iš senų leidinių, nes buvo laikai, kuomet raštai ar medžiagos imitacija viršeliuose buvo itin madinga (ko gera, dabar vėl sugrįžo į madą). Raštas gali būti ne tik iš geometrinių figūrų, bet ir iš augalų fragmentų arba net sudvigubinus (padauginus) piešinį – tai jau raštas. DP mėgsta raštus „įdarbinti“: „Smagiausia būna, kai žmogus skaito knygą, pasiekia dušimtąjį puslapį ir tada atsiverčia viršelį: aaaa, tai štai, kodėl čia šitaip nupiešta!“ Beje, vienas žinomesnių DP kurtų viršelių yra Walterio Benjamino „The Work of Art in the Age of Reproduction“, jo idėja – pačios knygos nugarėlės pakartojimas – reprodukcija (argi ne genialu?). Tą knygą kadaise ir man niežėjo ranka pirkti, bet susilaikiau (nes yra bibliotekoje). Štai trys pavydžiai į temą:

reprodukcija ir kt

Akivaizdu, kad DP mėgsta rasti gerus konceptukus, o ir aš juos tiesiog dievinu. Koks kūrinys be koncepcijos? Įdomus atvejis buvo kuriant viršelį Orwello „1984“. DP sugalvojo panaudoti idėją apie tai, kad cenzūra draudžia tekstus, todėl viršelyje iškirto (iškirpo) autoriaus vardą ir kūrinio pavadinimą. Pamatęs eskizą, vadybininkas pasakė, kad tai negera mintis, jei pradėsi iškirtinėt skyles, tai gali prieiti iki velniai žino ko (įdomu įdomu – prie ko gi?). Tuomet DP paliko idėją, bet pakeitė priemonę – uždažė tuos žodžius juodai, visgi palikdamas raides vos matomas po juoda cenzūros spalva. Rezultatas buvo toks, kad žmonės labai aktyviai domėjosi tuo viršeliu. Knygynuose, kaip buvo pastebėta, vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti žodžius, o kai kurie netgi ėmėsi veiksmo ir nukrapštė juodus dažus, atidengdami autoriaus vardą, o tada fotografavo knygą ir dalinosi nuotykiu internete. Tokia knyga buvo vangiai perkama Amazon.com, bet užtat knygynuose – šluojama nuo lentynų.

Lyginant knygų pirkimą internete ir knygynuose, buvo pastebėtas skirtumas: DP nuomone, knygos gali būti fetišo objektai, ją galima nusipirkti dėl to, kaip ji atrodo. O internete žmonės perka dėl teksto – viršelis yra siurprizas. Kartais net būna, kad perki, matydamas vieno viršelio nuotrauką, o paštu gauni visai kitą. Skirtinga aplinka, skirtinga prieiga prie knygos. Gal ir gerai, kad dabar vis dažniau einame į knygyną, suvokdami, jog norime paliesti „fizinę“ knygą, kad norime jos būtent dėl pojūčių, kuriuos mums sukelia.

DP yra sukūręs dizainą vieno londoniečio blogerio knygai. Viktorijos laikų stiliumi rašantis žmogus, pasivadinęs The Gentle Author jau keletą metų beveik kasdien rašo apie Londono rajonus, bendruomenės gyvenimą, visokius įdomius dalykėlius su tokia meile, kad net ir aš atsiverčiau, užsikabinau ir užsisakiau naujienlaiškį. Patikrinti galit čia (iškart nukreipiu į katinus): spitalfieldslife.com

Kai po paskaitos vienas dalyvis paklausė, ar neapima nerimas ir nepasitikėjimas savimi (salėje buvo labai daug dizainerių), DP atsakė, kad baimė ir nerimas jį apima visada, nes tai normali menininko būsena – bijoti ir nerimauti. Tenka priimti ir susitaikyti su tuo. Taip pat, kaip ir su nepasitenkinimu savo darbais. „Taip ir turi būti, kad nekenti savo darbų, tai normalu,“ – sako DP ir juokiasi, skeryčioja rankomis, raitosi kėdeje.

Ar yra kūręs viršelius vaikų knygoms? Ne. Bet pasakoja, kad bare su draugais (tarp kurių mažai dizainerių) dažnai žaidžia piešimo žaidimą: suplėšo popieriaus lapą, išsidalina po skiautę, tada vienas žmogus sušunka kokį nors žodį, pavyzdžiui „aštuonkojis!“, ir visi turi per 10 sek. nupiešti aštuonkojį. Paaiškėja, kad žmonės, neturintys meninio išsilavinimo, pripiešia nuostabių dalykų. O ir profesionalams pravartu piešti nepasiruošus – tiesiog taip, spontaniškai. DP visaip traukia iš savęs spontaniškumą, kaip supratau. Ir jam pavyksta. Jis vis dar turi savyje gyvą vaiką.

Ar visada perskaito knygą, prieš kurdamas jai viršelį? Ne visada pavyksta, nes kartais knyga dar būna nebaigta, o jai jau reikia dizaino. Kartais įdomu kurti neskaičius, bet tuomet būna ilgas pokalbis su leidėjais ar autoriumi. „Bet jei knyga jau yra, tai būtinai reikia perskaityti.“ Iškart pajutau, kad šitas žmogus – skaitantis žmogus. Paprastas, įsimylėjęs knygas skaitytojas. Štai tokie tie genijai. Štai tos originalumo šaknys.

Davido Pearsono puslapis: http://typeasimage.com