Užmetus akį mugėn

knygu-muge-2016

Kaip jau minėjau, neatvyksiu į šiemetinę knygų mugę. Bet esu iš tų autorių, kurie mėgsta skaitytojų šurmulį aplink save, su malonumu dalina autografus, šnekučiuojasi, mojuoja pažįstamiems ir nepažįstamiems. Kai buvau jaunesnė, šokdavau naktiniuose klubuose. Knygų mugė – naktinis klubas kitaip. Ir abiem atvejais nevartoju narkotikų, o apsvaigstu kapitaliai.

Ką pirkčiau šių metų mugėje? Prie kurių stendų stovėčiau ilgiau? Kokios naujienos man kristų į akį? Kad nesakytumėte, jog Lietuvoje knygų per daug ir neįmanoma atsirinkti, duosiu savo rekomendacijas, o jūs jau žinosite, ką su jomis daryti.

ferrante

Visų pirma – Elena Ferrante, pirmoji Neapolio keturtomio dalis „Nuostabioji draugė“ (vertė Ieva Mažeikaitė, išleido Alma littera). Nors jau perskaičiau daug Ferrantes knygų (angliškai), vis tiek stočiau į eilę ir nupirkčiau egzempliorių kuriai nors savo draugei ar draugui. Dar nesutikau žmogaus, kuris ant šito skaitinio nepakibtų ilgam.

 

 

 

 

 

neatplestas-laiskasTada – knyga, kurią paprašiau draugės nupirkti: Jean-Claude Mourlevat ir Anne-Laure Bondoux „Neatplėštas laiškas“. Vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido Alma littera. Anotacijoje rašo: „Ši knyga – švelnus humoro ir jaudulio derinys, kuris pažadins jums norą dainuoti, rašyti elektroninius laiškus draugams, gerti žolelių arbatą, padaryti tvarką savo gyvenime, verkti, juoktis, tikėti ir šokti.“ Skaičiau tik pradžią (galima rasti čia), bet jau iškart matau, kad tai – elegantiška knyga rašytojams.

 

 

 

 

cicenaiteNa, ir kad jau esu prie Alma littera stendo, pasidomėčiau lietuviška šios leidyklos naujiena. Ne tik pasidomėčiau, bet ir pirkčiau, nes pažįstu autorę – ji gyvena Sidnėjuje. Akvilina Cicėnaitė. Nors ir kitas jos knygas skaito suaugusieji (ypač „Niujorko respubliką“), šiais metais – jos debiutas ne jaunų suaugusiųjų kategorijoje. Su „Tylos istorija“ galite susipažinti čia.

 

(Ilgiau prie šio leidybos giganto nestovėsiu, mane domina maži ir specifiniai leidėjai. Daug nesižvalgydama, einu tiesiai prie trijų, kuriuos įsiminiau iš praeitų metų mugės.)

 

 

 

rein-raudLeidykla Apostrofa.

Tai leidykla, turinti žmogišką veidą: Giedrę Kadžiulytę. Ji leidžia knygas tų autorių, kuriais tiki. Šios leidyklos autorių kūrybinį kelią seka specifinė auditorija, jų kūriniai tampa reiškiniais, juos mato ir įvertina literatūros ekspertai. Šiais metais Apostrofa išleido trečiąją išverstą estų rašytojo Reino Raudo knygą „Rekonstrukcija“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), bet, jei nesate skaitę Raudo, pradėkite nuo jo romano „Hektoras ir Bernardas“ – jį bruku visiems pažįstamiems, kuriems gali patikti idėjų romanas. Na, o jei ilgėliau pastoviniuosime prie Apostrofos stendo, gal ir dar kas širdin sušnibždės: imk mane. Sunku būtų atsispirti – juk knygos tikrai kokybiškos.

 

 

bataille-akisLeidykla Charibdė.

Šita leidykla man tokia tyli, keista, bet įdomi. Jų knygos atpažįstamos iš viršelių, o daugelio turinys – intelektualus. Pernai maloniai šnektelėjau su leidyklos… direktore turbūt. Nusipirkau kelias puikias verstines knygutes iš mažų knygučių serijos (norėjosi griebti visų po vieną) ir atradau lietuvių autorę, kuri rašo popsą: Moniką Budinaitę („Knyga ištrintu skyriumi“ ir „Kanifolijos dulkėse“). Perskaičiau. Galiu pagirti – ir leidyklą, ir autorę – už tikėjimą, galbūt ir pažadą, kad bus geriau (mums reikia kokybiško popso!). Charibdės stende reikia čiupti knygas – ypač jei su nuolaida – tokių autorių, kaip Margueritte Duras, Anais Nin, Simone de Beauvoir, Thomas Hardy, Julia Kristeva. Čia net skandalingoji Georgeso Bataille’o „Akies istorija“!

 

laikas-is-antru-ranku-gyvenimas-ant-socializmo-griuvesiu_mediumLeidykla Kitos knygos.

Prie šito stendo nesinori stovėti iš lauko pusės, nes viduje, bent jau pernai, buvo furšetas ir linksma kompanija. Net jeigu pamotų prisijungti prie stalo koks žavus pagyvenęs poetas, prieš tai lengvai nusiaubčiau jų stendą. Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“. Michelio Houellebecqo „Kovos lauko išplėtimas“ („Pasidavimą“ perskaičiau pernai). Giulia Enders „Žarnyno žavumynai“ (skaičiau angliškai – nupirkčiau kam nors dovanų). Naomi Klein. Judith Butler. Aušra Kaziliūnaitė. Tai čia vien naujienos, o kas seniau išleista… Kita vertus, Kitos knygos ėmė leisti ir tokius dalykus, kurie verčia gūžčioti pečiais arba apsimesti, kad jų nematai.

 

barnesVos nepasimiršo puiki knyga! Siūlau pasidomėti vertimu, jei neskaitote angliškai – naujausias Juliano Barneso romanas apie Šostakovičių „Laiko triukšmas“. Vertė Regina Chijenienė, išleido Baltos lankos (ištrauką skaitykite čia). Dar ši leidykla išleido ir Milano Kunderos naujausią (galbūt paskutinį) romaną „Nereikšmingumo šventė“, bet rekomenduočiau jį tik aistringiems Kunderos mylėtojams: sentimentali vertė.

 

 

 

 

Va, mane jau apėmė mugės karštinė! Jau ir to norisi, ir ano reikia nepamiršti…

Selektyvusis matymas, broliai ir seserys knygose, šioje mugėje labai praverčia. Nes visų knygų nenusipirksi ir juolab neperskaitysi. Gal todėl verta daryti pertraukas ir nulįsti į muzikos salę, kad ten garsai išplautų smegenis, trenktų per veidą, pažadintų iš isterijos. O ten jau netoli ir bukinistų salė: senos geros knygos už kainą, artimesnę tiems laikams, kai buvo litas. Ten gali pasijausti geresniu žmogumi, nes knygai, kaip kokiam katinui, suteiki dar vieną šansą, dar vieną gyvenimą.

Autoriams ir skaitytojams linkiu pasilinksminti, o blogeriams primenu, kad mano knygas galite atsiimti prie „Minties“ platintojų (ne leidyklos!) stendo. Apie akciją rašiau čia.

 

 

Niekada man (knygų) nebus per daug

readings-knygos

Kartais iš lietuvių vis išgirstu keistą nusistebėjimą: kiek daug knygynuose knygų! Šitiek daug, sunku išsirinkti, dabar visi rašo! Ypač padaugėjo tų knygų šiais laikais, nes seniau tai… O kas buvo seniau? Kai kas nuklysta į nostalgiškus prisiminimus apie eiles prie deficitinių leidinių. Na, aš irgi esu dėkinga savo mamai už tai, kad, pamačiusi eilę prie knygyno, ji stodavo, laukdavo ir nusipirkdavo tai, ką duodą, ką „išmetė“ – gal tėvas skaitys, gal Sandra. Tarp tų knygų buvo visai gerų. Buvo iš šlamšto. Ar tikrai visi perskaitydavo tai, ką nusipirkdavo? Nebūtinai. Bet tų laikų ir to knygų bado nesiilgiu. Nes tai buvo nepriteklius visomis prasmėmis – kultūrine prasme taip pat. Tik tie, kas gimė kalėjime, nežinojo, ko jiems trūko.

Vienas žmogus, neseniai atvykęs į Australiją iš Lietuvos, man net bandė sakyti, kad Australijos knygynuose knygų mažai, ilgisi lietuviškų knygynų, kur įėjęs gali pavartyti, paskaitinėti, išgerti kavos… Čia jau aš visai sutrikau. Bet pakalbėjus paaiškėjo, kad tas žmogus dar neskaito angliškai, todėl įėjus į australišką knygyną, savaime aišku, skaitinių suprantama kalba rasti nepavyksta. Bet išgerti kavos kai kur galima. Tik dar nesu mačiusi, kad kavinės būtų visai toje pačioje knygų salėje įsikūrusios. Bet kavinės netrukdo, o padeda, jeigu jos yra greta, jeigu galima iš knygyno salės įeiti į kavinės salę.

Melburne to paties tinklo (pavyzdžiui, Readings) knygynai šiek tiek skiriasi vienas nuo kito savo meniu. Pavyzdžiui, aš gyvenu rajone, kur yra mažiau menininkų, daugiau turtingų žmonių, zuja daug mokyklinio ir universitetinio amžiaus jaunimo. Dominančių specifinių knygų pavartyti važiuoju į kitus rajonus, kur kita publika. Lygon gatvės Readings yra didesnės poezijos, filosofijos, žurnalų lentynos. St Kildos Readings visada rasi The New York Books Review išleidžiamą knygų seriją.

Beje, pačiuose knygynuose vyksta susitikimai su autoriais, autografų dalijimas. Readings kas ketvirtį leidžia savo nemokamą laikraštuką, kuriame vien knygų apžvalgos, skaitytojų ir knygynų darbuotojų atsiliepimai apie knygų naujienas, interviu su rašytojais. Man labai patinka knygynų darbuotojų įsitraukimas: lentynos apkabinėtos kortelėmis su jų asmeniškais atsiliepimais apie perskaitytas knygas. (Panašiai čia reklamuojamas vynas alkoholio parduotuvėse: kai kurios vyno ir knygų savybės sutampa!)

Jauti, kad patekai į vietą, kur dirba mylintys literatūrą žmonės. Dažnai patys pardavėjai atrodo ne tik kaip pasišventę skaitytojai, bet taip, tarsi ir patys būtų rašytojai. Nežinau, kodėl taip manau, kas išduoda rašytoją. Keisti akiniai? Keistas uždarumas, drovumas, meilus knygos paglostymas, akių žybtelėjimas, kai paduoda pirkėjui knygą? Jeigu paklausi kurio nors pardavėjo apie ieškomą pavadinimą, tave ne tik nuves prie reikiamos lentynos, bet ir pasidalins savo jausmais: „O, šitą ką tik skaičiau, labai puiki, bet dabar nerandu… A, mūsų sistemoje rodo, kad turėjome devynias, bet jau visas išpirko. Nes ta knyga pateko į Stella apdovanojimų sąrašą. Galiu pasakyti, kuriame mūsų tinklo knygyne dar yra…“ Žodžiu, galima maloniai šnektelti, jeigu juntiesi vienišas.

Nors daugumą knygų užsisakinėju internete (siunčiuosi iš Anglijos), bet visgi pastoviai užsuku į knygynus ir perku iš jų. Nes noriu, kad jie neišnyktų. Nuolat tikrinu jų išpardavimo stalelius, ten kartais randu gerų knygų. Neseniai nusipirkau puikią muzikantės Amandos Palmer knygą „The Art of Asking“ ir tik namie pastebėjau lipduką: su autorės autografu!

Kai kurie knygynai yra nepriklausomi – tie labiausiai išnykimo pavojuje, nes neketina prastūminėti „gerai perkamas“ knygas, negali sau leisti išparduoti „prastai perkamas“. Ten tikrai nežiūri į knygą kaip į dešrą. Ten dirba nuostabūs knygų manjakai.

Susipažinau su dviem žmonėmis, kurie turėjo tokį nepriklausomą knygyną kelias dešimtis metų, bet dabar jau užsidarė, prarado. Tokie maži knygynai ne tik parduoda rinktines knygas, reklamuoja autorius, kuriuos myli ir kuriais tiki, tokie knygynai tampa traukos centru ir augina specifinę skaitytojų auditoriją. (Būtent „specifinės auditorijos“ reikia ir mano knygoms, todėl labai rūpinuosi jų egzistavimu.) Tokiuose knygynuose gimsta pažintys, besitęsiančios visą gyvenimą. Pažintys tarp knygų ir pardavėjų, tarp pardavėjų ir pirkėjų, tarp autorių ir skaitytojų, gal net tarp autorių ir autorių. Neretai tokių knygynų darbuotojai patys rašo ir publikuoja nepriklausomose leidyklose. Bet apie tai – kitą kartą.

Stovėjau tarp Lygon gatvės Readings lentynų anądien, glostinėjau žvilgsniu (ir kartais ranka) koketiškai atkištas knygų nugarėles ir galvojau: ne, dar negaliu išvažiuoti iš šitos šalies. Čia tokie puikūs knygynai! Lietuvoje tokių, deja, labai maža. Tiesą sakant, būtent tokio, kuriame dabar stoviu, tikrai nėra. Čia toks platus pasirinkimas. Net pačiame didžiausiame Vilniaus knygyne – kur ten, netgi Litexpo knygų mugėje! – pasaulinių ir net vietinių naujienų mažai, senesnių leidimų nerasi, nes leidyklos publikuoja, džiaugiasi išpardavusios, ieško kitų „perkamiausių prekių“…

Pusė septynių vakaro, šis knygynas pilnas žmonių, jaunų, pagyvenusių, meniškų, nemeniškų… Vidurvasaris, bet knygynas dirba nuo devynių iki devynių ir bus toks pilnas iki pat darbo dienos pabaigos. Baisiai smagu matyti, kas darosi per kalėdinę karštinę ar prieš Tėvo, Motinos dienos šventes, kai žmonės ieško dovanų. Žinau vieną didelę australų šeimą, kurioje sutarta dovanoti vieni kitiems knygas – paskui visi apsikeičia ir perskaito vieni kitų dovanas.

Žinoma, galėčiau dabar sėdėti prie kompo ir klaidžioti po virtualias knygų lentynas, apžiūrinėti sąrašus. Bet tai nėra tas pats, kas stovėti tarp tikrų lentynų, prie tikrų knygų. Kol kas nepavyko rasti internetiniuose sąrašuose to, ko neieškojau. Mane žavi tai, kad niekada nežinau, ką atrasiu lentynoje, prie ko prisiliesiu, ką atsivertusi perskaitysiu ir užsikabinsiu. Šitas knygas sudėjo į vieną kolekciją ne algoritmas, o dešimtys gyvų žmonių, aistringų skaitytojų – matydama jų pasirinkimus, jaučiuosi bendraujanti su jais. Tikiu, jie tikrai nepasakytų, kad knygų yra per daug.

O dar yra knygų komisai, bet apie juos – irgi kitą kartą.

 

Knygų mugės dionisija

image

Pirmoji mugės diena: daug veidų iš praeities ir dabarties; penki kg knygų už šimtą eurų; filosofas Algis Mickūnas ir du jo autografai (bet penkiskart meiliai pavadinta „dukryte“ visgi supratau, kad ir šis mąstymo meistras yra viso labo dar vienas vyras filosofijoje, kur moterims ne vieta); LRT diskusija apie globalizaciją – tvėriau 5 min.; latvių spaudos perliukai (nes „Latvia – nice place“); užkandžiui – saldainis iš MRU stendo ir obuolys, sugraužtas po Išminties prekystaliu; dosniausias mugės stendas – „Kitos knygos“ – banketas ir rašytojų plepesiai; N. Putinaitės knygos pristatymo paskutinis sakinys: Vienas Dievas yra šventas. – Aleliuja!

image

Antroji mugės diena: žmonės TIKRAI perka knygas kaip išprotėję; mano laimikis – dar 5 kg knygų; dabar jau beveik visos (na, pusė jų) pagal sąrašiuką; Donskis galėjo parašyti knygą apie dietą, o Venclova – na, Venclova gali nieko nerašyti, vien kalbėti free style, ir aš ateičiau paklausyt; sako, viskas bus gerai, karo gal nebus (gal); bet šiuolaikinis pasaulis – supuvęs (lyginant su kuo – jų jaunystės laikais?); „jaunystėj pasaulis pagedęs, senatvėj – supuvęs“ (S. Bernotaitė); Violetos Palčinskaitės eilėraštukų niekas turbūt neprisimena irgi dėl to, kad „visi plėšo pasaulį į gabalus – bet mažai, kas surenka“ (S. Šaltenis); Rašytojų kampe mano simpatijos Aušrai Kaziliūnaitei; lenkų poetas nenoriai skaito savo eiles, nes taip sudrasko savo kaukę; lietuviai poetai – užsideda savo kaukes ir sutinka žaisti pagal formatą; paleiskit juos! nekankinkit poetų! – šit žavusis Vytautas Stankus „Versus Aureus“ stende žino visas knygų kainas ir vieną žodį – Sveiki! – vos mane atpažino; vėlyvi pietūs: baltoji mišrainė, sėdint ant kilimo prie salės 5.2; gerai, kad kažkas labai geras parvežė mane po viso šito namo, pas kalvadosą…

Pala – dar buvo mano paskaita apie rašymą, į kurią žmonės vos tilpo. Man buvo smagu! Ačiū visiems, kurie atėjo ir padėjo man suvaidinti viską be video projektoriaus.

Šventė įsibėgėjo!

image

Iš trečiosios mugės dienos išsinešiau: tik 2 kg knygų; Vanagaitės akmenėlį, ašaras ir žinojimą, kas tie „mūsiškiai“; Sabaliauskaitės žvilgsnį; pojūtį „kaip silkės bačkoj“; Parulskio (51) prisipažinimą, kad jo paauglystė baigėsi; Parulskio knygą nedadarytą (nu! nes į klausimą, kodėl mes turim pirkti jo knygą, atsakė: Todėl, kad ją parašė mylimas autorius.); pasakišką imbiero arbatą (pilvelyje) iš lauko kavinės ant ratukų; Marinos Stepnovos rekomendacijas apie non-fiction; supratimą, kad erzina ne tik Radvilavičiūtės tekstai; dar didesnę pagarbą Solveigai Daugirdaitei ir Lietuvių literatūros institutui; intelektualaus parfumerio kvapų istorijas; įspūdį, kad šiandien Litexpo patalpose pamačiau visą Lietuvą – visų lietuvių tipažus; buvo sunku pamatyti tai per tokį trumpą laiką; pavargau.

Bet rytoj ir vėl ten būsiu: dėl Valdo Papievio ir lietuviukų vaikų Australijoje, kuriems turiu parvežti knygučių.

image

Paskutinė mugės diena (kelinta? jau nepamenu). Naktį sapnavau knygų lentynas ir žmones, žmones, žmones. Bevaikštant šiandien mane vienu metu net užsupo ir ėmė pykinti – jūros liga nuo to nesibaigiančio srauto… Bet gerai, nuo pradžių – nuo dešimtos ryto:

Prie „Židinio“ stendo randu Putinaitės „Nugenėtą pušį“ ir ketinu ją pirkti. Darbutoja man sako: „Jūs kelias pirkit, nes čia viskas, kas liko. Kitas leidimas pasirodys tik po dviejų savaičių. Galėsit už kampo dvigubai brangiau parduot.“ (Įdomus komercinis pasiūlymas, bet atsisakau.) Mudvi pajuokaujam, kad Oleko sukeltas skandalas autorei davė daugiau naudos, nei būtų davusi Patriotų premija.

Knygos „Odilė“ pristatyme greta manęs sėdi hyperaktyvi močiutė, kuriai iš salės galo kažkas perduoda lapelį su klausimu Papieviui. Močiutė bumbėdama perduoda lapelį, prieš tai uždavusi savo klausimą („Kaip toks JAUNAS žmogus gali būti toks išmintingas?“). O klausimas perduotame lapelyje maždaug toks: „Kas geriau prieš mirtį – ar pirkti ir skaityti knygas, ar geriau taupyti pinigus paskutinei kelionei į Paryžių?“ (Visi juokiasi.) Pristatymo gale autorius turi padovanoti knygą vienam iš klausėjų, ir jis pasirenka anoniminį lapelio autorių („Nereikės pirkti knygos, ir klausimas bus atsakytas – aišku, ką rinktis…“)

image

Praeidama pro vieną stendą, sutinku milžiniškas dažytas akis. Moteris mane griebia: Čia yra labai įdomių knygų šeimai… Apie šeimą… – Kokią šeimą? Žvilgt į jų stendo plakatą: Jehova. Merkiu jai akį: Aš ateistė. Jinai susijaudina: O, mes turim geros informacijos ir ateistams! – Aš jums irgi turiu geros informacijos! – Cha cha cha! (Bet jei rimtai, Jehova neturėtų būti non-fiction salėje!)

Su pilosopu Algiu Mickūnu susitinkam netyčia kone kasdien. Šiandien ėjau pro MRU stendą, kur parduoda jo knygą. Pasisveikinau priėjusi. Jis nusiėmė kaubojišką skrybėlę ir net pabučiavo man ranką. Ir vėl pavadino dukryte… Sakau, nevadinkit manęs dukryte, jūs gi man ne senelis… Juokiasi. Na, negaliu aš ant jo pykt! Vertas grieko „senelis“! Bekalbant paaiškėjo, kad jis iš to paties krašto, kaip ir mano mama – mes abu mokam šiaurės panevėžiškių tarmę (kaip, beje ir dailininkas Eidrigevičius, kuris mugėje dalyvavo).

image

Einu į savo slaptą privatų tualetą prie salės, kurioje anądien vedžiau paskaitą. Prieš mano akis užsitrenkia durys į koridorių. Šiapus durų liko berniukas, anapus – jo mama. Vyksta „įkaitų drama“ – durys tampomos, stumdomos, skambinama kažkam… Ir šiapus, ir anapus kaupiasi žmonės… Pagaliau jos atidaromos – mama ir vaikas susitinka. Ar labai bijojai? – klausia mama. Vaikas dreba: Taip…

Beplaunant tualete rankas, į vidų (nors lyg ir buvo užrakinta) įsiveržia moteris. Paaiškėja, kad tai mano seniai matyta pažįstama linksmuolė redaktorė, su kuria kadaise tariausi dėl „Dioniso barzdos“ redagavimo. Tuo metu ji negalėjo apsiimti darbo, bet pasiūlė vietoj savęs kitą puikią moterį, kuri suredagavo man dvi knygas. Parašykit man, sako linksmuolė, ir man labai smagu, kad ją šitaip sutikau.

Einu pro „Mano knyga“ stendą ir vėl matau Putinaitės „Nugenėtą pušį“, kurio jau niekur neturėčiau matyti – tik čia ji trečdaliu brangesnė. Sustoju, sakau: „O, jūs dar turit šitą knygą. Nes leidėjai jos tikrai nebeturi. Ryte buvo tik dešimt likę.“ Darbuotoja sako, kad jie tai dar daug jų turi, nes yra platintojai. Ruošiuosi eiti šalin, bet suvokiu, KODĖL jie tiek daug šitos knygos turi: ji padėta nuošalėje. Papasakoju jiems, kad knyga skandalinga ir siūlau padėti atvirai. (Kažkokia pirkėja man pritarė murmėjimu.) Darbuotoja padėkojo ir, tikiuosi, spėjo parduoti visą tiražą.

Salėje vėl susiduriu su ta savo linksmuole redaktore, kuri buvo įsiveržusi į tualetą. Iš kalbos išeina, kad TAI BŪTENT JI laimėjo Papievio knygą už savo užduotą klausimą. Sako: Norėjau, kad būtų linksmesnis pristatymas, nes žinau, kad akademiniai žmonės kartais kalba pernelyg rimtai ir nuobodu…

image

Kažkas dainuoja, sako L. Tau jau ausyse dainuoja, atsakome mes jai. Paskui visi išgirstame aplodismentus ir tampa aišku, kad vyksta geriausio personažo kostiumo apdovanojimai. Svarstome, kokį kostiumą galėtume pasiūlyti mes. Vienas variantas: L. ir M. šunelis – jei būtų su savimi jį atsivedę – galėtų atstovauti „Brisiaus galą“… Geriausias kostiumas, kurį galėtume dabar parodyti, sako L., – knygnešys…

Pusė penkių vakaro. Paskutinės mugės minutės. Prie mūsų stendo grįžta mergina, kuri prieš valandą labai ilgai vartė mano knygą apie rašymą, tačiau nepirko. Dabar ji klausia, ar nepadarytume nuolaidos. – Kad knyga ir taip su nuolaida, atsakau. – Na, bet visgi… – Tai gal jums dar knygą PDF atsiųsti? – O, būtų įdomu! Pasidalinčiau su draugais!

image

Ne visi mato knygų mugės finalą, o man šįkart pasisekė pamatyti. Voliojomės jau ant grindų po prekystaliu, juokėmės ir kliedėjom, darėmės foto sesijas būsimiems straipsniams laikraščiuose… Paskutiniai pirkėjai desperatiškai ieškojo TO skaitinio, kurį dar galima nučiupti. (Gal paleisti viską po eurą? Kad nereiktų krauti dėžių.) Pagaliau iš visų pusių pasigirdo pleistrų klijavimas ant dėžių… Ir mūsų stendas susiruošė sutikti mugės finalą. Kai balsas garsiakalbyje pranešė apie galą – visose salėse plojo. Plojau ir aš. Lėktuvas nutūpė sėkmingai.

Eidama į troleibuso stotelę staiga pamačiau KNYGNEŠĮ – gyvą personažą, kuriam niekas o niekas nedavė prizo už geriausią kostiumą… Bet tai geriausias kostiumas, kurį šioje mugėj mačiau. Beje, išskyrus barzdą, mes su juo labai panašūs – aš irgi šiandien namo tempiau pilną kuprinę knygų ir dar maišą rankoje…

image

Knygų šventė man tuo nesibaigia: šią savatę keliausiu į Šiaulius, paskui į Panevėžį, Akmenę, Kauną, Uteną, turbūt apsilankysiu ir Klaipėdoje. Greitai pranešiu tikslią renginių vietą ir laiką.

Iki susitikimų!