Snaigės metodas

Rašymo metodų yra tūkstančiai (nors kartais atrodo, kad tik metodų pavadinimų yra tūkstančiai). Kiekvienam – savas.

Snaigės rašymo metodo atradėju skelbiasi tūlas fizikas iš Amerikos Randy Ingermansonas, sėkmingai kuriantis grožinę literatūrą (fiction). Daug žinodamas apie fraktalus, jis pritaikė mokslą rašymui, ir štai kas iš to gavosi.

Pirmiausia, kas tie fraktalai? Tai nuostabūs geometriniai dariniai, kurių atskiri fragmentai yra identiški ar panašūs į kitus fragmentus ar visumą. Fraktalams būdingas panašumas į save, kitaip tariant, savipanašumas: kai maža geometrinio darinio dalis yra identiška didesnei daliai. Štai vadinamoji Kocho snaigė:

Visas šios figūros sudėtingumas yra jo karpytose kraštinėse. Mat darinys sukurtas atsispyrus nuo trikampio. Lygiai taip ir rašydami ilgą sudėtingą romaną galime atsispirti nuo vieno sakinio, į kurį telpa idėja.

Tol, kol tik svajojame apie romano rašymą, galvoje skraidžioja padrikos mintys, galbūt personažų portretų detalės, galbūt dialogų nuotrupos. Kol kas nėra jokios tvarkos. Tačiau tam, kad parašytum 200-1000 puslapių apimties darbą (o rašyti teks ne dieną ir ne dvi), reikia rasti tinkamą dizainą, formą. Ingermansonas sako: „Aš nemokysiu jūsų pačios kūrybos, tačiau padėsiu sukurti kūrinyje tvarką“.

Ingermansonas siūlo dešimt žingsnių, o aš juos sukelsiu į keturis atitinkamai pagal kiekvieną snaigės pakopą. Taigi – pakopa po pakopos – bandom žiūrėti, kas gausis:

Šioje pakopoje tereikia parašyti vieną sakinį, į kurį tilptų pagrindinė kūrinio idėja. Paskui išrutulioti šį sakinį į vieną pastraipą, kurioje tilptų visa romano esmė (panašius aprašymus galima rasti ant jau parduodamos knygos galinio viršelio). Paskui sėsti ir susidėlioti veikėjų charakterių metmenis, užimančius po puslapį (vardas, pavardė, ką veikia istorijoje, koks jo motyvas, koks tikslas, kokios kliūtys, vidinis virsmas ir t.t.).

Šioje pakopoje reikia išplėsti tą pastraipą, kurioje iki šiol tilpo visas romano aprašymas: kiekvieną sakinį paversti pastraipa (gausis romano santrauka). Tuomet grįžti prie veikėjų charakterių metmenų ir taipogi išplėsti aprašymus, kiekvienam skiriant po puslapį. Tuomet grįžti prie romano aprašymo ir išplėsti kiekvieną pastraipą iki vieno puslapio apimties (gausis trumpas turinys arba sinopsis).

Šioje pakopoje teks vėl grįžti prie personažų ir dar kartą išplėsti jų aprašymus (kur jie gimė, kokia jų istorija, motyvacija, kaip jie kūrinio eigoje keičiasi ir t.t.). Veikėjai turėtų atrodyti pilni, gyvi žmonės. Tuomet grįžti prie kūrinio sinopsio ir susidėlioti iš eilės visas kūrinio scenas – kiekviena scena iš naujos eilutės. Tam reikalui geriausiai tinka Excelio lentelės. Šioje ir ankesnėse pakopose patartina drąsiai daryti keitimus. Jei kažką sužinojai apie charakterį, tai nedvejodamas keiti siužetą pagal naują informaciją. Geriau dabar, negu įpusėjus rašyti 500 psl. romaną…

Jau pastebimas snaigės kraštinių patankėjimas. Fraktalų atveju, tankinti galima iki begalybės, tačiau rašymo metodiką reiktų jau kaip ir vainikuoti. Šioje pakopoje leidžiama sėsti ir pagal scenų lentelę parašyti visą romaną. Prieš tai dar galima pasirašyti išsamų scenų nupasakojimą (turbūt būtų panašu į filmo literatūrinį scenarijų prieš scenarijaus rašymą), tačiau pats Snaigės metodo autorius sako nebesinaudojantis šia pakopa.

Ar toks romano išnarstymas pakopomis nenužudys kūrybingumo? Ar atskris mūza į Excelį? Autorius sako, kad dar ir kaip atskris. Rašymas eisis lengvai ir greitai. Darbo vis tiek gana daug – ypač daug laiko juk skirta pasirengimui – tačiau pats procesas malonus ir bus padaryta mažiau klaidų.

Dėl to tikrai sutinku. Savo dabar kuriamą romaną taip pat nejučia pradėjau rašyti Snaigės metodika: prieš keletą metų pradėjau ieškoti to vieno sakinio, kuris nusakytų idėją. Aprašinėjau galimus veikėjus (tiksliau, aš visuomet mėgstu kiekvienam išgalvotam veikėjui rasti po vieną ar kelis gyvus prototipus, rasti į juos panašių žmonių nuotraukas). Paskui rašiau pastraipą, kurioje tilptų romano esmė. Paskui į du puslapius surašiau romano stambias dalis, įvykius.

Čia jau nebesusilaikiau ir iškart sėdau prie pirmojo eskizo. Berašydama labai nemažai dalykų pakeičiau (pats tekstas diktavo), tačiau turint istorijos karkasą, tai buvo įmanoma padaryti vos per dvylika dienų! Šiuo metu pagal tą naują karkasą rašau antrąjį romano eskizą, kurio apimtis – triskart didesnė už pirmąjį. Šis etapas man užtruks keturis mėnesius. Beje, prieš tai irgi pasidariau viso romano scenų korteles ir pasižymėjau, kur trūksta naujų scenų (nes šiaip mano romanas bus ne vien iš scenų, palikau vietos ir veikėjų pamąstymams, susivokimams ir šiaip papilstymams). Mano metodas šiek tiek skiriasi, nes aš rašymo eigoje noriu spėti ir suvokti kažką daugiau apie aptariamąją problemą. Galima sakyti, išgyventi savo romaną. Galbūt ir pati per jį pasikeisti, suaugti.

Man atrodo, kad amerikiečiai itin mėgsta pramoginius kūrinius, kurie yra pernelyg tvarkingų siužetų, todėl nuspėjami it Holivudo filmai: ten irgi viskas vyksta scenomis. (Mėgstu žiūrėdama tokius filmus žaisti pranašą – po pirmųjų kovinio filmo minučių pasakau vyrui, kuris personažas žus pirmasis, o kuris liks gyvas, ir jeigu apsirinku, tai būna dėmesio vertas filmas!) Tas holivudiškumas tikrai nėra privaloma visiems kūriniams taisyklė.

Taip pat nemanau, kad man labai padėtų, jeigu sėdėčiau dvi savaites aprašinėdama kiekvieno veikėjo biografiją. Man patinka jų detales atrasti pirmojo ar antrojo eskizo rašymo eigoje. Svarbesnis man yra gyvo veikėjo pojūtis, kuris kartais žodžiais negali būti nusakytas.

Visgi, atmetus tą visažinį amerikonizmą, galima priimti ir pasinaudoti visai neblogu patarimu, kuris, kaip man pasirodė, ir yra Snaigės rašymo metodo esmė:

Pradėti nuo mažo ir paprasto, auginti didelį ir sudėtingą, ieškoti dizaino ir laikytis tvarkos, kurioje galėtų tvyroti suvaldytas kūrybiškasis chaosas.

—————————

originalus straipsnis: Snowflake Method

Nepagydomas talentas

Marie-Louise von Franz – žinoma šveicarų psichoanalitikė, apie trisdešimt metų glaudžiai bendradarbiavusi su Carlu Gustavu Jungu, parašiusi keletą knygų pagal jo surinktą medžiagą, po jo mirties Züriche įsteigusi C.G.Jungo institutą, parašiusi daug mokslo darbų apie pasakų ryšį su psichoanalize, interpretavusi sapnus, rašiusi apie alchemiją, aktyviąją vaizduotę, psichologinę perspektyvą ir kt.

Ši ištrauka iš von Franz knygos „Puer Aeternus” (lot. „amžinas vaikas”) antrojo leidimo (Sigo press, 1981 m.). Knygą sudaro dvylika paskaitų (anglų kalba), kurias von Franz skaitė C.G.Jungo institute 1959–1960 metų žiemos semestrą, tema puer aeternus arba kitaip – Piterio Peno sindromas. Tai diagnozė, suteikiama žmonėms, kurie priešinasi vidinei brandai ir trokšta likti amžinai jauni.

Remdamasi literatūros kūriniais bei pacientų pavyzdžiais, von Franz išdėstė, kaip vaikiškas nekaltumas gali iškreipti savirealizacijos procesą ir amžiams pasmerkti žmogų paaugliškoms iliuzijoms bei paviršutiniškam gyvenimui. Puer aeternus nėra toks jau nekaltas sindromas: negatyvioji jo (ir su juo susijusio motinos komplekso) pusė yra donžuanizmas ir homoseksualumas, o taip pat nesąmoningas geismas mirti, dažnai užtvirtinamas savižudybe.

Jūsų dėmesiui – antrosios paskaitos, kurioje von Franz analizuoja prancūzų rašytojo Antoine Saint-Exupery „Mažąjį princą”, pabaiga. Klausimai ir pastabos – iš auditorijos.

* * *

Klausimas: Jei Saint-Exupery būtų pagydęs savo puer aeternus asmenybę, ar būtų galėjęs toliau kurti?

Būti „pagijusiu” nuo puer nereiškia, kad būsi „išgydytas nuo kūrybos”. Atkreipę dėmesį į Goethe’ę, jo ankstyvojoje kūryboje rasime požymių, bylojančių apie motinos kompleksą, ir pastebėsime, kad jis pats jautė, jog nusigręžęs nuo puer mentaliteto, prarastų savitumą. Tačiau šią krizę jis ištvėrė ir, nežiūrint to, kad „Jaunojo Verterio kančių” herojus – puer – nusišovė, pats Goethe išgyveno.

Puer glūdi kiekviename tikrai stipriame menininke, tačiau tai galima peržengti.  Tai jausmų-vertinimų* reikalas. Jei tas, kuris nustoja būti puer, liaujasi kūręs, tai jis niekuomet ir nebuvo tikras menininkas. Ir ačiū Dievui, jeigu psichoanalizė išgelbėja tokius pseudo artistus nuo buvimo artistais! Turėtume nepamiršti, kad Saint-Exupery išreiškia ne tik šią problemą – jis aprašo kolektyvinę neurozę. Per literatūrą jis sugebėjo gražiai parodyti tokią puer situaciją – jis iškėlė klausimą. Jei tam tikras menininko tipas nesugeba persijungti taip, kaip pavyko Goethei, tai jam tenka mirti. Negalima sakyti, kad tai nebuvo menininkas, tačiau jis nesugebėjo žengti toliau virsmo. Goethe savo „Jaunojo Verterio kančiose” su puer problema galutinai nesusitvarkė, todėl ji persikėlė į kitus jo darbus. Kitas žingsnis – drama „Torkvatas Tasas”, kurioje Goethe parodo puer kaip problemą savyje, tuo pat metu įkūnydamas ją objekte – Tase ir Antonijuje, žmoguje, kuris nori stovėti ant žemės. Taip jis atsiskyrė nuo problemos. Tuomet tai virto konfliktu, prasitęsusiu kitame darbe – „Fauste”. Visuomet tiksliai jaučiame, ar rašytojas išsilaisvino iš savo problemos, ar dar ne. Pirmasis žingsnis to link yra puer pavertimas objektu.

Klausimas: Ar pagrįstas teiginys, kad tinginystė yra puer aeternus bruožas? Abu, Goethe ir Saint-Exupery, visą gyvenimą sunkiai dirbo.

Vietoj to, kad dirbtų darbus, sužadinančius stiprų entuziazmą – nes tą moka bet kas – puer aeternus turi išmokti nemesti tokio darbo, kurio nemėgsta. Dirbti tik tai, kas patinka, moka ir tie primityvai, kuriuos vadinam tinginiais. Kai tik jų dėmesys prikaustomas prie vieno kurio dalyko, jie gali dirbti iki išsekimo, tačiau vertinčiau tai ne kaip darbą, o kaip darbo šventę. Puer aeternus pagydytų toks darbas, kuris kiekvieną pilką rytelį vėl ir vėl išmeta iš lovos ir verčia daryti kažką nuobodaus – vien valios pastangomis. Goethe įsidarbino Weimare kaip politikas, sėdėjo biure, nukreipęs savo protą į pačius nuobodžiausius reikalus, kai dažnai mintimis būtų mieliau nuplaukęs kur nors kitur. Kažkaip jis įžvelgė gilią būtinybę dalinai gyventi ir tokį gyvenimą. Kaip jausmingasis tipas*, šitaip jis galėjo lavinti savo silpnąją pusę – mastymą, kuris akivaizdžiai pasireiškė ganėtinai nuobodžiomis ir bejausmėmis maksimomis (itin nuviliantys yra jo pokalbiai su Eckermannu).

Pastaba: Galbūt tai gali paaiškinti Rousseau teiginį, kad didžiausia jo charakterio blogybė buvo tinginystė, tačiau yra puikiai žinoma, kad jis dirbo nuo ryto iki vakaro, ir perskaitė galybę knygų.

Taip, bet turbūt jis išsisuko nuo kitokių darbų. Tam, kad išvengtų tų darbų, kuriuos privalėtų daryti, žmonės kartais save mausto mirtinai alindami.  Rousseau dirbo transo būsenoje, pasidėdamas pėdų voniomis – tam, kad prisiverstų dirbti, savo kojas jis laikė dubenyje su karštu vandeniu. Galbūt jo „Išpažintis” be tų vonių būtų buvusi tikslesnė ir ne tokia sentimentali!

Pastaba: Grįžtant prie minties apie autorių, aprašantį savo neurozę – daug žmonių yra už tai garbinami ir toks užsiėmimas vadinamas talentu.

Nemanau, kad tai supainiosi su talentu. Mano manymu, šitaip mes visi norėtume daryti. Aš visai norėčiau gauti pinigų už tai, kad atversiu savo neurotiškąją pusę. Sakyčiau, problema išlenda po to, kai darbas jau parašytas. Manau, rašydamas negalvoji apie tai, kad rašai apie savo problemą – antraip rašymas būtų sausas – tačiau rašydamas, arba jau parašęs apie problemą, privalai ją išgyventi. Kada tik skaitau paskaitą apie kurią nors problemą, ji visuomet atsigręžia į mane. Pastebėjau, kad juslingujų tipas* patiria tai atbulai – pirma problemą išgyvena, o paskui aprašo.

Dažnai, kai tik pradedi rašyti apie problemą, tuo pat metu ima vykti sinchroniškumo** incidentai, ir su jais tenka gyventi. Dr. Jungas pasakojo, kad rašydamas apie tam tikras problemas, sulaukdavo laiškų iš įvairiausių vietų, iš Australijos ar dar kur, o laiškuose rasdavo tuos pačius klausimus, ties kuriais kaip tik tuo metu ir dirbo. Dažniausiai – kartais prieš rašymą, kartais po rašymo – sutapimai vyksta todėl, kad palietei svarbią ir gyvą savo paties problemą, ir tai yra skirtumas tarp šiaip sau rašymo apie savo neurozes ir judėjimo į priekį. Jei rašydamas gyvensi ta problema, tai ji susilies su tavimi, bet po to, kai rašysi kitą dalyką, jau būsi per žingsnį priekyje – jeigu ne, tai ir vėl rašysi apie tą patį.

Kai kurie rašytojai vis suka tą pačią gramofono plokštelę, o galėtų gyventi tuo, ką rašo, ir kitas dalykas jau ženklintų pažangą. Kiekvienas Goethes kūrinys buvo žingsnis į priekį, nes jis gyveno tuo, ką rašė. Romantizmo poetai dažniausiai kartojosi, eidavo ratais, kadangi jie negyveno arba negalėjo tuo pat metu ir kurti, ir gyventi tuo, ką kūrė. Nenoriu pamokslauti, bet rašydamas privalai būti pasirengęs savo darbą sutvarkyti iki galo.

Daugybė menininkų nenori, kad jų darbus analizuotų, nes bijo, kad tuomet turės su tuo gyventi. Tai tas pats pasipriešinimas, kurį daugelis jaučia ir psichoanalizei, teisindami tuo, kad jų kūrybiškumas išanalizuotas pradings. Net pats gabiausias pasaulio analitikas negalėtų išrauti kūrybiškumo, nes tikrasis kūrybiškumas yra baisiai stiprus dalykas. Šitoks priešinimasis tam, kad kūryba būtų pateikta analizei, yra labai įtartinas.

(vertimas – mano)

—————————————–

* žr. Jungo ir Mayers-Briggs tipologiją: testą rasite čia: nuoroda, o interneto enciklopedija: nuoroda.

** Sinchroniškumas psichologijoje – tai atsitiktiniai sutapimai, kurie tarpusavyje nėra susieti priežasties ir pasekmės ryšiu, tačiau juos patiriančiajam turi reikšmę. (Atrasta Jungo.) Straipsnis apie tai lietuvių kalba: nuoroda.

Siužetui tirštėjant

Jeigu kartais manai, kad nesiseka rašyti todėl, kad virš galvos užgeso žvaigždės, apsidairyk, kad darosi žemiau, žemėje, po tavo nosim: gal ką tik užgeso stalinė lempa?

Čia aš sau taip sakau. Žiūrėk, Sandra, sakau. Jau penkeris metus esi „atsidėjusi vien rašymui“, o Grafomanijoje – virš 400 įrašų (pusė jų dabar privatūs). Visa tai prasidėjo, kai supykai ant savęs, kad nesupranti, nežinai, nesi įvaldžiusi dramaturgijos taisyklių. Trumpai tariant, norėjai išmokti dėlioti siužetą. O dabar pasižiūrėk į raktažodžius dešinėje. Ar randi ten siužetą? Ne. Nes jo ten nėra.

Tiesa, esu paskyrusi siužetui keletą pastraipų. Ypač naudingi trys straipsniai apie dramaturginę struktūrą. Bet tik prieš kelias savaites susigriebiau, kad niekuomet problemos nebandžiau įveikti tiesiogiai. Ar bent pasiskaityti apie problemą – tiesiog. Manau, neatsitiktinai į rankas pakliuvo J. Madison Daviso knyga „Novelist’s Essential Guide to Creating Plot“.

Siužetas (angl. plot, sen. gr. mythos) – tarsi paprastas dalykas ir net ne problema lietuviškoje aplinkoje, nes jį, po vieno literatūrinio eksperimento, vis dar siūloma nušauti (nes penkių garbių autorių romanas vadinasi „Siužetą siūlome nušauti“). Kartais kuris nors iš šaulių pabando siužetą slapta, niekam neprisipažinęs, įveikti. Neįveikia. Et, sako, nušaukim, gerai buvo sugalvota. Nėra siužeto – nėra problemos. Ar tikrai nėra?

Siužetas – tai įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį (DLKŽ). Ar tai mažos užduotys? Neatskleisime veikėjų charakterių, jeigu siužetas netvarkoj. Nebus turinio, jeigu siužetas netvarkoj. O kas bus? Makalošė. Tokia, žinot, metafizinė, teologams patinkanti makalošė. Ją galima rasti beveik kiekviename šiuolaikinio lietuvių autoriaus romane. Net Kristinai Sabaliauskaitei koją kišo siužetas. Net „vieno dviejų dalių romano autorius“ Eduardas Cinzas kažką pražiūrėjo. Ką tik perskaičiau Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnį“ – klasiškas nesuvaldyto siužeto pavyzdys. Blogai, labai blogai. Bet pakaks apie blogus pavyzdžius. Norėčiau pati nesekti jais.

Kaip nebūtų keista, amerikietis J. Madison Davis, pats būdamas akademiku, keletos romanų autoriumi (linkęs į mistinio detektyvo žanrą), skundžiasi, kad siužetas net ir amerikiečių literatų tarpe yra tapęs keiksmažodžiu. Kažkodėl manoma, kad nuo siužeto kurti pradeda tik prasti rašytojai. Kartais nusišnekama, kad siužetas ir yra prasto rašymo simptomas.

Nejau romanas, kurio siužetas yra tikslus ir aiškus, savaime nuvertėja ir pralaimi romanui, kurį sudaro laisvai plaukiojantys pamąstymai apie šį bei tą, būsenos, patyrimai ir panašus grožis? O gal tik tarp tvirtai sukaltų siužeto sienų gali atsiskleisti ta veikėjų charakterių, kalbos, vaizdinių ir minčių gelmė?

J. Madison Davis atkreipė dėmesį į tai, ką apie tai rašė Aristotelis savo darbe „Poetika“*. Jis išskyrė šešias kūrinio sudėtines dalis. (Dramaturgijos kūrinio, betgi romanas iš esmės turi labai daug bendro su drama – tai yra tik kita pasakojimo (storytelling) forma.) J. Madison Davis apžvelgia jas visas, pradėdamas nuo, Aristotelio manymu, nesvarbiausios:

1. Vaizdinys

Vaizdinys – nesvarbiausia dalis? Nešioju savyje išankstinį, į kraują įaugusį nusistatymą, kad grožinės literatūros esmė ir yra vaizdingumas. Ne? Gerai, taip nebegalvosiu. Išties vaizdinys nedaug ką gali, paliktas vienas. Be to, niekas nesako, kad jis visai nebūtinas, nereikalingas. Kodėl gi – įspūdingai Tolstojaus aprašyta karo lauko scena, kanibalas Lekteris, šaukšteliu semiantis ir valgantis savo aukos smegenis, sekso scenos, kurias autorius nusprendžia vaizduoti, užuot davęs suprasti, kad dabar įvyks tai, kas įvyksta tarp dviejų nuogų žmonių, o mes, brangūs skaitytojai, užverkime duris, kad jiems netrukdytume… Vaizdinys gali padėti, sudominti, tapti pramoga, bet gali ir suerzinti, sujaukti, sutrukdyti pasakojimo ritmą. Literatūroje rasime daug gerų ir prastų vaizdinio pavyzdžių. Iš esmės vaizdinys irgi svarbus ir jam reikia skirti dėmesio, nepiktnaudžiauti juo. Tačiau, kaip pastebi Aristotelis, vaizdinys yra mažiausiai svarbus dramos elementas ir nuo jo mažiausiai priklauso, ar kūrinys yra paveikus. Viena vaizdinga scena po kitos vaizdingos scenos nesudaro romano. Scenos turi būti tarpusavyje surištos.

2-3. Kalbos muzikalumas ir tarsena

Negi ir tai nesvarbiausia? Juk rašytojų klasikų kalba, jos grožis, turtingumas – išskirtinis, jei ne pagrindinis, bruožas, kaip mus mokė mokykloje. Aristotelis minėjo lyrinę poeziją (kalbos muzikalumą) ir tarseną, kadangi graikų dramos aktoriai tekstą deklamuodavo arba išdainuodavo. Kalbos grožis ir žodžio tikslumas neprarado aktualumo ir iki šių dienų. Tačiau, kaip ir vaizdiniai, vien tik kalbos ritmas ir žodžių parinkimas negali sudaryti romano. Kalba tarnauja esmingesniems romano elementams. Lakoniška, asketiška, paprasta ar netgi lėkšta proza vistik gali sudominti ir sujaudinti skaitytoją, jeigu savyje ji talpina informaciją (veiksmą). Ir atvirkščiai: tuščia proza neskamba, nes ji neturi prasmės, neatlieka jokios paskirties. Kalbos muzikalumas gali tik papildyti pasakojimą, istoriją padaryti įdomesne, tačiau negali atstoti svarbesnių elementų.

4. Mintis

Mums iškart aišku, kad turima omenyje pagrindinė kūrinio mintis, romano tema, „žinutė“. Ne visiškai aišku, ar tą patį turėjo omenyje Aristotelis, plati ar siaura tai sąvoka, ar jis turėjo omenyje veikėjų pasaulėžiūrą, o gal jų intelektinius motyvus ar tik retoriką? Tačiau nesunku sutikti su jo mintimi, kad kūrinio mintis nėra tai, dėl ko mes norime ilgai būti su kūriniu, nesvarbu – žiūrėdami, klausydami ar skaitydami jį. Nes jeigu ieškotume tik minties, turėtume jausti pasitenkinimą propaganda, didaktine proza arba moralitė pjesėmis – ten pagrindinė mintis aiškiausia. Kaip ir su vaizdiniais ar kalbos muzikalumu, kūrinio mintis yra svarbus elementas, tačiau ne pats pagrindinis. Vien tik mintis negali išlaikyti mūsų susidomėjimo kūriniu. Be to, pačiam autoriui ji gali būti labai paprasta. Apie ką knyga? Apie neturtingą vaikiną, kuris svajoja apvogti banką. (Jeigu „protingiau“, tai – apie socialinių sluoksnių susipriešinimą XX a. pab. Amerikoje.) Žinoma, daug įvairių įdomių minčių gali išsakyti (ar išgalvoti) personažai.

5. Personažo charakteris

Aristotelis kai ką turbūt apstulbino, pareiškęs, kad personažo charakteris yra ne svarbiausias dramos elementas. Labai daug rašytojų griežtai ir nesileisdami į diskusijas teigia, kad personažas yra svarbesnis už siužetą. Kas pirmiau – personažo vidinės savybės (charakteris) ar tai, kokius veiksmus jis daro? Kas svarbiau pasakojime – motyvacija ar veiksmas? Dramos veikėjas pasisako kalbėdamas su kitais veikėjais arba (rečiau) kreipdamasis į žiūrovus, sakydamas monologą. Romano veikėjas gali ištisai „tylėti“ ir mes skaitysime jo mintis. Taigi gal mintys irgi gali būti veiksmas? Jeigu taip, tai veikėjo mintys gali atskleisti veikėjo charakterį, ir vadinsime tai vidiniu veiksmu. Vaikinas spiria šuniui – iš to suprantame, kad jis nekenčia šunų. Vaikinas pasako garsiai, kad nekenčia šunų. Vaikinas įsivaizduoja lėtai virš laužo kepamą gyvą šunį. Visi šie veiksmai parodo, koks tai personažas.

Gerai, tai kas yra personažas? Tikro žmogaus imitacija. Tikri žmonės yra daug labiau komplikuoti, negu personažai. Taipogi tikri žmonės yra mažiau nuspėjami, negu personažai. Personažai tik taip sukuriami, kad atrodytų sudėtingi, tačiau iš tiesų yra daug nuoseklesni ir nuspėjami labiau, nei gyvi žmonės. Žmonių elgesio motyvai kartais trikdo ir yra suvokiami tik miglotai. Smurtaujančioje šeimoje užaugęs asmuo gali nužudyti žmogų, bet gali ir tapti vaikų teisių gynėju. Kas tai nulemia? Daug kas gali nulemti. Neįprastai pasielgti gali paskatinti kraujyje atsiradusi tam tikrų cheminių medžiagų persvara. Visgi daugumos žmonių reakcijos yra tokios akivaizdžios, kad tiesiog nuobodu. Todėl dažniausiai personažai nėra paprasti žmonės, jų situacijos, aplinkybės nėra paprastos.

Galima sakyti, kad personažų pasirinkimus (veiksmus) tam tikrose aplinkybėse sąlygoja jų vidinės savybės. Iš veiksmų ir sužinome, koks yra personažo charakteris. Tai tarsi testas.

6. Siužetas

Tas personažui užduotas testas ir yra jo reakcijų į aplinką, pasirinkimų, veiksmų seka – siužetas. (Iš dalies. Nes siužetas nėra tik testas personažui.) Pasak Aristotelio, tai svarbiausias dramos elementas. Tačiau geras siužetas nebūtinai daro kūrinį stipriu. Silpna mintis, vargana kalba, nenuoseklūs veikėjai ir sveikam protui nepaklūstantys vaizdiniai lengvai gali padaryti romaną apgailėtinai juokingu, koks nuostabus bebūtų siužetas. Tačiau be siužeto kūrinys taps netvarkinga beprasmybe.

Paklauskime savęs, ką labiausiai mėgsta skaitytojai? Daug kas sutiks su mintimi, kad skaitytojai visų pirma susidomi situacija ir versti puslapius juos verčia klausimas: kas bus toliau? Dauguma „aukštosios“ literatūros autorių taip pat kuria stiprius siužetus, tik vengia tai pripažinti. Galbūt ne visi pradeda rašyti, turėdami omenyje siužetą, tačiau galų gale jų knygose jis atsiranda. Sunku prisiminti pavyzdį knygos, kuri būtų plačiai žinoma, tačiau be siužeto. Net Joyce’o „sapnų kalba“ parašytas romanas „Finnegans Wake“ turi siužetą.

Taigi apibendrinant dar pridursiu: siužetas yra pasakojimo tvarka. Ar galima išmokti tvarkos? Ar galima išmokti sudėlioti įdomią įvykių seką? Kai kurie knygų apie siužetą autoriai sako: galima, būtina, tai yra tikras reikalas, nes siužetui reikia ne mistinio įkvėpimo, dar mistiškesnio talento, o proto pastangos. Gal mes ir ne genijai, bet bent jau šitai galime sau leisti.

___________________________

*Beje, pavadinimą „Poetika“ iš senovės graikų kalbos būtų galima išversti ir kitaip, nes arčiau pažodinės Περὶ ποιητικῆς  reikšmės būtų „Apie kūrybą“ (Concerning The Productive) arba „Apie kūrybos mokslą“ (Concerning The Productive Science). (Pagal angliško  (A Gateway 1961 m., Chicago) vertimo autorių Kennethą A. Telfordą.)

(Mintys apie romano elementus dėliotos pasiremiant pirmąja dalimi „The Elements of the Novel“ iš J. Madison Daviso knygos „Novelist’s Essential Guide to Creating Plot“, 2000, Cincinnati, Ohio)