Kas trukdo pradėti rašyti?

john drysdale-draugas dramblys

Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

* * *

O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko ;)

~ Sandra
______________________________
*Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.

Knygos apie rašymą 3

Taip taip, aš vis dar skaitau knygas apie rašymą. Vis susimąstydama, ką man tai duoda, kodėl skaitau. Ar tikiu viskuo, kas jose parašyta? Ne. Ar darau rekomenduojamus pratimus? Retai. Ar galėčiau apie save pasakyti taip, kaip vienas komentuotojas Amazon.com: jaučiu priklausomybę, skaitau visas iš eilės? Ne. Bet mane jų skaitymas, o kai kada vien faktas, kad jos egzistuoja, savotiškai ramina. Be to, jau ir pati mintyse vartalioju idėją parašyti knygą apie rašymą. Norisi pasidalinti tąja ramybe.

Grafomanijoje jau yra du įrašai apie mano skaitytas knygas. Knygos apie rašymą 1. Knygos apie rašymą 2. Šit dar vienas septynetukas:

  • WRITE.

Labai tiktų dovanai žmogui, kuris abejoja, rašyti ar nerašyti. Rašyk. (Tai, beje, mano mėgstamiausia draugiško laiško pabaiga.) Ši knyga yra straipsnių rinkinys (surinkta iš to, kas buvo rašyta Guardian Review). Kai kurie pasisakymai yra lakoniški (ir kartais ironiški) sąrašai, kai kurie – ilgesni ir išsamesni atsivėrimai. Kai kurie garbūs autoriai savo patarimais prieštarauja vienas kitam, ir nuo to knyga tik gerėja. Rašo Margaret Atwood, Joyce Carol Oates, Irwin Welsh, Neil Gaiman, Annie Proulx, Colm Toibin, Iain Banks, Hanif Kureishi ir kt. (kur galima pirkti)

  • Letters to a Young Novelist. Mario Vargas Llosa

Llosa – ne šiaip koks rašymo kursų specialistas. Tai intelektualas, kritikas, literatūros mokslo atstovas. Ir jo laiškų forma parašyta knyga apie rašymą – nepaprasta. Mane sužavėjo autoriaus balso tonas, nevyniojimas į vatą, nuorodos į kitų rašytojų kūrybą. Skaitant jauti, kad tai nepaprastos erudicijos, savito požiūrio autorius. Drauge jis yra paprastas žmogus, savo amato meistras. Būtų naudinga, jeigu šią knygą kas nors išverstų į lietuvių (iš originalo kalbos – ispanų). Ji ir moko, ir drauge nieko nemoko, tik nurodo kelią. (kur galima pirkti)

  • The Paris Review (interviews, vol. III)

Pastaruoju metu kai kuriuos senus interviu iš šio leidinio („The Paris Review“ yra literatūrinis žurnalas, leidžiamas Amerikoje nuo 1953 metų) verčia į lietuvių ir skelbia almanachas „Metai“, tačiau visai nebrangiai galima įsigyti naujesnių interviu rinkinius (viso jų išleista jau keturi tomai). Skaitinėju ne iš eilės ir dar ne visą perskaičiau. Tai interviu su autoriais (prozininkais, poetais, dramaturgais), ypatingą dėmesį kreipiant į amato paslaptis. Skaitai ir jautiesi sėdintis tame pačiame kambaryje, kur vyksta interviu su meistru… (kur galima pirkti)

  • Dear Writer. Carmel Bird

Esu skaičiusi šios australietės knygą apie memuarus „Writing the Story of Your Life“ (nuoroda), „Not Now Jack – I’m Writing a Novel“ (nuoroda), o dabar iš bibliotekos pagriebiau vieną atstovę: „Dear Writer“. Bet kuri jos knyga yra lengvai ir suprantamai parašyta. Labai rekomenduoju pradedantiesiems ir tiems, kurie turi polinkį į autobiografinių esė rašymą. (nuoroda į jos puslapį Amazon)

  • Negotiating With the Dead. Margaret Atwood

Žinoma rašytoja intelektualė rašo apie rašymą per asmeninės patirties prizmę, bet taipogi ir bando sudėlioti rašytojo profesijos istoriją, svarsto, kokia yra rašymo prasmė. „To go to the land of dead, to bring back to the land of the living someone who has gone there – it’s a very deep human desire, and thought also to be very deeply forbidden. But life of a sort can be bestowed by writing. (…) A book is another country. You enter it, but then you must leave: like the Underworld, you can’t live there.“ (p. 172-173) (kur galima pirkti)

  • The Curtain. Milan Kundera

Tai septynių dalių esė, kaip rašoma ant viršelio. Iki šiol Kunderos esė man daug įdomesni už jo romanus, o “The Curtain“ jau kokį penktą kartą pasiskolinu iš bibliotekos, tai gal jau reiktų ir savo kopiją įsigyti. Šioje knygoje autobiografijos tik pėdsakai. Buvusi (provincija, Praha) ir esama (centras, Paryžius) aplinka. Bandymas užčiuopti Vakarų literatūros vystymosi pradžią, istoriją. Kai kurie pasakojimai tokie pamokantys, kad įstigo turbūt visam gyvenimui. Pavyzdžiui: „Reading is long, life is short“. Tai pavadinimas, po kuriuo anekdotinė istorija apie tai, kaip pasiūlius vienam prancūzui paskaityti Gombrowicziaus kūrybos, šis išsirinko bene pačią prasčiausią autoriaus knygą ir nusivylė, o kitų skaityti nesiims – per trumpas gyvenimas tokiems rizikingiems bandymams! (kur galima pirkti)

  • Holly Listle’s Create A Plot Clinic. Holly Lisle

Šią knygą įsigijau Kindle, todėl į bendrą fotografiją (žr. įrašo viršuje) vietoj jos pateko Dubravkos Ugresic knyga „Thank You for not Reading“, kurios nusprendžiau šįkart neaprašyti (ją jau reklamavau Grafomanijoje čia). Lisle šiaip jau yra antipodas visiems intelektualams autoriams. Ji rašo ne Literatūrą, o Žanrą. Ir dalinasi ne savo autobiografija bei apsiskaitymu, o žiniomis apie tai, kaip gerai sukalti siužetą. Visgi man atrodo naudinga susipažinti su jos technika ir pažaisti (pvz. siužetą surašyti kortelėse), kad neįsitemptum ir per skaudžiai nepakiltų antakiai. (pirkti)

Dabar pastebėjau, kad visų šių knygų kainos labai padorios, t.y. neviršyja 20$, o kai kurios netgi nepadoriai pigios, apie 5$. Tikiuosi, rasite tarp jų ką nors, kas yra verta šiais metais pasidovanoti… O ant mano stalo dar guli keletas neperskaitytų knygų apie rašymą. Skubėti nematau prasmės, net jeigu skaitymas ilgas, o gyvenimas trumpas.