Subjektyvumas, objektyvumas ir ko

Per lygiai tris mėnesius, nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos iki lapkričio 13 dienos (taip netyčia sutapo) apžvelgiau ir pakomentavau devynias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Viena iš jų – beveik negrožinė (Girdzijauskaitės esė), viena – pramoginė (de Strozzi meilės romanas), vienos autorė – mirusi (Ivanauskaitė), dvi autorės (Černiauskaitė ir Šerelytė) turi filologinį išsilavinimą, visi kiti – įvairių profesijų atstovai, vienas, beje, neaiškus, nes pasirašo slapyvardžiu (Kelionis).

Jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą nuveiktu darbu, bet dar labiau – nuovargį. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių. Nebent svajojau būti maloniai nustebinta, sužinoti, kad kažką pražiūrėjau, gerą autorių buvau praleidusi. Na, vienas toks džiugesys galima sakyti ir buvo: dėl Elenos de Strozzi. Šiek tiek labiau nusiminiau dėl Šlepiko, nes jo knyga potencialiai galėtų būti labai gera, o dabar atrodo labai „nutingėta“. A, ir Girdzijauskaitės gaila – toks puikus stilius, o medžiaga – palaida… Lūkesčių ateityje galėčiau turėti dėl Černiauskaitės, tačiau dėl jos pasirinktos ideologijos – neturiu.

Komentavau knygas, kiekvienoje ieškodama kokios nors techninės kliauties, nes šiaip sakyti, kad lietuvių literatūra yra šūdas, mažų mažiausiai neprofesionalu (net man, kaip kritikei mėgėjai ir rašytojai amatininkei). Jaučiau, kad analizuodama kuo toliau, tuo labiau susitelkiu ties autoriaus asmenybe ir jos atsispindėjimu kūrinyje. Pasidariau išvadą (kurią jau seniau žinojau), jog net ir techniškai sklandi knyga nebūtinai man patiktų, nes nebūtinai jos autorius yra man simpatingas savo pasaulėžiūra. Tačiau žinau, kad tikrai labai įvertinčiau tvarką kūrinyje. Čia vėlgi norisi pasidžiaugti de Strozzi atveju, nors dėl idėjų knygoje visai nesutinku ir ji nėra „mano autorė“.

Klaidos kūriniuose maždaug tos pačios. Liūdniausia, kad visuose jaučiasi neišbaigtumas. Dabar peržvelgus visus, sakyčiau, kad po de Strozzi stovi Bončkutė – į jos romaną „Neįvykusi terapija“ irgi įdėta daug darbo (nors ir neperrašyta). Komentuodama baisėjausi tuo, kad rašyta atmestinai, tačiau kitų kūrinių kontekste romanas ima rodytis kitaip (ir tai šiek tiek neramina). Iš ko atskiriu, kad įdėta darbo? Iš smulkmenų: daug dalykų šiame romane yra susieta, linijos pravestos nuo pradžios iki galo, „susišaukia“ kai kurios pastraipos, detalės. Trečioje vietoje pagal įdirbį būtų Šlepikas.

Man nepatinka, kad tiek daug skaitau lietuviškų knygų, nes jaučiu, kaip pažemėjo mano kokybės reikalavimų kartelė. Iš dalies mąstyti ir komentuoti naudinga, tikrai daug išmokau. Verta save kankinti tokiais pratimais vien tam, kad pagerėtų rašymo stilius. Visas klaidas, apie kurias rašiau, bandžiau rasti ir savo kūriniuose (ir kai ką radau). Tačiau tas lietuviškumas („kaip Lietuvai – gerai“) ima smelktis į mane ir kelia siaubą. Keista, kaip dar naktimis neprabudinėju, išpilta šalto prakaito… (Prabudinėju. Tik nežinojau, kad dėl to!) Bandau prisiminti, kodėl iki šiol neskaičiau lietuvių kūrinių, ir štai kodėl: dėl nesaugumo jausmo, kuris apima skaitant. Pasikartojanti mintis: autorius nežino, ką daro – ką kalba, ką rašo…

Nemaloniausia skaitant buvo, kai jausdavosi, kad autorius neturi klausos kalbai. Tai Grušaitės, Kelionio, iš dalies netgi Šerelytės atvejai. Metaforas ir kitą kalbos ornamentiką vietomis „pro šalį“ naudojo Ivanauskaitė, Bončkutė. Džiugu, kad Černiauskaitė susiprato ir jos kalba vėlesniuose romanuose jau daug labiau balansuota. Iškilo kalbos funkcinių stilių problema: Kelionis ir Bončkutė, rodos, nejaučia skirtumo tarp dalykinio ir grožinio stiliaus.

Vaizdingumas mūsų autoriams nelengvai įkandamas. Ko gera, dėl paprastos priežasties: jį sukuria ne būdvardžiai, o daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, taigi vaizdingumo nepasieksi rašydamas vaizdingumą nusakančius žodžius. Nesaikingas mėgavimasis iš pasąmonės iškilusiais vaizdiniais irgi būdingas mūsų autoriams. Nė vieno nepavadinčiau postmodernistu, nes nepastebėjau gilesnių eksperimentų su skaitytojo sąmone, negu formos žaidimai (nebent bando mus išvaryti iš proto). Ekskursiją pagrindinio veikėjo smegenų vingiais lyg ir surengė psichologė Bončkutė. Kiti, jei ir manosi mus vedantys į tą pusę, tai abejoju ar sąmoningai ir įtikinamai.

Trūksta empatiško žvilgsnio į kitą žmogų. Atrodo, kad visiems autoriams sunku atsitraukti nuo kūrinio ir pagrindinio personažo, dažniau jie pasirenka (ir tai daug lengviau) tiesiog rašyti romaną apie save patį. Visgi ir apie save kalbant reikia objektyvumo. Pala, trūksta ir subjektyvumo, jeigu taip galima sakyti. Pasigedau tikro, drąsaus, žmogiško atvirumo. Savito požiūrio į daiktus, žmones, pasaulį. Tas pats turbūt būtų, jei su kuriuo iš (gyvų) autorių susėstume kalbėtis prie kavos: ko čia maivotės, ko nekalbat tiesiai? – sakyčiau.

Trumpai tariant, pasakotojo meistriškumas (craft of storytelling) – didžiausia mūsų šiuolaikinės literatūros problema.

Turbūt atėjo laikas skaityti puikiai parašytas (nešiuolaikines arba nelietuvių) knygas ir panašiai komentuoti, ieškant jose gero amato apraiškų. Kada nors grįšiu ir prie šiuolaikinių lietuvių, kai sukaupsiu savo imunitetą. O kol kas, šio mano trumpo laikotarpio apibendrinimui, ištraukos iš kiekvieno įrašo (su nuorodomis):

*

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato… (…)

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė? (…)

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis. (…)

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Kaip kvepia širdies formos blynai? Apie Aido Kelionio romaną „Geltonas radijas“.

*

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti,besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose. (…)

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti. (…)

(Priedas komentare:) Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą. Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų („dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

Mirusi šiam pasauliui. Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

*

Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji” karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas. (…)

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Bulvarinė psichoanalizė. Apie Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną „Neįvykusi terapija“.

*

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Elegantiškai tragikomiška. Apie Audronės Girdzijauskaitės esė rinkinį „Nutolę balsai“.

*

Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės. (…)

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių” autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo” (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių. (…)

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali. (…)

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

Mėlynbarzdžio nelaisvėje. Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

*

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza” (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika. (…)

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje” – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa”) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsosnėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

Rašymas iš gimdos. Apie Lauros-Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

*

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos” iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Mūzos LOVE’onėlis. Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“.

*

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

*

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų” – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas” interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių”. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats” požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Nei vilkas, nei Marytė. Apie Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Rašymas iš gimdos

Apie Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną Kvėpavimas į marmurą“, išleistą leidyklos Alma littera“, 2010 m. (pirmasis leidimas 2006 m.).

Černiauskaitę sutikdavau LMTA Teatro ir kino fakulteto koridoriuose. Abi tais pačiais metais įstojome, tik aš studijavau aktorystę, o ji – TV režisūrą. Asmeniškai nesam pažįstamos. Nežinau, ar ji prisimena mane. Iškart pastebėjau ir įsiminiau ją dėl keistumo: eidavo atkišusi smakrą, atrodė, kad neša dailų veidelį, bet atsilošusi, tarsi tuoj nukris atbula, nežymiai tūpčiodama su kiekvienu žingsniu. Na, ir mergina su dviem vardais, o antruoju dar ir egzotišku, signalizavo apie norą atrodyti ypatingai.

Kai išgirdau, kad Černiauskaitė laimėjo Pirmosios knygos konkursą, tučtuojau susiradau jos apsakymų rinkinį ir perskaičiau. Jau anuomet ieškojau šiuolaikinio lietuvio autoriaus, kuris kalbėtų apie mus (Gavelis ir Ivanauskaitė buvo nuvylę). Šiek tiek pavydėjau – juk irgi buvau rašanti“, tačiau apie savo tekstus galvojau taip savikritiškai, kad rimčiau tuo neužsiėmiau. Kaip ten bebūtų, Černiauskaitės knyga man nepatiko, ir pamenu, kad pagalvojau: prasilenkta su tiesos jausmu. Kitaip sakant: falšas“.

Po to jos tekstų ir neieškojau, tik pastebėdavau interviu, kuriuose ji dar ir dar kartą mane įtikindavo savo nenuoširdumu, o gal reiktų sakyti nuoširdžiu falšyvumu“. Taigi tam, kad perskaityčiau jos kūrinius iki galo, reikėjo šiokių tokių valios pastangų ir pastatyto į kampą išankstinio nusistatymo.

Černiauskaitės pirmąjį romaną (mažąjį – knygoje turbūt apie 35 tūkst. žodžių, o tai normaliai“ formatuojant būtų ne 200, o 130 psl.) Kvėpavimas į marmurą“ perskaičiau du kartus. Pirmą kartą (prieš metus) nuo pusės skaičiau įjungusi penktą bėgį ir beveik nieko neprisiminiau (nors įstrigo tai, kad moteris atleidžia savo vaiko žudikui). Dabar perskaičiau antrą kartą ir visai nesunkiai. Turbūt sumažėjo nusistatymas prieš ją. Štai neseniai ji gavo premiją už novelę Nekaltutis“, publikuotą almanacho Metai“ gruodžio numeryje. Ši ir kita novelė man labai patiko. Nėra abejonės, kad jų autorė – talentinga. Nerimą kelia tai, iš kur ji kildina talentą:

Man atrodo, kad nieko negalima parašyti be Dievo dovanoto talento, valios ir nusiasmeninimo. Kas tas nusiasmeninimas? Kai esi ne išsipūtęs ir nuo savo sulčių apsunkęs kopūstas, o plonytis, lankstus, vos regimas laidelis, kuriuo teka Visatos grožis.*

Tas kopūstas man giliai įstrigo… Ką ji norėjo tuo pasakyti? Kartais atrodo, kad suprantu, ką ji kalba, o kartais ima ir nuslysta į kažkokį kliedesį, kurį skaitai keletą kartų, kaip pavyzdžiui atvarte ant romano Kvėpavimas į marmurą“:

(…) [P]ersonažai lengvai atpažįstami, kaip ir autorė – truputį užstrigę praėjusiame šimtmetyje. Vieni jų žudo, kiti miršta, o likę gyventi pučia šiltą kvapą į stingstančius pirštus. Visą laiką jų prašiau – miegodami nesugniaužkite kumščių, net jeigu sapne tenka krist į bedugnę ar prieš užmiegant beprotiškai skaudžiai tiksi laikrodžiai. Nes vienas Dievas žino, kas tamsoje gali nukristi į atvirą delną. Tekdavo rasti ir angelo pūką…

Hm. Tai yra knygos anonsas! Personažai ir autorė kažkuo panašūs, gerai. Antrasis sakinys irgi suprantamas. O kas atsitinka trečiajame? Autorė kalbasi su savo personažais taip, tarsi jie būtų gyvi, tikri, nes, kaip prisipažino tame pačiame interviu, jie jai yra kažkas panašaus į vaikystėje turėtus nematomus draugus“? Nematomi draugai Černiauskaitei – metafora ar tikrovė? Nes jeigu tikrovė, tai… Ne, negalvokim apie blogiausia. Atsiverskim romaną ir pradėkim kelionę.

Jau nežinau, kiek kartų skaičiau pirmuosius tris puslapėlius. Kalbos grožybių čia tiek, kad velnias koją nusilaužtų. Tarytum… kaip… lyg… tarytum… tarsi… plius metaforos. Dažnai keli palyginimai viename sakinyje:

Plentas blizga žolėje kaip į vakarus įsmeigtas peilis, o šešėliai ritasi per galvą ir pečius, ir retų automobilių ūžesys tarytum palieka smegenyse garuojančias šliūžes. (p. 7, bet iš tiesų pirmasis)

Tai nėra klaida. Manyčiau, tai netgi laikoma autorės stiliaus savitumu. Juk ir pats romanas vadinamas poetiniu, taigi grožio čia turėtų būti daugiau, negu detektyve. Tik man tai visai negražu. Perkrauta. Gerai, kad pati Černiauskaitė tai supranta:

Anksčiau norėdavosi sunkiasvorių metaforų. Kai rašiau „Kvėpavimą į marmurą“, metaforos mane tiesiog atakavo. Daug jų išbraukiau. Šiuo metu, kai atsiverčiu, tai kažkokie šešiaaukščiai hibridai.

Dabar, jei galiu išsiversti be palyginimo, jo ir nerašau. Norisi paprastumo, lakoniškumo. Paprastumas gali veikti lygiai taip pat stipriai ir gal net stipriau nei išpuoselėtos vingrybės.

Puiku. Nors pavarčiusi vėlesnius jos kūrinius vis tiek randu hibridų. Tačiau tai jau nebe ornamentų kiekio, o jų kokybės problema, apie kurią rašiau straipsnyje Beprasmė metafora“ (nuoroda). Černiauskaitės palyginimai kartais išeina už proto ribų. Jie išties netikėti, ryškūs, įspūdingi, tačiau ne visuomet tinkantys situacijai, ne visada padedantys ją aiškiau suvokti ir išgyventi. Dažnai jie atitraukia dėmesį, trukdo ir trikdo.

Skaitydama Černiauskaitės prozą visuomet jaučiu jos rašymo džiaugsmą ar net ekstazę. Jokios kančios. Tai persiduoda skaitytojui ir gali būti visai malonu. Nelabai malonu tam, kuris tekste ieško emocinio balanso ir sąmoningumo apraiškų. Vien tik ekstazė greitai ima varginti, o teksto nestabilumas – kiekviename sakinyje gali iššokti vis naujas netikėtas vaizdinys – ima kelti įtarimą dėl autorės psichinės būsenos. Ar saugi ji yra rašydama? Ar saugūs skaitydami mes? Ar galima rašyti vien tik atsiduodant pasąmonei (kuri artima nesąmonei), nesiklausant proto, neatsitraukiant ir neapmąstant?

Beje, Černiauskaitė (turbūt intuityviai) susitvarko su struktūra. Ji gan paprasta, teksto apimtis nedidelė ir visą medžiagą galima aprėpti, nedarant juodraštinių schemų. Manding siužetas galėjo būti dar paprastesnis, nes muilo operos tipo viražas p. 38 (Liudo ir Beatričės slaptas pasimatymas) gero nežadėjo, bet vėliau tapo reikalingas. Rašoma scenomis, kiekviena scena turi savo vidinį veiksmą, konfliktą, o ir išeities taškas pasirinktas naudingai: pamestinukas supjausto pavežėjusią jį moterį, o taip pat nuduria berniuką, apie kurį mes nedaug žinome, tačiau norime sužinoti. Tai – intriga.

Autorė yra minėjusi, kad nerašo detektyvo ar socialinio romano, jai esą rūpi tik psichologija ir poezija. Man neatrodo, kad detektyve turi būti mažai veikėjų psichologijos, o taip pat man nesuprantama, kaip galima atskirti veikėjų socialinę padėtį nuo jų psichologinės būsenos. Tačiau viskam uždėjus poezijos antspaudą, daug kas gali likti neišteisinta. (Nors kodėl poezijai leidžiama tai, ko neleidžiama prozai?)

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza“ (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika.

Skaitant Černiauskaitę tos muzikos neišgirdau. Tekstas sklandus, tačiau ritmas nepatraukia dėmesio. Iš visų poezijos atributų labiausiai atpažinčiau palyginimus ir metaforas. Ir ne tik sakinyje, bet ir visame kūrinyje, pačioje idėjoje, siužete. Romanas nuo pat pradžių priminė sapną ar pasaką (išties abu dalykai labai artimi). Kadangi autorė atsiriboja nuo socialinės prozos ir detektyvo – nors jos veikėjai akivaizdžiai turi socialinį statusą, o siužetas nuo pat pirmos dalies primena detektyvą – tai galime atsipalaiduoti ir neieškoti objektyvumo ir veikėjų veiksmų išteisinimo.

Nuo pat pradžių iškyla klausimai, kuriuos tenka ignoruoti. Kodėl šeima (Izabelė ir Liudas) nusprendė įsivaikinti našlaitį iš prieglaudos? Kodėl tik moteris renkasi našlaitį, o vyras yra nuošalyje? Kaip realiai galėjo atsitikti toks blatas“: našlaitis įvaikinamas šeimai, kuriai išties nebūtų suteikiama tokia teisė? Nelegaliai įsivaikinti padeda Izabelės draugė Beatričė – išties ji padaro veiksmą, kuris vadinamas… prekyba žmonėmis? Įvaikinti atiduodamas berniukas, akivaizdžiai turintis emocinių problemų, negana to, Beatričė žino baisią paslaptį, dėl kurios juolab nereiktų berniuko atiduoti draugei, tačiau nedaro pastangų pakeisti jos nuomonę. Be to, ar galima neatpažinti biologinių vaiko tėvų, kai matai ir vaiką ir abu jo gimdytojus, nors ir ne visus tris vienu metu? Abejotina. Galbūt. Apie tai autorė nesiplečia, mes turime tai priimti kaip faktą.

Gerai, patikėsim, tačiau nuo šiol apie Černiauskaitės romaną kalbėkime ne kaip apie realistinį, o kaip simbolinį, mistinį.

Pagrindinė romano veikėja Izabelė (nuo Elžbieta – hebrajų kalboje prisiekiu dievu“) vadovaujasi nuojautomis, o ne sveiku protu. Jos problema prasideda anaiptol ne tuo momentu, kai įvaikinamas emocinių sutrikimų turintis pamestinukas rusišku vardu – Ilja Voronovas (Ilja – iš graikų dievo galia“). Tai jau atoveiksmis į kitą problemą – Izabelės vyras Liudas jai neištikimas. Nuo pat santykių pradžios tarp jų stovėjo moteris – Beatričė. Izabelės ir Liudo sūnus Gailius – ligotas vaikas, jam nutinka epilepsijos priepuoliai. Jis mirs – tokia motinos nuojauta, kuri persiduoda vaikui (Gailius net garsiai išsako savo įsitikinimą, jog tėvai ruošiasi jo mirčiai, todėl iš anksto priėmė į šeimą kitą vaiką, tą patį byloja jo dienoraštis).

Prieglaudoje Izabelė išsirenka Ilją, kuris yra tarsi pasiutęs lapiukas: nuskriaustas, sužalotas, paliktas, jis keršyja pasauliui. Sveikas protas galėtų pasufleruoti, kad tokio vaiko nereikia parsivesti, tačiau taip neatsitinka. Izabelė bando prisijaukinti laukinuką, o jis elgiasi nenuspėjamai, smurtauja – netgi įkanda jos tikram vaikui! Motinos instinktas tyli, motina nepaiso pavojaus signalų, nedaro nieko, kad apsaugotų savo tikrą vaiką. Tuo pat metu vėl problemos su vyru – jis neištikimas. Ji žino su kuo – su Beatriče. Ji sužino, kad Ilja yra jos vyro ir Beatričės vaikas. Įtampa tarp jų auga ir pagaliau sprogsta. Nuoga paklaidžiojusi po pievas naktį, Izabelė randa jėgų išmesti Liudą iš namų. Pareikalauja, kad Liudas grąžintų Ilją į vaikų namus. Po kelių metų Ilja pabėga iš vaikų namų ir nuduria Gailių. Izabelė tyčia neišduoda žudiko. Liudas ima globoti protą pradandančią savo žmoną ir vėl bando suartėti, tačiau Izabelė išsilaisvina ir mokosi gyventi viena.

Nuo pat pradžios iki galo romane neaišku, kas čia darosi? Kas vyksta? Apie ką ta istorija? Sakyčiau, apie moters intuiciją. Intuicija – pernelyg abstraktu. Ar tai apie berniuko nužudymą? Ar tai apie atleidimą žudikui? Ar tai apie santykius tarp vyro ir moters? Ar tai apie meilę? Jeigu apie viską – tai apie nieką. Kas yra pagrindinė vidinė romano problema? Nes nužudymas ir intriga pradžioje – tik išorinė ir jeigu tik ji svarbi, tai mes skaitome detektyvą, o ne psichologinį romaną…

Pažiūrėkime į simbolius. Didžiausią vaidmenį romane atlieka lapės. Ilja vadinamas lapiuku, papjauna lapę, kurią buvo prisijaukinę prieglaudos vaikai, po to panašiai papjauna Gailių. Lapės kailis yra oranžinis, ryžas“ – kaip Izabelės ir jos tėvo rausvi plaukai, kaip apelsinai, per kuriuos po Gailiaus mirties bendrauja Izabelė ir Liudas. Rausva ar raudona taip pat ir gaisro spalva – kai liepsnojanti Izabelė“ pati uždega tvartą. Įtempus vaizduotę galima būtų oranžinę spalvą susieti ir su koriais, kurie pirmiausia pasirodo namo verandoje (spalvoti stikliukai), o vėliau ir Izabelės bei Liudo pirmosios kūniškos sueities scenoje.

Pasakose lapė yra gudrus, apsukrus gyvūnas, kuris gali pagelbėti, tačiau gali būti ir pavojingas. Kai kuriose vakarų šalyse lapė laikoma raganos įsikūnijimu, todėl turi antgamtinių galių – sugeba iššaukti audrą, kalnų griūtį, numarinti žmogų. Kinijoje ir Japonijoje tikima, kad lapė gali moterims sukelti isteriją ir sudrumsti protą. Mitologijoje, o taip pat Viduramžių alegorijose lapės vaidmuo yra paradoksalus: gudri ir žiauri, gašli ir padlaižūnė, tačiau labai atsargi ir moka mėtyti pėdas. Lapė taip pat ir dievo Dioniso gyvūnas, o vienas iš Dioniso alternatyvių vardų yra Bassareus, iš graikų kalbos išvertus – lapė. Lapės simbolis perėjo į krikščioniškąsias alegorijas: čia ji tapo tikėjimo simboliu, kadangi tyrinėja pasaulį pasikliaudama klausa, kaip ir krikščionis priima dieviškąsias paslaptis pasikliaudamas savo ausimis (per žodį), o ne akimis. Taigi lapė yra ta, kuri pažįsta tai, kas nematoma. Saint Exupery Mažajame prince“ Lapė sako, kad tikri dalykai yra tik tie, kurie išorėje nematomi, tačiau matomi širdimi.**

Įdomu, kad Černiauskaitės romane lapės įvaizdis liečia tris pagrindinius veikėjus: Izabelę, Gailių ir Ilją. Jie visi, kaip ir lapė, gyvena ir geriausiai jaučiasi miško prieglobstyje. Miškas pasakose – pasąmonės buveinė. Autorė priskiria šią sferą moteriai. Namas prilyginamas įsčioms, verandos vitražų koriai“ (prie kurių mėgsta būti lapiukas“ Ilja) siejasi su sekso metu varvančiais koriais“, moteris ir vaikai guli lapės oloje arba sniege išsikastoje oloje (gimdos simbolis), o vyras yra svetimkūnis, iš miesto, iš sąmonės, jis gali tik lankytis moters pasaulyje: Tas eglynas yra Izabelės“, sako Liudas p.127.

Jei lapė gali būti ir raganos (krikščionybėje ji susijusi su Šėtonu), ir tikėjimo Dievu (Ilja – dievo galia) įsikūnijimas, tai mums tenka iš jos veiksmų spręsti, kuriai pusei ji priklauso.

Lapės atstovai – Izabelė ir Ilja – veikia išvien. Moteris pagimdė vaiką išdavusiam vyrui. Ji jaučia, kad yra išduota, todėl intuityviai parsiveda į namus būtent to vyro nesantuokinį vaiką. Tas vaikas yra jos ginklas – ji jaučia jo galią. Kai vyras paliks ją, tai bus tas, kuris nužudys jų bendrą vaiką. Ji neišduos žudiko. Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, tai galima būtų pavadinti atleidimu. Nežiūrint iš krikščioniškosios perspektyvos – suveikė Izabelės šešėlinė pusė, tamsioji pusė, ji yra ragana – ir pati, kito rankomis, nužudė savo vaiką! Beje, ar toks elgesys neprimena vieno mito?

Kas, jeigu Izabelė – Medėja? Taptų suprantama, kodėl Izabelė/Medėja neišduoda savo sūnaus žudiko. Romane tai nepaaiškinta, dangstomasi pasąmoningais dalykais, kurių neįmanoma, o gal nevalia suvokti, teisinama moteriška intuicija…

Išties tai nėra taip jau mistiška. Šiais laikais vis atsiranda moterų, kurios aiškinasi savo santykius su vyrais per vaikus – keršija vyrams per vaikus, kai kada juos sunkiai emociškai traumuoja arba net nužudo. Tai vadinamasis Medėjos kompleksas.

Krikščionybė iš esmės yra patriarchalinė sistema ir yra nusistačiusi prieš antrąją lytį“ – moterį, moteriškumą, moters seksualumą (seksualinį moters ryšį su vyru). Černiauskaitė, galbūt pati to nejausdama, perteikė moters savinaikos schemą. Nesugebėdama bendrauti, kurti sveikų santykių su vyru, jos veikėja turi pateisinti savo nepilnavertiškumą, išgrynintį savo, kaip kekšės, praeitį, išsivalyti – ir ji tai daro gimdymo, kūdikių pagalba. Tad logiška, kad sunykus ryšiui su vyru, vaikas irgi turi mirti. Tai – kerštas, gilus, kylantis iš pasąmonės, o gal iš gimdos. Tai baisus kerštas visų pirma sau. Tai gryna moters savinaika. Net orgazmas pagrindinės veikėjos jaučiamas kaip mirties rutulys [kuris] nežmonišku greičiu atrieda palaimos koridoriais“.

Kitas romano veikėjos Izabelės gyvenimo momentas – paauglystėje, po motinos mirties, su ja vienoje lovoje miegodavo tėvas, kuris darė keistus veiksmus: (…) suveržė ją iš nugaros rankomis ir kojomis, karštu lanku, ir iki aušros pasiinkšdamas alsavo į kaklą. (…) Iš pradžių ji galvojo, kad turi paklusti, palikti tą gėdingą karštį tamsai, o dieną gyventi po senovei.“ Izabelė stengėsi uždegti šviesą, kad tėvas nesigultų šalia, bet sykį lempa neužsidegė (perdegė) ir: Jis surakino delnais Izabelei pakaušį ir nugręžė į sieną, verksmingai dūsavo į kasas. Ir pamažėle, tarsi kovodamas su tamsa, veržė karštu lanku.“ (p.51-53) Vadindamas dukrą savo žmonos vardu – Judita…

Šis įvykis ne esminis, aprašytas glaustai, tačiau jis duoda suprasti apie Izabelės santykių su vyrais problemų šaknį. Buvusi savo tėčiaus žmona“, po jo mirties ji parsiveda vyrą, apie kurio neištikimybę iš anksto nujaučia – viskas baigsis tragiškai…

Negaliu nekreipti dėmesio į socialinę veikėjų aplinką. Juk tyčia autorės pasirinkta, kad pagrindinė veikėja yra dailininko duktė, bandanti eiti tėvo pėdomis, o jos išrinktasis yra baigęs Pedagoginį institutą, lituanistiką – jie yra tam tikro sluoksnio atstovai. Ne, nėra jie tokie pat, kaip koks santechnikas ir buhalterė. Kai įsivaizduoju dailininkę su lituanistu, mintyse kai ką jiems atleidžiu – keistenybes, išsišokimus, betvarkę aplinkoje ir galvoje… Bjaurus stereotipas! O gal autorė jiems profesijas parinko netyčia?

Gerai, Černiauskaitė tikrai prisišaukė“ personažus, apie kuriuos pasakojo ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu – tačiau tai dar nereiškia, kad pasakojimas objektyvus – jie taip panašūs į ją pačią, kad tenka gūžtelėti pečiais: o ar tai nėra jos asmeninės dramos, nuoskaudos ir iš pasąmonės iškylančios problemos? Ar tai visgi nėra autorės intymi išpažintis?

Kol kas visa Černiauskaitės kūryba man atrodo kaip rašymas iš nuosavos gimdos. Sukus apsukus ji vis tiek sugrįš prie palyginimų, simbolių, metaforų, kurios nurodys į fiziologinę moters savybę – gebėjimą gimdyti. Iš esmės nesutinku su tokiu moters vietos apibrėžimu. Taip, mes galime gimdyti. Tačiau galime ir negimdyti – argi tuomet netampama moterimi? O gal prarandamas moteriškumas? O gal ne moterys yra tos, kurios rašo mokslinius darbus kvantinės fizikos srityje? Atrodo, jau turėtų būti pasenęs stereotipas, kad intuicija – išimtinai moterų sfera, o vyrams – tik sausas protas. Tai skamba neįtikinamai vien prisiminus, kiek krikščionybėje buvo mistikų vyrų… Arba kiek Romantizmo poetų tarp kojų nešiojo kiaušinius… Jau nekalbant apie jausmingą homoseksualių vyrų pasaulį – beje, kai kurie iš jų taip groteskiškai pamėgdžioja išorinį moteriškumą, kad supranti jo dirbtinumą – tai tik manieros. Japonų No teatro aktoriai – vyrai – suvaidina moterį geriau, negu moterys…

Teiginys, kad visa tai, kas miglota, protu nepaaiškinama ir mistiška, priklauso moters psichikai, manęs neįtikina. Gyvenime sutinku daug išmintingų, racionalių moterų ir, tiesą sakant, su tokiomis mane ir traukia bendrauti. Paslapties ir mistikos, neįspėjamo seksualumo, neišsakomų pažadų nešiotojos man atrodo netikros, o vyrai, susisiejantys su jomis – nelaimingi.

Skaitydama šį romaną aš pasigedau moters… žmogiškumo. Černiauskaitės moteris – ligota, nesubalansuota, negalinti giliai susisieti su vyru, nerandanti su juo kontakto, o galiausiai ir nebeieškanti jo. Nesiplėsiu apie tai, kokia vieta ir kiek jos skiriama romane vyrams, bet trumpai tariant – jų personažai daug lėkštesni, jie yra tik figūrėlės, vaisintojai, kuriais atsikratoma, kai pašaukia Motina Gamta (beje, tai ne tiek krikščioniška, kiek pagoniška ar net New Age). To liguistumo ir mirties persunktas visas kūrinys, nors bandyta išvesti viską į optimistinį galą.

Krikščionybė išstūmė, nužudė, sudegino ant laužo, uždraudė minėti tamsiąją moters prigimties pusę. Tačiau tai, kas represuojama, sugrįžta dviguba jėga. Jei Černiauskaitė neignoruotų tamsiosios pusės, tai galbūt jos pagrindinė veikėja Izabelė susidorotų su savo vidine problema.

Finale klausimas – kodėl? – lieka atviras, o gal pačios autorės net nesuvoktas, net neiškeltas, nes problemos sumaltos, sumestos į viena. Izabelė išsivaduoja iš nevykusios sąjungos su vyru, ji keliauja į kalnus (toks štampas) atrasti naujos savęs, tačiau vėl sutinka Ilją, žudiką, kuris taip ir liko laisvas. Tai jos pačios šešėlis, kuris klaidžios ir visą gyvenimą neduos ramybės, vers bėgti, slėptis. Nuo ko? Nuo savęs…

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje“ – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa“) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsos nėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

——————————————————————-

* Iš interviu Būtina išeiti iš siauro savo susireikšminimų pasaulėlio“, Lietuvos rytas“, 2009 (nuoroda tekstai.lt). 

** Naudotasi Marie-Louise von Franz Puer Aeternus“ (Sigo Press, 1981), p. 93-94.