Gydantis rašymas (3)

(Tęsinys. Pradžia čia ir čia.)

Rašymas bendruomenei

Visgi mums svarbu būti skaitomiems. Svarbu, kai knygą perka su didėjančiu pagreičiu, kai žinome, kad visi skaitome tą patį kūrinį, kai jo dvasia ir idėjos ima sklandyti ore, tampa cituojamos ir aptarinėjamos. Įsivaizduokime Karl Ove Knausgaardo situaciją: kai pasirodė jo šešiatomis „Mano kova“, Norvegijoje kai kuriose darbovietėse buvo paskelbti penktadieniai su Knausgaardu, kai darbuotojams buvo siūloma kalbėti tik apie knygą, kad kitomis dienomis tai netrukdytų dirbti. Žinoma, aptarinėjama buvo ne forma, o turinys. Ne, ach, kaip gražiai rašo, o kaip rašytojas atvėrė tiesą apie tai, kuo mes gyvename, ar tai gali būti tiesa, etc.

Todėl mums svarbus kiekvienas kokybiškas bestseleris — nes tai simultaniškas bendruomenės patyrimas, kaip ir teatro spektaklis, mitingas, koncertas parke ar salėje, filmas kino teatre.

Bendruomenei tikrą poveikį daro ne tik tie kūriniai ar reiškiniai, kurie tampa populiarūs, pasiekia daugumą, daugumos vartojami, priimami, įvertinami. Taip, svarbūs yra „bestseleriai“, bet svarbi užduotis tenka ir meno vertintojams, kritikams, „top dešimtukų“ sudarytojams ir premijų skyrėjams – jie sako publikai, kurie darbai turi garbę veikti kolektyvinę sąmonę, kurie turi tapti reikšmingi, kuriuos studijuosime ir perduosime ateities kartoms.

Kartais įvertinimas priimamas pernelyg lėkštai – kaip iš dangaus nukritusi finansinė mana, šlovė, nemirtingumo užtikrinimas. Tai yra niekai, palyginus su tuo, kokia gali būti meno paskirtis ir jo vartojimo rezultatas – poveikis viešajam diskursui, valstybės naratyvo, mūsų legendos kūrimui.

Lietuvos naratyvas

Jonas Ohmanas, žurnalistas, aktyvus visuomenininkas: „Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.“

Kitaip tariant, kurdami savo šalies legendą, turime žvelgti į jos pagrindinę varomąją jėgą: žmogų. Kitą, save. Ne į istorijos fabulą, o į turinį — bendruomenės išgyvenimus.

Pavojinga palikti valstybės legendą atsitiktinumui, bet kokiems entuziastams, gebantiems rasti finansavimą, kurie gal turi ir talentą, ir meilę savo gimtinei bei artimui, tačiau nevaldo kūrybos įrankių, neišmano naratyvo mechanizmų ir neperskaito nei kitų, nei savo pačių propagandos.

Tokie menininkai patys gamina, iš kitų perka ir žmonėms transliuoja svetimą propagandą. Jie leidžia į viešąją sąmonę įsiskverbti virusams iš agresyvių šaltinių, kurie skleidžia „alternatyvų“ istorijos naratyvą – įžūlų, bet tobulai rišlų melą, kuris veržiasi apsigyventi sąmonėje ir sukurti iliuziją, kad mes patys neprivalome kalbėti ir neturime ką pasakyti.

Meistriškas rašymas — aukštesnis kultūros lygis

Mūsų bėda, kad dar nesame tokie rišlūs ir meistriški. Bet turime mokytis kognityvinio rišlumo. Negebėjimas sukurti užsienį sudominančius romanus nėra toks jau nepavojingas dalykas.

Mūsų neskaito tikrai ne dėl banalių temų: mes ir nesame banalūs. Mus liečia tos pačios, universalios, problemos. Jeigu neliestų, mes patys neskaitytume užsienio autorių kūrinių. Bet mūsų literatūra turi kitą, nelabai universalią, ekonomiškai silpnesnių, fiziškai mažesnių, ilgai gyvenusių sovietų okupacijoje, šalių kultūrą ištinkančią bėdą: žemas lygis amato prasme.

Čia jau reiktų kalbėti apie istoriją: kodėl taip atsitiko, kas darosi su lietuviškąja literatūros mokykla, kodėl neaktualūs kultūriniai leidiniai, kokia karta šiuo metu juos publikuoja ir kaip ji jaučiasi. Visgi ekonominė sėkmė labai priklauso nuo kultūros lygio, ir mes negalime šito dalyko palikti savieigai. Turime užsiimti edukacija ir prisikelti kultūriškai.

Dar viena svarbi užduotis: sugrąžinti prie lietuvių literatūros skaitytojų auditoriją. Užauginti vidurinįjį sluoksnį, subrandinti kritinę masę skaitytojų, tapti aktualiems tai grupei, kuri siekia ne tik pramogos, bet ir dvasinės higienos, išsilavinimo.

Tam, kad Lietuvoje atsirastų kritinė masė gerų literatūros veikalų, reikia, kad rašyti imtų tikrai daug žmonių iš įvairiausių sričių. Taip, kaip Niujorke, kur, kaip sakoma, rašo visi, nuo namų šeimininkės iki bankininko. Kai šalis maža, svarbus kiekvienas kūrėjas ir kiekviena papasakota istorija.

Nuo informacijos prie patirties

Ko reikia skaitytojams? Skaitytojai atsiverčia knygą, laikraštį arba interneto puslapį dėl dviejų priežasčių: norėdami gauti informacijos ir patirties.

Reportažas suteikia informacijos. Patirtį suteikia ne sausi faktai, o tokie pasakojimai, kuriuose yra dramos elementų.

Skaitydami gerą istoriją įsijaučiame į situaciją, tarsi persikeliame į kitą laiką, kitas aplinkybes, pasijuntame kito žmogaus kailyje. Reportažas informuoja apie kito laiko, kitų situacijų ir kitų žmonių egzistavimą. Drama mus pačius vaizduotės dėka trumpam nukelia ten. Empatija padeda patikėti, kad istorija galėjo nutikti ir mums.

Reportažas atsako tik į klausimus: kas, kur, kada, ką veikia? Tai sausa informacija, faktai. Jie veikia mūsų protą. Dramai rūpi ir tokie klausimai: kodėl ir kaip veikia? Drama mums rodo motyvus ir patį procesą. Tai veikia mūsų jausmus.

Reportažas mus gali išgąsdinti ir atstumti. Dramos pasakojimas mus įtraukia ir ugdo empatiją. Skaitydami romanus (ar žiūrėdami spektaklius, kiną) įgyjame patirties, mokomės iš svetimų klaidų, modeliuojame santykius, įsivaizduojame save kitų aplinkybių schemose.

(Bus daugiau.)

Bandymai suprasti

 

bernotaite2015

 

Pastaruoju metu vėl pasisakau, tiesiogiai tariu savo nuomonę apie pasaulį, o ne tik kuriu fikcijas, slėpdamasi po personažų kaukėmis. Nors su kauke kalbėti drąsiau, įdomu ir naudinga pajusti savo žodžių svorį, ir kaip nelengva sudėlioti mintis, kai nori suprasti tam tikrus dalykus, o ne tik kalbėti gražiai. Trys ištraukos iš mano pasisakymų, kurie yra atspindys to, kuo dabar gyvenu. (Du iš trijų straipsnių šią minutę dar nėra paskelbti, bet greit atsiras nurodytose vietose.)

1.

Lietuvoj įprasta verkšlenti dėl mažo finansavimo kultūrai ir pan. Tavo verkšlenimų girdėti neteko. Vietoj to įkūrei savo leidyklą „Jovaro tiltai“. Kokiais sumetimais ji atsirado? Kokie planai?

Netikiu skundais, kad kultūros nėra todėl, kad ji nefinansuojama. Tai nesąmonė. Pažiūrėk, kiek prastų filmų (ypač lietuviškų) išleidžiama, nors jie suėda tūkstančius ar net milijonus. Skambėtų nuoširdžiau, jeigu būtų sakoma taip: pinigų turim apsčiai, bet idėjų nėra! Jeigu idėja yra, jeigu ji tikrai stipri, ji patraukia prie savęs žmones, ir pinigai tampa ne problema. Pagaliau galima iš šalies užsidirbti tam, kad galėtum idėją įgyvendinti. Jeigu menas yra tavo tikras prioritetas, o ne hobis ar aksesuaras.

Mane Lietuva jau ir taip nemažai parėmė: gavau nemokamą aukštąjį meninį išsilavinimą, man apmokėjo keletą puikių stažuočių, seminarų ir laboratorijų užsienyje. Kai panorau publikuoti savo pirmuosius tektsus, laimėjau Pirmosios knygos konkursą – dar viena dovana. Gavau Augustino Griciaus premiją – ar gali žmogus dar daugiau tikėtis? Lietuva į mane, kaip menininkę, jau nemažai investavo, ir dabar ne ji man, o aš jai turėčiau kažkuo atsimokėti. Todėl gyvenu užsienyje, kur lengviau išgyventi iš vyro algos, turiu sąlygas šviestis pasaulinės kultūros aplinkoje. Šviestis ir perduoti žinias lietuviams. Kai sužinojau, kaip veikia lietuviška leidybos industrija, supratau, kad užbaigus knygą tektų kiekvieną kartą maldauti ir tikėtis pašalpos iš „ekspertų komisijos“, o paskui melstis, kad mano knygas vartotų pirkėjai. Tai, man atrodo, prieštarauja literatūros, kaip meno, o ne verslo, šakos prigimčiai.

Artimiausi planai aiškūs: leisti savo knygas, kada tik reikia, ir nuolat ieškoti talentingų darbščių autorių, kuriems būtų artima mūsų filosofija. Naujas „Jovaro tiltų“ leidinys, kurį jau turėsiu Litexpo knygų mugėje – knyga apie rašymą, kuri vadinsis „Laisvojo rašymo elementai“. Visas savo išleistas knygas dovanojame bibliotekoms, kad literatūra taptų kuo labiau prieinama. Išties tai labai nebrangi investicija į bendros kultūros gerovę, todėl man keista, kad didžiosios leidyklos nedovanoja bibliotekoms knygų dėžėmis…

Interneto žurnalas „Rankos“: rankos.luomas.lt

2.

Tavo naujasis romanas „Dioniso barzda“ sukasi aplink tris ryškius personažus – Adą, Kostą ir Igną. Kurį charakterį kurti buvo sunkiausia? Kas apskritai buvo sudėtingiausia rašant šį romaną?

Turbūt sudėtingiausia buvo suprasti, kas jie tokie, tie trys personažai… Kadangi sumaniau žaisti su kūrinio laiko linija (ir apskritai laiko sąvoka), teko rūpintis, kaip sukurti intrigą per kitus elementus, svarbiausi tapo personažai, jų charakteriai. Vienu metu supratau, kad romanas, ko gera, taps panašus į fotografiją, kurioje pavaizduoti trys jaunuoliai, o skaitytojas jausis taip, tarsi ilgai žiūrėtų į vieną kadrą. Juk į gražų ar intriguojantį atvaizdą, kuriame lyg ir nėra judesio, visgi galima ilgai ir labai įsitraukus žiūrėti. Padaryti taip, kad toks sumanymas taptų gyvas, sukurti „tekstinę fotografiją“, buvo nelengva, bet manau, man pavyko. Sukūriau kažką sau pačiai keisto.

Ada, Kostas ir Ignas turi gyvus prototipus, tačiau privalėjau rasti svetimus veidus, kurie juos atstotų. Turėjau užčiuopti trijulės tipą: jie vienodo tipo jaunuoliai, bet kūrinyje juk negali būti identiški, antraip nebus nei intrigos, nei ryšio, skaitytojas tiesiog nebesigaudys, neįsivaizduos, todėl nuobodžiaus… Užtrukau, kol radau tą bendrą jų tipą, ėmiau matyti juos gatvėje, filmuose, radau nuotraukas internete. Sunkiausia turbūt buvo kurti merginos charakterį – su ja tapatinausi, todėl nuo jos reikėjo labiausiai atsiplėšti. Reikėjo kritiškai įvertinti save pačią, kad galėčiau pajusti, pamatyti Adą iš šalies. Laimei, turėjau Ados (t. y. savo jaunystės) dienoraščius iš trijulės laikotarpio. Retkarčiais vis atsiversdavau juos ir matydavau, kaip smarkiai pasikeičiau, kaip vis tolimesnė, nors ir suprantamesnė, atrodo ta pikta ir graži iškrypėlė, kuri juos rašė, poeziją kaitaliodama su keiksmažodžiais, įterpinėdama tai rusiškus, tai angliškus žodžius. Tas dienoraštis visuomet įkvėpdavo, kai kurti tapdavo per sunku – įsiūtis jame „teisingas“, tikras.

Beje, po ranka turėjau ir abiejų vaikinų tekstus, tik ne dienoraščio forma. Tai padėjo atskirti juos vieną nuo kito. Juk jiedu ypatingai panašūs (ne išoriškai, bet manieromis, kalbėjimu, vidumi). Apskritai visi trys labai panašūs, bet ir skirtingi, antraip gal nebūtų pamilę vieni kitų. Kosto prototipas rašė eiles, Igno – pseudomokslinius traktatus… Pasišoviau rasti savitą teoriją. Ar bent pseudoteoriją. Sukurti savitą jų kalbą. Sukurti trijulės santykių poeziją. Prozos kūrinyje sujungti mokslą su poezija – ar tai galėjo būti įvykdoma užduotis? Man atrodė, kad būtent aš galiu tai padaryti. Mano viduje dera ir kartais konfliktuoja trys dalykai, kuriuos šie trys veikėjai atstovauja: protas, kūryba, aistra.

O ar yra tokia knyga arba gal kol kas tik idėja, kurią įgyvendinusi ištartum sau – viskas, pasakiau, ką norėjau pasakyti?

Mąstau kiek kitaip: neturiu ką pasakyti tol, kol nesužinau, kas manyje skauda šiandien, čia ir dabar, apie ką svarbu sužinoti, kuri mano dalis kviečia ją analizuoti, vėl išgyventi, kuri pasaulio dalis mane jaudina ir knieti ją suvokti, išgyventi. Rasti temą, kuri užkurtų varikliuką. Niekada nežinai, kas užsikurs rytoj. Man gyventi reiškia nuolat degti, o jeigu ilgam užgesiu – stagnacija, mirtis. Šitokiu pagrindu kuriant, taip išeitų, padėsiu plunksną tuo pat metu, kai padėsiu ir šaukštą.

Nors niekada negali žinoti. Būna rašytojų, kurie pasako „viskas, nebeturiu ką pasakyti, neberašysiu“. Bet tai labai reti atvejai. Kol kas galvoju tik tris knygas į priekį: tai labai abstraktus įsivaizdavimas – gal žanras, ryški asmenybė, konkretus laikmetis, mano išgyventi santykiai, kokia nors nepaprasta aplinka, problema ar tikras įvykis, iš kurio galėtų išaugti kūrinys. Kartais net neįsivaizduoji, kokią istoriją atkasi iš smėlio, kol nepradėsi kasti. Taip, pavyzdžiu, iš pasąmonės gelmių išniro romanas „Katė, kurios reikėjo“ – pradėjau nuo savo patyrimo su nėščia kate, o išsirutuliojo į traumuotos posovietinės moters istoriją…

Rašau visų pirma sau pačiai, rašau, nes man to reikia. Jeigu nebereikės – nerašysiu. Laimei, nesu niekam įsipareigojusi rašyti. Neseniai suvokiau, kokia tai laimė, kad nesusisiejau darbiniais santykiais su jokia žinoma leidykla, knygas leidžiu pati, su vyro pagalba. Galiu padaryti kūrybinę pertrauką metams, trejiems, dešimtmečiui… Galiu keisti žanrą, apimtį, pati nusprendžiu, kada laikas išleisti kūrinį – nespaudžia terminai, sutartys, pinigų poreikis, kadangi iš rašymo negyvenu. Tai labai prašmatnu! Vienintelis spaudimas, kurį šiek tiek jaučiu: aplinkos lūkestis, kad parašysiu tokią knygą, kuri primins mano jau išleistąją, tą, kurią auditorija skaitė ir pamėgo. Bet su šituo įmanoma susitvarkyti. Jei tik sąmoningai pajunti tokį spaudimą – jis nebeveikia. (…)

Rašytojos Akvilinos Cicėnaitės blogas: akvilinac.com

3.

Iš paskutinės (5) mano straipsnių ciklo „Vieną legendą kurianti bendrija“ dalies:

(…) Šiandien legenda kuriama kitomis priemonėmis, negu buvo prieš raštą. Pasakojimą balsu pakeitė pasakojimas raštu, o šį – visai įmanoma – keičia pasakojimas vaizdu. Keičiasi ne tik tas, kuris pasakoja, bet ir tas, kuris klausosi. Nors simultaniško bendruomeninio patyrimo vis dar niekas negali pakeisti (todėl mums reikia mitingų, teatrų, koncertų stadionuose, televizijos ir bestselerių). Gebėjimas kurti istoriją sumenksta prieš „pijarą“ – gebėjimą aprėpti kuo didesnę auditoriją, į kurios sąmonę įsismelks toje istorijoje užkoduota potekstė. Nuomonės nepakeisi, jei žmogus ją jau turi. Tačiau įmanoma atakuoti protą tuomet, kai jis dar nesusipažinęs su problema, dar atviras, neapsisprendęs.

Sykį internete aptikau nerimą keliantį projektą: kažkoks entuziastas ketino į vieną internetinį puslapį sudėti informaciją apie pasaulį, „teisingą“ informaciją, visus „gerus“ kūrinius, sykį ir visiems laikams nutraukti diskusijas apie kūrinių, reiškinių, istorijos teisingumą ir vertingumą. Pakaks variantų! Parašykime vieną knygą. Pateikime skaitytojui vieną legendą. Su šita idėja entuziastas kreipėsi į Lietuvos Seimą, prašydamas moralinės ir finansinės paramos. Laimei, negavo nei paramos, nei turbūt dėmesio… Tačiau komentatorių ir rėmėjų nepritrūko. Kai pagalvoji, tai nestebina, bet ir ne ramina. Kas būtų, jeigu tokiems kas nors pateiktų vieną pasaulio atvaizdą, vieną legendą? Tokia auditorija priims, įsisavins, suvirškins ir skleis žinią, kaip savą, nes ji nemąsto kritiškai, nelavina savęs prieštaringomis nuomonėmis, tik pageidauja ramybės ir vertina kategoriškumą. Reikalauja ne klausimų, o atsakymų – prašosi propagandos.

Kad ir kaip keistai skamba, proto miegas – baisiausias dalykas, kuris gali mus ištikti. Negalime sau leisti būti mažiau skausmingais, pamiršti istorijos pamokas: išdidų pasitikėjimą, kad „daugiau taip nebus“, temdo mums nepavaldžios duotybės. Politinis laikmečio sudėtingumas: istorija tampa rišli ir pusės aiškios tik gerokai post factum. Problemos daugiasluoksniškumas: aukos pusė taip pat žudo, žudiko pusė taip pat gelbėja. Nepažini žmogaus tamsioji pusė, kylanti iš pasąmonės. Intelektas neužtikrina, kad bus tarnaujama humanizmui, bet kritiškas protas gali išgelbėti. Etikos (moralės) normas reikia nuolat atnaujinti, kurti visiems drauge, neišskiriant stipriųjų, nenustumiant mažųjų. Užmarštis ne visada geriausias vaistas nuo praeities įvykių skausmo: svarbus sugebėjimas pripažinti tragediją, viešai ir privačiai gedėti. Smurtas tarp žmonių turbūt nesibaigs, iki šiol pasaulyje egzistuoja tokie dalykai, kaip vergovė, rasinė nelygybė, vaikų išnaudojimas… Bet tegul nesibaigs ir klausimai, prasidedantys žodžiu kodėl. (…)

Internetinis portalas „Pasaulio lietuvis“: pasauliolietuvis.lt