Tobulų eskizų dirbtuvės

Edward Weston

Pagal Gombrowiczių

Įeik į sapno sferą.

Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

(Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

Pagal Bernotaitę 

Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

3. Laikas rinkti medžiagą.

Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.

Nei vilkas, nei Marytė

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Jau ne kartą ir ne aš viena pastebiu, kad lietuviški kūriniai publikuojami nebaigti. Tarp (dažnai netgi kietų) viršelių atsiduria eskizai, nuotrupos, pabandymai, metmenys. Ką tik perskaičiau romanu pavadintą ir kietais viršeliais įrištą… nežinau ką. Sakyčiau, tai literatūrinio scenarijaus užuomazga.

Čia aš šiek tiek spekuliuoju, bet skaitydama prisiminiau Aido Marčėno „vienoraščius“ (dienoraščiai iš Vienos), spausdintus šių metų vasario ir kovo mėnesių „Metų“ numeriuose. Kažkodėl pamaniau, kad turimas omenyje Alvydas Šlepikas:

Draugą nelaimėje pažinsi. Štai, man esant Austrijos tremtyje, jau trečią kartą skambina Alvydas. Dabar jam nereikia sužinoti, kokia grupė dainuoja „Venus“, dabar kankinasi prie rašomos knygos, antradienį turi atiduoti. Aš gi kaip tik perskaitęs, ką čia rašinėju. Tad pusvalandį vienas per kitą guodžiamės, kokie puikūs esam rašytojai. „Aš blogesnis!“ Ir argumentai. „Ne, aš blogesnis!“ Ir dar svaresni argumentai. Pakviečiu atskristi į Vieną. Pratęsime… (41)

Ak, žavingai abu su žymiuoju Lietuvos dainiumi koketuoja, kuris iš jų blogesnis! Primena dvi moteris, besiginčijančias, kurios užpakalis storesnis. Kuo ilgiau ginčijasi, tuo abiem aiškiau, kad abi jos labai lieknos. O tai – netiesa.

Pirmiausia, pavadinimas… Kvaila, žinoma, tarsi darželinukei juoktis: Šlepikas suprato, kad jis yra Marytė! Bet, deja, tai pirmiausia atėjo į mano durną galvą. Net draugei, pirkusiai ir siuntusiai lietuviškas knygas, parašiau: jeigu Marytė kartais netilptų į tuos du kilogramus, tai ir nereikia…

Blogai yra tai, kad tokie dalykai išgirdus pavadinimą išvis ateina. Neturėtų. Tema ir istorijos visai ne komiškos ir net nelabai vaikiškos, nors apie vaikus. Kam tos kvailos asociacijos? Aišku, romanas ne apie transvestitą, o apie vilko vaikus – lietuvių užaugintus pokario vokietukus. Vilko vaikais ir tiktų užvadinti. Nežinau, gal buvo išsigąsta neseniai išleistos knygos tuo pačiu pavadinimu (autorius Remigijus Baltrušaitis). Šiaip jau, nieko tokio, jei pavadinimai sutaptų. Kita vertus, tas neišgelbėtų.

Siužeto nesklandumai. Kažkur iki pusės romano (vis norisi rašyti kabutes, bet tiek to) pasakojami kažkokių berniukų – vilko vaikiukų – nuotykiai. Paraleliai punktyriškai – kelių moterų ir mergaičių. Pagal svorį niekaip nesuprastum, kuri yra svarbiausia. O dar kažkoks sulaukėjęs Hanselis, kurio gyvenimas (ir linija) nutrūksta apie vidurį. (Tačiau suprantama, kodėl jis atsidūrė – tikras vilkiuko įkūnijimas! Deja, man pasirodė per tiesmukas, todėl nuobodus.) Paskui berniukai ir mergaitės dingsta – eina ir nueina. Lieka tik Renatė, kuri keliose vietose daug kartų kartoja, kad ji yra Marytė…

Taigi nesilaikoma pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji tiesiog nepasirinkta. Kiekviena kita dalis gali būti iš visai kito personažo perspektyvos. Pasiekęs pusę kūrinio supranti, kad tokia čia taisyklė – jokių taisyklių. Forma išskydusi, nesuvaldyta, nesuveržta. Pasakojimas iš skirtingų ar ne vieno personažo perspektyvų savaime nėra klaida. Tačiau toks jausmas, kad šiame romane tai palikta nesąmonei.

Atrodo, kad skaitai romaną „pasidaryk pats“. Štai randi gražių vaizdinių kratinį. Kai kurie iš jų netgi emociškai paveikūs, galėtų būti įspūdingi ir įtraukiantys. Kaip dabar juos sudėlioti taip, kad tai būtų vientisa istorija? Autorius neturėjo laiko, o aš neturiu noro.

Pavyzdžiui, kaip galima palikti baigtame darbe tokias teksto nuotrupas, kurios atsiranda maždaug nuo vidurio ir jų gausėja? Tarsi Nabokovo užrašai ant kortelių nebaigtame romane „Laura“. Tai tik pastabos, kurias dar reikia parašyti, bet jos jau publikuotos. Nabokovas nebaigė kurti, nes mirė! O kodėl Šlepikas nebaigė? Turbūt atėjo deadline’as…

Gaila, nes kai kuriose nebaigtose dalyse tikrai gražūs vaizdiniai! Kiti skyreliai pasaldinti formos žaidimais ir lyrika – neva taip galima išplaukti nieko apčiuopiamo neparašius. Veikėjas patiria egzistencinį nušvitimą? Gerai, bet kur paskui tas veikėjas su taip išsamiai aprašytu nušvitimu dingsta? Kodėl jam skirta tiek vietos? Kas čia buvo?

Iš poeto tikėtumeisi geresnės kokybės. Sakoma, geras prozininkas turi būti pusiau poetas. Taip, bet poezijos kartelė dėl to nekrenta… Pavyzdžiui, Šlepiko įkyriai naudojamas tas pats įvaizdis: semia kaip vanduo. Neviltis semia kaip vanduo, baimė semia kaip vanduo, tamsa kaip juodas vanduo… Na, ir viskas galiausiai – drumzlinas vanduo, jeigu jau taip.

Staiga iš to vandens iškiša galvą koks nors ryškus šalutinis personažas. Išdavikė Elzė, stribas Mikita, vienarankis Antanas… Ir kur jie dingsta? Kaip juos „įdarbina“ autorius? Kaip jis su autentiška medžiaga dirba? Rezultatų nėra, tai gal ir darbo neįdėta. Kūryba ima rodytis „falšyva“, nors su kaupu išnaudotas perspėjimas „remtasi tikrais įvykiais“ – kaip prastame filme.

Suku galvą, kodėl rašyti tokio pobūdžio kūrinį galėjo būti sunku – gal pernelyg pasitikėta faktų įspūdingumu, tarsi jie vieni viską už jį nudirbs, gal pernelyg įtraukė medžiaga arba autorius labai išgyveno viską, apie ką rašė (tuomet reiktų eskizą padėti į šalį ir metus kitus palaukti, kol subręs – niekam neįdomu, kad jau gimdoma trejus metus!), o gal jam tiesiog neatrodo, kad nebaigė kūrinio? (Gal tai ne jis su Marčėnu koketavo telefonu?)

Rimvydas Stankevičius „Respublikoje“ (nuoroda) irgi spėlioja, ar tik Šlepikas nenorėjo sau pasilengvinti gyvenimo:

Žinoma, rašytojo noras, kad pagal jo romaną būtų sukurtas kino filmas, savaime nėra smerktinas, tačiau skaitant knygą pastebimos autoriaus pastangos rašyti taip, kad perdarant romaną į scenarijų kuo mažiau vargo būtų, trukdo susikaupti, trukdo pasinerti į romano pasaulį, verčia matyti ne tik autoriaus sukurtą vaizdą, bet drauge ir kuriančiojo virtuvę, jo pastangas, sprendimus…

Jeigu tikrai buvo toks noras, tai man jis atrodo smerktinas. Jeigu skaitytojas vietoj romano randa literatūrinį scenarijų, tai jis neprivalo ieškoti pateisinimų, kodėl autorius nesugebėjo parašyti romano.

Literatūrinis scenarijus (treament) – tai scenarijaus eskizavimo forma, kai laisvu stiliumi išdėstoma istorija. Vadinasi jis rašomas panašiai, kaip ir proza – tiesiog pasakojama. Vieni režisieriai atsisako literatūrinio scenarijaus, o atsispirdami nuo sinopsio šoka tiesiai į scenarijų. Kai kurie režisieriai rašo tik literatūrinį (esu mačiusi Šarūno Barto vieno puslapio šedevrą filmui „Namas“), bet tai greičiau išimtis, negu taisyklė.

Dažnai literatūrinį scenarijų rašo tam, kad išryškėtų istorija, siužeto linija, personažai ir jų santykiai. Berašant gimsta situacijos, galimos mizanscenos. Kalbos ornamentai nebūtini, nors gali būti – viskas laisvai. Visai neblogai, jeigu literatūrinio scenarijaus forma yra paveiki, t.y. skaitant įsivaizduojamo scenos, nuotaika, bendra atmosfera – kuo daugiau gerų dalykėlių rasi pirmuose eskizuose, tuo lengviau bus vėlesniuose, nes daugiau medžiagos. Taip gali būti atrasti net kai kurių kadrų sprendimai. Literatūrinis scenarijus rašomas esamuoju laiku – veiksmas vyksta dabar, prieš mūsų akis.

Visa tai nesunku rasti ir šiame romane. Bandymus, ieškojimus, netgi kadrų sprendimus… Autorius net patingėjo pakeisti pasakojimo laiką – paliko esamąjį.

Tai labai įdomi problema. Romanai esamuoju laiku rašomi itin retai (arba tiksliau – retai esamasis paliekamas paskutiniame eskize). Esu apie laikų naudojimą rašiusi straipsnyje (nuoroda):

Esamasis ar būtasis? Jeigu istorija pasakojama esamuoju laiku, sukuriamas pojūtis, kad jos uždaviniai dar neišspręsti, klausimai atviri, pasakojančiam asmeniui suteikiamas sąstingio, bejėgiškumo atspalvis. (…) Būtasis laikas – veiksmui, esamasis – atsiminimams.

Esamasis palieka neišbaigtumo, veiksmo netikrumo įspūdį. Rašant esamuoju karts nuo karto, galima valdyti skaitytojų nuotaiką: atsidūręs „dabar“, drauge su veikėju skaitytojas eina į nežinią ir pasiruošia patirti viską, ką patirs ir veikėjas.

Tai dažnai naudojama siaubo (ar įtempto siužeto) filmų dalyse, kai žūrovui paliekama žinoti tiek pat, kiek žino veikėjas, žiūrovas mato iš jo pozicijos: štai, jie drauge eina į tamsų sandėliuką, lėtai lipa laiptais, girgžteli lenta, op! Ant galvos užkrenta kažkas pilka! A, tai tik skuduras! Bet visko žinojimas visame filme būtų gili nuobodybė.

Šlepiko romane esamasis laikas trukdo. Be to, neleidžiama pamiršti, kad skaitai scenarijų. Esi atitraukiamas ir keistais priminimais: „Mes matome, kaip tas ar anas eina ten ir ten.“ Arba: „Šitą veikėją mes jau pažįstame.“ Žiūrėkite, kaip tas nutolsta, o anas išnyra… Kodėl turiu galvoti apie tai? Norėčiau, kad mano galvoje „įsijungtų filmas“, kad mano vaizduotė turėtų ką veikti. Tas junginėjimas, vertimas svarstyti apie technines filmavimo galimybes, trukdo įsijausti. Po kurio laiko nebeini su veikėjais, nes pasidaro „dzin“. Tačiau esu įsitikinusi, kad jei autorius būtų naudojęs šią (laiko) priemonę sąmoningai, jei būtų žinojęs, kaip tai veikia skaitytoją, jei būtų galvojęs apie skaitytoją, tai nebūtinai ši priemonė būtų trukdžiusi taip, kaip dabar. (Aš pati ją mielai išnaudoju.)

Skaitydama vis galvojau, kodėl dar skaitau toliau? Galbūt dėl to, kad visi veikėjai balansuoja ant išgyvenimo ribos? Jų padėtis labai sunki. Badas ir badas. Šaltis ir šaltis. Tai geras kabliukas. Aplinkybių autentiškumas ir baisumas turbūt ir išlaiko skaitytojus ar anonsu prikviečia naujus, švelniai į sadomazochizmą linkusius knygos pirkėjus. Tik geram scenarijui to irgi neužtektų.

Ši knyga galėtų nesivadinti romanu ir dėl mažos apimties. Sumaketuota rupiai, tekstas prasideda (tradiciškai) ne nuo pirmo puslapio, o nuo septinto (pastebėjau, kad taip daro visos lietuvių leidyklos, nors pvz. anglai numeruoja visada nuo pirmo puslapio su kūrinio tekstu, ir tai man atrodo logiška). Kiekvienas trumpas skyrelis pradedamas naujame puslapyje (kaip eilėraštis), ir vis tiek viso tik 178 psl. Kaip romanui, kūriniui trūksta mėsos. Mėsa ir būtų užėmusi dar tiek pat vietos…

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas“ interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių“. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats“ požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.