Pingvinų paletė

pocket-penguins

Melburne ką tik baigėsi žiema ir kasžieminis rašytojų festivalis, kuriame šiemet visai neplanavau dalyvauti, bet mielos pažįstamos pakviesta nuėjau į paskaitą apie knygų viršelius. Žinojau tik temą ir tai, kad paskaitos vedėjas yra žymus dizaineris, net nepasidomėjau, iš kur. Pasirodo, iš Londono. Pasirodo, dizaineris, dirbęs Penguin leidykloje. Pasirodo, tai jis neseniai minėto Penguin septintojo dešimtmečio jubiliejaus proga surinko viršelių spalvų paletę (žr. viršuje). Pasirodo, jo dizainą esu pastebėjusi ir įvertinusi, be to, mano namų lentynoje yra knygų, kurių viršelius sukūrė jis, Davidas Pearsonas. Pasirodo, šitas šaunuolis yra laikomas vienu įtakingiausių Didžiosios Britanijos žmonių ir nesuklystum pavadinęs jį dizaino genijumi, nors jis dėl to susigūžtų ir nusijuoktų. Žinot, tie genijai. Kuklūs ir paprasti žmonės dažniausiai.

Davidas Pearsonas (toliau DP) pateko „pas pingvinus“ iškart po studijų baigimo, ir buvo taip užsivedęs dirbti ten, nes beveik visos geriausios ir paveikiausios skaitytos knygos jam buvo iš Penguin serijos. Jis buvo taip įsimylėjęs į šitą prekės ženklą ar, sakykim, reiškinį, kad po darbo įlįsdavo į Penguin (įkurta 1935-aisiais) archyvą ir ten dūko tarp lentynų, čiupinėdamas, gėrėdamasis ir galvodamas, ką čia su visu tuo turtu padarius. Tas archyvas rimtai svaiginantis – jame chronologine tvarka sudėtos visos kada nors išleistos pingvinukų knygos… Tūkstančiai jų. Vienas puikus dalykas, gimęs iš šėlo tarp archyvo lentynų, yra šis:

penguin_virseliai

Valandą trukusioje paskaitoje DP apžvelgė trumpą Penguin viršelių raidos istoriją, apsistodamas ties įdomiausiais reiškiniais, pavyzdžiui, Antrojo pasaulio karo metais paaštrėjusiu dizainu: ryškiai raudona spalva, nerimą keliantys brūkšniai, veržlumas. Jis vardino žymiausius kompanijai dirbusius dizainerius, kurie nebijojo naudoti agresyvesnę vizualią medžiagą, labiau patraukiančią akį, galbūt net trikdančią ar žaidžiančią su pirkėju (būsimu skaitytoju). Johno Lennono biografija buvo išleista be pavadinimo ir autoriaus vardo – tik (kiek suspaustas) portretas ir pingvinukas – dviejų prekės ženklų susivienijimas. Būta žaidimų ir tituliniuose knygos puslapiuose, pavyzdžiui, knyga „The French Revolution“: pavadinimas ir autoriaus pavardė įrėminta stačiakampyje, kurio papuošimai, geriau įsižiūrėjus, yra dvi mažytės giljotinos… „Penguin Modern“ serijos viršeliuose tebuvo spalva ir numeris – didelis skaičius, tačiau ir tokios paprastos priemonės gali būti paveikios, galbūt net labiau, negu perkrautas vaizdas. Spalvos ir atspalviai, žinoma, veikia savo ruožtu ir parenkami neatsitiktinai (įrodymas – toji spalvų gama iš Penguin nugarėlių viršuje).

Pačiam DP labai artimas būdas kurti vizualą iš tipografijos – tekstas tampa paveikslu ir perteikia mintį keliais sluoksniais. Literatūroje tokia priemonė ar net žanras vadinamas konkrečiąja proza ar konkrečiąja poezija (concrete prose, concrete poetry) – kai iš raidžių ar žodžių sudėliojama konstrukcija, turinti vizualų pavidalą, pastiprinantį teksto mintį ar įspūdį (nors DP apie tai nekalbėjo, sąsaja akivaizdi). Kurdamas viršelį knygai „Marcus Aurelius Meditations“ (iš „The Great Ideas“ serijos) DP domėjosi senovės romėnų antapių užrašais, ir iš to pavyko pasiskolinti idėjas apie tai, koks turėtų būti šriftas, kokie tarpai tarp raidžių, žodžių, kokia kompozicija viršelio stačiakampyje. „Gyvenime nesu sukūręs nieko originalaus!“ – sako DP. Štai keli viršeliai iš serijos:

great_ideas_serija-DP

DP prisipažino, jog jam patinka, kai skaitytojas ne iškart gali perskaityti pavadinimą, kai jis pareikalauja daugiau dėmesio, galvos sukiojimo, kai ima vykti žaidimas. Labai suprantama taktika: kuo ilgiau skaitytojas laikys rankose tą knygą (investuos savo brangaus laiko), tuo daugiau toji knyga galės apie save pasakyti ir sugundyti ją nusipirkti. Juk kartais knygas perkame dėl viršelių. (Arba dėl to, kad ne mes jų, o jos mūsų nepaleidžia!)

Kai kurie autoriai neleidžia leidykloms ir dizaineriams savivaliauti, pavyzdžiui, J. D. Salingeris yra uždraudęs ant savo knygų viršelių dėti kokius nors paveikslus – griežtai tik autorius ir pavadinimas (ir pingvinukas, šiuo atveju). Tai irgi puiku, tai irgi sprendimas. Pasitikėti tuo, kad skaitytojas susidomės autoriumi, aplink kurio pavardę nepripiešta dėmesį traukiančių ženklų, yra geras dalykas. Kai knygyno lentynose tokia „švari“ knyga atsiduria tarp „rėkiančių“ viršelių – jie visi suskamba, dėmesį lengva paskirstyti ir suteikti visiems. Jei lentynoje vien tik vizualus triukšmas – jame sunku įžvelgti bet ką gero. DP sakė, kad kai kurie viršeliai dizainerių juokais vadinami the panic covers – panikos viršeliai – nes juose matomas akivaizdus dizainerio (o gal marketingo) nepasitikėjimas skaitytojo supratingumu. „Kas bebūtų, nelaikykime skaitytojų idiotais,“ – pataria DP. Jeigu viršelyje yra prekės ženklas, nebūtina šalia jo dar pakartoti to ženklo pavadinimą didžiosiomis raidėmis. Jeigu pavadinime yra žodis obuolys, tai nebūtina dar ir šalia nupiešti obuolį. Pastarąjį sakinį DP prisipažįsta kartojantis tarsi mantrą. Štai trys knygos, kurių autorių pavardės slepiasi:

autorius slepiasi

Išsiskyręs su Penguin kompanija, DP ėmė kurti dar drąsiau: štai žinomai Cormano McCarthy knygų serijai panaudojo atspaudų techniką, t.y. gamino viršelio piešinį ne kompiuteryje, o kūrė „tikrą“ grafiką. Taip pat jis neigia stereotipą, kad viename puslapyje galima naudoti tik tris skirtingus šriftus. „Nesąmonė! Visi šriftai kam nors geri, kiekvieną galima įdarbinti.“ Turbūt galima pridurti, kad toks taisyklių laužymas ir patvirtina taisyklių buvimą. Arba kitaip: kas leidžiama Jupiteriui, tas nepatartina jaučiui. Štai dar viena DP asmeninė taisyklė: nevaizduoti viršelyje personažų. Dėl to sutikčiau tik iš dalies, nes apstu žanrų ir stilių, kuriems tinka personažų vaizdavimas (jei tai, pvz., pats aprašomasis objektas Johnas Lennonas ar sekso objektas pusnuogė mergaitė, arba šiaip autoriaus marmūzė).

O dar DP baisiausiai mėgsta raštų kūrimą ir užsiima tuo, kada tik turi laiko (sako, ypač gerai raštai dėliojasi dirbant naktį ir įkaušus – jam taip dažnai atsitinka). DP ir vėl skolinasi idėjas iš senų leidinių, nes buvo laikai, kuomet raštai ar medžiagos imitacija viršeliuose buvo itin madinga (ko gera, dabar vėl sugrįžo į madą). Raštas gali būti ne tik iš geometrinių figūrų, bet ir iš augalų fragmentų arba net sudvigubinus (padauginus) piešinį – tai jau raštas. DP mėgsta raštus „įdarbinti“: „Smagiausia būna, kai žmogus skaito knygą, pasiekia dušimtąjį puslapį ir tada atsiverčia viršelį: aaaa, tai štai, kodėl čia šitaip nupiešta!“ Beje, vienas žinomesnių DP kurtų viršelių yra Walterio Benjamino „The Work of Art in the Age of Reproduction“, jo idėja – pačios knygos nugarėlės pakartojimas – reprodukcija (argi ne genialu?). Tą knygą kadaise ir man niežėjo ranka pirkti, bet susilaikiau (nes yra bibliotekoje). Štai trys pavydžiai į temą:

reprodukcija ir kt

Akivaizdu, kad DP mėgsta rasti gerus konceptukus, o ir aš juos tiesiog dievinu. Koks kūrinys be koncepcijos? Įdomus atvejis buvo kuriant viršelį Orwello „1984“. DP sugalvojo panaudoti idėją apie tai, kad cenzūra draudžia tekstus, todėl viršelyje iškirto (iškirpo) autoriaus vardą ir kūrinio pavadinimą. Pamatęs eskizą, vadybininkas pasakė, kad tai negera mintis, jei pradėsi iškirtinėt skyles, tai gali prieiti iki velniai žino ko (įdomu įdomu – prie ko gi?). Tuomet DP paliko idėją, bet pakeitė priemonę – uždažė tuos žodžius juodai, visgi palikdamas raides vos matomas po juoda cenzūros spalva. Rezultatas buvo toks, kad žmonės labai aktyviai domėjosi tuo viršeliu. Knygynuose, kaip buvo pastebėta, vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti žodžius, o kai kurie netgi ėmėsi veiksmo ir nukrapštė juodus dažus, atidengdami autoriaus vardą, o tada fotografavo knygą ir dalinosi nuotykiu internete. Tokia knyga buvo vangiai perkama Amazon.com, bet užtat knygynuose – šluojama nuo lentynų.

Lyginant knygų pirkimą internete ir knygynuose, buvo pastebėtas skirtumas: DP nuomone, knygos gali būti fetišo objektai, ją galima nusipirkti dėl to, kaip ji atrodo. O internete žmonės perka dėl teksto – viršelis yra siurprizas. Kartais net būna, kad perki, matydamas vieno viršelio nuotrauką, o paštu gauni visai kitą. Skirtinga aplinka, skirtinga prieiga prie knygos. Gal ir gerai, kad dabar vis dažniau einame į knygyną, suvokdami, jog norime paliesti „fizinę“ knygą, kad norime jos būtent dėl pojūčių, kuriuos mums sukelia.

DP yra sukūręs dizainą vieno londoniečio blogerio knygai. Viktorijos laikų stiliumi rašantis žmogus, pasivadinęs The Gentle Author jau keletą metų beveik kasdien rašo apie Londono rajonus, bendruomenės gyvenimą, visokius įdomius dalykėlius su tokia meile, kad net ir aš atsiverčiau, užsikabinau ir užsisakiau naujienlaiškį. Patikrinti galit čia (iškart nukreipiu į katinus): spitalfieldslife.com

Kai po paskaitos vienas dalyvis paklausė, ar neapima nerimas ir nepasitikėjimas savimi (salėje buvo labai daug dizainerių), DP atsakė, kad baimė ir nerimas jį apima visada, nes tai normali menininko būsena – bijoti ir nerimauti. Tenka priimti ir susitaikyti su tuo. Taip pat, kaip ir su nepasitenkinimu savo darbais. „Taip ir turi būti, kad nekenti savo darbų, tai normalu,“ – sako DP ir juokiasi, skeryčioja rankomis, raitosi kėdeje.

Ar yra kūręs viršelius vaikų knygoms? Ne. Bet pasakoja, kad bare su draugais (tarp kurių mažai dizainerių) dažnai žaidžia piešimo žaidimą: suplėšo popieriaus lapą, išsidalina po skiautę, tada vienas žmogus sušunka kokį nors žodį, pavyzdžiui „aštuonkojis!“, ir visi turi per 10 sek. nupiešti aštuonkojį. Paaiškėja, kad žmonės, neturintys meninio išsilavinimo, pripiešia nuostabių dalykų. O ir profesionalams pravartu piešti nepasiruošus – tiesiog taip, spontaniškai. DP visaip traukia iš savęs spontaniškumą, kaip supratau. Ir jam pavyksta. Jis vis dar turi savyje gyvą vaiką.

Ar visada perskaito knygą, prieš kurdamas jai viršelį? Ne visada pavyksta, nes kartais knyga dar būna nebaigta, o jai jau reikia dizaino. Kartais įdomu kurti neskaičius, bet tuomet būna ilgas pokalbis su leidėjais ar autoriumi. „Bet jei knyga jau yra, tai būtinai reikia perskaityti.“ Iškart pajutau, kad šitas žmogus – skaitantis žmogus. Paprastas, įsimylėjęs knygas skaitytojas. Štai tokie tie genijai. Štai tos originalumo šaknys.

Davido Pearsono puslapis: http://typeasimage.com

Tekstinio primilžio formatas

makreriais hitleris

Patiko Nomedos komentaras po straipsniu „Perrašyti reiškia perrašyti“, tačiau pakomentuoti pati jau negaliu, nes komentarų laikas baigėsi (pati nustačiau tokias taisykles). Užtat įkelsiu jį čia:

Cha, tekstinis primilžis! 

Čia vieną dieną surinkau Google tokią frazę: I wrote my first draft and it is perfect (parašiau pirmą eskizą ir jis yra tobulas). Radau tik krūvą straipsnių apie tai, kad nereikia labai pergyventi, jog tavo pirmas eskizas yra šūdas, nėra viskas taip blogai :)

Amerikiečiams turbūt nuo mokyklos laikų įkalta, kad rašymas yra darbas, o ne „išsiliejimas“ (kas lyg ir tinka primilžio metaforai).

Mano leidybos darbai juda į priekį. Su maketuotoja vis dar triūsiam prie romano eskizo (jau perėjom į korektūros skaitymo etapą). Pirmą kartą gyvenime galiu tiesiogiai bendrauti su maketuotoja. Nežinau, kaip kitose, ypač didžiosiose, leidyklose viskas vyksta, bet įtariu, kad tarp autoriaus ir maketuotojo visad stovi dar keletas profų – redaktorius, projekto vadybininkas, dailininkas – kurie žino, kaip geriau. Mano knygos atveju, pati sau esu ir projekto vadovė, ir dailininkė. Smagu, man patinka, nors dėl visko jaudinuosi trigubai.

Taigi, gavusi tiesioginį ryšį, pagaliau paklausiau maketuotojos: tai kaip iš tiesų reikia formatuoti rankraštį, pateikiant jį leidyklai?

Ar kada matėte nors vienos leidyklos tinklapyje tokią informaciją? Retai kur rasi net kvietimą siųsti rankraščius, nekalbant apie jų formatą…

Šita mano surinkta medžiaga tebūna pradinės gairės. Gal atsitiktinai vienas kitas profas perskaitys šitą straipsnį ir pakomentuos, pridėdamas nuo savęs, ko dar nedaryti ar ką dar daryti, kad jam nereikėtų varvinti akių, „atsukinėjant“ įmantrius autorių „prisukimus“. Nes įmantrauti su teksto forma tai oi kaip norisi. Pati esu šio bei to pridariusi ir nusiuntusi. Gėda prisiminti. Dabar jau išmokau tvardytis.

ŠVARUS LAPAS

Pagrindinis patarimas: siųsdami rankraštį ar ištrauką profas skaitytojams (arba net ir man), kuo mažiau jį maketuokite.

  • Lapo dydis turi būti A4.
  • Šriftas – Times New Roman (ar kitas įprastas, paprastas serif – apie tai nuoroda).
  • Šrifto dydis 11pt arba 12 pt.
  • Tarpai tarp eilučių – 1.5 arba Double (dvigubas).
  • Tarp paragrafų tarpai neturi būti didesni.
  • Tekstas sulygiuotas kairėje (Left align).
  • Tekstas neturi būti sulygiuotas dešinėje (Right align) ir neturi būti sulygiuotas abiejose pusėse (Justify).
  • Žodžiai neturi būti perkėlinėjami į kitą eilutę, nei tam, kad eilutės atrodytų sulygiuotos dešinėje pusėje, nei dar dėl kokios priežasties.
  • Laukeliai (margins) turi būti tokie, kokie paprastai nustatyti (amerikietiškais matais, po 1“ iš visų pusių, mano kompiuteryje nustatyta, kad viršutiniai ir apatiniai laukeliai – 2.54 cm, šoniniai – po 3.17 cm).

Galbūt kai kam atrodo natūralūs tokie išmatavimai ir į galvą neateitų kažką keisti. Tačiau patikėkit, jau esu gavusi rankraščių, kurių autoriai akivaizdžiai norėjo parodyti savo maketavimo gebėjimus, fantaziją ar nežinau ką. Atrodo, daug kas bando sumaketuoti taip, kad spausdinant būtų kuo mažiau lapų (sumažina šriftą, laukelius) – nusiraminkit, gadinti popierių – toks leidėjų darbas. Kai kurių rankraščių tekstas atrodo „gabalinis“, sunku skaityti. Kai kurie atvirkščiai – išretina, padaro didelius tarpus tarp paragrafų…

Kai kam atrodo, kad pakeitus šriftą iš nuobodaus Times New Roman, tekstas taps iškart įdomesnis, išsiskirs iš krūvos. Tegul kalba pats teksto turinys, o ne forma. Neturėkim iliuzijų, kad graži forma pagerins turinį… Be to, šriftą lengviausia pakeisti, todėl visuomet, skaitymui gavusi kokią įmantrybę, ją tučtuojau pakeičiu „nuobodybe“.

Nebandykim mėgdžioti popierinės knygos, nes rankraštis dar nėra popierinė knyga. Teksto sulygiavimas abiejose pusėse turbūt turėtų priminti spausdintą puslapį, tačiau toli gražu neprimena. Man asmeniškai tai primena tuos naivius laikus, kai taip pat stumdydavau tekstą, nes jau taip norėjosi įsivaizduoti, kad esu publikuota…

Jei tekstas sumaketuotas 12pt šriftu ir dvigubais tarpais tarp eilučių, tai jis arčiausiai to, kas tilps popierinės knygos puslapyje. Tuomet galima numanyti, kiek lapų bus knygoje. Bet ir tai netikslu, nes popierinės knygos formatai įvairuoja. Pvz. mano atveju pagal rankraštį buvo įsivaizduota, kad knyga bus 180-200 psl., tačiau kai supratau, kad noriu paperback’o formato – 13×20 cm – paaiškėjo, kad puslapių netgi 350. Su gan taupiais laukeliais (kaip lietuvių aplinkai).

Beje, lietuviškos leidyklos maketuoja knygas labai rupiai, išpučia, kad tik atrodytų kuo daugiau teksto (kad daugiau kainuotų?). Man iki šiol dar sunku lyginti savo knygos apimtį su kitų lietuvių autorių apimtimis. Lyginant su anglosaksų knygomis, berods įtenku į normalaus romano apimtį.

RANKRAŠČIO YPATUMAI

Tai dar ne viskas, ką galim pridirbti rankraštyje. Nežinau, ar yra dar kokių veiksnių būdų, kaip Worde nuimti automatišką formatavimą, bet štai pvz. programa vis siūlo suformuoti dialogus… Anglų kalboje tai ne dialogų, o sąrašo formatas (Bullets). (Nes anglų kalboje tiesioginė kalba išskiriama kabutėmis, o ne brūkšniais – taip irgi jau pasitaiko, bet labai retai.)

Kai tik parašysite pirmąjį dialogą ir paspausite ENTER, atsiras atitraukimas nuo krašto, tarpai tarp brūkšnio ir žodžių, ir kt. dalykai, kurių mums nereikia. Bent jau mano puslapyje prie žodžio iškart atsiranda kvadratėlis su žaibuku, ant kurio paspaudus pasirodo geras pasiūlymas: Stop Automatically Creating Bulleted Lists. Duodu jam varnelę ir dialogas „sukrenta“ į vietą.

Dabar mano tiesioginė kalba išskirta trumpu brūkšneliu, tačiau rankraščiui (kaip ir galutiniam knygos maketui) reikia ilgo brūkšnio. Kol kas nežinau lengvesnio būdo, negu padaryti tai automatiškai. Parašius dienos teksto porciją: prie Edit susiraskite Replace, viršutinėje eilutėje įrašykit trumpą brūkšnį, o apatinėje (Copy ir Paste pagalba paėmusi iš teksto) – ilgą brūkšnį. Tada spauskit Replace All. (Jei vienas kitas reikalingas trumpas brūkšnys taps ilgu – atitaisysite ranka, vėliau.)

Liko dar vienas momentas – kaip atitraukti naują paragrafą, o ir dialogą, nuo krašto. Maketuotojai prašo nedaryti to Space (ilgo klavišo, kuris daro tarpus tarp žodžių) arba tabuliacijos pagalba (naudojant mygtuką TAB). Kodėl? Todėl, kad maketuotojas turės išrankioti visus tarpus ir „tabus“ rankiniu būdu.

Worde galima padaryti tai automatiškai, per tą patį Find and Replace (nukopijavus tabuliacijos tarpą – įdėti jį viršutinėje eilutėje, o apatinę eilutę palikti tuščią, spausti Replace All). Tačiau tai nepatikima, kai tekstas labai ilgas – kas gali garantuoti, kad viena kita eilutė nenušoks? O ranka išrankioti tabuliacijas iš viso romano labai neįdomu. Pati aną savaitę dariau…

Beje, jei nežinote, išduosiu, kaip pamatyti tabuliacijas ir kitus formatavimus: Wordo dokumento langelio viršuje yra toks ženkliukas, vadinamas Paragrafu (deja, negaliu jo čia įdėti, po juo parašyta Show – Rodyti). Tai jį reikia paspausti ir tekste pasirodys mėlyni ženkliukai, žymintys tarpus tarp žodžių, tarpus tarp eilučių, puslapių ir kt.

Kaip atitraukti kiekvieną paragrafą ir dialogus nuo (kairiojo) krašto?

Maketuotojui galima siųsti ir neatitraukus nuo krašto, tik apsidžiaugs. Tačiau redaktorius (kaip ir aš) turbūt mieliau skaitytų su atitraukimais. Vienu paspaudimu problema išspręsta: spaudžiam ant Format, tada Paragraph, skyriuje Intents and Spacing randame Intentation ir nustatome SpecialFirst Line. Man automatiškai parodo, kad bus atitraukta 1.27 cm. Tada nepamirškim nuspausti OK ir langelis laimingai užsidarys. Grįžus rašyti, kiekvieną kartą paspaudus ENTER, naujas paragrafas bus atitrauktas.

Siunčiant maketuotojui, jeigu pastarasis nelabai susipažinęs su Wordo gudrybėmis, galima ta pačia tvarka automatiškai nuimti atitraukimą (Intendation).

Nenustebčiau, jei vienas kitas kompiuteristas iš manęs skaitydamas skaniai juokiasi. Na, kai kuriuos dalykus atradau neseniai, hm, netgi šiandien. Bet matau, kad kai kurie pradedantys rašytojai žino už mane dar mažiau. Padėkite mums, nežiniukams, pakomentuokite ir patarkite!

PASKUTINIAI PRIESAKAI

  • Jei didelį tekstą rašote didžiosiomis raidėmis, prisiminkite, kad CAPS reiškia, KAD JŪS LABAI RĖKIATE ANT SKAITYTOJŲ (nebent tai būtų antraštė). Maketuotojas turės perrinkti visus tekstus, kurie parašyti didžiosiomis. Korektūros klaidų tikimybė didėja su kiekvienu maketuotojo įsikišimu į tekstą.
  • Triskart pagalvokite, ar reikia jūsų tekste (ne antraštėse) bold. Kažin.
  • Vieną kartą pagalvokite, ar reikia jūsų tekste underline. (Nereikia.)
  • Kiekvienas paragrafas – skirtingu šriftu. Originalu? Nebent jei pats maketuosite knygą publikacijai…
  • Nenaudokite automatiškai formatuotų antraščių. (Nebent eskizams, kurie skirti tik jūsų akims.)
  • Dalys, skyriai, skyreliai galėtų būti pastorintomis raidėmis (bold) arba kursyvu (italic), arba didžiosiomis (CAPS, small caps). Jie gali būti atitraukti nuo krašto, kaip ir kiti paragrafai.
  • Prieš kiekvieną teksto dalį (tarp dalių, skyrių, tik ne tarp paragrafų!) padarykite puslapio skyrimą – Page brake (rasite jį prie Insert – Brake – Page brake).
  • Jei dalyje yra tarpas (naujas paragrafas, kuris dažnai atsiranda ten, kur keičiasi pasakojimo perspektyva, įvyksta šuolis laike ir pan.), tai tiesiog palikite vienos eilutės tarpą (ENTER pagalba). Maketuotojui padėtų, jei tarpe padėtumėte ir groteles – ženkliuką #. (Taip įpratę amerikiečiai – lietuvį maketuotoją dėl to gal reikėtų ir perspėti.)

KODĖL SVARBU PATEIKTI TVARKINGĄ RANKRAŠTĮ

Todėl, kad pagal išvaizdą sutinka, o pagal protą palydi.