Agorafobė Jelinek

2004 metais austrų rašytoja Elfrydė Jelinek (Elfriede Jelinek) gavo Nobelio premiją už nuopelnus literatūrai. Gal net tais pačiais metais jos knygą „Pianistė“ radau viename Vilniaus knygyne – nukainuotų knygų lentynoje. Trys litai. Nepadoriai banali nuotrauka puošia viršelį: ant fortepijono klaviatūros – raudona rožė. Kas galėtų pagalvoti, kad knygos puslapiai išmarginti žodžiais, nunešančiais mintis toli toli nuo melodramos? Tokios baisios knygos, kurią parašė moteris, iki šiol nebuvau skaičiusi. Patys geriausi prisiminimai!

Bet prieš tai jau buvau mačiusi pagal šią knygą sukurtą austro Michaelio Hanekės (Michael Haneke) filmą tuo pačiu pavadinimu. Tada jis man nepatiko. O šiandien (jau žinodama, kas ta Jelinek ir koks jos stilius) atradau ir pažiūrėjau vėl. Manau, jis vertas apdovanojimų, kuriuos gavo.

Verta Nobelio ir Jelinek. Ištraukos iš jos interviu:

Kaip tapote rašytoja? Kas jus įkvėpė?

Panašiai, kaip ir daugelis rašytojų: iš vienos pusės, nuo pat vaikystės tik skaičiau ir skaičiau, o be to buvau vienišė – į tai mane pastūmėjo tėvai ir jų auklėjimo būdas. Iš kitos pusės, kuo daugiau skaičiau, tuo aiškiau jaučiau tą visiems gerai žinomą atotrūkį, plyšį tarp savęs ir pasaulio. Jis pradėjo didėti labai anksti, o tada turbūt bandžiau kažkuo tą plyšį užpildyti, kažkuo, kas man buvo prieinama, o viskas, ką tuomet turėjau, buvo rašymas. Įkvėpimo ypatingai pasisėmiau 1950–aisiais iš Vienos grupės, kurią įkūrė rašytojas H. C. Artmanas. Pamačiau, kad norėdamas kalbėti, turi leisti pasisakyti pačiai kalbai, nes kalba dažniausiai daug iškalbingesnė už prastą turinį, kurį bandai perteikti. Tuomet mano muzikinis išsilavinimas ir kompozicijos žinios atvėrė kalbos muzikalumo procesus, kai, pavyzdžiui, dėlioji žodžius, kurių garsas turi atverti tikrąją reikšmę prieš jų pačių valią.

Kokį vaidmenį jums, kaip rašytojai, turi internetas?

Internetas man yra pavyzdinis dalykas. Nenoriu jausti, kad rašau „amžinybei“, kaip sakoma. Būtent dėl to man patinka interneto laikinumas. Vienu metu sukūriau savo interneto svetainę pavadinimu „Notizen“ arba „Užrašai“, ir joje bandau gaudyti užrašomų dalykų laikinumą. Jie panašūs į elektroninius laiškus, kurie iš vienos pusės fiksuoja dabarties įvykius, bet iš kitos pusės, jie nėra iškertami akmenyje. Tai panašiau į vedžiojimą pirštu drėgname smėlyje. Tokius raštus bet kada gali sunaikinti, tuo tarpu knyga yra „išliekantis“ objektas, ji yra tikra, kaip rankoje laikomas daiktas.

Kaip Nobelio laureatė jūs turėsite teisę ateityje nominuoti kandidatus Nobelio literatūros apdovanojimams. Kokią literatūrą norėtumėte matyti apdovanotą Nobelio premija?

Literatūrą, kuri naujais kalbos ir formos išraiškos būdais projektuoja visuomenės panoramą, kaip vieną visumą, tuo pačiu kritikuodama ją, nuplėšdama jos kaukes – man tai atrodytų verta apdovanojimo.

jelinek_main

Jelinek serga agorafobija – tai reiškia, ji bijo atvirų erdvių ir nemėgsta būti tarp žmonių, negali pakęsti, kai į ją žiūrima. Ji ramiai pripažįsta: sergu psichine liga. Išties, kiek daug ligonių yra parašę mums nuostabių knygų. Ar tokia yra rašymo (kūrybos) kaina?

Šiandien atsakyčiau: taip.

Prarandame nekaltybę

Šiandien perskaičiau tikslų apibūdinimą: pirmas scenarijus yra kaip pirmas kartas – daug emocijų, pagaliau įvyko, pavyko, bet… seksas nebuvo geriausias gyvenime. Ir gerai, kad ne pats geriausias! Nes ką gi reiktų daryti visą likusį gyvenimą, jei geriausia būtų patirta pradžioje?

Visos kūrybos rūšys gerokai primena seksą, nes: susijaudinama, atsiveriama, bendraujama, jaučiamas malonumas, pasitenkinimas, ekstazė, įniršis, susidomėjimas, apima transas, įvyksta kulminacija, ateina nuovargis, kartais – gėdos jausmas ir nusivylimas. Man asmeniškai labai nepatinka blogas seksas – tiek gyvenime, tiek kūryboje. Stengiuosi išmokti šio meno, kad kaskart pavyktų kuo geriau, kuo smagiau. Kad pasitenkinčiau ne tik aš, bet ir tie, kurie bendrauja su manimi per mano kūrinius.

Ką daryti, kad rašytųsi sklandžiau, smagiau, tiksliau, paveikiau?

Rasti temą, idėją, tikslą, formą 

Užduotis paprasta, bet jos įvykdymas užima didžiausią dalį kūrybos ir reikalauja gyvenimo patirties, abstraktaus mąstymo, apsiskaitymo, skonio, teorinių rašymo žinių. Tam, kad rastum savo būsimo kūrinio rėmus, gali nebūtinai sėdėti prie stalo, pieštuku krapštydamas pakaušį. Gali lakioti po rasotas pievas. Gali gurkšnoti alutį su draugais. Gali trainiotis po prekybos centrus. Dėl viso pikto su savimi nešiokis užrašų knygutę ir tą pieštuką.

Rasti personažus –

Vieni sako: pirma siužetas, paskui personažai. Kiti sako: ne, atvirkščiai. Problema prilygsta tai apie vištą ir kiaušinį: kas buvo pirma? Te pasiunta. Personažus vis tiek anksčiau ar vėliau reikės rasti arba išgalvoti. Apie tai rašiau praeitą savaitę, galima prisiminti čia >>>.

Pagalvoti apie tikslinę auditoriją –

Apie ją kartais užtenka tik pagalvoti. Net nebūtinai prieš kiekvieną naują kūrinį. Tikslinei auditorijai nereikia melstis, bet negalima pamiršti, kad ji egzistuoja. Apie ją irgi rašiau >>>.

Siužeto planas –

Labai naudinga jį susirašyti. Primena mokyklos laikus, kai mokytoja liepdavo prieš rašinėlį sukurti planą ir jai parodyti. Tuomet tai atrodė taip beprasmiška. Dabar, ypač rašant ilgesnį kūrinį, tai atrodo neišvengiama. Rašytojas, jeigu ir nežino, tai bent numano, kuo baigsis jo rašoma istorija. Neturėkime iliuzijų, kad viską sudiktuos į ausį Angelas. Šiais laikais jie tokie pragmatiški – nieko už dyką nedaro.

Rinkti medžiagą –

O paskui paaiškėja, kad nežinai, kaip atrodo ugniagesių mašina, kaip atrodo gaisro apimtas namas (manei prisimeni, bet pažiūrėjęs youtube supranti, kad anaiptol), kokios yra greitosios pagalbos švyturėlio spalvos ir taip toliau… Ne visada rašai apie aplinką, kurią puikiai pažįsti. Tuomet tenka daryti tyrimą. Kartais netgi interviu. Geriausia medžiagą rinkti pastoviai, visą gyvenimą: kuo daugiau patirties, kuo storesnis dienoraštis, kuo įvairesni pažįstami… Viena dramaturgė pasakojo, kad ji visuomet klausinėja žmonių – kartais net labai intymių dalykų. Ji prisistato taip: aš esu profesionali dramaturgė, man reikia žinoti daug tikslių detalių, ar negalėtumėt papasakoti apie jūreivio gyvenimą daugiau? Žmonės mėgsta pasakoti!

Paisyti realybės taisyklių –

Jeigu neturi nieko bendro su realybe, jei vis dar esi nekaltas, skraidžioji padebesiais ir rašai apie savo stebuklingus sapnus, tai… gražu, bet nenaudinga. Net sapnai yra realybės atspindys ir juose galima rasti daugelį realybės taisyklių. Pavyzdžiui, kad visi žmonės turi jausmus, net patys blogiausi, patys šlykščiausi. Kad žmonės yra skirtingi – nėra vienos tiesos, yra kiekvieno žmogaus tiesa. Gyvenimo varomoji jėga yra meilė. Visų gyvenimai baigiasi mirtimi, ir apie tai galvoja visi, net serijiniai kileriai. Kad nėra visiškai švaraus, nekalto žmogaus, tokio, kuris niekada gyvenime nepadarė nieko blogo. Nebent tai kūdikis. Realybės taisyklės išmokstamos aktyviai gyvenant ir daug skaitant ar žiūrint gerus filmus, gerus spektaklius.

Vengti per daug atsitiktinumų –

Geruose kūriniuose yra nedaug atsitiktinumų, bet daug logiškų įvykių, kurie kartais sutampa – yra sinchroniški, o ne atsitiktiniai. Kaip suprasti, kas yra logiškas įvykis, logiška įvykių seka? Raktas į atsakymą randamas, aiškinantis, kokia yra personažų veiksmų motyvacija, siekiai. Iš daugelio detalių kuriama dėlionė, kurios kiekviena figūrėlė yra savo vietoje. Atsitiktinumais pasikliauja tinginiai.

Dialogai –

Kai personažai kalba – o kartais jie ima nesuvaldomai plepėti, vos spėsi užrašyti – reikia juos valdyti. Kalba, tekstas yra vidinio veiksmo viršūnė. Po kiekviena viršūnėle-žodeliu slypi veiksmo, išteisinimo, priežasties, priešistorės ledkalnis. Jeigu dialogas pakartoja tai, ką jau žinome iš teksto – trint. Jeigu dialogas iliustruoja veiksmą – trint. Jeigu dialogas pasakoja apie naujus dalykus, atskleidžia personažo charakterį, pasaulėžiūrą – puiku. Svarbiausia – dialogai nėra atsitiktinis plepėjimas. Jis turi būti reikalingas. Jeigu ne – trint.

Palikti vietos improvizacijai –

Ne viską būtina rašyti tiksliai pagal planą, jis gali kisti. Tiesiog visuomet reiktų nepaleisti vairo iš rankų, suprasti, kurlink sukama. Improvizacija tiksliuose rėmuose – didžiausias rašymo malonumas.

Jausti kulminaciją –

Nes kulminaciją turės pajausti skaitytojas. Kulminacija tai svarbiausias, daugiausia emocijų sukeliantis įvykis, dalykas, žinia. Pirmame eskize galima nežinoti, kur ji yra. Bet po kurio laiko, nuslopus rašymo džiaugsmui, reiktų šaltai viską perskaityti ir įvertinti: ar kūrinys mus užveža į kalnelį? Mes juk nenorime tik sujaudinti ir palikti. Niekas nenorėtų būti taip paliktas.

Perrašyti –

Rašant pirmąjį eskizą galima negalvoti apie kalbą. Ten svarbiau logika. Bet perrašant jau galima ir būtina pasimėgauti žodžio menu. Nors ne visi rašytojai būtinai perrašo – yra tokių, kurie mėgsta iškart turėti galutinį variantą. Šiame punkte svarbiausia paminėti perrašinėjimo priežastį: naujame variante atsiranda dar daugiau tikslių detalių, todėl tekstas praturtėja, vaizdų ir personažų aprašymai patirštėja, tampa tikslesni. Kartais pirmame eskize sukeistos vietomis dalys: pirma sugalvoji kokį nors veiksmą, o paskui pats randi jo išteisinimą. Perrašydamas užbėgi įvykiams už akių, atsiranda dar kietesnė įvykių logika.

Duoti paskaityti kritikui –

Bet tokiam kritikui, kuris nesugniuždytų, o pasakytų savo nuomonę, įspūdžius, parodytų klaidas. Taip pat sakoma: neklausyk kitų žmonių patarimų – šito taip pat. Aišku, viskas reliatyvu.

Dar kartą perrašyti –

Galima ir dar kartą, ir dar kartą, ir dar kartą. Tol, kol vidinis kritikas (pats baisiausiasis) pasakys: gerai, tą ir norėjau pasakyti. Arba dar po kurio laiko: ne, čia ne aš parašiau – ar aš taip gerai rašau?

Kai kurios rašymo taisyklės visiškai netinka seksui: jeigu mylėdamiesi bandytume pakartoti teisingiau keletą epizodų arba paliktume savo partnerį pailsėti dviem savaitėm, nelabai smagiai viskas baigtųsi…

Svarbiausia: turime ne tik žinoti teoriją, bet ir turėti praktikos. Juk kad ir kiek pornografinių filmų peržiūrėtumėte, be praktikos nieko nebus… Taip ir su rašymu. Neklausykite tų, kurie tik pliurpia, kaip jie parašytų tobulą knygą. Tegul ima ir parašo! O mes paskaitysime ir pasakysime, ar patyrėme malonumą.

Kažkas negerai su italu Calvino

Du mano pažįstami tikri knygų mylėtojai padėjo Italo Calvino romaną „Jeigu keleivis žiemos naktį“ į šoną, neskaitę toliau antrosios dalies. Vertėja Asta Žūkaitė knygos gale rašo:

Pats autorius šį romaną vadina „hiperromanu“. Jį sudaro dešimties romanų pradžios (incipit), tiksliau, dešimt mikroromanų, kuriuos įrėmina dar vienas – Skaitytojo ir Skaitytojos romanas. Šio intriga nesudėtinga, primenanti detektyvą: Skaitytojas nusiperka brokuotą egzempliorių ir eina į knygyną apkeisti, čia sutinka Skaitytoją. Beieškodamas vieno romano pabaigos, jis susiduria su vis naujais romanais, kurie galiausiai pasirodo irgi neturį pabaigų. Galiausiai Skaitytojas išsiaiškina, kad dėl visko kaltas paslaptingas vertėjas Hermis Marana, kuris smaginasi užviręs šią košę. Nors Skaitytojui taip ir nepavyksta pabaigti nė vieno romano, jo romanas neapvilia skaitytojų lūkesčių ir baigiasi laimingai – vedybomis su Skaitytoja.

Sunkiai, bet rijau pirmuosius skyrius, kuriuose autorius rašo ne pirmuoju, ne trečiuoju, kaip įprasta, o antruoju asmeniu – kreipdamasis į skaitytoją „tu“, užduodamas taisyklę įsijausti į pagrindinio personažo rolę, kas yra labai rizikinga – pavyzdžiui, aš visai nenoriu būti kažkoks italas, ieškantis romano ir rezgantis romaną… Toliau sekė dar didesnis uždavinys: dešimt romano pradžių. Ar Calvino bent nutuokia, kad labiausiai skaityme nemėgstu dviejų dalykų: pradėti skaityti knygą ir baigti skaityti knygą? Pirmuoju momentu turiu sukaupti labai daug jėgų, kad susidomėčiau pirmaisiais sakiniais, ir jie lieka nesuprasti, pamirštu, kas buvo jose užkoduota, todėl kartais tenka atversti ir perskaityti juos dar kartą, ypač artėjant prie pabaigos. O pabaiga mane visada liūdina – nesvarbu, ar gerai, ar blogai viskas baigiasi. Tiesiog užgula egzistencinis liūdesys, skaitytojiškas gedulas. Kurį laiką net negaliu pradėti skaityti naujos knygos. Bet šit Calvino romaną prarijau iki galo! O kai kurios jo romanų pradžios man netgi labai patiko. Dešimt kartų pradėti skaityti romaną nebuvo sunku.

Nevardinsiu visų romano literatūrinių savybių, apie kurias daugiau galite pasiskaityti Žūkaitės straipsnyje (ištraukos BERNARDINUOSE). Šios knygos turinys jums nebūtinai turi patikti. Tačiau perskaitykite jį iki galo, jei manote, kad esate rašytojas. Rasite techninių dalykėlių, rašymo fokusų. Susipažinsite su forma.

Aštuntas skyrius (ištrauka)

(…) Apsakymo planas. Du rašytojai, gyvenantys dviejuose namukuose priešinguose slėnio šlaituose, pakaitom stebi vienas kitą. Vienas iš jų įpratęs rašyti rytais, kitas – popiet. Rytą ir po pietų nerašantis rašytojas nukreipia savo žiūroną į tą, kuris rašo.

Vienas iš dviejų yra produktyvus rašytojas, kitas – rašytojas kankinys. Rašytojas kankinys žiūri, kaip produktyvusis primargina lapus vienodų eilučių, kaip rankraštis išauga į tvarkingą lapų krūvą. Netrukus knyga bus baigta: nėra abejonės, tai naujas bestseleris, mąsto rašytojas kankinys šiek tiek paniekinamai, bet kartu jausdamas pavydą. Produktyvųjį rašytoją jis laiko viso labo geru amatininku, gebančiu kepti romanus serijomis, kad sužadintų publikos apetitą; tačiau jis nemoka užgniaužti stipraus pavydo tam žmogui, kuris išreiškia save su tokiu metodišku pasitikėjimu. Ir ne tik pavydi, jis net žavisi, taip, nuoširdžiai žavisi: tai, kad tas žmogus visą savo energiją skiria rašymui, be abejo, yra savotiškai kilnu, jis tiki, kad galima perteikti, duoti kitiems tai, ko jie iš tavęs laukia, nekeliant sau invtravertiškų problemų. Rašytojas kankinys sumokėtų nežinia kiek, kad tik panešėtų į produktyvųjį rašytoją; norėtų sekti jo pavyzdžiu; dabar didžiausias jo troškimas – tapti tokiu, kaip jis.

Produktyvusis rašytojas stebi rašytoją kankinį, kai šis sėda prie rašomojo stalo, kramto nagus, kasosi, suplėšo popieriaus lapą, pakyla, kad nueitų virtuvėn pasidaryti kavos, paskui arbatos, paskui ramunėlių arbatos, paskui skaito Helderlino poeziją (nors aišku, kad Helderlinas niekaip nesusijęs su tuo, ką jis rašo), nukopijuoja jau parašytą puslapį, paskui jį ištrina eilutė po eilutės, skambina į dažyklą (nors buvo susitarta, kad mėlynąsias kelnes bus galima pasiimti ne anksčiau kaip ketvirtadienį), paskui brūkšteli keletą minčių, kurios pravers ne dabar, gal kada vėliau, paskui eina pažiūrėti į enciklopediją žodžio „Tasmanija“ (nors aišku, kad rašomame tekste nėra jokių užuominų apie Tasmaniją), suplėšo du popieriaus lapus, uždeda Ravelio diską. Produktyvusis rašytojas niekada nemėgo rašytojo kankinio kūrinių; juos skaitant jam vis atrodo, kad tuoj tuoj pagaus esmę, bet ta esmė vis išsprūsta, ir jis pasijunta nesmagiai. Vis dėlto dabar, žiūrėdamas į jį rašantį, jaučia, kad šis žmogus grumiasi su kažkuo tamsiu, įveikia kažkokias sąvartas, rausiasi kelią, kuris veda nežinia kur; kartais jam rodosi, jos anas vaikštinėja virve, pakabinta virš bedugnės, ir jis jaučiasi pagautas susižavėjimo. Ne tik susižavėjimo, pavydo irgi, todėl, kad jaučia, koks ribotas ir paviršutiniškas jo darbas, palyginti su tuo, ko ieško rašytojas kankinys. (…)

 

Gerai, aš žinau, kas yra Tasmanija. Tai didžiulė sala prie Australijos pietinės dalies – Tasmanijos valstija. Ten gyvena toks baisus žvėriukas – Tasmanijos velnias…

O kuris iš rašytojų – produktyvusis ar kankinys jums artimesnis? Sužinokite.