Intelektualus malonumas

čiurlionis-pilis

„Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?

Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.“

Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos“ neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba“, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti“ ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs.

* * *

Nepamirštu savo pažado parašyti apie popsą ir žanrą – temą, kurią bandžiau tyrinėti, bet, prisiskaičiusi filologinių kliedesių, vos neišsikrausčiau iš proto. Laimei, vienas sakinys mane nušvietė: viena literatė, perskaičiusi mano knygos anotaciją (skirtą paskutiniam knygos puslapiui), teigė, jog vien tai, kad romano siužetas, jo istorija yra suprantama ir įmanoma nupasakoti, liudija, jog mano knygą galima priskirti populiariajai literatūrai. Padėkojau jai, pridurdama, kad esu ne prieš populiarumą, tad belieka tik laukti sėkmingų pardavimų. Tačiau jei pardavimai bus vangūs – o, tada jau tikrai imsiu save laikyti aukštosios literatūros kūrėja. (Čia, žinoma, ironizuoju.) Turbūt po žodžiu populiarus klojama kita reikšmė – tai kūrinys, skirtas plačiajai auditorijai, lengvai suprantamas visiems (todėl potencialiai gerai perkamas).

Kai ėmiau domėtis, ką literatų žodyne reiškia terminas populiarioji literatūra, man davė pavyzdį iš žanrinės literatūros (kažkokį nepopuliarų fantastą, rašiusį Smetonos laikais). Manau, aiškiau būtų minėti žodį populiarus, kai knyga tikrai populiari (žinoma ir gerai perkama), žanrinė – kuomet parašyta tam tikruose formos rėmuose (turiu omenyje prozos žanrus: detektyvą, fantastiką, siaubą, meilės romaną, etc.), o norint pabrėžti skaitalo eskapistinį lengvumą ir tai, kad jis skirtas ne dvasinei saviugdai, ne mąstymui, o poilsiui – minėti žodį pramoginė.

Žanrinis kūrinys nebūtinai sulauks populiarumo visuose skaitytojų sluoksniuose, nors vis iškyla kokia banga – paskutinė, pvz. erotinio žanro, sužibėjusio pilkais atspalviais – bet paprastai kiekvienas žanras turi savo ištikimų mėgėjų sluoksnį arba sluoksnelį. Taipogi aukštoji literatūra gali skolintis žanro elementus ir tapti populiari dėl autoriaus (Orwello, Voneguto, Atwood fantastinės distopijos).

Atkreipus dėmesį į šiuolaikinės literatūros tendencijas (pasaulyje), galbūt paaiškėtų, jog sunkiai suprantami kūriniai retai patenka ne tik į skaitomiausiųjų, bet ir į apdovanotųjų sąrašus. Julianas Barnesas (ne tik idėjų romanų, bet ir detektyvo meistras; tiesa, pastaruosius pasirašantis slapyvardžiu), kai jo paklausė, ar gera literatūra turi būti sunkiai skaitoma, atsakė, kad ne, neturi būti. Jis pastebėjo, kad ir senoviniai, pripažinti šedevrais kūriniai yra lengvai skaitomi (tas tiesa). Smagu, nors ir keista, žinoti, jog to klausinėjama ne tik Lietuvoje.

Net nekeliu sau tokios užduoties rašyti tam, kad žmonės intelektualiai vargtų. Mano tikslas sukurti intelektualų malonumą. Mano manymu, tai sunkiau, negu parašyti protą stingdantį koaną…

* * *

Nerandu skaitytinų knygų apie Simoną Daukantą. Ir tai yra labai liūdna. Tokia tuštuma, kad gūdu ir kaukt norisi. Tas pats apie kitus autorius galvojant. Kur smagi negrožinė knyga apie Salomėją Nėrį? Apie Vincą Kudirką? Štai apie Mačernį Tapinas (vyresnysis) parašė* – ir ačiū jam. Atrodo, be Tapino niekas neužsiima tokio žanro kūryba. O juk tai – svarbi kūryba. Gal net svarbesnė už aukštąją literatūrą. Galvoji apie tas neapmąstytas ir neaprašytas mūsų asmenybes ir verkti noris. Dėl tos tylos ir tuštumos. Kaip taip gali būti, kad nieko neturime? O gal psichuoju? Et. Niekam neįdomus tas Daukantas, jei ne ant banknoto. O kaip bus įdomus, jeigu apie jį nerašome suprantamai, patraukliai, populiariai? Lietuvos kultūros istorija – šitas baras merdi. Va, pripaišė kažkas komiksų „Simonas Daukantas: vargo pelė“… Patys jūs pelės! Tai buvo dvasios aristokratas!

 * * *

Gavusi vieną tekstą įvertinimui, garsiai paskaičiau kelis sakinius vyrui, o jis, jau eidamas į darbą pro duris, ėmė juoktis, kad baikit, baikit, kas šitaip gali rašyt… Jauni išsilavinę žmonės taip rašo! Be to, jau man gavus šio žmogaus laišką, to paties teksto ištrauką išspausdino „Šiaurės Atėnai“… Pajuokavau, kad reiktų parašyti redakcijai laišką: kaip man dirbti su jaunimu, jeigu jį savo „pripažinimu“ tvirkinate? Mane, to žmogaus vietoje, publikacijos faktas irgi paveiktų. Nenustebau, kad, nusiuntusi pastabas, gavau arogantišką atsakymą su bandymais mane įžeisti. Na, man visai patinka ambicingas ir net šiek tiek arogantiškas jaunimas (ir pati tokia kartais esu, ar buvau). Bet yra ribos. Todėl į laišką nebeatsakiau.

O norėjau (ir galėjau) paaiškinti vienu sakiniu, patarti, kad didžiausia problema šiuo atveju yra kalbinė klausa ir ją būtina lavinti, todėl rašyti kuo aiškesniais ir trumpesniais sakiniais (dabar gi – klaikių vaizdinių kupini sakiniai per dešimt eilučių; neturint klausos!). Atrėžė man, kad būtų neramu, jeigu laiškų kalba sutaptų su kūrinių kalba. Norisi atsakyti, kad tikrai būtų neramu, ypač jei laiškų kalba taptų tokia pat manieringa ir nesuprantama, kaip ir kūrinių kalba – tuomet būčiau tikra, kad susirašinėju su bepročiu. (Tam, kad įsitikinčiau, kad „kitame laido gale“ ne beprotis, net paprašiau papasakoti apie save. Pasakojo sklandžiai ir suprantamai, jokio liguistumo, kurio buvo apstu kūrybiškame tekste.)

Jaunimas nori rašyti aukštąją literatūrą… Gražu. Bet negražu, kai neadekvačiai suvokiamas nuosavas talentas ir į aukštąjį stilių puolama iškart, literatūroje dar, kaip sakoma, kojų neapšilus. Trūksta apsiskaitymo, literatūrinio skonio ir net, kaip minėjau, kalbinės klausos. Įsižeidė dėl mano pasakymo „literatūrinis košmaras“ – turėjau nujausti, kad ne visiems tai gali skambėti juokingai… Mano kaltės tame, kad įsižeidė, tikrai yra. Kita vertus, „literatūrinis košmaras“ – tikrai švelnus pasakymas apie tai, ką radau tekste. O dar bandžiau komentuoti, bandžiau ir gerų vietų rasti – ir netgi radau (tris)! Kartais rodosi, kad ir grafomanija – per švelnus žodis.

Skaitant tokius imi norėti, kad kas nors juos atgrasintų nuo rašymo apskritai. Nes dar niekam neatsitiko nieko bloga dėl to, kad nustojo rašyti (ir brukti savo tekstus kitiems, kad skaitytų). Tuo tarpu, kai tokie gabūs žodžio meistrai, kaip Christopheris Hitchensas, prisipažįsta, kad negali kurti literatūros ir užsiima publicistika, lietuvių literatūros (ir prastų vertimų) dirvonuose subrendę diegeliai įžūliai imasi aukštojo meno. Ne, man negaila grafomanų. Ir neketinu jiems meluoti. Vakar visą dieną kankino vidiniai monologai, susiję su tuo susirašinėjimu, daugiau nebenoriu. Norisi vėl susigūžti ir pačiai mokytis rašyti toliau. Tai visai teisinga kryptis – į vidų, į tylą ir vienatvę. Ko aš galiu kitus išmokyti? Daugiau egoizmo nepakenks. (Egoizmas: reikalauti tik iš savęs.)

* * *

Pasirodo, Aristotelis yra pasakęs apie metaforą, kad tai yra intelekto [intelligence] ženklas ir kad kurti metaforų neišmoksi. Kad ir kaip norėtųsi tikėti, kad viską galima išmokti, reiktų pažvelgti į Aristotelio teiginį atidžiau: ar įmanoma išmokti intelekto, tapti intelektualiu? Tai reikalauja daug atkaklumo ir… kažkiek pradinio kapitalo, ar ne? Kas būtų tas pradinis kapitalas – gal gebėjimas mąstyti abstrakčiai, gebėjimas apibendrinti žinias? Bet ar tai ir nėra dalykai, reikalaujantys intelekto?

Bandau įsivaizduoti kvailį, kuris atkakliai mokosi, siekdamas tapti intelektualu. Sartre’o „Šleikštulyje“ tai būtų iškrypėlis personažas Savamokslis. Dar neteko matyti sėkmės varianto. Įtariu, kad mokytis kurti metaforą be intelekto yra beviltiška. Taigi, pastebėjus, kad žmogus nesusitvarko su metafora (ir gal net neatpažįsta, neįskaito jos), galima ramiai atidėti atvejį į beviltiškų stalčių. Arba ne mokyti kurti metaforas (nors galima bandyti išmokyti perskaityti, bent jau atpažinti jas), o skatinti šiaip mokytis, šviestis. Tapti išsilavinusiu idiotu, bet jau ne ignoramusu. (Anglofonai vartoja žodį ignoramus (an ignorant or stupid person). Lotynų kalboje šis žodis reiškia „mes nežinome“, bet tiksliau būtų „mes ignoruojame“ arba kitaip „mes nežinome ir nenorime žinoti“.) Nesu priešiškai nusiteikusi prieš idiotus, kai tai tiesiog naivūs žmonės. Bet tokie atvejai – reti.

* * *

Neseniai perskaičiau apie rašytojus, kažką apie „rašytojo gyvenimą“. Aiškiai pajutau, kad yra tam tikras žmonių ratas, žmonių, kurie vadinami (ir vadina save) rašytojais. Dar daugiau – jie jaučiasi esą rašytojai. Jie yra rašytojai. Kaip sakė Oscaras Wilde’as – tai jų laimė, tai ir jų bėda. Tapti savo profesijos persona yra siaubinga. Aš nesu rašytoja, nors leidžiu save taip vadinti ir pati taip pasivadinu. Bet tai tik žodis, tuščias žodis man. Etiketė, leidžianti mane priskirti tam tikram ratui žmonių. Tačiau nesijaučiu esanti to rato dalimi. Gal tas ratas yra… Gal jis tik socialine prasme egzistuoja? Mano vidaus tai negali suvaržyti. Viduje aš esu aš. Sandra Bernotaitė – pirmas vardas man duotas mano tėvų, kurie patys man yra duotybė, o antras vardas – pavardė – ženklina tąją duotybę, tai mano kilmė. Kartais taip stipriai norisi išsiveržti iš bet kokių ratų. Neleisti prilipti jokiai etiketei. Nebūti nei aktore, nei rašytoja, nei bedarbe, nei namų šeimininke. Nebūti net žmona. Neseniai vyras atsisuko į mane, vairuodama mašiną, ir pasakė: „Vyras ir žmona… keisti žodžiai“. Tikrai keisti! Nes mes esame vyras ir žmona tik kitiems, ne sau patiems. Viliuosi, kad niekada netapsime vienas kitam mamuku ir tėtuku (brrrr….).

* * *

Koks esi rašytojas priklauso nuo to, kaip moki valdyti metaforą. Metafora (angliškame žodyne) – kalbos figūra, kurioje žodis ar frazė pritaikoma objektui (daiktui, reiškiniui) ar veiksmui, kuriam tai tiesiogiai netinka (kurio tai tiesiogiai nenusako). Perkeltinė prasmė, vadinasi. Vienas dalykas atstovauja kitą simboliškai, kaip abstrakcija. Sugebėjimas kalbėti metaforomis atitinka sugebėjimą abstrahuoti – apibendrinti, suvokti abstrakčiai, bendrai, schematizuoti, ištraukti esmę, karkasą, apibrėžti struktūrą. Atpažinti, permainyti ir pateikti tą patį dalyką, kaip atpažįstamą kitoje formoje.

Vien tik žaisti vaizduote, suteikti vienam daiktui kuo keistesnę, labiau atsietą formą ar savybes, dar nereiškia, kad metafora veikia, turi prasmę, reikšmę, o metaforizuotas tekstas – meninę vertę. Metafora yra toks stiprus dalykas, kad nesuvokiančiam jos galios ji gali atrodyti tik žodžių žaidimas, teksto prisodrinimas vaizdiniais – deja, savaime tokie dalykai nėra vertingi. Metafora yra vertinga ir būtina tik tuomet ir ten, kur ji veikia, kur ji atstovauja kažką.

Originali metafora – paties autoriaus suvokimas, permainytas ir pateiktas taip, kad tas suvokimas tampa geriau, stipriau, giliau suvokiamas priėmėjo – literatūros atveju – skaitytojo. Jei nesijauti stiprus kurdamas metaforas, nelabai savimi pasitiki, nelabai pats supranti, ką reiškia tavo metafora (ir galbūt tikiesi, kad už tave supras skaitytojas ar kritikas), visada geriau jos atsisakyti. Palyginimai (similės), įvairūs pagražinimai (tropai) praturtina tekstą tik tuo atveju, kai vartojami saikingai. Tai prieskoniai, kurių padauginus, patiekalas tampa nevalgomas.

Tropas irgi turi labai aiškią paskirtį tekste: sužadinti skaitytojo vaizduotę, perteikti nuotaiką, atmosferą. Tačiau jis nėra vienintelė ir tikrai ne svarbiausia vaizduotės žadinimo priemonė – tik pagalbinė, antrinė. Tekstas, kuriame į akį pirmiausia krenta pagražinimai, o ne skaitant iškylantys gražūs vaizdiniai (didelis skirtumas – matyti ornamentų gausą ar matyti ornamentuotą visumą), atrodo manieringas, perkrautas, nesuvaldytas, dažnai netgi sunkiai skaitomas.

Neverta pernelyg sureikšminti savo vaizduotės galių. Daug vertesnis yra gebėjimas sužadinti skaitytojo vaizduotės galias kuo paprastesnėmis ir kuo labiau užslėptomis, plika akimi nematomomis priemonėmis. Tikrai meistriškas tekstas mus labiausiai žavi tuo, kad nujaučiame kūrėjo gebėjimus, matome gerą, kruopštų atlikimą, esame emociškai veikiami teksto visumos ir esame apimti nuostabos dėl to, jog nematome ir nenumanome, kaip tai padaryta – kaip pasiekta tokia puiki formos ir turinio vienuma. Pamėgdžioti to neįmanoma – kiekvienas turi nueiti savo ilgą kelią nuo nemokšiškos pradžios iki didžios meistrystės.

 * * *

Kai miegu dieną, kartais skaitau knygą arba rašau – t.y. sapnuoju, kad skaitau ar rašau. Labai įdomu, nes tai daro mano pasąmonė, ar ne? Judina kažkurį smegenų „raumenį“, kuris ir būdraujant įprato dirbti. Tekstai atrodo sklandūs ir įdomūs, norisi juos prabudus atsiminti ir užrašyti.

Pastaruoju metu dienomis sapnuoju itin įdomų dalyką: kad matau atmerktomis akimis. Iš tiesų būnu užsimerkusi, snaudžiu, bet man atrodo, kad esu atsimerkusi ir žiūriu priešais save. Aiškiai matau patalpą, kurioje miegu (tai lyg ir ta pati patalpa, kurioje tikrai miegu), tačiau žiūriu į viską taip, tarsi būčiau po vandeniu: nejudindama akių, aprėpdama viską žvilgsniu, galbūt aprėpdama netgi daugiau, negu žvilgsniu įmanoma. Įsivaizduočiau, kad taip gali matyti tie, kurie prabudę pasakoja apie out of body patirtį. Tai va, man taip jau yra atsitikę keletą kartų. Iš pradžių nesureikšminau, ilgai apie tai negalvojau, bet kai ėmė kartotis (jau kokius tris kartus), susimąsčiau: kas tai? Kaip ten bebūtų, įdomus pojūtis.

Šituos pojūčius man priminė fantastinės knygos pasakojimas. Dabar skaitau „The Fifth Head of Cerberus“ (Gene Wolfe). Fantastika neturi daug bendra su tikrove. Lyg ir. Tačiau šioje knygoje kalbama apie pasąmonę, apie sapnus, o dvynių planetų tikrovė aprašoma taip ryškiai, kad tai sukelia prisiminimus apie mano tikrus potyrius. Tam tikra prasme ši fantastinė knyga yra labai realistinė. (Wolfe: fantastinės knygos yra šiek tiek nuoširdesnės už visą kitą fikciją – nežanrinę grožinę literatūrą.) Pavyzdys, kaip galima per tam tikrą žanrą (o šiuo atveju žanras tai – tam tikras pasakojimo formatas, žaidimo taisyklės) atskleisti daug daugiau, negu per realistinį kūrinį. O kiek realistinių yra visiškos autoriaus klejonės, pasąmonės šiukšlių kratiniai (ypač lietuvių autorių atveju). (Albee: tos jūsų realistinės pjesės yra absurdiškos, o mano absurdas ir yra realybė.) Taip ir šis fantastinis romanas yra aktualesnis man už, nežinau, net Dostojevskį ir Tolstojų (kurių štai ir neskaitau, niekaip netraukia).

Skaitydama „Cerberį“, sėdėjau kitos planetos teatre tą naktį, kai virš medžių ar pastatų ėmė kilti Saint Anne planeta – išraižyta upių, įsupta vandenynų, uraganų sūkuriai šen bei ten… Didelė tokia, per trečdalį dangaus. Aš ten buvau! O kai rašo apie aborigenus („abos“), tai negaliu negalvoti apie Australijos aborigenus (berods, autorius susiejo juos sąmoningai). Liko dar trisdešimt puslapių iki knygos pabaigos, norisi nepaliaujant, bet kuo lėčiau, skaityti iki galo. Parašyta fragmentais (trys apysakos), bet taip meistriškai susegta… Neveltui pirminė autoriaus profesija – inžinierius.

* * *

Perskaičiau Gene Wolfe knygą – apsalimas. Kokie malonūs vaikystės prisiminimai – skendėti fantastinėje knygoje. Bet šįkart toji fantastika itin atliepia mano tikrovę. Jaučiuosi gyvenanti kitoje planetoje. Tokioje, kur saulė yra žudikė, o visi gyventojai išlenda naktį. Kai pirmadienio panakčiais apsipirkinėjom Woolworth’s, pardavėja paklausė, ar lauke vis dar karšta. Atsakiau: „Tropikai!“ Ji nusijuokė.

Tai va, dabar, kai rašau, dar tik pusė aštuonių ryto. Šeštą ryto kieme (ir miegamajame turbūt) buvo trisdešimt vienas laipsnis. Dabar turėtų būti dvidešimt septyni, temperatūra krenta, nes danguje debesiukai ir saulė pro juos dar nekepina. Atvėriau kuo daugiau langų ir laukiu oro judesių. Jokio vėjelio. Šiaip jau, kieme ir prie atviro lango labai gera. Šiandien kieme bus tik (!) trisdešimt aštuoni, tad namie stengsiuos išlaikyti bent dešimt laipsnių žemesnę temperatūrą. Bet dvidešimt aštuoni… Tai reiškia, kad stengsiuos judėti mažai. Galvoju, reikėjo šiandien pabėgioti (vyras dabar bėgioja netoli savo darbo), bet tuomet reikėtų uždaryti namų langus ir duris? Geriau pasaugosiu namus. Pabėgiosiu savaitgalį. (Karščio banga truks tik penkias darbo dienas, tarsi suderinta su kalendoriumi.)

Vakar laistydama (dešimtą vakaro) galvojau: mat kaip, kai tokios gamtos sąlygos, galvoje viskas aišku – reikia išgyventi. Tampi valstiečiu, imi rūpintis ūkiu. Jokio tingulio kaip nebūta. Tik proto tingulys, bet dėl jo neskauda. Eini ir darai kažką. Atjaučiu tuos, kuriems taip darosi visą gyvenimą.

* * *

Paskutinis Čiurlionio laiškas almanache „Metai“. Spausdinamas Arvydo Juozaičio iniciatyva. Pernai (ar užpernai?) Juozaitis parašė įžanginį straipsnį tame pačiame almanache – išliejo savo versiją apie tai, kad Čiurlionis neva baigė gyvenimą savižudybe. Tokia versija sukėlė šiokį tokį neramumą (nepamenu iš ko tai pajutau – galbūt kažkas atsakė straipsniu? Lansbergis?). Dabar gi va – laiškas.

Juozaičio įžangoje – intriga: „Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“?“

Dar užsimenama, kad iš M.K.Č. laiškų sudarytoje 2011-ųjų metų knygoje paskelbtos tik ištraukos iš paskutiniojo laiško, su vienaprasmiu komentaru (labai įdomu būtų sužinoti tą prasmę – bet tektų rasti tą knygą).

Paskutinysis laiškas prasideda taip: „Brangiausieji Tėveliai. / Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. (…)“ (iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda)

Toliau vis baisiau, darosi nejauku ir tikrai nejuokinga: „Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį.“ Jaučiasi, kad Čiurlionis bando juokauti, t.y. jam gali atrodyti, kad jis juokauja. Bet taip juokauja, kaip sapnuojantis ar karščiuojantis žmogus kliedi. Kyla paprastas klausimas: kokia tai buvo diagnozė? Kas ten apie prievartinį gydymą? Nuo ko? Kodėl tiek miglos net ir toje Juozaičio įžangoje?

Jei tai šizofrenija, tai kodėl reikia visiems skaityti ligos paveikto žmogaus kliedesius? Aš patikėčiau, kad jam buvo šizofrenija ir be įrodymų. Ar reikia šizofrenijos, kad žmogus nusižudytų? Juk ne tik psichinę negalią turintys žmonės žudosi. Ar ieškomas pateisinimas savižudybei? Pagrindas, priežastis? Man taip vėl ėmė trūkti intelektualaus, sulabansuoto žmogaus, kuris pasidomėtų Čiurlioniu, o paskui mums papasakotų. Paprastai – nei dievindamas šį genijų, nei žemindamas. Genijaus pavadinimas trukdo žiūrėti į kūrėją kaip į tragiško likimo žmogų. Dievinimas trukdo kalbėti iš sveiko proto pozicijos. Kiek daug garsiausių pasaulio žmonių ir psichine liga sirgo, ir nuo savo rankos mirė (štai Van Goghas), o tai niekaip nepaveikia jų kūrinių kokybės ir vertinimo. Ar bijoma, kad Čiurlionio kūrybą tai nuvertins?

Sunku pasitikėti lietuvių autoriaus parašyta (ar sudaryta) knyga. Bet Čiurlionis man labai įdomus. Dar ir dėl to, kad neseniai pastebėjau, jog kai atliekami jo kūriniai, visuomet man pasigirsta, kad vienas kitas fortepijono klavišas būna išsiderinęs. Įdomu, ar tai neprižiūrėti instrumentai, ar pati muzika sukuria tokį įspūdį? Būtų poetiška pasakyti, kad kalta muzika – išprotėjusio genijaus išprotėjusios natos.

Mano empatija: sakoma, negali užjausti ir suprasti to, ko pats neturi viduje. Čiurlionio beprotybės siaubą – ir raidžių ar natų nepaklusimą, o gal paklusimą vienai savavališkai tavo esybės daliai – kuo puikiausiai užjaučiu.

Pastaba 2014-02-11:
* Ačiū ne Tapinui, o mano atminčiai, kuri iškreipė faktus! Kažkas Facebooke teisingai paklausė, ar tikrai Laimonas Tapinas yra parašęs knygą apie Mačernį? Kadangi negalėjau prisiminti pavadinimo, tik faktą, jog lygiai prieš dvidešimt metų (!) skaičiau apie Mačernį ir pamenu vieną sceną (dėl kurios tikrumo dabar irgi abejoju, todėl čia nepasakosiu), kurią užrašė būtent Tapinas, ėmiausi tyrimo. Atsiverčiau savo to meto dienoraštį. Taigi taip: matyt atminty susipynė dvi knygos, kurias skaičiau vieną po kitos. Vytauto Mačernio laiškų, prozos ir poezijos rinkinys “Po ūkanotu nežinios dangum“ (sudarė Vytautas Kubilius) ir Laimono Tapino “Medyje angelas verkia“ (apie aktorių Bronių Babkauską). Ar tikrai Tapino knygoje buvo skyrelis (ar pastraipa) apie Mačernį, galima patikrinti tik radus tą knygą… Atsiprašau už klaidinimą.

Rašymas iš gimdos

Apie Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną Kvėpavimas į marmurą“, išleistą leidyklos Alma littera“, 2010 m. (pirmasis leidimas 2006 m.).

Černiauskaitę sutikdavau LMTA Teatro ir kino fakulteto koridoriuose. Abi tais pačiais metais įstojome, tik aš studijavau aktorystę, o ji – TV režisūrą. Asmeniškai nesam pažįstamos. Nežinau, ar ji prisimena mane. Iškart pastebėjau ir įsiminiau ją dėl keistumo: eidavo atkišusi smakrą, atrodė, kad neša dailų veidelį, bet atsilošusi, tarsi tuoj nukris atbula, nežymiai tūpčiodama su kiekvienu žingsniu. Na, ir mergina su dviem vardais, o antruoju dar ir egzotišku, signalizavo apie norą atrodyti ypatingai.

Kai išgirdau, kad Černiauskaitė laimėjo Pirmosios knygos konkursą, tučtuojau susiradau jos apsakymų rinkinį ir perskaičiau. Jau anuomet ieškojau šiuolaikinio lietuvio autoriaus, kuris kalbėtų apie mus (Gavelis ir Ivanauskaitė buvo nuvylę). Šiek tiek pavydėjau – juk irgi buvau rašanti“, tačiau apie savo tekstus galvojau taip savikritiškai, kad rimčiau tuo neužsiėmiau. Kaip ten bebūtų, Černiauskaitės knyga man nepatiko, ir pamenu, kad pagalvojau: prasilenkta su tiesos jausmu. Kitaip sakant: falšas“.

Po to jos tekstų ir neieškojau, tik pastebėdavau interviu, kuriuose ji dar ir dar kartą mane įtikindavo savo nenuoširdumu, o gal reiktų sakyti nuoširdžiu falšyvumu“. Taigi tam, kad perskaityčiau jos kūrinius iki galo, reikėjo šiokių tokių valios pastangų ir pastatyto į kampą išankstinio nusistatymo.

Černiauskaitės pirmąjį romaną (mažąjį – knygoje turbūt apie 35 tūkst. žodžių, o tai normaliai“ formatuojant būtų ne 200, o 130 psl.) Kvėpavimas į marmurą“ perskaičiau du kartus. Pirmą kartą (prieš metus) nuo pusės skaičiau įjungusi penktą bėgį ir beveik nieko neprisiminiau (nors įstrigo tai, kad moteris atleidžia savo vaiko žudikui). Dabar perskaičiau antrą kartą ir visai nesunkiai. Turbūt sumažėjo nusistatymas prieš ją. Štai neseniai ji gavo premiją už novelę Nekaltutis“, publikuotą almanacho Metai“ gruodžio numeryje. Ši ir kita novelė man labai patiko. Nėra abejonės, kad jų autorė – talentinga. Nerimą kelia tai, iš kur ji kildina talentą:

Man atrodo, kad nieko negalima parašyti be Dievo dovanoto talento, valios ir nusiasmeninimo. Kas tas nusiasmeninimas? Kai esi ne išsipūtęs ir nuo savo sulčių apsunkęs kopūstas, o plonytis, lankstus, vos regimas laidelis, kuriuo teka Visatos grožis.*

Tas kopūstas man giliai įstrigo… Ką ji norėjo tuo pasakyti? Kartais atrodo, kad suprantu, ką ji kalba, o kartais ima ir nuslysta į kažkokį kliedesį, kurį skaitai keletą kartų, kaip pavyzdžiui atvarte ant romano Kvėpavimas į marmurą“:

(…) [P]ersonažai lengvai atpažįstami, kaip ir autorė – truputį užstrigę praėjusiame šimtmetyje. Vieni jų žudo, kiti miršta, o likę gyventi pučia šiltą kvapą į stingstančius pirštus. Visą laiką jų prašiau – miegodami nesugniaužkite kumščių, net jeigu sapne tenka krist į bedugnę ar prieš užmiegant beprotiškai skaudžiai tiksi laikrodžiai. Nes vienas Dievas žino, kas tamsoje gali nukristi į atvirą delną. Tekdavo rasti ir angelo pūką…

Hm. Tai yra knygos anonsas! Personažai ir autorė kažkuo panašūs, gerai. Antrasis sakinys irgi suprantamas. O kas atsitinka trečiajame? Autorė kalbasi su savo personažais taip, tarsi jie būtų gyvi, tikri, nes, kaip prisipažino tame pačiame interviu, jie jai yra kažkas panašaus į vaikystėje turėtus nematomus draugus“? Nematomi draugai Černiauskaitei – metafora ar tikrovė? Nes jeigu tikrovė, tai… Ne, negalvokim apie blogiausia. Atsiverskim romaną ir pradėkim kelionę.

Jau nežinau, kiek kartų skaičiau pirmuosius tris puslapėlius. Kalbos grožybių čia tiek, kad velnias koją nusilaužtų. Tarytum… kaip… lyg… tarytum… tarsi… plius metaforos. Dažnai keli palyginimai viename sakinyje:

Plentas blizga žolėje kaip į vakarus įsmeigtas peilis, o šešėliai ritasi per galvą ir pečius, ir retų automobilių ūžesys tarytum palieka smegenyse garuojančias šliūžes. (p. 7, bet iš tiesų pirmasis)

Tai nėra klaida. Manyčiau, tai netgi laikoma autorės stiliaus savitumu. Juk ir pats romanas vadinamas poetiniu, taigi grožio čia turėtų būti daugiau, negu detektyve. Tik man tai visai negražu. Perkrauta. Gerai, kad pati Černiauskaitė tai supranta:

Anksčiau norėdavosi sunkiasvorių metaforų. Kai rašiau „Kvėpavimą į marmurą“, metaforos mane tiesiog atakavo. Daug jų išbraukiau. Šiuo metu, kai atsiverčiu, tai kažkokie šešiaaukščiai hibridai.

Dabar, jei galiu išsiversti be palyginimo, jo ir nerašau. Norisi paprastumo, lakoniškumo. Paprastumas gali veikti lygiai taip pat stipriai ir gal net stipriau nei išpuoselėtos vingrybės.

Puiku. Nors pavarčiusi vėlesnius jos kūrinius vis tiek randu hibridų. Tačiau tai jau nebe ornamentų kiekio, o jų kokybės problema, apie kurią rašiau straipsnyje Beprasmė metafora“ (nuoroda). Černiauskaitės palyginimai kartais išeina už proto ribų. Jie išties netikėti, ryškūs, įspūdingi, tačiau ne visuomet tinkantys situacijai, ne visada padedantys ją aiškiau suvokti ir išgyventi. Dažnai jie atitraukia dėmesį, trukdo ir trikdo.

Skaitydama Černiauskaitės prozą visuomet jaučiu jos rašymo džiaugsmą ar net ekstazę. Jokios kančios. Tai persiduoda skaitytojui ir gali būti visai malonu. Nelabai malonu tam, kuris tekste ieško emocinio balanso ir sąmoningumo apraiškų. Vien tik ekstazė greitai ima varginti, o teksto nestabilumas – kiekviename sakinyje gali iššokti vis naujas netikėtas vaizdinys – ima kelti įtarimą dėl autorės psichinės būsenos. Ar saugi ji yra rašydama? Ar saugūs skaitydami mes? Ar galima rašyti vien tik atsiduodant pasąmonei (kuri artima nesąmonei), nesiklausant proto, neatsitraukiant ir neapmąstant?

Beje, Černiauskaitė (turbūt intuityviai) susitvarko su struktūra. Ji gan paprasta, teksto apimtis nedidelė ir visą medžiagą galima aprėpti, nedarant juodraštinių schemų. Manding siužetas galėjo būti dar paprastesnis, nes muilo operos tipo viražas p. 38 (Liudo ir Beatričės slaptas pasimatymas) gero nežadėjo, bet vėliau tapo reikalingas. Rašoma scenomis, kiekviena scena turi savo vidinį veiksmą, konfliktą, o ir išeities taškas pasirinktas naudingai: pamestinukas supjausto pavežėjusią jį moterį, o taip pat nuduria berniuką, apie kurį mes nedaug žinome, tačiau norime sužinoti. Tai – intriga.

Autorė yra minėjusi, kad nerašo detektyvo ar socialinio romano, jai esą rūpi tik psichologija ir poezija. Man neatrodo, kad detektyve turi būti mažai veikėjų psichologijos, o taip pat man nesuprantama, kaip galima atskirti veikėjų socialinę padėtį nuo jų psichologinės būsenos. Tačiau viskam uždėjus poezijos antspaudą, daug kas gali likti neišteisinta. (Nors kodėl poezijai leidžiama tai, ko neleidžiama prozai?)

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza“ (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika.

Skaitant Černiauskaitę tos muzikos neišgirdau. Tekstas sklandus, tačiau ritmas nepatraukia dėmesio. Iš visų poezijos atributų labiausiai atpažinčiau palyginimus ir metaforas. Ir ne tik sakinyje, bet ir visame kūrinyje, pačioje idėjoje, siužete. Romanas nuo pat pradžių priminė sapną ar pasaką (išties abu dalykai labai artimi). Kadangi autorė atsiriboja nuo socialinės prozos ir detektyvo – nors jos veikėjai akivaizdžiai turi socialinį statusą, o siužetas nuo pat pirmos dalies primena detektyvą – tai galime atsipalaiduoti ir neieškoti objektyvumo ir veikėjų veiksmų išteisinimo.

Nuo pat pradžių iškyla klausimai, kuriuos tenka ignoruoti. Kodėl šeima (Izabelė ir Liudas) nusprendė įsivaikinti našlaitį iš prieglaudos? Kodėl tik moteris renkasi našlaitį, o vyras yra nuošalyje? Kaip realiai galėjo atsitikti toks blatas“: našlaitis įvaikinamas šeimai, kuriai išties nebūtų suteikiama tokia teisė? Nelegaliai įsivaikinti padeda Izabelės draugė Beatričė – išties ji padaro veiksmą, kuris vadinamas… prekyba žmonėmis? Įvaikinti atiduodamas berniukas, akivaizdžiai turintis emocinių problemų, negana to, Beatričė žino baisią paslaptį, dėl kurios juolab nereiktų berniuko atiduoti draugei, tačiau nedaro pastangų pakeisti jos nuomonę. Be to, ar galima neatpažinti biologinių vaiko tėvų, kai matai ir vaiką ir abu jo gimdytojus, nors ir ne visus tris vienu metu? Abejotina. Galbūt. Apie tai autorė nesiplečia, mes turime tai priimti kaip faktą.

Gerai, patikėsim, tačiau nuo šiol apie Černiauskaitės romaną kalbėkime ne kaip apie realistinį, o kaip simbolinį, mistinį.

Pagrindinė romano veikėja Izabelė (nuo Elžbieta – hebrajų kalboje prisiekiu dievu“) vadovaujasi nuojautomis, o ne sveiku protu. Jos problema prasideda anaiptol ne tuo momentu, kai įvaikinamas emocinių sutrikimų turintis pamestinukas rusišku vardu – Ilja Voronovas (Ilja – iš graikų dievo galia“). Tai jau atoveiksmis į kitą problemą – Izabelės vyras Liudas jai neištikimas. Nuo pat santykių pradžios tarp jų stovėjo moteris – Beatričė. Izabelės ir Liudo sūnus Gailius – ligotas vaikas, jam nutinka epilepsijos priepuoliai. Jis mirs – tokia motinos nuojauta, kuri persiduoda vaikui (Gailius net garsiai išsako savo įsitikinimą, jog tėvai ruošiasi jo mirčiai, todėl iš anksto priėmė į šeimą kitą vaiką, tą patį byloja jo dienoraštis).

Prieglaudoje Izabelė išsirenka Ilją, kuris yra tarsi pasiutęs lapiukas: nuskriaustas, sužalotas, paliktas, jis keršyja pasauliui. Sveikas protas galėtų pasufleruoti, kad tokio vaiko nereikia parsivesti, tačiau taip neatsitinka. Izabelė bando prisijaukinti laukinuką, o jis elgiasi nenuspėjamai, smurtauja – netgi įkanda jos tikram vaikui! Motinos instinktas tyli, motina nepaiso pavojaus signalų, nedaro nieko, kad apsaugotų savo tikrą vaiką. Tuo pat metu vėl problemos su vyru – jis neištikimas. Ji žino su kuo – su Beatriče. Ji sužino, kad Ilja yra jos vyro ir Beatričės vaikas. Įtampa tarp jų auga ir pagaliau sprogsta. Nuoga paklaidžiojusi po pievas naktį, Izabelė randa jėgų išmesti Liudą iš namų. Pareikalauja, kad Liudas grąžintų Ilją į vaikų namus. Po kelių metų Ilja pabėga iš vaikų namų ir nuduria Gailių. Izabelė tyčia neišduoda žudiko. Liudas ima globoti protą pradandančią savo žmoną ir vėl bando suartėti, tačiau Izabelė išsilaisvina ir mokosi gyventi viena.

Nuo pat pradžios iki galo romane neaišku, kas čia darosi? Kas vyksta? Apie ką ta istorija? Sakyčiau, apie moters intuiciją. Intuicija – pernelyg abstraktu. Ar tai apie berniuko nužudymą? Ar tai apie atleidimą žudikui? Ar tai apie santykius tarp vyro ir moters? Ar tai apie meilę? Jeigu apie viską – tai apie nieką. Kas yra pagrindinė vidinė romano problema? Nes nužudymas ir intriga pradžioje – tik išorinė ir jeigu tik ji svarbi, tai mes skaitome detektyvą, o ne psichologinį romaną…

Pažiūrėkime į simbolius. Didžiausią vaidmenį romane atlieka lapės. Ilja vadinamas lapiuku, papjauna lapę, kurią buvo prisijaukinę prieglaudos vaikai, po to panašiai papjauna Gailių. Lapės kailis yra oranžinis, ryžas“ – kaip Izabelės ir jos tėvo rausvi plaukai, kaip apelsinai, per kuriuos po Gailiaus mirties bendrauja Izabelė ir Liudas. Rausva ar raudona taip pat ir gaisro spalva – kai liepsnojanti Izabelė“ pati uždega tvartą. Įtempus vaizduotę galima būtų oranžinę spalvą susieti ir su koriais, kurie pirmiausia pasirodo namo verandoje (spalvoti stikliukai), o vėliau ir Izabelės bei Liudo pirmosios kūniškos sueities scenoje.

Pasakose lapė yra gudrus, apsukrus gyvūnas, kuris gali pagelbėti, tačiau gali būti ir pavojingas. Kai kuriose vakarų šalyse lapė laikoma raganos įsikūnijimu, todėl turi antgamtinių galių – sugeba iššaukti audrą, kalnų griūtį, numarinti žmogų. Kinijoje ir Japonijoje tikima, kad lapė gali moterims sukelti isteriją ir sudrumsti protą. Mitologijoje, o taip pat Viduramžių alegorijose lapės vaidmuo yra paradoksalus: gudri ir žiauri, gašli ir padlaižūnė, tačiau labai atsargi ir moka mėtyti pėdas. Lapė taip pat ir dievo Dioniso gyvūnas, o vienas iš Dioniso alternatyvių vardų yra Bassareus, iš graikų kalbos išvertus – lapė. Lapės simbolis perėjo į krikščioniškąsias alegorijas: čia ji tapo tikėjimo simboliu, kadangi tyrinėja pasaulį pasikliaudama klausa, kaip ir krikščionis priima dieviškąsias paslaptis pasikliaudamas savo ausimis (per žodį), o ne akimis. Taigi lapė yra ta, kuri pažįsta tai, kas nematoma. Saint Exupery Mažajame prince“ Lapė sako, kad tikri dalykai yra tik tie, kurie išorėje nematomi, tačiau matomi širdimi.**

Įdomu, kad Černiauskaitės romane lapės įvaizdis liečia tris pagrindinius veikėjus: Izabelę, Gailių ir Ilją. Jie visi, kaip ir lapė, gyvena ir geriausiai jaučiasi miško prieglobstyje. Miškas pasakose – pasąmonės buveinė. Autorė priskiria šią sferą moteriai. Namas prilyginamas įsčioms, verandos vitražų koriai“ (prie kurių mėgsta būti lapiukas“ Ilja) siejasi su sekso metu varvančiais koriais“, moteris ir vaikai guli lapės oloje arba sniege išsikastoje oloje (gimdos simbolis), o vyras yra svetimkūnis, iš miesto, iš sąmonės, jis gali tik lankytis moters pasaulyje: Tas eglynas yra Izabelės“, sako Liudas p.127.

Jei lapė gali būti ir raganos (krikščionybėje ji susijusi su Šėtonu), ir tikėjimo Dievu (Ilja – dievo galia) įsikūnijimas, tai mums tenka iš jos veiksmų spręsti, kuriai pusei ji priklauso.

Lapės atstovai – Izabelė ir Ilja – veikia išvien. Moteris pagimdė vaiką išdavusiam vyrui. Ji jaučia, kad yra išduota, todėl intuityviai parsiveda į namus būtent to vyro nesantuokinį vaiką. Tas vaikas yra jos ginklas – ji jaučia jo galią. Kai vyras paliks ją, tai bus tas, kuris nužudys jų bendrą vaiką. Ji neišduos žudiko. Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, tai galima būtų pavadinti atleidimu. Nežiūrint iš krikščioniškosios perspektyvos – suveikė Izabelės šešėlinė pusė, tamsioji pusė, ji yra ragana – ir pati, kito rankomis, nužudė savo vaiką! Beje, ar toks elgesys neprimena vieno mito?

Kas, jeigu Izabelė – Medėja? Taptų suprantama, kodėl Izabelė/Medėja neišduoda savo sūnaus žudiko. Romane tai nepaaiškinta, dangstomasi pasąmoningais dalykais, kurių neįmanoma, o gal nevalia suvokti, teisinama moteriška intuicija…

Išties tai nėra taip jau mistiška. Šiais laikais vis atsiranda moterų, kurios aiškinasi savo santykius su vyrais per vaikus – keršija vyrams per vaikus, kai kada juos sunkiai emociškai traumuoja arba net nužudo. Tai vadinamasis Medėjos kompleksas.

Krikščionybė iš esmės yra patriarchalinė sistema ir yra nusistačiusi prieš antrąją lytį“ – moterį, moteriškumą, moters seksualumą (seksualinį moters ryšį su vyru). Černiauskaitė, galbūt pati to nejausdama, perteikė moters savinaikos schemą. Nesugebėdama bendrauti, kurti sveikų santykių su vyru, jos veikėja turi pateisinti savo nepilnavertiškumą, išgrynintį savo, kaip kekšės, praeitį, išsivalyti – ir ji tai daro gimdymo, kūdikių pagalba. Tad logiška, kad sunykus ryšiui su vyru, vaikas irgi turi mirti. Tai – kerštas, gilus, kylantis iš pasąmonės, o gal iš gimdos. Tai baisus kerštas visų pirma sau. Tai gryna moters savinaika. Net orgazmas pagrindinės veikėjos jaučiamas kaip mirties rutulys [kuris] nežmonišku greičiu atrieda palaimos koridoriais“.

Kitas romano veikėjos Izabelės gyvenimo momentas – paauglystėje, po motinos mirties, su ja vienoje lovoje miegodavo tėvas, kuris darė keistus veiksmus: (…) suveržė ją iš nugaros rankomis ir kojomis, karštu lanku, ir iki aušros pasiinkšdamas alsavo į kaklą. (…) Iš pradžių ji galvojo, kad turi paklusti, palikti tą gėdingą karštį tamsai, o dieną gyventi po senovei.“ Izabelė stengėsi uždegti šviesą, kad tėvas nesigultų šalia, bet sykį lempa neužsidegė (perdegė) ir: Jis surakino delnais Izabelei pakaušį ir nugręžė į sieną, verksmingai dūsavo į kasas. Ir pamažėle, tarsi kovodamas su tamsa, veržė karštu lanku.“ (p.51-53) Vadindamas dukrą savo žmonos vardu – Judita…

Šis įvykis ne esminis, aprašytas glaustai, tačiau jis duoda suprasti apie Izabelės santykių su vyrais problemų šaknį. Buvusi savo tėčiaus žmona“, po jo mirties ji parsiveda vyrą, apie kurio neištikimybę iš anksto nujaučia – viskas baigsis tragiškai…

Negaliu nekreipti dėmesio į socialinę veikėjų aplinką. Juk tyčia autorės pasirinkta, kad pagrindinė veikėja yra dailininko duktė, bandanti eiti tėvo pėdomis, o jos išrinktasis yra baigęs Pedagoginį institutą, lituanistiką – jie yra tam tikro sluoksnio atstovai. Ne, nėra jie tokie pat, kaip koks santechnikas ir buhalterė. Kai įsivaizduoju dailininkę su lituanistu, mintyse kai ką jiems atleidžiu – keistenybes, išsišokimus, betvarkę aplinkoje ir galvoje… Bjaurus stereotipas! O gal autorė jiems profesijas parinko netyčia?

Gerai, Černiauskaitė tikrai prisišaukė“ personažus, apie kuriuos pasakojo ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu – tačiau tai dar nereiškia, kad pasakojimas objektyvus – jie taip panašūs į ją pačią, kad tenka gūžtelėti pečiais: o ar tai nėra jos asmeninės dramos, nuoskaudos ir iš pasąmonės iškylančios problemos? Ar tai visgi nėra autorės intymi išpažintis?

Kol kas visa Černiauskaitės kūryba man atrodo kaip rašymas iš nuosavos gimdos. Sukus apsukus ji vis tiek sugrįš prie palyginimų, simbolių, metaforų, kurios nurodys į fiziologinę moters savybę – gebėjimą gimdyti. Iš esmės nesutinku su tokiu moters vietos apibrėžimu. Taip, mes galime gimdyti. Tačiau galime ir negimdyti – argi tuomet netampama moterimi? O gal prarandamas moteriškumas? O gal ne moterys yra tos, kurios rašo mokslinius darbus kvantinės fizikos srityje? Atrodo, jau turėtų būti pasenęs stereotipas, kad intuicija – išimtinai moterų sfera, o vyrams – tik sausas protas. Tai skamba neįtikinamai vien prisiminus, kiek krikščionybėje buvo mistikų vyrų… Arba kiek Romantizmo poetų tarp kojų nešiojo kiaušinius… Jau nekalbant apie jausmingą homoseksualių vyrų pasaulį – beje, kai kurie iš jų taip groteskiškai pamėgdžioja išorinį moteriškumą, kad supranti jo dirbtinumą – tai tik manieros. Japonų No teatro aktoriai – vyrai – suvaidina moterį geriau, negu moterys…

Teiginys, kad visa tai, kas miglota, protu nepaaiškinama ir mistiška, priklauso moters psichikai, manęs neįtikina. Gyvenime sutinku daug išmintingų, racionalių moterų ir, tiesą sakant, su tokiomis mane ir traukia bendrauti. Paslapties ir mistikos, neįspėjamo seksualumo, neišsakomų pažadų nešiotojos man atrodo netikros, o vyrai, susisiejantys su jomis – nelaimingi.

Skaitydama šį romaną aš pasigedau moters… žmogiškumo. Černiauskaitės moteris – ligota, nesubalansuota, negalinti giliai susisieti su vyru, nerandanti su juo kontakto, o galiausiai ir nebeieškanti jo. Nesiplėsiu apie tai, kokia vieta ir kiek jos skiriama romane vyrams, bet trumpai tariant – jų personažai daug lėkštesni, jie yra tik figūrėlės, vaisintojai, kuriais atsikratoma, kai pašaukia Motina Gamta (beje, tai ne tiek krikščioniška, kiek pagoniška ar net New Age). To liguistumo ir mirties persunktas visas kūrinys, nors bandyta išvesti viską į optimistinį galą.

Krikščionybė išstūmė, nužudė, sudegino ant laužo, uždraudė minėti tamsiąją moters prigimties pusę. Tačiau tai, kas represuojama, sugrįžta dviguba jėga. Jei Černiauskaitė neignoruotų tamsiosios pusės, tai galbūt jos pagrindinė veikėja Izabelė susidorotų su savo vidine problema.

Finale klausimas – kodėl? – lieka atviras, o gal pačios autorės net nesuvoktas, net neiškeltas, nes problemos sumaltos, sumestos į viena. Izabelė išsivaduoja iš nevykusios sąjungos su vyru, ji keliauja į kalnus (toks štampas) atrasti naujos savęs, tačiau vėl sutinka Ilją, žudiką, kuris taip ir liko laisvas. Tai jos pačios šešėlis, kuris klaidžios ir visą gyvenimą neduos ramybės, vers bėgti, slėptis. Nuo ko? Nuo savęs…

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje“ – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa“) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsos nėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

——————————————————————-

* Iš interviu Būtina išeiti iš siauro savo susireikšminimų pasaulėlio“, Lietuvos rytas“, 2009 (nuoroda tekstai.lt). 

** Naudotasi Marie-Louise von Franz Puer Aeternus“ (Sigo Press, 1981), p. 93-94.

Beprasmė metafora

Metaforos vertė literatūroje neabejotina – ji pagyvina pasakojimą, leidžia veikti skaitytojo vaizduotei. Tačiau beprasmė metafora gali padaryti daugiau bėdos, negu naudos. Tai jau senokai pastebiu ne tik rašyk.lt (ir pan.), bet ir jaunų bei madingų literatų kūrybos puslapiuose.

Metaforų perteklius mane, kaip skaitytoją, vimdo. Metaforos, sukeliančios vaizdus, kurių rašydamas akivaizdžiai nesuvokė pats autorius (arba nesuvokė, kokį poveikį tas vaizdinys daro mano sąmonei), yra tikra nelaimė. Perkrauta kalba neleidžia įsivaizduoti, kas, kur ir kaip vyksta, tad sunku ar beveik neįmanoma sekti personažo istorijos.

Komentaruose pasitaikantis raginimas “rašyk literatūriškiau“ rodo, kad rašytojai/rašinėtojai nemano, jog pernelyg gausus meninių priemonių naudojimas nesukuria meninės kūrinio vertės. Įtariu, kad tai dar viena priežastis, dėl kurios lietuvių skaitytojas nesusitinka su lietuvių rašytoju (žinoma, tai tik metafora).

Kiek metaforų yra per daug?

Sykį skaitydama man patinkančią užsienio autoriaus knygą, ėmiau stebėti, kiek kalbos papuošimų, verčiančių stabtelti ir gėrėtis, yra viename puslapyje. Ir ką gi – vienas, du. Kai kur – nė vieno. Tik tuomet ornamentika netrukdo suvokti pasakojimo, stebėti veikėjų santykius, įsijausti.

Perkrauti tekstą metaforomis gal ir apsimoka, jei bandoma sukurti groteskiško stiliaus įspūdį. Dažniau visgi jaučiu, kad taip bandoma sukurti Aukštosios Literatūros įspūdį.

Pvz.: viename romane radau meilės akto aprašymą – “plyštantį šilką“ ir “varvančius korius“… Suprantu, kad autorė norėjo priskirti moters lyčiai medaus skonį (bet jau ir tai skamba negerai), tačiau “varvantys koriai“ veikiau primena lytiniu keliu plintančios ligos simptomus! Skaitydama tą sceną garsiai šaukiau ir keikiausi.

Pati naudojuosi tokiu principu: rašyk tai, ką tuo metu įsivaizduoji. Arba: tiesiog aprašyk tai, ką matai vaizduotėje. Su vaizdu kylančias asociacijas perskaityk vėliau šalta galva ir būtinai stebėk, ką dabar vaizduotė tau piešia. Jei tai itin nepadorūs vaizdai ir tu nenori jų – išbrauk, pakeisk, išvenk jų.

Metaforos gali pasiūlyti smagias žaidimo taisykles. Pvz. rašydama “Žuvį“ supratau, kad visa novelės istorija gali būti papasakota su vandens floros ir faunos palyginimais ir metaforomis. Taip Žuvies bazės darbuotojos tapo lydekomis, pagrindinė veikėja už ausų ėmė slėpti žiaunas ir įsimylėjo į Ichtiandrą. Tokioje aplinkoje keistai nuskambėtų metafora iš kitos gyvūnų karalystės. (“Žiūrėjo palikto šuns akimis“?)

Kai metafora vietoje ir tinkama, skaitytojas jos nepastebi. Taip, galbūt jis neskaito jos tris kartus ir nedūsauja, pavydėdamas autoriui kalbos įmantrumo. Tačiau atsitinka kitas, daug geresnis dalykas – skaitytojas užjaučia veikėją, pamato jo pasaulį, susimąsto apie savo pasaulį, o vėliau giria, kad parašyta “kinematografiškai“ – nors tai irgi perkeltinė prasmė, nes kinas yra vaizdas, o literatūra yra tekstas. Kino vaizdas matomas ekrane. Literatūros vaizdai – skaitytojo vaizduotę (vidinę akį – vėl metafora) sukurstę paveikslai – atlieka tam tikrą, autoriaus sumanytą, paskirtį.

Metafora yra tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas.

Tropas yra tikrai ne lietuviškos kilmės žodis, ir mane jis erzina, nes visai neprimena to, kas angliškai vadinama figure of speech (kalbos figūra, meninė priemonė, ornamentas), tiesą sakant, tropas man primena… gal baobabą. Bet tiek jau to, lituanistai taip pavadino, ir nieko čia nepakeisi. Telieka priminti sau, kad tropas tai perkeltine reikšme vartojamas žodis ar posakis.

Iš britų rašytojo Marko Haddono romano “Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (dovanokit, pastraipą išverčiau pati):

Žodis metafora reiškia kažką nešti iš vienos vietos į kitą, ir jis yra kilęs iš graikiškų žodžių μετα (kuris reiškia iš vienos vietos į kitą) ir Φερειν (kuris reiškia nešti), ir ji sakoma apibūdinant ką nors žodžiu, kurio reikšmė nėra tai, kas tai yra. Tai reiškia, kad žodis metafora yra metafora.

Taip metaforą apibūdina autizmu sergantis personažas, kuris nesuvokia kaip galima daiktus ir reiškinius vadinti žodžiais, kurie tų daiktų ar reiškinių nereiškia. Jis viską suvokia tiesiogiai ir todėl bendrauti su (sąlyginai) sveikais žmonėmis jam sunkiai sekasi. (Dega pieva aguonų? Reikia gesinti, jei dega!) Tačiau skaitytojams puikiai sekasi suvokti, kas tai yra metafora, kur ji atsiranda, kodėl vartojama ir kokį žaidimą į mūsų kalbą įneša.

Keli pavyzdžiai:

Jozefą Valdemarą Gricaną, stambų nekalbų medkirtį, sužeidė Amūras. Ir ne kokia nors nucvirbusi strėlikė smigtelėjo jam į nugarą, o, kaip ir pridera jo profesijos žmogui, įsirėžė smagus kirvis. Įsirėžė tas kirvis į Jozefo Gricano nugarą tą akimirką, kai jis pamatė skalaujant baltinius Katariną Knak, itin sveiką, rausvą merginą. (Ziegfried Lenz “Mirabelės dvasia“)

Dabar puikiai girdėjau lėktuvo ūžesį. Dainininko balsas norėjo jį paversti nerūpestingu paukščiu, skrajojančiu dangaus oro srovėse, tačiau aš gerai žinojau, kad jis neša mirtį. (Pascale Roze “Kamikadzės naikintuvas“)

Saulė prisisegė prie lango rėmo. (Agneta Pleijel “Fungi“)

Metaforai artima (ar kartais neatskiriama) yra metonimija (nuoroda) – bet į jų panašumus ir skirtumus čia nesigilinsiu.

Kiekviena metafora yra tam tikras palyginimas, bet vienanaris – pasakomas tik vienas narys (su kuo lyginama), o kitas narys (kas lyginama) nutylimas. Praleistąjį narį atkuria vaizduotė. (Iš Vikipedijos)

Taigi kviečiu susirūpinti vaizduotės atkuriamais vaizdais ir jų prasme.

____________________________

Daugiau pieštinių beprasmių metaforų (nuoroda).

PaskelbtaBe kategorijos | Žymos: | Komentarai įrašui Beprasmė metafora yra išjungti