Anyžinė moteris

anais

Kažkur visai kitur radau ir man įstrigo rašytojos (žymios dienoraščių autorės, beje, ir šokėjos) Anaïsos Nin sakinys, kurį šiandien turėjau progos išversti į lietuvių: We write to taste life twice, in the moment and in retrospection.

Nežinau, ar tikrai laikai taip jau pasikeitė, kad moteriai nebereikia jausti kaltės dėl to, kad ji kuria. Išoriškai – kaip oficialiai deklaruojama – lyg ir nereikia. Viduje gali būti kitaip. Ne kartą man yra kilusi mintis, kad štai, parašiau kažką labai vyriško, ir vyrui tai būtų atleista, niekas į tokį atvirumą nekreiptų dėmesio, bet dėl to, kad esu autorė, o ne autorius, gali kilti reakcija į smulkmenas, o ne į esmę. Kaip ten bebūtų. Tai mano vidinis karas, kuris nesibaigs, nes… mano pasaulyje visuomet taip.

Tiesiog kartais reikia vilties, o viltį randu kitų rašytojų (moterų) tekstuose. Tai tarsi laiškai iš praeities – mūsų mamų, senelių ar prosenelių – jos tikėjo mumis. Tai štai ištrauka iš Anaïsos straipsnio:

* * *

Į klausimą, kodėl rašome, galiu atsakyti lengvai, nes dažnai to paklausiu pati savęs. Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man sūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.

Vien tik menininkas žino, kad pasaulis yra subjektyvus kiekvieno kūrinys, kad jame reikia rinktis, daryti elementų atranką. Pasaulis yra vidinio gyvenimo materializacija, įkūnijimas. Sukūręs jį, menininkas tikisi pritraukti į savo pasaulį kitus. Tikisi atskleisti savotišką matymą ir pasidalinti juo su kitais. Jei antrasis etapas ir nepasiekiamas, nežiūrint nieko, drąsus menininkas eina toliau. Kelios bendravimo su pasauliu akimirkos – vertos skausmo, nes tai pasaulis, skirtas kitiems, tai – palikimas kitiems, galų gale, dovana kitiems.

Taip pat rašome tam, kad padidintume savo atidumą gyvenimui. Rašome tam, kad gundytume, žavėtume ir guostume. Rašome serenadas savo mylimiesiems. Rašome tam, kad gyvenimo ragautume dukart – išgyvendami akimirką ir atsimindami akimirką. Kaip ir Proustas, rašome tam, kad įamžintume visa tai, ir tam, kad įtikėtume, jog tai amžina. Rašome tam, kad galėtume peržengti savo gyvenimą, pasiektume tai, kas už jo. Rašome tam, kad išmoktume kalbėtis, kad aprašytume kelionę į labirintą. Rašome tam, kad išplėstume savo pasaulį tuomet, kai jaučiamės smaugiami, varžomi ar vieniši. Rašome taip, kaip čiulba paukščiai, kaip savo ritualus šoka pirmykščiai žmonės. Nerašyk, jeigu nekvėpuoji rašymu, jei neverki ar nedainuoji per rašymą. Nerašyk, nes mūsų kultūrai iš to naudos nebus. Jei aš nerašau, jaučiu savo pasaulį susitraukiant. Jaučiu, kad esu kalėjime. Jaučiu, kad prarandu savo ugnį ir savo spalvą. Rašymas turi būti tokia būtinybė, kaip jūrai bangavimas. Vadinu tai kvėpavimu.

Jau pernelyg ilgai moterys dirbo menininkų mūzomis. Žinau, kad skaitėte tuos mano dienoraščius, kuriuose norėjau būti mūza, norėjau būti menininko žmona, tačiau iš tiesų tik bandžiau išvengti svarbiausios temos: kad kurti turiu pati. Gavau laiškus iš moterų, kuriose radau tai, ką Rankas (Otto Rank – vert. past.) įvardino kaip kaltę dėl kūrybos. Tai labai keista liga ir ji nepuola vyrų, nes iš vyrų kultūra reikalauja, kad jie parodytų savo talentų gausą. Vyras aplinkos skatinamas tapti didžiu gydytoju, didžiu filosofu, didžiu profesoriumi, didžiu rašytoju. Jis išties stumiamas kryptingai. Šito nebuvo prašoma iš moters. Mano šeimoje, kaip turbūt ir jūsiškėje, iš mergaitės buvo tikimasi, kad ji paprasčiausiai ištekės ir augins vaikus. Tačiau ne visos moterys turi tokį talentą, o kartais, kaip teisingai sakė D. H. Lawrence’as, „pasauliui nereikia daugiau vaikų, pasauliui reikia vilties“.

Tad štai, ką susiruošiau daryti – įvaikinti jus visus. Nes Baudelaire’as man seniausiai pasakė, jog kiekviename iš mūsų yra vyras, moteris ir vaikas – ir vaikas visuomet bėdoje. Tai, ką poetai yra seniausiai pasakę, psichologai tik patvirtina. Žinote, netgi vargšas piktasis Freudas sykį tarė: „Kur tik patenku, prieš mane jau čia buvęs poetas.“ Taigi poetas pasakė, kad kiekvienas iš mūsų turi tris personas, o viena iš jų – vaiko vaizduotė, išliekanti suaugusiame žmoguje ir tam tikru būdu paverčianti mus visus menininkais.

Tiek daug kalbėdama apie menininkus, neturiu omenyje tik tų, kurie dovanoja mums muziką, kurie dovanoja mums spalvą, kurie dovanoja mums architektūrą, kurie dovanoja mums filosofiją, kurie dovanoja tiek daug ir praturtina mūsų gyvenimą. Turiu omenyje kūrybos dvasią visose jos apraiškose.

_______________________________

Anaïs Nin straipsnio “The New Woman” ištrauka iš knygos “In Favour of the Sensitive Man” (pirmas leidimas 1966 m.)

Daryk pinigus, sūnau

Sename siaubo genijaus Edgaro Alano Poe vertimų leidime radau Charleso Bodelaire’o straipsnį, kuris mane pralinksmino. Keletą ištraukų nukniaukiau ir pasidalinu:

[Apie skurdą]

Edgaro Po gyvenimas yra baisi tragedija, juolab kad jo atomazga tokia triviali. Įvairūs dokumentai, kuriuos neseniai perskaičiau, įtikino mane, kad Jungtinės Valstijos Po buvo erdvus narvas, didelė skaitybos įstaiga, ir jis visą gyvenimą veltui mėgino apsiginti nuo priešiškos jam atmosferos. Vienoje ir jo biografijų pasakyta, kad jei ponas Po būtų norėjęs sutramdyti savo genijų ir priderinti kūrybinius sugebėjimus prie amerikietiškos terpės, jis būtų galėjęs tapti gerai apmokamu – a making-money (Bodleras norėjo pasakyti a money-making – vert. past.) – autoriumi, juolab kad laikai nebuvo itin žiaurūs talentingam žmogui ir, norėdamas pragyventi, jis turėjo būti tik tvarkingas, taupus, saikingai naudojantis lėšas. Taigi kritika nesigėdydama tvirtina, kad Po genijus, kad ir koks didis, verčiau būtų likęs tik talentu, nes talentas lengviau prisitaiko. Kaip rašė vienas jo draugų, Po kūrinius buvę labai sunku publikuoti žurnaluose ir jam tekdavę mokėti mažiau negu kitiems, nes jis rašęs daug aukštesniu stiliumi už kitus – vulgaresnius žurnalistus. Nejučia į galvą ateina negailestingas tėviškas patarimas: “Make money, my son, honestly, if you can, BUT MAKE MONEY“. (“Daryk pinigus, sūnau, jeigu gali, garbingai, bet DARYK PINIGUS.“) Koks parduotuvės tvaikas, – kaip sako Ž. de Mestras apie Loką.

[Apie kritikus]

Tiesa, kad nusivylimas ir melancholija jaučiami visuose Po kūriniuose, bet būtina pasakyti, kad tai melancholija itin vienišo žmogaus ir nelabai priimtina žmonių bendrijai. Negaliu susilaikyti nenusijuokęs, kai prisimenu kelias eilutes, kurias vienas labai nusipelnęs Jungtinių Valstijų rašytojas – užmiršau jo pavardę – parašė apie Po netrukus po jo mirties: “Aš vėl perskaičiau apgailestautino Po kūrinius. Koks puikus poetas! Koks įspūdingas pasakotojas! Koksai stebuklingas ir antgamtiškas protas! Tai tikrai didi mūsų dienų galva! Puiku! Bet aš atiduočiau tuos septyniasdešimt mistiškų, analitinių ir groteskinių apsakymų, tokių nuostabių ir pilnų idėjų, už vieną nedidelę knygą apie namų židinį, šeimą, knygą, kurią jis būtų galėjęs parašyti savo nuostabia tyru stiliumi, taip aukštai iškeliančiu jį virš mūsų. Tada Po būtų buvęs dar didesnis“. Tikra tiesa, kad žmogiškoji kvailybė yra tokia pati visose klimato juostose, o kritikams visuomet maga apkarstyti sunkiomis daržovėmis malonumų krūmą.

[Apie vienatvę]

Nebuvo žmogaus, labiau nepaisančio visuomenės taisyklių, nesidrovinčio praeivių, todėl jį dažnai galėjai matyti pačiose prasčiausiose smuklėse. Įsileisti jį į vietas, kur gurkšnoja padorūs žmonės, niekas nenorėdavo. Jokia visuomenė netoleruoja tokių dalykų, kokius sau leisdavo Po, juolab anglų ar amerikiečių. Po jau buvo pripažintas genijus, kai jam tas buvo atleidžiama. Žurnale “Messenger“ jis buvo paskelbęs smarkią kovą su vidutinybe, jo kritika buvo negailestinga ir griežta, kaip žmogaus, pranašesnio už kitus, vienišo ir tesidominčio idėjomis. Atėjo laikas, kai visi žmogiškieji dalykai jam kėlė pasibjaurėjimą ir vien metafizika dar šį tą reiškė. Savo proto šviesa nušviesdamas jauną ir nepatyrusį kraštą, šokiruodamas savo elgesiu jo žmones, kurie manėsi esą jam lygūs, Po neišvengiamai tapo vienu iš nelaimingiausių rašytojų. Visuomenės pagieža jam dar labiau padidėjo, jį apgaubė vienatvė. Paryžiuje ir Vokietijoje jis būtų radęs draugų, kurie lengvai būtų jį supratę ir parėmę; Amerikoje jis gavo, ko nusipelnęs. Tuo aiškintinas girtuokliavimas ir amžinas bastymasis. Jis ėjo per gyvenimą kaip per Sacharą, klajodamas kaip arabas.

[Apie girtuoklystę]

Buvo ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, dideli buitiniai vargai. Ankstyvoje jaunystėje Po buvo staiga atiduotas gyvenimo atsitiktinumų valiai. Jis beveik visada buvo vienas; maža to, siaubinga smegenų veikla ir alinantis darbas vertė jį ieškoti atsipalaidavimo vyno taurėje. Jam palengvėdavo nuo to, kas vargina. Literatų pavydas, vargana buitis, skurdo bangos nugramzdindavo Po į girtuokliavimo tamsybes tarsi į juodą kapą; nes jis gerdavo ne pasiskonėdamas, o barbariškai; vos alkoholis paliesdavo jo lūpas, jis įsitaisydavo prie baro ir lenkdavo taurę po taurės, kol nuskandindavo savo Gerąjį Angelą ir likdavo visai bejėgis. Keista, bet visų jį pažinojusių tvirtinimu, šis baisus įprotis nesunaikino nei tyrumo, nei stiliaus subtilumo, nei minties aiškumo, nei darbo ir sunkių ieškojimų įkarščio. Tos krizės užklupdavo prieš rašant arba parašius beveik visus geriausius kūrinius. Pasirodžius “Eurekai“, jis pašėlo gerti; Niujorke, tą patį rytą, kai “Revue Whig“ išspausdino “Varną“, kai Po vardas buvo visų lūpose, kai vis ginčijosi apie eilėraštį, jis pražygiavo Brodvėjumi, bruoždamas sienas ir klupinėdamas…

[Apie moteris]

Kitas savitas jo kūrybos bruožas yra jos antifeminiškumas. Pamėginsiu paaiškinti. Moterys rašo nežmoniškai greitai; jų širdys “plepa“ nesustodamos. Jos visiškai neišmano meno: neturi nei saiko, nei logikos; jų stilius plaukia ir banguoja kaip jų drabužiai. Net ir labai didi ir tikrai gera rašytoja pati Žorž Sand vis dėlto leidžiasi valdoma temperamento ir rašo savo šedevrus kaip paštu siunčiamus laiškus. Tad gal ne šiaip sau žmonės kalba, kad ji rašo savo knygas ant laiškų popieriaus?

Edgaro Alano Po stilius glaustas, tikslus; prasta skaitytojo nuotaika negali prasibrauti pro jo logikos numegzto tinklo akis. Visos mintys ir strėlės lekia į taikinį.

Peržvelgęs ilgą apsakymų rikiuotę, neradau istorijos apie meilę. Ši mintis man atėjo į galvą labai vėlai – toks kerintis žmogus, apie kurį rašau. Nenorėdamas pervertinti šio subtilaus autoriaus asketiškos manieros, aš manau, kad rūsti literatūra būtų mums naudinga kaip protestas prieš paplitusį moterų pliuškiškumą, kurį vyrai vis labiau ir labiau kursto nevykusiais garbinimais.

(vertimas iš prancūzų kalbos Ramūno Kasparavičiaus)