Bandymai suprasti

 

bernotaite2015

 

Pastaruoju metu vėl pasisakau, tiesiogiai tariu savo nuomonę apie pasaulį, o ne tik kuriu fikcijas, slėpdamasi po personažų kaukėmis. Nors su kauke kalbėti drąsiau, įdomu ir naudinga pajusti savo žodžių svorį, ir kaip nelengva sudėlioti mintis, kai nori suprasti tam tikrus dalykus, o ne tik kalbėti gražiai. Trys ištraukos iš mano pasisakymų, kurie yra atspindys to, kuo dabar gyvenu. (Du iš trijų straipsnių šią minutę dar nėra paskelbti, bet greit atsiras nurodytose vietose.)

1.

Lietuvoj įprasta verkšlenti dėl mažo finansavimo kultūrai ir pan. Tavo verkšlenimų girdėti neteko. Vietoj to įkūrei savo leidyklą „Jovaro tiltai“. Kokiais sumetimais ji atsirado? Kokie planai?

Netikiu skundais, kad kultūros nėra todėl, kad ji nefinansuojama. Tai nesąmonė. Pažiūrėk, kiek prastų filmų (ypač lietuviškų) išleidžiama, nors jie suėda tūkstančius ar net milijonus. Skambėtų nuoširdžiau, jeigu būtų sakoma taip: pinigų turim apsčiai, bet idėjų nėra! Jeigu idėja yra, jeigu ji tikrai stipri, ji patraukia prie savęs žmones, ir pinigai tampa ne problema. Pagaliau galima iš šalies užsidirbti tam, kad galėtum idėją įgyvendinti. Jeigu menas yra tavo tikras prioritetas, o ne hobis ar aksesuaras.

Mane Lietuva jau ir taip nemažai parėmė: gavau nemokamą aukštąjį meninį išsilavinimą, man apmokėjo keletą puikių stažuočių, seminarų ir laboratorijų užsienyje. Kai panorau publikuoti savo pirmuosius tektsus, laimėjau Pirmosios knygos konkursą – dar viena dovana. Gavau Augustino Griciaus premiją – ar gali žmogus dar daugiau tikėtis? Lietuva į mane, kaip menininkę, jau nemažai investavo, ir dabar ne ji man, o aš jai turėčiau kažkuo atsimokėti. Todėl gyvenu užsienyje, kur lengviau išgyventi iš vyro algos, turiu sąlygas šviestis pasaulinės kultūros aplinkoje. Šviestis ir perduoti žinias lietuviams. Kai sužinojau, kaip veikia lietuviška leidybos industrija, supratau, kad užbaigus knygą tektų kiekvieną kartą maldauti ir tikėtis pašalpos iš „ekspertų komisijos“, o paskui melstis, kad mano knygas vartotų pirkėjai. Tai, man atrodo, prieštarauja literatūros, kaip meno, o ne verslo, šakos prigimčiai.

Artimiausi planai aiškūs: leisti savo knygas, kada tik reikia, ir nuolat ieškoti talentingų darbščių autorių, kuriems būtų artima mūsų filosofija. Naujas „Jovaro tiltų“ leidinys, kurį jau turėsiu Litexpo knygų mugėje – knyga apie rašymą, kuri vadinsis „Laisvojo rašymo elementai“. Visas savo išleistas knygas dovanojame bibliotekoms, kad literatūra taptų kuo labiau prieinama. Išties tai labai nebrangi investicija į bendros kultūros gerovę, todėl man keista, kad didžiosios leidyklos nedovanoja bibliotekoms knygų dėžėmis…

Interneto žurnalas „Rankos“: rankos.luomas.lt

2.

Tavo naujasis romanas „Dioniso barzda“ sukasi aplink tris ryškius personažus – Adą, Kostą ir Igną. Kurį charakterį kurti buvo sunkiausia? Kas apskritai buvo sudėtingiausia rašant šį romaną?

Turbūt sudėtingiausia buvo suprasti, kas jie tokie, tie trys personažai… Kadangi sumaniau žaisti su kūrinio laiko linija (ir apskritai laiko sąvoka), teko rūpintis, kaip sukurti intrigą per kitus elementus, svarbiausi tapo personažai, jų charakteriai. Vienu metu supratau, kad romanas, ko gera, taps panašus į fotografiją, kurioje pavaizduoti trys jaunuoliai, o skaitytojas jausis taip, tarsi ilgai žiūrėtų į vieną kadrą. Juk į gražų ar intriguojantį atvaizdą, kuriame lyg ir nėra judesio, visgi galima ilgai ir labai įsitraukus žiūrėti. Padaryti taip, kad toks sumanymas taptų gyvas, sukurti „tekstinę fotografiją“, buvo nelengva, bet manau, man pavyko. Sukūriau kažką sau pačiai keisto.

Ada, Kostas ir Ignas turi gyvus prototipus, tačiau privalėjau rasti svetimus veidus, kurie juos atstotų. Turėjau užčiuopti trijulės tipą: jie vienodo tipo jaunuoliai, bet kūrinyje juk negali būti identiški, antraip nebus nei intrigos, nei ryšio, skaitytojas tiesiog nebesigaudys, neįsivaizduos, todėl nuobodžiaus… Užtrukau, kol radau tą bendrą jų tipą, ėmiau matyti juos gatvėje, filmuose, radau nuotraukas internete. Sunkiausia turbūt buvo kurti merginos charakterį – su ja tapatinausi, todėl nuo jos reikėjo labiausiai atsiplėšti. Reikėjo kritiškai įvertinti save pačią, kad galėčiau pajusti, pamatyti Adą iš šalies. Laimei, turėjau Ados (t. y. savo jaunystės) dienoraščius iš trijulės laikotarpio. Retkarčiais vis atsiversdavau juos ir matydavau, kaip smarkiai pasikeičiau, kaip vis tolimesnė, nors ir suprantamesnė, atrodo ta pikta ir graži iškrypėlė, kuri juos rašė, poeziją kaitaliodama su keiksmažodžiais, įterpinėdama tai rusiškus, tai angliškus žodžius. Tas dienoraštis visuomet įkvėpdavo, kai kurti tapdavo per sunku – įsiūtis jame „teisingas“, tikras.

Beje, po ranka turėjau ir abiejų vaikinų tekstus, tik ne dienoraščio forma. Tai padėjo atskirti juos vieną nuo kito. Juk jiedu ypatingai panašūs (ne išoriškai, bet manieromis, kalbėjimu, vidumi). Apskritai visi trys labai panašūs, bet ir skirtingi, antraip gal nebūtų pamilę vieni kitų. Kosto prototipas rašė eiles, Igno – pseudomokslinius traktatus… Pasišoviau rasti savitą teoriją. Ar bent pseudoteoriją. Sukurti savitą jų kalbą. Sukurti trijulės santykių poeziją. Prozos kūrinyje sujungti mokslą su poezija – ar tai galėjo būti įvykdoma užduotis? Man atrodė, kad būtent aš galiu tai padaryti. Mano viduje dera ir kartais konfliktuoja trys dalykai, kuriuos šie trys veikėjai atstovauja: protas, kūryba, aistra.

O ar yra tokia knyga arba gal kol kas tik idėja, kurią įgyvendinusi ištartum sau – viskas, pasakiau, ką norėjau pasakyti?

Mąstau kiek kitaip: neturiu ką pasakyti tol, kol nesužinau, kas manyje skauda šiandien, čia ir dabar, apie ką svarbu sužinoti, kuri mano dalis kviečia ją analizuoti, vėl išgyventi, kuri pasaulio dalis mane jaudina ir knieti ją suvokti, išgyventi. Rasti temą, kuri užkurtų varikliuką. Niekada nežinai, kas užsikurs rytoj. Man gyventi reiškia nuolat degti, o jeigu ilgam užgesiu – stagnacija, mirtis. Šitokiu pagrindu kuriant, taip išeitų, padėsiu plunksną tuo pat metu, kai padėsiu ir šaukštą.

Nors niekada negali žinoti. Būna rašytojų, kurie pasako „viskas, nebeturiu ką pasakyti, neberašysiu“. Bet tai labai reti atvejai. Kol kas galvoju tik tris knygas į priekį: tai labai abstraktus įsivaizdavimas – gal žanras, ryški asmenybė, konkretus laikmetis, mano išgyventi santykiai, kokia nors nepaprasta aplinka, problema ar tikras įvykis, iš kurio galėtų išaugti kūrinys. Kartais net neįsivaizduoji, kokią istoriją atkasi iš smėlio, kol nepradėsi kasti. Taip, pavyzdžiu, iš pasąmonės gelmių išniro romanas „Katė, kurios reikėjo“ – pradėjau nuo savo patyrimo su nėščia kate, o išsirutuliojo į traumuotos posovietinės moters istoriją…

Rašau visų pirma sau pačiai, rašau, nes man to reikia. Jeigu nebereikės – nerašysiu. Laimei, nesu niekam įsipareigojusi rašyti. Neseniai suvokiau, kokia tai laimė, kad nesusisiejau darbiniais santykiais su jokia žinoma leidykla, knygas leidžiu pati, su vyro pagalba. Galiu padaryti kūrybinę pertrauką metams, trejiems, dešimtmečiui… Galiu keisti žanrą, apimtį, pati nusprendžiu, kada laikas išleisti kūrinį – nespaudžia terminai, sutartys, pinigų poreikis, kadangi iš rašymo negyvenu. Tai labai prašmatnu! Vienintelis spaudimas, kurį šiek tiek jaučiu: aplinkos lūkestis, kad parašysiu tokią knygą, kuri primins mano jau išleistąją, tą, kurią auditorija skaitė ir pamėgo. Bet su šituo įmanoma susitvarkyti. Jei tik sąmoningai pajunti tokį spaudimą – jis nebeveikia. (…)

Rašytojos Akvilinos Cicėnaitės blogas: akvilinac.com

3.

Iš paskutinės (5) mano straipsnių ciklo „Vieną legendą kurianti bendrija“ dalies:

(…) Šiandien legenda kuriama kitomis priemonėmis, negu buvo prieš raštą. Pasakojimą balsu pakeitė pasakojimas raštu, o šį – visai įmanoma – keičia pasakojimas vaizdu. Keičiasi ne tik tas, kuris pasakoja, bet ir tas, kuris klausosi. Nors simultaniško bendruomeninio patyrimo vis dar niekas negali pakeisti (todėl mums reikia mitingų, teatrų, koncertų stadionuose, televizijos ir bestselerių). Gebėjimas kurti istoriją sumenksta prieš „pijarą“ – gebėjimą aprėpti kuo didesnę auditoriją, į kurios sąmonę įsismelks toje istorijoje užkoduota potekstė. Nuomonės nepakeisi, jei žmogus ją jau turi. Tačiau įmanoma atakuoti protą tuomet, kai jis dar nesusipažinęs su problema, dar atviras, neapsisprendęs.

Sykį internete aptikau nerimą keliantį projektą: kažkoks entuziastas ketino į vieną internetinį puslapį sudėti informaciją apie pasaulį, „teisingą“ informaciją, visus „gerus“ kūrinius, sykį ir visiems laikams nutraukti diskusijas apie kūrinių, reiškinių, istorijos teisingumą ir vertingumą. Pakaks variantų! Parašykime vieną knygą. Pateikime skaitytojui vieną legendą. Su šita idėja entuziastas kreipėsi į Lietuvos Seimą, prašydamas moralinės ir finansinės paramos. Laimei, negavo nei paramos, nei turbūt dėmesio… Tačiau komentatorių ir rėmėjų nepritrūko. Kai pagalvoji, tai nestebina, bet ir ne ramina. Kas būtų, jeigu tokiems kas nors pateiktų vieną pasaulio atvaizdą, vieną legendą? Tokia auditorija priims, įsisavins, suvirškins ir skleis žinią, kaip savą, nes ji nemąsto kritiškai, nelavina savęs prieštaringomis nuomonėmis, tik pageidauja ramybės ir vertina kategoriškumą. Reikalauja ne klausimų, o atsakymų – prašosi propagandos.

Kad ir kaip keistai skamba, proto miegas – baisiausias dalykas, kuris gali mus ištikti. Negalime sau leisti būti mažiau skausmingais, pamiršti istorijos pamokas: išdidų pasitikėjimą, kad „daugiau taip nebus“, temdo mums nepavaldžios duotybės. Politinis laikmečio sudėtingumas: istorija tampa rišli ir pusės aiškios tik gerokai post factum. Problemos daugiasluoksniškumas: aukos pusė taip pat žudo, žudiko pusė taip pat gelbėja. Nepažini žmogaus tamsioji pusė, kylanti iš pasąmonės. Intelektas neužtikrina, kad bus tarnaujama humanizmui, bet kritiškas protas gali išgelbėti. Etikos (moralės) normas reikia nuolat atnaujinti, kurti visiems drauge, neišskiriant stipriųjų, nenustumiant mažųjų. Užmarštis ne visada geriausias vaistas nuo praeities įvykių skausmo: svarbus sugebėjimas pripažinti tragediją, viešai ir privačiai gedėti. Smurtas tarp žmonių turbūt nesibaigs, iki šiol pasaulyje egzistuoja tokie dalykai, kaip vergovė, rasinė nelygybė, vaikų išnaudojimas… Bet tegul nesibaigs ir klausimai, prasidedantys žodžiu kodėl. (…)

Internetinis portalas „Pasaulio lietuvis“: pasauliolietuvis.lt

 

 

 

 

 

Aš, tu, jis ir visažinis

Apie požiūrį – POV (point of view) – jau rašiau, bet apie tai galima sužinoti dar ir dar. Prisimenu, kad požiūris reiškia, iš kieno pozicijos (perspektyvos), kuriuo asmeniu pasakojama istorija.

Sprendžiant, kuriuo asmeniu rašyti, patartina remtis tokia logika: kokiu atveju situacija bus atskleista įtaigiausiai, kuris pasakotojas suteiks daugiausiai gyvybės, duos daugiausiai idėjų, įkvėps patį rašytoją labiausiai? Kuris pasakotojas leis perduoti tai, ką norite pasakyti?

Vienos taisyklės nėra. Galima rašyti netgi antruoju asmeniu. Galima eksperimentuoti – perrašyti dalį veikalo iš kito, galbūt netgi šalutinio personažo pozicijos. Galima kaitalioti asmenis viename skyriuje… Svarbiausia – suvaldyti tai.

Taigi kas pasakos: aš, tu, jis, visažinis ar nelabai? Apžvelkime visus  variantus, vartaliodami ištraukėlę iš mano šiuo metu kankinamo kūrinio. (Pradėjau rašyti jį pirmuoju asmeniu, bet dabar sprendžiu, ar nepakeitus į trečiąjį. O jeigu trečiąjį, tai – kiek žinos pasakotojas? Į kieno galvą bus leista įlįsti?)

(1) Pasakojimas pirmuoju asmeniu

Su savo geriausia drauge nebesišnekam. Jausmas – abipusis. Kai matau ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbame netoliese – matau jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėčiau apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo man triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylimės mes taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakiau jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali man papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai man gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Man to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Esu girdėjusi pasakymą, kad pirmuoju asmeniu rašyti lengviausia, o daugiausia meistrystės reikia atseit pasakojant trečiuoju, iš šono. Šiandien užginčyčiau: netiesa, pirmuoju sunkiau rašyti gerai, ir tik prastai pirmuoju rašyti lengva.

Pirmasis asmuo, nors įveda skaitytoją į situaciją daug greičiau, paverčia visą tekstą tiesiogine kalba – pasakotojas kalba tiesiai iš puslapių, pats! – turi trūkumų: (1) jis žino tik tai, ką mato, girdi pats vienas; (2) jis negali papasakoti kas dedasi ten, kur pats neatsidūrė; (3) jis yra nekeliantis pasitikėjimo pasakotojas, t.y. tai, ką jis sako, tėra jo subjektyvi nuomonė. Beje, tai yra jo, to pagrindinio pasakotojo, o ne autoriaus, nuomonė – autorius nebūtinai yra pasakotojas.

Taigi pasakojimas pirmuoju asmeniu yra rimtas iššūkis.

PRATIMAS: Kitas balsas

Rašykite pirmuoju asmeniu, tačiau atskirkite pasakotojo personažą nuo savojo, pakeisdami vieną esminę detalę. Jei esate moteris, rašykite iš vyro pozicijos. Arba, jei jums apie trisdešimt, rašykite šešiolikmečio vardu. Arba, jei jūs baigęs aukštąjį, rašykite įsivaizduodamas save neišsilavinusio žmogaus padėtyje. Pastatykite pasakotoją į situaciją, kurią esate neseniai išgyvenęs jūs pats: galbūt tai susitikimas su jūsų draugu, galbūt tai sesers vestuvės ir pan.

(2)  Pasakojimas antruoju asmeniu

Su savo geriausia drauge nebesišneki. Jausmas – abipusis. Kai matai ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbate netoliese – matai jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėtum apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo tau triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylitės jūs taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakei jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali tau papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai tau gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Tau to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Toks įspūdis, kad „tu“ yra skaitytojas, ar ne? Tačiau po kelių sakinių aišku, jog pasakotojas kreipiasi ne į skaitytoją (akivaizdu, kad skaitytojas visai nepažįsta tų žmonių ir nieko tokio nedarė, kad autorius būtų galėjęs jį pagauti tai darant), ne, pasakotojas kreipiasi „tu“ į save patį.

Tai yra rizikingas kreipinys, tačiau antruoju asmeniu visgi yra parašyta romanų. Tiesiog kai kuriems autoriams taip pasakoti buvo lengviau, jų tikslas buvo pasiektas, istorija perduota gyviausiai ir paveikiausiai būtent pasitelkiant į pagalbą antrąjį asmenį. Tad kodėl nepabandžius?

PRATIMAS: Instrukcija

Rašykite antruoju asmeniu novelę, kuri būtų tarsi instrukcija. Duokite patarimų, kaip padaryti dalyką, kurio skaitytojas tikrai nenorėtų daryti. Pvz.: kaip stilingai sudaužyti savo tėvų automobilį; kaip atšvęsti savo gimtadienį pačiam su savimi; kaip draugauti su uošve; ką daryti, kad tave išmestų iš darbo ir t.t. Pasilinksminkite.

(3) Pasakojimas trečiuoju asmeniu

Su savo geriausia drauge Vaiva nebesišneka. Jausmas – abipusis. Kai mato ją kartais – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – mato jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo jai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai jai gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Permainius teksto POV į trečiąjį asmenį štai taip techniškai, matome, kad pasakotojas laisvai landžioja po Vaivos smegenis. Normalu, nes prieš tai Vaiva buvo dėmesio centre: pirmuoju asmeniu liejo savo jausmus, mintis, dalinosi įspūdžiais. Tačiau dabar, atsitraukus nuo jos, niekad neuždraus pasisvečiuoti ir kitų galvose.

Kas būtų, jei pasakotojas būtų:

(3a) Visažinis pasakotojas

Geriausios draugės nebesišneka. Jausmas – abipusis. Gražina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – žiūri ir galvoja: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas nusprendė tapti Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas išspaudė tik:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Jis įsitikinęs, kad Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Variantų, ką dar galėtų atskleisti visažinis balsas, yra ir daugiau, bet šiam kartui gana ir tiek. Akivaizdu, kad padidėjo teksto lankstumas – su kiekvienu sakiniu šokinėjame vis į kitą personažą, pasakojame, kaip jautėsi kiekvienas, kokios kiekvieno užmačios.

Būtent čia ir problema: galime pasigesti įsigilinimo į vieną kurį (ar bent du) personažus, pasakojimas, per dažnai šokinėjant, gali išskysti. Bet visgi dieviškas visažiniškumas yra įmanomas suvaldyti.

PRATIMAS: Mažas visažinio akyse

Įsivaizduokite, kad esate dievas. Parašykite iš savo visamatančios, visažinančios pozicijos trumpą scenelę. Jos metu pakaitomis įlįskite tai į vieno, tai į kito veikėjo kailį ir papasakokite, kas ten darosi (mintys, ketinimai, emocijos, pojūčiai). Aplinkybės tegul būna labai paprastos: susitikimas su kuo nors prekybos centre (gal pirkėjo su pardavėja) arba pasiskolintos knygos grąžinimas mokytojai, arba dar kas nors.

(3b) Objektyvus pasakotojas

Geriausios draugės nebesišneka. Grąžina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – apžiūrinėja viena kitą iš tolo.

Tuo tarpu Romas tapo Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas pasako tik:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Matote, kai kurie sakiniai dingo. Objektyvus pasakotojas neturi teisės lįsti nei į vieno veikėjo mintis. Jo užduotis – matyti ir perduoti tik tai, ką mato. Tokia perspektyva angliškai vadinama „fly on the wall“ (musė ant sienos). (Net paskutiniai du sakiniai iš Vaivos (ar Romo) nuosavybės virto pasakotojo pamąstymais.)

Tokį pasakotoją pasirinkęs, turi suktis: per išorinius veiksmus, ženklus, veikėjų žodžius perduoti vidines jų būsenas. Neįmanoma? Netgi labai įmanoma. Pasiskaitykite Hemingvėjų.

PRATIMAS: Nejaukiai sėdintis

Pasodinkite veikėją ten, kur jam būtų labai nejauku. Pvz.: prabangaus viešbučio foje, kur niekas jo nepažįsta, arba svečiuose, iškilmingos vakarienės metu, kur jis nesijaučia tarp savų. Aprašykite veikėją iš objektyvaus pasakotojo pozicijos, parodydami jo nejaukumą, nenusakydami jo tiesiogiai. T.y. per veiksmus, žodžius, kitokius ženklus.

(3c) Nevisažinis pasakotojas

Nevisažinio pasakotojo pavyzdys buvo mano ištrauka trečiuoju asmeniu (3), kai pasakotojas vis dar lindėjo tik Vaivos galvoje.

Tokią poziciją pasirenka daugiausia rašytojų. Jie įsitvirtinę tik vieno veikėjo viduje, taip išlaikydami susitelkimą ties vienu veikėju, užsiėmę vienos pasaulėžiūros perteikimu (kas buvo naudingiausia ir pasakojant pirmuoju asmeniu), tačiau laisvai nukelia veiksmą bet kur kitur (kur nėra pagrindinio veikėjo), ir iš ten pasakoja tik objektyviai.

PRATIMAS: Ne aš

Susiraskite ištrauką iš savo kūrinio, rašyto pirmuoju asmeniu, kuriame yra dar bent vienas šalutinis veikėjas. Perrašykite ištrauką trečiuoju asmeniu, tą šalutinį veikėją paversdami pagrindiniu, laisvai perduodami, kaip jis jaučiasi, ką galvoja. (Panašiai, kaip aš dariau savo ištraukoje (3a), bet netapkite visažiniu – persimeskite iš pagrindinio tik į vieną šalutinį veikėją.)

(4) Kintanti perspektyva

Šiuolaikiniai romanistai dažnai randa tokią išeitį: rašo trečiuoju asmeniu, jų pasakotojas nevisažinis, tačiau kiekviename skyriuje lindi vis kito personažo galvoje. Paprastai tokių personažų nėra per daug, kad skaitytojas nevargdamas sektų veiksmą, spėtų įsigilinti į kiekvieno veikėjo pasaulėžiūrą. Kuo daugiau „iš vidaus“ rodomų personažų, tuo daugiau painiavos.

Jei tą mano kūrinio ištrauką tektų paversti šio skyriaus pavyzdžiu, tai rašyčiau po atskirą skyrelį Vaivai, Gražinai ir Romui. Beje, niekas neuždraus Vaivos pasakojimą rašyti pirmuoju asmeniu, o Gražinos ir Romo – trečiuoju. Ypatingi meistrai sugeba kaitalioti pirmąjį ir trečiąjį netgi viename skyriuje, susitelkę ties vienu personažu. Taip pat galima keisti pasakojimo laikus (būtasis, esamasis).

PRATIMAS: Apiplėšimas

Parašykite parduotuvės apiplėšimo sceną. Veikėjai: plėšikas, pardavėjas ir pirkėjas. Aprašykite įvykį tris kartus, kiekvieną sykį pasakodami vis iš kito veikėjo pozicijos (trečiasis asmuo, nevisažinis pasakotojas). (Toks pasakojimo būdas dar vadinamas Rašomono efektu, nes kino režisierius Akira Kurosava (Akira Kurosawa) savo filme „Rašomonas“ būtent ir parodo nusikaltimo sceną skirtingų veikėjų akimis.)

(Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)

Ankstesni įrašai panašia tema:

Pasaulis kažkieno akimis

Stalkeris

Darom operaciją