Konfliktas dėl žanro

vienaragiai

Pastaruoju metu kilo klausimų apie tai, kas yra tas mistinis „populiariosios literatūros“ žanras, nuolat minimas lietuviškoje aplinkoje. Vieni juo džiaugiasi, kiti jo kratosi. Kai viena redaktorė pavadino tokiu ir mano romaną, pasidarė išties įdomu. Iškart pagalvojau (ir jai pasakiau), kad man artimesnė yra „žemojo“ stiliaus literatūra, tikrai nesiveržiu būti tarp „aukštosios“ kūrėjų. Pagaliau esu ne iš tos terpės. (Visuomet ne iš tos buvau.) Bet man keista, kad šiais, tokiais eklektiškais laikais, vis dar priešinami tie du žanrai, tos dvi stovyklos. Stebint šiuolaikinės („elitinės“) pasaulio literatūros pokyčius rodosi, jog tas skyrimas vis mažiau rūpi ne tik skaitytojams (daugumai jų visuomet buvo nusispjaut – jie skaito, ką mėgsta), bet ir rašytojams bei kritikams.

Perskaičiau keletą lietuviškų straipsnių apie žanrą – bandymus apie jį kalbėti, apibrėžti. Džiugu, kad judesys jau yra. Man pačiai iš tų straipsnių aiškiau nepasidarė. Manau, visai naudinga skirti šiek tiek daugiau dėmesio „popsui“, todėl artimiausiu metu parašysiu seriją būtent žanro tema. O pradedu ištrauka iš mano žiauriai, žiauriai mėgiamo rašymo dėstytojo Stepheno Kocho knygos „The Modern Library Writer’s Workshop“ (Šiuolaikinės bibliotekos rašytojo dirbtuvės – tai tas žalias knygos viršelis tinklaraščio dešinėje) skyriaus, kurio pavadinimas galėtų būti išverstas taip:

KONFLIKTAS: PRIĖJIMO BŪDAS

Kiekvienos istorijos užuomazga yra konfliktas. Taip yra todėl, kad konfliktas – t.y. koks nors nesutarimas tarp žmonių, kurį reikia išspręsti – yra vienas, vienintelis dalykas, verčiantis mus klausti: Kas vyksta? Skaitytojas, kurio tas klausimas nepalies, liks abejingas – taškas. Be konflikto, kuris skaitytojo galvoje nuolat keltų klausimą kas vyksta? – jūsų istorija taps negyva, pasmerkta likti statiška ir neperskaitoma. Prozos psichologinis paveikumas kyla ne tik iš poreikio žinoti, kas vyksta – žinoti konflikto išdavą, tačiau tai yra būtent tas poreikis, be kurio visi kiti neveiks. Skaitytojai verčia puslapį po puslapio tik tuomet, kai įtraukiami į atsakymo paieškas. Vien tik stilius, vien tik veikėjo charakteris, vien tik situacija – nė vienas iš šių dalykų, kad ir kaip puikiai išpildytas, neatpirks konflikto trūkumo. Kaip pastebėjo le Carre: „Katė atsitūpė ant kilimėlio – dar nėra istorijos užuomazga, tačiau – katė atsitūpė ant šuns kilimėlio – yra.”

Tai reiškia, kad įtampa – tam tikra įtampos forma – įkvepia ir gimdo visą grožinės literatūros meną visoje jo įvairovėje. Čia nesupraskite neteisingai. Nekalbu (nebūtinai kalbu) apie įtempto siužeto žanrą – krumplius veržiantį, puslapius versti verčiantį „whodunit” [pažodžiui: kas tai padarė]. Vaizduotės dalyvavimas išdavos paieškose sukelia už šitai daug turtingesnį ir platesnį minčių bei jausmų spektrą. Bet skaitytojų įsitraukimas į išdavos paieškas verčia juos jaudintis. Be šito įsitraukimo jiems nerūpės. Jeigu aiškiai suformulavote, kaip konfliktas yra apėmęs personažą ar situaciją, pusė darbo jau atlikta.

Ankstyvaisiais darbo etapais veikėjo konflikto apibrėžimas tikriausiai bus ganėtinai miglotas. Jūs ieškote, bandote. Iki darbo pabaigos konfliktas gali tapti gilesnis ir pasikeisti – galbūt net keletą kartų. Nespauskite savęs apibrėžti jį per anksti. Paleiskite, būkite laisvas, tačiau emocijų rėmuose. Ką benuspręstumėte, konfliktas turi versti jus – per jūsų personažus, žinoma – jaudintis. Turėtumėt jausti, kad konfliktas degina jus iš vidaus, nes jis tikrai degina, ir turite jausti tą degimą nuo pat pradžių. Ar pradžioje konflikto išeities taškas atrodo per paprastas? Netgi žalias? Tegul. Geriau žalias, negu silpnas ar sumeluotas. Darbo eigoje pati istorija jam suteiks atspalvių ir gelmės. Philipas Rothas sako: „Iš pradžių ieškai pasipriešinimo. Ieškai bėdos.” Sužinoję, kad Dostojevskis knygą, kuri vėliau tapo romanu „Nusikaltimas ir bausmė”, pradėjo manydamas, jog rašo išpuolį prieš alkoholizmą Sankt Peterburge, triname akis, negalėdami patikėti. (Dostojevskis? Rašantis „tėti, mielas tėti, jau eikim namo?”) Visgi Dostojevskis buvo aistringai susirūpinęs regima alkoholio žala rusų šeimoms, ir jis išliejo tą savo jausmą per konfliktą tarp tauriosios Sonios ir degtinėje skęstančio jos tėvo. Šiuolaikiniai skaitytojai gali šypsotis, radę šias scenas: jos atrodo tarsi ištraukos iš pasenusios girtuoklių užeigos melodramos. Visgi būtent nuo šio tradicinės melodramos pagrindo Dostojevskis atsispyrė, kurdamas su niekuo nesulyginamą, originalų psichologinio teroro šedevrą.

Tačiau konfliktas taipogi nusako jūsų kūrinio literatūrinę formą ir tai, kaip nustatysite, kas jai tinka ir kas ne. Kiekviena istorija – kaip ir kiekviena žmogiškoji situacija – plūduriuoja begaliniame ir bekrančiame galimos informacijos ir smulkmenų vandenyje. Beveik visa ta informacija yra absoliučiai neįdomi. Kai kurios mažos – visai mažytės – dalys jai tinka. Konflikto jėgos laukas atskiria svarbias smulkmenas nuo nesvarbių. Būtent konfliktas išmėtytą informaciją sulipdo į išraiškingą formą, ištraukia tinkamą smulkmeną iš nesusijusių su istorija smulkmenų sąvartyno. Tai šiek tiek primena mokykloje demonstruojamą magnetinio lauko jėgos poveikį išmėtytoms geležies drožlėms: ant popieriaus lapo buvusi betvarkė nematomos jėgos staiga sutraukiama į gražius kocentrinius lankus.

Žinoma, konfliktas formuoja ir personažą [character], formuoja dar labiau negu aiškiai nenusakomos formos dalykas, vadinamas „charakteriu” [personality]. Kadangi tik iš konflikto pasakojime suprantame, kam kas yra svarbu, tikroji jėga, apibrėžianti veikėjų roles, yra konfliktas. Konkretaus personažo, vardu Džiuljeta, „charakterio” kontūras yra tai, kad ji pasiruošusi mylėti ir mirti drauge su personažu, vardu Romeo. Žinoma, Džiuljeta turi „charakterį”, tačiau vien tik jos likimas kuria jos charakterio dramatiškumą. Kiekvieno jūsų kūrinio puslapiuose esančio veikėjo situacija bus nusakyta per jos ar jo vietą didesniame pasakojimo konflikte, ir personažo charakteris [character’s personality] jame būti privalo.

Galiausiai konfliktas nusako žanrą. Kuo ši istorija baigsis: laidotuvėmis, vestuvėmis, puota ar dvasingu spoksojimu į plytų sieną? Ar ji mus privers juoktis, verkti, gūžtis, pykti, stebėtis, gailėtis, švelniai nuliūsti, apsidžiaugti, ar ką? Jūsų pasakojimo žanrą nulems atsakymai į panašius klausimus. Beje, sakydamas žanras, omenyje neturiu vien tik „žanrinės” literatūros, kurią randate vaistinės kiosko lentynoje – siaubo, meilės romano, vesterno, trilerių apie slaptuosius agentus ar mokslinės fantastikos – visos tos „populiariosios” literatūros, kuri taip nuobodžiai ir klaidinančiai priešpastatyta mūsų laikų „aukštajai” literatūrai [literary fiction]. Turiu omenyje daugmaž tai, ką turėjo ir Aristotelis, rašydamas apie pasakojimų „tipus” ar „rūšis”. Dauguma tokių pasakojimo „rūšių” (bet turbūt ne visos), tokių, kaip komedija ar tragedija, yra skiriamos pagal pojūčius, kurias jos sukelia, pagal tai, kokias emocijas istorija priverčia skaitytoją išgyventi. O tai, savo ruožtu, nulemia pasakojimo išdavas, baigtį.

Tiesa ta, kad rašytojai imituoja žanrus tiek pat, kiek ir patį gyvenimą. Tai turėjo minty Johnas Gardneris, sakydamas, jog „pirminis kūrėjo minties komponentas – jo pirminis sąmonės ar pasąmonės pagrindas, renkantis ir grupuojant kūrinio detales – yra žanras”. Taip pat mūsų seno gero posakio „rašyk tai, ką žinai” nenaudai jis pridūrė: „Rašytojas… perteikia ne tiek tai, ką žino apie gyvenimą, kiek tai, ką žino apie konkretų literatūros žanrą. Geresnis, nors visgi ne idealus, pasakymas galėtų būti: rašyk istoriją tokia forma, kokią žinai ir mėgsti labiausiai – kaip istoriją apie vaiduoklius, mokslinę fantastiką, tikrovišką pasakojimą apie savo vaikystę ar dar ką.”

(bus daugiau)

Rizika ir viltys

Tęsiu temą, pradėtą čia ir čia. Prieš aptardami trečiąjį pagrindinį dramos kūrimo įrankį – įvykį – šiek tiek išplėskime konflikto temą, nes iš jos kyla įdomi problema: per daug arba per mažai konflikto.

Didelė rizika

Tipiškas amerikoniško kino scenarijaus pavyzdys: anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad pagrindiniam veikėjui teks išgelbėti pasaulį.

Tipiškas pradedančiųjų scenarijaus pavyzdys: parke ant suoliuko susitinka du nepažįstami žmonės. Jie pradeda kalbėtis, susipažįsta, išsikalba, galbūt jiems besėdint netgi kažkas atsitinka, ir galų gale jie išsiskiria, pasidalinę vienas su kitu patirtimi, patyrę kažką kartu, galbūt tapę išmintingesni ar laimingesni, ar sužinoję kažką naujo. Nesvarbu, komiškas toks epizodas ar rimtas (gal net tragiškas), tačiau kaipo toks jis retai sujaudina žiūrovą/skaitytoją.

Pirmiausia kyla klausimas: kuo rizikavo tie veikėjai? Kokią kainą jie sumokėjo už tą patirtį? (What were at stakes?)

Didelė rizika – tai nereiškia karštos emocijos. Jeigu veikėjo gyvenimas labai apgailėtinas, tai dar nereiškia, kad jis kažkuo rizikuoja. Arba jeigu veikėjas labai ramiai kalba ir tyliai sėdi, tai dar nereiškia, kad jis nerizikuoja niekuo.

Rizika yra skirtumas tarp to, ką veikėjas gali įgyti ir ką prarasti.

Kai ant kortos pastatyta daug, veikėjas galvoja: „Jei neįveiksiu šitos kliūties – mirsiu. Jei įveiksiu – gyvensiu, vesiu mylimą moterį ir dar įgysiu didelį turtą.“

Kai ant kortos nepastatyta nieko, veikėjas galvoja: „Jei neįveiksiu šitos kliūties, gyvenimas tęsis toliau, tik būsiu praradęs penkiasdešimt centų. Jeigu netyčia pasisektų, tai gaučiau bučkį į žandą nuo moters, kurios šiaip jau niekada labai ir nemėgau.“

Aukšta konflikto kaina (didelė rizika) – veikėjas gali daug prarasti, bet ir daug laimėti. Žema konflikto kaina (maža rizika) – veikėjas gali mažai prarasti, bet mažai ir laimėti.

Tačiau įgyti daug ar mažai – skamba subjektyviai. Tai, kas vienam mažai, kitam juk gali būti daug? Vieno praradimas kitam juk gali atrodyti kaip laimėjimas? Čia nėra teisingo arba neteisingo pasirinkimo. Yra geresnis arba prastesnis pasirinkimas.

Hamletas gali laimėti daug: savo tėvo sielos ramybę. Šis žinojimas kitam gali nieko nereikšti, tačiau Hamletui tai reiškia labai daug. Shakespeare’as akivaizdžiai tuo tikėjo. Jis tikėjo, kad Halmetas tuo tiki. Tuomet ir auditorija priversta tuo patikėti. Štai kaip tai veikia: ne todėl, kad tai būtų teisinga ar neteisinga, o todėl, kad autorius turi tikėti tuo, kuo tiki jo veikėjas, ir tik tuomet jiedu įtikins auditoriją.

Kaip padidinti riziką?

Diskutuodamas apie baimę ir gailestį, Aristotelis svarstė, kaip geriausia iššaukti šias emocijas. Jis priminė, kad poetas turėtų ieškoti situacijų, kai tragiškas įvykis atsitinka esantiems arti ir artimiems. Tegul pavyzdžiui brolis nužudo (arba ketina nužudyti) brolį, sūnus – tėvą, motina – savo sūnų, sūnus – savo motiną ir t.t. Kodėl? Todėl, kad tuomet, kai veikėjai giliai susijaudinę, įsitraukę į įvykį, nes jis vyksta su jų artimaisiais, tai ir auditorija persiima tuo rūpesčiu. Emociniai saitai tarp veikėjų sukuria didesnę praradimų riziką.

Nebūtinai veikėjai turi būti giminės. Tai emociniai saitai, taigi jie atsiranda ir tarp meilužių, senų, galbūt seniai prarastų draugų, netgi priešų, kurie kadaise buvo draugais ar meilužiais. Tai gali būti svetimi vienas kitam žmonės, puoselėjantys vienas kitam stiprius jausmus. Svarbiausia, kad būtų stiprus jausmas. Nebūtinai teigiamas. Kad tik ne abejingumas. Veikėjai turi būti vienas kitam svarbūs.

Taigi pradedančiųjų scenarijaus pavyzdys (dviese parke ant suoliuko) gali būti pakoreguotas taip, kad veikėjai imtų bijoti kažko netekti. Tai gali įvykti dėl to, kad tie žmonės bekalbėdami susipažįsta, tampa artimi, emociškai įsitraukia, kaip kad atsitinka Edwardo Albee pjesėje „The Zoo Story“. Arba galima nutarti, kad tie veikėjai kažkada buvo labai artimi, o dabar netyčia vėl susitiko ir vienas iš jų nebenori skirtis – jam tapo svarbus kitas žmogus, o mums ėmė rūpėti, kiek jis neteks, ir kiek laimės.

Didelės viltys

Ar gali konfliktas būti per didelis? Taip. Konfliktas neleidžia veikėjui gauti tai, ko jis nori. Jeigu ta kliūtis bus akivaizdžiai per didelė, nepajudinama, neįmanoma įveikti, tuomet auditorija pajus, kad realu, jog veikėjas niekuomet nepasieks tikslo – ir tai jau techninė problema.

Turi būti įtikima, kad veikėjas gali nugalėti kliūtis ir pasiekti tikslą. Turi šviesti vilties spindulėlis ir tą spindulėlį turi matyti pats veikėjas, antraip nieko nebus, niekas nejudės.

Tiesa, kad kai kurios pjesės baigiasi tragiškai – veikėjai nepasiekia savo tikslo, netenka vilties arba netgi gyvybės. Edipas, sužinojęs, kad jis ir yra tas nusikaltėlis, kurio pats ieško, išsiduria akis, Hamletas žūsta, Vladimiras su Estragonu taip ir nesulaukia Godo. Jų tragedija – neišvengiama. Tačiau apie tai mes sužinome sulaukę pjesės galo. Visa kūrinio patirtis byloja ką kita – veikėjas turėjo viltį, kad viskas baigsis kitaip. Jeigu Godo šiandien neatėjo, tai ateis rytoj, galvoja Vladimiras su Estragonu, nors finale auditorija jau ko gera netiki tuo, kuo tebetiki jie.

Labai svarbu, kad veikėjo viltis išliktų gyva ir kad autorius suteiktų jam būdų, kaip ją išlaikyti gyvą. Gali tekti sukurti aplinkybes, dėl kurių veikėjas gyvena iliuzijose arba aiškiai nemato visos savo situacijos, tačiau koks tai bebūtų atvejis, jeigu veikėjas nepraranda vilties, yra vilties, kad auditorija jos taip pat nepraras.

(bus daugiau)

Vidinės arklio jėgos

Kadaise parašiau tris straipsnius apie dramos stuktūrą (nuoroda) ir ten taip pat minimas veiksmas, tačiau ne ta prasme, kuria šį terminą vartosiu čia. Apie dramos veiksmą susimąstome, kai jaučiame, jog kūrinyje kažko trūksta. Kai kas teigia, kad tik per veiksmą gali būti atskleistas veikėjo charakteris. Kai kas retkarčiais painioja veiksmą su konfliktu ir įvykiu. Kas yra kas? Pabandysiu apie visus tris parašyti, remdamasi Stuarto Spencerio knyga „The Playwright’s Guidebook“.

Spenceris iškart pareiškė, kad pagrindiniai dramos įrankiai yra veiksmas, konfliktas ir įvykis. Suvokus juos, rašymas eis kaip iš pypkės (na, maždaug). Keista, bet iš pradžių man atrodė, kad jį suprantu kuo puikiausiai, tačiau berašant tuos straipsnius ėmė kirbėti abejonės. Taigi čia labiau gavosi ne tiek nuoseklus konspektas, kiek bandymas suprasti, kas yra

VIDINIS VEIKSMAS

Aristotelis dramą apibrėžė taip: tai yra veiksmo mėgdžiojimas, imitacija. Menininkai dažnai imituoja tai, kas yra gamtoje, fiziniame pasaulyje (bent jau Aristotelio laikais). Tačiau Aristotelis neturėjo omenyje, kad drama yra išorinio, fizinio veiksmo pamėgdžiojimas. Drama jam yra vidinis, fiziologinis poreikis. Judesys iš vidaus į išorę. Tai, ko nori veikėjas.

Taigi drama mėgdžioja nematomą pasaulį, vidinį pasaulį, kurio niekaip kitaip ir nepamatytume, jeigu drama jo neatskleistų. Dramos veiksmas – tai ne veikėjų judėjimas, stumdymasis, šokinėjimas, rėkimas ar dar koks fizinis veiksmas. Tai ne muštynių scenos, ne šuns vaizdavimas, ne maisto gaminimas. Veikėjai gali užsiimti visu tuo labai entuziastingai, tačiau vis tiek nepriartės prie dramos veiksmo.

Tam, kad imtų vykti drama, veikėjai turi turėti norą. Jų viduje turi sujudėti jėga, verčianti juos elgtis vienaip ar kitaip. Vidinis veiksmas yra ne tik tai, ko nori veikėjas. Dar daugiau – tai yra pats norėjimas. Taip, mes kalbame tik apie vidinį veiksmą, kuris iššaukia išorinius veikėjų veiksmus. (Kad būtų aiškiau, vis pridėsiu žodį vidinis.)

Kaip, kokiomis priemonėmis išreiškiamas vidinis veiksmas? Na, vienas akivaizdus pavyzdys yra personažų kalba – tiksli, niuansuota, išduodanti charakterių norus. Tačiau vėlgi – vien tik kalba, tekstas, kalbėjimas, kaip ir tuščias fizinis veiksmas, nėra dramos veiksmas. Kalba, kaip ir fizinis veiksmas, yra vidinį veiksmą atskleidžianti priemonė.

Aktoriai žino tokį pratimą: atspėk, ko nori partneris. Veikia du aktoriai. Vienas iš jų yra sugalvojęs, ko nori. Kitas turi prieiti, įsižiūrėti, atspėti, ko nori pirmasis, ir išpildyti norą taip, kaip suprato. Veikiama be žodžių.

Kartą turėjau parodyti partneriui, ko noriu, ir sugalvojau: noriu, kad mane pabučiuotų. Jis suprato žaibiškai. Vėliau, galvodama apie tai, kas ir kaip įvyko, stebėjausi, kad man fiziškai beveik nieko nereikėjo padaryti tam, kad įvyktų šis veiksmas. Aš atsistojau priešais jį ir žvilgtelėjau į jo lūpas. Jis mane tučtuojau suprato! Akių judesys buvo mano vidinio veiksmo išraiška, kuri susilaukė partnerio reakcijos.

Šio pratimo atmaina yra dar radikalesnė: du aktoriai scenoje tiesiog būna šalia vienas kito, stebi, jaučia vienas kitą (tai visgi fizinis veiksmas, tik labai subtilus). Abu nori vieno: suprasti partnerio siunčiamus signalus, net jeigu jie nevalingi ir labai silpni. „Perskaityti“ partnerį ir reaguoti į tai, ką supratai. Hm, skamba, kaip nelabai apčiuopiamas dalykas, bet prisiekiu, kad iš šito pratimo, kurdama spektaklius, esu gavusi daugiausia naudos – nuostabių pirminių improvizacijų. Mat mažiausias galvos krustelėjimas, žvilgsnis, šypsena sukelia asociacijų griūtį ir veiksmas kyla tarsi pats savaime. Iš to kilo mano pasakymas, kad „duokite man du aktorius ir aš sukursiu sceną“.

Dabar niekas man nebeduoda „gyvų“ aktorių, tai kartais (ypač jei rašant veiksmas stringa) tenka veikėjus įsivaizduoti ir leisti jiems nerti į panašią aferą – liepiu jiems „skaityti“ vienam kitą, ir taip randasi jų tarpusavio santykiai.

Rašytojai (o ypač dramaturgai) praktiškai tuo ir teužsiima: užuolankomis išrašo veikėjų norus. Nes kiekvienas veikėjas turi kažko norėti ir kiekvienas visose scenose turi kažką veikti, antraip jis nereikalingas, jį reikia išbraukti.

Vidinis veiksmas gali būti stiprus, įspūdingas viesulas, bloškiantis veikėją prie kitų veikėjų ir verčiantis juos smaugti ar panašiai. Veiksmas gali būti ir mažas, nes noras, iš kurio jis kyla, gali būti mažas, ne pats svarbiausias kūrinyje. Pastebėjau, kad kai kurie žmonės iškart ieško labai didingų vidinių veiksmų. Nebūtinai jie vien tokie. Kartais norai subtilūs, mažučiai lyg tas bučinys.

Dar yra toks Stanislavskio sistemos terminas: ištisinis veiksmas, reiškiantis veiksmą, kuris yra ašinis, svarbiausias, pagrindinio personažo vidinis veiksmas. Tačiau kūrinys sudarytas iš scenų, ir kiekviena scena turi savo pagrindinius personažus ir jų vidinius veiksmus. Kiekvienas veikėjas turi savo ištisinį veiksmą. Neteisinga būtų kalbėti apie kūrinio ištisinį veiksmą, nes ne pats kūrinys, o jo personažai kažko nori.

Nesunku supainioti veikėjo vidinį veiksmą ir motyvą (skatinamoji priežastis, veiksnys, veikimo pagrindas). Palyginkime: veikėjo veiksmas yra pagirti kitą veikėją / veikėjo motyvas yra pagirti kitą veikėją. Kuo šie du išsireiškimai skiriasi?

Jeigu veiksmas yra tai, ko veikėjas nori, tai motyvas – dėl ko veikėjas to nori. Taigi seka būtų tokia: motyvas > noras > išorinis (fizinis) veiksmas > aplinkos atoveiksmis, kurį iššaukia tas veiksmas.

Pvz.: mergina nori (ir siekia) stiklinės vandens, todėl, kad yra ištroškusi. Tačiau jos motyvai gali būti įvairūs. Galbūt mergina nori stiklinės vandens tam, kad sviestų ją draugei į veidą. Galbūt tam, kad nuneštų ją mirštančiam dagiui. Galbūt tam, kad jos kuo ilgiau negautų ištroškusi draugė (kerštas)… Tas pats veiksmas, skirtingi motyvai.

Arba bičas nori apiplėšti turtingų žmonių butą. Motyvacijų galėtų būti daug, tačiau vienas autorius pasirinko tokią: bičas nori apiplėšti todėl, kad ieško draugų, artumo. (Kitas klausimas, ar tai tikrai geras būdas ieškoti artumo…) Įsivaizduojate, kokia potekstė atsiranda po gana brutaliais veiksmais? (Toks Johno Guare pjesės „Six Degrees of Separation“ protagonisto motyvas.)

Potekstė yra tampriai susijusi su motyvu. Kai veikėjas rodo, jog turi vieną motyvą, tačiau iš tiesų slepia tikrąjį, atsiranda potekstė. Kitaip tariant, veikėjas kalba viena, o daro kita. Dar kitaip tariant, apie veikėjo ketinimus suprantame ne iš jo kalbos – paties teksto – o iš to, kaip jis kalba, ką jis veikia tuo tekstu, kokia tikroji teksto prasmė, ką jis turi omenyje. Tas pats ir su fizinio veiksmo potekste: veikėjas daro fizinį veiksmą tarsi aiškiu (aiškiai rodomu) tikslu, o tačiau tik pačiam veikėjui (kartais nesąmoningai) yra žinomas tikrasis tikslas. Mes, žiūrovai ar skaitytojai, jaučiame neatitikimą, nedarnumą (iš to kyla intriga).

Skamba painokai, bet gal padės pavyzdys: moteris pro langą mato, kaip jos sūnus nuo sniego kalniuko čiuožia žemyn galva, ir atidariusi langą šaukia: „Tuojau pat pareik mano – aš tave užmušiu!“ Tikroji potekstė yra: nedaryk to, kas yra pavojinga. Moters žodžiai grasina, nes ji nori apsaugoti vaiką nuo traumos. Potekstėje nėra neapykantos, kuri akivaizdi tekste. Iš tiesų moteris yra išsigandusi. Ji ne puola, bet stabdo. Teksto ir potekstės neatitikimas labiausiai ir žavi, atrodo tikras, gyvas, atpažįstamas. Kitaip būtų, jei moteris sušuktų: „Tučtuojau nustok taip elgtis, nes aš bijau, kad susižeisi!“

Potekstė yra slepiama tekstu (arba fiziniu veiksmu), lygiai taip pat, kaip dažniausia slepiamas ir tikrasis motyvas. Tie dalykai arba laukia, kol bus atrasti, arba kuria gilesnių prasmių sluoksnius, kurie atveria paviršiuje (akivaizdžiai) vykstančių dalykų reikšmę.

Sykį man su kitu aktorium teko rolėmis skaityti vieno dramaturgo eskizą, kur, kaip mums pasirodė, nebuvo jokio vidinio veiksmo. Tušti dviejų veikėjų plepalai. Užkulisiuose sutarėme, kad vaidinsime paslaptį, kurios nėra, ir perskaitėme dialogą kaip kokie du viešai susitikę šnipai. Žiūrovams, kaip sužinojome per aptarimą, susidarė įspūdis, jog pjesė turi „kažką tokio“, emocinį užtaisą, ir ją verta toliau vystyti. Mes su kolega susimirksėjome ir tyliai jautėmės didingi aktoriai. Kad jūs žinotumėt, kaip aktoriai nemėgsta scenoje nieko neveikti… Mes tiesiog gelbėjomės, kaip galėjom.

Autoriau, geriau prasmes ir potekstes tekste įguldyti pačiam, o ne tikėtis, kad už tave tai padarys kitas! Varguoliai yra tie, kurie tikisi, kad žiūrovas ar skaitytojas pats susipras, kas vyksta su veikėjais ir apie ką kūrinys. (Nebent tokia baisi koncepcija…)

Kaip rašyti taip, kad atsirastų veiksmas, motyvacija ir potekstės? Kaip visada, rašant pirmąjį eskizą, geriau apie tai negalvoti, o pasikliauti intuicija. Būna, kad pats autorius iki pat pirmojo eskizo pabaigos nuoširdžiai nežino, apie ką jo kūrinys ir kodėl jo veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Tad nuostabu ir reikia tik džiaugtis, jeigu rašymas vis tiek juda pirmyn. Tokiu atveju telieka sekti veikėjų gyvenimus, klausytis ir užrašinėti tai, ką jie kalba (vaizduotėje, žinoma).

Tačiau jei vėliau šalta galva perskaičius susidaro įspūdis, jog vidinio veiksmo nėra, niekas nejuda, tai galima imtis įvairiausių techninių priemonių. Pvz.: sudaryti personažo veiksmų sluoksniavimą (akivaizdus noras > paslėptas noras > dar giliau paslėptas noras > pačiam personažui nežinomas noras…). Arba išvardinti visus į galvą atėjusius motyvus, dėl kurių personažas gali veikti būtent taip, o ne kitaip. Išsirinkti vieną iš jų ir perrašyti viską iš naujo. Pažiūrėti, ar tinka. Jei ne – ieškoti toliau…

Gali būti, kad taip „techniškai išieškoti“ norai gali būti labiau sensacingi ir todėl dirbtini – vagystė, žmogžudystė, seksualinis išnaudojimas… Subtilesni, ne tokie iššaukiantys motyvai dažnai atrandami intuityviai (kaip pvz.: vogti, nes ieškai artumo).

Veikėjo noras, poreikis, veiksmo tikslas, priežastis, motyvas, potekstė – štai dalykai, kurių ieškome pirmajame savo eskize ir kuriuos bandysime įkurdinti antrajame.

(bus daugiau)