Tikėk ir kalbančiu arkliu

Yra toks anekdotas apie teatro korifėjų Konstantiną Stanislavskį. Atveda jam vienos repeticijos metu į sceną gyvą arklį. Po vaidinimo Stanislavskis užlipa ant scenos, prieina prie arklio, įsižiūri jam į akis ir sako: „Netikiu!“ (Anekdoto paaiškinimas – paradoksas – anot Stanislavskio, į sceną negalima atsivesti gyvūnų, nes jie savo natūralumu („organika“) visuomet nurungs patį talentingiausią aktorių. O štai reiklus jis nežmoniškai – jam neįtinka net arklio vaidyba…)

Ne sykį esu pati taip sakiusi: nepatikėjau tuo ar anuo. Spektaklyje, filme, tekste gal rečiau. Gali būti, kad tai atėjo iš aktorystės pamokų, kuomet dėstytoja ragino vienas kitam sakyti, ar patikėjome „menine tiesa“. Kai kada ir patikėdavome, bet visų pirma stengdavomės žiūrėti reiklia akimi ir netikėti. Bet šiandien manau, kad ne vien tikėjime reikalas. „Netikiu!“ – tikrai ne naudingas komentaras kolegai. Greičiau – žalingas.

Negaliu apsakyti, kaip buvo nemalonu išgirsti apie „nepatikėjimą“ mano pačios kūriniu (laimei, nebaigtu). Taip susijaudinau, kad iki šiol negaliu pamiršti, jog kažkas iš skaitytojų kažkuo nepatikėjo. Tačiau neseniai perskaičiau vieną talentingo dramaturgijos dėstytojo (ir dramaturgo) knygą (reklamuojamą ir šio tinklaraščio paraštėje: knyga apie rašymą nr. 5 – Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“),  kurios viena ištrauka suveikė kaip kompresas žaizdai, kurią atvėrė kvailas komentaras. Dalinuosi tuo vaistu.

Mano nemėgstamiausia kritika prasideda fraze: „Aš nepatikėjau, kai…“ Ne publikos darbas sėdėti ir spręsti apie tai, kuo ji tiki ir kuo netiki. Visų pirma, tai neatsakinga. Bepigu gūžtelėti pečiais ir pasakyti „nepatikėjau“. Žmogus užmuša savo tėvą ir nežinodamas veda savo motiną? Netikiu. Jaunuolis mėnesių mėnesiais bando išteisinti ir tuomet įvykdo savo dėdės žmogžudystę, atsilygindamas už tėvo nužudymą? Netikiu. Moteris suardo savo patogią santuoką vien dėl su laišku susijusio nesusipratimo? Netikiu. Komivojažierius nusižudo, nes nusivylė savimi ir sūnumis? Netikiu.

Matote, kaip lengva?

Visų antra, tai yra arogantiška. „Aš tuo netikiu“, todėl „tai“ neturi vertės. Aš netikiu tuo, todėl neprivalau galvoti apie „tai“. Nesiruošiu nuo starto linijos paleisti žirgų, nes iš anksto atšaukiau visas lenktynes. Vienu nerūpestingu minties švystelėjimu atsisakiau pripažinti šito darbo vertę. Baigta, galas, prašom rodyti kitą pjesę.

„Aš tuo netikiu“ yra meno priešas. Jeigu nori pradėti menininko kelią, tai geriau apsispręsk būti pasiruošęs patikėti viskuo, kas beatsitiktų kūrinyje. Mes laikinai leidžiame sau tikėti ir darome tai noriai, nes jei galvosime priešingai, tai būsime uždarę duris, už kurių vyksta menas.

Jei nori užtrenkti save kitoje durų pusėje, gerai. Bet problema tuomet yra ne tai, kad netiki, o tai, kad atsisakai dalyvauti.

Tuo nenoriu pasakyti, kad visi turi mėgti tai, ką mato, arba manyti, kad viskas yra įdomu. Čia kitas reikalas. Beje, manau, kad tai ir nori pasakyti žmonės savuoju „aš netikiu“. Iš tiesų jie sako, kad negali to pripažinti arba, kad tai yra atgrasu, arba įžeidu, arba sunku, arba tiesiog nuobodu. Bet kuri iš šių emocijų yra tinkamas atsiliepimas apie meno kūrinį. Bet visos yra visiškai subjektyvios.

Būdamas jaunas eidavau žiūrėti spektaklių su Henriu, sumaniu, patyrusiu teatro žmogumi. Sykį, eidami iš drauge pažiūrėto spektaklio, abu sutarėme, kad pjesė nebuvo baisiai gera. Pirmojo veiksmo pradžioje buvo scena, kai sužinome, kad veikėjo motina mirė prieš kelias akimirkas. Veikėjo mergina, kurią jis pažįsta neseniai, atvyko paguosti. Jis bando su ja seksualiai suartėti, nori mylėtis su ja, kai tuo tarpu mirusi motina guli gretimame kambaryje. Mergina atsisako. Tai buvo gana trumpa scena, nuo kurios prasidėjo pjesė.

Po spektaklio mes juokėmės iš pjesės prastumo ir aš priminiau tą sceną.

– Tai buvo taip neįtikėtina, – pasakiau, – kai jis ėmė ją bučiuoti ir norėjo su ja mylėtis tiesiog vietoje.

– Kodėl neįtikėtina? – paklausė Henris.

– Žmonės tokių dalykų nedaro, – nusišaipiau aš.

– Pjesė – ne apie žmones, – jis tarė, – Ji apie šitą konkretų žmogų. Kas gali teigti, kad šitas žmogus taip nepasielgtų? Aš sakau, kad jis pasielgtų, galėtų pasielgti. Tiesą sakant, taip ir pasielgė.

– Tuomet tu patikėjai? – paklausiau.

– Aš tikiu viskuo, ką matau scenoje, – tarė jis.

– Bet juk tau nepatiko, ar ne?

– Buvo nepakenčiama. Prasta, nuobodu, kvaila. Bet aš tikėjau kiekvienu žodžiu.

Henris aiškino toliau, sakydamas, kad klinikinėje psichologijoje yra žinomas faktas, jog po mylimo žmogaus mirties kai kada labai susijaudinama. Bet tai nebuvo jo pagrindinis argumentas. Svarbiausia, kad jei tai ir būtų nedažnai sutinkamas reiškinys, dramaturgui visgi leidžiama rašyti apie jį ir tikėtis žiūrovų patikėjimo.

– Pirmiausia, jis gali rašyti ne natūralistiškai, – tarė Henris, – Galbūt pjesė yra simbolistinė. Juk nepasmerktum visų beprotiškų įvykių „Vaiduoklių sonatoje“ vien todėl, kad jie nerealistiški, ar ne?

– Ne, bet tai nebuvo „Vaiduoklių sonata“! – paprieštaravau. – Tai akivaizdžiai realistiškas kūrinys.

– Tuomet problema ne ta, kad scena neįtikėtina, o tai, kad autorius supainiojo žaidimo taisykles. Jis leido žiūrovams tikėtis vieno dalyko, o paskui pateikė jiems kažką iš kitos operos, galiausiai bandė sugrąžinti mus prie pradinių žaidimo taisyklių. Tai nepadaro paties to bandymo seksualiai suartėti mažiau įtikimu. Žmonės taip elgiasi. Tiesą sakant, žmonės elgiasi ir daug keisčiau.

Tai privertė mane susimąstyti. Bet vis tiek spaudžiau toliau.

– Koks skirtumas tarp pasakymo, kad aš tuo netikiu, ir pasakymo, kad tai buvo painu?

– Milžiniškas skirtumas, – tarė Henris, – ypatingai dramaturgui, kaip pats. Tu juk perrašinėji, ar ne?

– Žinoma. Ištisai.

– Jeigu klausysi sakančiųjų, kad netiki tuo, kas yra tavo pjesėje, tai niekada jos nebaigsi. Nes visuomet atsiras koks bičas iš antrosios parterio eilės, pasirengęs pakelti ranką ir pasakyti: „Aš tuo nepatikėjau“. Ir vos tik, norėdamas jam įtikti, padarysi pakeitimą, pakels ranką moteriškė iš penktosios eilės ir pasakys, kad dabar ji netiki. Taip gali tęstis per amžius.

– Tai kokia išeitis? Jie visada taip sakys. Kaip man išsisukti?

– Nukirsti Gordijaus mazgą. Vietoj to, kad rūpintumeisi, ar tavo rašinys įtikimas, rūpinkis tuo, ar jis įdomus. Tos pjesės, kurią šįvakar žiūrėjome, problema yra ta, kad ji buvo neįdomi, tikra makalynė. Jei pjesė gan įdomi, dauguma žmonių net nepagalvos, ar jie tiki ja, ar ne. Toks klausimas net neateis į galvą. Jie bus pernelyg užsiėmę, kad kreiptų dėmesį į pjesę. Žinoma, visuomet atsiras smulkmeniškų krapštukų, bet jų vis tiek niekada nepatekinsi, todėl geriau iš anksto nurašyti.

Niekada nepamiršau, ką man sakė Henris, ir iki šiol manęs tai nepavedė.

(mano vertimas iš Stuart Spencer “The Playwright’s Guidebook“)

Ar smagi bus kelionė?

Neseniai gavau tokį laišką, į kurį pabandysiu dalimis atsakyti.

Esu pradedančioji, bet labai noriu kažko pasiekti. Ką daryti, jei rašau, bet savo veikėjams mėgstu duoti nelietuviškos kilmės vardus? Dažnai suteikiu Semo, Maiklo, Džeinės, Sindės ir kitus vardus. Tikriausiai tuo noriu veikėjus išmesti iš nuobodulio ir kasdienybės, kuriais mano mintyse yra virtę lietuviški vardai. Ar tai labai blogai?

Nemanau, kad tai labai blogai. Greičiau skaitytojui išduoda tai, ko pati gal nenorėtumėt išduoti. Man, gyvenančiai užsienyje ir skaitančiai įvairių tautų literatūrą, būtų labai keista rasti ne anglakalbio autoriaus knygoje veikėjus, kurie gyvena lyg ir ne anglakalbėje šalyje, bet vadinasi angliškais vardais. Neatrodytų kaip nors įdomiau, savotiškiau, ne. Atrodytų apgailėtinai. Tarsi autorius bando lįsti į užpakalį didesnei tautai su senesne kultūros istorija arba bando kopijuoti svetimą literatūrą.Tiesą sakant, mielai skaitau skandinavų ar slavų literatūrą vien dėl tos “kitokios“ aplinkos, kitų vardų. Savotiški jų vardai – tai vienas iš jų savotiškos literatūros ženklų. Tačiau netapsite savotiška, pasiskolindama kitoniškus, sau svetimus, vardus.

Be to, norėčiau pastebėti, kad suvardinote visai ne anglų kilmės vardus. Pvz. Džeinė angliškai yra rašoma Jane. Hm, nieko neprimena? Lietuviškas atitikmuo būtų Janina, Janė, o kilme jis hebrajiškas. Maiklas yra rašomas Michael – hebrajiškos kilmės vardas, lietuviškai – Mykolas. Semas yra Sam, sutrumpintas nuo Samuelis – irgi hebrajiškas. Sindė yra Cindy, nuo Cinthia (Sintija) – graikų kilmės, reiškiantis “nuo Kinto kalno“.

Pasidomėti savo veikėjų vardais tikrai vertėtų. Veikėjai – kaip vaikai, reikia juos užvadinti taip, kad paskui būtų lengva atpažinti, vardas turėtų prasmę ir sietųsi su veikėjo charakteriu. Pvz. mano novelėje “Gaisras“ veikia Berta ir Gabrielius. Vardas Berta yra vokiečių kilmės, jis reiškia “garsi, žymi“. Iš tiesų mano Berta nėra garsi ar žymi, toks yra jos vyras, o ji tik norėtų tokia būti. Gabrielius yra hebrajiškos kilmės ir pirmiausia asocijuojasi su vardu angelo, pasiųsto pas vieną mergelę pranešti, kad ji be sekso pagimdys kūdikį… Gabrielius yra Bertos draugas, ir ji pati sau nepasisako, kad norėtų iš jo sulaukti panašios “angeliškos“ žinios – išsigelbėjimo. Ar tiesiog sekso. Bet angelai yra “jokia“ lytis, o Bertos Gabrielius – gėjus. Man smagu, kad kūrinys turi šias užslėptas reikšmes. Beje, abu vardai ne lietuviški, tačiau Lietuvoje dažnai sutinkami. Ar jie primena nuobodulį ir kasdienybę?

Vardai duoda užuominą į žmogaus kilmę, amžių, laikotarpį, kuriame jis gyveno ar gyvena. Pasidomėjus, kaip vadinami šiandien gimę vaikai, galima nusiraminti – greitai literatams nereikės skolintis angliškų vardų, nes savi jau seniai pasiskolinti ir įprasti ausiai. Štai vienoje mokykloje nusirašytas “keistų“ vardų sąrašas, jei kartais norėtumėt pasinaudoti: Grantas, Glorija, Armandas, Liucilė, Andrėja, Elina, Dorotėja, Benas, Paula, Vanesa, Taidė, Bertina, Alarija, Amanda, Samanta, Elina, Adonis… Ten pat radau ir retesnių lietuviškų: Guoda, Saulena, Deimilė, Rusnė, Ainis, Arminta, Vykintė, Eisvina, Ula, Aistina, Vaidilė, Akvilė, Džiugas, Deimena, Eivydas, Jogailė, Aivaras… Kai kurie iš jų, žinoma, dažnai girdimi, tačiau užsirašiau juos dėl to, kad prie jų buvo pažymėta, jog taip šaukiamas tik vienas vaikas, kai tuo tarpu prie sąrašo rekordininkų buvo kiti skaičiai: Gabrielė (9), Karolina (8), Nojus (7), Lukas (7).

Daugumos vardų reikšmes galima rasti www.day.lt/vardai

Dar vienas vardų šaltinis*: http://vardai.vlkk.lt/

Ar lietuvė turėtų savo knygose skatinti lietuviškas tradicijas? Ar skaitytojai labiau vertina lietuviškumu dvelkiančius kūrinius, ar fantazijų vaisius, kur visiems atrodo gražiau, mieliau? Ne vien varduose kabliukas. Visuose mano kūriniuose Lietuva nėra minima.

Lietuvė nebūtinai savo knygose turi skatinti lietuviškas tradicijas. Ypač jei ji pati tų tradicijų nemėgsta ar nesupranta. Svarbu būti sąžiningu sau pačiam, nemeluoti ir skaitytojui. Skaitytojai vertina gerą literatūrą. O grožinės literatūros mėgėjai, be abejo, supranta, kad joje daug fantazijos. Tačiau čia paradoksas – pasakojimai yra išgalvoti, tačiau juose skaitytojas atpažįsta pasaulį, tikrovę, aplinką, kurioje gyvena. Ir jam tai gali netgi nepatikti – ne tame esmė. Kartais tai, ką pamatai veidrodyje, nėra labai patrauklu ir miela, gal netgi atstumia, o tačiau kitą dieną ir vėl žiūrime į veidrodį. Kam? Kad pažintume save.

Ką tai reiškia “dvelkiantis lietuviškumu“? Mano pirmoji asociacija būtų: kažkas pilko, niūraus, ištęsto ir nuobodaus. Štai – stereotipinis lietuviškumo prozoje įsivaizdavimas. Bet dėl to, manau, kalti senieji literatai ir jų pasekėjai. Jiems, mat, patinka “maloniai nuobodžiauti“ skaitant kolegų kūrinius. Akivaizdu, kad daugumai skaitytojų – ne.

Nieko tokio, jei jūsų kūriniuose neminima Lietuva. Vien jau autoriaus vardą perskaičius susidarome išankstinę nuomonę, kad bus kalbama apie mūsų aplinką, nebent yra nurodyta kitaip (pvz. dabar rašo ir emigrantai, tad kartais net pavadinimas sufleruoja, kur vyks pasakojimo veiksmas). Kūrinio temos gali (ir turi) būti universalios, žmogiškos. Kartais ir be veikėjų vardų galima apsieiti. Tačiau yra ir kitas dalykas: išgalvoto veiksmo realumą kuria… tikslios aplinkos detalės. O kokias detales aprašysite? Ar ne savosios, lietuviškosios, aplinkos? Nelabai tikiu, kad gyvendama Lietuvoje galite aprašyti ne Lietuvą. Nebent rašote labai abstrakčiai. Tuomet gali būti kitas trūkumas – vaizdingumo…

Apskritai turbūt jokia šalis nėra minima, jokia reali gatvė, pastatas ar vietovė. Rašau apie išgalvotas vietas, žmones, kuriu naujus pavadinimus ir architektūrą. Vampyriškų ir unreall istorijų nekuriu, rašau apie jausmus, žmones, likimus ir visą kitą, bet neįtraukiu realių pavadinimų ar vardų. Netgi drabužių firmų neminiu, kavinių pavadinimų.

Kas gi lieka, jei atsisakai aplinkos tikroviškumo? Jausmai ir likimai. Lyrika. Lieka, tiesą sakant, visai nemažai. Nauji vietų pavadinimai ir architektūra? Puiku. Kinematografijoje naudojama tokia technika, kai atskiras scenos dalis nufilmuoja skirtingose miesto ar net pasaulio dalyse, o paskui sumontuoja į “naująją realybę“. Filme juk turėtų būti dar akivaizdžiau, kad aplinka ne tikroviška, o sufalsifikuota, ar ne? Kažkodėl žiūrovams tai netrukdo mėgautis filmo siužetu. Bet gal tik tiems, kurie nežino, kaip iš tiesų turėtų atrodyti to miesto gatvės? Pavyzdžiui, nebūčiau pastebėjusi, kad filmo “King Kongas“ (paskutinėje versijoje) miesto scenos nufilmuotos Naujojoje Zelandijoje – Velingtone. Anglų režisierius Davidas Leanas filmą apie rusų poetą ir gydytoją “Doctor Zhivago“ (“Daktaras Živago“) filmavo kur tik nori, tik ne Rusijoje – Ispanijoje, Suomijoje… Ekrane mes matome kitą realybę, kuri mus apgauna ir sužadina mūsų vaizduotę. Autoriaus pareiga įtikinti mus, kad esame ten, kur jis norėtų kad atsidurtume. Norite, kad atsidurtume abstrakcijoje? Jūsų valia.

Manęs kartais klausia, ar jau rašau apie Australiją. Atrodo logiška, kad gyvendama čia turėčiau imti aprašinėti čionykštę aplinką. Taip, kažką rašinėju dienoraščiuose ar šiame tinklaraštyje. Bet galite pastebėti, kaip iš pradžių viskas atrodė “plokščia“ – tarsi matyčiau tik išorinį gyvenimą, bet negalėčiau patekti į jį, įsigilinti. Tarsi aš, gyvenanti trimačiame pasaulyje, bandyčiau patekti į dvimatį paveikslą. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo daugiau tūrio atrandu. Ir ką aš sužinau? Kad ir čia žmonės panašūs, dramos (komedijos ar tragedijos) vyksta panašiu principu. Įsižiūrėjusi į australiečius, pasisemiu įkvėpimo lietuviškiems personažams, kuriuos kuriu iš atminties ir pasitelkdama vaizduotę… Taigi kaip ir nesvarbu, kur gyveni, kai rašai. Svarbu, kad žinotum, kur gyvena veikėjai, ir kodėl jie būtent čia gyvena, ir ką per jų gyvenimą ir patirtis nori pats pasakyti.

Ar man reiktų rašyti apie Lietuvą? Ar likti kraštuose, kur žmonės gauna angliškus vardus, bet gyvena mieste be pavadinimo? Ačiū iš anksto.

Niekas negali jums nurodinėti, apie ką turite rašyti. Jei tik norite, tai ir likite kraštuose, kur žmonės gauna angliškus hebrajiškos kilmės vardus, transkribuotus nuo lietuviškų meilės romanų vertimų, pasirinkite sau kokį nors įspūdingą slapyvardį (kaip Elena de Strozzi, Maria ar Sara Poison ir pan.) ir įsivaizduokite, kad gyvenate Paryžiuje, Venecijoje, Niujorke, Londone, Velingtone, kuris iš tiesų netgi nėra tikrasis Paryžius, Venecija, Niujorkas, Londonas, Velingtonas, o tik jūsų vaizduotės miestas su jausmų ir likimų pilimis… Manau, kad atsiras norinčių skaityti ir tokią literatūrą, kaip kad atsiranda žmonių, kuriems nepakanka apelsinų sulčių ar vyno, ar alaus, ar netgi marihuanos, jie kažkodėl ima ir “užsimeta“ ant liežuvio LSD markutę… Svarbiausias klausimas yra šio įrašo pavadinime.

*Įterpta vėliau (2012-02-03).

Seksas ir Feminizmas ir Socialinis teatras

50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne, o aprašiau tą įvykį čia (nuoroda). Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…

______________________

Nuotraukoje: Candace Bushnell – Kerės prototipas?