Filosofinis sniegas su Nyka-Niliūnu, simfonijos ir kakofonijos, Dangvydės chrizantemų erotika, Cicėnaitės žmogus su neišbaigta siela, Railos paminklas apsivogusiam Cvirkai, Žemaitės feministinės žąsys, nabokoviško laiko formulė, Knausgaardo ir Ferrantes sąlyčio taškas, maginis mąstymas, rašymas, Sontag – sekmadienis – kepimo ir skaitymo lizduose metas.

*** * ***

Visų pirma noriu iš širdies padėkoti šio „Jovarų“ numerio padėjėjams – šįkart jų skaičius rekordinis, todėl pirmą kartą į maketą netilpo visa mano numatyta medžiaga. Ir gerai. Kad taip ir toliau! O aš stengsiuosi tobulinti maketavimo įgūdžius…

Numerį pradedame nuo rašytojos Akvilinos Cicėnaitės pasakojimo, kuriame ji atranda sąlyčio tašką tarp Vilniaus ir Naujosios Zelandijos personažų, tiksliau, tikrų, realiai gyvenusių personų, kurios iki savo mirties tarsi iškrito iš bendros aplinkos, bet po mirties – įkrito į bendrąją sąmonę ir tapo kone mistiniais.

Toliau – archetipines figūras kitu kampu mato poetė Neringa Dangvydė – tikiuosi, kad jus, kaip ir mane, užsups švelniai erotiški, tarsi praeito laiko prislopinti vaizdiniai ir jauduliai, kuriuos patiria senovės graikų vardais šaukiamos moterys.

Poeto Nykos-Niliūno rinkinyje „Žiemos teologija“ radau nemažai eilių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su metų laikais, ypač – žiema. Manau, ne vieną mane šio poeto kūryboje traukia ne tik gilus išjautimas, bet ir intelektas, pasaulietinis išsilavinimas, tarp eilučių gimstanti idėja, nuorodos į minties meną – filosofiją… Deja, kitas mūsų autorius – Bronys Raila – apžvelgdamas Nykos-Niliūno kūrybą ištaria: „Neabejoju, kad jis nepatenkintas juoksis ir manęs jokiu būdu nepaklausys, bet su didžiausiu nuoširdumu norėčiau sušukti: mielasai, siųski velniop tas taip sunkias filosofuojančias simfonijas ir kakofonijas, sonatas ir fanfaronatas, elegijas ir šveplegijas, o taip pat visas discobolos, velniobolos ir infernobolos… Nieko doro iš to ilgainiui neliks. Tai nuobodus dalykas poezijoje. Ir nuobodžiausias skaitytojui…“ Nežinau, ar labai juokėsi Nyka-Niliūnas, bet aš, tokius sakinius radusi, tikrai nusišypsojau.

Pats Bronys Raila tikrai nuostabus tipas! Renku visas jo knygas, kurias tik Melburno biblioteka „išmeta“ pasiėmimui. Šiandien negaliu tvirtai pasakyti, ar Raila man yra autoritetas, ar išvis jis gali būti patikimas pasakotojas. Tačiau faktas: egzode būdamas prirašė tomų tomus publicistikos, pasisakė aktualiausiomis to meto temomis, skaitė ne tik angliškai, bet ir prancūziškai, jo tekstai šmaikštūs ir išsamūs, ir visuomet su tvirta autoriaus nuomone. Kodėl juo nepasitikiu? Todėl, kad jis pagal politines pažiūras, paprastai tariant, – išverstaskūris. Jei tai ir ne faktas, tai bent įtarimas. Štai, kad ir istoriko Mindaugo Tamošaičio neseniai (2010 m.) išleistos knygos „Didysis apakimas“ priede cituojami keturi originalūs Railos eilėraščiai, sukurti neva svarstant, ar likti sovietų okupuotoje Lietuvoje, o jeigu taip – tai juk verta ir teisinga eilėmis pašlovinti „Didijį Brolį“:

Dėkui tau, raudonarmieti,
Mūs kraštan kad atvykai,
Kad nuskriaustąjį valstietį
Iš vargų išvadavai.

Ir taip toliau… Ketinu palikti ir šį, ir kitus, ateityje spausdinsimus, Railos tekstus jūsų, skaitytojai, sveiko proto teismui. Kaip pasakytų anglai: priimkite su druskos žiupsniu – skeptiškai. Kita vertus, man tokie žmonės, kurie keičia pažiūras, o ne aklai laikosi sykį prisiimtos ideologijos, atrodo psichiškai sveikesni… Kaip mini Raila, atsiversti iš komunistų jau nebegalėjo Petras Cvirka – per toli buvo nuėjęs – apie tai ir apie „leninistines formules“ šio numerio Railos straipsnis, stulbinantis savo finaline pastraipa. Vartosi kapuose mūsų protėviai, galvojau skaitydama, oi, vartosi… Daugelis nebūtų patikėję, jei būtum išpranašavęs tai, kas vyksta nūdien: kad akivaizdus tėvynės išdavikas gali stypsoti sostinės parke granito statulos pavidalu ir tikėtis būti toleruojamas.

Apie smagesnius dalykus – knygų skaitymą. Tekstuose, kuriuos parinkau publikacijai, pajutau aistrą ir nuoširdumą, mėgavimąsi knyga kaip įvykiu, knyga kaip šventės ar nuotykio pojūčiu. Rūtos pasidalinimas intymus ir mąslus. Inga strimgalviais neria į meilės avantiūrą – per Nabokovą (kaip reiškinį) ir Lilos Zanganeh knygą apie tai, kaip ji skaito Nabokovą. Koks smagiai painus ménage à trois!

Šitie tekstai įkvėpė mėgėjiškų nuotraukų ciklą „Skaitymo lizdas“ – šio numerio padėjėjai (gyvieji) atsiuntė nuotraukas su vieta, kur jie įsitaiso skaityti. Tuose kadruose ne tiek poezija, kiek gyvenimo proza, įgavusi melsvą vienišumo, susitelkimo, uždarumo atspalvį. Kontakto zona. Sąlyčio taškas. Neieškokim ypatingo grožio ar prabangos. Labiau patogumo. (Tuoj bus uždegta ir atsukta į puslapį lempa, tuoj tuoj prasidės…)

Du garsūs vardai šiame numeryje – prieš keletą metų man dideliu skaitymo įvykiu tapęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas ir nauja svarbi pažintis, įvykusi šiais metais, tiesą sakant, vos prieš kelias savaites – italė Elena Ferrante, nerodanti publikai savo veido. Abiejų autorių knygų vertimo į lietuvių kalbą dar teks palaukti. Tiesa, jau seniausiai yra išleista lietuviškai Knausgaardo „Anapus pasaulio“, bet kažin, ar kas ryšis versti šešių tomų romaną „Mano kova“ („Min Kamp“), kuris tik kitais metais bus baigtas išversti į anglų (netrukus griebsiu skaityti penktąją dalį – kai pasirodys). Ferrante kartais lyginama su Knausgaardu, ir man taip pat kilo noras juos pastatyti greta. Ferrante yra tarsi dangaus atsakas į mano retorinį šūksnį, po to, kai atradau Knausgaardą: kodėl moterys nerašo taip pat stipriai ir atvirai?! Tai štai, rašo, ir jau seniai. Žodžiu, esu laiminga, kad tie du žmonės egzistuoja, ir su jais galiu sudaryti savo ménage à trois… Man jie svarbūs ir kaip autoriai, judinantys klausimą: kas yra rašymas? Jie nepradeda rašyti nuo reveranso kanonui – pradeda nuo veidrodžio, sąlyčio taško, nuo gilaus žvilgsnio į save.

Trečias didelis vardas – Susana Sontag. Ištrauka iš jos dienoraščio leidžia matyti, kaip veikė šios intelektualės protas, kas buvo rašoma paraštėse, išgyvenama juodraščiuose. Jei skaitysite visą jos dienoraščių knygą (į mano rankas pateko tik vienas tomas), pajusite, kiek daug skausmo ir savikritikos, kiek daug nemeilės, vienatvės, bet ir gyvenimo šventės apraiškų patyrė Sontag, moteris, kuri nelaikė savęs nei talentinga rašytoja, nei įtakinga intelektuale, nei mėgstamu foto modeliu, bet buvo visa tai – ir dar daugiau – vienoje.

Tiesa, ar žinote, kad šie metai Lietuvoje paskelbti Žemaitės metais? (Baigėsi Donelaičio metai.) Ta proga skaitinėjau Žemaitės raštus ir radau straipsnį, kuriame prieš akis stoja lietuviškojo feminizmo priešistorė. Kadangi tekstas paimtas iš sovietmečiu leistos knygos, jį irgi reiktų skaityti „su druskos žiupsniu“, nes už red. kolegijos taisymus neatsakau. Pavyzdžiui, įtariu, kad Žemaitė žodį „Dievas“ visgi rašė iš didžiosios. (Beje, visų senų tekstų kalbos tyčia netaisau, nebent matau akivaizdžią korektūros klaidą arba žodžio formą, kuri gali būti nesuprantama nūdienos skaitytojui.) Žemaitės straipsnis kutena savo žaismingu tonu: taip sau ramiai porina, porina, staiga įterpia kokį anekdotą, vaizdelį iš sodžiaus ar miesto tikrovės, ir vėl toliau porina, protina toji kieta baba. Vienas malonumas skaityti. Koks pastabumas, koks humoras! Tokio neretai pritrūksta šiandienos feministėms ir feministams… Kaip nebūtų keista, kai kurios „smetoninės“ problemos aktualios ir šiandien – smurtas šeimoje, kai kurių moterų durnumas ir kentėjimas po „vyro kumščia“. Tas pats ir galimas sprendimas ateina į galvą: moterų apšvieta. Nes tik tamsios moterys mušamos džiaugiasi, kad jas vyrai taip myli, o atvykus policijai gina savo gaidelį, nes „nekaltas jis, geras, tik kažkas jam užėjo“…

Tuo tarpu laimingos ir mylimos moterys kepa pyragus ir netgi rašo knygas apie pyragų kepimą. Su dideliu apetitu pristatau šio numerio viešnią – Jurgitą Vaskel. Jos žiemos vaizdų novelė – naktinio Vilniaus šviesos – primins apie tai, kad šaltasis metų laikas gali būti ir šiltasis, jaukusis, gundantis ir magiškas. Man bežiūrint į Jurgitos nuotraukas – ypač vartant jos žurnalą „Duonos ir žaidimų“ – apima noras laižyti kompiuterio ekraną. Jei ir jums atsitiks panašiai – išbandykite vieną kitą Jurgitos receptą ir susirangykite savo skaitymo lizde su pyrago lėkšte ir knyga. Tegu namai pakvips švente, Kalėdos niekada nesibaigs, o skaitymo nuotykiai – tęsis…

Iki pasimatymo Knygų mugėje!

Sandra Bernotaitė

* * *

Kitam „Jovarų“ numeriui siųskite savo foto noveles – nuotraukų girliandas. Taip pat nesivaržykite ir aprašykite vienos ar kelių knygų skaitymo avantiūrą rubrikai „Aš ir knyga“. Jei esate vertėjas iš kurios nors užsienio kalbos – pasisiūlykite ką nors išversti. Turime aktualių tekstų, kuriuos su jūsų pagalba būtų smagu publikuoti. O gal ką nors tokio jau radote? Jūsų iniciatyvos lauksime iki balandžio mėnesio pabaigos.

Rašykite: jovarotiltai@gmail.com

Skaitykite „Jovarų“ ziną puslapyje http://www.jovarotiltai.com arba čia: nuoroda