Gydantis rašymas (2)

(Tęsinys. Pradžia čia: nuoroda.)

Rašome sau

Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

Kalbame apie traumas ir tabu

Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

Randame žodžius tam, kas nenusakoma

Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

Terapinis ir kūrybinis rašymas

Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

(bus daugiau)

Bulvarinė psichoanalizė

Genovaitės Bončkutės-Petronienės romanas „Neįvykusi terapija“, „Vaga“, 2012 m.

Kažkas pavadino tai psichologiniu romanu. Iki šiol maniau, kad žodis „psichologinis“ uždirbamas giliomis įžvalgomis į veikėjų charakterius, tačiau dabar ėmiau abejoti. Patikrinau – pasirodo, besąs toks žanras – psichologinė literatūra. Tai ne pažintiniai ar moksliniai tekstai apie psichologiją, o psichologų ar psichiatrų parašytos istorijos iš jųjų profesinio gyvenimo. Irvinas D. Yalomas – vienas iš tokių autorių. Radau ir kitokį pavadinimą: psichoterapiniai kūriniai. Bet juk grožinė literatūra visuomenei ir suteikia psichoterapeutinį, gydomajį efektą! Ne?

Bončkutės-Petronienės knygą visgi skaičiau (ir analizuoju) kaip eilinį romaną. Perskaičiau žaibiškai – tarsi lengvą bulvarinį skaitalą – ir jaučiausi sutrikusi. Tokia mišrainė. Ką visu tuo norėjo pasakyti autorė? Atsakymo teko ieškoti jos interviu. Tą patį klausimą („Gerai, kad parašė. Bet kodėl parašė?”) uždavė ir tūla psichologė, Knygų mugėje girdama kolegės pastangas. Tarus, kad šis romanas tėra psichologijos populiarinimo knyga, nėra ką ir sakyti: jei tokia reklama pritraukė minią naujų pacienčių – sėkmė. Bet kas, jeigu tai meno kūrinys?

Kokios problemos?

Pavargusi nuo savęs, nusivylusi vienišos motinos gyvenimu ir psichologais, keturiasdešimtmetė biologė išsiruošia į eilinį turistinį žygį į kalnus, kur ima rašyti savo gyvenimo atsiminimus – dienoraštį.

Kokia tos kelionės kaina? (Turiu omeny ne piniginę.) Jei parašiusi dienoraštį, veikėja (vardu Juta) pasijus pailsėjusi, tai gerai. Jeigu grįš dar labiau pavargusi nuo savęs – irgi nieko tokio. Jau pirmame romano puslapyje randame patikinimą: „Kelionės mane gelbėjo visą gyvenimą.(…) Išvažiuoji sunaikintas, o grįžti toks šviežias.“ Nieko tokio, jei nepasiseks. Nieko tokio, jeigu pasiseks. Niekas dėl to nemirs.

Bet juk kopimas į kalnus gali būti kupinas pavojų! Galbūt jai ant galvos užkris riedulys? O gal ji sutiks ten savo gyvenimo žmogų? O gal supras, kad nebenori grįžti ir liks gyventi kaip kalnų atsiskyrėlė? Iki knygos vidurio tikėjausi kokios nors esamojo laiko intrigos, kol pagaliau nuleidau rankas. Ne, autorė nusprendė parodyti, kad tai tik kelionė į save, akistata, o kalnai – tik palankios tam aplinkybės. Viskas bus kaip visada. Be problemų.

Kas pasakoja?

Romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Veikėjas prisileidžia skaitytoją arti. Šiame romane dargi įpintas dienoraštis, taigi – intymiausia atviravimo forma. Bėda ta, kad autorė nejučia atima rašiklį iš veikėjos ir žiū vietomis romano stilius jau kitas, publicistinis ar netgi mokslinis. Dienoraščio iliuziją griauna retoriniai ir nelabai kreipimaisi į skaitytoją apie darboholizmą, laukimą, vyrų pasirinkimą… Taip pat kur ne kur – laiškų intarpai. Žinoma, ištraukos iš laiškų galėtų atsirasti kasdien rašomame dienoraštyje, bet juk mes žinome, kad Juta rašo žygyje, Lvovo pašto kioske įsigytame sąsiuvinyje! Gal ji vežėsi su savimi senų laiškų ryšulėlį? O gal kompiuterį? Smulkmenos, aišku. Bet velnias tupi būtent smulkmenose.

Rašyti pirmuoju asmeniu lengva ir malonu, tačiau tai ne pats tiesiausias būdas iškloti istoriją paveikiai. Taip, bus daug emocijų, šūksnių, sapnų, ir viskas iš pirmų lūpų, įsijautus į veikėjos kailį, tačiau visu tuo skaitytojas nebūtinai tikės. Tai, ką žmogus pasakoja apie save, yra jo subjektyvi tiesa, todėl paprastai rašytojas per šalutinius veikėjus parodo ir kitą tiesą (daug tiesų, nes kiekvienas su savo). Kitaip tariant, pasirinkimas pasakoti pirmuoju asmeniu nepalengvina rašytojo darbo. Atvirkščiai – pasunkina, nes negali papasakoti apie veikėją to, ko jis pats apie save negalvoja, nežino.

Štai Jutą labiausiai domina santykiai su tėvais ir su vyrais, tačiau apie tėvų ir vyrų charakterius sužinome mažiausia – jie lėkšti, plakatiški. Skaitytojas gauna išklausyti tik vieną pusę – kaltinančią. O ką į tai atsakytų kaltinamieji? Taipogi labai lakoniškai aprašyti Jutos santykiai su sūnumi, nors jis, berods, pats stabiliausias jos gyvenimo dėmuo. Ar ji prasta motina? Ar tiesiog ne apie tai dabar susirūpinusi? Ką pasako tai, kad ji pamiršta dienoraštyje analizuoti savo ir vaiko santykius?

Nenoriu pasakyti, kad Jutos pasakojime trūko kažkokių privalomų temų. Kas jau yra, tas yra. Ką radom, tą skaitom ir analizuojam. Tačiau toks įspūdis, kad temos išplaukė nevaldomos, lyg atsitiktinės. Jeigu romanas būtų rašytas sąmoningai, tai iš tos medžiagos galėjo išplaukti įdomios įžvalgos. Bijau, kad tai, kas pateko tarp viršelių, ir vėl yra pirmasis eskizas. Suvokimas ir antrojo eskizo įsivaizdavimas paliktas skaitytojui ar literatūros kritikui…

Rašant pirmuoju asmeniu ypač svarbu, kad pagrindinis veikėjas (pasakotojas) būtų charizmatiška asmenybė. Intuityviai to turbūt nori kiekvienas autorius. Apie tai užsimena ir Bončkutė-Petronienė, savo interviu pavadinusi Jutą stipria moterimi.

Kaipgi trūksta autorės žvilgsnio į savo kūrinį atsitraukus. Mat iš šalies Juta neatrodo stipri moteris. Tai susijaukusi, bėganti nuo savęs ir atsakomybės, ieškanti juslinių malonumų, slystanti paviršiukais vidutinybė. Egzistencinė turistė. Ir būtų visai nebloga pradžia, jei tai būtų suvokta. Manau, autorius privalo pats suvokti, ką piešia tam, kad galėtų formuoti piešinį toliau, o ne tik papeizalioti ir palikti skaitytojo asociatyviai vaizduotei.

Nupasakoja ar parodo?

Jei bandytume nuodugniai išpasakoti visą savo gyvenimą (Jutos atveju tai yra keturiasdešim metų), tai kažin, ar viskas sutilptų į vieną sąsiuvinį. Tačiau pasirinkus temą, medžiagos pamažėtų gerokai. Galiu tik nujausti, kokias temas ir kodėl autorė parinko Jutos dienoraščiui.

Tai tarsi apie juslingumą. Apie akimirkas, kurias norisi sustabdyti, kad galėtum vėl pasimėgauti. Tikėtumeisi, kad apie tai rašydama, autorė įjungė visus penkis pojūčius. Tačiau štai tipiška sekso scena:

Kirnio kūnas buvo greitas, švelnus ir lengvas, pasimėgavus vienaip ir kitaip, jis tvirtai prispausdavo prie mano nugaros, glamonėdavo ir švelniu sinchronišku būdu, visada taip pat, mes prieidavome tašką, kai mano moteriška esybė išsiskleisdavo neįtikimu grožiu, užpildydavo visą erdvę, o gal ir kosmosą, tarsi mylėtųsi ne vyras ir moteris, o vyriška ir moteriška dievybės, pats vyriškumas ir moteriškumas, po ko visada stodavo šventa tyla ir mes laimingi apsikabinę užmigdavom. (p. 127)

Šiame pavyzdyje galima aiškiai matyti, kas yra nupasakojimas. Pastebėkime, kiek daug tokioje trumpoje pastraipoje veiksmo pobūdį nusakančių žodžių, būdvardžių: greitas, švelnus, lengvas, vienaip ir kitaip, tvirtai, švelniu sinchronišku, taip pat, moteriška, neįtikimu, šventa, laimingi… Tačiau paties veiksmo nerasta.

Tiesa, čia ir nebandoma aprašyti scena, tai – apibendrinimas. Bet ar tai įdomu? Ką tai pasako apie šiuos veikėjus ir jų santykius? Nagi žinom mes, kad sekso metu vyras dažniausiai dominuoja, pajuntama viršunė, o paskui ilsimasi. O kas įvyko būtent šioje scenoje? Ji abstrakti ir nesužadina vaizduotės. Atrodo, aprašomas idealus meilės aktas, kokio gyvenime nebūna.

Iš bendro konteksto ryškiai išsiskirianti kita sekso scena, nupasakota per delfinų bendravimą, nustebina savo neadekvatumu. Na, apie seksą išvis nelengva rašyti gerai, net jeigu rašai konkrečiai. Sekso scenos, labiau nei kitos, išduoda nežinojimą, apie ką rašyta. Apibendrinimai leidžia neįsijausti į aprašomąją situaciją, kurti saugiai ir iš tolo žvelgiant per racionalumo prizmę, neišgyvenant.

Nieko tokio, jei būtų vienas kitas toks apibendrinimas. Bet kad tų konkrečių scenų šykščiai pabarstyta, jos trumpos. Sekant geriausiomis lietuviškosios beletristikos tradicijomis, nerašoma scenomis, o laisvai pilstoma, pasiduodama vienas kitą be didesnės tvarkos keičiančių vaizdinių, pamąstymų tėkmei.

Bončkutė-Petronienė kartais persistengia aprašyti vaizdingai. Vietom prasprūsta sviestas sviestuotas: „(…) ragavome vienas kitą kaip saldžiausią saldainį“. Arba protu sunkiai suvokiamas darinys: „Miesto dangus ir gatvės atrodė ryškios, pilnos galimybių.“ Arba dar: „Priartėjimo troškimas garavo iš manęs kaip erotinės aukso dulkės, priversdamos žmones atsisukti net gatvėje.“ Viena kita nesąmonė atima pasitikėjimą autorės kalbos klausa ir literatūriniu skoniu. Sakyčiau, jei jau imiesi rašyti apie tikrą reikalą, tai ir varyk – be pagražinimų. Ypač, jei nelabai pasitiki savo rašymu ir tuo, ar jauti kalbą.

Jei skaitytojo neįsileidžia į sceną, jei jis nespėja atsidurti ten, įsijausti į veikėjo situaciją, tai puslapiai taip ir lieka tušti, o istorija, kaip autorės, taip ir skaitytojo, neišgyventa. Dėl to ir perskaičiau labai greit. Dėl to ir klausimas: kas čia buvo?

Parodyti per veiksmą, kas ir kodėl atsitiko, tai reiškia visų pirma suvokti, kas ir kodėl atsitiko. Autorė pasirinko konstatavimą per veikėjos dienoraštį: buvo taip ir buvo todėl. Skaitytojui leidžiama pasirinkti: norit tikėkit, norit ne. Va jums nenormali moteris. Visi jūs tokie pat nenormalūs. Na ir kas? Ko mes dar nematę? Mes pageidautume turėti ką veikti. Nematydami veiksmo iš šalies, negirdėdami kitų veikėjų tiesų ir motyvų, mes neturime iš ko rinktis, kaip tik likti nuošalėje.

Jei autorė būtų sielos chirurgė, tai jos operacija atrodytų taip: atidarė kūną ir baksnoja pirštu – žiūrėkit, žiūrėkit, kaip ten viskas viduje kruvina ir baisu! Gerai, chirurgai tai mato kasdien. Tuo tarpu jų darbas yra ne tik matyti tai, kas viduje, bet atidaryti, sutvarkyti problemą ir užsiūti žaizdą. Kartais atrodo, kad psichologai yra didžiausi cinikai, nes žmones mato tik kaip kompleksų rinkinį, o…

Kur slepiasi sąžinė?

Tam, kad pasakojime atsirastų drama, vidinis veiksmas, reikia konflikto. Neblogai būtų ir išorinis, bet labiausiai susijaudindume radę vidinį. Taigi kokie Jutos vidiniai prieštaravimai?

Atrodo, kad veikėjai svarbu rasti, ką kaltinti dėl savo nenusisekusio gyvenimo. Tėvų kaltinimui skirti pirmieji trisdešimt puslapių. Visa kita – vyrams. Vienas po kito įvyksta meilės romanai, iš kurių Juta išeina tarsi nieko neišmokusi, nepasidariusi išvadų. Nors knygos pabaigoje sakoma kitaip – neva kiekvienas ryšys šio to išmokė, pakeitė, papildė – erzina veikėjos aklumas ir atkaklus klaidų kartojimas.

Sprendžiant iš santykių su vyrais aprašymų, dažnai taip ir neįvyksta žmogiškas kontaktas, o kai kuriais atvejais tai, ką veikėja (ir autorė?) vadina mylėjimusi, aš pavadinčiau pisimusi. Toks mažytis, bet svarbus skirtumas tarp atsitiktinio svetimų žmonių kontakto ir sąmoningo dviejų žmonių suartėjimo. Juta nesusirūpina, jei jos vyrai turi ir kitų moterų, ji pati sugrįžta į buvusiųjų lovas, kai tik atsiranda koks reikalas. Tai gerai, visaip būna, ko tik nebūna. Tikrai nepavadinčiau tokio elgesiu keistu, nenormaliu ar vertu ypatingo dėmesio. Įdomiausia visame tame būtų vidiniai prieštaravimai. Ar tik orgazmų ir materialinio išlaikymo trokšta moteris? Jei Jutos viduje sukirbėtų bent vienas klausimas, abejonė, pasibjaurėjimas ar pagaliau meilė, kuriai tektų kažką paaukoti…

Iš čia ir atsiranda nemalonus klausimas: ar taip žmones mato psichologai? Kas gi beliktų rašytojui, jeigu jis ignoruotų moralę, sąžinę, kuri graužia, neduoda ramybės, verčia kelti klausimus sau ir skaitytojams, verčia ieškoti atsakymų? Literatūra, suteikianti atsakymus, yra pamokomoji. Galbūt tai ir tinka psichologinės literatūros žanrui? Teikti atsakymus klientams? Mokyti, kaip gyventi? Ar turi kas teisę mokyti kitą, kaip gyventi?

Kartos problema?

Įdomus klausimas: iš kurios vietos pasakoja autorė? Kur jos ašis? Kas jos stuburas? Nenorom ir vėl ėmiau galvoti, o kuriai gi kartai pati priklauso? Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji“ karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas.

Bončkutės-Petronienės veikėja ne sykį užsimena apie Dievą, įvairius ezoterinius užsiėmimus, energijų pajautimą, valdymą, tačiau visa tai tik paviršius. Kalbėti apie tai ir iš tiesų tai išgyventi – ne vienas ir tas pats. Sakyčiau ir visą gyvenimą rašyti dienoraštį nėra tas pats, kas vieno žygio metu susirašyti atsiminimus – pseudo dienoraštį. Taip, tai gera terapija. Arba – gera pradžia. Bet ne visas darbas, anaiptol. Todėl ir neįvyksta terapija. Gi jai įvykti nebuvo pakankamai prielaidų!

Kol kas iš tos kartos atstovų vis nesulaukiu knygos, kurioje būtų brandžios savivokos ženklų. Kur jų būtų daugiau, nei vieno puslapio eseistinio išsiliejimo, kaip Sigito Parulskio romane „Trys sekundės dangaus“. Atrodo, rašati psichologė turi daug šansų sukurti kažką reikšmingo, juk jos rankose – tiek daug medžiagos. Deja, to per maža. Nieko nebus be meistriškumo, o tai sunkus ir daug laiko ir valios pastangų reikalaujantis darbas. Ar užsiims tuo Bončkutė-Petronienė rimtai?

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Gali pasirodyti, kad prirašiau vien tik kritikos, o girti šiame romane nebuvo ką? Buvo tai buvo. Kad ir nesujaukta struktūra: į turistinį žygį įterpti veikėjos dienoraštiniai pasipasakojimai, priešpaskutiniame puslapyje nutinkąs veikėjos nušvitimas… Puiki yra mintis pažvelgti į eilinės mūsų amžiaus moters gyvenimą, įsigilinti į jos psichologines traumas. Keista būtų girti autorės humoro jausmą, šmaikštumą, pastabumą detalei – tai tiesiog talento požymiai. Tačiau talentas be įdirbio (man) nieko nereiškia. Tik kelia gailestį, kad neišnaudojamas…

Kam rašyti nerimtai? Gal ir man laisvalaikiu reiktų išbandyti jėgas ne savo srityje, o pavyzdžiui psichologijoje? O ką, esu charizmatiška asmenybė, moku išklausyti ir mėgstu patarti ;)

Nepagydomas talentas

Marie-Louise von Franz – žinoma šveicarų psichoanalitikė, apie trisdešimt metų glaudžiai bendradarbiavusi su Carlu Gustavu Jungu, parašiusi keletą knygų pagal jo surinktą medžiagą, po jo mirties Züriche įsteigusi C.G.Jungo institutą, parašiusi daug mokslo darbų apie pasakų ryšį su psichoanalize, interpretavusi sapnus, rašiusi apie alchemiją, aktyviąją vaizduotę, psichologinę perspektyvą ir kt.

Ši ištrauka iš von Franz knygos „Puer Aeternus” (lot. „amžinas vaikas”) antrojo leidimo (Sigo press, 1981 m.). Knygą sudaro dvylika paskaitų (anglų kalba), kurias von Franz skaitė C.G.Jungo institute 1959–1960 metų žiemos semestrą, tema puer aeternus arba kitaip – Piterio Peno sindromas. Tai diagnozė, suteikiama žmonėms, kurie priešinasi vidinei brandai ir trokšta likti amžinai jauni.

Remdamasi literatūros kūriniais bei pacientų pavyzdžiais, von Franz išdėstė, kaip vaikiškas nekaltumas gali iškreipti savirealizacijos procesą ir amžiams pasmerkti žmogų paaugliškoms iliuzijoms bei paviršutiniškam gyvenimui. Puer aeternus nėra toks jau nekaltas sindromas: negatyvioji jo (ir su juo susijusio motinos komplekso) pusė yra donžuanizmas ir homoseksualumas, o taip pat nesąmoningas geismas mirti, dažnai užtvirtinamas savižudybe.

Jūsų dėmesiui – antrosios paskaitos, kurioje von Franz analizuoja prancūzų rašytojo Antoine Saint-Exupery „Mažąjį princą”, pabaiga. Klausimai ir pastabos – iš auditorijos.

* * *

Klausimas: Jei Saint-Exupery būtų pagydęs savo puer aeternus asmenybę, ar būtų galėjęs toliau kurti?

Būti „pagijusiu” nuo puer nereiškia, kad būsi „išgydytas nuo kūrybos”. Atkreipę dėmesį į Goethe’ę, jo ankstyvojoje kūryboje rasime požymių, bylojančių apie motinos kompleksą, ir pastebėsime, kad jis pats jautė, jog nusigręžęs nuo puer mentaliteto, prarastų savitumą. Tačiau šią krizę jis ištvėrė ir, nežiūrint to, kad „Jaunojo Verterio kančių” herojus – puer – nusišovė, pats Goethe išgyveno.

Puer glūdi kiekviename tikrai stipriame menininke, tačiau tai galima peržengti.  Tai jausmų-vertinimų* reikalas. Jei tas, kuris nustoja būti puer, liaujasi kūręs, tai jis niekuomet ir nebuvo tikras menininkas. Ir ačiū Dievui, jeigu psichoanalizė išgelbėja tokius pseudo artistus nuo buvimo artistais! Turėtume nepamiršti, kad Saint-Exupery išreiškia ne tik šią problemą – jis aprašo kolektyvinę neurozę. Per literatūrą jis sugebėjo gražiai parodyti tokią puer situaciją – jis iškėlė klausimą. Jei tam tikras menininko tipas nesugeba persijungti taip, kaip pavyko Goethei, tai jam tenka mirti. Negalima sakyti, kad tai nebuvo menininkas, tačiau jis nesugebėjo žengti toliau virsmo. Goethe savo „Jaunojo Verterio kančiose” su puer problema galutinai nesusitvarkė, todėl ji persikėlė į kitus jo darbus. Kitas žingsnis – drama „Torkvatas Tasas”, kurioje Goethe parodo puer kaip problemą savyje, tuo pat metu įkūnydamas ją objekte – Tase ir Antonijuje, žmoguje, kuris nori stovėti ant žemės. Taip jis atsiskyrė nuo problemos. Tuomet tai virto konfliktu, prasitęsusiu kitame darbe – „Fauste”. Visuomet tiksliai jaučiame, ar rašytojas išsilaisvino iš savo problemos, ar dar ne. Pirmasis žingsnis to link yra puer pavertimas objektu.

Klausimas: Ar pagrįstas teiginys, kad tinginystė yra puer aeternus bruožas? Abu, Goethe ir Saint-Exupery, visą gyvenimą sunkiai dirbo.

Vietoj to, kad dirbtų darbus, sužadinančius stiprų entuziazmą – nes tą moka bet kas – puer aeternus turi išmokti nemesti tokio darbo, kurio nemėgsta. Dirbti tik tai, kas patinka, moka ir tie primityvai, kuriuos vadinam tinginiais. Kai tik jų dėmesys prikaustomas prie vieno kurio dalyko, jie gali dirbti iki išsekimo, tačiau vertinčiau tai ne kaip darbą, o kaip darbo šventę. Puer aeternus pagydytų toks darbas, kuris kiekvieną pilką rytelį vėl ir vėl išmeta iš lovos ir verčia daryti kažką nuobodaus – vien valios pastangomis. Goethe įsidarbino Weimare kaip politikas, sėdėjo biure, nukreipęs savo protą į pačius nuobodžiausius reikalus, kai dažnai mintimis būtų mieliau nuplaukęs kur nors kitur. Kažkaip jis įžvelgė gilią būtinybę dalinai gyventi ir tokį gyvenimą. Kaip jausmingasis tipas*, šitaip jis galėjo lavinti savo silpnąją pusę – mastymą, kuris akivaizdžiai pasireiškė ganėtinai nuobodžiomis ir bejausmėmis maksimomis (itin nuviliantys yra jo pokalbiai su Eckermannu).

Pastaba: Galbūt tai gali paaiškinti Rousseau teiginį, kad didžiausia jo charakterio blogybė buvo tinginystė, tačiau yra puikiai žinoma, kad jis dirbo nuo ryto iki vakaro, ir perskaitė galybę knygų.

Taip, bet turbūt jis išsisuko nuo kitokių darbų. Tam, kad išvengtų tų darbų, kuriuos privalėtų daryti, žmonės kartais save mausto mirtinai alindami.  Rousseau dirbo transo būsenoje, pasidėdamas pėdų voniomis – tam, kad prisiverstų dirbti, savo kojas jis laikė dubenyje su karštu vandeniu. Galbūt jo „Išpažintis” be tų vonių būtų buvusi tikslesnė ir ne tokia sentimentali!

Pastaba: Grįžtant prie minties apie autorių, aprašantį savo neurozę – daug žmonių yra už tai garbinami ir toks užsiėmimas vadinamas talentu.

Nemanau, kad tai supainiosi su talentu. Mano manymu, šitaip mes visi norėtume daryti. Aš visai norėčiau gauti pinigų už tai, kad atversiu savo neurotiškąją pusę. Sakyčiau, problema išlenda po to, kai darbas jau parašytas. Manau, rašydamas negalvoji apie tai, kad rašai apie savo problemą – antraip rašymas būtų sausas – tačiau rašydamas, arba jau parašęs apie problemą, privalai ją išgyventi. Kada tik skaitau paskaitą apie kurią nors problemą, ji visuomet atsigręžia į mane. Pastebėjau, kad juslingujų tipas* patiria tai atbulai – pirma problemą išgyvena, o paskui aprašo.

Dažnai, kai tik pradedi rašyti apie problemą, tuo pat metu ima vykti sinchroniškumo** incidentai, ir su jais tenka gyventi. Dr. Jungas pasakojo, kad rašydamas apie tam tikras problemas, sulaukdavo laiškų iš įvairiausių vietų, iš Australijos ar dar kur, o laiškuose rasdavo tuos pačius klausimus, ties kuriais kaip tik tuo metu ir dirbo. Dažniausiai – kartais prieš rašymą, kartais po rašymo – sutapimai vyksta todėl, kad palietei svarbią ir gyvą savo paties problemą, ir tai yra skirtumas tarp šiaip sau rašymo apie savo neurozes ir judėjimo į priekį. Jei rašydamas gyvensi ta problema, tai ji susilies su tavimi, bet po to, kai rašysi kitą dalyką, jau būsi per žingsnį priekyje – jeigu ne, tai ir vėl rašysi apie tą patį.

Kai kurie rašytojai vis suka tą pačią gramofono plokštelę, o galėtų gyventi tuo, ką rašo, ir kitas dalykas jau ženklintų pažangą. Kiekvienas Goethes kūrinys buvo žingsnis į priekį, nes jis gyveno tuo, ką rašė. Romantizmo poetai dažniausiai kartojosi, eidavo ratais, kadangi jie negyveno arba negalėjo tuo pat metu ir kurti, ir gyventi tuo, ką kūrė. Nenoriu pamokslauti, bet rašydamas privalai būti pasirengęs savo darbą sutvarkyti iki galo.

Daugybė menininkų nenori, kad jų darbus analizuotų, nes bijo, kad tuomet turės su tuo gyventi. Tai tas pats pasipriešinimas, kurį daugelis jaučia ir psichoanalizei, teisindami tuo, kad jų kūrybiškumas išanalizuotas pradings. Net pats gabiausias pasaulio analitikas negalėtų išrauti kūrybiškumo, nes tikrasis kūrybiškumas yra baisiai stiprus dalykas. Šitoks priešinimasis tam, kad kūryba būtų pateikta analizei, yra labai įtartinas.

(vertimas – mano)

—————————————–

* žr. Jungo ir Mayers-Briggs tipologiją: testą rasite čia: nuoroda, o interneto enciklopedija: nuoroda.

** Sinchroniškumas psichologijoje – tai atsitiktiniai sutapimai, kurie tarpusavyje nėra susieti priežasties ir pasekmės ryšiu, tačiau juos patiriančiajam turi reikšmę. (Atrasta Jungo.) Straipsnis apie tai lietuvių kalba: nuoroda.