Gydantis rašymas (3)

(Tęsinys. Pradžia čia ir čia.)

Rašymas bendruomenei

Visgi mums svarbu būti skaitomiems. Svarbu, kai knygą perka su didėjančiu pagreičiu, kai žinome, kad visi skaitome tą patį kūrinį, kai jo dvasia ir idėjos ima sklandyti ore, tampa cituojamos ir aptarinėjamos. Įsivaizduokime Karl Ove Knausgaardo situaciją: kai pasirodė jo šešiatomis „Mano kova“, Norvegijoje kai kuriose darbovietėse buvo paskelbti penktadieniai su Knausgaardu, kai darbuotojams buvo siūloma kalbėti tik apie knygą, kad kitomis dienomis tai netrukdytų dirbti. Žinoma, aptarinėjama buvo ne forma, o turinys. Ne, ach, kaip gražiai rašo, o kaip rašytojas atvėrė tiesą apie tai, kuo mes gyvename, ar tai gali būti tiesa, etc.

Todėl mums svarbus kiekvienas kokybiškas bestseleris — nes tai simultaniškas bendruomenės patyrimas, kaip ir teatro spektaklis, mitingas, koncertas parke ar salėje, filmas kino teatre.

Bendruomenei tikrą poveikį daro ne tik tie kūriniai ar reiškiniai, kurie tampa populiarūs, pasiekia daugumą, daugumos vartojami, priimami, įvertinami. Taip, svarbūs yra „bestseleriai“, bet svarbi užduotis tenka ir meno vertintojams, kritikams, „top dešimtukų“ sudarytojams ir premijų skyrėjams – jie sako publikai, kurie darbai turi garbę veikti kolektyvinę sąmonę, kurie turi tapti reikšmingi, kuriuos studijuosime ir perduosime ateities kartoms.

Kartais įvertinimas priimamas pernelyg lėkštai – kaip iš dangaus nukritusi finansinė mana, šlovė, nemirtingumo užtikrinimas. Tai yra niekai, palyginus su tuo, kokia gali būti meno paskirtis ir jo vartojimo rezultatas – poveikis viešajam diskursui, valstybės naratyvo, mūsų legendos kūrimui.

Lietuvos naratyvas

Jonas Ohmanas, žurnalistas, aktyvus visuomenininkas: „Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.“

Kitaip tariant, kurdami savo šalies legendą, turime žvelgti į jos pagrindinę varomąją jėgą: žmogų. Kitą, save. Ne į istorijos fabulą, o į turinį — bendruomenės išgyvenimus.

Pavojinga palikti valstybės legendą atsitiktinumui, bet kokiems entuziastams, gebantiems rasti finansavimą, kurie gal turi ir talentą, ir meilę savo gimtinei bei artimui, tačiau nevaldo kūrybos įrankių, neišmano naratyvo mechanizmų ir neperskaito nei kitų, nei savo pačių propagandos.

Tokie menininkai patys gamina, iš kitų perka ir žmonėms transliuoja svetimą propagandą. Jie leidžia į viešąją sąmonę įsiskverbti virusams iš agresyvių šaltinių, kurie skleidžia „alternatyvų“ istorijos naratyvą – įžūlų, bet tobulai rišlų melą, kuris veržiasi apsigyventi sąmonėje ir sukurti iliuziją, kad mes patys neprivalome kalbėti ir neturime ką pasakyti.

Meistriškas rašymas — aukštesnis kultūros lygis

Mūsų bėda, kad dar nesame tokie rišlūs ir meistriški. Bet turime mokytis kognityvinio rišlumo. Negebėjimas sukurti užsienį sudominančius romanus nėra toks jau nepavojingas dalykas.

Mūsų neskaito tikrai ne dėl banalių temų: mes ir nesame banalūs. Mus liečia tos pačios, universalios, problemos. Jeigu neliestų, mes patys neskaitytume užsienio autorių kūrinių. Bet mūsų literatūra turi kitą, nelabai universalią, ekonomiškai silpnesnių, fiziškai mažesnių, ilgai gyvenusių sovietų okupacijoje, šalių kultūrą ištinkančią bėdą: žemas lygis amato prasme.

Čia jau reiktų kalbėti apie istoriją: kodėl taip atsitiko, kas darosi su lietuviškąja literatūros mokykla, kodėl neaktualūs kultūriniai leidiniai, kokia karta šiuo metu juos publikuoja ir kaip ji jaučiasi. Visgi ekonominė sėkmė labai priklauso nuo kultūros lygio, ir mes negalime šito dalyko palikti savieigai. Turime užsiimti edukacija ir prisikelti kultūriškai.

Dar viena svarbi užduotis: sugrąžinti prie lietuvių literatūros skaitytojų auditoriją. Užauginti vidurinįjį sluoksnį, subrandinti kritinę masę skaitytojų, tapti aktualiems tai grupei, kuri siekia ne tik pramogos, bet ir dvasinės higienos, išsilavinimo.

Tam, kad Lietuvoje atsirastų kritinė masė gerų literatūros veikalų, reikia, kad rašyti imtų tikrai daug žmonių iš įvairiausių sričių. Taip, kaip Niujorke, kur, kaip sakoma, rašo visi, nuo namų šeimininkės iki bankininko. Kai šalis maža, svarbus kiekvienas kūrėjas ir kiekviena papasakota istorija.

Nuo informacijos prie patirties

Ko reikia skaitytojams? Skaitytojai atsiverčia knygą, laikraštį arba interneto puslapį dėl dviejų priežasčių: norėdami gauti informacijos ir patirties.

Reportažas suteikia informacijos. Patirtį suteikia ne sausi faktai, o tokie pasakojimai, kuriuose yra dramos elementų.

Skaitydami gerą istoriją įsijaučiame į situaciją, tarsi persikeliame į kitą laiką, kitas aplinkybes, pasijuntame kito žmogaus kailyje. Reportažas informuoja apie kito laiko, kitų situacijų ir kitų žmonių egzistavimą. Drama mus pačius vaizduotės dėka trumpam nukelia ten. Empatija padeda patikėti, kad istorija galėjo nutikti ir mums.

Reportažas atsako tik į klausimus: kas, kur, kada, ką veikia? Tai sausa informacija, faktai. Jie veikia mūsų protą. Dramai rūpi ir tokie klausimai: kodėl ir kaip veikia? Drama mums rodo motyvus ir patį procesą. Tai veikia mūsų jausmus.

Reportažas mus gali išgąsdinti ir atstumti. Dramos pasakojimas mus įtraukia ir ugdo empatiją. Skaitydami romanus (ar žiūrėdami spektaklius, kiną) įgyjame patirties, mokomės iš svetimų klaidų, modeliuojame santykius, įsivaizduojame save kitų aplinkybių schemose.

(Bus daugiau.)

Gydantis rašymas (2)

(Tęsinys. Pradžia čia: nuoroda.)

Rašome sau

Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

Kalbame apie traumas ir tabu

Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

Randame žodžius tam, kas nenusakoma

Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

Terapinis ir kūrybinis rašymas

Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

(bus daugiau)

Gydantis rašymas (1)

Ilgai ruošiausi paskaitai Klaipėdoje, prirašiau per daug puslapių, pati tai suvokiau ir abejojau, ar visus juos tiesiog imsiu ir skaitysiu. Nemoku ir nemėgstu taip vesti paskaitų. Nutariau, kaip visada, elgtis pagal situaciją, spontaniškai. Pamatysiu auditoriją, žmonių veidus ir suprasiu, kaip ir ką turiu kalbėti. Taip ir atsitiko. Paskaitos tekstas buvo nepakartojamas, nes improvizavau, kartais užmesdama akį į paskaitos juodraščio lapus. Dabar skaitinėju — nepanašu į juodraštį. Gal jums pasirodys įdomu ir naudinga, todėl publikuosiu čia dalimis (nes ilgokas). Štai pradžia.

(1)

Kultūros, meno ir konkrečiai literatūros vaidmuo mūsų gyvenime yra neabejotinai svarbus, tačiau kartais pritrūkstame vertinimo ir argumentų, kai norime įrodyti kam nors, pavyzdžiui, politikams, jog tai yra tiesa. Šiandien literatūra reikalinga, kaip niekad. Šiandien kviečiu rašyti daugiau, negu bet kada, ir kviečiu rašyti visus.

Kodėl gydantis rašymas?

Retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų: apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk mes, menininkai, rašome visų pirma sau, rašome, nes mums patiems tos saviraiškos reikia. Saviraiškos ir įvertinimo, ir šlovės, ir autoriteto. Mes tokie pat egoistai, kaip ir visi kiti, kaip ir mūsų skaitytojai. Antraip nesuprastume vieni kitų. Bet ar tik dėl to rašome, kad patiktume?

Kai apie savo paskaitos temą papasakojau vienai poetei, ji gūžtelėjo pečiais: „Žinoma, kad rašymas gydo. Argi ne dėl to ir rašome?“ Ji jau brandaus amžiaus poetė. O štai jaunai literatei pasakiau tą patį, ir jos veidas liko be emocijų: „Rašymas gydo? Čia kaip terapija?“ — Ne, ne terapija, šiaip, bet kuris rašymas gydo. Mačiau, kad jos tokia literatūros paskirtis neįtikino.

Rašydama gydau save

Žinau, kad mane rašymas gydo. Pradžioje to nežinojau, tik mėgavausi procesu, stengiausi išgauti kuo geresnį rezultatą. Tik pirmasis romanas, kurį publikavau, nustebino tuo, kad jame susidėliojo labai daug dalykų, kurie mane ir slėgė, ir neramino: santykiai su motina, smurtas artimiausioje šeimos aplinkoje, mazochistinis santykis su vyrais, savo prigimties neigimas ir baimė. Baimė galvoti, veikti, kalbėti.

Mano romano „Katė, kurios reikėjo“ pagrindinė veikėja beveik nekalba, nors visas kūrinys parašytas iš jos perspektyvos, jos pasakojamuoju balsu, jos esamajame laike. Virgos Miškinytės tiesioginės kalbos nutariau (kliaudamasi intuicija) net neišskirti brūkšniais: skaitytojas turi atspėti arba nujausti, ar buvo tai ištarta garsiai, ar tik pagalvota.

Simboliškai — gal pernelyg akivaizdžiai — romano finale paaiškėja, kad Virgos, šiaip nelabai išvaizdžios moters, balsas labai gražus, žemas, sodrus, ir ji įsidarbina radijuje. Man reikėjo tokio veikėjos vidinio virsmo, nes man pačiai reikėjo paskatinimo ir kad rašyčiau, ir kad garsiai prabilčiau apie tai, ką išties jaučiu. Dabar galiu pasakyti garsiai: aš esu labai traumuota, bet tai man netrukdo gyventi. Save mylėti vis dar sunku, bet aš stengiuosi.

Kiekvienas mano kūrinys man vienaip ar kitaip padėjo. Per visą tą laiką nesikreipiau pas psichologus, bet išgyvenau savo praeitį per tekstus. Mano antrasis romanas „Dioniso barzda“ — apie jaunystės laikotarpį, tai daug autobiografinių detalių turintis kūrinys, bet įvykiai ir aplinkybės, ir daug detalių jame yra permainyta, išgalvota, perstatyta kitokia tvarka.

Rašymas apie praeitį ir nesėkmes

Rašyti apie praeitį gali tik atsitraukęs, jau apmąstęs ir apibendrinęs dalykus. Mūsų atmintis padaro didžiąją dalį darbo: ji ne viską atrenka kaip vertą išlaikyti. Kai ką atmintis paleidžia, pamirštame. Kai atmintis kai kurias išlikusias detales sujungia: gauname keistas interpretacijas. Sakoma, praeitis yra kaip svetima šalis. O atmintis tuomet — melagis gidas, reikalaujantis juo besąlygiškai pasitikėti.

Rašydami vaikštome po tą svetimą šalį ir ieškome saugaus išėjimo iš jos. Jei pasiseka — grįžtame iš ten ir tada į čia ir dabar — išgyvenę ir tapę stipresni.

Rašyti pradedame ne nuo sėkmės, o nuo bėdos. Personažai dažniausiai ne didvyriai, o žmonės, kuriems nepasisekė, kurie pralaimėjo, kurie palūžo. Rašome tam, kad rastume būdą, kaip jiems atsitiesti.

Strigusiems schemoje

Psichologai jau seniai naudojasi rašymu, kaip įrankiu gelbėjant pacientus, įstrigusius savo gyvenimo schemoje. Atrodo, kad kartais lyg ir gėdijamasi to terapinio poveikio, kurį gali padaryti grožinės literatūros skaitinys. Panašiai nesigiriama ir tuo, kad lankomas psichologas… Visgi, išėmus gydomąją, lieka tik pramoginė arba narcisistinė paskirtis: kai menas – menui. Na, dar šiek tiek informacinės.

Kada mums reikia psichologinės pagalbos? Ką reiškia „strigti schemoje“? Mano manymu, taip atsitinka po patirties, kuri yra tokia skaudi arba gėdinga, arba bauginanti, kad mes net nerandame žodžių jai išreikšti. Negalime apie ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Nors, paradoksaliai, tokia „beprotiška“ būsena dažnai pasižymi būtent nesuvaldomai greitai lekiančiomis, ratais besisukančiomis mintimis. Tai įkyrios būsenos, kurių patirti niekam nelinkiu.

Tokioje liguistoje būsenoje nieko neišgalvosi — nesuprasi, nesudėliosi įvykių sekos į lentynas, nerasi argumentų ir paaiškinimų tam, kas atsitiko ir koks tavo vaidmuo tame. Pagaliau, ką daryti, kaip gyventi toliau? Tam reikia momentinių atsakymų.

(bus daugiau)