Subjektyvumas, objektyvumas ir ko

Per lygiai tris mėnesius, nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos iki lapkričio 13 dienos (taip netyčia sutapo) apžvelgiau ir pakomentavau devynias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Viena iš jų – beveik negrožinė (Girdzijauskaitės esė), viena – pramoginė (de Strozzi meilės romanas), vienos autorė – mirusi (Ivanauskaitė), dvi autorės (Černiauskaitė ir Šerelytė) turi filologinį išsilavinimą, visi kiti – įvairių profesijų atstovai, vienas, beje, neaiškus, nes pasirašo slapyvardžiu (Kelionis).

Jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą nuveiktu darbu, bet dar labiau – nuovargį. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių. Nebent svajojau būti maloniai nustebinta, sužinoti, kad kažką pražiūrėjau, gerą autorių buvau praleidusi. Na, vienas toks džiugesys galima sakyti ir buvo: dėl Elenos de Strozzi. Šiek tiek labiau nusiminiau dėl Šlepiko, nes jo knyga potencialiai galėtų būti labai gera, o dabar atrodo labai „nutingėta“. A, ir Girdzijauskaitės gaila – toks puikus stilius, o medžiaga – palaida… Lūkesčių ateityje galėčiau turėti dėl Černiauskaitės, tačiau dėl jos pasirinktos ideologijos – neturiu.

Komentavau knygas, kiekvienoje ieškodama kokios nors techninės kliauties, nes šiaip sakyti, kad lietuvių literatūra yra šūdas, mažų mažiausiai neprofesionalu (net man, kaip kritikei mėgėjai ir rašytojai amatininkei). Jaučiau, kad analizuodama kuo toliau, tuo labiau susitelkiu ties autoriaus asmenybe ir jos atsispindėjimu kūrinyje. Pasidariau išvadą (kurią jau seniau žinojau), jog net ir techniškai sklandi knyga nebūtinai man patiktų, nes nebūtinai jos autorius yra man simpatingas savo pasaulėžiūra. Tačiau žinau, kad tikrai labai įvertinčiau tvarką kūrinyje. Čia vėlgi norisi pasidžiaugti de Strozzi atveju, nors dėl idėjų knygoje visai nesutinku ir ji nėra „mano autorė“.

Klaidos kūriniuose maždaug tos pačios. Liūdniausia, kad visuose jaučiasi neišbaigtumas. Dabar peržvelgus visus, sakyčiau, kad po de Strozzi stovi Bončkutė – į jos romaną „Neįvykusi terapija“ irgi įdėta daug darbo (nors ir neperrašyta). Komentuodama baisėjausi tuo, kad rašyta atmestinai, tačiau kitų kūrinių kontekste romanas ima rodytis kitaip (ir tai šiek tiek neramina). Iš ko atskiriu, kad įdėta darbo? Iš smulkmenų: daug dalykų šiame romane yra susieta, linijos pravestos nuo pradžios iki galo, „susišaukia“ kai kurios pastraipos, detalės. Trečioje vietoje pagal įdirbį būtų Šlepikas.

Man nepatinka, kad tiek daug skaitau lietuviškų knygų, nes jaučiu, kaip pažemėjo mano kokybės reikalavimų kartelė. Iš dalies mąstyti ir komentuoti naudinga, tikrai daug išmokau. Verta save kankinti tokiais pratimais vien tam, kad pagerėtų rašymo stilius. Visas klaidas, apie kurias rašiau, bandžiau rasti ir savo kūriniuose (ir kai ką radau). Tačiau tas lietuviškumas („kaip Lietuvai – gerai“) ima smelktis į mane ir kelia siaubą. Keista, kaip dar naktimis neprabudinėju, išpilta šalto prakaito… (Prabudinėju. Tik nežinojau, kad dėl to!) Bandau prisiminti, kodėl iki šiol neskaičiau lietuvių kūrinių, ir štai kodėl: dėl nesaugumo jausmo, kuris apima skaitant. Pasikartojanti mintis: autorius nežino, ką daro – ką kalba, ką rašo…

Nemaloniausia skaitant buvo, kai jausdavosi, kad autorius neturi klausos kalbai. Tai Grušaitės, Kelionio, iš dalies netgi Šerelytės atvejai. Metaforas ir kitą kalbos ornamentiką vietomis „pro šalį“ naudojo Ivanauskaitė, Bončkutė. Džiugu, kad Černiauskaitė susiprato ir jos kalba vėlesniuose romanuose jau daug labiau balansuota. Iškilo kalbos funkcinių stilių problema: Kelionis ir Bončkutė, rodos, nejaučia skirtumo tarp dalykinio ir grožinio stiliaus.

Vaizdingumas mūsų autoriams nelengvai įkandamas. Ko gera, dėl paprastos priežasties: jį sukuria ne būdvardžiai, o daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, taigi vaizdingumo nepasieksi rašydamas vaizdingumą nusakančius žodžius. Nesaikingas mėgavimasis iš pasąmonės iškilusiais vaizdiniais irgi būdingas mūsų autoriams. Nė vieno nepavadinčiau postmodernistu, nes nepastebėjau gilesnių eksperimentų su skaitytojo sąmone, negu formos žaidimai (nebent bando mus išvaryti iš proto). Ekskursiją pagrindinio veikėjo smegenų vingiais lyg ir surengė psichologė Bončkutė. Kiti, jei ir manosi mus vedantys į tą pusę, tai abejoju ar sąmoningai ir įtikinamai.

Trūksta empatiško žvilgsnio į kitą žmogų. Atrodo, kad visiems autoriams sunku atsitraukti nuo kūrinio ir pagrindinio personažo, dažniau jie pasirenka (ir tai daug lengviau) tiesiog rašyti romaną apie save patį. Visgi ir apie save kalbant reikia objektyvumo. Pala, trūksta ir subjektyvumo, jeigu taip galima sakyti. Pasigedau tikro, drąsaus, žmogiško atvirumo. Savito požiūrio į daiktus, žmones, pasaulį. Tas pats turbūt būtų, jei su kuriuo iš (gyvų) autorių susėstume kalbėtis prie kavos: ko čia maivotės, ko nekalbat tiesiai? – sakyčiau.

Trumpai tariant, pasakotojo meistriškumas (craft of storytelling) – didžiausia mūsų šiuolaikinės literatūros problema.

Turbūt atėjo laikas skaityti puikiai parašytas (nešiuolaikines arba nelietuvių) knygas ir panašiai komentuoti, ieškant jose gero amato apraiškų. Kada nors grįšiu ir prie šiuolaikinių lietuvių, kai sukaupsiu savo imunitetą. O kol kas, šio mano trumpo laikotarpio apibendrinimui, ištraukos iš kiekvieno įrašo (su nuorodomis):

*

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato… (…)

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė? (…)

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis. (…)

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Kaip kvepia širdies formos blynai? Apie Aido Kelionio romaną „Geltonas radijas“.

*

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti,besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose. (…)

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti. (…)

(Priedas komentare:) Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą. Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų („dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

Mirusi šiam pasauliui. Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

*

Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji” karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas. (…)

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Bulvarinė psichoanalizė. Apie Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną „Neįvykusi terapija“.

*

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Elegantiškai tragikomiška. Apie Audronės Girdzijauskaitės esė rinkinį „Nutolę balsai“.

*

Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės. (…)

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių” autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo” (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių. (…)

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali. (…)

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

Mėlynbarzdžio nelaisvėje. Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

*

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza” (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika. (…)

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje” – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa”) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsosnėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

Rašymas iš gimdos. Apie Lauros-Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

*

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos” iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Mūzos LOVE’onėlis. Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“.

*

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

*

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų” – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas” interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių”. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats” požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Nei vilkas, nei Marytė. Apie Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Mirusi šiam pasauliui

Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“, išleistą leidyklos „Tyto Alba“, 2008.

Norėjau perskaityti šią knygą ir vėl, po labai ilgo laiko tarpo. Pirmą kartą skaičiau dar mokydamasi vidurinėje, pasiskolinusi iš klasės draugės – tuomet oficialiai uždrausta knyga būtent dėl to draudimo ėmė keliauti iš rankų į rankas, ir atsivertusi ją skaityti, jaučiausi daranti kažką neleistino, todėl tai buvo saldu. Tačiau užverčiau knygą be didesnio jaudulio, nusivylusi. Faktas: po to kitų Ivanauskaitės knygų neieškojau. (Prieš tai buvau skaičiusi jos novelių knygą „Pragaro sodai“.)

Manęs ypač netraukia visa ta orientalistinė pakraipa arba greičiau „religinis turizmas“, kai visos religijos suplakamos, galima šokinėti iš vienos į kitą (tik ginkdie nesakyk, kad netiki nė vienu dievu, o visais iškart – puiku, galima!), polinkis į okultizmą, gerbėjų polinkis kurti iš jos kultą. Ypač atgrasiai atrodo tai, kas prasidėjo po autorės mirties… Ei, bet juk autoriai nemiršta! Didžiausias, stipriausias dalykas, kuris lieka po jų asmens išėjimo iš šio pasaulio, yra kalbantys už save kūriniai. (O gal kai kurie autoriai visgi miršta? Tik meistrams lemta tapti nemirtingais?)

Vis galvoju, nes tikrai įdomu, koks tas Jurgos Ivanauskaitės atvejis, kas tai buvo per žmogus ir jo situacija? Tikras pinigas ar netikras? Asmeniškai jos nepažinojau. Per plauką nesusitikom vienuose skaitymuose, bet jai tuomet buvo depresija (oficiali versija, baisiau tuomet, rodos, dar nesirgo). Kol kas nerandu įdomesnio straipsnio už tikrai nuostabų Solveigos Daugirdaitės „Knyga apie Jurgą Ivanauskaitę“ (nuoroda). Mat recenzijos autorei kyla tie patys klausimai, kaip ir man. Pagaliau kažkas žiūri į Ivanauskaitę ne kaip į antgamtinį fenomeną, mitologinę būtybę, o kaip į gyvą žmogų.

O ką apie knygą „Ragana ir lietus“… Leidinys išpūstas iki 350 psl., toks minkšto, puraus popieriaus kepalas, o viršelis – tiesiog hm. Turiu omeny ne tiek autorės panaudotą piešinį (ragana, iškritusiais pro iškirptę papais, raudonais speneliais ir t.t.), kuris atrodo mėgėjiškai, kiek pavadinimo šriftą ir išdėliojimą virš piešinio, o ir spalvas… Kokio velnio galinis viršelis su pilkšvais „box’ais“? Ir kodėl autorės nuotrauka profiliu, sustačius lūpas, tarsi ką tik pūtė balioną, bet tas išsprūdo ir nuskrido… Žaisminga? Juokinga?! Graudu. Viduje, tarp viršelių – stambus, apvalainas šriftas ir korektūros klaidos. O knyga išleista greitai po autorės mirties…

Pats kūrinys – šiomis dienomis nebeturi to uždrausto vaisiaus saldumo. Prisiminiau, kodėl galėjo nepatikti man, kai skaičiau dar būdama paauglė. Sekso scenos – persunktos liguistumo, bjaurios, iškrypusios. Moterys – žaginamos ir pačios save prievartaujančios („Aš nesimasturbuoju! Aš nesimasturbuoju!“), pasimetusios, sekiojančios vyrus, kuriems jų nereikia. Vyrai – šventieji, pakylėtieji, pateptieji, tačiau elgiasi kaip paskutiniai niekšai. Jėzus vienintelis gal ir ne niekšas. Apie jį ne bet koks interpretatorius gali parašyti kažką naujo, įdomaus – juk šitą personažą sutinkame itin dažnai… Jėzaus, kaip Marijos Magdalietės potencialaus, bet „Dievo valia“ – impotento, meilužio vaidmuo, be abejo, skandalingas. Arba ne. Bet galėjo būti skandalingas pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai Bažnyčia įtikėjo, jog Baltijos kelyje mes stovime, padedami Viešpats (kažką panašaus girdėjau vieno iš Bažnyčios hierarchų pasisakyme) ir griežtai griebėsi moralinio reguliuotojo lazdos. Turbūt kunigams romanas pasirodė visai be gilesnės idėjos, tik pornografinė literatūra, tikrai skirta pardavinėti sekso reikmenų parduotuvėse, kaip teigia vokiečių recenzentas?

Tam vokiečių recenzentui romanas pasirodė labiau apie vienos nakties meilės nuotykius: eine kleine Betten-Bumsen-Beichten-Epopöe (nemoku vokiečių, šiek tiek padėjo Google translate, bet jei kas mokat, išverskite, prašau, teisingai pažodžiui). (nuoroda) Man visai pakaktų ir tokios romano minties, jei tik taip ir būtų. Bet kodėl manęs šis skaitinys nei lytiškai sužadino, nei literatūriškai patenkino?

Pagrindinė veikėja – trijuose asmenyse ir trijose epochose. Jėzaus laikais (nuliniai metai), viduramžiais (raganų medžioklės laikai) ir „atšilimo“ laikotarpis Tarybų Sąjungoje – visuomet ji yra „balta varna“, nepritapėlė, visų vadinama ragana. Skaitant pirmuosius romano puslapius, nevalingai imi galvoti, kad persikūnijanti veikėja yra pati autorė. Išorinis panašumas, aukos vaidmuo, polinkis į meną (be konkrečios profesijos), maištą, nemylima taip, kaip norėtų. (Bet čia tikrai veikia ir viešasis Ivanauskaitės įvaizdis, kurį atpažinau. Ką padarysi – yra kaip yra.)

„Dabartyje“ ragana Vika guli ant psichologės (iškalbingu vardu – Norma) kušetės. Normai galima drąsiai skirti pačios neprofesionaliausios psichologės titulą! Erzinantys dialogai! Mane tokia išvestų iš proto per pirmą konsultaciją, tačiau romano veikėjos – mazochistės, joms reikia pažeminimų… (Turbūt režisierių Algimantą Puipą ši veikėja sužavėjo, nes jo filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ itin išplėtotas Normos charakteris. Bet šitos temos neplėtosiu. Filmas tiesiog groteskiškai prastas.) Autorė pasirenka leisti Vikai išpasakoti savo santykius su kunigu. Lygiai taip pat išpasakoja savo santykius, tik su šventuoju Povilu Paukštiečiu, viduramžių ragana M.V. (nujaučiamas Marijos ir Vikos vardų junginys). Marija Magdalietė pasakoja tiesiai mums, skaitytojams.

Trys laiko linijos, pasakojimai (kartais dvigubi) iš trijų personažų perspektyvos – puikus struktūros sprendimas. Taip tikrai lengviau rašyti didelės apimties romaną – nė viena linija pačiam neatsibos, nersi vis į kitas aplinkybes. Tuo lengviau, jeigu kiekvienos linijos siužetas nedaug skiriasi. Kai kurios pastraipos netgi pakartojamos, jos dar labiau sieja tris moteris, gyvenančias skirtingu laiku, tačiau esančias ta pačia siela (reinkarnacija). Taigi kiekvienoje linijoje esantis efektas pasikartoja ir išdidėja, tampa labai reikšmingas. Kiekvieną kartą moteris, ne, sakykim Moteris – isteriškai pamilsta vyrą, kuris jos negali (?) mylėti, seka jį, nepasiduoda, priešinasi jo norui (arba aplinkinių valiai), visaip žudosi, kol galiausiai vienokiu ar kitokiu būdu žūna. Jei jau taip viskas „tripliuojasi“, tai galima sakyti, kad paskutinė romano pastraipa užkrečia prieš tai pasibaigusių kitų dviejų linijų pabaigas, nušviečia situaciją: viskas baigiasi Moters savižudybe.

Nežinau, ką šitame kūrinyje sau naudingo galėtų įžvelgti feministės… Bandžiau įsivaizduoti, kad Moters mazochizmas ir savinaika čia vaizduojama mokymo tikslais: kuo šiurpiau pavaizduosi pragarą, tuo geriau paveiks, mergaitės nenorės ten patekti. Bet kodėl, o kodėl skaitant atrodė, kad tais pragaro vaizdais autorė mėgaujasi? Kad „apvalančioji“ kančia ją neva priartina prie Dievo Sūnaus, pranašo, kunigo – kitaip tariant – Falo, kurio ji taip nori! Pikta darosi matant, kad psichologė Norma neįžvelgia savo pacientėje įsisenėjusio Tėvo komplekso. (Nors vienas sarkastiškas dialogėlis apie tai užsimezga.)

Tas Tėvo kompleksas ir pačioje Ivanauskaitėje itin ryškus. Ir Daugirdaitė apie rusą žymų scenografą užsimena. Tačiau Vikipedijoje, o ir kitur, Ivanauskaitės biografija prasideda dažniausiai nuo lakoniškos informacijos (tėvų vardai, pavardės, profesija) ir pirmasis svarbus gyvenimo įvykis: mokėsi Čiurlionio menų mokykloje… Žinome arba iš skirtingos jaunėlės sesers pavardės susiprantame, kad Ivanovas negyveno su Ivanauskaitės motina. O ar Ivanauskaitė bendravo su tėvu? Internete nerandu nė vienos tėvo nuotraukos, nei su dukra, nei be jos. Toks mistinis. Tarsi Dievas Tėvas, kuris yra visur ir niekur. Gal iš čia ta Moters savinaika, tas noras kastruoti dievo sūnus, o ir bandymas iš kiekvieno vyro padaryti sau tėtį?

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė“ jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti, besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose.

Dar apie intertekstualumą, jeigu teisingai suprantu šį reiškinį. „Raganoje ir lietuje“ prikaišiota nuorodų į visokiausius veikalus, atrodo, ką tuomet skaitė, tą ir įpynė. Šiaip tai būtų nieko tokio, tačiau man tos infiltruotos citatos trukdė skaityti, nes jos iškrenta iš konteksto. Suprantu, kad autorė bandė įjungti jas, papildyti ar paremti savo (anti)feministinius pasirinkimus, bet man tai jie atrodo „pro šalį“. Ypač liūdna ten, kur Jėzus. Čia autorei tenka konkuruoti su orda pasaulio rašytojų, kurie interpretuoja Jėzaus legendą. Ar sužinome ką nors naujo apie tai? Tik tiek, kad Jėzus – ojėzau! – mylėjo Mariją Magdalietę. (Lyg nebūtume girdėję tokios versijos. Nebent „atšilimo“ laikais… Bet tai tokia maža „sensacija“ pasauliečiui.) Kai jie jau guli pusnuogiai, Jėzus, vietoj to, kad pasakytų ką nors, ko dar nesam girdėję, nustebina tiek Mariją, tiek mus, skaitytojus, banaliomis (ha!) savo frazėmis – pastėrusiomis akimis „cituoja“ iš Evangelijos. Tai bent seksas! Jėzaus santykiai su savo mokytiniais ir visa jo situacija galėjo būti daug labiau apgalvota, galima buvo ką nors per tai pasakyti. Atrodo, kad autorei tai nebuvo svarbu arba ji tiesiog nesusimąstė, pakerėta tos jų aistros.

Taip ir lieka, užvertus paskutinį puslapį, įspūdis, kad romanas – apie nekokį, tartum mėgėjišką, seksą.

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti.

Tikrai atrodo keista kalbėti apie per mažą jos talento pripažinimą… Tiek apdovanojimų, knygų, parodų, tokia minia pasiruošusių sudievinti gerbėjų… Ir ko dar negana?

O negana to, kas yra vos milimetras. Bet tas milimetras yra ilgas ir baisiai svarbus – jis skiria profesionalą nuo mėgėjo, tikrą menininką nuo žmogaus „prie meno“. Ar netgi „prie menų“. Literatūroje man Ivanauskaitė atrodo taip, kaip dailėje jos „Angelariumas“ atrodo šalia Fridos Kahlo paveikslų…

Šio straipsnio pavadinimą parinkau pagal citatą (žr. žemiau), kuri turėtų paaiškinti Ivanauskaitės liguistą potraukį mirčiai. Man neatrodo gera žadantis toks „numirimas pasauliui“. Tai liūdna ir man labai svetima. Ivanauskaitės mandalos – šiurpios, tragiškos ir rėkiančios, kad žmogui reikia pagalbos. Dievinti, garbinti tokį dalyką? Dar labiau liguista…

„Bet kokia iniciacija, ekstazės aktas — taip pat simbolinė mirtis, mirties būsenos išgyvenimas, po kurio seka atgimimas. Religijotyrininkas Mircea Eliade teigė, kad mirtis yra paradigminis visų svarbiausių žmogaus gyvenimo permainų modelis, perėjimas į kitą — viršesnę egzistavimo formą. Taip pabrėžiama dvasinė mirties funkcija: mirtis žmogų paverčia dvasia, bekūniu vaiduokliu, nors meilė kūniškam pavidalui, gyvybei kūne išlieka neįveikiamai stipresnė už visas dvasingumo pastangas. Mistinių patirčių siekiantis žmogus krikščionybėje, hinduizme ir islame miršta pasaulietiniam gyvenimui, miršta šiam pasauliui.“

(Мирча Элиаде. Оккультизм, колдовство и моды в культуре. – К.: София; M.: Гелиос, 2002, p. 68–71. Iš katalogo „Sankryžos“, straipsnio autorė Ramutė Rachlevičiūtė.)

Migdolinė Elena de Strozzi

 

Apie Elenos de Strozzi romaną „Šiaurės rožė“, išleistą leidykloje „Alma littera“, 1995 m.

Radau štai tokį įdomų daiktą Melburno lietuvių namų bibliotekoje. Čiupau, nes seniai norėjau perskaityti bent vieną bene skaitomiausios lietuvių autorės knygą. O paaiškėjo, kad tai netgi jos pirmoji.

Elena de Strozzi pasirašinėja slapyvardžiu, dėl kurio aš anksčiau net pasišaipydavau. Ko gi ta šiaulietė dangstosi itališkais vardais?! Ar neapgailėtina? Bet tas dangsymasis patvirtino vieną mano teoriją: tiek lietuvių rašytojai, tiek skaitytojai nenori matyti savo lietuviškumo. Užsienietį perki iškart, negalvodamas – jeigu tik tinka žanras, viršelis ir kaina. O dėl lietuvio nesi tikras. Todėl pirmas autorės de Strozzi įspūdis (prie gero viršelio ir geros kainos) jau nesugadintas. O dėl žanro tai irgi problemų nėra – pramoginis romanas turi savo skaitytojų ratą.

Jau ne vienais metais LATGA-A (autorinių teisių agentūra) didžiausią premiją už knygų panaudą bibliotekose išmoka de Stozzi. Pernai (2011 m.) jos knygas iš bibliotekos skolinosi daugiau nei 16 tūkstančių kartų. (Palyginimui Sigito Parulskio knygas – apie 5 tūkstančius kartų.) Jai populiarumu prilygsta tik jos dukterėčia, taip pat pramoginių romanų rašytoja (ji sakosi rašanti „šeimos romanus“, jeigu ką) Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

„Knygų klubo“ internetinėje svetainėje į skaitytojo klausimą, ar šiandien galima išgyventi vien iš kūrybos, de Strozzi atsakė:

Šito nežinau. Tačiau žinau, jog nepatinka žmonės, kurie savo knygoms išleisti prašo dotacijų, kai dar yra daug vargstančių ir ligotų, kuriems pagalba reikalinga nepalyginamai labiau. Teko skaityti knygelę, silpną meniniu požiūriu, kurioje bjauriai ir melagingai šmeižiama lietuvių tauta. Knygelė išleista parėmus Kultūros ministerijai. Bijau, tokių yra ir daugiau. (nuoroda)

De Strozzi, kurios profesija hidrotechnikė-inžinierė, savo pirmosios ir antrosios knygos rankraščius sudegino. Trečiąją  – „Šiaurės rožę“ – rašė trejus metus ir išleido būdama penkiasdešimt aštuonerių. Susižinojau, kad skaitau romaną apie meilę, kurį parašė ne jauna mergaitė, o subrendusi moteris. Visgi pristatymas atvarte juokino ir nieko gero nežadėjo:

Pramoginės literatūros naujiena! Pirmasis lietuvių autorės sukurtas romantiškos meilės romanas apie lietuvaitės pianistės Lauros ir graikų aristokrato grafo Niko Diamandidžio meilę, išsiskyrimą ir keistą likimą vėl suvedusį mūsų herojus po saulėtu Heladės dangumi.

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau“ „Vergės Izauros“, „Visos upės teka“ ir „Marianos“…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

Dar labiau mane nustebino tekste jaučiamas autorės kultūrinis išsilavinimas. Kai kada skaitydama jaučiau gėdą dėl savo menko išsilavinimo (bet paskui apsiramindavau – man dar nėra penkiasdešimties metų, dar turiu laiko pasiekti panašų lygį). De Strozzi galbūt visą gyvenimą projektavo vandentiekius (spėlioju), bet įtariu, kad be to ji dar ir grojo fortepijonu, skaitė knygas anglų kalba, skaitė ne tik grožinę literarūrą, bet ir filosofiją, o taip pat daug keliavo arba bent jau skaitė knygas apie Graikiją ir mokėsi graikų kalbą, nes jos aprašytoji Helada mane visiškai įtikino tikrumu (tiesa, nesu ten lankiusis). Dar daugiau, skaitant atrodė, kad autorė ne turistavo Graikijoje, o ten gyveno keletą metų, buvo įsimylėjusi graiką, ir sužinojo apie Graikijos kultūrą daugiau, nei tūlas lietuvis per visą gyvenimą sužino apie Lietuvos kultūrą. Abejoju, ar graikai patys apie save taip gražiai atsiliepia!

Tačiau po visų šitų liaupsių turiu prisipažinti, kad knygos veikėjos laimė gale mane paliko abejingą. Ar netgi sukėlė susirūpinimą. Išsiblaiviusi nuo romano apžavų ėmiau galvoti: tai gerai, kas čia buvo? Kodėl visa tai buvo? Kas čia vyksta?

Be abejo, lietuvaitė Laura yra tobula moteris: skaisti (ta prasme, negyvenanti lytinio gyvenimo, nors jai jau kokie dvidešimt penkeri metai), talentinga pianistė, nuostabaus grožio (blondinė, aukšta, liekna, mėlynų akių), darbšti, geros širdies, pasiaukojanti… Na, pasakykit dar kokią gero žmogaus savybę ir ji Laurai tiks.

Be abejo, jos mylimasis grafas Nikas yra tobulas vyras: vyresnis (jau žilstelėjęs), aukštas, aistringas, kilmingas, turtingas, protingas, neskaistus (vyrui skaistumas netiktų), bet galintis mylėti tik vieną kartą.

Lauros trūkumas vienas: sykį ji suabejojo savo jausmais ir atstūmė graiko pasiūlymą tuoktis. Graikas tuo metu kaip tik susirgo, todėl pasijutęs visai sutriuškintas grįžo atgal į Graikiją, pasiryžęs visą gyvenimą mylėti ir nekęsti Lauros. Jo trūkumas toks: jis liguistai pavydus.

Taigi iš to išeitų, kad Laura visgi absoliučiai tobula, tik sykį suklydo. O štai graikas Nikas demonstruoja savo liguistą pavydą ne vieną kartą ir tai tikrai galėtų būti nerimą keliantis simptomas, jeigu įsimylėjusi Laura bent kiek protautų. Tačiau kalbame ne apie realistinį romaną, o apie pramoginį meilės. Čia turi būti meilė ir tik meilė. Ir net jeigu abu veikėjai meilės procese žūtų, vis tiek nugalėtų meilė!

Gal tuomet nieko tokio, kad meilės procese nuolat savo mylimojo smurtą patiria Laura? Visų gražiausia atsitiko finale: per plauką vėl neišsiskyrę, mylimieji visgi susitinka ir tučtuojau be kalbų susituokia. Jokių pasiaiškinimų, nė užuominos apie tai, kad jie pasikalbėjo, išsiverkė, vienas kitam atleido (ypač daug ką atleisti turėtų Laura, nes viso romano veiksmo metu ji kentėjo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą). Paskutiniai skyriai turėtų būti medus, šokoladas, šampanas su braškėmis mūsų sielai. Bet keista, kad būtent tada, kai išsipildo tai, ko skaitydama lyg ir troškau (čia nieko negali žmogus padaryti – tokie instinktai – susitapatinęs su pagrindine veikėja, lauki laimės), būtent toje pasakos dalyje, kai sakoma „ir taip jie ilgai ir laimingai gyveno“, mane apėmė rūgšti nuotaika.

Tai ką, vadinasi, graikas gali atvažiuoti į Lietuvą ir išsivežti jauną merginą? O jeigu ji atsitokėja ir atsisako tokios santuokos (juk tai išmintinga – neskubėti, palaukti, suaugti), tai jau yra baisi skriaudikė? Tuomet tas subrendęs senbernis pradeda žaisti su ja žaidimus, kurie, beje, tokie naivoki: turtuolis sutinka sumokėti pinigus už Lauros tėvo išgydymą, tačiau reikalauja pasirašyti sutartį, kurią Laura neperskaičiusi ir pasirašo. Vėliau paaiškėja, kad tai ne bet kokia, o vedybinė sutartis! Nekalbėdami apie sutarties turinį (ir išvis, daugelio muilo operų ar romantinių komedijų peripetijos atsitinka todėl, kad kažko nesakoma, nuslepiama tiesa, vyksta nesusipratimai, apsipažinimai – taip nuo senovės graikų teatro laikų), veikėjai kiekvienas savaip supranta situaciją ir todėl taip išeina, kad Laura įdarbinama viešbučio kambarine, vėliau netgi virtuvės plovėja, o dar ją visaip skriaudžia piktoji moteris (irgi tipiška serialų varomoji jėga), kuri trokšta pati ištekėti už tobulojo graiko… Ir po visų tų vargų mergina nusipelno tik įtarinėjimų turint lytinius santykius su kitais graikais. Liguistų įtarinėjimų, kurie dar labiau kaitina (sadomazochistines?) abiejų aistras!

Tai tas sadomazochizmas ir baigiasi vestuvėmis – trumpai ir, mano akimis, nelaimingai.

Jei skaitau liaudies pasakas, vis prisimenu, kad visas veiksmas iš tiesų vyksta psichikoje. T.y. jei veikia vyras ir moteris, tai jie yra vienos psichikos vyriškoji ir moteriškoji dalis. Bendravimas tarp jų, problemos, nesutarimai, išbandymai ir galiausiai išsikapstymas arba žlugimas – irgi vienos psichikos istorija. Jei iš šitos pusės analizuotume de Strozzi „Šiaurės rožę“, tai ar atrodytų, kad vyriškumas gerai susiderino su moteriškumu? O gal visos romano moterys galėtų atstovauti moteriškąją pusę, jos šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas, o vyrai – vyriškumo šviesiąsias ir tamsiąsias? Įdomu pažiūrėti iš tokio kampo.

Tuomet man atrodo, kad šios saldžios pasakos finale abi pusės susitiko ir apsijungė, hm, teisingai. Nes nei Laura, nei Nikas nėra atskiri, savarankiški, pilni personažai. Jie tik simboliai, vienas aspektas to vyriškumo ir moteriškumo, kuris išdalintas visiems, ne tik pagrindiniams, bet ir šalutiniams romano personažams. O tarp jų būta tikrai įvairių ir daug tauresnių už pavydųjį grafą (tik Lauros šventumo niekas nepranoks). Gražiosios karalaitės užduotis – ištverti karalaičio bei raganos kankinimus ir išlikti dorai, gerai, švariai mergaitei. Viskas taip ir atsitiko.

Kita vertus, jei neįsivaizduosime pasakos veiksmo kaip vienos psichikos, Laura atrodo liguistai apsėsta savo Animus projekcijos. Jos kelyje pasitaiko daug vertesni žmonės, kuriuos galėtų pamilti, jeigu būtų kaip nors išsivadavusi iš Animus, jei praregėtų, suvoktų, kokioje mazochistinėje pozicijoje pati yra atsidūrusi. Tačiau ko aš čia rūpinuosi, juk romanas ne psichologinis ir ne apie tai… O apie ką? Apie mistinę „moters laimę“.

Keista, bet kuo nerealesnė pramoginio romano istorija, tuo labiau imi galvoti apie realų lietuvės moters gyvenimą. Graiko smurtas tampa, kaip sakoma, tarsi drambliui „bambonkė“. Lietuvė gali pasiaukoti meilei. Lietuvė gali (turi?) išsaugoti skaistybę vyrui. Lietuvė, beje, jaučia savo promočių dvasią (Laurai vis galvoje kalba tobulos išminties ir gerumo mirusi močiutė – nenutyla ištisai), kuri ją pamoko, kaip elgtis taip, kad nesusiteptum, išliktum ori, tarsi karalienė. Ta vidinė savigarba drauge ir kelianti pasigėrėjimą, ir bauginanti. Ar ji padeda nesusidėti su sadistu? Ne, atsiprašau, tai ne sadizmas, o švelnios bausmės, palyginus su lietuvės tikraisiais išgyvenimais, ištekėjus už lietuvio…

Nemanau, kad pati autorė prastai sugyventų su savo vyru. Iš jos atsakymų minėtoje svetainėje netgi atrodo atvirkščiai – vyras remia jos kūrybą, skaito ir pataria (be to, slapyvardis nusiskintas iš vyro giminės medžio). Jaučiu, kad daug kas, ką rašo de Strozzi, parašyta nesąmoningai, įsijautus į tam tikrą situaciją, kuri leidžia išgyventi emocinius „linksmuosius kalnelius“, o ta tamsioji pusė, kuri iškilo mano akyse, autorės nei jaudina, nei jai yra matoma. Bet, kaip moko ir liaudies pasakos, tamsusis pamušalas egzistuoja nepriklausomai nuo to, suvokiam jį ar ne.

Juokingas momentas: de Strozzi labai tankiai mini „negrus“ ir suteikia jiems blogio rolę. Atseit Graikijoje juodaodžiai pagauna ir išprievartauja patiklias mergaites. Tai žino lietuvaitė, tačiau nežino vietinė graikaitė, todėl Laurai tenka garbė ją išgelbėti. Ji nespėja sulaikyti mašinos, kuria išveža graikaitę, bet mąsto taip: „Laimė, negrai mėgsta ryškias spalvas (…), tokią mašiną nebus sunku rasti šiame ne per didžiausiame mieste.“ (p.72) O paskui, kai susiduria akis į akį su niekadėjais, pataria ir močiutė: „Nebijok jų, Laura. Pulk į pagalbą mergaitei. Griežtai juos išbark ir sugėdink. Kuo griežčiau. Kiekviename negre tebeslypi vergas. Griežto, drąsaus balso negras visada klausys ir bijos. Tai yra jų genuose.“ (ten pat) Laura sudrausmina „negrus“ va kaip: „Linčo teismo panorote? Tuojau pat paleiskite merginą!“ O toliau pasakotojo balsas mums paaiškina: „Išgirdus žodžius „linčo teismas“, ir labiausiai įsiaistrinusiam negrui geismas dingsta.“ (p. 73) Staiga kažkodėl taip pakvipo sovietiniu mentalu… Ar man vaidenasi, ar tais laikais buvo normalu niekinti juodaodžius? Gal ir ne oficialiai, bet tarpusavyje – atvirai. Nes juodaodžio tais laikais dar niekas nebuvo matęs ne per televizorių. Vis ta geležinė uždanga…

Ir daug gyvenimo tiesų, sentencijų, pamokymų primena naivokas praėjusio šimtmečio vertybes, kurios Lietuvoje dar labai gajos. Štai keletas citatų: „Ne veltui Remarkas rašė, kad moteris visada grįš tenai, kur ji paliko savo sukneles“ (p. 91) „Kai mylime, esame labai lengvai pažeidžiami. Jeigu esi abejinga savo mylimajam, tai abejinga ir jo poelgiams.“ (p. 137) „Bijojo būti atstumtas ar neleido išdidumas? Ir viena, ir kita – įsimylėję vyrai nedrąsūs ir jautrūs.“ (p. 162)

„Pasakyti „ne“ milijonieriui, geram žmogui ir puikiam draugui nėra lengva.“ (p.183) — Paskui autorė stebisi, kad Jurgis Kunčinas savo recenzijoje jos veikėjas pavadino pragmatiškomis, o ne romantiškomis…

„Darbas, net ir įdomiausias, negali užpildyti viso moters gyvenimo. Jai visada trūks meilės ir šeimos.“ (p. 177) „Moterų draugija, nors ir labai puiki, ilgainiui apkarsta kaip ir migdoliniai pyragaičiai.“ (p. 201) — Neveltui sakoma, kad didžiausios feminizmo priešės yra pačios moterys…

Apibendrinus pasakyčiau, kad de Strozzi tekstas man pasirodė tikrai šimtą kartų geresnis, nei tikėjausi (ir ji tikrai rašo geriau už Edmundą Malūką), o dar suprantant, kad tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų rašyti… Dėl to tai tikrai – pagarba. Naivumas ir iškypę dalykėliai – autorės kartos ženklas, ir nieko čia nepatarsi, juolab nieko nepakeisi. Tačiau buvo vietų, kurias galėjo pataisyti redaktorius. Tikriausiai pramoginei literatūrai taikomi žemesni standartai? Laikmečio dėl kalbos ir stiliaus klaidų nekaltinčiau…

Būtinai griebsiu skaityti kokį nors vėlesnį de Strozzi romaną. Kartais norisi ne tik raudonos mėsytės, bet ir karstelėjusio migdolinio pyragaičio. Juk meilės romanus skaitome, norėdami užsimiršti, pailsėti nuo tikrovės ir juose randame tokių aistringų vietų, kad jėzusmarija! Šitą net mintyse skaitau „su intonacija“:

Laura pajuto Niko lūpas ant savo lūpų, jis bučiavo ją, jo lūpos slinko žemyn, kur buvo atsegtos suknelės sagos… Laurai linko kojos, darėsi silpna ir svaiginamai malonu. Paukščių Takas nusileido žemyn ir sūpavo ją. Dar akimirka, ir Laura būtų atsakiusi į glamones, bet grafas Diamandidis staiga ją paleido ir su lengva ironija balse pasiteiravo:

– Ar aš turiu atsiprašyti?

Nebebuvo Paukščių Tako sūpuoklių ir žalių žvaigždžių. Nieko nebebuvo. tik silpnumas ir nuoskauda. Sukaupusi visą savo valią ir jėgas, Laura nubėgo tiesiog per veją ir gėlynus, lyg ją vytųsi šimtas liūtų. Nesivijo niekas.

„Ką man daryti, močiute, ką man daryti?…“ Močiutė tylėjo. Ji buvo išmintinga ir žinojo, kad mylinčiai merginai gali padėti tik mylimasis. Visų kitų žodžiai ir paguoda – beprasmiai. (p. 66)