Diagnozė: maratonas

murakamis bėga

Šiandien sukdama penktą ratą aplink stadioną suvokiau, kad prieš kelias dienas savo draugei laiške antrą kartą papasakojau, kad Literatūra ir menas“ paprašė mano interviu, ir kaip aš džiaugiuosi, kad kaip tik šiuo metu, nes greit pasirodys mano naujas romanas ir t.t… Kas tai – marazmėju? Mintyse nusijuokiau: ne, tiesiog senas įprotis pasakoti istoriją daug kartų, vis vaizdingiau, kol pamažu paversi ją anekdotu – atsinešiau tai iš aktorystės laikų.

Paskui pagalvojau: juk tai susiję su interviu klausimais, kurie mane sujaudino, gal tiksliau netgi sudirgino. Vienas iš jų:

Jūsų tinklaraštyje gausu medžiagos, pastabų apie rašymo techniką, tekstų strūktūras, užsimenate, kad darote eskizus, perrašote. Ar tokios rašymo dirbtuvės visada padeda, ar nebandėte palikti nuošalyje logišką, konkretų prozos sakinį nuošalyje ir laisvai leisti dirbti vaizduotei, pasąmonei?

Ar tik aš viena šiame klausime jaučiu kūrybos ir darbo supriešinimą? Man jau ne pirmą kartą pasirodo, kad tas perrašymas“ kai kurių lietuvių literatų įsivaizduojamas kaip bausmė kalėjimu iki gyvos galvos. Kam perrašinėji – atsipalaiduok ir rašyk į pūdymus!

Išties jau esu perskaičiusi tiek garsių ir nelabai garsių pasaulio autorių pasisakymų apie perrašymą, kad nepajėgčiau įsivaizduoti, o ir dirbti kitaip. Atsakinėdama į interviu pajutau, kad kyla daug pašalinių minčių ir turiu rašyti į šoną“ (nes visko į atsakymus nesudėsi), daugiausia būtent apie perrašymą. Turbūt šią temą verta išskleisti dar viename straipsnyje, nors jau rašiau apie tai čia:

Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

Nepadorus redagavimas

Darom operaciją

Straipsnyje Ką niekino Keruakas“ (nuoroda) rašiau:

Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

Ką gi, neseniai perskaičiau apie Kerouacą tokių faktų, kurie suklibina jo teiginių patikimumą, ir sužinojau metodus, kaip buvo rašomi tikri proto veikalai“. Originalaus Kerouaco Kelyje“ leidime (be pastraipų, vienas ištisas tekstas, spausdintas ant teletaipo ritinio) radau išsamų įžanginį straipsnį apie šio kūrinio gimimo procesą.

Pasirodo, rašoma ant teletaipo ritinio buvo tikrai tris savaites (teigiama, kad autorius nevartojo narkotikų, tik gėrė kavą), tačiau plotas aplink spausdinimo mašinėlę buvo išklotas užrašų knygutėmis, pilnomis paruošiamųjų tekstų. Prieš tai šį romaną Kerouacas vis bandė pradėti rašyti ne ant teletaipo ritinio, bet kažkiek parašydavo ir vis mesdavo. Jis keitė pavadinimus, personažų vardus, ieškojo įvykių, kuriuos tiktų aprašyti. Paskui įvyko nušvitimas, jis užsidarė, sėdo ir rašė. Nuo teletaipo eskizo iki knygos publikavimo praėjo net šešeri metai, ir tuo laiku eskizą komentavo ir su autoriumi dirbo net ne vienas, o visa grupė žmonių (tarp jų pvz. jo draugas poetas Allenas Ginsbergas), tad retoriškai netgi galima paklausti, ar Kelyje“ yra vieno žmogaus kūrinys?

Dažniausiai neteisingai interpretuojamas Kerouaco pasisakymas apie tai, kad reikia pateikti skaitytojui savo sąmonės srautą, nes jis tikras“, ir t.t. Reikia atsižvelgti į kontekstą, į tai, kad prieš bitnikų kartą buvo rašoma pasvertu, stilingu, santūriu stiliumi. Staiga įsiveržia viesulas – džiazo naktų, meilės naktų, narkotikų ir tranzuotojų istorijos. Tačiau vis tiek tam, kad tas viesulas atrodytų organiškas, o be to dar ir paskaitomas“, prie jo reikėjo rimtai padirbėti.

Taigi Kerouaco mitas – sugriautas! Bet dar vienas kito žymaus autoriaus kūrinys man atrodė vertas puikaus pirmojo ir paskutiniojo eskizo“ titulo.

Williamo Faulkerio Kai aš gulėjau mirties patale“. Gyvenant Amerikoje, man į rankas pakliuvo originalaus šios knygos eskizo leidimas. Paaiškėjo, kad Faulkneris kai kur žaidė su forma ryškiau, negu rastume lietuviškąjame vertime (kuris darytas ne pagal originalų leidimą). Pavyzdžiui, kai kurių pastraipų pabaigose tyčia nėra taškų

To leidimo įžangoje perskaičiau, kad Faulkneris rašė šią knygą šešias savaites naktimis, dirbdamas gaisrinėje (sargu?). Nedidelė knygos apimtis ir toks aiškiai apibrėžtas darbo laikas leidžia spėti, kad pirmasis eskizas buvo toks geras, jog beliko jį atspausdinti mašinėle ir siųsti leidyklai…

Kaip pasisekė, kad paskutiniame almanacho Metai“ numeryje kaip tik publikuojamas Faulknerio interviu žurnalui Paris Review“, ir štai ištrauka:

Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plyta draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. (Metai“ 2012 m. gruodžio 12 d.)

Toliau jis dar papasakoja, kaip vis perrašinėjo Triukšmą ir įniršį“, bet vis tiek galiausiai liko nepatenkintas rezultatu. Žinoma, kai kas gali neskaityti toliau Faulkerio sakinio: Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininio darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jeigu sektų kokia nors teorija.“ Taip taip, visiškai sutinku! Tačiau Faulkneris neneigia technikos svarbos. Toliau skaitome: „(…) kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis“. Ir jėzusmarija, kokia puiki jo technika ir kiek taisyklių savo kūryboje jis sulaužė, todėl yra vienas didžiausių pasaulio literatūros meistrų.

Ta mano draugė, kuriai du kartus papasakojau istoriją apie interviu, kaip tik dovanų gavo amerikietišką, veikiančią, labai gražią spausdinimo mašinėlę. Tai man priminė dar vieną dalyką: ne taip seniai rašytojai neturėjo kompiuterių ir todėl daug kas buvo įpratę pirmąjį eskizą rašyti ranka, antrąjį – spausdinti mašinėle, ir tik tada, jei viskas tenkina, perspausdinti švarraštį (ar pasamdyti žmogų, kuris perspausdintų be klaidų). Taigi neperrašyti novelės ar romano tiesiog negalėdavai fiziškai. Pastumdyti tekstą, sukeisti vietomis paragrafus, perkelti žodžius iš vienos vietos į kitą – nebent žirklių ir klijų pagalba (kai kas taip ir darydavo). Sakysite, tai ne perrašymas, jei tiesiog perspausdini tekstą? Ne, būtent tai ir yra perrašymas.

Tai tarsi grojimas iš natų, tik nuo kažkurio momento tikslus laikymasis to, kas popieriuje, tampa neįmanomas ir virsta gyva improvizacija. Laikomasi tik bendrų dalykų – galbūt turi vis tiek įvykti tam tikras įvykis, veikėjų vardai tie patys, bet pasako jie savo žodžius jau kitaip, kai kurios scenos lieka tokios, kokios buvo ir pirmajame eskize, kitos – dingsta… Štai ir kūrybos laisvė!

Tai tarsi tos pačios istorijos pasakojimas dar ir dar kartą, ieškant vis geresnio būdo pasiekti klausytoją (bet nebūtinai siekiant paversti tą istoriją anekdotu, kaip kad aš kartais darau gyvenime). Visai gali būti, kad niekada nebūsi patenkintas savo istorijos variantu. Galbūt pajusi, kad atėjo laikas palikti viską taip, kaip yra. Galbūt pajusi, kad šitos istorijos dar neverta duoti skaitytojui. Galbūt niekada nebus verta. Galbūt ateis laikas ir perskaitęs suvoksi, kaip dar galėtum papasakoti ją, kitaip. Perrašant pirmąjį eskizą jau gali galvoti apie skaitytoją, bet gali vis dar rašyti sau (nes bus dar n-tasis eskizas – skaitytojui).

Nedaug kas klausinėja lietuvių rašto meistrų apie jų darbo metodus. Tačiau randu šiek tiek pasakojimų. Štai Eduardas Cinzas prisipažino, kad atkala” savo romanus rašomąja mašinėle po kelis kartus ir dargi labai prašo kuo žiauresnių pastabų, nes nori tobulėti. Štai Juozas Baltušis yra sakęs:

Rankraščius taisau ir perrašinėju po kelis kartus, atskirus epizodus, ypač dialogus – po keliolika. Kūryba yra darbas. Visų pirma – darbas. Prisipažinsiu, būtent šitie, sakyčiau, juvelyriniai išieškojimai suteikia man daugiausia džiaugsmo. (nuoroda)

Kiekvienam įsitaisius po kompiuterį, atsirado daug įgimtų talentų“, kurių pirmojo eskizo nevalia gadinti, nes bus bloga karma“. Bet faktai rodo, kad ir šiais laikais perrašinėjančių rašytojų daugiau, negu neperrašinėjančių, nors tokių tikrai yra. Štai tūlas Alanas Hollinghurstas, 2004-aisiais laimėjęs Bookerio prizą už knygą The Line of Beauty“, prisipažįsta, kad retai perrašo. Tačiau čia pat paaiškina:

Šioje knygoje, labiau, negu bet kada, yra klausimas, ką palikti. Surinkau daug medžiagos, kurios galiausiai nusprendžiau nepanaudoti. Visgi aš beveik neperrašinėju. Rašau rašaliniu parkeriu į didelius sąsiuvinius. Viena iš priežasčių, kodėl esu toks lėtas, yra tai, kad bandau parašyti gerai iš pirmo karto.*

Kažkur skaičiau, kad Fiodoras Dostojevskis kelis kartus (ranka!) perrašė Idiotą”, vis skundėsi, kad sunku kurti Miškino personažą, vis gaunasi negyvas.

Vladimiras Nabokovas, prieš parašydamas Lolitą“, sukūrė novelę The Enchanter“ (magas, kerėtojas, žavėtojas?), kurią aš irgi radau ir perskaičiau – ji buvo išleista po daugelio metų, jau nugriaudėjus Lolitos“ sėkmei. Nabokovas rado eskizą, perskaitė ir nusprendė, kad jis vertas būti publikuojamas atskirai, kaip visai kitas kūrinys. Labai įdomu matyti panašumus ir skirtumus su romanu. Dar vienas žvilgsnis į rašytojo dirbtuves, kurį gali mesti kiekvienas – susirasti Nabokovo nebaigtą romaną Laura“, kuris, rašytojui mirus, taip ir liko užrašų ant kortelių formoje. Taigi tai net ne pirmas eskizas, o pasiruošimas jam.

Tačiau neperrašyti tikrai galėtų tie rašytojai, kurie rašo savo atsiminimus, sąmonės srautus, arba tie reti žemčiūgai“, kurių kūryba publikuota po mirties (pvz. Franzas Kafka, Robertas Walseris). Visgi kaip tuomet suprasti, kai rašytojas sako: rašiau šį romaną penkerius metus? Sakoma, Jamesas Joyces’as rašė iškrapštydamas kiekvieną sakinį. Anekdotas: sutiktas pasivaikščiojime Joyce’as į klausimą, ar gera buvo diena rašymui, draugui atsakė: Gera diena! Parašiau tris sakinius!“ Girdėjau ir šio anekdoto pratęsimą, kai Joyces’as į tą patį klausimą atsako: Nė sakinio neparašiau, bet jau žinau žodžius, kurie bus tame sakinyje!“ Visai normalu, kad Ulisas“ buvo parašytas per aštuonerius metus. Tačiau toks kūrybos būdas yra radikalus ir reikalauja labai didelio susitelkimo, o gal atsiskyrimo ir netgi tuštumos asmeniniame gyvenime? Kaip ten bebūtų, geriau nebandyti pakartoti Joyce’o. Galima ramiausiai parašyti romaną per tris mėnesius, padėti jį trims mėnesiams, perskaityti ir perrašyti per kitus tris mėnesius… ir taip toliau, kol pasirodo gana.

Joyce Carol Oates (labai produktyvi ir labai žymi amerikietė rašytoja) savo romanus perrašo daug kartų (beje, pirmąjį eskizą rašo ranka) ir rašo vieną per kitą, todėl kartais tais pačiais metais pasirodo kelios naujos jos knygos. Apie The Gravedigger’s Daughter“ ji sako:

Vien tik įžanginė dalis buvo perrašyta (revised) penkiolika kartų (…). Kai priartėju prie romano pabaigos, perrašau drauge ir pabaigą, ir pradžią. Man tai ir yra rašymas.*

Umberto Eco sako, kad nuo pirmojo iki paskutiniojo eskizo parašo jų kartais net ne dešimtimis, o šimtais – ypač nuo tada, kai atsirado kompiuteris. Be to, jam padeda asistentas. Daug pasaulinio lygio rašytojų įsidarbina asistentą, nebūtinai ghost writer” pareigose… Kodėl? Kad padėtų pasąmonę atpalaiduoti? Kad padėtų dirbti!

Gunteris Grassas sako, kad jo rašymas yra melai, nes nuo pat vaikystės mėgo išgalvotas istorijas:

Taigi negaliu kliautis savo atmintimi. Nes atmintis mėgsta pagražinti, mėgsta sudėtingus dalykus supaprastinti, o aš norėjau užrašyti tą nepasitikėjimą atmintimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradedu pasakoti istorijas vienu būdu, o paskui imu taisyti, varijuoju.*

Nobelio laureatė (afroamerikietė) Toni Morrison labai daug dirba, kad jos proza būtų aukštos kokybės, kalboje jaustųsi įtampa, aistringumas, būtų gausu vaizdingų šnekamosios kalbos išsireiškimų… Morrison rašo pirmąjį eskizą ranka, paskui perrašo tekstą kompiuteriu, o paskui be galo perrašinėja.*

Išsamiame Salmano Rushdie interviu tam pačiam The Paris Review“ (šįkart naudojuosi anglišku tekstu) galima rasti daug darbo su eskizais smulkmenų. autorius pasakoja apie keletą redaktorių, kurie yra davę vertingų techninių pastabų, ir tai labai pagerino kūrinius, išgelbėjo nuo klaidų. Kai nerašau knygos, dirbu lygiai taip pat sunkiai, kaip ir rašydamas,“ – sako Rushdie. Rašydamas romanus, skaito poeziją. Kūrybinės karjeros pradžioje, į stalčių“ padėjo tris nevykusius romanus, dėl prastos ketvirtojo (pirmojo publikuoto) kokybės jam šiek tiek gėda. Jis dirba tikrai daug (ir prirašo daug):

Pirmas dalykas ryte atsikėlus man yra perskaityti tai, ką parašiau prieš dieną. Nesvarbu, kaip gerai manai padirbėjęs tą dieną, visuomet bus kas nors ne iki galo įsivaizduota, koks nors dalykėlis, kurį reikėjo pridėti ar išimti, ir turiu pasakyti – ačiū Dievui už laptopus, nes jie labai palengvina darbą. Tas procesas, kai kritiška akimi skaitai praeitos dienos darbą, yra būdas sugrįžti į kūrinio pasaulį. Bet kartais tiksliai žinau, ką noriu daryti, tiesiog sėdu ir rašau. Nėra vienos taisyklės. 

Nėra vienos taisyklės, bet yra daug teorijų apie tai, kaip geriausia dirbti. Pasiseka, jei randi teoriją, kuri tau tinka labiausiai, arba išgalvoji naują. Haruki Murakami rašė savo pirmuosius romanus ieškodamas savo darbo metodo, tvarkos principo, o paskui rado:

Mano teorija – jei gyveni labai ritmiškai (repetitious life), tavo vaizduotė veikia labai gerai. Ji labai aktyvi. Todėl kasdien keliuosi labai anksti ryte, sėdu už darbo stalo ir esu pasiruošęs rašyti.*

Taigi rytais jis keletą valandų rašo, nubėga dešimt kilometrų, o popiet daro vertimus. Nesvarbu, kur gyvena – Japonijoje ar Amerikoje, jo dienos rutina ta pati. Nesu įsitikinusi, ar jis perrašinėja savo storus romanus. Visai tikėtina, kad ne, iškart rašo puikiai. Bet iš rašytojo, kuris turi valios ir žino metodą, kaip kasdien bėgioti maratonus, šito galima tikėtis.

Manau, net jausdamas, kad perrašinėjimas – ne kiekvienam tinkamiausias metodas, visgi būsi išmintingas bent kartą išbandęs, o tada jau gali atmesti. Kol kas sutikau tik vieną lietuvaitį rašytoją (jis turbūt savęs nepavadintų rašytoju, nes yra aktorius ir režisierius), kuris po mano konsultacijos daug kartų perrašė savo pjesę, ir ji įgavo puikią formą, atliepiančią puikų turinį. Visus kitus mano sutiktuosius kamuoja baisus perrašymo blokas, kuris tikrai nespaudžia rankų, bet spaudžia smegenis. O gaila!

Ruošdamasis rašyti galutinį kūrinio variantą, tarsi repetuoji – ir darydamas pratimus, ir skaitydamas kitų kūrinius bei analizuodamas, ir rašydamas daug nevykusių eskizų. Kuo daugiau rašai į šalį”, tuo lengviau parašyti gerą pirmąjį eskizą. Jei jis netyčia iš pirmo karto gaunasi tiesiog puikus, tai kam jį perrašinėti? Deja, man kol kas pirmieji eskizai puikūs yra gavęsi tik rašant noveles ir eilėraščius. Jei vis bandyčiau parašyti puikų romaną, tai turbūt turėčiau palikti stalčiuje ar kompiuterio šiukšlyne” bent kokius dešimt nepavykėlių… O tai, mano manymu, būtų geros medžiagos ir brangaus laiko švaistymas. Tad kodėl gi neperrašius pirmojo romano dešimt kartų?

Joks pasakojimas nėra pasakojimas, kol negali būti perpasakotas. Vienas potencialiausių proto instrumentų, padedantis supratimui, yra parafrazė: kas negali būti perfrazuota, tas tikriausiai išvis nėra suprasta. (iš Stepheno Kocho The Mordern Library Writer’s Workshop“)

__________________

* Visi interviu cituojami iš Johno Freemano How to Read a Novelist“, 2012.

Pasikalbėjimai su Atwood

juoda ir ruzava

Berinkdama medžiagą komentarui apie Margaretos Atwood distopiją Tarnaitės pasakojimas“, pamaniau, kad norėčiau šį bei tą išversti ir pasidėti atsiminimui, o ir pasidalinti su jumis. Taigi atrinkau keletą ištraukų iš Atwood pasisakymų skirtingais laikais. Senieji jos interviu visgi persvėrė, bet netgi įsivaizduojant, kad rašytojos nuomonė apie kai kuriuos dalykus galėjo pakisti (kaip, tikiuosi, pakito jos darbo pobūdis, juk neberenka teksto mašinėle?!), įdomiausia yra ne tai, kas jos žodžiuose, o tai, kokį atskambį tie žodžiai palieka mumyse, skaitančiuose tuos žodžius. Beje, klausimai ir atsakymai atrinkti iš įvairių interviu vietų, jie ne visada sudėti ta seka, kokia buvo originale. Mano pastabos – laužtiniuose skliaustuose.

* * *

Gibson: Ar romanai yra mažiau asmeniški?

Atwood: Ne, ne, tai mažai ką turi bendro su tuo. Tai daugiau klausimas apie tai, kiek turi vietos. Romane turi daugiau vietos judėjimui ir gali sukurti daug sudėtingesnes – nepasakyčiau sudėtingesnes“, nes eilėraščiai gali būti labai sudėtingi, bet romane gali kurti didesnę struktūrą.

Gibson: Galbūt niekada taip negalvojate, bet ar jūs galvojate kitaip apie save kaip poetę, negu romanistę, kai dirbate.

Atwood: Kai dirbu, aš išvis apie save negalvoju. Galvoju apie darbą, kurį darau, ir akivaizdu, kad galvoju apie romaną kitaip, negu apie eilėraštį… į tai reikia įdėti daug daugiau sunkaus darbo. Tai toks fizinis triūsas, kokio sukurti eilėraščiui nereikia. Eilėraštį gali parašyti labai greitai, o kai jis baigtas, jau ir esi gavęs viską, visą įmanomą pasitenkinimą ir įsitraukimą į tą dalyką, ir tai įvyko susitelkus vieną trumpą laikotarpį. Atitinkamai su romanu yra, kai sugalvoji idėją arba kai atrandi kelias raktines scenas. Bet problema tuomet, kaip išlaikyti savo susidomėjimą pakankamai ilgai, kad tikrai vis sėstum prie darbo ir jį užbaigtum, o man tai yra sudėtinga, nes nemėgstu dirbti. Padarysiu bet ką, kad tik išsisukčiau, ir tai reiškia, kad norėdama tikrai užbaigti romaną, turiu atsitverti nuo visų trikdžių, nes jei tai pasirinkimo tarp darbo ir trikdžių klausimas, aš visuomet pasirinksiu trikdį.

Gibson: Ar jūs mėgaujatės rašymu?

Atwood: Ar aš mėgaujuosi rašymu? Manau, turėčiau, ar ne, kitaip to nedaryčiau. Nemėgstu fizinio darbo ir nemėgstu pasitelkti tam tikrų valios pastangų tam, kad užtikrinčiau, jog sakiniai yra O.K. ir kad nepakartojau to paties žodžio maždaug devynis kartus tame pačiame puslapyje. Toks daug laiko užimantis darbas yra redagavimas. Mėgaujuosi rašydama pirmą eskizą. Per daug nesimėgauju tvarkymu, nes tai kaip darbas.

Gibson: Koks yra rašytojo vaidmuo? Ar manote, kad jis turi vaidmenį?

Atwood: Nežinau. Esu tikra, kad jis turi daug vaidmenų, bet labai nesutinku su tuo, kai žmonės sako man, koks mano vaidmuo kokioje nors gyvenimo srityje, visiškai ne. Manau, žmonės patys nusistato sau vaidmenis, o mano kaip rašytojos vaidmuo“ gali būti visai kitoks, negu kieno nors kito. Kas nors kitas gali jausti, kad jo vaidmuo yra parašyti romaną apie tai, kaip Jėzus išgelbės, ir romanas turėtų žmones atversti į tikėjimą, arba kad jis turi parašyti romaną apie tai, kaip nusikratyti amerikiečiais. Aš nematau rašyme tokio pobūdžio užduoties. Manau, jei ruošiesi gelbėti sielas ar gelbėti pasaulį, tai geriau tapti pamokslininku ar politiku, taigi nematau savo vaidmens jokiame asmeniškame santykyje su visuomene. Manau tie, kas taip mato, apgaudinėja save. Knygos negelbėja pasaulio.

Gibson: Ar rašytojas turi kokių pareigų visuomenei?

Atwood: Ar visuomenė turi kokių pareigų rašytojui? Kai visuomenė nuspręs, kad turi pareigą man, kaip rašytojai, imsiu galvoti apie savo pareigą jai. Žinote, manau, jos bendras požiūris į mane, kai tik ėmiausi rašymo, buvo toks, kad aš esu išprotėjusi ar kažkokia nenormali, ir jei visuomenė mane tokia laiko, nematau, kodėl turėčiau jai turėti kokių nors pareigų. Manau, kad toks visuomenės požiūris į bet kurį, kas dar tik pradeda. Bet jei tampi sėkmingas, tada tai, kad tu tuo užsiimti tampa O.K., nes, kaip mes visi žinom, visuomenė skiria daug dėmesio sėkmei. Tačiau tai nėra pagarba rašymui per se, rašymui, kaip teisėtam užsiėmimui; tai pagarba sėkmei, o tai yra kitas reikalas. Tave lygiai taip pat gerbtų, jei būtum sėkmingas senų automobilių perpardavinėtojas.

Gibson: Ar manote, kad tai kanadiečiams būdinga reakcija į rašytojus?

Atwood: Ne, tai amerikietiška. Viskas keičiasi į gera, tačiau visuomet matai dalykus kažkiek iš savo nelengvos jaunystės perspektyvos, o mano atveju ji tikrai buvo sunki. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurių požiūris į tai, ką darau, buvo teigiamas. Visi kiti buvo arba skeptiški, arba negatyvūs.

Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

* * *

Hancock: Kaip nepametate pasakojimo gijos ranka rašytame eskize?

Atwood: Dažniausiai pradedu nuo pradžios ir varau tiesiai iki galo. Tai kaip CBC Nuo pakrantės iki pakrantės“ [kanadiečių Coast to Coast“ – TV žinių programa]. Pradedu Niufaundlende, o tada – linksmaisiais kalneliais per visą šalį pagal laiko juostas. Jei dirbu prie romano, parašau ranka gal dvidešimt puslapių. Pradedu surinkinėti tą tekstą spausdinimo mašinėle, kol tuo pačiu metu rašau romaną toliau nuo ten, kur baigiau. Aš visada save pasiveju surinkinėdama, tuo tarpu tęsiu rašymą ranka. Tai man primena, ką parašiau prieš dieną ir leidžia nepamesti gijos. Tačiau kai kuriuos dalykus parašau iškart. Kai gerai jaučiuosi, galiu parašyti dvidešimt puslapių ranka vienu prisėdimu ir surinkti dešimt puslapių mašinėle. Bet žinoma dar yra daug perrašinėjimo.

Hancock: Ar tai nuolatinis kūrimo metodas?

Atwood: Ne visuomet pradedu nuo pradžios ir einu iki galo. Kartais rašau nuosekliai iki tam tikros scenos, kuri ne iš tos vietos. Žinau, kad scena turi būti kur nors prie pabaigos, tačiau vis tiek užrašau ją. Jei tai tapo gan svarbu, noriu užrašyti, kol nepamiršau. Šen bei ten turėsiu mažus plotelius. Tai tarsi žemėlapio spalvinimas. Tai tam tikra tyrinėjimo forma. Eini palei upę. Čia yra ištirta teritorija“, o čia yra neištirta teritorija“. Bet jau maždaug žinai, kad turėtum prieiti prie pagodos [budistų šventovės], nors nežinai, kas tarp čia ir ten. Žinai, kad prieisi prie dalykų, apie kuriuos nutuoki. Bet ne visuomet žinai, kaip ten nukakti. //

Hancock: Ar esate griežta savo nebaigtų darbų kritikė?

Atwood: Sakykime taip. Žmonės dažnai manęs klausinėja, kuris iš mano redaktorių yra tikras redaktorius“. Ar Kanados, ar Amerikos, ar Anglijos? Tiesa yra ta, kad nė vienas iš jų. Iki to laiko, kol jie gauna mano darbą, jis jau paprastai būna perėjęs šešis eskizus. Kažkada buvau House of Anansi“ [kanadiečių leidykla] redaktorė. Tai mane šio bei to išmokė apie redagavimą. Nors pirmąjį eskizą parašau labai greitai, revizuoju lėtai.

Hancock: Ar ko nors pasimokote iš knygų, kuriomis žavitės?

Atwood: Kažko išmoksti iš visko. Bet ko išmoksti, štai klausimas. Dažnai dvidešimt ar trisdešimt metų nežinai, kad kažko išmokai. Staiga po metų ar dviejų, ar penkerių gali pasirodyti, kad kažko sau labai svarbaus išmokai dar anuomet. Skaitau malonumui, o tokiais momentais išmokstu daugiausiai. Nevalingas mokymasis.

Hancock: Ar diskutuojate apie dar nebaigtus darbus?

Atwood: Beveik niekada. Apie Tarnaitės pasakojimą“ šiek tiek kalbėjausi su Graemu [tai Atwood vyras, rašytojas Graemas Gibsonas]. Manau, jam pasirodė, kad man važiuoja stogas. Tai ir yra problema, kai kalbi apie nebaigtus darbus. Jie visada pasirodo kažkaip beprotiškiau, negu galėtų būti užbaigus. Jis vis kartodavo: Su šita knyga pakliūsi į bėdą.“ Tačiau, nežiūrint to, mane skatino.

— interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

* * *

Gibson: Ar turite minčių, kodėl tai atsitiko per paskutiniuosius dešimt metų ar septynerius metus? [turima omenyje, kodėl Kanadoje išsivystė romano žanras]

Atwood: Visuomet yra ryšys tarp to, ką žmonės rašo ir ką jie skaito; o tai, ką jie skaito, iš dalies priklauso nuo leidybos pramonės galimybių; turiu omenyje, jeigu tai, ką jie skaito yra vien tik importuoti romanai apie Niujorką ar apie Londoną, Angliją, niekas savo šalyje nepajus, kad gali rašyti tikrovišką“ knygą, nebent nuvyks į tas vietas, ir netgi tuomet iš tiesų negalės parašyti tikros knygos, nes nebus ten vietinis. Taigi jei savo šalyje neturime leidybos industrijos, turiu omenyje leidžiančios grožinę literatūrą [fiction] apie savo šalį, automatiškai pralaimime, nes neturime auditorijos, neturime modelio. Esi tarsi amputuotasis ir privalai arba išvažiuoti ir rašyti kaip išeivis arba išvažiuoti ir rašyti kaip apsimetėlis, tačiau negali likti ir rašyti tikrų knygų apie tikras vietas, nes tam neturi medžiagos ir tam nėra rinkos [there’s no input for it, and there’s no outlet for it].

Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos “Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

* * *

Atwood: Su realybe“ nėra viskas labai paprasta, vien jau su kalba. Kiek kalba siejasi su realybės kultūrine patirtimi, kiek ji gali būti perduodama? Kiek galima išversti į kitą kalbą ir kiek tai gali būti suprantama? Mane jau yra išvertę į daugiau nei dvidešimt kalbų, iš kurių tik dvi galiu skaitydama daugmaž suprasti. Neįsivaizduoju, kas sakoma kituose vertimuose, ką jie sako žmonėms, kurie skaito juos.

— interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

* * *

Klausimas: Ar galėtumėt ką nors patarti pradedantiems rašytojams, kurie nori padaryti karjerą rašydami grožinę literatūrą [fiction]?

Atwood: Ne, nes jie visi yra individai. Taigi norėdamas duoti kokį nors patarimą, turi žinoti, ką konkrečiai kiekvienas rašo. Taigi be labai bendrų dalykų – kaip pavyzdžiui patarimo rašyti kas dieną, atrasti tai, kas tau patinka, tirti rinką – be šitų dalykų labai sunku ką nors jiems patarti, nes nežinai, kokios jų problemos.

Taigi jei jų problemos yra negaliu rašyti rytais“ – tai vienos rūšies problemos. Jei problema yra na, aš rašau daug, tačiau nežinau, kaip redaguoti“, tuomet tai kitos rūšies problemos. Jei tai apie tai, kaip susirasti agentą?“, tai visai kitos rūšies problemos. Jei tai ar man reikia agento?“, tai visai kitos rūšies problemos. Taigi tikrai negali žinoti, kokia yra jų situacija.

Taigi jei norite paklausti, ar gali žmogus iš to uždirbti pragyvenimui? Atsakymas: gali, daug žmonių uždirba, bet daug ir neuždirba. Taigi tai bus individualu, o patarimų jau yra tiek daug pridalinta, daug jų yra ir The Writer“ žurnale. Kitas dalykas yra dietos. Gali perskaityti tonų tonas patarimų apie dietas. Bet jeigu iš tikrųjų neseksi patarimais, visas tas skaitymas nepadarys jokio skirtumo.

Klausimas: Taigi rašymas yra daugiausia tiesiog sėdėjimas kėdėje ir —

Atwood: — tai atkaklumas, nemenka dalimi. Tai ne viskas, ko reikia, tačiau jeigu jo neturi, nieko nebus.

— žurnalas The Writer“, 2012 m. rugsėjo numeris, klausinėjo Gabriel Packard.

Tolstant nuo juodraščio

Taigi per gerą mėnesį perrašiau kokį ketvirtadalį romano „Katė“, ir vis atrodo, kad kuo toliau, tuo tekstas geresnis, tačiau sunku savo įspūdžiu pasitikėti. Darbas trunka jau ne mėnesius, o metus. Greitai bus lygiai treji metai, kai konstruoju, ardau, perrašau, kad būtų vientisa, padedu į šalį, perskaitau, kritikuoju, pergalvoju, vėl perrašau. Šitas romanas – tai ilga kelionė per kopas. Įdomu, kad prasidėjo jis nuo gan sentimentalaus tekstuko, o išaugo į tokį sudėtingą organizmą. Keitėsi pagrindinis personažas, dar labiau keitėsi šalutiniai – kai kurie atsirasdavo viename eskize, dingdavo kitame…

Darbas, kurį dariau šią savaitę, man labai patinka. Tai galutinis, prieš atiduodant redaktorei, teksto klaidų ravėjimas. Iki tol klaidas taisydavau kiekvieną rytą, prieš pradėdama rašyti (toks mano ritualas: skaitau tai, ką parašiau vakar, taisinėju, įsijaučiu į situaciją ir varau toliau). Tačiau klaidų vis pasimato. Kai kurių tiesiog dėl neišprusimo nematau, todėl verkiant reikia akies iš šalies.

Korektūros klaidas irgi vis atrandu. Jas tai reikia ne ravėti, o tiesiog pešioti pincetu – vos matomos. Kad būtų lengviau jas rasti, naudojuosi geru patarimu: atsispausdinu tekstą kokiu nors mano akiai neįprastu šriftu.

Dar vienu patarimu naudojuosi (ir patinka): atsispausdink tekstą negražiu šriftu ir jeigu kūrinys vis dar įtrauks, tai gerai. Nes sykį, prisipažinsiu, mane buvo patraukusi šriftų estetika. Tarsi nebegaliu kurti jokiu kitu šriftu, tik gražiu (pvz. Caslon). Ha. Atsispausdinau „Katę“ atsibodusiu Times New Roman (kuriuo patartina formuoti tekstą ir siunčiant redaktoriams). Deja, tai, ką perskaičiau, man vis tiek atrodė gražu.

Bet ne tiek gražu, kad galėčiau su pasididžiavimu publikuoti! Taigi jau dukart paprašiau vyro, kad darbe lazeriniu spausdintuvu pagamintų man tuos šimtą su viršum lapų (taupau popierių, spausdinam ant dviejų pusių). Iš pradžių jie tokie švarūs, tekstas atrodo toks sveikas, tarsi neliestinas, šventutis. Paskui sėdu prie jo su geltonu markeriu ir jis suserga gelta.

Rašau čia tiek daug apie teksto redagavimo vargus ir džiaugsmus todėl, kad pati pamenu, jog nežinojau, kiek darbo laukia po to, kai jau knyga tarsi parašyta. Labai didelis ravėjimas, o iki derliaus nuėmimo toli… Jei esate „pirmojo ir paskutiniojo eskizo autorius“, tai gal net manysite, jog redagavimas yra sunkesnis už sukūrimą. Jei ne emociškai, tai bent fiziškai.

O paskui dar gali pasakyti sau, kad tekstai niekuomet nebus sukurti, jie visuomet tik kuriami. Ir nusišauti.

* * *

J.-C. C.: Vienintelis dar vis – paprastai – ranka rašomas dalykas yra gydytojo receptas.

U. E.: Vaistininkus išrado tam, kad jie juos iššifruotų.

J.-C. C.: Jei dingtų ranka rašyta korespondencija, išnyktų daug profesijų. Grafologai, viešieji laiškų rašytojai, autografų kolekcionieriai ir pardavėjai… Nuo kompiuterių atsiradimo labiausiai ilgiuosi juodraščių. Ypatingai dialogų scenų. Ilgiuosi klaidų, paraštėse prikeverzotų žodžių, chaoso, visur pribraižytų rodyklių – visų tų judesio, gyvenimo, neaiškaus ieškojimo ženklų. Paskui dar viso teksto apžvelgimas. Kai rašau sceną filmui, kuri gali užimti šešis puslapius, mėgstu prieš save laikyti šešis rankraščio puslapius, kad jausčiau ritmą; tokiu būdu visos per ilgos pastraipos tučtuojau pasimato. Kompiuteryje negaliu to padaryti. Turiu atsispausdinti ir išsikloti lapus priešais save. O kaip jums, ką jūs vis dar rašote ranka?

U. E.: Pastabas savo asistentui. Bet tai ne viskas. Romaną visuomet pradedu rankraštinėmis pastabomis. Eskizais ir diagramomis, kurias sunku nupiešti kompiuteryje.

J.-C. C.: Juodraščių klausimas man primena, kaip Borgesas atvyko manęs aplankyti 1976-aisiais ar 1977-aisiais. Ką tik buvau įsigijęs namą Paryžiuje ir dar turėjome atlikti daug remonto darbų. Tai buvo chaosas. Pasiėmiau Borgesą iš viešbučio. Atvykome, per kiemą jis ėjo įsikibęs man į parankę, kadangi buvo beveik aklas. Užlipome laiptais ir aš neapgalvotai nusprendžiau atsiprašyti už netvarką, kurios jis akivaizdžiai negalėjo matyti. Jis atsakė: „Taip, suprantu. Tai juodraštis.“ Jis į viską, netgi į remontuojamą butą, žiūrėjo per literatūros prizmę.

U. E.: Kalbant apie eskizus, norėčiau paminėti labai iškalbingą fenomeną, susijusį su kultūrinėmis permainomis, kurias atnešė naujoji technologija. Naudojamės kompiuteriais, tačiau kaip pamišėliai viską spausdiname. Aš dešimties puslapių dokumentą spausdinu turbūt penkiasdešimt kartų, ir taip pražudau tuziną medžių, kai tuo tarpu prieš kompiuterio atėjimą į mano gyvenimą, būčiau pražudęs tik dešimtį.

Italų filologas Gianfranco Contini užsiėmė, kaip jis vadino, versijų scartafacci kritika, tai yra, studijavo skirtingus eskizus iki kūrinio galutinės formos. Kaip tokio pobūdžio versijų tyrimą vykdyti elektronikos amžiuje? Na, iš tiesų mes matome, kad kompiuteris ne sumažina, o padidina tarpinių pakopų skaičių. „Rožės vardą“ parašiau tais laikais, kai dar neturėjau procesoriaus, todėl savo ištaisytą manuskriptą duodavau perrinkti kitam žmogui. Po to ištaisydavau naują versiją ir vėl duodavau perrinkti. Tačiau tai negalėjo tęstis amžinai – tam tikru momentu buvau priverstas apsistoti ties versija, kurią laikiau rankose. Pakako.

Kaip bebūtų, dirbdamas kompiuteriu aš atsispausdinu, ištaisau, padarau taisymus dokumente, vėl atspausdinu ir taip toliau. Padarau daug daugiau eskizų. Tokiu būdu galiu ištaisyti 200 vieno teksto versijų. Filologas visiškai paskęstų. Ir tai dar nebūtų visos versijos. Dar yra versijos fantomai. Kompiuteryje parašau tekstą A. Atspausdinu jį. Ranka ištaisau. Dabar mes turime tekstą B, taisymus, kuriuos aš perkelsiu į dokumentą kompiuteryje. Tuomet aš atspausdinu jį vėl ir galvoju (kaip galvotų ir ateities filologai), kad tai, ką turiu, yra tekstas C. Tačiau iš tiesų tai yra tekstas D, nes kol perkėlinėjau taisymus į dokumentą kompiuteryje, tikrai padariau keletą spontaniškų sprendimų ir kelis naujus taisymus. Todėl tarp B ir D – tarp teksto, kurį aš taisiau ir ištaisyto teksto kompiuteryje – atsiranda versija fantomas, kuri yra tikroji C versija. Tas pats tinka vėlesniems taisymams. Todėl filologas turėtų atkurti tiek pat versijų fantomų, kiek buvo perkėlimų nuo popieriaus į ekraną.

J.-C. C.: Prieš penkiolika metų atsirado amerikiečių rašytojų protesto prieš kompiuterį judėjimas, kurio nariai teigė, kad ankstyvieji teksto eskizai atsiranda ekrane jau šrifto pavidalu ir todėl turi savaiminį pranašumą, kuris apsunkina analizę ar taisymą. Ekranas suteikia jiems jau beveik publikuoto teksto garbumą ir statusą. Iš kitos pusės, kita stovykla tikėjo – kaip ir jūs – kad kompiuteris suteikia begalines galimybes taisymui ir tobulinimui.

U. E.: Žinoma, kad suteikia, nes tekstas, kurį matai ekrane yra jau svetimojo tekstas. Ir todėl geras taikinys žiauriai kritikai.

Jean-Claude Carrier kalbasi su Umberto Eco, iš knygos „This is not the end of the book“.