Papievis prancūzų literatūros lauke

prancuzijos-pieva

Valdą Papievį nejučia lygini su Andrejum Makinu (Andreï Makine) – tai juk rusas, irgi ilgai gyvenęs Paryžiaus palėpėse. Ar yra jiedu susitikę? Ar nujaučia, kad gali būti panašūs? Paprastai panašūs žmonės atstumia vienas kitą. O gal rašytojams ne taip? Kaip ten bebūtų, Papievio likimo viražai kažkuo panašūs į Makino (ta pati karta?). Abu gimę sovietuose, emigravę jaunystėje, prigiję Paryžiuje, abu matomi prancūzų literatūros lauke. Tik Makinas rašo prancūziškai, o Papievis – lietuviškai.

Tik Makinas visgi kitoks, jis, visų pirma, intelektualus ir gal net snobas. Makinas ne tik sentimentalus, bet brutaliai sentimentalus. Papievis – tik sentimentalus, jokio brutalumo. Papievio gaila – jo paties, autoriaus, ar jo pasakotojo, lyrinio herojaus, galima sakyti, gaila. Makino pasakotojų negaila – jų ir neprašoma gailėtis.

Makiną irgi mėgsta skaityti moterys. Makinas mėgsta rašyti apie moteris. Jas idealizuoti. Kurti legendas iš moterų gyvenimo, pasiaukojimo, meilės istorijų. Makinas kuria legendą apie tikrą meilę, kuri, anot jo, egzistuoja. Gal tik romanų puslapiuose, bet visgi. Ten meilė tikra. Graudinanti. Sprogdinanti. Išplaukianti iš mažyčių stebuklų, detalių. Du kaliniai, kartu pasižiūrintys į dangų skirtingose pasaulio pusėse. Dangus, meilės liudininkas. Šalis-kalėjimas, kaip puiki vieta meilei. Visa tai – rusiškas pesimizmas ir brutalumas. Rusui reikia karo, kad atsiskleistų žmogiškumas. Rusas nemoka mylėti taikos metu. (Nebent ir karas, ir taika.)

Papievis į tokias aplinkas neneria. Jis esti čia (Prancūzijoje) ir dabar (nostalgijos būsenoje). Tiesiog aprašinėja savo varganą gyvenimą, kuriame pilna mažų stebuklų, bet nėra meilės. Meilės bijoma. Meilė atneša pražūtį. Sprogimą. Brutalumą. Nusivylimą. Meilei reikia tikėjimo. Meilei reikia aukos arba tarnavimo. Reikia kurti drauge kažką, o ne tik norėti, būti, liestis, tylėti. Tai tinka tik pradžioje. Papievio moterys turi būti nelaimingesnės už patį lyrinį veikėją, kad jis galėtų maitintis trupiniais nuo jų stalo.

Gal todėl negaliu pavadinti Papievio savo autoriumi – man jis per daug apgailėtinas. Makino irgi nevadinu savo autoriumi – man jis per daug brutalus.

Ir apie moteris vyro akimis pernelyg daug skaičiau – tai jų tiesa, bet ne mano tiesa. Reiktų, aišku, sakyti, kad moteris yra žmogus, todėl vyras, rašantis apie moterį, tiesiog rašo apie žmogų. Bet ne. Nerašo kaip apie žmogų. Nevisai.

Čia aš ieškau, kodėl Papievis yra silpnas rašytojas, nors visai galėčiau užsimerkti ir pagirti, tiesiog pagirti – sakyti, kad puikus, genialus, o dar ir mūsų. Visgi kažkodėl negaliu įsivaizduoti jo romano išversto į prancūzų kalbą. Ar dėl to, kad prancūzams nebūtų įdomus tarno žvilgsnis į jų praėjusio šimtmečio aristokratiją? Ne, greičiau dėl to, kad tas tarnas, sovietinis inteligentas, pernelyg naivus, ignoramusas toks, o tai įžeidimas prancūzo skaitytojo intelektui.

Man kliūna tos vietos, kur Papievis nuoširdžiai atvirauja apie tai, kad nėra skaitęs prancūzų klasikos, daugumos tų knygų, kurias skaitė namų šeimininkė Odilė… Ji skaitė todėl, mano Papievis, kad pati gyveno tame laikmetyje, šalia tų žmonių (Odilės sūnus spardė kamuolį su Camus sūnumi). Taip išeitų, aš skaitau Papievį todėl, kad sėdėjau pirmoje eilėje per jo knygos pristatymą TV studijoje, per knygų mugę? O gal net pažįstu žmones, kurie pažįsta Papievį – per vieną ar du rankos paspaudimus?

Ar tai svarbu? Man gaila, kad negaliu pastatyti Papievio į pasaulio literatų gretas. Net mąstant apie šiuolaikinius, rašančius dabar, šiandien. Man jis visgi atrodo proto tinginys. Tegul ir talentingas.

Įdomus momentas: negaliu Papievio rekomenduoti nė vienam vyriškos giminės skaitytojui. Bet moterims – taip. Tai mane net šiek tiek šiurpina. (Ką tai pasako apie autorių? Apie auditoriją? Kas apskritai skaito literatūrą šiais laikais? Ko tikėtis, jei aš, pavyzdžiui, rašau vyrams?)

Papievio romanai tikrai išbaigti, tikrai turi aiškią, paprastą struktūrą – o tai, kas paprasta, gali būti genialu. Jo romanuose aiški mintis, aš suprantu viską, kartais ir atjaučiu ar net susigraudinu. Bet tie jo lyriniai nukrypimai, kurie jam pačiam, deja, neatrodo banalūs, jis visai rimtai – net pavadinimą iš ten ištraukė – „oro uostų vienatvę“ randame verkšlenimo sraute apie praeito šimtmečio „geresnį pasaulį“… Tai liudija jo naivų eskapizmą. Tai nuobodu.

Gal ir skaito jis tą literatūros klasiką – juk nebūtina būti viską perskaičius, be to, Odilė nebuvo skaičiusi Maironio ir Žemaitės, ot! – bet svarbesnis Papievio bruožas yra nesigaudymas realybėje, atitrūkimas, gyvenimas praeityje… Nors kalba kitaip, nerūpi jam tas pasaulis su oro uostais. Jis yra kraštutinis intravertas ir gyvena kitoje realybėje. Ten jis apsaugotas, turi imunitetą. Ar kas pasikeis po susidūrimo su pasauliu (Odilės pasauliu)? Ar jis pasikeis? Jokiu būdu. Papievis jau nebe berniukas, kaip norėtų tikėti jo ištikimos pagyvenusios skaitytojos. Jam jau virš penkiasdešimties. Ir kaip asmenybė jis seniai susiformavęs. Žino, ko nori ir ką gali. Kiti Papievio romanai, tikėtina, bus tokie pat, iš to paties pasakotojo perspektyvos.

Papievis viename interviu teigė, kad nėra rašytojas. Tai? Vadinasi, jis nėra rašytojas! Todėl ir nereikia jo per prievartą statyti tarp pasaulio rašytojų. Visgi lietuvių literatūra prarastų dar vieną šansą būti skaitoma, tad tikiuosi, kad Lietuvos ambasada Paryžiuje suveiks vertimą į prancūzų – ir tai tikrai verta daryti, net jei didelės komercinės sėkmės nesitikime. Ir bus jau mažiausiai trys lietuvių autoriai, kuriuos gali skaityti prancūzai: Juozas Baltušis, Ričardas Gavelis, Valdas Papievis.

[nuotr. mano: Prancūzijos pieva Alpėse šią vasarą]

Kas trukdo užsiimti korupcija?

saga3-Fiona Staples

Apsidžiaugiau, pamačiusi Ilzės Butkutės straipsnį „Šiaurės Atėnuose“, kuris užvadintas „Kas mums trukdo uždirbti?“ (nuoroda). Iškart spaudžiau „mėgstu“ (Facebooke) po pirmuoju straipsniu iš tos serijos. Tą patį, kaip pastebėjau, padarė dar virš šešių šimtų žmonių. Bet koks viešas kalbėjimas apie pinigus menininkų terpėje yra sveikintinas. Tačiau antras ir trečias straipsnis iš tos serijos mane (ir, matyt, tuos šešis šimtus kitų) nuvylė, nes pasukta buvo ne į praktinius ir faktinius reikalus, bet imta mokyti apie savigarbą, siūlyti psichologų patarimus ir pagalbą… Gal toks ir buvo autorės sumanymas – kalbėti apie pinigus apskritai, reklamuoti savo vedamus mokymus, o ne analizuoti menininkų ir pinigų santykį. Tačiau pastarasis man daug įdomesnis ir, manau, aktualesnis, todėl čia kiek „pasikalbėsiu“ su Ilze, sukdama ienas tiesiai link klausimų, kuriuos vengiama liesti.

Ar reikia mokėti už saviraišką?

Ar stebina, jei kai kurie literatai neprašo pinigų už tai, ko patys nelaiko darbu? Manęs – nestebina.

Neseniai žiūrėjau įrašą iš paskutinės knygų mugės, kur vienas „kultinis“ rašytojas (kartais dėstantis VU) gražiai ironizuoja apie krybiško rašymo pratimus. Stojęs vienas priešais skaitytojų auditoriją, jis ragina: „O gal norite rašyti? Atsisėskite ir rašykite: atėjau į knygų mugę ir… Kas buvo toliau? Kas, jeigu? Pavyzdžiui, atėjau į knygų mugę ir supratau, kad esu Sigitas Parulskis…“ O kita proga, interviu paklaustas apie tai, kas padeda išmokti rašyti, apibrėžė visai aiškiai: „Degtinė ir skaitymas.“ (Nepamenu, kas pirmiau.) Taigi kūrybiškojo rašymo dirbtuvės būtų tokios: sėdi ratelis studentų, pasidėję butelį skaidriosios, suka taurelę ratu ir… tyliai sau kiekvienas skaito. Nenuostabu, kad toks įvaizdis itin gajus skaitytojo sąmonėje: rašytojas geria ir rašo, rašo ir geria. Ar tokios laimės per maža? Kam dar už tai atlygis pinigais?

Primenu, kad VU Filologijos fakultetas tik epizodiškai paliečia kūrybiško rašymo dalyką, studijų esmė – literatūros kritika, kalbos mokslas, žodžiu, literatūrologija, o ne literatūros kūrimas. Kodėl vėliau tokią profesiją gavę bakalaurai ir magistrai turėtų laikyti save profesionaliais rašytojais? Teatrologai juk nesiveržia į sceną vaidinti. Na, bet jei rimtai, būtent šis fakultetas ir turi potencijos rašytojus rengti. Gal tiesiog dėstytojai netinkami, nežinau.

Saviraiška yra svarbi priežastis, dėl kurios rašome ir publikuojame savo tekstus. Knygos – tai viešasis pasisakymas, žinomumas, o sėkmei užklupus – šlovė. Kodėl kiekvienas barsukas, vos tik išleidęs knygelę, jau tuoj imamas klausinėti apie pasaulio santvarką? Ką galvoji apie tą ar aną? Tarsi staiga tapo svarbi jo nuomonė. Nes? Jis kažką jau padarė, nuveikė, pareiškė. Galėjo ir nepareikšti, galėjo paslėpti savo šedevrą stalčiuje ir eiti dirbti į braškių lauką. Bet štai išleido. Jis jau yra asmenybė, palikusi ženklą savo laikmetyje. Nes išleidęs knygą tampi matomas. Daug kas už tokią saviraišką mielai susimoka.

Štai aš jau septintus metus rašau beveik neuždirbdama ir skelbiu internete tekstus nemokamai. Vadinasi man svarbiau saviraiška, man norisi būti skaitomai labiau, negu iš to uždirbti. Žinoma, aš galiu sau leisti tokį dalyką. Kadaise, dirbdama reklamos agentūroje, per mėnesį uždirbau maždaug tiek, kiek ir Ilzė. Dar prisidurdavau ir pravesdama mokymus. Tačiau iškeičiau anokį gyvenimo būdą į kiek kitokį: jei paskaičiuotum per mėnesį išleidžiamą sumą mano reikmėms, tai turbūt būtų bedarbio pašalpa Lietuvoje. Mane, laimei, šelpia vyras. Ne filologas. Ne Lietuvoje.

Kaip Lietuvoje uždirba rašytojai?

Honoraras už vienos knygos per metus publikavimą – katinos ašaros. Dažniausiai jis ateina ne iš leidyklos biudžeto, o iš Kultūros ministerijos paskyrimo – t.y. už jos išleidimą apmoka valstybė iš mokesčių mokėtojų kišenės. Taigi gali knygyne ją pirkti, gali jos nepirkti – jau esi iš dalies apmokėjęs.

Dėl tos priežasties remiamos knygos, kai suprantu, privalomai patenka į bibliotekas, kad žmones pasiektų nemokamai. Kartą per metus autoriai, užregistravę savo knygą, nebūtinai remtą ministerijos, LATGAA (autorinių teisų agentūroje), gauna pinigus už knygų panaudą bibliotekose. Jei tai tik viena knyga, tai suma nedidelė (pvz. už savo pirmąją knygą „Gaisras“ pernai gavau trisdešimt litų). Jei esi išleidęs dešimt knygų, tai jau gali svajoti, kad skaitytojas parsineštų ją iš bibliotekos namo ir tau sukapsėtų šimtukas kitas. Kasmet apdovanojami autoriai rekordininkai. Meilės romanų karalienė Elena De Strozzi turbūt gauna tūkstančius. Štai dar vienas pajamų ir paramos šaltinis.

Taip pat retkarčiais iš dangaus nukrenta metinė menininko stipendija. Vėlgi – tik judink uodegą ir būk geras – anksčiau ar vėliau ji nukris, parems. Pusantro tūkstančio per mėnesį už gražias akis – neblogai. Išleidus knygą, aukso trupinėliais apiberti gali ir provincijos kultūrininkai – pristeigta dešimtys smulkių premijų. Man nuskilo Augustino Griciaus apdovanojimas už geriausią metų debiutą. Dar yra Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Širvio, Ivanauskaitės, Juozo Keliuočio, Ievos Simonaitytės… dar vardinti?

Didesnis kąsnis: Nacionalinė kultūros ir meno premija, virš šimto tūkstančių litų vienam laureatui. Šešios premijos per metus (ne vien rašytojams). Čia jau gera suma naujo automobilio prikimui ar pirmajam būsto paskolos įnašui. Tik nepamirškim, kad tokias premijas paprastai gauna nusipelnę vyresnieji, butus gavę iš valdžios dar sovietiniais laikais. Žinant, kiek nedaug tų menininkų Lietuvoje, reikia būti labai negeram, kad, atsistojęs eilės gale, prekystalio vieną dieną nepasiektum. (Anksti kėlęs – stok į eilę! Kad spėtum iki saulėlydžio.)

Dar vienas rašytojo pajamų šaltinis – pakartotiniai knygų leidimai. Skaitant Ilzės straipsnius galėjo susidaryti įspūdis, kad leidyklos jai už knygą tepasiūlė niekingus tris tūkstančius litų honoraro (kas man atrodo labai nebloga suma) – bet tai vien tik už pirmąjį leidimą, ar ne? Nė viena leidykla negali būti aiškeriagė ir nuspėti, koks sėkmingas bus pirmasis leidimas. Čia ne tikėjimo, o pasitikėjimo reikalas. Tikėti savo knygos sėkme – šaunu. Pasitikėti leidykla, o ir sudaryti atitinkamą sutartį, kurioje būtų aiškiai apibrėžta, kaip bus elgiamasi, kai bus išparduotas pirmasis tiražas, normalu ir net būtina. Juk ne iš vieno tiražo ir pati Ilzė užsidirbo dvidešimt tūkstančių?

Žinoma, smagiau visą pelną pasilikti vien sau. Tačiau leidykla irgi įdeda darbo: administruodama, platinandama ir reklamuodama knygą. Bepigu Ilzei, turinčiai reklamos patirties ir tūkstantį draugų Facebooke, pasireklamuoti pačiai. Taip pat reikia turėti ir nemažą sumą, reikalingą knygos išleidimui (juk niekas nespausdina už dyka). Neturintiems pinigų, patirties ir pažinčių, patarčiau „nebandyti to pakartoti namie“. Ilzės sėkmė turi tikrai nemažai „papildomų sąlygų“. Mano atvejis kiek panašus: bepigu išleisti savo romaną pačiai, įsteigus leidyklą, kai turiu patyrusį vadyboje pagalbininką – savo vyrą. Ir tai apsispręsti ir išleisti knygą pačiai nebuvo lengva – savilaida turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Tiesa, mano knygos nė viena leidykla nenorėjo leisti savo rizika ir niekas man nebūtų mokėjęs tokio honoraro, kurio atsisakė Ilzė. Bet mano knyga nekomercinė, o Ilzės – komercinė (vadovas spiriamiems iš darbo).

Norėčiau atskirti du dalykus: komercinius tekstus (ir literatūrą) ir nekomercinius tekstus (ir literatūrą). Komercinis tekstas neša akivaizdžią naudą: informuoja, moko, gydo, linksmina, įtikina pirkti. Nekomercinio teksto nauda ir vertė nėra akivaizdi, ne visiems ji atrodo vienoda. Už tokį tekstą mokame tada, kai manome, jog mums jo reikia arba norime paremti autorių, kad jis galėtų toliau daryti tai, ką daro (todėl nemažai žmonių sąmoningai atsisako piratavimo).

Būtų absurdiška, pavyzdžiui, jeigu už savo ilgą ir įdomų laišką draugei pareikalaučiau iš jos atlygio. Tačiau už laišką, kuriame išsamiai analizuoju kito žmogaus knygą, jau ramiai galiu paprašyti susimokėti. Nes praleidau ne vieną valandą – skaitydama, mąstydama, užrašydama ir redaguodama tai, ką užrašiau – o tai jau tikrai vadinama darbu. Lygiai taip pat įsivaizduoju, kad galėčiau neimti pinigų už reklaminį tekstą, jei to prašo žmonės, neturintys lėšų, galbūt kokia nors pradedanti jaunimo organizacija ar nauja leidykla. Tai būtų labdara, iš kurios gaučiau naudą kitaip: didindama savo žinomumą. Už interviu, kurių atsakymus juk rašau pati, sugaišdama nemažai laiko, tik vieną kartą gavau atlygį ir taip netikėtai – iš „Literatūros ir meno“. Bet interviu irgi didina žinomumą. Kartais rašau straipsnius spaudai net nesitikėdama atlygio. Na, bet visuomet malonu, kai apie tai iš anksto susitariama. Jeigu (komercinis) užsakovas manęs neperspėja, kad atlygio nebus, aš laikau, kad mane apvogė ir daugiau su tokiu nenoriu turėti reikalų.

Pakalbėkim apie pinigus!

Bėda lietuvių aplinkoje yra ta, kad daugelis užsakovų pabando nutylėti pinigų klausimą. Ir čia prasideda rašytojos vidinė kova: tai kaip aš dabar pati prašysiu? Nejau nusileisiu iki tų vagių lygio? Aš išsisuku paprastai. Matote, gal ir nesu didi kalbėtoja (ypač nemėgstu derėtis telefonu), bet rašyti man sekasi. Juk galima pasirašyti laiško eskizą, palikti dienai kitai, patikrinti, ar nėra kokios emocingos potekstės. Formuluoju maždaug: „Kaip dėl atlygio? Ar jis bus?“ – ir išsiunčiu. Nuo tos sekundės tai jau ne mano problema, o to, kuris gavo klausimą ir dabar galvoja: atsakyti ar neatsakyti. Neatsakyti iš jo pusės būtų liapsusas, nes aš galiu apie tą neatsakymą parašyti kur nors kitur.

Tiesa, jei jau prieita iki to, kad aš pati klausiu apie atlygį (o darbas jau atliktas ir jau publikuotas), tai užsakovo garbė mano akyse smukusi, ir jaučiu pareigą kolegas perspėti: šitie vengia mokėti. Klausimas gali kilti: kodėl dėl atlygio nesusitariau iš anksto? Kartais taip būna, kad dar nesi įsitikinęs, jog tekstas tiks leidiniui, redakcija tavo tekstų nėra skaičiusi. Pavyzdžiui, australai man irgi prieš novelės publikavimą apie atlygį nesakė. Bet, vos išsiuntę žurnalą spaustuvėn, sudarė su manimi autorinę sutartį ir apmokėjo, tiesa, nedaug, bet viskas vyko skaidriai, sklandžiai, ir man paliko gerą įspūdį. Pasitikėti redakcija man atrodo normalu, bet, jei tai lietuvių redakcija, pasiruoškit kalbėti apie pinigus. Dar man dažnai, gavę parašytą tekstą, redaktoriai dingsta iš eterio. Tuomet naudoju kitą formą: „Ar mūsų korespondencija nutrūko?“

Manau, toks pasidalinimas informacija (ypač apie vengiančius mokėti) labai pagerintų teksto kūrėjų darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau ar galima reikalauti iš kolegos, kad tas prisipažintų, kiek gavo už savo knygos išleidimą? Šiaip tai ne. Negirdėjau, kad kokioje nors sferoje būtų raginama atvirai dalintis informacija apie uždarbį. Kad ja vis tiek dalinamasi, tai faktas. Ir tai padeda kitąkart nebūti žioplesniam už kolegą ir prašyti daugiau – bent pabandyti. Tačiau būtų korektiška klausti ne konkrečiai, koks tavo uždarbis, o sužinoti „žirkles“ – koks yra mažiausias honoraras ir koks gali būti didžiausias. Ir pagal tai orientuojantis nusistatyti savo darbo vertę. „Žirklių“ pagalba man pavykdavo išklausti reklamos agentroje įdarbinamų kūrybininkų apie jų įsivaizduojamą uždarbį (kai atstovaudavau darbdavį). Žmogus sako minimumą ir sako maksimumą. Aš žinau, kokios sumos mūsų šefas tikrai neduos, bet mokėti mažiausią atlyginimą darbuotojui neapsimoka, nes tuomet jis jausis nuskriaustas ir darbo metu negalvos apie darbą. O gal ir nesutiks dirbti arba ilgai nedirbs, ieškos kitos vietos. Jeigu žmogus yra geras specialistas, tai darbdaviui reikia jo lygiai taip pat, kaip ir jam darbdavio. Bet kaip yra tarp rašytojo ir leidyklos?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jausmas čia vienpusis: rašytojas myli leidyklą, o leidykla rašytojo – ne. T.y. leidykloms iš esmės nereikia lietuvių autorių, nes iš jų retai uždirbsi. Tokie išskirtiniai atvejai, kuriuos matome pastarąjį penkmetį – reti, bet malonūs abiem pusėm. Pataisykite, jei klystu, bet visi gerai parduodami „kultiniai“ lietuvių autoriai jau iki pirmosios savo knygos išleidimo buvo viešai žinomi ir turėjo nemažą auditoriją. Tai ir politikai, ir žurnalistai, ir šiaip skandalistai. Panašu, kad populiari knyga yra viešosios asmenybės satelitas. Gerus pardavimus dažnai sąlygoja komerciniai, o ne literatūriniai, gabumai: geras viršelis, efektyvi reklama, „sniego gniūžtės“ efektas (jei jį sukelia pardavėjai). Reiktų pabrėžti ir autoriaus gebėjimą bendrauti su publika, duoti jai tai, ko ji nori, kurstyti ir palaikyti intrigą (tai jau PR), padeda ir tiesiog autoriaus išorinis grožis, stiliukas…

Nesiplėsiu šia tema, bet tie, kurie domisi, gali nesunkiai pastebėti, kaip gražiai sukasi kai kurios įžymybės – ir tam tikruose renginiuose sužiba, ir apie save vis ką nors įdomaus ištraukia, ir teminę fotosesiją surengia, ir pasisako karštais klausimais… Rašomi ir tinklaraščiai, su skaitytojais bendraujama komentaruose, socialiniuose tinkluose. Su tokiais autoriais nepasijusi vienišas – jie atviri tavo meilei, o tavo kišenė atvira jų knygoms (net jei ir begėdiškomis kainomis – kam tai svarbu!). Dar negirdėjau, kad toks autorius pasiskųstų, jog yra apgautas leidyklos, kad jam nesumokėta. Į leidyklas komerciniai autoriai ateina su savo teisininkais, ir tai savaime suprantama. Pieningos karvutės niekas nenori apgauti, nes… nenori paleisti. Viena sėkminga knyga, išleista dešimčia tiražų, apmoka dešimt nesėkmingų knygų, kurių pirmojo tiražo neišperka ir per penkmetį.

Ar lengva sukurti bestselerį?

Net ir pasauliniu mastu bestseleriais tampa labai mažas procentas knygų. Jeigu Dan Brown „Da Vinčio kodas“ tapo visų skaitomas, tai visgi greičiau atsitiktinumas, negu teisinga knygos vertės ir gero marketingo koreliacija. Atsitiktinumas ir laimingi sutapimai. Kas galėjo žinoti, kad būtent tais metais skaitytojai užsikabins už religinio trilerio? Mane šis kablys aplenkė, kaip ir Rowling „Hario Poterio“ serija, Mayer „Prieblandos“ saga, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir net Larssono „Mergaitė su drakono tatuiruote“ (neįveikiau nei pirmos knygos). Tačiau beveik kasmet bestseleriai atsitinka!

Itin mažas procentas autorių pragyvena iš savo knygų leidybos. Tik 2% iš rašymo praturtėja. Pagal 2014 metais „Digital Book World“ konferencijoje vykdytą apklausą (čia visas straipsnis „The Guardian“: nuoroda), kurioje dalyvavo virš 9 000 rašytojų, maždaug 77% savilaida užsiimančių rašytojų uždirba vos apie 1000$ per metus (!), o dar mažiau negu tūkstantį per metus uždirba 54% tradiciškai leidyklose publikuojančių savo knygas autorių. Įdomu, kad tik 20% rašytojų pareiškė, jog uždarbis jiems ypatingai svarbus (extremely important). Nors visiems kitiems pinigai irgi ne paskutinio svarbumo, tačiau minimi ir kiti faktoriai: pasiekti skaitytoją, pasidalinti savo istorijomis, būti pripažintiems, tobulinti savo amatą. Galima daug kartų pakartoti patarimą: užsiėmęs rašymu, nemesk darbo (day-job). Kokia tikimybė, kad pateksi į tuos du procentus laimingųjų? Niekas nedraudžia tikėti, bet tikimybė – niekinė.

Tai čia britų ir amerikiečių anglofoniškame pasaulyje. Lietuvoje bestselerių irgi būta ir prieš Malūką. Sklando gandai, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais kažkas buvo išpirktas trijų milijonų tiražu (įtariu Brazdžionį). Pamenu, kaip puolėm skaityti Gavelio „Vilniaus pokerį“ ir Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ – abu kūriniai, sutikime, pornografiški. Ar tikrai tie anuomet itin skaitomi autoriai išlaikė savo populiarumą? Ar parodė laikas jų vertę?

Bestseleris, kaip rašo Johnas Sutherlandas trumpame įvade į „Bestselerius“ („Very Short Introduction to Bestsellers“: nuoroda), iškyla ir tampa aktualus tik tam tikru laikmečiu, yra tik blyksnis, žybteli ir užgęsta, kitame laikmetyje ne tik neskaitomas, bet dar ir pamirštamas, nes bevertis. „Didis literatūros veikalas gimsta, kaip Jonsonas sakė apie Shakespeare’ą, ‘ne vienam amžiui, o visam laikui’. Atvirkštinis dalykas, tipiškai, atsitinka bestseleriams. Jie yra amžiaus stop kadras.“ Sutherlandas ironizuoja, kad ant kiekvieno bestselerio galėtų būti užrašas carpe diem: knyga šiai ir tik šiai dienai. Skaityk, kol dar šiandiena, nes rytoj išmesi! Bet ne visada tik taip.

Bestselerį tiksliausiai apibūdina tik vienas bruožas – geriausi pardavimai. Bet kurio žanro ir bet kokios vertės knyga gali triumfuoti ir tapti ypatingai perkama ir skaitoma. Geriausiai perkamų sąraše yra atsidūrusios ir Orwello, Nabokovo, Pasternako, Doctorowo, Harper Lee („Nežudyk strazdo giesmininko“) pavardės.

Sutherlandas pažymi tokį faktą, apie kurį pati taip pat įtariau: bestselerių sąrašai ne tik informuoja apie gerus pardavimus, bet ir kuria gerus pardavimus. T.y. sąrašai yra dinamiškas, ne pasyvus dalykas – pardavimų variklis, o ne katalogas. Tie, kas geba įrašyti savo prekę į sąrašo viršūnėlę, sukuria palankias aplinkybes iš tiesų prekei ten atsidurti. Tikėčiau sąrašais tik tuo atveju, jei apie tai praneštų leidyklos buhalterija, o ne marketingo ir reklamos skyrius.

Savivertė remiasi faktais?

Ilzė daro prielaidą, kad nuvertiname save ir jaučiamės neverti atlygio, todėl jo arba negauname (neprašome, nereikalaujame, laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad iš mūsų tikimasi dirbti dykai), arba gavę tučtuojau išleidžiame. Sutinku, kad reklamos srityje dirbant taip būna – easy come, easy go, taip sakant. Šiek tiek pažinodama menininkus, galiu pasakyti, kad nesutikau nė vieno, kuris už savo darbą nenorėtų pinigų ar menkai save vertintų. Greičiau atvirkščiai – daug dažnesnis didybės manijos atvejis ar netgi Jėzaus paradoksas (kuo mažiau mane įvertina, tuo didesnis tai įrodymas, jos esu vertas įvertinimo!).

Kalbėti apie pinigus mažai kas nori. Gauti juos – nori visi. Kai gauna neadekvačiai – o šitai jaučia organiškai – menininkai jaučiasi nepatenkinti, neįvertinti, pažeminti netgi. Jie nemėgsta būti nuvertinti, kaip ir visi normalūs žmonės. Tačiau dėl tos priežasties, kad nesugeba rasti tono, kuriuo galėtų išsakyti savo poreikius, kartais tampa apgauti tų, kurie laisvai kalba apie pinigus, – vadybininkų, verslo žmonių, o visų dažniausiai – savo kolegų, vadovaujančių projektams ar dalinančių lėšas. Taip taip, ir šitoks išnaudojimas dažniausiai vyksta šeimoje, o skriaudėjai aukai pažįstami…

Tie, kurie nekalba apie pinigus, galvoja apie juos dažniau, nei tie, kurie atvirai kalba apie juos. Tie, kurie kalba ir garsiai skaičiuoja, dažnai ir uždirba tiek, kad jaustųsi laisvi nuo rūpesčio kaip uždirbti pragyvenimui, kaip sudurti galą su galu. Turtingo ir laisvo žmogaus nereikia mokyti kalbėti apie pinigus. O senųjų sovietinių menininkų gvardijos neperauklėsi – juos tik grabas ištiesins. Kas darosi tokių galvose, nesunku atspėti. Jie jau neatsikratys dviejų homo sovieticus kompleksų: ubago ir vagies. Vaidinti vargšą ir vogti iš valstybės. Tai sovietinė dovana. Neturiu iliuzijų, kad šitie žmonės ims kitaip galvoti ar slapta elgtis, atvirai kalbėdami kitaip, tačiau labai svarbu neleisti jiems nuodyti jaunimo.

Bijau, kad menininkai, jau nuo studijų laikų, iš savo mokytojų gauna taisyklę: jei mokėsi suktis mūsų aplinkoje, gyvensi gerai. Taigi ar reikia ką nors keisti, jeigu visiems gerai?

Korumpuota profesinė sąjunga?

Galbūt įmanoma tokią situaciją imti ir keisti. Paprastai susivienyti ir atremti darbdavių spaudimą padeda profesinės sąjungos. Štai Lietuvos vertėjų pavyzdys. Jų puslapyje galima rasti žinių apie vertėjo situaciją: leidyklos vilkina užmokestį, nemoka adekvačiai, reikalauja išversti per greitai, dėl ko nukenčia kokybė ir geras vertėjo vardas. Sąjunga siūlo telktis ir nepasiduoti darbdavių išnaudojimui, taip pat teikia konsultacijas, atsako į klausimus, skelbia gėdinančius prastų vertimų sąrašus.

Lietuvos rašytojų sąjunga, apie kurią Vikipedijoje rašoma, jog ji „iš dalies“ tęsia sovietinio laikotarpio veiklą, siūlo kitokią pagalbą – brolijos prieglobstį: jos nariai gauna premijas, paramą knygų leidybai, o kartais – tik kūrybai ar bandymams kurti (už rezultatus atsiskaityti nebūtina, kaip supratau iš vieno Giedros Radvilavičiūtės esė), skiria menininko pašalpas, moka honorarus už tekstų spausdinimą valstybės finansuojamuose leidiniuose, kurių net keturi (tai dar vienas rašytojo akumuliuojamo uždarbio šaltinis), o taip pat išleidžia knygas savo leidykloje, kuri gali sau leisti būti ištisai nuostolinga. Sąjungos vadovaujančių asmenų pavardės nesikeičia jau dvidešimt metų tai tikrai (tiek pamenu).

Žodis korupcija sietinas ne vien tik su apsidirbusiais politikais. Politika yra ne tik Seime, ji daug arčiau mūsų, tai mūsų visų gebėjimas tvarkytis savo kieme. Korupcija – lot. corrumpere – gadinti, iškreipti, papirkti, sunaikinti. Tai reiškia ir moralinį supuvimą – sąžinės nebuvimą ar jos nesiklausymą. Viena iš korupcijos reikšmių: veiksmas, verčiantis ką nors tapti moraliai degradavusiu. Kas verčia rašytoją moraliai degraduoti?

Kaip norėtųsi išjudinti šią stagnaciją… Nekomercinis rašytojas, nelaikantis rašymo darbu ir negyvenantis iš knygos pirkimų, nemano, kad turėtų dirbti kur nors kitur (day-job) ir pats užsidirbti saviraiškai. Skaitytojas gali „balsuoti“ nepirkdamas rašytojo knygų, tačiau nei leidyklai, nei valstybės remiamo rašytojo kišenei tai niekaip neatsiliepia. Užmezgęs draugystę, niekam netrukdydamas daryti tai, kas daroma jau nuo nepriklausomybės praradimo laikų, pateksi į kūrybiškiausių knygų sąrašus, grožio dešimtukus ir kt. dėmesį patraukiančias vietas, buvimas kuriose skaitytojui signalizuoja apie specialistų įžvelgtą vertę. Atsivertęs knygą, skaitytojas dažnai pasijunta apviltas ir apgautas tų specialistų ir tos reklamos. Valstybė remia lietuviškų knygų leidybą, nes antraip, kaip grasinama, leidyba išvis sustotų. Turbūt turima omenyje, kad leidyklos atsisakytų leisti lietuvių autorius. Jėzusmarija, lentynose liktų vieni užsieniečių bestseleriai ir tektų tikrai, kaip sakė Vilkaitis, eiti į biblioteką skolintis Žemaitės raštus…

Apie rašymą ir prostituciją

Ilzę kažkas apkaltino užsiimant prostitucija, nes ji rašo tekstus reklamai. Tai įdomus palyginimas ir apie jį taip pat galima pakalbėti. Esu dirbusi reklamoje tekstų kūrėja. Tuo metu dar rimtai nerašiau, dar tik palengva mokiausi ir net įsidarbindama sakiau, jog reklamų rašymas, tikiuosi, bus tramplinas į kitokį, didelės apimties tekstų kūrimą. Dirbdama reklamos agentūroje išmokau tikrai daug. Nebuvau naivi ir nemaniau, kad reklamoje siekiu taurių tikslų. Tai ypač akivaizdu, kai užsiimi politinės partijos, kuriai nesimpatizuoji, rinkimų kampanija.

Reklamos tekstų kūrimas yra taikomasis, komercinis rašymas. Ne visuomet reklamos specialistus samdo pristatyti naudingą, kokybišką ir žmogui gera atnešiantį produktą. Apie kai kuriuos produktus esi laimingas per daug nežinoti. Kai kada nujauti, kad reklamuoji šūdą. Kai kada žinai, kad reklamuoji šūdą. Ir vis tiek turi dirbti puikiai, t.y. turi patikėti savo reklamuojamo produkto gerumu – net jeigu giliai širdyje žinai, kaip yra iš tiesų. Reklamos specialistas yra „evangelikas“ ir didis melagis. Nežinau, kas būtų su manimi pasidarę, kaip būčiau pasikeitusi, jei būčiau dirbusi ten ilgiau. Tačiau gan greit pajutau, kad negaliu paslėpti savo prigimties ir negaliu, nemoku, nenoriu išmokti meluoti sau, nenoriu tapti puikia reklamos specialiste.

Sykį vienai skaistaus proto merginai, bandančiai įsidarbinti reklamos agentūroje daviau paskaityti Frederico Beigbederio „14,99 euro“. Džiaugiausi, kai ji apsisprendė, kad nenori panašioje aplinkoje dirbti. Vienas bendradarbis, uždarbiavęs reklamoje, nors iš tiesų jo širdis buvo dramaturgijoje, per vieną agentūros renginį atsistojo ir pasakė: „Reklama yra prostitucija.“ Kitą savaitę jis su mumis jau nebedirbo. Nes tai, kas visiems žinoma, neturi būti ištarta garsiai, tiesiai šefui į veidą. Tai tikrai negudru, bet gal žmogus jau pats norėjo išeiti iš darbo (o, jam būtų padėjusi Ilzės knyga). Užtat jis tikras menininkas.

Ne vien tik reklamoje tenka būti chameleonu ir derėtis su savo sąžine tam, kad galėtum išlikti ant bangos. Štai teatre irgi ne pyragai. Dėl tos pačios savo savybės – negebėjimo meluoti sau, o dėl to ir kitiems – negalėčiau dirbti ir pagal savo tiesioginę specialybę, vaidinti kitų režisuotuose spektakliuose ar filmuose. Nes kai netikiu, tai ir netikiu, neverčiu save įtikėti, ir mano veidas parodo, ką jaučiu. Manau, kad negebėjimas meluoti sau yra nuostabi savybė literatūros kūrėjui. Reklamos kūrėjui – peilis.

Tiesa, nedidelė dalis reklamų yra išties kūrybingos, produktai, apie kuriuos per jas suteikiama informacija, yra naudingi, nauji ir įdomūs, ir tokias reklamas malonu kurti, o vėliau ir matyti viešose erdvėse… Tačiau neapsimeskim, kad „reklamščikai“ nesupranta ribos, ir kad niekad jos neperžengia. Kai dirbau agentūroje, priėmiau tą faktą ir buvau susitaikiusi, kad kišu nagus į nešvarų reikalą. Uždirbau daug pinigų, kuriuos tučtuojau išleidau, nes? Nes turėjau planų juos išleisti tokiems dalykams, kurie man buvo patys įdomiausi, tačiau kuriuos darydama prasiskolinau. Aš nesiteisinu – tikslas nepateisina priemonių.

Menas – neįkainojamas

Menas neįkainojamas, bet įkainoti galite laiką, nes juk tuo metu jūs dirbote, sako Ilzė. Taip, bet rašymas dar vis daugelio kūrėjų nelaikomas darbu, tai laikoma kūryba, saviraiška, todėl – nenuspėjamu, neprognozuojamu dalyku, kurio vertė ir sėkmė lygiai taip pat nenuspėjama ir neprognozuojama.

Svarbu skirti, kada dirbi už pinigus, o kada darai tai iš meilės. Už meilę mainais gauni meilę, už pinigus – pinigus.

Ar ilgainiui susikurs kritinė masė kūrėjų, adekvačiai žiūrinčių į savo kuriamą produktą? Taip klausia Ilzė. Pasirašau po šiuo klausimu, tik aš galvoju ne apie to produkto įvertinimą pinigais, o darbo indėliu. Ar susikurs kritinė masė kūrėjų, kurie savo užsiėmimą laiko profesija?

Ar susikurs rašytojų profesinė sąjunga, adekvačiai žiūrinti į savo narių darbo sąlygas?

Niekas savaime nesusikurs. Reikia tai mums patiems ir sukurti. Pradėkim nuo atvirų kalbų apie pinigus ir korupciją menininkų baruose. Ir nemokykim korupcijos jaunųjų kūrėjų, antraip iš tos ligos Lietuvos kultūra niekada neišaugs.

______________________________

Susiję straipsniai:
Tuštybės leidyba ir Jėzaus paradoksas
Ačiū, kad neskaitote
Kas nulaužė kokybės kartelę?
Kai atsiveria du keliai
Išnyrantis rašytojas

Magiškasis Gavelis

Neseniai rankose laikiau anglišką Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Kaip tik perskaičiau jo pirmąjį lietuvišką leidimą – tokį, koks mane pasiekė prieš du dešimtmečius – niūrios viršelio spalvos, tamsus popierius. Tarsi ekonominės blokados metu spausdintas. Angliška knyga – oranžinė. Stora ir smagi. Nors recenzentas nežada linksmų įspūdžių: „it is a masterwork of bitterness and sarcasm“ – „šedevras iš kartėlio ir sarkazmo“ (Paulas Doyle’is, “The Quaterly Conversation“).

„Ultimately, Vilnius Poker is not a nihilistic book from a futureless Europe; it is rather a book from a continent that has seen too much and has no answer.“ – „Galiausiai „Vilniaus pokeris“ nėra nihilistinė knyga iš beviltiškos Europos. Greičiau tai knyga iš žemyno, kuris tiek daug matė, bet neranda paaiškinimų.“ (ten pat)

Sužinojau, koks knygos žanras: magiškasis realizmas. Magiškasis realizmas?! Anuomet, dar vis tarybiniais laikais, fantasmagoriški knygos vaizdiniai rodėsi realistiški! Gal taip buvo todėl, kad visas pasaulis dužo kaip kreivas veidrodis? Parkų estradose „koncertavo“ magai, TV transliavo hipnozės seansus, mergaitės iššaukdavo dvasias adatos ir siūlo pagalba, žmonių veidai neįskaitomi, neaiškaus politinio atspalvio, nuo atominio karo grėsmės – ant rusų tankų realybės. Vienas žurnalas publikuoja „Drakulą“, kitas – akivaizdininko pranešimą apie tai, ką matė pagrobtas ateivių… Lietuva buvo magiškojo realizmo apdumta, todėl Gavelio „Vilniaus pokeris“, man rodės, tiesiog rašo tiesą – pagaliau kažkas drįso užrašyti visus ir visa apėmusią beprotybę.

Skaityti Gavelį dabar ir toli nuo Lietuvos – naujas išgyvenimas. Ir magiškasis realizmas – ta girtoji realybė – atrodo kitaip. Atrakina kitų šio žanro rašytojų, pvz. Marqueso kūrybos reikšmes – tai, kas iki šiol man atrodė tik smagi pasaka, dabar kvepia mirtimi. Ką slepia Marquesas po savo realybės magija? Ar panašų košmarą, kaip ir Gavelis?

Artėjam prie upės, jaučiu liūdno vandens dvelksmą. Slapta siena tebestūkso tarp mudviejų, klastingo lietaus siena. Nuo vandens kyla šalta migla, kito kranto beveik nematyti. Migla gaubia Lolitos kojas, pamaži kyla aukštyn prie liemens, glosto ją drėgnais pirštais. Aš pavydžiu net šiai miglai. Lolita mano, niekam nevalia jos glostyti. Galiu sunaikinti net tą miglą, net vėją, įsisiautusį jai tarp krūtų. Maga sudeginti knygas, kurios jai patinka, apie kurias ji galvoja ir šneka. Maga sunaikinti muziką, kurios ji klausosi viena. Pavydžiu jos visa kam. Mudviejų meilė tikrai yra beprotybė. Vis prisimenu, kaip prie lagerio tvoros dėl vilkės baltu kaklu susipjovė du vilkai. Jie viską pamiršo, netgi žmogaus baimę. Draskėsi ir kandžiojosi, lyg būtų vienudu visam pasauly. Nugalėjo senasis, pretendentas gėdingai nušlubčiojo į šalį, tačiau dangus nepagailėjo ir laimėtojo. Pusė lagerio stebėjo jo pražūtį. Senasis pilkis susipyko su visu pasauliu. Jis zujo paskui baltakaklę vilkę ir gynė ją nuo visko. Šiepė iltis ir urzgė ant mūsų. Puldinėjo sausas šakas ir milžiniškus Sibiro uodus. Kartais, kaukšėdamas dantimis, graibstė tuštumą, niekam neregimus fantomus, kaudavosi su lietaus lašais. Galbūt aš esu tasai vilkas. (psl. 194)*

Graži kalba. Pirmoji romano dalis ištęsta, prie jos kažkaip prilipintos kitos trys – galėtų būti, galėtų nebūti… Vis tiek jau po 200 psl. mesčiau knygą į šalį. Šįkart nemečiau vien todėl, kad norėjau pasitikrinti, susilyginti su savimi aštuoniolikmete. Kaip Vilniaus šizofrenišką pokerį matau dabar?

Ogi niekaip. Įspūdžio nedaranti migla. Graudulį kelia suicidinė autoriaus pozicija: viskas yra ir liks blogai. Kai buvau žingeidi mergaitė, dar tikėjau(si), kad vyresnieji yra labiau patyrę, daugiau žino apie gyvenimą, leidau jiems nuodyti save tokiais narkotikais. Dabar matau, kad juos sovietai sulaužė negrįžtamai. Sutrupėję stuburai, fragmentinės žinios, neapykanta kitiems ir sau, žemiausių aistrų dirginimas seksualiniais iškrypimais, purvas, kraujas, išmatos, kastracija, sado-mazochistinis mėgavamasis visu tuo. Jiems (ironiška – Jiems) tikrai reikėjo išsišikti ir išsivemti. Mums reikia gyventi toliau. Rasti būdų, kaip gyventi, turint tokius gimdytojus ir tokią praeitį.

Beje, Elizabeth Novickas vertimas į anglų – prastas. Taip man sakė žmogus, kurio anglų kalbos žinojimu pasitikiu. Taigi nesistebiu, kad vertimas nelaimėjo konkurse, apie kurį taip miglotai praneša „Bernardinai“ (nuoroda)… Visgi, ką būtų negėda pasiūlyti užsieniečiams, besidomintiems lietuvių literatūra?

Susijęs straipsnis: „Girta realybė“

____________________________

* Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“, Vilnius, Vaga 1989 (beje, tiražas 50 000 egz.!)