Gydantis rašymas (4)

(Tęsinys. Pradžia čia.)

Siaubas ar tragedija?

Filosofas Alainas de Bottonas pastebėjo skirtumą tarp siaubo istorijos ir tragedijos. Pasibaisėjimą mums kelia faktai, išdėstyti sausai, neparodantys priešistorės, žmonių charakterių, neleidžiantys su tais žmonėmis tapatintis. Atsiriboję nuo nusikaltėlio, lengvai galime pavadinti jį monstru, ne žmogumi. Atėmę iš jo žmogiškumą, lengvai galime nužudyti.

Turbūt girdėjote tas baisias istorijas apie vaikus, kuriuos nužudė tėvai ar įtėviai. Kokia buvo visuomenės reakcija? Kai kurie geri žmonės ėmė šaukti, kad būtina įvesti mirties bausmę. Manau, jie sureagavo į faktus ir neįsijautė į žmogžudžių kailį, nepagalvojo, kad nusikaltimas yra tų žmonių gyvenimo tragedija.

Tragedija dramoje – tai istorija, kurioje vyksta skausmingi dalykai ir kurios pabaiga nelaiminga. Dažniausiai finale žūsta pats herojus arba jam labai svarbus asmuo. Istorija baigiasi kieno nors mirtimi. Ar retai skaitome tokias istorijas, matome filmus, kur daug žiaurumo?

Teatre vis dar statomos senovės graikų tragedijos, kurių herojai daro siaubingus nusikaltimus. Štai Edipas nužudo savo tėvą, veda savo motiną, susilaukia su ja vaikų, tada viskas išaiškėja, Edipo motina/žmona nusižudo, jis pats išsiduria akis ir išeina elgetauti… Ką jaučia publika, sekdama šios istorijos vingius? Šaukia, kad reikėjo Graikijoje įvesti mirties bausmę?

Katarsis

Senovės graikų filosofo Aristotelio nuomone, tragedija nėra vien siaubas, beprasmis klaikių įvykių srautas. Tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti tragediją, turi progą pajusti katarsį – dvasinį nušvitimą, pakylėjimą, svarbių dalykų suvokimą, apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia. (Išties yra išlikę pasakojimai apie anuometinio teatro poveikį: spektakliai vykdavo nuo ryto iki vakaro, ir publika tiek įsiaudrindavo, kad „moterys gimdė, o vyrai alpo“.)

Štai, kaip žiūrėdamas į Ludovizio Junonos skulptūrą katarsį apibūdino klasicistas poetas ir filosofas Friedrichas Schilleris: „Vienų dalykų neįveikiamai pagauti ir pritraukti, o kitų laikomi per atstumą, mes vienu metu išgyvename ir didžiausios ramybės, ir didžiausio susijaudinimo būseną, ir atsiranda tas nuostabus jausmas, kuriam intelektas neranda sąvokos, o kalba — žodžio.“

Vadinasi, tokį didelį skirtumą gali daryti vien įsigilinimas į dalykus, kurie papildo faktus emocijomis. Smurtas netenka galios, kai publika supranta, kokie buvo veikėjo elgesio motyvai ir mato įvykių sekos priežastingumą.

Dėmesio vektoriai

Introspekcija, žvilgsnis į savo vidų, yra bandymas suprasti, kas įvyko praeityje, įprasminti atminties įvykius. Kaip dažnai esu girdėjusi, o jūs gal patys esate sakę: mano gyvenimas toks spalvingas, kad galėčiau apie jį parašyti romaną. Labai laukiu tokių romanų! Tik perspėju dėl vienos smulkmenos: tame romane veiksite ne tik jūs, pagrindinis personažas, kurį nuskriaudė visas pasaulis, tame jūsų romane turės atsirasti dar keli stiprūs veikėjai ir jūs turėsite įsigilinti į jų elgesio motyvus. Tam, kad suprastumėte kitus, turėsite atsistoti į jų poziciją, pasakoti iš jų perspektyvos, matyti pasaulį ir save jų akimis. Šitai yra labai brangi patirtis, kurios jums linkiu.

Susidomėję kitais, nukreipę dėmesio vektorių nuo savo asmens į pasaulį, matydami pasaulį kitų akimis, jau nebegalime kaltinti kitų tuo, kas gal išties buvo mūsų pačių kaltė. Nekalbu apie nusikatimų aukas: niekas negali išteisinti prievartautojo arba žudiko. Bet net ir juos turime pabandyti suprasti. Turime įsivaizduoti Hitlerio (ar kokio kito monstro) vaikystę ir verkti, kai jį muša sadistas tėvas, pykti dėl jo mazochistės motinos atsisakymo apginti vaiką. Visada verta rašant paklausti savęs: o ką aš būčiau daręs to kito žmogaus vietoje?

Kas, jeigu aš nuskriaudžiau kitą? Kas, jeigu mano nuskriaustas žmogus negalėjo apsiginti ir aš tuo pasinaudojau? Baisiausias dalykas man yra negalinčiųjų apsiginti, nekaltų, mažų ar silpnų padarų skriaudimas. Todėl sakau: smurtas prieš vaikus yra dar viena skaudi tema, apie kurią lietuviškoje terpėje vis dar, galima sakyti, tylima. Laimė, turime Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir „Baltą katytę“…

Priežastingumas ir prasmė

Rašydami apie savo gyvenimą, esame priversti atrasti įvykių nuoseklumą, priežastis ir pasekmes, ko tikrovėje gal ir nėra. Gyvenimas yra chaotiškas atsitiktinumų laukas. Cikliška pasaulyje tik gamta, bet ir gamta nėra pastovi, ji nuolat kinta. Iš kur tas tvarkos įspūdis literatūroje? Mūsų sąmonė, mūsų vaizduotė sukuria tvarką. Bet būtent toji tvarka padeda mums įprasminti praeitį, suprasti save, savo poelgių motyvus ir pasekmes, bandyti kažką keisti savyje ir aplinkoje.

Nesupratę nepasidarytume išvadų. Nepasidarę išvadų sukamės užburtame kasdienybės rate. Reikia sustoti, atsitraukti, nugrimzti į apmąstymus ir keisti kryptį. Rašymas yra puiki priemonė. Nes juk rašydami ir grimztame, ir mąstome, ir randame naujas kryptis.

Empatija ir užuojauta gimdo žmogiškumą

Kuo daugiau mūsų aplinkoje užuojautos, tuo daugiau žmogiškumo, tuo mažiau bus tokių, kuriems žiauriai nepasiseks užsikabinti už gyvenimo… Štai jums mano motyvas, kodėl reikia rašyti ir publikuoti literatūrą: mes privalome įsijausti į kitų istorijas, perteikti jas, kaip savo, sužadinti skaitytojų širdyse gilią užuojautą.

Menas leidžia prisiliesti temų, kurios per skaudžios. Matyti pro kaukės akių skyles, pasakoti kito balsu, įsikūnyti į kitą ir tapti drąsesniu. Atverti žiūrovui lyg ir kito žmogaus žaizdas, kurios iš tiesų yra tavo paties.

Mūsų žmogiškumas matuojamas tuo, kaip sugebame įprasminti savo istorijas. Kodėl mums šiandien, kaip niekad, reikia rašyti? Todėl, kad esame paveldėję ir nuolat išgyvename traumas, kurios mus izoliuoja nuo kitų, o rašymas atveria galimybę suprasti save, atlikti išpažintį ir būti išgirstam. Rašydami gyjame patys ir leidžiame gyti savo skaitytojams. Rašydami mokomės iš savo ir svetimų klaidų, mokomės iš legendų, kurias paveldėjome. Taip tvarkomės su praeitimi — savo, tėvų, tėvynės. Rašydami įsivaizduojame ir programuojame ateitį.

Nuo dienoraščio iki romano

Turime rašyti daugiau ir daugiau dalintis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau gydančio rašymo reikalingumą ir galią. Bet nė vienas autorius nepradėjo savo karjeros nuo romano. Visi pradeda nuo introspekcijos ir mažų, dažniausiai nesėkmingų, bandymų.

Gydančio rašymo pradžia yra dienoraštis. Ši priemonė naudojama ir psichologinėje terapijoje. Dienoraštis turi būti skirtas tik sau ir gydomąją galią pajunta pirmiausiai patys dienoraščio rašytojai. Pastebėta, kad ilgai rašant dienoraštį pagerėja tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pasitaiso imuninė sistema, kepenų ir plaučių veikla, gerėja atmintis, mažėja kraujospūdis, greičiau pasveikstama po ligos, mažėja vizitų pas gydytojus, gerėja nuotaika ir mažėja stresas bei iš baimės kylantis priešiškumas aplinkai.

Rašydami išmokstame geriau išreikšti savo jausmus, rišliau pasakoti istorijas, sklandžiau kalbėti, tampame atidesni sau ir kitiems. Išmokstame priimti kito nuomonę ir argumentuotai išdėstyti savąją. Dienoraščio rašymas padeda pagrindą ilgalaikiam santykiui su literatūra, leidžia atrasti savo balsą, autorinį stilių, moko nemeluoti.

Ne viską, ką rašome dienoraštyje, būtina skaityti — kyla pavojus, kad imsime mėgautis savo žodžiais, užuot būdami savikritiški. Arba atvirkščiai — imsime smerkti save už tą purvą, kuris dienoraštyje liejasi laisvai. Dienoraštis naudingas ir tada, kai suplėšomas ar sudeginamas. Svarbiausia, kad rašydami atvėrėmė duris iš savo vidinio pasaulio į išorinį. Leidome sau būti atviri ir atviromis akimis.

Pabaigai

Mes nesitaškome šiaip sau, mes visi skęstame. Mes visi išgyvename vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo turime tvarkytis. Mūsų visų istorijos tragiškos, nes finale visi mirštame. Bet ar tai svarbu? Ar svarbiau yra ta istorija, kurią po savęs paliksime? Koks bus mūsų kartos, mūsų amžiaus naratyvas?

„Marmuro luitas, nors jis visada yra ir bus negyvas, vis dėlto gali tapti gyvu pavidalu architekto ir skulptoriaus rankose; o žmogus, nors jis yra gyvas ir turi pavidalą, dėl to dar toli gražu nėra gyvas pavidalas. Kad jis pasidarytų juo, reikia, kad jo pavidalas taptų gyvenimu, o jo gyvenimas — pavidalu. Kol mes tik galvojame apie jo pavidalą, jis yra tiktai negyva abstrakcija; kol mes tik jaučiame jo gyvenimą, tas gyvenimas neturi pavidalo, yra tiktai impresija. Tik tuomet, kai žmogaus forma gyvena mūsų pojūčiuose, o jo gyvenimas susiformuoja mūsų intelekte, jis tampa gyvu pavidalu; taip esti visais tais atvejais, kai mes sakome, kad žmogus gražus.“ — Friedrichas Schilleris.

(pabaiga)

Daryk pinigus, sūnau

Sename siaubo genijaus Edgaro Alano Poe vertimų leidime radau Charleso Bodelaire’o straipsnį, kuris mane pralinksmino. Keletą ištraukų nukniaukiau ir pasidalinu:

[Apie skurdą]

Edgaro Po gyvenimas yra baisi tragedija, juolab kad jo atomazga tokia triviali. Įvairūs dokumentai, kuriuos neseniai perskaičiau, įtikino mane, kad Jungtinės Valstijos Po buvo erdvus narvas, didelė skaitybos įstaiga, ir jis visą gyvenimą veltui mėgino apsiginti nuo priešiškos jam atmosferos. Vienoje ir jo biografijų pasakyta, kad jei ponas Po būtų norėjęs sutramdyti savo genijų ir priderinti kūrybinius sugebėjimus prie amerikietiškos terpės, jis būtų galėjęs tapti gerai apmokamu – a making-money (Bodleras norėjo pasakyti a money-making – vert. past.) – autoriumi, juolab kad laikai nebuvo itin žiaurūs talentingam žmogui ir, norėdamas pragyventi, jis turėjo būti tik tvarkingas, taupus, saikingai naudojantis lėšas. Taigi kritika nesigėdydama tvirtina, kad Po genijus, kad ir koks didis, verčiau būtų likęs tik talentu, nes talentas lengviau prisitaiko. Kaip rašė vienas jo draugų, Po kūrinius buvę labai sunku publikuoti žurnaluose ir jam tekdavę mokėti mažiau negu kitiems, nes jis rašęs daug aukštesniu stiliumi už kitus – vulgaresnius žurnalistus. Nejučia į galvą ateina negailestingas tėviškas patarimas: “Make money, my son, honestly, if you can, BUT MAKE MONEY“. (“Daryk pinigus, sūnau, jeigu gali, garbingai, bet DARYK PINIGUS.“) Koks parduotuvės tvaikas, – kaip sako Ž. de Mestras apie Loką.

[Apie kritikus]

Tiesa, kad nusivylimas ir melancholija jaučiami visuose Po kūriniuose, bet būtina pasakyti, kad tai melancholija itin vienišo žmogaus ir nelabai priimtina žmonių bendrijai. Negaliu susilaikyti nenusijuokęs, kai prisimenu kelias eilutes, kurias vienas labai nusipelnęs Jungtinių Valstijų rašytojas – užmiršau jo pavardę – parašė apie Po netrukus po jo mirties: “Aš vėl perskaičiau apgailestautino Po kūrinius. Koks puikus poetas! Koks įspūdingas pasakotojas! Koksai stebuklingas ir antgamtiškas protas! Tai tikrai didi mūsų dienų galva! Puiku! Bet aš atiduočiau tuos septyniasdešimt mistiškų, analitinių ir groteskinių apsakymų, tokių nuostabių ir pilnų idėjų, už vieną nedidelę knygą apie namų židinį, šeimą, knygą, kurią jis būtų galėjęs parašyti savo nuostabia tyru stiliumi, taip aukštai iškeliančiu jį virš mūsų. Tada Po būtų buvęs dar didesnis“. Tikra tiesa, kad žmogiškoji kvailybė yra tokia pati visose klimato juostose, o kritikams visuomet maga apkarstyti sunkiomis daržovėmis malonumų krūmą.

[Apie vienatvę]

Nebuvo žmogaus, labiau nepaisančio visuomenės taisyklių, nesidrovinčio praeivių, todėl jį dažnai galėjai matyti pačiose prasčiausiose smuklėse. Įsileisti jį į vietas, kur gurkšnoja padorūs žmonės, niekas nenorėdavo. Jokia visuomenė netoleruoja tokių dalykų, kokius sau leisdavo Po, juolab anglų ar amerikiečių. Po jau buvo pripažintas genijus, kai jam tas buvo atleidžiama. Žurnale “Messenger“ jis buvo paskelbęs smarkią kovą su vidutinybe, jo kritika buvo negailestinga ir griežta, kaip žmogaus, pranašesnio už kitus, vienišo ir tesidominčio idėjomis. Atėjo laikas, kai visi žmogiškieji dalykai jam kėlė pasibjaurėjimą ir vien metafizika dar šį tą reiškė. Savo proto šviesa nušviesdamas jauną ir nepatyrusį kraštą, šokiruodamas savo elgesiu jo žmones, kurie manėsi esą jam lygūs, Po neišvengiamai tapo vienu iš nelaimingiausių rašytojų. Visuomenės pagieža jam dar labiau padidėjo, jį apgaubė vienatvė. Paryžiuje ir Vokietijoje jis būtų radęs draugų, kurie lengvai būtų jį supratę ir parėmę; Amerikoje jis gavo, ko nusipelnęs. Tuo aiškintinas girtuokliavimas ir amžinas bastymasis. Jis ėjo per gyvenimą kaip per Sacharą, klajodamas kaip arabas.

[Apie girtuoklystę]

Buvo ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, dideli buitiniai vargai. Ankstyvoje jaunystėje Po buvo staiga atiduotas gyvenimo atsitiktinumų valiai. Jis beveik visada buvo vienas; maža to, siaubinga smegenų veikla ir alinantis darbas vertė jį ieškoti atsipalaidavimo vyno taurėje. Jam palengvėdavo nuo to, kas vargina. Literatų pavydas, vargana buitis, skurdo bangos nugramzdindavo Po į girtuokliavimo tamsybes tarsi į juodą kapą; nes jis gerdavo ne pasiskonėdamas, o barbariškai; vos alkoholis paliesdavo jo lūpas, jis įsitaisydavo prie baro ir lenkdavo taurę po taurės, kol nuskandindavo savo Gerąjį Angelą ir likdavo visai bejėgis. Keista, bet visų jį pažinojusių tvirtinimu, šis baisus įprotis nesunaikino nei tyrumo, nei stiliaus subtilumo, nei minties aiškumo, nei darbo ir sunkių ieškojimų įkarščio. Tos krizės užklupdavo prieš rašant arba parašius beveik visus geriausius kūrinius. Pasirodžius “Eurekai“, jis pašėlo gerti; Niujorke, tą patį rytą, kai “Revue Whig“ išspausdino “Varną“, kai Po vardas buvo visų lūpose, kai vis ginčijosi apie eilėraštį, jis pražygiavo Brodvėjumi, bruoždamas sienas ir klupinėdamas…

[Apie moteris]

Kitas savitas jo kūrybos bruožas yra jos antifeminiškumas. Pamėginsiu paaiškinti. Moterys rašo nežmoniškai greitai; jų širdys “plepa“ nesustodamos. Jos visiškai neišmano meno: neturi nei saiko, nei logikos; jų stilius plaukia ir banguoja kaip jų drabužiai. Net ir labai didi ir tikrai gera rašytoja pati Žorž Sand vis dėlto leidžiasi valdoma temperamento ir rašo savo šedevrus kaip paštu siunčiamus laiškus. Tad gal ne šiaip sau žmonės kalba, kad ji rašo savo knygas ant laiškų popieriaus?

Edgaro Alano Po stilius glaustas, tikslus; prasta skaitytojo nuotaika negali prasibrauti pro jo logikos numegzto tinklo akis. Visos mintys ir strėlės lekia į taikinį.

Peržvelgęs ilgą apsakymų rikiuotę, neradau istorijos apie meilę. Ši mintis man atėjo į galvą labai vėlai – toks kerintis žmogus, apie kurį rašau. Nenorėdamas pervertinti šio subtilaus autoriaus asketiškos manieros, aš manau, kad rūsti literatūra būtų mums naudinga kaip protestas prieš paplitusį moterų pliuškiškumą, kurį vyrai vis labiau ir labiau kursto nevykusiais garbinimais.

(vertimas iš prancūzų kalbos Ramūno Kasparavičiaus)

Telepatijos seansas

Taigi tarkime, kad dabar esi savo mėgstamiausioje signalo priėmimo aplinkoje, o ir aš esu vietoje, iš kurios transliuoti patogiausia. Mūsų telepatijos seansas turės įvykti ne tik per didelį atstumą, bet ir per laiko nuotolį, ir vis tik tai nesukels jokių problemų; jei vis dar galime skaityti Dickensą, Shakespeare’ą, o (pasidėdami viena kita išnaša) ir Herodotą, manau, galėsime susitvarkyti ir su skirtumu nuo 1997–ųjų iki 2000–ųjų. Ir štai pradžia – tikroji telepatija veiksme. Pastebėsi, kad rankovėje nieko neslepiu ir mano lūpos nesukrutės. Taviškės, labai tikėtina, irgi.

Žiūrėk – štai uždengtas raudona medžiaga stalas. Ant jo stovi akvariumo dydžio narvelis. Narvelyje tupi baltas rausvanosis triušis rausvais akių apvadėliais. Priekinėmis letenomis laikydamas morkos galiuką, jis patenkintas graužia. Ant jo nugaros, ryškiai užrašytas mėlynu rašalu, matosi skaičius 8.

Ar mes matom tą patį? Tam, kad absoliučiai būtume tuo tikri, reikėtų susitikti ir palyginti savo užrašus, bet manau, kad matome tą patį. Žinoma, neišvengsime variacijų: kai kurie signalo priėmėjai pamatys vyšninės spalvos medžiagą, kai kurie matys kaštoninę, tuo tarpu kiti gali įžvelgti ir dar kitokių atspalvių. (Daltonikams raudonoji medžiaga atrodys tamsiai pilka, cigaro peleno spalvos.) Vieni gali matyti pakraščius karpytus, kiti gali matyti juos tiesius. Į dekoratyvumą linkęs asmuo gali pridėti šiek tiek spurgelių, ir mielai prašom: mano staltiesė – tavo staltiesė, darkyk, kiek tik širdis geidžia.

Lygiai taip ir su narveliu – jo atvejis palieka nemaža erdvės asmeninei interpretacijai. Iš vienos pusės, jis aprašytas grubaus palyginimo būdu, kuris vertingas tik tuomet, jei mudu pasaulį matome ir dalykus suvokiame panašiai. Įnikus į grubius palyginimus, lengva tapti nerūpestingu, bet kitas būdas yra smulkmeniškai vardinti detales, o tai iš rašymo atima visą džiaugsmą. Negi sakysiu, kad “ant stalo stovi trijų pėdų ir šešių colių ilgio, dviejų pėdų pločio ir keturiolikos colių aukščio narvelis“? Tai jau ne proza, o vartojimo instrukcija. Pastraipoje taip pat nepasakyta, iš kokios medžiagos pagamintas narvelis – iš vielučių tinklo? plieno virbų? stiklo? – bet argi tai svarbu? Juk suprantame, kad narvas yra kiaurai matoma dėžė; daugiau, negu šitai, mums nerūpi. Pats įdomiausias dalykas yra netgi ne tame narvelyje morką graužiantis triušis, o ant jo nugaros esantis skaičius. Ne šešetas, ne ketvertas, ne devyniolika kablelis penki. Tai – aštuonetas. Štai, į ką abu žiūrime ir matome. To nesakiau. To neklausei. Net burnos nepravėriau, net neišsižiojai. Mudu netgi ne tuose pačiuose metuose, nekalbant, kad ne tame pačiame kambaryje… išskyrus tai, kad mudu esame kartu. Arti.

Šiuo metu yra susitikę mūsų protai.

Aš pasiunčiau tau stalą, uždengtą raudona medžiaga, narvelį, triušį ir mėlynu rašalu užrašytą skaičių aštuoni. Tu viską gavai, ypatingai tą mėlynąjį aštuonetą. Įsitraukėme į telepatijos veiksmą. Jokio arabų pūtimo – tikra telepatija. Nesiruošiu ties šia vieta per ilgai apsistoti, bet prieš tęsdamas toliau norėčiau, kad suprastumei, jog nebandau gražbyliauti; noriu, kad šitoje vietoje viskas būtų aišku.

Pradėti rašyti gali suirzęs, susijaudinęs, su viltimi arba net desperacija – jausmu, kad niekuomet neužrašysi visiškai tiksliai to, kas tavo galvoje ir širdyje. Gali pradėti rašyti sugniaužęs kumščius ir susiraukęs, pasiruošęs išspardyti visiems subines ir padaryti tvarką. Gali imtis rašymo todėl, kad nori užkariauti merginos širdį arba nori pakeisti pasaulį. Imkis rašymo dėl bet ko, tik ne dėl nieko. Noriu pabrėžti: negali sėstis priešais baltą lapą tuščias.

Neprašau rašyti pagarbiai ar be abejonių; neprašau būti politiškai korektišku ar padėti į šalį savo humoro jausmą (jei Dievas susimylėjo tokiu apdovanoti). Tai ne rungtynės dėl populiarumo, ne moralinė olimpiada ir ne bažnyčia. Bet tai rašymas, velniai rautų, o ne mašinos plovimas ir ne akių apvedžiojimas. Jei rašymas tau yra rimtas reikalas, tai galim kalbėtis. Jei rimtai negali ar nenori, tai metas tau užversti knygą ir užsiimti kuo kitu.

Gal nuplauk mašiną.

Stephen King “On Writing“

skyrius “What Writing Is“ (“Kas yra rašymas“)

(vertimas – mano)

(Jei kitais metais norėtum pasiskolinti šią knygą (turiu anglišką variantą), susisiek su manimi per Facebooką – knyga “keliaus per rankas“ Lietuvoje.)