Migdolinė Elena de Strozzi

 

Apie Elenos de Strozzi romaną „Šiaurės rožė“, išleistą leidykloje „Alma littera“, 1995 m.

Radau štai tokį įdomų daiktą Melburno lietuvių namų bibliotekoje. Čiupau, nes seniai norėjau perskaityti bent vieną bene skaitomiausios lietuvių autorės knygą. O paaiškėjo, kad tai netgi jos pirmoji.

Elena de Strozzi pasirašinėja slapyvardžiu, dėl kurio aš anksčiau net pasišaipydavau. Ko gi ta šiaulietė dangstosi itališkais vardais?! Ar neapgailėtina? Bet tas dangsymasis patvirtino vieną mano teoriją: tiek lietuvių rašytojai, tiek skaitytojai nenori matyti savo lietuviškumo. Užsienietį perki iškart, negalvodamas – jeigu tik tinka žanras, viršelis ir kaina. O dėl lietuvio nesi tikras. Todėl pirmas autorės de Strozzi įspūdis (prie gero viršelio ir geros kainos) jau nesugadintas. O dėl žanro tai irgi problemų nėra – pramoginis romanas turi savo skaitytojų ratą.

Jau ne vienais metais LATGA-A (autorinių teisių agentūra) didžiausią premiją už knygų panaudą bibliotekose išmoka de Stozzi. Pernai (2011 m.) jos knygas iš bibliotekos skolinosi daugiau nei 16 tūkstančių kartų. (Palyginimui Sigito Parulskio knygas – apie 5 tūkstančius kartų.) Jai populiarumu prilygsta tik jos dukterėčia, taip pat pramoginių romanų rašytoja (ji sakosi rašanti „šeimos romanus“, jeigu ką) Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

„Knygų klubo“ internetinėje svetainėje į skaitytojo klausimą, ar šiandien galima išgyventi vien iš kūrybos, de Strozzi atsakė:

Šito nežinau. Tačiau žinau, jog nepatinka žmonės, kurie savo knygoms išleisti prašo dotacijų, kai dar yra daug vargstančių ir ligotų, kuriems pagalba reikalinga nepalyginamai labiau. Teko skaityti knygelę, silpną meniniu požiūriu, kurioje bjauriai ir melagingai šmeižiama lietuvių tauta. Knygelė išleista parėmus Kultūros ministerijai. Bijau, tokių yra ir daugiau. (nuoroda)

De Strozzi, kurios profesija hidrotechnikė-inžinierė, savo pirmosios ir antrosios knygos rankraščius sudegino. Trečiąją  – „Šiaurės rožę“ – rašė trejus metus ir išleido būdama penkiasdešimt aštuonerių. Susižinojau, kad skaitau romaną apie meilę, kurį parašė ne jauna mergaitė, o subrendusi moteris. Visgi pristatymas atvarte juokino ir nieko gero nežadėjo:

Pramoginės literatūros naujiena! Pirmasis lietuvių autorės sukurtas romantiškos meilės romanas apie lietuvaitės pianistės Lauros ir graikų aristokrato grafo Niko Diamandidžio meilę, išsiskyrimą ir keistą likimą vėl suvedusį mūsų herojus po saulėtu Heladės dangumi.

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau“ „Vergės Izauros“, „Visos upės teka“ ir „Marianos“…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

Dar labiau mane nustebino tekste jaučiamas autorės kultūrinis išsilavinimas. Kai kada skaitydama jaučiau gėdą dėl savo menko išsilavinimo (bet paskui apsiramindavau – man dar nėra penkiasdešimties metų, dar turiu laiko pasiekti panašų lygį). De Strozzi galbūt visą gyvenimą projektavo vandentiekius (spėlioju), bet įtariu, kad be to ji dar ir grojo fortepijonu, skaitė knygas anglų kalba, skaitė ne tik grožinę literarūrą, bet ir filosofiją, o taip pat daug keliavo arba bent jau skaitė knygas apie Graikiją ir mokėsi graikų kalbą, nes jos aprašytoji Helada mane visiškai įtikino tikrumu (tiesa, nesu ten lankiusis). Dar daugiau, skaitant atrodė, kad autorė ne turistavo Graikijoje, o ten gyveno keletą metų, buvo įsimylėjusi graiką, ir sužinojo apie Graikijos kultūrą daugiau, nei tūlas lietuvis per visą gyvenimą sužino apie Lietuvos kultūrą. Abejoju, ar graikai patys apie save taip gražiai atsiliepia!

Tačiau po visų šitų liaupsių turiu prisipažinti, kad knygos veikėjos laimė gale mane paliko abejingą. Ar netgi sukėlė susirūpinimą. Išsiblaiviusi nuo romano apžavų ėmiau galvoti: tai gerai, kas čia buvo? Kodėl visa tai buvo? Kas čia vyksta?

Be abejo, lietuvaitė Laura yra tobula moteris: skaisti (ta prasme, negyvenanti lytinio gyvenimo, nors jai jau kokie dvidešimt penkeri metai), talentinga pianistė, nuostabaus grožio (blondinė, aukšta, liekna, mėlynų akių), darbšti, geros širdies, pasiaukojanti… Na, pasakykit dar kokią gero žmogaus savybę ir ji Laurai tiks.

Be abejo, jos mylimasis grafas Nikas yra tobulas vyras: vyresnis (jau žilstelėjęs), aukštas, aistringas, kilmingas, turtingas, protingas, neskaistus (vyrui skaistumas netiktų), bet galintis mylėti tik vieną kartą.

Lauros trūkumas vienas: sykį ji suabejojo savo jausmais ir atstūmė graiko pasiūlymą tuoktis. Graikas tuo metu kaip tik susirgo, todėl pasijutęs visai sutriuškintas grįžo atgal į Graikiją, pasiryžęs visą gyvenimą mylėti ir nekęsti Lauros. Jo trūkumas toks: jis liguistai pavydus.

Taigi iš to išeitų, kad Laura visgi absoliučiai tobula, tik sykį suklydo. O štai graikas Nikas demonstruoja savo liguistą pavydą ne vieną kartą ir tai tikrai galėtų būti nerimą keliantis simptomas, jeigu įsimylėjusi Laura bent kiek protautų. Tačiau kalbame ne apie realistinį romaną, o apie pramoginį meilės. Čia turi būti meilė ir tik meilė. Ir net jeigu abu veikėjai meilės procese žūtų, vis tiek nugalėtų meilė!

Gal tuomet nieko tokio, kad meilės procese nuolat savo mylimojo smurtą patiria Laura? Visų gražiausia atsitiko finale: per plauką vėl neišsiskyrę, mylimieji visgi susitinka ir tučtuojau be kalbų susituokia. Jokių pasiaiškinimų, nė užuominos apie tai, kad jie pasikalbėjo, išsiverkė, vienas kitam atleido (ypač daug ką atleisti turėtų Laura, nes viso romano veiksmo metu ji kentėjo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą). Paskutiniai skyriai turėtų būti medus, šokoladas, šampanas su braškėmis mūsų sielai. Bet keista, kad būtent tada, kai išsipildo tai, ko skaitydama lyg ir troškau (čia nieko negali žmogus padaryti – tokie instinktai – susitapatinęs su pagrindine veikėja, lauki laimės), būtent toje pasakos dalyje, kai sakoma „ir taip jie ilgai ir laimingai gyveno“, mane apėmė rūgšti nuotaika.

Tai ką, vadinasi, graikas gali atvažiuoti į Lietuvą ir išsivežti jauną merginą? O jeigu ji atsitokėja ir atsisako tokios santuokos (juk tai išmintinga – neskubėti, palaukti, suaugti), tai jau yra baisi skriaudikė? Tuomet tas subrendęs senbernis pradeda žaisti su ja žaidimus, kurie, beje, tokie naivoki: turtuolis sutinka sumokėti pinigus už Lauros tėvo išgydymą, tačiau reikalauja pasirašyti sutartį, kurią Laura neperskaičiusi ir pasirašo. Vėliau paaiškėja, kad tai ne bet kokia, o vedybinė sutartis! Nekalbėdami apie sutarties turinį (ir išvis, daugelio muilo operų ar romantinių komedijų peripetijos atsitinka todėl, kad kažko nesakoma, nuslepiama tiesa, vyksta nesusipratimai, apsipažinimai – taip nuo senovės graikų teatro laikų), veikėjai kiekvienas savaip supranta situaciją ir todėl taip išeina, kad Laura įdarbinama viešbučio kambarine, vėliau netgi virtuvės plovėja, o dar ją visaip skriaudžia piktoji moteris (irgi tipiška serialų varomoji jėga), kuri trokšta pati ištekėti už tobulojo graiko… Ir po visų tų vargų mergina nusipelno tik įtarinėjimų turint lytinius santykius su kitais graikais. Liguistų įtarinėjimų, kurie dar labiau kaitina (sadomazochistines?) abiejų aistras!

Tai tas sadomazochizmas ir baigiasi vestuvėmis – trumpai ir, mano akimis, nelaimingai.

Jei skaitau liaudies pasakas, vis prisimenu, kad visas veiksmas iš tiesų vyksta psichikoje. T.y. jei veikia vyras ir moteris, tai jie yra vienos psichikos vyriškoji ir moteriškoji dalis. Bendravimas tarp jų, problemos, nesutarimai, išbandymai ir galiausiai išsikapstymas arba žlugimas – irgi vienos psichikos istorija. Jei iš šitos pusės analizuotume de Strozzi „Šiaurės rožę“, tai ar atrodytų, kad vyriškumas gerai susiderino su moteriškumu? O gal visos romano moterys galėtų atstovauti moteriškąją pusę, jos šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas, o vyrai – vyriškumo šviesiąsias ir tamsiąsias? Įdomu pažiūrėti iš tokio kampo.

Tuomet man atrodo, kad šios saldžios pasakos finale abi pusės susitiko ir apsijungė, hm, teisingai. Nes nei Laura, nei Nikas nėra atskiri, savarankiški, pilni personažai. Jie tik simboliai, vienas aspektas to vyriškumo ir moteriškumo, kuris išdalintas visiems, ne tik pagrindiniams, bet ir šalutiniams romano personažams. O tarp jų būta tikrai įvairių ir daug tauresnių už pavydųjį grafą (tik Lauros šventumo niekas nepranoks). Gražiosios karalaitės užduotis – ištverti karalaičio bei raganos kankinimus ir išlikti dorai, gerai, švariai mergaitei. Viskas taip ir atsitiko.

Kita vertus, jei neįsivaizduosime pasakos veiksmo kaip vienos psichikos, Laura atrodo liguistai apsėsta savo Animus projekcijos. Jos kelyje pasitaiko daug vertesni žmonės, kuriuos galėtų pamilti, jeigu būtų kaip nors išsivadavusi iš Animus, jei praregėtų, suvoktų, kokioje mazochistinėje pozicijoje pati yra atsidūrusi. Tačiau ko aš čia rūpinuosi, juk romanas ne psichologinis ir ne apie tai… O apie ką? Apie mistinę „moters laimę“.

Keista, bet kuo nerealesnė pramoginio romano istorija, tuo labiau imi galvoti apie realų lietuvės moters gyvenimą. Graiko smurtas tampa, kaip sakoma, tarsi drambliui „bambonkė“. Lietuvė gali pasiaukoti meilei. Lietuvė gali (turi?) išsaugoti skaistybę vyrui. Lietuvė, beje, jaučia savo promočių dvasią (Laurai vis galvoje kalba tobulos išminties ir gerumo mirusi močiutė – nenutyla ištisai), kuri ją pamoko, kaip elgtis taip, kad nesusiteptum, išliktum ori, tarsi karalienė. Ta vidinė savigarba drauge ir kelianti pasigėrėjimą, ir bauginanti. Ar ji padeda nesusidėti su sadistu? Ne, atsiprašau, tai ne sadizmas, o švelnios bausmės, palyginus su lietuvės tikraisiais išgyvenimais, ištekėjus už lietuvio…

Nemanau, kad pati autorė prastai sugyventų su savo vyru. Iš jos atsakymų minėtoje svetainėje netgi atrodo atvirkščiai – vyras remia jos kūrybą, skaito ir pataria (be to, slapyvardis nusiskintas iš vyro giminės medžio). Jaučiu, kad daug kas, ką rašo de Strozzi, parašyta nesąmoningai, įsijautus į tam tikrą situaciją, kuri leidžia išgyventi emocinius „linksmuosius kalnelius“, o ta tamsioji pusė, kuri iškilo mano akyse, autorės nei jaudina, nei jai yra matoma. Bet, kaip moko ir liaudies pasakos, tamsusis pamušalas egzistuoja nepriklausomai nuo to, suvokiam jį ar ne.

Juokingas momentas: de Strozzi labai tankiai mini „negrus“ ir suteikia jiems blogio rolę. Atseit Graikijoje juodaodžiai pagauna ir išprievartauja patiklias mergaites. Tai žino lietuvaitė, tačiau nežino vietinė graikaitė, todėl Laurai tenka garbė ją išgelbėti. Ji nespėja sulaikyti mašinos, kuria išveža graikaitę, bet mąsto taip: „Laimė, negrai mėgsta ryškias spalvas (…), tokią mašiną nebus sunku rasti šiame ne per didžiausiame mieste.“ (p.72) O paskui, kai susiduria akis į akį su niekadėjais, pataria ir močiutė: „Nebijok jų, Laura. Pulk į pagalbą mergaitei. Griežtai juos išbark ir sugėdink. Kuo griežčiau. Kiekviename negre tebeslypi vergas. Griežto, drąsaus balso negras visada klausys ir bijos. Tai yra jų genuose.“ (ten pat) Laura sudrausmina „negrus“ va kaip: „Linčo teismo panorote? Tuojau pat paleiskite merginą!“ O toliau pasakotojo balsas mums paaiškina: „Išgirdus žodžius „linčo teismas“, ir labiausiai įsiaistrinusiam negrui geismas dingsta.“ (p. 73) Staiga kažkodėl taip pakvipo sovietiniu mentalu… Ar man vaidenasi, ar tais laikais buvo normalu niekinti juodaodžius? Gal ir ne oficialiai, bet tarpusavyje – atvirai. Nes juodaodžio tais laikais dar niekas nebuvo matęs ne per televizorių. Vis ta geležinė uždanga…

Ir daug gyvenimo tiesų, sentencijų, pamokymų primena naivokas praėjusio šimtmečio vertybes, kurios Lietuvoje dar labai gajos. Štai keletas citatų: „Ne veltui Remarkas rašė, kad moteris visada grįš tenai, kur ji paliko savo sukneles“ (p. 91) „Kai mylime, esame labai lengvai pažeidžiami. Jeigu esi abejinga savo mylimajam, tai abejinga ir jo poelgiams.“ (p. 137) „Bijojo būti atstumtas ar neleido išdidumas? Ir viena, ir kita – įsimylėję vyrai nedrąsūs ir jautrūs.“ (p. 162)

„Pasakyti „ne“ milijonieriui, geram žmogui ir puikiam draugui nėra lengva.“ (p.183) — Paskui autorė stebisi, kad Jurgis Kunčinas savo recenzijoje jos veikėjas pavadino pragmatiškomis, o ne romantiškomis…

„Darbas, net ir įdomiausias, negali užpildyti viso moters gyvenimo. Jai visada trūks meilės ir šeimos.“ (p. 177) „Moterų draugija, nors ir labai puiki, ilgainiui apkarsta kaip ir migdoliniai pyragaičiai.“ (p. 201) — Neveltui sakoma, kad didžiausios feminizmo priešės yra pačios moterys…

Apibendrinus pasakyčiau, kad de Strozzi tekstas man pasirodė tikrai šimtą kartų geresnis, nei tikėjausi (ir ji tikrai rašo geriau už Edmundą Malūką), o dar suprantant, kad tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų rašyti… Dėl to tai tikrai – pagarba. Naivumas ir iškypę dalykėliai – autorės kartos ženklas, ir nieko čia nepatarsi, juolab nieko nepakeisi. Tačiau buvo vietų, kurias galėjo pataisyti redaktorius. Tikriausiai pramoginei literatūrai taikomi žemesni standartai? Laikmečio dėl kalbos ir stiliaus klaidų nekaltinčiau…

Būtinai griebsiu skaityti kokį nors vėlesnį de Strozzi romaną. Kartais norisi ne tik raudonos mėsytės, bet ir karstelėjusio migdolinio pyragaičio. Juk meilės romanus skaitome, norėdami užsimiršti, pailsėti nuo tikrovės ir juose randame tokių aistringų vietų, kad jėzusmarija! Šitą net mintyse skaitau „su intonacija“:

Laura pajuto Niko lūpas ant savo lūpų, jis bučiavo ją, jo lūpos slinko žemyn, kur buvo atsegtos suknelės sagos… Laurai linko kojos, darėsi silpna ir svaiginamai malonu. Paukščių Takas nusileido žemyn ir sūpavo ją. Dar akimirka, ir Laura būtų atsakiusi į glamones, bet grafas Diamandidis staiga ją paleido ir su lengva ironija balse pasiteiravo:

– Ar aš turiu atsiprašyti?

Nebebuvo Paukščių Tako sūpuoklių ir žalių žvaigždžių. Nieko nebebuvo. tik silpnumas ir nuoskauda. Sukaupusi visą savo valią ir jėgas, Laura nubėgo tiesiog per veją ir gėlynus, lyg ją vytųsi šimtas liūtų. Nesivijo niekas.

„Ką man daryti, močiute, ką man daryti?…“ Močiutė tylėjo. Ji buvo išmintinga ir žinojo, kad mylinčiai merginai gali padėti tik mylimasis. Visų kitų žodžiai ir paguoda – beprasmiai. (p. 66)

Bulvarinė psichoanalizė

Genovaitės Bončkutės-Petronienės romanas „Neįvykusi terapija“, „Vaga“, 2012 m.

Kažkas pavadino tai psichologiniu romanu. Iki šiol maniau, kad žodis „psichologinis“ uždirbamas giliomis įžvalgomis į veikėjų charakterius, tačiau dabar ėmiau abejoti. Patikrinau – pasirodo, besąs toks žanras – psichologinė literatūra. Tai ne pažintiniai ar moksliniai tekstai apie psichologiją, o psichologų ar psichiatrų parašytos istorijos iš jųjų profesinio gyvenimo. Irvinas D. Yalomas – vienas iš tokių autorių. Radau ir kitokį pavadinimą: psichoterapiniai kūriniai. Bet juk grožinė literatūra visuomenei ir suteikia psichoterapeutinį, gydomajį efektą! Ne?

Bončkutės-Petronienės knygą visgi skaičiau (ir analizuoju) kaip eilinį romaną. Perskaičiau žaibiškai – tarsi lengvą bulvarinį skaitalą – ir jaučiausi sutrikusi. Tokia mišrainė. Ką visu tuo norėjo pasakyti autorė? Atsakymo teko ieškoti jos interviu. Tą patį klausimą („Gerai, kad parašė. Bet kodėl parašė?”) uždavė ir tūla psichologė, Knygų mugėje girdama kolegės pastangas. Tarus, kad šis romanas tėra psichologijos populiarinimo knyga, nėra ką ir sakyti: jei tokia reklama pritraukė minią naujų pacienčių – sėkmė. Bet kas, jeigu tai meno kūrinys?

Kokios problemos?

Pavargusi nuo savęs, nusivylusi vienišos motinos gyvenimu ir psichologais, keturiasdešimtmetė biologė išsiruošia į eilinį turistinį žygį į kalnus, kur ima rašyti savo gyvenimo atsiminimus – dienoraštį.

Kokia tos kelionės kaina? (Turiu omeny ne piniginę.) Jei parašiusi dienoraštį, veikėja (vardu Juta) pasijus pailsėjusi, tai gerai. Jeigu grįš dar labiau pavargusi nuo savęs – irgi nieko tokio. Jau pirmame romano puslapyje randame patikinimą: „Kelionės mane gelbėjo visą gyvenimą.(…) Išvažiuoji sunaikintas, o grįžti toks šviežias.“ Nieko tokio, jei nepasiseks. Nieko tokio, jeigu pasiseks. Niekas dėl to nemirs.

Bet juk kopimas į kalnus gali būti kupinas pavojų! Galbūt jai ant galvos užkris riedulys? O gal ji sutiks ten savo gyvenimo žmogų? O gal supras, kad nebenori grįžti ir liks gyventi kaip kalnų atsiskyrėlė? Iki knygos vidurio tikėjausi kokios nors esamojo laiko intrigos, kol pagaliau nuleidau rankas. Ne, autorė nusprendė parodyti, kad tai tik kelionė į save, akistata, o kalnai – tik palankios tam aplinkybės. Viskas bus kaip visada. Be problemų.

Kas pasakoja?

Romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Veikėjas prisileidžia skaitytoją arti. Šiame romane dargi įpintas dienoraštis, taigi – intymiausia atviravimo forma. Bėda ta, kad autorė nejučia atima rašiklį iš veikėjos ir žiū vietomis romano stilius jau kitas, publicistinis ar netgi mokslinis. Dienoraščio iliuziją griauna retoriniai ir nelabai kreipimaisi į skaitytoją apie darboholizmą, laukimą, vyrų pasirinkimą… Taip pat kur ne kur – laiškų intarpai. Žinoma, ištraukos iš laiškų galėtų atsirasti kasdien rašomame dienoraštyje, bet juk mes žinome, kad Juta rašo žygyje, Lvovo pašto kioske įsigytame sąsiuvinyje! Gal ji vežėsi su savimi senų laiškų ryšulėlį? O gal kompiuterį? Smulkmenos, aišku. Bet velnias tupi būtent smulkmenose.

Rašyti pirmuoju asmeniu lengva ir malonu, tačiau tai ne pats tiesiausias būdas iškloti istoriją paveikiai. Taip, bus daug emocijų, šūksnių, sapnų, ir viskas iš pirmų lūpų, įsijautus į veikėjos kailį, tačiau visu tuo skaitytojas nebūtinai tikės. Tai, ką žmogus pasakoja apie save, yra jo subjektyvi tiesa, todėl paprastai rašytojas per šalutinius veikėjus parodo ir kitą tiesą (daug tiesų, nes kiekvienas su savo). Kitaip tariant, pasirinkimas pasakoti pirmuoju asmeniu nepalengvina rašytojo darbo. Atvirkščiai – pasunkina, nes negali papasakoti apie veikėją to, ko jis pats apie save negalvoja, nežino.

Štai Jutą labiausiai domina santykiai su tėvais ir su vyrais, tačiau apie tėvų ir vyrų charakterius sužinome mažiausia – jie lėkšti, plakatiški. Skaitytojas gauna išklausyti tik vieną pusę – kaltinančią. O ką į tai atsakytų kaltinamieji? Taipogi labai lakoniškai aprašyti Jutos santykiai su sūnumi, nors jis, berods, pats stabiliausias jos gyvenimo dėmuo. Ar ji prasta motina? Ar tiesiog ne apie tai dabar susirūpinusi? Ką pasako tai, kad ji pamiršta dienoraštyje analizuoti savo ir vaiko santykius?

Nenoriu pasakyti, kad Jutos pasakojime trūko kažkokių privalomų temų. Kas jau yra, tas yra. Ką radom, tą skaitom ir analizuojam. Tačiau toks įspūdis, kad temos išplaukė nevaldomos, lyg atsitiktinės. Jeigu romanas būtų rašytas sąmoningai, tai iš tos medžiagos galėjo išplaukti įdomios įžvalgos. Bijau, kad tai, kas pateko tarp viršelių, ir vėl yra pirmasis eskizas. Suvokimas ir antrojo eskizo įsivaizdavimas paliktas skaitytojui ar literatūros kritikui…

Rašant pirmuoju asmeniu ypač svarbu, kad pagrindinis veikėjas (pasakotojas) būtų charizmatiška asmenybė. Intuityviai to turbūt nori kiekvienas autorius. Apie tai užsimena ir Bončkutė-Petronienė, savo interviu pavadinusi Jutą stipria moterimi.

Kaipgi trūksta autorės žvilgsnio į savo kūrinį atsitraukus. Mat iš šalies Juta neatrodo stipri moteris. Tai susijaukusi, bėganti nuo savęs ir atsakomybės, ieškanti juslinių malonumų, slystanti paviršiukais vidutinybė. Egzistencinė turistė. Ir būtų visai nebloga pradžia, jei tai būtų suvokta. Manau, autorius privalo pats suvokti, ką piešia tam, kad galėtų formuoti piešinį toliau, o ne tik papeizalioti ir palikti skaitytojo asociatyviai vaizduotei.

Nupasakoja ar parodo?

Jei bandytume nuodugniai išpasakoti visą savo gyvenimą (Jutos atveju tai yra keturiasdešim metų), tai kažin, ar viskas sutilptų į vieną sąsiuvinį. Tačiau pasirinkus temą, medžiagos pamažėtų gerokai. Galiu tik nujausti, kokias temas ir kodėl autorė parinko Jutos dienoraščiui.

Tai tarsi apie juslingumą. Apie akimirkas, kurias norisi sustabdyti, kad galėtum vėl pasimėgauti. Tikėtumeisi, kad apie tai rašydama, autorė įjungė visus penkis pojūčius. Tačiau štai tipiška sekso scena:

Kirnio kūnas buvo greitas, švelnus ir lengvas, pasimėgavus vienaip ir kitaip, jis tvirtai prispausdavo prie mano nugaros, glamonėdavo ir švelniu sinchronišku būdu, visada taip pat, mes prieidavome tašką, kai mano moteriška esybė išsiskleisdavo neįtikimu grožiu, užpildydavo visą erdvę, o gal ir kosmosą, tarsi mylėtųsi ne vyras ir moteris, o vyriška ir moteriška dievybės, pats vyriškumas ir moteriškumas, po ko visada stodavo šventa tyla ir mes laimingi apsikabinę užmigdavom. (p. 127)

Šiame pavyzdyje galima aiškiai matyti, kas yra nupasakojimas. Pastebėkime, kiek daug tokioje trumpoje pastraipoje veiksmo pobūdį nusakančių žodžių, būdvardžių: greitas, švelnus, lengvas, vienaip ir kitaip, tvirtai, švelniu sinchronišku, taip pat, moteriška, neįtikimu, šventa, laimingi… Tačiau paties veiksmo nerasta.

Tiesa, čia ir nebandoma aprašyti scena, tai – apibendrinimas. Bet ar tai įdomu? Ką tai pasako apie šiuos veikėjus ir jų santykius? Nagi žinom mes, kad sekso metu vyras dažniausiai dominuoja, pajuntama viršunė, o paskui ilsimasi. O kas įvyko būtent šioje scenoje? Ji abstrakti ir nesužadina vaizduotės. Atrodo, aprašomas idealus meilės aktas, kokio gyvenime nebūna.

Iš bendro konteksto ryškiai išsiskirianti kita sekso scena, nupasakota per delfinų bendravimą, nustebina savo neadekvatumu. Na, apie seksą išvis nelengva rašyti gerai, net jeigu rašai konkrečiai. Sekso scenos, labiau nei kitos, išduoda nežinojimą, apie ką rašyta. Apibendrinimai leidžia neįsijausti į aprašomąją situaciją, kurti saugiai ir iš tolo žvelgiant per racionalumo prizmę, neišgyvenant.

Nieko tokio, jei būtų vienas kitas toks apibendrinimas. Bet kad tų konkrečių scenų šykščiai pabarstyta, jos trumpos. Sekant geriausiomis lietuviškosios beletristikos tradicijomis, nerašoma scenomis, o laisvai pilstoma, pasiduodama vienas kitą be didesnės tvarkos keičiančių vaizdinių, pamąstymų tėkmei.

Bončkutė-Petronienė kartais persistengia aprašyti vaizdingai. Vietom prasprūsta sviestas sviestuotas: „(…) ragavome vienas kitą kaip saldžiausią saldainį“. Arba protu sunkiai suvokiamas darinys: „Miesto dangus ir gatvės atrodė ryškios, pilnos galimybių.“ Arba dar: „Priartėjimo troškimas garavo iš manęs kaip erotinės aukso dulkės, priversdamos žmones atsisukti net gatvėje.“ Viena kita nesąmonė atima pasitikėjimą autorės kalbos klausa ir literatūriniu skoniu. Sakyčiau, jei jau imiesi rašyti apie tikrą reikalą, tai ir varyk – be pagražinimų. Ypač, jei nelabai pasitiki savo rašymu ir tuo, ar jauti kalbą.

Jei skaitytojo neįsileidžia į sceną, jei jis nespėja atsidurti ten, įsijausti į veikėjo situaciją, tai puslapiai taip ir lieka tušti, o istorija, kaip autorės, taip ir skaitytojo, neišgyventa. Dėl to ir perskaičiau labai greit. Dėl to ir klausimas: kas čia buvo?

Parodyti per veiksmą, kas ir kodėl atsitiko, tai reiškia visų pirma suvokti, kas ir kodėl atsitiko. Autorė pasirinko konstatavimą per veikėjos dienoraštį: buvo taip ir buvo todėl. Skaitytojui leidžiama pasirinkti: norit tikėkit, norit ne. Va jums nenormali moteris. Visi jūs tokie pat nenormalūs. Na ir kas? Ko mes dar nematę? Mes pageidautume turėti ką veikti. Nematydami veiksmo iš šalies, negirdėdami kitų veikėjų tiesų ir motyvų, mes neturime iš ko rinktis, kaip tik likti nuošalėje.

Jei autorė būtų sielos chirurgė, tai jos operacija atrodytų taip: atidarė kūną ir baksnoja pirštu – žiūrėkit, žiūrėkit, kaip ten viskas viduje kruvina ir baisu! Gerai, chirurgai tai mato kasdien. Tuo tarpu jų darbas yra ne tik matyti tai, kas viduje, bet atidaryti, sutvarkyti problemą ir užsiūti žaizdą. Kartais atrodo, kad psichologai yra didžiausi cinikai, nes žmones mato tik kaip kompleksų rinkinį, o…

Kur slepiasi sąžinė?

Tam, kad pasakojime atsirastų drama, vidinis veiksmas, reikia konflikto. Neblogai būtų ir išorinis, bet labiausiai susijaudindume radę vidinį. Taigi kokie Jutos vidiniai prieštaravimai?

Atrodo, kad veikėjai svarbu rasti, ką kaltinti dėl savo nenusisekusio gyvenimo. Tėvų kaltinimui skirti pirmieji trisdešimt puslapių. Visa kita – vyrams. Vienas po kito įvyksta meilės romanai, iš kurių Juta išeina tarsi nieko neišmokusi, nepasidariusi išvadų. Nors knygos pabaigoje sakoma kitaip – neva kiekvienas ryšys šio to išmokė, pakeitė, papildė – erzina veikėjos aklumas ir atkaklus klaidų kartojimas.

Sprendžiant iš santykių su vyrais aprašymų, dažnai taip ir neįvyksta žmogiškas kontaktas, o kai kuriais atvejais tai, ką veikėja (ir autorė?) vadina mylėjimusi, aš pavadinčiau pisimusi. Toks mažytis, bet svarbus skirtumas tarp atsitiktinio svetimų žmonių kontakto ir sąmoningo dviejų žmonių suartėjimo. Juta nesusirūpina, jei jos vyrai turi ir kitų moterų, ji pati sugrįžta į buvusiųjų lovas, kai tik atsiranda koks reikalas. Tai gerai, visaip būna, ko tik nebūna. Tikrai nepavadinčiau tokio elgesiu keistu, nenormaliu ar vertu ypatingo dėmesio. Įdomiausia visame tame būtų vidiniai prieštaravimai. Ar tik orgazmų ir materialinio išlaikymo trokšta moteris? Jei Jutos viduje sukirbėtų bent vienas klausimas, abejonė, pasibjaurėjimas ar pagaliau meilė, kuriai tektų kažką paaukoti…

Iš čia ir atsiranda nemalonus klausimas: ar taip žmones mato psichologai? Kas gi beliktų rašytojui, jeigu jis ignoruotų moralę, sąžinę, kuri graužia, neduoda ramybės, verčia kelti klausimus sau ir skaitytojams, verčia ieškoti atsakymų? Literatūra, suteikianti atsakymus, yra pamokomoji. Galbūt tai ir tinka psichologinės literatūros žanrui? Teikti atsakymus klientams? Mokyti, kaip gyventi? Ar turi kas teisę mokyti kitą, kaip gyventi?

Kartos problema?

Įdomus klausimas: iš kurios vietos pasakoja autorė? Kur jos ašis? Kas jos stuburas? Nenorom ir vėl ėmiau galvoti, o kuriai gi kartai pati priklauso? Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji“ karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas.

Bončkutės-Petronienės veikėja ne sykį užsimena apie Dievą, įvairius ezoterinius užsiėmimus, energijų pajautimą, valdymą, tačiau visa tai tik paviršius. Kalbėti apie tai ir iš tiesų tai išgyventi – ne vienas ir tas pats. Sakyčiau ir visą gyvenimą rašyti dienoraštį nėra tas pats, kas vieno žygio metu susirašyti atsiminimus – pseudo dienoraštį. Taip, tai gera terapija. Arba – gera pradžia. Bet ne visas darbas, anaiptol. Todėl ir neįvyksta terapija. Gi jai įvykti nebuvo pakankamai prielaidų!

Kol kas iš tos kartos atstovų vis nesulaukiu knygos, kurioje būtų brandžios savivokos ženklų. Kur jų būtų daugiau, nei vieno puslapio eseistinio išsiliejimo, kaip Sigito Parulskio romane „Trys sekundės dangaus“. Atrodo, rašati psichologė turi daug šansų sukurti kažką reikšmingo, juk jos rankose – tiek daug medžiagos. Deja, to per maža. Nieko nebus be meistriškumo, o tai sunkus ir daug laiko ir valios pastangų reikalaujantis darbas. Ar užsiims tuo Bončkutė-Petronienė rimtai?

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Gali pasirodyti, kad prirašiau vien tik kritikos, o girti šiame romane nebuvo ką? Buvo tai buvo. Kad ir nesujaukta struktūra: į turistinį žygį įterpti veikėjos dienoraštiniai pasipasakojimai, priešpaskutiniame puslapyje nutinkąs veikėjos nušvitimas… Puiki yra mintis pažvelgti į eilinės mūsų amžiaus moters gyvenimą, įsigilinti į jos psichologines traumas. Keista būtų girti autorės humoro jausmą, šmaikštumą, pastabumą detalei – tai tiesiog talento požymiai. Tačiau talentas be įdirbio (man) nieko nereiškia. Tik kelia gailestį, kad neišnaudojamas…

Kam rašyti nerimtai? Gal ir man laisvalaikiu reiktų išbandyti jėgas ne savo srityje, o pavyzdžiui psichologijoje? O ką, esu charizmatiška asmenybė, moku išklausyti ir mėgstu patarti ;)