Veikėjo charakteris #2: Kas-esi

(tęsinys)

Taigi ne viską veikėjo charakteryje parodo jo išorinis veiksmas. Ne viską apie žmogų galime suprasti iš to, ką jis daro. Konfliktas gali atsirasti ir likti viduje, per išorę neišreikštas. Jis gali nesukelti jokių išorinių pasekmių, nes žmogus nieko nesiima, kad konfliktas išnyktų. Galbūt konfliktą nuraminti net neįmanoma. Čia Cleary papasakojo savo asmeninį pavyzdį: jis ir myli, ir nekenčia Prancūzijos; myli, nes tai nuostabi šalis, kurioje gera gyventi su šeima, nekenčia, nes toji šalis plešia iš jo milžiniškus mokesčius nuo kruvinai uždirbto atlygio. (Tikrai kruvinai. Mat Cleary turi problemų su regėjimu – jo dešinė akis beveik akla, o visas darbas – ištisas scenarijų skaitymas…)

Taip pat konfliktas gali būti pačiam personažui nežinomas, nesuvoktas, jį gali matyti visi kiti, tik ne pats žmogus. Pavyzdys filme „Citizen Kane“, kuriame personažas, galima sakyti, grynas (pure character). Visi kiti filmo personažai bando suvokti, kas jis toks buvo. Veikėjo pasaulis gali būti užslėptas, nematomas, nepažinus. Tai apie vidinį konfliktą.

Išoriniai konfliktai gali būti dvejopi: siužetiniai ir veikėjiški konfliktai. Siužetinis konfliktas vyksta tarp veikėjo ir pasalio. Čia iš salos Ką-darai (žanrinis kinas): pavyzdžiui, detektyvas kovoja su banko plėšikais – asmeniškai detektyvas visai neturi nieko prieš tuos plėšikus (jų asmeniškai nepažįsta), bet jis kovoja su nusikalstamu pasauliu.

Veikėjiški konfliktai vyksta tarp vieno veikėjo ir kito veikėjo. Ir čia nesutaria jų vidiniai pasauliai, jų Kas-esi struktūra. Jie konfliktuoja, nes požiūris į gyvenimą, supratimas apie tai, kaip reikia gyventi, būti (how to be), susikerta.

Filme „Little Miss Sunshine“ – jau pirmoje scenoje, kur šeima sėdi už vakarienės stalo, – parodoma, kokie nesutaikomi yra visų šeimos narių požiūriai į gyvenimą. Kiekvieno jų gyvenimo filosofija ir tai, kas yra laimė, kaip jos siekti, skiriasi. Tai, kad šeima išsiruošia į kelionę ir koks tos kelionės tikslas – tėra išorinis siužeto veiksmas. Vidinis veiksmas – ši šeima turi apsispręsti, ar ji galės gyvuoti kartu, kaip šeima, kai visi tokie skirtingi (filmo finalas parodo, kad taip, galės, šeimos gerovė svarbiau už asmeninius skirtumus).

Istoriją kuria drama (veiksmas) tarp veikėjų, pati jų prigimtis vysto pasakojimą. Senoviniame žanriniame kine vykdavo daugiau siužeto konfliktų, o veikėjų charakteriams beveik nebūdavo skiriama dėmesio. Šiuolaikinis žanrinis kinas jau leidžia sau atverti ir personažo vidų.

Pavyzdžiui, švedų filme „Let the Right One In“ į vampyrus pažiūrėta iš žmogiškos pozicijos: per tokią fantastinę temą galima kalbėti apie žmogaus vienatvę, apie tai, kad prisiriši prie tų, kurie laikini, kuomet pats esi amžinas. Apie konfliktą: turi maitintis krauju tų, kurių draugijos tau trūksta. Vampyrams ne tik suteiktas žmogiškas pavidalas, bet ir žmogiškas charakteris, vidiniai nesutarimai, kurie galėtų atsirasti būtent tokiose fantastinėse aplinkybėse.

Filmus galima skirstyti į tuos, kuriuos veda siužetas (plot driven), ir tuos, kuriuos veda veikėjo charakteris (character driven).

Siužetiniame filme vykstančių istorijų auditorija dažniausiai nėra patyrusi. Mes mėgstame žiūrėti nuotykius, kurie mūsų greičiausiai neištiks. Egzotiškos kelionės laiku, nusikaltimai ir jų išaiškinimai, turtingų žmonių intrigos… Tokiose istorijose auditorija reikalauja, kad veikėjas nesnaustų, o veiktų, o per savo veiksmus – sėkmės ir nesėkmes – būtinai pasimokytų, antraip veikėjo nesupratingumas ir negebėjimas keistis erzina. (Išskyrus TV serijas ir kino frančizes, kur veikėjas tiesiog privalo nesikeisti, antraip mes jo neatpažinsime. Bondo atvejis: keičiasi aktoriai, bet ne veikėjo charakteris.)

Veikėjiškame filme rodomas gyvenimas, kurį maždaug taip pat patiriame ir mes, eiliniai žmonės, o ne herojai. Mes užjaučiame veikėją, atpažįstame situacijas ir suprantame, kaip sunku yra pačiam pasikeisti bent per milimetrą. Veikėjiškame kine pagrindinis personažas ir neprivalo pasikeisti – mes sekame ne jo kismą, o pasaulio, kuriame jis gyvena, būseną, dėl empatijos veikėjui tarsi atsiduriame jo vietoje, susimąstome ir sužinome daugiau apie tikrovę.

Atsižvelgiant į skirtingą personažų prigimtį (inner nature), atsiranda skirtingi santykiai su kitais veikėjais. Ir tai išreiškiama nebūtinai per veiksmą. Tai ne poveikis kitiems žmonėms, o pozicija kitų žmonių atžvilgiu. Laikysena kitų atžvilgiu.

Galima formaliai išskirti keturias laikysenas:  (1) vienišius (loner); (2) draugas (partner); (3) komandos žaidėjas (team player); (4) vedlys (leader). Šios laikysenos – ne kaukės, ne žmonių personos, o tikra vidinė prigimtis, tikroji žmogaus natūra. Gali būti taip, kad pats veikėjas nežino, kokia jo tikroji prigimtis, ir susitapatina su savo kauke, persona.

Visgi rašytojas turi užduoti sau klausimą, kas yra tikroji veikėjo prigimtis ir koks veikėjo savęs suvokimas. Tarp jų gali būti konfliktas, ir visas filmo veiksmas gali būti paremtas būtent to nesutapimo išaiškinimu, konflikto išsprendimu (ką veikėjas daro su tuo žinojimu apie save patį?).

Vienišius

Pasauliu negalima pasitikėti – tokia vienišiaus pasaulėžiūros ašis. Vienišiai nuolat patiria spaudimą tapti pasaulio dalimi. Tai spaudimas ne tik iš išorės, jis kyla ir iš vidaus. Jie nori būti su žmonėmis, tačiau negali, nes neįmanoma būti tuo, kas nesi. Tai sukelia kančią. Vienišius, kuris nesuvokia, jog yra vienišius, dažnai papuola į spąstus, jam nutinka dalykai, priverčiantys pamatyti tiesą apie save. Labai daug istorijų sukurta aplink šį virsmą – tai vienišiaus susikūrimas (susivokimas). Tokie veikėjai yra antiherojai. Jie gražūs, patrauklūs, paslaptingi ir pavojingi (Clinto Eastwoodo personažai). Tie, kas atsiduria per arti jų, patenka į pavojaus zoną. Jei tai veiksmo trileris (kaip „Bourne Identity“ serijos), žmogus, tapęs vienišiaus artimuoju veikėjas pasmerktas mirčiai. Nes vienišius iš natūros elgiasi taip, kad liktų vienišas. Jis gyvena pagal savitą moralinį kodą (sąžinę), kuris prieštarauja visų kitų žmonių susikurtai pasaulio tvarkai (konformizmui).

Draugas

Draugas arba partneris yra iš prigimties linkęs sukurti draugiškus ar mylinčius santykius su kitu žmogumi. Tai ne situacija – jis ne šiaip pateko į tuos santykius, ne kitų valia, ne atsitiktinai, ne iš reikalo – tai situacijos prigimtis. Tokį veikėją traukia turėti draugą. Net jeigu jis pats to nežino arba sužino per vėlai. (Pavyzdžiai būtų filmai „Four Weddings and a Funeral“, „Midnight Cowboy“.) Draugas gali būti kelių tipų: (a) amžinas draugas (eternal partner); (b) laikinas draugas (temporal partner); (c) priešingybė (opposed partner).

a) Amžina draugystė atsiranda tarp žmonių, kurie vienas kitą papildo. Tai ne tik visiškų priešingybių susijungimas – pernelyg priešingi charakteriai natūraliai ir nesusigrotų – tai tarp dviejų žmonių, kurie turi skirtingus charakterius, atsirandanti lygsvara, poros susibalansavimas. Jie papildo vienas kitą gerąja prasme – suteikia vienas kitam tai, ko trūksta, padeda išvystyti gerąsias savybes, o ne iššaukia blogąsias. Filmai, kuriuose kuriama tokios poros istorija, dažnai yra netikroviški, su nemaža fantazijos doze. (Romantiškos pasakos suaugusiems, kaip komedijos su Jacku Nickolsonu: „As Good As It Gets“ ir „Something’s Gotta Give“.) Dėl partnerystės, buvimo kartu, veikėjai pražudo savitumą: susiliedami į porą, jie pasikeičia tam, kad galėtų būti kartu (kompromisai). Paprastai filmas baigiasi toje vietoje, kai veikėjai tampa pora („When Harry Met Sally“, „You’ve Got Mail“), nes tie personažai, kuriuos mes stebėjome, ištirpsta vienas kitame, įvyksta difūzija (fusion). Personažų skirtumai kuria konfliktą, kuris mus domina. Prisiderinę vienas prie kito veikėjai nebėra įdomūs. Kai kurie filmai pasakoja apie atvirkščią dalyką: poros iširimą, išėjimą iš „amžinos santuokos“. (Ar nebūna filmų, kur būtent pora tampa stipriu protagonistu? Taip, bet tai jau ne apie poros atsiradimą ar suirimą. Jie veikia kaip viena jėga.)

b) Laikina draugystė – realistiškesnėms istorijoms. Tai santykiai, kurie ima vykti, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Ryšiai tarp žmonių nėra stiprūs, jie trunka tol, kol liepia aplinkybės, o šioms pasikeitus – draugystė išyra. Abi pusės gali atvirai ar tik sau viduje pripažinti, kad draugystė juos praturtino, pakeitė kiekvieno veikėjo charakterio deficitus. Mat tarp jų, kol truko ryšys, buvo susiklostęs panašus balansavimas, kaip ir amžinojoje draugystėje. Drauge nuveiktas darbas, įveikta kliūtis, o kai viskas baigta, tai ir viso gero. („In the Heat of the Night“)

c) Priešingybės atsiduria vienas šalia kito taip pat dėl susiklosčiusių aplinkybių, tačiau jos tuo visai nesidžiaugia. Jei galėtų, pabėgtų vienas nuo kito, tačiau privalo būti drauge. Tokia situacija itin tinka TV serialams („Two and a Half Men“), frančizėms. Pavyzdžiui, Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas yra tokia priešingybių pora. Jie abu – stiprios, spalvingos asmenybės. Juos abu ir traukia vienas prie kito, ir stumia. Jie nėra tokie atviri (jų santykiai nėra tokie intymūs), kad susipažintų giliai, atsivertų vienas kitam iki galo. Įmetus tokią porą į bet kokias aplinkybes, darosi įdomu ne tik, kaip bus išbrista iš sudėtingos situacijos, bet ir kyla klausimas, ar toji priešingybių pora ištvers buvimą drauge? Nes priešingybės nesutaria visais klausimais, o jų konfliktai prikausto auditorijos dėmesį.

Vienišiai ir draugai yra tokie įdomūs su savo vidiniais ir tarpusavio konfliktais, kad veiksmas dažniausiai ir sukasi vien apie juos. Kiti du veikėjų laikysenų tipai – komandos žaidėjas ir vedlys – tinka išoriniam veiksmui ir dažniausiai jie atsiduria siužeto vedamose istorijose, kur konfliktas yra tarp veikėjų ir pasaulio.

Komandos žaidėjas

Toks dažniausiai yra, kaip sako pats pavadinimas, komandos narys. Yra sukurta begalė filmų, kur vienos didelės kliūties nugalėjimui, tikslo pasiekimui, būtina suformuoti komandą. Dažnai atskiri komandos nariai net nenorėtų būti su kitais viename būryje. Jie gali būti ir vienišiai, ir priešingybės, bet, žinoma, ir tie, kurie siekia amžinos draugystės. Kiekvienas narys turi savo charakterio paradoksus, bet juos pristatyti ekrane reikia greitai ir todėl glaustai, vienu smūgiu, kaip sakant („Ronin“, „300“, „The Incredibles“, „Ocean’s Twelve“). Tokios komandos, atlikusios užduotį, išyra. Kai iš komandos pasitraukia narys – tai svarbus moomentas. Komandoje atsiranda disbalansas, kai vienas iš narių yra neįvertinamas, nepripažįstami jo gebėjimai. Narys miršta, nes jį pražudo jo tikroji būdo savybė (pvz. veikėjas per ilgai neapsisprendė, delsė, todėl jį nušovė snaiperis – jį pražudė jo abejojimas).

Vedlys

Pagal apibrėžimą vedlys irgi yra komandos narys – jis jai vadovauja. Kaip taisyklė, vedlys yra atsiskyręs nuo kitų, jis nėra lygus su eiliniais, jo statusas aukštas. Tačiau jis nėra vienišiaus tipas. Jis dirba komandai, stoja už komandą („Wolf Street“). Dažnai naudojamas triukas, kai auditorijai leidžiama žinoti apie vedlį kažką, ko nežino eiliniai komandos nariai. Tai svarbu, net tuomet atsiranda ypatingas ryšys su žiūrovu, žiūrovas emociškai įtraukiamas į vedlio strategiją, simpatizuoja, serga už jį, nes suvokia jo elgesio motyvus.

---

Gilaus charakterio veikėjas paprastai yra ne vienas kuris tipas, o kelių tipų kombinacija. Kartais veikėjas yra susitapatinęs su savo persona ir nežino, kokia jo tikroji natūra. Rašant scenarijų naudinga klausti, kokia yra tikroji veikėjo laikysena kitų veikėjų atžvilgiu? Kokia ji pradžioje ir į kokią pasikeičia veiksmo eigoje? Labai svarbu žinoti momentą, kuomet įvyksta pokytis – tai veikėjo ir siužeto virsmo taškas. Shift of character in relation to others.

Kartais transformacija įvyksta istorijos viduryje, bet kartais ji gali ir neįvykti, visai ne joje esmė. Kiekvienas atvejis yra savotiškas, ir naudinga tiesiog pagalvoti apie tai, apsispręsti, kaip tai išnaudoti, sąmoningai.

Šitokios žinios apie veikėją praverčia, kuriant kino dramas ir neįprastesnio žanro filmus, kur veikėjas vaidina itin svarbų vaidmenį. Apie veikėjo laikyseną geriau galvoti ne pirmajame eskize, o perrašant – kai pats bandai suprasti, kokie veikėjai gimė berašant, kas jie tokie ir ko nori.

(bus daugiau)

Pradžia buvo čia: Veikėjo charakteris #1: Ką-darai

Migdolinė Elena de Strozzi

 

Apie Elenos de Strozzi romaną „Šiaurės rožė“, išleistą leidykloje „Alma littera“, 1995 m.

Radau štai tokį įdomų daiktą Melburno lietuvių namų bibliotekoje. Čiupau, nes seniai norėjau perskaityti bent vieną bene skaitomiausios lietuvių autorės knygą. O paaiškėjo, kad tai netgi jos pirmoji.

Elena de Strozzi pasirašinėja slapyvardžiu, dėl kurio aš anksčiau net pasišaipydavau. Ko gi ta šiaulietė dangstosi itališkais vardais?! Ar neapgailėtina? Bet tas dangsymasis patvirtino vieną mano teoriją: tiek lietuvių rašytojai, tiek skaitytojai nenori matyti savo lietuviškumo. Užsienietį perki iškart, negalvodamas – jeigu tik tinka žanras, viršelis ir kaina. O dėl lietuvio nesi tikras. Todėl pirmas autorės de Strozzi įspūdis (prie gero viršelio ir geros kainos) jau nesugadintas. O dėl žanro tai irgi problemų nėra – pramoginis romanas turi savo skaitytojų ratą.

Jau ne vienais metais LATGA-A (autorinių teisių agentūra) didžiausią premiją už knygų panaudą bibliotekose išmoka de Stozzi. Pernai (2011 m.) jos knygas iš bibliotekos skolinosi daugiau nei 16 tūkstančių kartų. (Palyginimui Sigito Parulskio knygas – apie 5 tūkstančius kartų.) Jai populiarumu prilygsta tik jos dukterėčia, taip pat pramoginių romanų rašytoja (ji sakosi rašanti „šeimos romanus“, jeigu ką) Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

„Knygų klubo“ internetinėje svetainėje į skaitytojo klausimą, ar šiandien galima išgyventi vien iš kūrybos, de Strozzi atsakė:

Šito nežinau. Tačiau žinau, jog nepatinka žmonės, kurie savo knygoms išleisti prašo dotacijų, kai dar yra daug vargstančių ir ligotų, kuriems pagalba reikalinga nepalyginamai labiau. Teko skaityti knygelę, silpną meniniu požiūriu, kurioje bjauriai ir melagingai šmeižiama lietuvių tauta. Knygelė išleista parėmus Kultūros ministerijai. Bijau, tokių yra ir daugiau. (nuoroda)

De Strozzi, kurios profesija hidrotechnikė-inžinierė, savo pirmosios ir antrosios knygos rankraščius sudegino. Trečiąją  – „Šiaurės rožę“ – rašė trejus metus ir išleido būdama penkiasdešimt aštuonerių. Susižinojau, kad skaitau romaną apie meilę, kurį parašė ne jauna mergaitė, o subrendusi moteris. Visgi pristatymas atvarte juokino ir nieko gero nežadėjo:

Pramoginės literatūros naujiena! Pirmasis lietuvių autorės sukurtas romantiškos meilės romanas apie lietuvaitės pianistės Lauros ir graikų aristokrato grafo Niko Diamandidžio meilę, išsiskyrimą ir keistą likimą vėl suvedusį mūsų herojus po saulėtu Heladės dangumi.

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau“ „Vergės Izauros“, „Visos upės teka“ ir „Marianos“…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

Dar labiau mane nustebino tekste jaučiamas autorės kultūrinis išsilavinimas. Kai kada skaitydama jaučiau gėdą dėl savo menko išsilavinimo (bet paskui apsiramindavau – man dar nėra penkiasdešimties metų, dar turiu laiko pasiekti panašų lygį). De Strozzi galbūt visą gyvenimą projektavo vandentiekius (spėlioju), bet įtariu, kad be to ji dar ir grojo fortepijonu, skaitė knygas anglų kalba, skaitė ne tik grožinę literarūrą, bet ir filosofiją, o taip pat daug keliavo arba bent jau skaitė knygas apie Graikiją ir mokėsi graikų kalbą, nes jos aprašytoji Helada mane visiškai įtikino tikrumu (tiesa, nesu ten lankiusis). Dar daugiau, skaitant atrodė, kad autorė ne turistavo Graikijoje, o ten gyveno keletą metų, buvo įsimylėjusi graiką, ir sužinojo apie Graikijos kultūrą daugiau, nei tūlas lietuvis per visą gyvenimą sužino apie Lietuvos kultūrą. Abejoju, ar graikai patys apie save taip gražiai atsiliepia!

Tačiau po visų šitų liaupsių turiu prisipažinti, kad knygos veikėjos laimė gale mane paliko abejingą. Ar netgi sukėlė susirūpinimą. Išsiblaiviusi nuo romano apžavų ėmiau galvoti: tai gerai, kas čia buvo? Kodėl visa tai buvo? Kas čia vyksta?

Be abejo, lietuvaitė Laura yra tobula moteris: skaisti (ta prasme, negyvenanti lytinio gyvenimo, nors jai jau kokie dvidešimt penkeri metai), talentinga pianistė, nuostabaus grožio (blondinė, aukšta, liekna, mėlynų akių), darbšti, geros širdies, pasiaukojanti… Na, pasakykit dar kokią gero žmogaus savybę ir ji Laurai tiks.

Be abejo, jos mylimasis grafas Nikas yra tobulas vyras: vyresnis (jau žilstelėjęs), aukštas, aistringas, kilmingas, turtingas, protingas, neskaistus (vyrui skaistumas netiktų), bet galintis mylėti tik vieną kartą.

Lauros trūkumas vienas: sykį ji suabejojo savo jausmais ir atstūmė graiko pasiūlymą tuoktis. Graikas tuo metu kaip tik susirgo, todėl pasijutęs visai sutriuškintas grįžo atgal į Graikiją, pasiryžęs visą gyvenimą mylėti ir nekęsti Lauros. Jo trūkumas toks: jis liguistai pavydus.

Taigi iš to išeitų, kad Laura visgi absoliučiai tobula, tik sykį suklydo. O štai graikas Nikas demonstruoja savo liguistą pavydą ne vieną kartą ir tai tikrai galėtų būti nerimą keliantis simptomas, jeigu įsimylėjusi Laura bent kiek protautų. Tačiau kalbame ne apie realistinį romaną, o apie pramoginį meilės. Čia turi būti meilė ir tik meilė. Ir net jeigu abu veikėjai meilės procese žūtų, vis tiek nugalėtų meilė!

Gal tuomet nieko tokio, kad meilės procese nuolat savo mylimojo smurtą patiria Laura? Visų gražiausia atsitiko finale: per plauką vėl neišsiskyrę, mylimieji visgi susitinka ir tučtuojau be kalbų susituokia. Jokių pasiaiškinimų, nė užuominos apie tai, kad jie pasikalbėjo, išsiverkė, vienas kitam atleido (ypač daug ką atleisti turėtų Laura, nes viso romano veiksmo metu ji kentėjo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą). Paskutiniai skyriai turėtų būti medus, šokoladas, šampanas su braškėmis mūsų sielai. Bet keista, kad būtent tada, kai išsipildo tai, ko skaitydama lyg ir troškau (čia nieko negali žmogus padaryti – tokie instinktai – susitapatinęs su pagrindine veikėja, lauki laimės), būtent toje pasakos dalyje, kai sakoma „ir taip jie ilgai ir laimingai gyveno“, mane apėmė rūgšti nuotaika.

Tai ką, vadinasi, graikas gali atvažiuoti į Lietuvą ir išsivežti jauną merginą? O jeigu ji atsitokėja ir atsisako tokios santuokos (juk tai išmintinga – neskubėti, palaukti, suaugti), tai jau yra baisi skriaudikė? Tuomet tas subrendęs senbernis pradeda žaisti su ja žaidimus, kurie, beje, tokie naivoki: turtuolis sutinka sumokėti pinigus už Lauros tėvo išgydymą, tačiau reikalauja pasirašyti sutartį, kurią Laura neperskaičiusi ir pasirašo. Vėliau paaiškėja, kad tai ne bet kokia, o vedybinė sutartis! Nekalbėdami apie sutarties turinį (ir išvis, daugelio muilo operų ar romantinių komedijų peripetijos atsitinka todėl, kad kažko nesakoma, nuslepiama tiesa, vyksta nesusipratimai, apsipažinimai – taip nuo senovės graikų teatro laikų), veikėjai kiekvienas savaip supranta situaciją ir todėl taip išeina, kad Laura įdarbinama viešbučio kambarine, vėliau netgi virtuvės plovėja, o dar ją visaip skriaudžia piktoji moteris (irgi tipiška serialų varomoji jėga), kuri trokšta pati ištekėti už tobulojo graiko… Ir po visų tų vargų mergina nusipelno tik įtarinėjimų turint lytinius santykius su kitais graikais. Liguistų įtarinėjimų, kurie dar labiau kaitina (sadomazochistines?) abiejų aistras!

Tai tas sadomazochizmas ir baigiasi vestuvėmis – trumpai ir, mano akimis, nelaimingai.

Jei skaitau liaudies pasakas, vis prisimenu, kad visas veiksmas iš tiesų vyksta psichikoje. T.y. jei veikia vyras ir moteris, tai jie yra vienos psichikos vyriškoji ir moteriškoji dalis. Bendravimas tarp jų, problemos, nesutarimai, išbandymai ir galiausiai išsikapstymas arba žlugimas – irgi vienos psichikos istorija. Jei iš šitos pusės analizuotume de Strozzi „Šiaurės rožę“, tai ar atrodytų, kad vyriškumas gerai susiderino su moteriškumu? O gal visos romano moterys galėtų atstovauti moteriškąją pusę, jos šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas, o vyrai – vyriškumo šviesiąsias ir tamsiąsias? Įdomu pažiūrėti iš tokio kampo.

Tuomet man atrodo, kad šios saldžios pasakos finale abi pusės susitiko ir apsijungė, hm, teisingai. Nes nei Laura, nei Nikas nėra atskiri, savarankiški, pilni personažai. Jie tik simboliai, vienas aspektas to vyriškumo ir moteriškumo, kuris išdalintas visiems, ne tik pagrindiniams, bet ir šalutiniams romano personažams. O tarp jų būta tikrai įvairių ir daug tauresnių už pavydųjį grafą (tik Lauros šventumo niekas nepranoks). Gražiosios karalaitės užduotis – ištverti karalaičio bei raganos kankinimus ir išlikti dorai, gerai, švariai mergaitei. Viskas taip ir atsitiko.

Kita vertus, jei neįsivaizduosime pasakos veiksmo kaip vienos psichikos, Laura atrodo liguistai apsėsta savo Animus projekcijos. Jos kelyje pasitaiko daug vertesni žmonės, kuriuos galėtų pamilti, jeigu būtų kaip nors išsivadavusi iš Animus, jei praregėtų, suvoktų, kokioje mazochistinėje pozicijoje pati yra atsidūrusi. Tačiau ko aš čia rūpinuosi, juk romanas ne psichologinis ir ne apie tai… O apie ką? Apie mistinę „moters laimę“.

Keista, bet kuo nerealesnė pramoginio romano istorija, tuo labiau imi galvoti apie realų lietuvės moters gyvenimą. Graiko smurtas tampa, kaip sakoma, tarsi drambliui „bambonkė“. Lietuvė gali pasiaukoti meilei. Lietuvė gali (turi?) išsaugoti skaistybę vyrui. Lietuvė, beje, jaučia savo promočių dvasią (Laurai vis galvoje kalba tobulos išminties ir gerumo mirusi močiutė – nenutyla ištisai), kuri ją pamoko, kaip elgtis taip, kad nesusiteptum, išliktum ori, tarsi karalienė. Ta vidinė savigarba drauge ir kelianti pasigėrėjimą, ir bauginanti. Ar ji padeda nesusidėti su sadistu? Ne, atsiprašau, tai ne sadizmas, o švelnios bausmės, palyginus su lietuvės tikraisiais išgyvenimais, ištekėjus už lietuvio…

Nemanau, kad pati autorė prastai sugyventų su savo vyru. Iš jos atsakymų minėtoje svetainėje netgi atrodo atvirkščiai – vyras remia jos kūrybą, skaito ir pataria (be to, slapyvardis nusiskintas iš vyro giminės medžio). Jaučiu, kad daug kas, ką rašo de Strozzi, parašyta nesąmoningai, įsijautus į tam tikrą situaciją, kuri leidžia išgyventi emocinius „linksmuosius kalnelius“, o ta tamsioji pusė, kuri iškilo mano akyse, autorės nei jaudina, nei jai yra matoma. Bet, kaip moko ir liaudies pasakos, tamsusis pamušalas egzistuoja nepriklausomai nuo to, suvokiam jį ar ne.

Juokingas momentas: de Strozzi labai tankiai mini „negrus“ ir suteikia jiems blogio rolę. Atseit Graikijoje juodaodžiai pagauna ir išprievartauja patiklias mergaites. Tai žino lietuvaitė, tačiau nežino vietinė graikaitė, todėl Laurai tenka garbė ją išgelbėti. Ji nespėja sulaikyti mašinos, kuria išveža graikaitę, bet mąsto taip: „Laimė, negrai mėgsta ryškias spalvas (…), tokią mašiną nebus sunku rasti šiame ne per didžiausiame mieste.“ (p.72) O paskui, kai susiduria akis į akį su niekadėjais, pataria ir močiutė: „Nebijok jų, Laura. Pulk į pagalbą mergaitei. Griežtai juos išbark ir sugėdink. Kuo griežčiau. Kiekviename negre tebeslypi vergas. Griežto, drąsaus balso negras visada klausys ir bijos. Tai yra jų genuose.“ (ten pat) Laura sudrausmina „negrus“ va kaip: „Linčo teismo panorote? Tuojau pat paleiskite merginą!“ O toliau pasakotojo balsas mums paaiškina: „Išgirdus žodžius „linčo teismas“, ir labiausiai įsiaistrinusiam negrui geismas dingsta.“ (p. 73) Staiga kažkodėl taip pakvipo sovietiniu mentalu… Ar man vaidenasi, ar tais laikais buvo normalu niekinti juodaodžius? Gal ir ne oficialiai, bet tarpusavyje – atvirai. Nes juodaodžio tais laikais dar niekas nebuvo matęs ne per televizorių. Vis ta geležinė uždanga…

Ir daug gyvenimo tiesų, sentencijų, pamokymų primena naivokas praėjusio šimtmečio vertybes, kurios Lietuvoje dar labai gajos. Štai keletas citatų: „Ne veltui Remarkas rašė, kad moteris visada grįš tenai, kur ji paliko savo sukneles“ (p. 91) „Kai mylime, esame labai lengvai pažeidžiami. Jeigu esi abejinga savo mylimajam, tai abejinga ir jo poelgiams.“ (p. 137) „Bijojo būti atstumtas ar neleido išdidumas? Ir viena, ir kita – įsimylėję vyrai nedrąsūs ir jautrūs.“ (p. 162)

„Pasakyti „ne“ milijonieriui, geram žmogui ir puikiam draugui nėra lengva.“ (p.183) — Paskui autorė stebisi, kad Jurgis Kunčinas savo recenzijoje jos veikėjas pavadino pragmatiškomis, o ne romantiškomis…

„Darbas, net ir įdomiausias, negali užpildyti viso moters gyvenimo. Jai visada trūks meilės ir šeimos.“ (p. 177) „Moterų draugija, nors ir labai puiki, ilgainiui apkarsta kaip ir migdoliniai pyragaičiai.“ (p. 201) — Neveltui sakoma, kad didžiausios feminizmo priešės yra pačios moterys…

Apibendrinus pasakyčiau, kad de Strozzi tekstas man pasirodė tikrai šimtą kartų geresnis, nei tikėjausi (ir ji tikrai rašo geriau už Edmundą Malūką), o dar suprantant, kad tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų rašyti… Dėl to tai tikrai – pagarba. Naivumas ir iškypę dalykėliai – autorės kartos ženklas, ir nieko čia nepatarsi, juolab nieko nepakeisi. Tačiau buvo vietų, kurias galėjo pataisyti redaktorius. Tikriausiai pramoginei literatūrai taikomi žemesni standartai? Laikmečio dėl kalbos ir stiliaus klaidų nekaltinčiau…

Būtinai griebsiu skaityti kokį nors vėlesnį de Strozzi romaną. Kartais norisi ne tik raudonos mėsytės, bet ir karstelėjusio migdolinio pyragaičio. Juk meilės romanus skaitome, norėdami užsimiršti, pailsėti nuo tikrovės ir juose randame tokių aistringų vietų, kad jėzusmarija! Šitą net mintyse skaitau „su intonacija“:

Laura pajuto Niko lūpas ant savo lūpų, jis bučiavo ją, jo lūpos slinko žemyn, kur buvo atsegtos suknelės sagos… Laurai linko kojos, darėsi silpna ir svaiginamai malonu. Paukščių Takas nusileido žemyn ir sūpavo ją. Dar akimirka, ir Laura būtų atsakiusi į glamones, bet grafas Diamandidis staiga ją paleido ir su lengva ironija balse pasiteiravo:

– Ar aš turiu atsiprašyti?

Nebebuvo Paukščių Tako sūpuoklių ir žalių žvaigždžių. Nieko nebebuvo. tik silpnumas ir nuoskauda. Sukaupusi visą savo valią ir jėgas, Laura nubėgo tiesiog per veją ir gėlynus, lyg ją vytųsi šimtas liūtų. Nesivijo niekas.

„Ką man daryti, močiute, ką man daryti?…“ Močiutė tylėjo. Ji buvo išmintinga ir žinojo, kad mylinčiai merginai gali padėti tik mylimasis. Visų kitų žodžiai ir paguoda – beprasmiai. (p. 66)

Snaigės metodas

Rašymo metodų yra tūkstančiai (nors kartais atrodo, kad tik metodų pavadinimų yra tūkstančiai). Kiekvienam – savas.

Snaigės rašymo metodo atradėju skelbiasi tūlas fizikas iš Amerikos Randy Ingermansonas, sėkmingai kuriantis grožinę literatūrą (fiction). Daug žinodamas apie fraktalus, jis pritaikė mokslą rašymui, ir štai kas iš to gavosi.

Pirmiausia, kas tie fraktalai? Tai nuostabūs geometriniai dariniai, kurių atskiri fragmentai yra identiški ar panašūs į kitus fragmentus ar visumą. Fraktalams būdingas panašumas į save, kitaip tariant, savipanašumas: kai maža geometrinio darinio dalis yra identiška didesnei daliai. Štai vadinamoji Kocho snaigė:

Visas šios figūros sudėtingumas yra jo karpytose kraštinėse. Mat darinys sukurtas atsispyrus nuo trikampio. Lygiai taip ir rašydami ilgą sudėtingą romaną galime atsispirti nuo vieno sakinio, į kurį telpa idėja.

Tol, kol tik svajojame apie romano rašymą, galvoje skraidžioja padrikos mintys, galbūt personažų portretų detalės, galbūt dialogų nuotrupos. Kol kas nėra jokios tvarkos. Tačiau tam, kad parašytum 200-1000 puslapių apimties darbą (o rašyti teks ne dieną ir ne dvi), reikia rasti tinkamą dizainą, formą. Ingermansonas sako: „Aš nemokysiu jūsų pačios kūrybos, tačiau padėsiu sukurti kūrinyje tvarką“.

Ingermansonas siūlo dešimt žingsnių, o aš juos sukelsiu į keturis atitinkamai pagal kiekvieną snaigės pakopą. Taigi – pakopa po pakopos – bandom žiūrėti, kas gausis:

Šioje pakopoje tereikia parašyti vieną sakinį, į kurį tilptų pagrindinė kūrinio idėja. Paskui išrutulioti šį sakinį į vieną pastraipą, kurioje tilptų visa romano esmė (panašius aprašymus galima rasti ant jau parduodamos knygos galinio viršelio). Paskui sėsti ir susidėlioti veikėjų charakterių metmenis, užimančius po puslapį (vardas, pavardė, ką veikia istorijoje, koks jo motyvas, koks tikslas, kokios kliūtys, vidinis virsmas ir t.t.).

Šioje pakopoje reikia išplėsti tą pastraipą, kurioje iki šiol tilpo visas romano aprašymas: kiekvieną sakinį paversti pastraipa (gausis romano santrauka). Tuomet grįžti prie veikėjų charakterių metmenų ir taipogi išplėsti aprašymus, kiekvienam skiriant po puslapį. Tuomet grįžti prie romano aprašymo ir išplėsti kiekvieną pastraipą iki vieno puslapio apimties (gausis trumpas turinys arba sinopsis).

Šioje pakopoje teks vėl grįžti prie personažų ir dar kartą išplėsti jų aprašymus (kur jie gimė, kokia jų istorija, motyvacija, kaip jie kūrinio eigoje keičiasi ir t.t.). Veikėjai turėtų atrodyti pilni, gyvi žmonės. Tuomet grįžti prie kūrinio sinopsio ir susidėlioti iš eilės visas kūrinio scenas – kiekviena scena iš naujos eilutės. Tam reikalui geriausiai tinka Excelio lentelės. Šioje ir ankesnėse pakopose patartina drąsiai daryti keitimus. Jei kažką sužinojai apie charakterį, tai nedvejodamas keiti siužetą pagal naują informaciją. Geriau dabar, negu įpusėjus rašyti 500 psl. romaną…

Jau pastebimas snaigės kraštinių patankėjimas. Fraktalų atveju, tankinti galima iki begalybės, tačiau rašymo metodiką reiktų jau kaip ir vainikuoti. Šioje pakopoje leidžiama sėsti ir pagal scenų lentelę parašyti visą romaną. Prieš tai dar galima pasirašyti išsamų scenų nupasakojimą (turbūt būtų panašu į filmo literatūrinį scenarijų prieš scenarijaus rašymą), tačiau pats Snaigės metodo autorius sako nebesinaudojantis šia pakopa.

Ar toks romano išnarstymas pakopomis nenužudys kūrybingumo? Ar atskris mūza į Excelį? Autorius sako, kad dar ir kaip atskris. Rašymas eisis lengvai ir greitai. Darbo vis tiek gana daug – ypač daug laiko juk skirta pasirengimui – tačiau pats procesas malonus ir bus padaryta mažiau klaidų.

Dėl to tikrai sutinku. Savo dabar kuriamą romaną taip pat nejučia pradėjau rašyti Snaigės metodika: prieš keletą metų pradėjau ieškoti to vieno sakinio, kuris nusakytų idėją. Aprašinėjau galimus veikėjus (tiksliau, aš visuomet mėgstu kiekvienam išgalvotam veikėjui rasti po vieną ar kelis gyvus prototipus, rasti į juos panašių žmonių nuotraukas). Paskui rašiau pastraipą, kurioje tilptų romano esmė. Paskui į du puslapius surašiau romano stambias dalis, įvykius.

Čia jau nebesusilaikiau ir iškart sėdau prie pirmojo eskizo. Berašydama labai nemažai dalykų pakeičiau (pats tekstas diktavo), tačiau turint istorijos karkasą, tai buvo įmanoma padaryti vos per dvylika dienų! Šiuo metu pagal tą naują karkasą rašau antrąjį romano eskizą, kurio apimtis – triskart didesnė už pirmąjį. Šis etapas man užtruks keturis mėnesius. Beje, prieš tai irgi pasidariau viso romano scenų korteles ir pasižymėjau, kur trūksta naujų scenų (nes šiaip mano romanas bus ne vien iš scenų, palikau vietos ir veikėjų pamąstymams, susivokimams ir šiaip papilstymams). Mano metodas šiek tiek skiriasi, nes aš rašymo eigoje noriu spėti ir suvokti kažką daugiau apie aptariamąją problemą. Galima sakyti, išgyventi savo romaną. Galbūt ir pati per jį pasikeisti, suaugti.

Man atrodo, kad amerikiečiai itin mėgsta pramoginius kūrinius, kurie yra pernelyg tvarkingų siužetų, todėl nuspėjami it Holivudo filmai: ten irgi viskas vyksta scenomis. (Mėgstu žiūrėdama tokius filmus žaisti pranašą – po pirmųjų kovinio filmo minučių pasakau vyrui, kuris personažas žus pirmasis, o kuris liks gyvas, ir jeigu apsirinku, tai būna dėmesio vertas filmas!) Tas holivudiškumas tikrai nėra privaloma visiems kūriniams taisyklė.

Taip pat nemanau, kad man labai padėtų, jeigu sėdėčiau dvi savaites aprašinėdama kiekvieno veikėjo biografiją. Man patinka jų detales atrasti pirmojo ar antrojo eskizo rašymo eigoje. Svarbesnis man yra gyvo veikėjo pojūtis, kuris kartais žodžiais negali būti nusakytas.

Visgi, atmetus tą visažinį amerikonizmą, galima priimti ir pasinaudoti visai neblogu patarimu, kuris, kaip man pasirodė, ir yra Snaigės rašymo metodo esmė:

Pradėti nuo mažo ir paprasto, auginti didelį ir sudėtingą, ieškoti dizaino ir laikytis tvarkos, kurioje galėtų tvyroti suvaldytas kūrybiškasis chaosas.

—————————

originalus straipsnis: Snowflake Method