Tikėk ir kalbančiu arkliu

Yra toks anekdotas apie teatro korifėjų Konstantiną Stanislavskį. Atveda jam vienos repeticijos metu į sceną gyvą arklį. Po vaidinimo Stanislavskis užlipa ant scenos, prieina prie arklio, įsižiūri jam į akis ir sako: „Netikiu!“ (Anekdoto paaiškinimas – paradoksas – anot Stanislavskio, į sceną negalima atsivesti gyvūnų, nes jie savo natūralumu („organika“) visuomet nurungs patį talentingiausią aktorių. O štai reiklus jis nežmoniškai – jam neįtinka net arklio vaidyba…)

Ne sykį esu pati taip sakiusi: nepatikėjau tuo ar anuo. Spektaklyje, filme, tekste gal rečiau. Gali būti, kad tai atėjo iš aktorystės pamokų, kuomet dėstytoja ragino vienas kitam sakyti, ar patikėjome „menine tiesa“. Kai kada ir patikėdavome, bet visų pirma stengdavomės žiūrėti reiklia akimi ir netikėti. Bet šiandien manau, kad ne vien tikėjime reikalas. „Netikiu!“ – tikrai ne naudingas komentaras kolegai. Greičiau – žalingas.

Negaliu apsakyti, kaip buvo nemalonu išgirsti apie „nepatikėjimą“ mano pačios kūriniu (laimei, nebaigtu). Taip susijaudinau, kad iki šiol negaliu pamiršti, jog kažkas iš skaitytojų kažkuo nepatikėjo. Tačiau neseniai perskaičiau vieną talentingo dramaturgijos dėstytojo (ir dramaturgo) knygą (reklamuojamą ir šio tinklaraščio paraštėje: knyga apie rašymą nr. 5 – Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“),  kurios viena ištrauka suveikė kaip kompresas žaizdai, kurią atvėrė kvailas komentaras. Dalinuosi tuo vaistu.

Mano nemėgstamiausia kritika prasideda fraze: „Aš nepatikėjau, kai…“ Ne publikos darbas sėdėti ir spręsti apie tai, kuo ji tiki ir kuo netiki. Visų pirma, tai neatsakinga. Bepigu gūžtelėti pečiais ir pasakyti „nepatikėjau“. Žmogus užmuša savo tėvą ir nežinodamas veda savo motiną? Netikiu. Jaunuolis mėnesių mėnesiais bando išteisinti ir tuomet įvykdo savo dėdės žmogžudystę, atsilygindamas už tėvo nužudymą? Netikiu. Moteris suardo savo patogią santuoką vien dėl su laišku susijusio nesusipratimo? Netikiu. Komivojažierius nusižudo, nes nusivylė savimi ir sūnumis? Netikiu.

Matote, kaip lengva?

Visų antra, tai yra arogantiška. „Aš tuo netikiu“, todėl „tai“ neturi vertės. Aš netikiu tuo, todėl neprivalau galvoti apie „tai“. Nesiruošiu nuo starto linijos paleisti žirgų, nes iš anksto atšaukiau visas lenktynes. Vienu nerūpestingu minties švystelėjimu atsisakiau pripažinti šito darbo vertę. Baigta, galas, prašom rodyti kitą pjesę.

„Aš tuo netikiu“ yra meno priešas. Jeigu nori pradėti menininko kelią, tai geriau apsispręsk būti pasiruošęs patikėti viskuo, kas beatsitiktų kūrinyje. Mes laikinai leidžiame sau tikėti ir darome tai noriai, nes jei galvosime priešingai, tai būsime uždarę duris, už kurių vyksta menas.

Jei nori užtrenkti save kitoje durų pusėje, gerai. Bet problema tuomet yra ne tai, kad netiki, o tai, kad atsisakai dalyvauti.

Tuo nenoriu pasakyti, kad visi turi mėgti tai, ką mato, arba manyti, kad viskas yra įdomu. Čia kitas reikalas. Beje, manau, kad tai ir nori pasakyti žmonės savuoju „aš netikiu“. Iš tiesų jie sako, kad negali to pripažinti arba, kad tai yra atgrasu, arba įžeidu, arba sunku, arba tiesiog nuobodu. Bet kuri iš šių emocijų yra tinkamas atsiliepimas apie meno kūrinį. Bet visos yra visiškai subjektyvios.

Būdamas jaunas eidavau žiūrėti spektaklių su Henriu, sumaniu, patyrusiu teatro žmogumi. Sykį, eidami iš drauge pažiūrėto spektaklio, abu sutarėme, kad pjesė nebuvo baisiai gera. Pirmojo veiksmo pradžioje buvo scena, kai sužinome, kad veikėjo motina mirė prieš kelias akimirkas. Veikėjo mergina, kurią jis pažįsta neseniai, atvyko paguosti. Jis bando su ja seksualiai suartėti, nori mylėtis su ja, kai tuo tarpu mirusi motina guli gretimame kambaryje. Mergina atsisako. Tai buvo gana trumpa scena, nuo kurios prasidėjo pjesė.

Po spektaklio mes juokėmės iš pjesės prastumo ir aš priminiau tą sceną.

– Tai buvo taip neįtikėtina, – pasakiau, – kai jis ėmė ją bučiuoti ir norėjo su ja mylėtis tiesiog vietoje.

– Kodėl neįtikėtina? – paklausė Henris.

– Žmonės tokių dalykų nedaro, – nusišaipiau aš.

– Pjesė – ne apie žmones, – jis tarė, – Ji apie šitą konkretų žmogų. Kas gali teigti, kad šitas žmogus taip nepasielgtų? Aš sakau, kad jis pasielgtų, galėtų pasielgti. Tiesą sakant, taip ir pasielgė.

– Tuomet tu patikėjai? – paklausiau.

– Aš tikiu viskuo, ką matau scenoje, – tarė jis.

– Bet juk tau nepatiko, ar ne?

– Buvo nepakenčiama. Prasta, nuobodu, kvaila. Bet aš tikėjau kiekvienu žodžiu.

Henris aiškino toliau, sakydamas, kad klinikinėje psichologijoje yra žinomas faktas, jog po mylimo žmogaus mirties kai kada labai susijaudinama. Bet tai nebuvo jo pagrindinis argumentas. Svarbiausia, kad jei tai ir būtų nedažnai sutinkamas reiškinys, dramaturgui visgi leidžiama rašyti apie jį ir tikėtis žiūrovų patikėjimo.

– Pirmiausia, jis gali rašyti ne natūralistiškai, – tarė Henris, – Galbūt pjesė yra simbolistinė. Juk nepasmerktum visų beprotiškų įvykių „Vaiduoklių sonatoje“ vien todėl, kad jie nerealistiški, ar ne?

– Ne, bet tai nebuvo „Vaiduoklių sonata“! – paprieštaravau. – Tai akivaizdžiai realistiškas kūrinys.

– Tuomet problema ne ta, kad scena neįtikėtina, o tai, kad autorius supainiojo žaidimo taisykles. Jis leido žiūrovams tikėtis vieno dalyko, o paskui pateikė jiems kažką iš kitos operos, galiausiai bandė sugrąžinti mus prie pradinių žaidimo taisyklių. Tai nepadaro paties to bandymo seksualiai suartėti mažiau įtikimu. Žmonės taip elgiasi. Tiesą sakant, žmonės elgiasi ir daug keisčiau.

Tai privertė mane susimąstyti. Bet vis tiek spaudžiau toliau.

– Koks skirtumas tarp pasakymo, kad aš tuo netikiu, ir pasakymo, kad tai buvo painu?

– Milžiniškas skirtumas, – tarė Henris, – ypatingai dramaturgui, kaip pats. Tu juk perrašinėji, ar ne?

– Žinoma. Ištisai.

– Jeigu klausysi sakančiųjų, kad netiki tuo, kas yra tavo pjesėje, tai niekada jos nebaigsi. Nes visuomet atsiras koks bičas iš antrosios parterio eilės, pasirengęs pakelti ranką ir pasakyti: „Aš tuo nepatikėjau“. Ir vos tik, norėdamas jam įtikti, padarysi pakeitimą, pakels ranką moteriškė iš penktosios eilės ir pasakys, kad dabar ji netiki. Taip gali tęstis per amžius.

– Tai kokia išeitis? Jie visada taip sakys. Kaip man išsisukti?

– Nukirsti Gordijaus mazgą. Vietoj to, kad rūpintumeisi, ar tavo rašinys įtikimas, rūpinkis tuo, ar jis įdomus. Tos pjesės, kurią šįvakar žiūrėjome, problema yra ta, kad ji buvo neįdomi, tikra makalynė. Jei pjesė gan įdomi, dauguma žmonių net nepagalvos, ar jie tiki ja, ar ne. Toks klausimas net neateis į galvą. Jie bus pernelyg užsiėmę, kad kreiptų dėmesį į pjesę. Žinoma, visuomet atsiras smulkmeniškų krapštukų, bet jų vis tiek niekada nepatekinsi, todėl geriau iš anksto nurašyti.

Niekada nepamiršau, ką man sakė Henris, ir iki šiol manęs tai nepavedė.

(mano vertimas iš Stuart Spencer “The Playwright’s Guidebook“)

Išganymas po Lalagės

(1)

[Ž]odžius, kuriais kaip tik ir derėtų apsakyti, jog visą šį neilgą laiką vienos iš jų kūne plitę nuodai (tai jų plitimas buvo išreiškiamas šitaip simetriškai vienai nuo kitos tolstant) pagaliau pasiekė širdį, / galbūt sukuriant iliuziją, neva įmanoma nieko nepasirinkus šičia liktis, / sunkiai įžvelgiamos klastos, štai kodėl jam atrodę, / jei nebūtų troškęs paties uolumo, geriausia “begėdiško“ ir “įžūlaus“, jis nebepajėgęs suvokti jos kaip nuolat atgimstančios ir išperkančios; / išnykti, palikti jį ir nenusisekusį turinį, pasinaudojus stiklo simbolika, / lyg kartu su įkarščiu būtų pasikeitusi žodžio reikšmė, / vis labiau jautėsi dalyvaująs savo išgelbėjime, vienu sykiu atsitinkąs išsigelbėjęs, lyg žmonijos klasta, susiejusi jį su jos neslopstančiu geismu, / kuris jį apimdavo supratus, jog šiame, o ir kituose apsakymuose jam numatyta geisti tarnės, / Tąsyk gerą valandėlę gulėjęs visiškai nejudėdamas: / ir iš žemėtos burnos veržiąsis dvokas), apsakytinas išvirtęs jo žvilgsnio centre nenatūraliai, / o juk buvo užklydę šičia, matyt, tik šiaip sau, jųdviejų veidai, kaip ir grūdų kaugės, pamėkliškai dunksančios jiems už nugarų, / todėl ties mente susimetęs kauburys atrodė visiškai pagrįstas), arba melavo taip nuoširdžiai, naiviai, kad tai suo genere jau nebuvo melas. / tačiau vis tiek atrodė, kad žvirblis pats įveikė pirštų tvorą ir pasalūniškai paspruko, dargi pašaipiai – lyg nusilenkdamas – švystelėjęs visų stebinčiųjų akyse. / – ir šitaip dar labiau sutrikdyti šeimininkę, priversti ją elgtis taip, kad neliktų nė mažiausių abejonių, kuri iš jųdviejų šią akimirką iškilesnė, / akyse tvykstelėjus nesumeluotam siaubui, iš jos šakumo ištrykš šlapimo srovė ir pasilies į klaną. Jis ekstatiškai šūktelėjo ir timptelėjęs marškinių kraštus išbarškino likusias sagas.*

(2)

“Lalagės“ fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno “apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: “Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės“, o A.J. džiugiai atsakęs: “Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas “Suokalbis“ pažįsta A.J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.

Tiesiog nuostabu, kaip tas recenzentas atpažįsta intelektualumą. Jei ne jo recenzija, nebūčiau net pamaniusi, kad knyga skirta tokiems aukštiems intelektualams, kokių lietuviškai skaitančių reta (ir aš, žinoma, ne iš jų), todėl niekas tiesiog nesugebės apžvelgti tokios intelektualios knygos, suvokti, nusakyti jos vertę… Taip pat radau parašyta, kad tiems, kuriems A.J. knyga bus pirmoji (suprask – neskaitantiems žmonėms, nes antraip įsivaizduočiau, kad “Lalagė“ tampa pirmąja knyga paaugliui), ji gali tapti ir paskutiniąja – po jos jau nesinorės literatūros. Niekai! Lietuvių skaitytojai ir taip žino, kad lietuvių literatūra yra mėšlas – A.J. raidžių krūvele tikrai nenustebinsi (nebent tikrai kokį paauglį, kuris dar kažko tikisi). Bet štai rašytoją tikrai galima sukrėsti.

Panašiai man yra atsitikę su vienu teatro spektakliu – Oskaro Koršunovo “Oedipas Karalius“ – pažiūrėjus tris dienas atrodė visiškai tamsu ir kamavo mintys apie tai, kad būti teatre, turėti teatro aktorės diplomą yra įžeidimas sau, jau nekalbant apie tai, kad teatras išvis yra beprasmybė, idiotizmas ir šikimas ant kitų galvų. Anąkart mane išgelbėjo kitas spektaklis – mėgėjiškas. Vaidino keturios merginos, visai ne aktorinio studentės. Spektaklis buvo valandos trukmės, sudarytas iš eilėraščių, stalų, kėdžių, prožektoriukų. Merginos tiesiog kalbėjo su mumis, žiūrovais, su manimi. Jos atšildė mane. Jos pripildė teatro erdvę prasmės. Šviesos. Jos nuramino mane – teatras man yra tai, kas yra man, o ne O.K. Pastarojo tiesiog reikia pagailėti. Ir iš gailesčio neiti į jo spektaklius (ką nuo tol, beje, stropiai ir darau). Gal kada nors žmogus ką nors suvoks. O gal ir ne. Kaip jam pasiseks.

Po A.J. knygos, kurią perskaičiau įjungusi ne penktąjį, o trisdešimtąjį bėgį, mane taip pat buvo apėmusi panika, kad užsiimu kažkokiu nelabai oriu ir nelabai sąžiningu darbu – literatūra. Bet kadangi jau esu išmokusi teatro prasmės pamoką, panika tik sukirbėjo ir aš ją greitai išjuokiau (netgi garsiai – pakalbėjusi apie tai su kolege, kita rašytoja). Visiškai ramybę atgavau, o iš “Lalagės“ lalėjimo net nebesijuokiu, o galvoju su užuojauta (juk užjausti reikia žmones, kurie neturi humoro jausmo, kurie nėra laisvi mąstytojai, o vis tiek mano, kad gali rašyti, kurie netgi nėra intelektualūs, bet manosi esą intelektualai vien dėl to, kad moka lotynų kalbą ir moka skaityti genijus – ir tai kažin ar moka, ar tik nuduoda), išsigelbėjau, nes skaitau kitą knygą – skaitau pirmuoju bėgiu ir nenoriu greitai perskaityti iki galo, kad kuo ilgiau pratęsčiau skaitymo malonumą.

Ta knyga nustebino nuo pat pirmosios eilutės. Ir tebestebina. Ta knyga mane liečia ir keičia. Per ją daug ką suprantu apie save. Per ją jaučiu, kiek daug man dar reikia augti. Ir kad nesu intelektuali, tačiau skaitau intelektualą. Skaitau prozininką, kuris yra ir poetas. (Knygą išvertė poetas, kuris nesivadina poetu, o kaip vadinasi – prozininkas, eseistas?) Vertimas yra nuostabus. Pasakojimas yra nuostabus. Ir tai knyga apie patį rašymą. Daug sluoksnių. Neįprasta forma. (Ko gera, forma tuomet ima rodytis neįprasta, kai jos turinys – unikalus.) Ir tai knyga-įrodymas, kad rašymas yra mąstymas, kad rašymas yra matymas, kad rašymas yra kalbėjimas(is). Tai Michailo Šiškino “Laiškų knyga“.

(3)

Anksčiau man atrodydavo, kad gyvenimas – tai pasirengimas mirčiai. Žinai, kažkada pasijutau esąs lyg Nojus, kuris suvokė, kad anksčiau ar vėliau prasidės tvanas ir gyvybės egzistavimas žemėje pasibaigs. Todėl kad išsigelbėtų jis privalo statyti arką. Nojus nebegyvena kaip visi, tiktai vaikšto ir mąsto apie tvaną. Taigi aš stačiau savo arką. Tiktai mano arka buvo ne iš rąstų, o iš žodžių. Ir štai viskas aplinkui gyveno dabartimi, džiaugėsi tuo, kas laikina, o aš galėjau galvoti tiktai apie tvano neišvengiamybę ir arką. Jie man atrodė nelaimingi, o aš, ko gero, buvau toks pat jiems.

Atrodė, kad turiu užrašyti tai, kas svarbiausia. Visų padarų po du. Įvykius, žmones, daiktus, prisiminimus, paveikslėlius, garsus. Štai skrendantis žiogelis atsitrenkė man į kelį. Ir tiktai nuo manęs priklauso, pasiimsiu jį kartu ar ne. Kažką panašaus esu patyręs vaikystėje su skardine, užkasta po jazminu. Tiktai dabar galėjau su savimi paimti apskritai viską.

Nojaus darbas – sąmoningas išmintingas susitaikymas su mirtimi.

Koks netikęs aš Nojus.

Sašenka! Niekai visa tai, nebuvo jokio Nojaus! Ir mano arka iš žodžių išplaukia, o aš pasilieku čia! Ir ne mirčiai reikia rengtis, o gyvenimui! Aš dar nepasirengęs gyvenimui, Saška!

Aš, Nojų Nojus, kvailių kvailys, ieškojau kažko, kas būtų svarbu, didu, nesuvokiama, ir štai reikėjo atsidurti čia, kad suprasčiau, jog turiu tave. Jau turiu tai, kas didu ir svarbu, – tai tu. Aplinkui mirtis, o aš savyje jaučiu gyvenimo griūtį, kuri mane užplūsta, iškelia, neša pas tave.

(Michailas Šiškinas “Laiškų knyga“, p.223)

 (4)

Vakar (Šiškino įtaka, o gal ir šiaip, susidėjo) galvojau, kad gyvenime matyti daug bjaurasties ir kančios, ir ligų, ir silpnybių, ir apgailėtino grotesko – tai tik pirmas etapas. Antrasis – ir pats svarbiausias, ypač rašytojui – atrasti toje bjaurastyje kažką gero ir gražaus. Ir visai ne sentimentalaus, seilėto, pritempto, eskeipistinio. Rasti tikrai tai, kas padeda gyventi toliau, rasti tai, kuo galima džiaugtis. Purve rasti laimės apraiškų. Gyvenimo grožio žiedus pamatyti. Tai nėra lengva. Ir rašant visų pirma į akis lenda (ir ant lapo gula) purvas ir skausmas. Bet be jo irgi neišsiversi – nuo to negalima nusisukti, tai reikia apžiūrinėti atviromis akimis. Skausminga. Ieškoti džiaugsmo – išganinga. (Kas tas “išganinga“ – ar parašiau tik todėl, kad rimuojasi?) Skaitant Šiškiną man ima rodytis, kad dar nepradėjau nei matyti, nei mąstyti, nei rašyti. Bet pradedu.

(5)

DLKŽ: išganyti: 4. bažn. išgelbėti.

————————————-
* Andriaus Jakučiūno “Lalagė“ – apsakymų vainiko santrauka, sudaryta bet kuria tvarka pasirenkant po eilutę iš bet kurio puslapio, verčiant knygą nuo pradžios, kuri sunumeruota bet kaip, todėl ir neturėtų būti vadinama pradžia, iki galo – puslapio, kuris yra miręs ir be numerio. Tad nieko tokio, kad aš šitaip su tuo tekstu. Jeigu dėl šitokios nepagarbos autorius susierzins – taip jam ir reikia.

Telepatijos seansas

Taigi tarkime, kad dabar esi savo mėgstamiausioje signalo priėmimo aplinkoje, o ir aš esu vietoje, iš kurios transliuoti patogiausia. Mūsų telepatijos seansas turės įvykti ne tik per didelį atstumą, bet ir per laiko nuotolį, ir vis tik tai nesukels jokių problemų; jei vis dar galime skaityti Dickensą, Shakespeare’ą, o (pasidėdami viena kita išnaša) ir Herodotą, manau, galėsime susitvarkyti ir su skirtumu nuo 1997–ųjų iki 2000–ųjų. Ir štai pradžia – tikroji telepatija veiksme. Pastebėsi, kad rankovėje nieko neslepiu ir mano lūpos nesukrutės. Taviškės, labai tikėtina, irgi.

Žiūrėk – štai uždengtas raudona medžiaga stalas. Ant jo stovi akvariumo dydžio narvelis. Narvelyje tupi baltas rausvanosis triušis rausvais akių apvadėliais. Priekinėmis letenomis laikydamas morkos galiuką, jis patenkintas graužia. Ant jo nugaros, ryškiai užrašytas mėlynu rašalu, matosi skaičius 8.

Ar mes matom tą patį? Tam, kad absoliučiai būtume tuo tikri, reikėtų susitikti ir palyginti savo užrašus, bet manau, kad matome tą patį. Žinoma, neišvengsime variacijų: kai kurie signalo priėmėjai pamatys vyšninės spalvos medžiagą, kai kurie matys kaštoninę, tuo tarpu kiti gali įžvelgti ir dar kitokių atspalvių. (Daltonikams raudonoji medžiaga atrodys tamsiai pilka, cigaro peleno spalvos.) Vieni gali matyti pakraščius karpytus, kiti gali matyti juos tiesius. Į dekoratyvumą linkęs asmuo gali pridėti šiek tiek spurgelių, ir mielai prašom: mano staltiesė – tavo staltiesė, darkyk, kiek tik širdis geidžia.

Lygiai taip ir su narveliu – jo atvejis palieka nemaža erdvės asmeninei interpretacijai. Iš vienos pusės, jis aprašytas grubaus palyginimo būdu, kuris vertingas tik tuomet, jei mudu pasaulį matome ir dalykus suvokiame panašiai. Įnikus į grubius palyginimus, lengva tapti nerūpestingu, bet kitas būdas yra smulkmeniškai vardinti detales, o tai iš rašymo atima visą džiaugsmą. Negi sakysiu, kad “ant stalo stovi trijų pėdų ir šešių colių ilgio, dviejų pėdų pločio ir keturiolikos colių aukščio narvelis“? Tai jau ne proza, o vartojimo instrukcija. Pastraipoje taip pat nepasakyta, iš kokios medžiagos pagamintas narvelis – iš vielučių tinklo? plieno virbų? stiklo? – bet argi tai svarbu? Juk suprantame, kad narvas yra kiaurai matoma dėžė; daugiau, negu šitai, mums nerūpi. Pats įdomiausias dalykas yra netgi ne tame narvelyje morką graužiantis triušis, o ant jo nugaros esantis skaičius. Ne šešetas, ne ketvertas, ne devyniolika kablelis penki. Tai – aštuonetas. Štai, į ką abu žiūrime ir matome. To nesakiau. To neklausei. Net burnos nepravėriau, net neišsižiojai. Mudu netgi ne tuose pačiuose metuose, nekalbant, kad ne tame pačiame kambaryje… išskyrus tai, kad mudu esame kartu. Arti.

Šiuo metu yra susitikę mūsų protai.

Aš pasiunčiau tau stalą, uždengtą raudona medžiaga, narvelį, triušį ir mėlynu rašalu užrašytą skaičių aštuoni. Tu viską gavai, ypatingai tą mėlynąjį aštuonetą. Įsitraukėme į telepatijos veiksmą. Jokio arabų pūtimo – tikra telepatija. Nesiruošiu ties šia vieta per ilgai apsistoti, bet prieš tęsdamas toliau norėčiau, kad suprastumei, jog nebandau gražbyliauti; noriu, kad šitoje vietoje viskas būtų aišku.

Pradėti rašyti gali suirzęs, susijaudinęs, su viltimi arba net desperacija – jausmu, kad niekuomet neužrašysi visiškai tiksliai to, kas tavo galvoje ir širdyje. Gali pradėti rašyti sugniaužęs kumščius ir susiraukęs, pasiruošęs išspardyti visiems subines ir padaryti tvarką. Gali imtis rašymo todėl, kad nori užkariauti merginos širdį arba nori pakeisti pasaulį. Imkis rašymo dėl bet ko, tik ne dėl nieko. Noriu pabrėžti: negali sėstis priešais baltą lapą tuščias.

Neprašau rašyti pagarbiai ar be abejonių; neprašau būti politiškai korektišku ar padėti į šalį savo humoro jausmą (jei Dievas susimylėjo tokiu apdovanoti). Tai ne rungtynės dėl populiarumo, ne moralinė olimpiada ir ne bažnyčia. Bet tai rašymas, velniai rautų, o ne mašinos plovimas ir ne akių apvedžiojimas. Jei rašymas tau yra rimtas reikalas, tai galim kalbėtis. Jei rimtai negali ar nenori, tai metas tau užversti knygą ir užsiimti kuo kitu.

Gal nuplauk mašiną.

Stephen King “On Writing“

skyrius “What Writing Is“ (“Kas yra rašymas“)

(vertimas – mano)

(Jei kitais metais norėtum pasiskolinti šią knygą (turiu anglišką variantą), susisiek su manimi per Facebooką – knyga “keliaus per rankas“ Lietuvoje.)