Konkreti proza

Neseniai atsakiau į klausimus Bernardinams. Jųjų kalbos redaktorė šiek bei tiek „nutaisė“ mano pasisakymą – išėmė keletą dalykų, be kurių kai kas gali būti ne visiškai aišku arba ne taip suprantama. (Jei kada nors duosite Bernardinams interviu, žinokite, – jie nebeatsiunčia teksto derinimui…)

Didžiausias neaiškumas yra mano išverstas terminas „konkreti proza“ – concrete prose – tai proza, kurios tekstas turi vizualią formą, t.y. joje svarbus ne tik turinys, bet ir raidžių, žodžių, sakinių išdėstymas. Pvz., novelė apie šunį galėtų būti sudėliota šuns forma, puslapyje matytum šuns figūrą iš žodžių.

Dažniau sutinkamas yra terminas konkreti poezija – concrete poetry. Bet tas pats konkretumas (arba daiktiškumas, vizualumas, apčiuopiamumas – matote, tą terminą galima būtų ir kitaip išversti; nežinau, ar yra susitarimas dėl tikslaus lietuviško vertimo?) tinka ir prozai, tik vartojamas rečiau. Gal dėl to, kad nūnai riba tarp poezijos ir prozos yra gerokai aptirpusi.

Ypač ryškus konkrečios prozos pavyzdys – mano apsakymas „Siūlės“; brūkšniai ten yra ne tik begal ilgos pauzės tarp pagrindinio personažo (siuvėjos) minčių, bet ir siūlės. Skaitome ne tik novelę, bet ir brūkšniais išsiuvinėtus knygos puslapius.

Bernardinų redaktorė išėmė angliškus originalus skliaustuose (išėmė taip pat ir storytelling – kurį, jei jau taip, reiktų pavadinti naratyvu, o ne pasakojimu), todėl čia aš juos grąžinu į vietą.

Štai interviu ištrauka:

Visose recenzijose atkreipiamas dėmesys į noveles „Žuvis”, „Gaisras” ir „Siūlės”. Jos įvardijamos kaip įdomiausios ir stipriausios. Kartu jos ir postmodernios. Kaip vertinate postmodernizmą kaip vyraujančią tradiciją šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Ar pati sutinkate su tokiu „Žuvies” ir „Siūlių” vertinimu, o gal turite kitą savo „favoritę”?

Žinote, nelabai mėgstu lietuvių literatūrą. Man atrodo, joje vyrauja pasąmonės srautai, o ne postmodernizmas. Keista, kai tie srautai pavadinami postmodernizmu, ir po to jau smerkiamas ir niekinamas pats postmodernizmas (kažkas iš garbių autorių pavadino jį pasturgalizmu!)… O pasaulio literatūros kontekste postmodernizmas yra jau toks senas (atsiradęs dar praėjusio šimtmečio viduryje), kad sekti juo taip pat originalu, kaip sekti romantikais ar baroko meistrais. (Kartu šiais laikais gali sau sekti ką tinkamas – geri laikai!)

Pati neketinau sekti nė viena srove. Mano tikslas – rašyti tai, ką pati norėčiau skaityti. Taigi galite pastebėti, jog mėgstu tradicinį pasakojimą (storytelling) ir mėgstu formos žaidimus. Pasirodo, ne taip lengva sukurti stiprią tradicinę istoriją su aiškia siužeto linija (ypač kai joje tiek daug personažų, kaip ,,Pavasario Godoje“). Antras lygis – rasti tai istorijai apipavidalinimą, vizualią išraišką.

Man patinka konkreti proza (concrete prose), kuri leidžia kūrinį ne tik įsivaizduoti, išjausti, bet ir patirti: laikydamas rankose knygą su tekstu, nepamiršti, kad esi šiame pasaulyje, nepamiršti, kad egzistuoji, kvėpuoji, matai, skaitai. Galbūt gėriesi ar stebiesi, lygiai kaip stovėdamas priešais kokį grafikos paveiksliuką (tokios man yra „Siūlės“). Nors dėl baigtos visumos ir žaidimo žuviškomis metaforomis man labiausiai patinka „Žuvis“.

2010 m. Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatas Vidas Morkūnas sakė manantis, kad Lietuvoje novelių skaitomumas nusileidžia romanams ir poezijai, o mažiau už noveles žmonės tikriausiai skaito tik dramos kūrinius. Ką manote apie tokią mintį ir ar su ja sutinkate? Ar nebaugu, kad galbūt tik nedidelis skaitytojų skaičius, mėgstantis šį žanrą, taps Jūsų skaitytojais?

Labai stebiuosi, kai žmonės išvis skaito dramos kūrinius. Juk tai spektaklių medžiaga, kai pagalvoji. (Lažinuosi, kad rečiau už dramos kūrinius yra skaitomi kino scenarijai.)

Viena skaitytoja sakė taip: man nepatinka novelės, nes jas skaitydamas nespėji įsijausti, ir vos tik į kurią įsivažiuoji, kai ji baigiasi… Štai kaip. Bet tai, kas vienam yra trūkumas, kitam galbūt privalumas? Man patinka skaityti noveles ir todėl, kad galiu labai greitai susipažinti su daug autorių, pajusti jų kalbą, ,,išgirsti“ ir palyginti jų balsus (stilių). Tuo labai patogūs novelių rinkiniai, almanachai.

Ir gerai, kad mano noveles skaitys nedidelis skaitytojų skaičius. Man svarbiau susipažinti su tais, kurie skaito, sužinoti, kodėl skaito, kaip supranta. Debiutuojančiųjų ir šiaip nedidelio tiražo knygų nauda – bendravimas per jas. Knyga tai daiktas, kurį su kolegomis gali pasidėti ant stalo ir darinėti kaip žuvį. Nebus jos, nebus sėdėjimo prie to paties stalo, nebus apie ką ir kalbėti.

Visas Ievos Vaitkevičiūtės parengtas interviu: Sandra Bernotaitė: „Gaisre telpa tiek daug…“

Kalbantys sodai

Ką tik nulijo lietus. Su žaibais, griaustiniu. Dabar vėl saulėta, medžiuose įkyriai (betgi džiaugsmingai) čirpauja žvirbliai. Aštuntame aukšte esantys svetainės (mano rašomasis) langai – tiesiai priešais medžių viršūnes. Keturi lapuočiai auga betoniniuose vazonuose milžiniškoje ketvirtojo aukšto terasoje. Kabantys sodai su pieva šunims. Lotynų amerikietis ką tik užvedė žoliapjovę.

(Dr. Javtokai, aš vis dar Amerikoje – sintetiniame rojuje.)

Vakar skaitinėjau Kurto Voneguto (Kurt Vonnegut) įžanginį straipsnį senų jo apsakymų rinkiniui. Ten buvo patarimų rašytojams punktai, kuriuos jau skelbiau. Ko nežinojau, tai kad po patarimais buvo prierašas apie Voneguto mėgiamą rašytoją, kuri nesilaikė nė vienos taisyklės, išskyrus pirmąją: sudomink, įtrauk nepažįstamą skaitytoją. Na, ir gal septintąją: rašyk vienam žmogui, o ne visam pasauliui. Vonegutas prisipažįsta, kad pats visuomet rašo savo (dabar jau mirusiai) sesutei. Kai nepažįstamasis skaito vienam žmogui skirtą kūrinį, jam atrodo, tarsi skaitytų dialogą. Su kuo kalbuosi aš? Seniau rašydavau vienam draugui, kuris man dabar kaip miręs. Pašnekovo netektis sukrėtė mane labiau nei būtų sukrėtusi tikra mirtis (kurios jam tikrai nelinkiu, ilgai tegul gyvena). Nors turiu artimų draugų, bet ta svarbiausioji, pašnekovo vieta, kol kas neužimta. Nėra lengva (manau, kad tai bus moteris) rasti. Tenka kalbėtis pačiai su savimi.

Kartais – su gyvaisiais rašytojais. Gyvais dėl savo pasakojimo gyvumo. Prieš keletą dienų bibliotekoje radau į anglų (tiksliau, į amerikiečių) išverstą norvego Pero Petersono knygą (Per Petterson „In The Wake“). Skaitydama atpažįstu jį tokį, kokį sutikau knygoje „Vogti arklius“. Atleidžiu ir temos pasikartojimą, ir kalbos vos ne primityvumą, kad tik kalbėtų. O jis kalba ir prikalbina mane pačią sėsti ir pasakoti. Vakar ryte net negalėjau skaityti – vos atsiverčiau knygą, kai pradėjo plūsti mintys ir atradimai. Puoliau prie savo darbų ir redagavau iki pusiaudienio. (Vis dar gyvenu pagal tokią dienotvarkę, kurioje prausimasis duše – po rytinio rašymo, kai gerai suprakaituoju.)

Dar vienas padaras plonu viršeliu vakarais laukia manęs prie lovos, ant naktinio stalelio. Pagriebiau jį skyriuje „Paperback“ – bibliotekos kartotekoje net nėra autoriaus vardo. Nerašysiu ir aš. Bet pavadinimas mane užkabino: „Absurdistan“. Knygos viršelis ir pirmi trys lapai prirašyti liaupsių: Niujorko geriausia metų knyga! Gerai, ką laiko gera knyga Niujorkas? Žydų tautybės, gimęs Rusijoje, užaugęs Niujorke amerikietis intelektualiai ir ciniškai juokauja apie… viską. Ameriką, žydiją, ruskyną. Su rusiškais intarpais: khui, pierogie, batyushka, mamochka, babushka ir t. t. Šypt vypt, bet – nuobodu. Įjungiau aukščiausią skaitymo bėgį nuo kokio penkiolikto puslapio, o 140-ajame jau nieko nebesuprantu ir turbūt nebesuprasiu (o liko dar 150 psl.).

Parsivedžiau namo vakar Vudį Aleną (Woody Allen) – jo knygą „Merely Anarchy“. Atseit turėtų būti juokinga, bet kai nesi iš tos pačios terpės, kaip ir autorius, tai ne ir ne. Turbūt ne tik man nejuokinga, nes knyga atrodo visai neliesta, o išleista tai 2007 m.

Vienas labiausiai nustebinusių nuobodulių buvo Margareta Atvud (Margaret Atwood) – neperskaičiusi gražinau bibliotekai jos bestselerį „Blind Assasin“ ir dvi apsakymų knygas. Vieną iš jų įveikiau iki priešpaskutinio apsakymo. Meistriška, vaizdinga, nuobodu. Nors Atvud yra ne amerikietė, o kanadietė, bet galvoju, gal čia tas nusibodęs tobulas (Dr. Javtokai!) amerikoniškas stilius? Kodėl man vis labiau patinka norvegai, vokiečiai, estai, čekai, lietuviai?

Čia vėl grįšiu prie Voneguto taisyklių ir jų laužymo. Taip, amerikonai išrado kūrybiško rašymo kursus, meistriškumo laboratorijas, seminarus, čia gali gauti rašymo Bakalaurą ir Magistrą, ir Daktarą. Tai daug duoda ir… nieko nereiškia. Taisykles naudinga žinoti tam, kad jas laužytum, perkurtum, žaistum su jomis, o ne aklai laikytumeis. Man to įrodymas yra tai, ką mėgstu skaityti, tie rašytojai, autoriai, kurie kalba ir pataiko tiesiai į širdį. Dauguma jų nėra baigę rašymo kursų, neturi filologijos mokslų laipsnio. Jie mokėsi iš kitų žmonių. Neakivaizdiniu būdu.

Nenoriu pasakyti, kad ponas Absurdistanas, Vudis Alenas ar Atvud aklai laikosi taisyklių. Ne, jie jas gražiai varto, bet to irgi negana. Velnias! Tai ko dar reikia?

Dar reikia žmogaus už viso to. Ne tik šiaip sau asmenybės, bet ir tokios, kuri (pa)tiktų man, niekingai skaitytojai. Tiesą pasakius, bandyti įtikti neapsimoka. It’s complicated.

Ką dabar skaitai?

Skaitytojo (s)pjūvis

Rašai sau knygą, prakaituoji, lieji dūšią, demonstruoji talentą, o paskui šurst! tavo knyga jau lentynoje, ir ką tu jai – gyvena savo gyvenimą, keliauja iš rankų į rankas. Savo būsimos knygos žanrą gali pasirinkti, bet skaitytojo – nepasirinksi.

Paskaitinėjusi vieną neseniai darytą apklausą, galvoju: kiek mažai iki šiol žinojau apie Lietuvos skaitytoją…

Populiariausi knygų žanrai

Renkantis knygas pagal žanrą, vyrauja lengvesnio turinio knygos – romantinė literatūra, detektyvai – jas renkasi įvairų išsimokslinimą turintys skaitytojai, tiek miestų, tiek kaimo vietovių gyventojai.

Praktinio pobūdžio knygos labiau domina moteris, asmenis nuo 46 m., šeimas sukūrusius/ neregistruotoje santuokoje gyvenančius, lenkų tautybės asmenis, kaimo vietovių gyventojus. Pastebima, jog pagal užsiėmimą šio pobūdžio literatūra itin domisi ūkininkai.

Akademinio jaunimo atstovai išsiskiria kalbant apie profesinio pobūdžio literatūrą – studentai ir moksleiviai sudaro net 66,7 proc. ją besirenkančiųjų (jos neskaitantys dažniausiai teigė 56 m. ir vyresni respondentai, pensininkai, bedarbiai).

Savišvietai, asmenybės ugdymui skirtos knygos populiarios tarp akademinio jaunimo atstovų, aukštas pajamas (virš 1500 Lt vienam namų ūkio asmeniui) gaunančiųjų,  lenkų ir rusų tautybės asmenų, kaimo vietovių gyventojų.

Fantastinę literatūrą dažniau renkasi vyrai, 26–35 m. asmenys, aukštas pajamas gaunantieji.

Šiuolaikinę prozą – moterys, žemesnio išsilavinimo, mažesnes pajamas gaunantys asmenys (šie literatūros žanrai populiariausi tarp rajonų centrų, rajoninių miestų gyventojų).

Klasikinę prozą – moterys, aukštąjį/ nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, žemas pajamas turintieji, vadovaujančias pareigas užimantys asmenys, kaimo vietovių gyventojai.

Biografinė/autobiografinė literatūra populiari aukštas pajamas gaunančių, vadovaujančias pareigas užimančių asmenų, pagal amžių – tiek tarp jaunimo iki 25 m., tiek tarp asmenų nuo 46 m. – jaunimo susidomėjimą šiuo literatūros žanru veikiausiai derėtų sieti su mokslais/ studijomis.

Dokumentinė literatūra labiau domina vyrus, 46–55 m. asmenis, o ypač – aukštas pajamas gaunančiuosius ir lenkų tautybės asmenis.

Poezija – moteris, 56 m. ir vyresnius, žemesnio išsilavinimo respondentus, mažesnes pajamas gaunančiuosius, namų šeimininkes, lietuvių tautybės asmenis, ypač gyvenančiuosius kaimo vietovėse.

Mažiausiai populiarią literatūrą – publicistiką ir knygas apie meną – dažniausiai renkasi aukštąjį/ nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai, gaunantieji aukštas pajamas (virš 1500 Lt vienam namų ūkio nariui), didžiųjų miestų gyventojai. 

Apskritai įvairesnių žanrų knygas renkasi moterys – mažiau nei vyrai jos skaito tik detektyvus (vyrai – 36,2 proc., moterys – 30,6 proc.), fantastinę (20,8 proc. ir 17,8 proc.) ir dokumentinę (14,3 proc. ir 8,9 proc.) literatūrą.

(Ištrauka iš Lietuvos vartotojų instituto užsakymu 2007 m. lapkričio mėnesį atlikto visuomenės nuomonės tyrimo „Suaugusiųjų skaitymo įpročiai“. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti suaugusiųjų požiūrį į skaitymą, nustatyti skaitymo įpročius, literatūros pasirinkimą apsprendžiančias priežastis, kt.)