Kantrybės ribos

Vakar po spektaklio “Ribos“ premjeros (Menų spaustuvėje, režisierius Tadas Montrimas, dramaturgas Julius Paškevičius) supratau, kad mano kantrybės ribos peržengtos. Mane užkniso du stereotipai, kuriuos nuolat girdžiu lietuviškoje meno (ir teatro) aplinkoje!

Taip atsitiko, kad galėjau šiek tiek prisidėti prie šio spektaklio pjesės kūrimo. Tiksliau dramaturgo užkūrimo, kaip išsireiškė Menų spaustuvės programų vadybininkė. Po ilgo (bene trijų valandų) pašnekesio praeitą vasarą, Julius su manimi daugiau nesusisiekė, toliau dirbo pats (tikiuosi, ne vienas pats – jam padėjo kolegos), ir daug kartų pjesę perrašė. Vakar, laimingai susiklosčius kai kurioms (jų tarpe ir nelaimingoms) aplinkybėms, pamačiau rezultatą – ir jis pranoko mano lūkesčius. Julius – šaunuolis!

Bet štai kai aš jį sutikau aną vasarą ir paklausiau, kokias pastabas jis yra gavęs apie savo pjesės pirmąjį eskizą (kurį jis, kaip būdinga lietuvių rašantiesiems, laikė ir paskutiniuoju), išgirdau, kad jam esą pasakę, jog “jis dar jaunas žmogus“.

Taip, jis tikrai dar jaunas žmogus. Jam dvidešimt treji. Bet jėzusmarija – kuo čia dėtas rašymas?!

Tą patį – kad Julius dar jaunas žmogus, tai ko čia daug ir reikalauti – išgirdau vakar ir iš vieno teatro kritiko. Kadangi turiu dar keletą draugų, kurie dar “tik“ jauni žmonės, įsižeidžiau už visą jų kartą. Bet, patikėkit, tą patį paverkšlenimą apie jauną amžių girdžiu ir iš pačių jaunuolių. Atsiunčia savo darbelius ir pasiteisina: aš gi toks jaunas žmogus… Tfu!

Vytautas Mačernis žuvo, kai jam buvo dvidešimt treji metai. Jis buvo jaunas žmogus. Jis per anksti išėjo. Bet kiek daug jis mums paliko! Ar galima būtų sakyti: jis tebuvo jaunas vaikinas? Kiekvienam savo, ir kai kurie tokio amžiaus žmonės jau būna išgyvenę karą ir marą, pagimdę ir paauginę vaikus, patyrę tiek gyvenimo, kiek jau jiems tekę. O kai kurie keturiasdešimtmečiai vis dar tokie infantilai, kad jų patirties nė per kur nesijaučia. Tiesiog kiekviename amžiuje reikia rašyti tai, ką žinai, o ne tai, ką norėtum parodyti žinąs, o iš tiesų neturi patirties, net nenutuoki, apsimetinėji.

RAŠYMO KOKYBĖ NEPRIKLAUSO NUO RAŠYTOJO AMŽIAUS.

Gerai, antrasis stereotipas, su kuriuo susiduriu ne pirmą kartą. Vakar girdžiu (iš dar vieno “jauno žmogaus“), kad spektaklis “Ribos“ gal ir neblogas, na bet jau TEMA tai fui (tai sakant suraukiama nosis). Tema? Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne:

1. kūrinio, pasikalbėjimo, tyrinėjimo objektas: Paskaitos, veikalo t. Nukrypti nuo temos.
2. užduotis, teiginys, kurį reikia išplėsti.
3. pagrindinis muzikos kūrinio motyvas: T. su variacijomis

Na, tik pamąstykime, ar gali tyrinėjimo objektas būti banalus, t.y. nuvalkiotas, nuobodus? Jei jau kažkas nepatinka, tai nebent tai, KAIP tas objektas tyrinėjamas, KAIP tema atskleidžiama, kokie klausimai iškeliami, kaip viskas parodoma. Nė vienoje knygoje apie rašymą (o jų perskaičiau daug) neradau nė vienos pastraipos apie temas, kurios gali būti per prastos rašymui.

Spektaklyje “Ribos“ liečiama netgi ne viena tema, taigi kuri iš šių “fui“: smurtas, teisingumas ar tėvų ir vaikų santykiai? Kurios iš jų netyrinėjo Shakespeare’as?

RAŠYMO KOKYBĖ NEPRIKLAUSO NUO PASIRINKTOS TEMOS.

Ir baikim apie tai nusišnekėti.

Parašyta vakar

Taip netikėtai gavau darbo. Beveik normalaus. Keturias 10-15 valandų pamainas atidirbau statiste labai populiarioje australiečių TV komedijoje „Kath&Kim“ su britų žvaigžde Richardu E. Grantu. Sekinantis darbas. Aš rimtai.

Filmavimo dieną visuomet naudinga su savimi turėti bent vieną knygą. Dabar kaip tik skaitau Erico Berne’o „Games People Play“ (žmonių santykių psichologija), išleista 1964 m. (Penguin books), bet vis dar aktuali, taigi nešiojausi ją, skaičiau ir čia pat stebėjau gyvus pavyzdžius.

Paliktas be priežiūros maždaug 50-ies burnų būrys sukelia tokį triukšmą, kad skaityti nėra lengva. Leisdami (ar žudydami) laiką, žmonės žaidžia žaidimus, kuriuos galima pavadinti ir tiesiog plepesiais tema: Psichologas, Ar žinai, kaip?, Kiek kainuoja?, Ar esi buvęs (ten ir ten)?, Automobiliai, Pirkiniai, Virtuvė, Vaikų auginimas, Kuriai agentūrai priklausai?, Kai mus filmavo (ten ir ten) ir Ką ta kino komanda sau mano? Specifinė daugiakultūrinei statistų grupei – Iš kur tavo akcentas? ir t.t.

Tik šįkart suvokiau Psichologo žaidimo populiarumą ir svarbą. Gali būti, kad filmavimuose žmonės atsiveria, pasakoja apie savo, šeimos ir draugų problemas todėl, kad tą patį žmogų retai sutiksi dar kartą. Tai tarsi tranzuojant – išsipasakojai, palengvėjo, viso gero. Nors man jau taip atsitinka, kad sutinku tuos pačius žmones.

Kai sykį po priešpiečių teko laukti tris valandas, viena statistų grupė ėmė žaisti žaidimą, kuris jau tiesiog žaidimas, o ne plepesys: Papasakok apie save ką nors gėdingo. Aš su jais nežaidžiau ir net pagalvojau: o ką gi aš galėčiau papasakoti? – nežinau. (Deja, šiandien jau žinau.)

Paskutinė filmavimo pamaina užsitęsė netgi iki dešimtos vakaro (nuo šešių ryto), bet aš negalėjau likti iki galo, nes su vyru ėjome į svarbiausią Melburno tarptautinio menų festivalio įvykį – Berlyno Schaubühne teatro spektaklį „Hedda Gabler“ (pagal Ibseno dramą, režisierius Thomas Ostermeieris). Per daug aš jo laukiau ir per daug kainavo bilietai, kad pasiaukočiau TV komedijai…

Ibseno pjesė, parašyta 1980-aisiais, žinoma, buvo pakoreguota pagal šiuos laikus. Scenovaizdis – ultramodernus, malonus akiai ir žadinantis vaizduotę. Tokio seniai pasiilgau. Ypač vaikščiodama po pigius Fringe festivalio pasirodymus, kur viskas atrodo gan skurdžiai ir dažnai ne dėl lėšų stygiaus…

Ar pasikeitė „postapokaliptinio“ maištininko Ostermeierio stilius? (Mat jis „atėjo į valdžią“ Schaubühne 1999 m. ir padarė įtaką, manau, visai Europos režisierių kartai.) Vien jau ką kalba medžiagos pasirinkimas – Ibsenas! Teatre, kur įprasta taškytis seilėmis ir kraujais?!

Ostermeierio „Hedda Gabler“ – tikrai subtili, lakoniška psichologinė drama, kurią pajunti labai arti. Pilna teatro salė (australiečiai tikrai ne dažnai užpildo visas parterio ir balkonų vietas) aikčiojo ir prunkščiojo sutartinai ir pasirinktinai – pagal subtitrus arba vokišką originalą. Scenoje vėlgi buvo žaidžiami Erico Berne’o aprašyti žaidimai. Tik šįkart ne iš skyrelio Laiko praleidimas, o Gyvenimo žaidimai – skaudūs ir netgi mirtini.

Heddą vaidinusi aktorė, kaip prieš spektaklį iš scenos pranešė prodiuseris, persišaldė ir todėl kalbėjo į prisegtą prie skruosto mikrofoną, kai tuo tarpu visi kiti žiūrovus bandė pasiekti gyvu garsu. Kai kada aktorė užsikosėdavo. Kalbėjo tyliai ir man atrodė tarsi stebėčiau generalinę repeticiją, kur reikia vaidinti „puse kojos“, kad dar liktų jėgų premjerai. Tai suteikė Heddai papildomo žavesio – pavargusi, aptingusi, turinti vienintelį talentą – gebėjimą nuobodžiauti – moteris steriliuose, madinguose, bet šaltuose namuose su stiklais, kuriuos norisi ne tik apšaudyti, bet ir susprogdinti.

Itin maloniai nustebau, scenoje atpažinusi savo mėgstamą aktorių Larsą Eidingerį (žr. šio straipsnio nuotrauką viršuje). Mačiau jį tik viename filme („Alle Anderen“, rež. Maren Ade), ir jau noriu matyti visur. Dabar žinau, kad jo CV jau yra Hamleto rolė. Tokia tipiškai vokiška – su seilėmis ir kraujais…

Man šiek tiek užkliuvo tai, kad „Hedda Gabler“ aktoriai nesusilaikė nepaspaudę publikos juoko mygtukų, tai yra juokinę vien dėl juoko. Tarsi be to būtų nuobodu ar žiūrovai kažko nesuprastų? Tokie paspaudimai šiek tiek sumenkino dramos tragizmą. Bet taip jau būna su tais aktoriais. (Be to – gal ir sąmoningai to siekta?)

Kai imdavo suktis stiklinis scenovaizdis su video ekranais ant sienų, atrodydavo, kad stebiu filmą, o gal reklamą… Ir tai buvo taip gerai! Viskas taip „į tašką“ ir taip skoninga, kad nepajutau, kaip prabėgo beveik trys valandos, o juk buvau tragiškai pavargusi (kaip, beje, ir mano vyras). Šalia manęs vis aikčiojo ir dūsavo pagyvenusi žiūrovė (pagyvenusių žiūrovų Australijoje daugiausia), kuri po visko kreipėsi į mane patvirtinimo: Juk buvo puiku, argi ne? O taip, plojome tol, kol į sceną nusilenkti išėjo senokai nesiskutęs, scenos darbininko kelnes vilkintis režisierius.

Tai, ko nebūčiau pamačiusi, jei gyvenčiau Lietuvoje, nors Vokietija tikrai arti, pamačiau čia. Tikiuosi, nepasirodysiu jums snobė, kaip kad pasirodžiau savo feministei maištininkei draugei, kuri pareiškė, kad išgirdusi, jog spektaklį „Hedda Gabler“ rodys pasaulinio garso teatras, tyčia neis žiūrėti, nes tai mainstream’as. Taip jai ir reikia, tegul už vieno bilieto kainą ir toliau perka po dešimt pigių cirko pasirodymų! Betgi man matyti pasikeitusio, išaugusio iš paaugliško maišto ir radusio maištą kitame lygmenyje, Schaubühne repertuaro dalelytę, yra nuostabu. Man tai gyvoji teatro istorija, apie kurią teoriškai, studijuodama Akademijoje, deja, nedaug sužinojau.

Ir apie Heddą, kaip personažą, iki šiol nedaug žinojau, netgi kadaise mačiusi Gintaro Varno pastatymą su Jūrate Onaityte pagrindiniame vaidmenyje. Na, tai buvo tipiškas lietuviškas ekspresionizmas su aštriu simbolizmo padažu, kurio jau senokai nebegaliu nuryti… Mėgstu teatrą, kuriame aktoriai be reikalo nekelia balso.

Praeityje buvo daug diskusijų apie teatro vaidmenį, konflikto meną nekonfliktiniais visuotinio sutarimo laikais. Jei dabar konfliktai sugrįžta ir pučia šaltesnis vėjas, tai teatras turi ateitį. Savo taip vadinamaisiais post-dramatiniais laikais galiausiai mes ir vėl prikeliame dramą.

(iš Thomo Ostermeierio interviu Frankfurter Rundschau)

Kaip ir būna pažiūrėjus gerą šiuolaikinę klasikos interpretaciją, dabar internete susiradau Ibseno originalą (aišku, tik anglų kalba), nes norisi patikrinti – nejau taip ir buvo, tas pats tekstas, bet kiti laikai – ir tai taip tikroviška, tarsi parašyta vakar.

Seksas ir Feminizmas ir Socialinis teatras

50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne, o aprašiau tą įvykį čia (nuoroda). Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…

______________________

Nuotraukoje: Candace Bushnell – Kerės prototipas?