Ką dar veikiu, kai nerašau ir neskaitau? Šoku. Viena, bet ne vien sau, ir žmonėms. Nes vienas mokytojas teisingai pasakė: reikia dalintis šokiu. O dar pridūrė: solo šokis sustiprina dvasiškai.
Pati žinau: tai, ko labiausiai bijai, nustuminėji, greičiausiai tau yra labai reikalinga. Nerk. Šauk. Kad ir pro šalį. (Niekada nebūna pro šalį, jeigu žinai kryptį.) Bent žinosi, kad pabandei. Iš visų jėgų.
Jau šį šeštadienį, spalio 7 d. 16:30 val., Kauno miesto kamerinio teatro mažoji salėje (Kęstučio g. 74A) vyks renginys JAPONIŠKAS SODAS. Dalyvauja AUROS festivalio garbės svečias Ito Takashi („Session House“, Tokijas, Japonija), Aurelijus Zykas (Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas). O prieš diskusiją Sandra Bernotaitė (šokanti rašytoja arba rašanti šokėja) pasidalins buto šokio improvizacija „Raibulių akmuo“ (15 min.). Renginys nemokamas. Vietų nedaug. Ateisite — tilpsite.
Viena moteris vakar man pasiskundė, kad dažniausiai nesupranta šokio spektaklių. Nustebau: o kam juos suprasti? Ak, taip, programėlėse prirašyta protingų dalykų, filosofinių svaičiojimų, intelektualių pagrindimų. Man jų nereikia. Net nebandau suprasti šokio. Šokį noriu pajusti. Ir visai gerai, jeigu stebėdama tai, kas vyksta scenoje, pajuntu krustelėjimą smegenyse ir imu galvoti. Kažką suprantu. Kažką atrandu. Tai būna puikūs šokio išgyvenimai, sėdint žiūrovų pusėje.
Na, o jeigu manęs nesujaudina ir nesukelia minčių, prašau bent netrukdyti man. Kartais patinka tiesiog sėdėti vienoje patalpoje su gražiais (dažniausiai) šokančiais kūnais, tarsi priešais judantį ekraną, matyti vaizdus, nuo kurių skiria mano pačios minčių debesis. Bent netrukdyti prašau. Žinoma, būna, kad pasirodymas visai neįkvepia, o atvirkščiai. Tada supykstu ir išeinu. Manau, kad kiekvienas žiūrovas turi teisę išeiti iš pasirodymo, jeigu šis jam trukdo gyventi. Jokių mandagumų, kai tai liečia man vienintelio gyvenimo laiką!
Tai šitai ir norėčiau pasakyti žmonėms, kurie ateis pabūti su manimi tas penkiolika minučių Kamerinio teatro salėje. Aš ateisiu būti su jumis tokia, kokia esu. Graži ir baisi, jauna ir sena, vyras ir moteris, mirusi ir gyva.
Šeštadienį, spalio 7 d. 16:30 val., Kauno miesto kamerinio teatro mažoji salėje. Raibulių akmuo.
Iki pasimatymo!
Sandra
GRAFOMANIJA 