Migdolinė Elena de Strozzi

 

Apie Elenos de Strozzi romaną „Šiaurės rožė“, išleistą leidykloje „Alma littera“, 1995 m.

Radau štai tokį įdomų daiktą Melburno lietuvių namų bibliotekoje. Čiupau, nes seniai norėjau perskaityti bent vieną bene skaitomiausios lietuvių autorės knygą. O paaiškėjo, kad tai netgi jos pirmoji.

Elena de Strozzi pasirašinėja slapyvardžiu, dėl kurio aš anksčiau net pasišaipydavau. Ko gi ta šiaulietė dangstosi itališkais vardais?! Ar neapgailėtina? Bet tas dangsymasis patvirtino vieną mano teoriją: tiek lietuvių rašytojai, tiek skaitytojai nenori matyti savo lietuviškumo. Užsienietį perki iškart, negalvodamas – jeigu tik tinka žanras, viršelis ir kaina. O dėl lietuvio nesi tikras. Todėl pirmas autorės de Strozzi įspūdis (prie gero viršelio ir geros kainos) jau nesugadintas. O dėl žanro tai irgi problemų nėra – pramoginis romanas turi savo skaitytojų ratą.

Jau ne vienais metais LATGA-A (autorinių teisių agentūra) didžiausią premiją už knygų panaudą bibliotekose išmoka de Stozzi. Pernai (2011 m.) jos knygas iš bibliotekos skolinosi daugiau nei 16 tūkstančių kartų. (Palyginimui Sigito Parulskio knygas – apie 5 tūkstančius kartų.) Jai populiarumu prilygsta tik jos dukterėčia, taip pat pramoginių romanų rašytoja (ji sakosi rašanti „šeimos romanus“, jeigu ką) Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

„Knygų klubo“ internetinėje svetainėje į skaitytojo klausimą, ar šiandien galima išgyventi vien iš kūrybos, de Strozzi atsakė:

Šito nežinau. Tačiau žinau, jog nepatinka žmonės, kurie savo knygoms išleisti prašo dotacijų, kai dar yra daug vargstančių ir ligotų, kuriems pagalba reikalinga nepalyginamai labiau. Teko skaityti knygelę, silpną meniniu požiūriu, kurioje bjauriai ir melagingai šmeižiama lietuvių tauta. Knygelė išleista parėmus Kultūros ministerijai. Bijau, tokių yra ir daugiau. (nuoroda)

De Strozzi, kurios profesija hidrotechnikė-inžinierė, savo pirmosios ir antrosios knygos rankraščius sudegino. Trečiąją  – „Šiaurės rožę“ – rašė trejus metus ir išleido būdama penkiasdešimt aštuonerių. Susižinojau, kad skaitau romaną apie meilę, kurį parašė ne jauna mergaitė, o subrendusi moteris. Visgi pristatymas atvarte juokino ir nieko gero nežadėjo:

Pramoginės literatūros naujiena! Pirmasis lietuvių autorės sukurtas romantiškos meilės romanas apie lietuvaitės pianistės Lauros ir graikų aristokrato grafo Niko Diamandidžio meilę, išsiskyrimą ir keistą likimą vėl suvedusį mūsų herojus po saulėtu Heladės dangumi.

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau“ „Vergės Izauros“, „Visos upės teka“ ir „Marianos“…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

Dar labiau mane nustebino tekste jaučiamas autorės kultūrinis išsilavinimas. Kai kada skaitydama jaučiau gėdą dėl savo menko išsilavinimo (bet paskui apsiramindavau – man dar nėra penkiasdešimties metų, dar turiu laiko pasiekti panašų lygį). De Strozzi galbūt visą gyvenimą projektavo vandentiekius (spėlioju), bet įtariu, kad be to ji dar ir grojo fortepijonu, skaitė knygas anglų kalba, skaitė ne tik grožinę literarūrą, bet ir filosofiją, o taip pat daug keliavo arba bent jau skaitė knygas apie Graikiją ir mokėsi graikų kalbą, nes jos aprašytoji Helada mane visiškai įtikino tikrumu (tiesa, nesu ten lankiusis). Dar daugiau, skaitant atrodė, kad autorė ne turistavo Graikijoje, o ten gyveno keletą metų, buvo įsimylėjusi graiką, ir sužinojo apie Graikijos kultūrą daugiau, nei tūlas lietuvis per visą gyvenimą sužino apie Lietuvos kultūrą. Abejoju, ar graikai patys apie save taip gražiai atsiliepia!

Tačiau po visų šitų liaupsių turiu prisipažinti, kad knygos veikėjos laimė gale mane paliko abejingą. Ar netgi sukėlė susirūpinimą. Išsiblaiviusi nuo romano apžavų ėmiau galvoti: tai gerai, kas čia buvo? Kodėl visa tai buvo? Kas čia vyksta?

Be abejo, lietuvaitė Laura yra tobula moteris: skaisti (ta prasme, negyvenanti lytinio gyvenimo, nors jai jau kokie dvidešimt penkeri metai), talentinga pianistė, nuostabaus grožio (blondinė, aukšta, liekna, mėlynų akių), darbšti, geros širdies, pasiaukojanti… Na, pasakykit dar kokią gero žmogaus savybę ir ji Laurai tiks.

Be abejo, jos mylimasis grafas Nikas yra tobulas vyras: vyresnis (jau žilstelėjęs), aukštas, aistringas, kilmingas, turtingas, protingas, neskaistus (vyrui skaistumas netiktų), bet galintis mylėti tik vieną kartą.

Lauros trūkumas vienas: sykį ji suabejojo savo jausmais ir atstūmė graiko pasiūlymą tuoktis. Graikas tuo metu kaip tik susirgo, todėl pasijutęs visai sutriuškintas grįžo atgal į Graikiją, pasiryžęs visą gyvenimą mylėti ir nekęsti Lauros. Jo trūkumas toks: jis liguistai pavydus.

Taigi iš to išeitų, kad Laura visgi absoliučiai tobula, tik sykį suklydo. O štai graikas Nikas demonstruoja savo liguistą pavydą ne vieną kartą ir tai tikrai galėtų būti nerimą keliantis simptomas, jeigu įsimylėjusi Laura bent kiek protautų. Tačiau kalbame ne apie realistinį romaną, o apie pramoginį meilės. Čia turi būti meilė ir tik meilė. Ir net jeigu abu veikėjai meilės procese žūtų, vis tiek nugalėtų meilė!

Gal tuomet nieko tokio, kad meilės procese nuolat savo mylimojo smurtą patiria Laura? Visų gražiausia atsitiko finale: per plauką vėl neišsiskyrę, mylimieji visgi susitinka ir tučtuojau be kalbų susituokia. Jokių pasiaiškinimų, nė užuominos apie tai, kad jie pasikalbėjo, išsiverkė, vienas kitam atleido (ypač daug ką atleisti turėtų Laura, nes viso romano veiksmo metu ji kentėjo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą). Paskutiniai skyriai turėtų būti medus, šokoladas, šampanas su braškėmis mūsų sielai. Bet keista, kad būtent tada, kai išsipildo tai, ko skaitydama lyg ir troškau (čia nieko negali žmogus padaryti – tokie instinktai – susitapatinęs su pagrindine veikėja, lauki laimės), būtent toje pasakos dalyje, kai sakoma „ir taip jie ilgai ir laimingai gyveno“, mane apėmė rūgšti nuotaika.

Tai ką, vadinasi, graikas gali atvažiuoti į Lietuvą ir išsivežti jauną merginą? O jeigu ji atsitokėja ir atsisako tokios santuokos (juk tai išmintinga – neskubėti, palaukti, suaugti), tai jau yra baisi skriaudikė? Tuomet tas subrendęs senbernis pradeda žaisti su ja žaidimus, kurie, beje, tokie naivoki: turtuolis sutinka sumokėti pinigus už Lauros tėvo išgydymą, tačiau reikalauja pasirašyti sutartį, kurią Laura neperskaičiusi ir pasirašo. Vėliau paaiškėja, kad tai ne bet kokia, o vedybinė sutartis! Nekalbėdami apie sutarties turinį (ir išvis, daugelio muilo operų ar romantinių komedijų peripetijos atsitinka todėl, kad kažko nesakoma, nuslepiama tiesa, vyksta nesusipratimai, apsipažinimai – taip nuo senovės graikų teatro laikų), veikėjai kiekvienas savaip supranta situaciją ir todėl taip išeina, kad Laura įdarbinama viešbučio kambarine, vėliau netgi virtuvės plovėja, o dar ją visaip skriaudžia piktoji moteris (irgi tipiška serialų varomoji jėga), kuri trokšta pati ištekėti už tobulojo graiko… Ir po visų tų vargų mergina nusipelno tik įtarinėjimų turint lytinius santykius su kitais graikais. Liguistų įtarinėjimų, kurie dar labiau kaitina (sadomazochistines?) abiejų aistras!

Tai tas sadomazochizmas ir baigiasi vestuvėmis – trumpai ir, mano akimis, nelaimingai.

Jei skaitau liaudies pasakas, vis prisimenu, kad visas veiksmas iš tiesų vyksta psichikoje. T.y. jei veikia vyras ir moteris, tai jie yra vienos psichikos vyriškoji ir moteriškoji dalis. Bendravimas tarp jų, problemos, nesutarimai, išbandymai ir galiausiai išsikapstymas arba žlugimas – irgi vienos psichikos istorija. Jei iš šitos pusės analizuotume de Strozzi „Šiaurės rožę“, tai ar atrodytų, kad vyriškumas gerai susiderino su moteriškumu? O gal visos romano moterys galėtų atstovauti moteriškąją pusę, jos šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas, o vyrai – vyriškumo šviesiąsias ir tamsiąsias? Įdomu pažiūrėti iš tokio kampo.

Tuomet man atrodo, kad šios saldžios pasakos finale abi pusės susitiko ir apsijungė, hm, teisingai. Nes nei Laura, nei Nikas nėra atskiri, savarankiški, pilni personažai. Jie tik simboliai, vienas aspektas to vyriškumo ir moteriškumo, kuris išdalintas visiems, ne tik pagrindiniams, bet ir šalutiniams romano personažams. O tarp jų būta tikrai įvairių ir daug tauresnių už pavydųjį grafą (tik Lauros šventumo niekas nepranoks). Gražiosios karalaitės užduotis – ištverti karalaičio bei raganos kankinimus ir išlikti dorai, gerai, švariai mergaitei. Viskas taip ir atsitiko.

Kita vertus, jei neįsivaizduosime pasakos veiksmo kaip vienos psichikos, Laura atrodo liguistai apsėsta savo Animus projekcijos. Jos kelyje pasitaiko daug vertesni žmonės, kuriuos galėtų pamilti, jeigu būtų kaip nors išsivadavusi iš Animus, jei praregėtų, suvoktų, kokioje mazochistinėje pozicijoje pati yra atsidūrusi. Tačiau ko aš čia rūpinuosi, juk romanas ne psichologinis ir ne apie tai… O apie ką? Apie mistinę „moters laimę“.

Keista, bet kuo nerealesnė pramoginio romano istorija, tuo labiau imi galvoti apie realų lietuvės moters gyvenimą. Graiko smurtas tampa, kaip sakoma, tarsi drambliui „bambonkė“. Lietuvė gali pasiaukoti meilei. Lietuvė gali (turi?) išsaugoti skaistybę vyrui. Lietuvė, beje, jaučia savo promočių dvasią (Laurai vis galvoje kalba tobulos išminties ir gerumo mirusi močiutė – nenutyla ištisai), kuri ją pamoko, kaip elgtis taip, kad nesusiteptum, išliktum ori, tarsi karalienė. Ta vidinė savigarba drauge ir kelianti pasigėrėjimą, ir bauginanti. Ar ji padeda nesusidėti su sadistu? Ne, atsiprašau, tai ne sadizmas, o švelnios bausmės, palyginus su lietuvės tikraisiais išgyvenimais, ištekėjus už lietuvio…

Nemanau, kad pati autorė prastai sugyventų su savo vyru. Iš jos atsakymų minėtoje svetainėje netgi atrodo atvirkščiai – vyras remia jos kūrybą, skaito ir pataria (be to, slapyvardis nusiskintas iš vyro giminės medžio). Jaučiu, kad daug kas, ką rašo de Strozzi, parašyta nesąmoningai, įsijautus į tam tikrą situaciją, kuri leidžia išgyventi emocinius „linksmuosius kalnelius“, o ta tamsioji pusė, kuri iškilo mano akyse, autorės nei jaudina, nei jai yra matoma. Bet, kaip moko ir liaudies pasakos, tamsusis pamušalas egzistuoja nepriklausomai nuo to, suvokiam jį ar ne.

Juokingas momentas: de Strozzi labai tankiai mini „negrus“ ir suteikia jiems blogio rolę. Atseit Graikijoje juodaodžiai pagauna ir išprievartauja patiklias mergaites. Tai žino lietuvaitė, tačiau nežino vietinė graikaitė, todėl Laurai tenka garbė ją išgelbėti. Ji nespėja sulaikyti mašinos, kuria išveža graikaitę, bet mąsto taip: „Laimė, negrai mėgsta ryškias spalvas (…), tokią mašiną nebus sunku rasti šiame ne per didžiausiame mieste.“ (p.72) O paskui, kai susiduria akis į akį su niekadėjais, pataria ir močiutė: „Nebijok jų, Laura. Pulk į pagalbą mergaitei. Griežtai juos išbark ir sugėdink. Kuo griežčiau. Kiekviename negre tebeslypi vergas. Griežto, drąsaus balso negras visada klausys ir bijos. Tai yra jų genuose.“ (ten pat) Laura sudrausmina „negrus“ va kaip: „Linčo teismo panorote? Tuojau pat paleiskite merginą!“ O toliau pasakotojo balsas mums paaiškina: „Išgirdus žodžius „linčo teismas“, ir labiausiai įsiaistrinusiam negrui geismas dingsta.“ (p. 73) Staiga kažkodėl taip pakvipo sovietiniu mentalu… Ar man vaidenasi, ar tais laikais buvo normalu niekinti juodaodžius? Gal ir ne oficialiai, bet tarpusavyje – atvirai. Nes juodaodžio tais laikais dar niekas nebuvo matęs ne per televizorių. Vis ta geležinė uždanga…

Ir daug gyvenimo tiesų, sentencijų, pamokymų primena naivokas praėjusio šimtmečio vertybes, kurios Lietuvoje dar labai gajos. Štai keletas citatų: „Ne veltui Remarkas rašė, kad moteris visada grįš tenai, kur ji paliko savo sukneles“ (p. 91) „Kai mylime, esame labai lengvai pažeidžiami. Jeigu esi abejinga savo mylimajam, tai abejinga ir jo poelgiams.“ (p. 137) „Bijojo būti atstumtas ar neleido išdidumas? Ir viena, ir kita – įsimylėję vyrai nedrąsūs ir jautrūs.“ (p. 162)

„Pasakyti „ne“ milijonieriui, geram žmogui ir puikiam draugui nėra lengva.“ (p.183) — Paskui autorė stebisi, kad Jurgis Kunčinas savo recenzijoje jos veikėjas pavadino pragmatiškomis, o ne romantiškomis…

„Darbas, net ir įdomiausias, negali užpildyti viso moters gyvenimo. Jai visada trūks meilės ir šeimos.“ (p. 177) „Moterų draugija, nors ir labai puiki, ilgainiui apkarsta kaip ir migdoliniai pyragaičiai.“ (p. 201) — Neveltui sakoma, kad didžiausios feminizmo priešės yra pačios moterys…

Apibendrinus pasakyčiau, kad de Strozzi tekstas man pasirodė tikrai šimtą kartų geresnis, nei tikėjausi (ir ji tikrai rašo geriau už Edmundą Malūką), o dar suprantant, kad tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų rašyti… Dėl to tai tikrai – pagarba. Naivumas ir iškypę dalykėliai – autorės kartos ženklas, ir nieko čia nepatarsi, juolab nieko nepakeisi. Tačiau buvo vietų, kurias galėjo pataisyti redaktorius. Tikriausiai pramoginei literatūrai taikomi žemesni standartai? Laikmečio dėl kalbos ir stiliaus klaidų nekaltinčiau…

Būtinai griebsiu skaityti kokį nors vėlesnį de Strozzi romaną. Kartais norisi ne tik raudonos mėsytės, bet ir karstelėjusio migdolinio pyragaičio. Juk meilės romanus skaitome, norėdami užsimiršti, pailsėti nuo tikrovės ir juose randame tokių aistringų vietų, kad jėzusmarija! Šitą net mintyse skaitau „su intonacija“:

Laura pajuto Niko lūpas ant savo lūpų, jis bučiavo ją, jo lūpos slinko žemyn, kur buvo atsegtos suknelės sagos… Laurai linko kojos, darėsi silpna ir svaiginamai malonu. Paukščių Takas nusileido žemyn ir sūpavo ją. Dar akimirka, ir Laura būtų atsakiusi į glamones, bet grafas Diamandidis staiga ją paleido ir su lengva ironija balse pasiteiravo:

– Ar aš turiu atsiprašyti?

Nebebuvo Paukščių Tako sūpuoklių ir žalių žvaigždžių. Nieko nebebuvo. tik silpnumas ir nuoskauda. Sukaupusi visą savo valią ir jėgas, Laura nubėgo tiesiog per veją ir gėlynus, lyg ją vytųsi šimtas liūtų. Nesivijo niekas.

„Ką man daryti, močiute, ką man daryti?…“ Močiutė tylėjo. Ji buvo išmintinga ir žinojo, kad mylinčiai merginai gali padėti tik mylimasis. Visų kitų žodžiai ir paguoda – beprasmiai. (p. 66)

Mėlynbarzdžio nelaisvėje

Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“ („Alma littera“, 2008).

Su autore gyvenime esu susitikusi, tačiau mes nesam pažįstamos. Kažkada trumpai dirbau su jos vyru, kuris pasamdė mane vienam projektui – turėjau vaidinti jo šešėlių (lėlių) teatre. Repeticijos vykdavo režisieriaus namie, tiesiogine prasme Renatos Šerelytės virtuvėje. Kartais rašytoja užeidavo išsivirti kavos, o gal išvirti ir mums, jau tiksliai nepamenu.

Perspėju apie tai todėl, kad pažįstant autoriaus aplinką nėra lengva kai ko nežinoti, skaitant jo kūrinius. Tai, kas nebuvusiam jo virtuvėje atrodys kaip pramanas, buvusiam – atrodys tiesa. Man sunku nematyti baltų siūlų, kuriais sudaigstytas Šerelytės romanas. Norėčiau tikėti, kad matyčiau juos šiaip ar taip, netgi ir nieko nežinodama apie jos asmeninį gyvenimą. Tačiau taip pat norėčiau būti kuo labiau objektyvi. Manau, būtų sveika, jei visi Lietuvos kritikai savo recenzijose pažymėtų, kokiais ryšiais yra susiję su autoriumi. Nes daugelis yra susiję ir netgi labai glaudžiai.

Nemėgau Šerelytės prozos jau iš seniau. Nesu iki galo perskaičiusi nė vieno jos didelės apimties kūrinio (šis – pirmas). Kai dar dėsčiau scenos kalbą, viena mano studentė pasirinko skaityti ištrauką, berods, iš romano „Ledynmečio žvaigždės“. Prisipažinsiu, spustelėjau, kad studentė persigalvotų. Stipriai spustelėti nereikėjo. Ką padariau? Paprašiau garsiai perskaityti pasirinktą teksto gabaliuką ir drauge pasiaiškinti, ką autorė turi omenyje, kokia čia istorija, kas čia vyksta. Abi su studente priėjom bendros išvados, kad mes to negalime suprasti. Veiksmas visiškai neaiškus (o tai aktoriui nenaudinga), tad lieka beletristika, kupina nukrypimų, kuriais demonstruojamas nepaprastas autorės išprusimas. Naiviam studentui (ar kitam skaitytojui mazochistui) tai tikrai gali sukurti stiprų pirmąjį įspūdį. Tačiau antrasis įspūdis – jau netgi nemalonus, gal net žeminantis.

Dabar, skaitydama „Mėlynbarzdžio vaikus“ (antras bandymas perskaityti iki galo, pirmą kartą ištvėriau tik iki pusės), pradėjau kai ką matyti. Man svarbu suvokti ne tik kaip mane veikia šios autorės tekstai, bet ir kodėl jie tokie.

Visų pirma, akivaizdu, kad tarp viršelių ir vėl pateko pirmas (ir paskutinis) romano eskizas. Nesakau, kad autorė (kaip ir 99% kitų lietuvių autorių) netaisė, negražino, nestumdė teksto gabaliukų. Ne, šito aš jau negaliu žinoti. Tačiau autorė neperrašė viso romano antrą ar trečią, ar penktą kartą. Kokie to požymiai?

Nesusiklostęs santykis tarp autorės ir jos personažų, t.y. pačios autorės balsas mums kalba visose dalyse ir visuose veikėjų amžiaus tarpsniuose. Todėl mažametis vaikas apie rūsį gali pasakyti: „Matyt, toks buvo architekto maniako planas: kad pajustum nebūties dvelkimą, kabodamas virš bedugnės“ (p.36).

Neatsirandantis ryšys tarp autorės ir skaitytojo. Nes autorė neturėjo laiko pati atsitraukti nuo teksto ir perskaityti jį pašalinio žmogaus, skaitytojo akimis – jei būtų padariusi tai, tikiu, kai kurių vulgarių familiarumų nebūtų palikusi (jie atrodo kaip desperatiškas bandymas suartėti su skaitytoju, juokinimas – bet nejuokinga).

Bergždžios konflikto paieškos. Niekaip neužmezgama pasakojimo intriga. Su kiekviena kūrinio dalimi autorė tarsi pradeda romaną iš naujo: nuo veikėjų ir aplinkybių aprašymo.

Didelė techninė problema (ir aiškus pirmojo eskizo simptomas) yra sujauktas laiko pojūtis. Jeigu skaitai ir nejauti, kaip greitai ar lėtai eina laikas kūrinyje, jei p. 99 (kaip tai atsitiko man) supranti, kad iki šiol skaitei ne penkiamečio, o nuo kažkur jau paauglio mintis, tai norisi arba mesti knygą į kampą, arba skaityti iš pradžių.

Nesubalansuotas kiekvienam veikėjui skirtas dėmesys. Nors pati kūrinio struktūra ir aiški, tačiau skyrių skaičiai sufleruoja, kad tvarka susiklostė spontaniškai, išsisukinėjant iš situacijos, berašant pirmąjį eskizą. Skaičius atstovauja veikėjai (bevardžiai): 1 – Motina, 2 – Sūnus, 3 – Dukra, 4 – Mažylis (jauniausias brolis). Skyrių seka yra tokia:

123 123 123 123 123 123 / 23 23 23 23 / 3 3 3 3 / 4 / 3

Iš čia matome, kad Motinai skirti 6 skyriai, Sūnui – 10, Dukrai – 15, Mažyliui – 1. Kūrinio struktūra negali neturėti prasmės, negali būti tiesiog tokia, atsitiktinė, „kaip išėjo“. Ir kažin ar tai sutapimas, kad Motinos linija dingsta būtent ten, kur kiekvieną rašytoją pirmajame eskize ištinka didžiausia „vidurio romano“ krizė? Kai iki pusės romano laikomasi vienos tvarkos, o nuo pusės – kitos, turi būti labai svarbi priežastis, kodėl yra taip, o ne kitaip. Ta priežastis tarsi yra, bet manęs neįtikina svarumu – Sūnaus personažas miršta, o Motinos vėlė – „pasiliuosuoja“ (nežinau, kaip kitaip paaiškinti jos dingimą anapusybės miglose). Na ir kas? Kodėl tuomet Sūnaus vėlė nekalba toliau iš anapus? (O vidinis balsas man jau seniai buvo pasakęs: neieškok čia logikos…)

Pagaliau tie jau minėtieji nukrypimai. Dokumentiniame filme Šerelytė yra prisipažinusi: „Lyrikė aš esu, lyrikė.“ Pridursiu: ne šiaip lyrikė, o lyrinių nukrypimų meistrė. Sukaį šalį, kur tik randa progą, klaidžioja, ieško, ką čia dar poetiško pamatyti ir parašyti. Vienu žodžiu, vargsta.

Štai viename interviu net pasakė, kad rašymas jai yra katorga. Skaitant jos romaną tikrai jautėsi, kad daug iškentėta! Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės.

Sėdus rašyti antrąjį ar n-tąjį eskizą, daug gražaus teksto neretai tenka išmesti. Nes grožis be turinio – grožis, neparemiantis pagrindinio pasakojimo (naratyvo) linijos – yra tuščias, beprasmis balastas. Kill your darlings! – žudyk savo brangiuosius… Atmetus visą tą Šerelytės „grožio saloną“ – ne visos teksto vietos netgi atlieka grožio paskirtį, kai kurios atrodo nuobodžios, pritemptos ar vaizduotei neįkandamos – ne kažin kas ir lieka. Kad galėtum puošti, reikia turėti ką puošti… Bet romano pagrindinis įvykis pačios autorės yra neatrastas, o ir atsispiriama ne nuo jo, bet nuo vienos metaforos.

Su ta metafora man jau perskaičius atvartą buvo neaišku – kaip išsisuks ar susuks, kaip įmanoma susieti sovietmečio nusikaltimus ir traumas su Mėlynbarzdžio problema? Atvarte, beje, viskas daugmaž sklandu, ir jeigu tarp viršelių būtų tai, kas ant viršelio, autorei nuo savęs pridėčiau dar vieną premiją (už šį romaną ji yra gavusi keletą).

Mėlynbarzdis – savotiškas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Mėlynbarzdžio vaikai yra sistemos vaikai, užaugę prie uždrausto kambario durų ir išmokę laikytis taisyklių: tylėk, paklusk ir vykdyk. Jų izoliacija, melancholija, nenoras ir nesugebėjimas veikti, aktyvaus gyvenimo baimė, nepaprastas jautrumas sau ir abejingumas aplinkiniams, adekvačios emocinės išraiškos nerandantys jausmai jau yra tapę savotišku reiškiniu. Su tuo susiduria psichiatrai bei psichologai, tai matome skaitydami kriminalines kronikas ar stebėdami visuomeninio, politinio gyvenimo tendencijas.

Iš tiesų šitas, turbūt pačios autorės rašytas, plepsis (ieškau lietuviško atitikmens žodžiui „blurb“) tampa grandiozine kūrinio mintimi, kurios skaitydamas turi pats ieškoti chaose, o tai labai vargina. Juolab, kad tos pažadėtosios minties pačiame kūrinyje netgi nėra. Ir tai suvoki maždaug tuo pačiu metu, kaip ir kitą dalyką: Šerelytės romanas nuo pusės pavirsta… esė.

Negali pykti, atvarte apie tai neakivaizdžiai taip pat buvo perspėta, bet tik dabar tai matau:

Šis romanas – tai pasakojimas, kuriame trijų pasakotojų balsai susilieja į vientisą išpažinties srautą. Išpažįstant geidžiama ne tik išgyventi tragediją, bet ir perteikti tragedijos katarsį. Perteikti tai, kas iškelia žmogaus sielą virš kančios, apvalo ją, išgrynina ir atleidžia.

Matote? Trys balsai (o kur dingo ketvirtas – Mažylio?) susilieja į vieną. Ir tai yra išpažintis. Išpažintis kieno? – Autorės. Neabejotina, kad taip ir yra, nes liudija ir daugiau ženklų: dedikacija broliams Dainiui ir Piotrui (Dukros bevardžiai broliai irgi – vienas lietuvis, kitas pusiau rusas), pats apsisprendimas neduoti personažams pramanytų vardų (taip sukuriant iliuziją, kad tekstas yra dokumentinis), Dukros (alter ego) profesija – rašytoja… Turi „ūmų choleriką“ vyrą (tiesa), dukrą ir sūnų (tiesa), gyvena mediniame name Antakalnio pradžioje (tiesa)… Rašytojos gimtinė – Kupiškis… Anksti neteko motinos, gyveno Rusijoje ir t.t. Žodžiu, pramano romane nedaug. Eseistinių pasipasakojimų „apie gyvenimą“ – debesys. Tie, kas skaito „Mėlynbarzdžio vaikus“, iš tiesų skaito Renatos Šerelytės gal kiek ir iškreiptą, bet asmeninę, tikrą išpažintį.

Nejauku? Gerai. Kaip dabar su tuo Mėlynbarzdžiu ir kokia yra šios pasakos problema? Atvarte rašoma: „Pasaką apie Mėlynbarzdį žino kiekvienas.“ Bet tai netiesa. Juk pasaka – ne lietuviška. Aš apie ją beveik nieko nežinojau iki tol, kol pastebėjau, kad išleistas šis romanas. 2009-aisiais pasirodė prancūzų režisierės Catherine Breillat filmas „Mėlynbarzdis“ (orig. „Barbe Bleue“), kuris tiksliai iliustruoja problemą. C.G.Jungo pasekėja Marie-Luise von Franz* apibendrino ją taip:

Mėlynbarzdis yra žudikas ir niekas daugiau; jis negali transformuoti savo žmonų ar transformuotis pats. Jis įkūnija mirtinus, žiaurius Animus aspektus pačioje demoniškiausioje jų formoje; nuo jo galima tik pabėgti. (…) Animus negatyvioje formoje (…) atskiria moterį nuo gyvybės ir sunaikina jos gyvenimą. (p. 169-170)

Analizuojant pasaką iš C.G.Jungo perspektyvos, Mėlynbarzdžio niekaip negalėtum paversti išoriniu agresoriumi – jis atstovauja vidiniam neperkalbamam blogiui, kurį savyje turi kiekviena moteris. Tarus, kad Mėlynbarzdis yra rusų tautybės patėvis, o pastarasis atstovauja visai sovietinei santvarkai, pametama pasakos prasmė. Mėlynbarzdis nebėra Animus, jis tampa projekcija (nesąmoningas savo paties geismų ir emocijų perkėlimas į kitą asmenį). Tai reikštų, kad savo paties agresiją mes priskiriame kitam, šio romano kontekste – rusui patėviui ar sovietinei sistemai. Kaltindami kitą, mes atsisakome matyti savo blogį ir todėl negalime jo suvaldyti, negalime pasikeisti patys. Tikrasis blogio šaltinis nebus sunaikintas, ir skriaudos nesiliaus. Dingus patėviui, atsiras kitas, kuris užims jo vietą. Auka šauksis budelio ir būtinai ras jį. Auka darys viską, kad nepaaiškėtų, jog ji visai ne auka. Štai kur tikrasis siaubas.

Dominuojanti Šerelytės išpažinties tema – skriauda, kurią ji patyrė iš visų aplinkinių. Romanas tampa keršto įrankiu, negailestingai (dažnai šaržuotai) vaizduojamas patėvis, tėvas, o antroje romano pusėje (kai jis virsta esė), šaržuojami svetimieji: negeras universiteto dėstytojas, negera buto šeimininkė, negeras darbdavys leidyklos redaktorius (ar direktorius), negeras kritikas, negeri turtingi diedai, kurie ją dulkino, negeras vyras, kuris nemoka užjausti. Su savo alter ego (Duktės personažu) elgiamasi kiek kitaip. Iki esamojo pasakojimo laiko ji yra „durna“ – į ją, kaip ir kitus personažus Šerelytė žiūri iš aukšto (čia vis tie nesusiklostę, atsitiktiniai santykiai su savo romano personažais). Tačiau eseistinėje pasakojimo dalyje jau atsiranda pagarba (sau). Tampa aišku, kieno tiesos mes čia klausėmės. Kas čia tokia skaito protingas knygas, kurių pavadinimų mes net negirdėję.

Keistoka ta Šerelytės išpažintis: nuodėmės, tiesa, pasisakomos, tačiau ne visos. Išpažintis neatveria tiek, kad galėtume susipažinti su autore kaip tikru, gyvu žmogumi, ji mums taip ir lieka prisidengusi manieringos „ponios rašytojos“ kauke. Tarsi Dostojevskio „Idioto“ scenoje, kai žaidžiamas Ferdyščenko pasiūlytas žaidimas „pasakyk apie save ką nors labai gėdingo“, ir Nastasjos Filipovnos tvirkintojas su didžiausia atgaila pasipasakoja apie tai, kaip kažkam pagailėjo gėlių (ar panašiai). Šerelytė sako tik tas nuodėmes, už kurias jai niekas nenukirs galvos. Baisesnes nuodėmes daro (jai) kiti, o ji – tik vargšė auka (pvz. ji visai nenori sekso, ją tik kiti prievartauja).

O kas, jeigu nuodėmė yra ne parašyti eilėraštį apie Leniną, o iš tiesų, rimtai tikėti šviesiu rytojumi ir pamiršti savo mirusią motiną? Ir niekados neieškoti jos kapo? Neieškoti savo brolio, likusio gyventi Rusijoje, atiduoto į vaikų namus? Kaip atsitiko, kad knygoje taip ir nesiaiškinama motinos nusižudymo priežastis – net nesuprasi, ar tai tikrai nusižudymas? Nesupratau, kodėl motina susidėjo su tuo žiauriu vyru? Kas ji buvo tokia? Aukštasis išsilavinimas? Kas jai atsitiko ir kodėl tai atsitiko?

Šerelytė rašė šį romaną, būdama savo motinos amžiaus, tai suprantama, kad pats rašymas jai buvo stipri patirtis. Kokia puiki proga susitikti su savimi, prisiminti, susipažinti. Kaip atsitiko, kad autorė pasidavė izoliacijai, melancholijai, nenorui ir nesugebėjimui suprasti, nenugalėjo aktyvaus gyvenimo baimės (net kūrinyje! jokio veiksmo, nepasinaudota tokiomis puikiomis užuomazgomis!), nemato, kad yra nepaprastai jautri sau, tačiau abejinga aplinkiniams (kitų personažai parašyti neįsigyvenus, jiems net vietos skirta daug mažiau, negu sau pačiai!), ir jos jausmai neranda adekvačios išraiškos? Ar būtų kitaip parašyta, jei autorė suvoktų, jog Mėlynbarzdis yra jos pačios dalis? Ar nepastebėtų ir „sutapimo“, kad bėgdama nuo vienos Mėlynbarzdžio projekcijos, ištekėjo už kitos?

Bijau, kad neaiškiai sakau. Ne, Šerelytė romane aprašė daug dalykų, žiaurių, atvirų, apgailėtinų, ji suminėjo daug veikėjų charakterių savybių ir daug sunkių gyvenimo aplinkybių. Jos romane, gerai susikaupus, gali suprasti, kas vyksta, tačiau neaišku, kodėl vyksta. Į klausimą „kodėl?“ prašoma atsakyti mums, skaitytojams. Ir taip jau yra, kad man įdomu į jį atsakyti, kadangi pati esu rašytoja, ir domiuosi lietuvių rašytojų problemomis. Tačiau ar tai yra vertingas meno kūrinys? Ar jis atlieka užduotį, ar papasakoja apie sovietmečio kartos vaikus? Plepsis pasako daugiau už visus 200 puslapių teksto. Tekste – subjektyvus pilstymas. Šerelytės alter ego problema – nėra jos kartos problema. Pačios Šerelytės problema – yra jos kartos problema. Katorga čia nepadės. Padės normalus požiūris į rašymą – kaip normalų, sąmoningą darbą.

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių“ autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo“ (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių.

Pati Mėlynbarzdžio metafora yra puiki, tačiau šiame romane ja tinkamai nepasinaudota. Kaip ir minėjau, tai, kad Mėlynbarzdis kažkam atstovauja, radau atvarte, plepsyje, o ne pačiame tekste. Vieno kito metaforos paminėjimo (tai atsitinka porą kartų romano pradžioje ir porą – pabaigoje) nepakanka, kad ji taptų pagrindine kūrinio ašimi.

Pabaigai norėjau paanalizuoti vieną iškalbingą romano pastraipą. Kalba Dukra (Šerelytės alter ego):

Pirmosios knygos recenzijos – visai neblogos, nors vienas kritikas suskaičiavo visus pernelyg dažnai pasikartojančius jungtukus ir su apgailestavimu pridūrė, kad „tikriems tekstams“ mano patirtis esanti per menka ir per sklandi (neprasigėriau iki proto aptemimo ir negulėjau psichuškėj, sukdamasi nuo tarybinės kariuomenės, to ir neverta tikėtis, juk esu tik moteris). Iš dalies galima su tuo sutikti. Nuojautų ir sapnų literatūra niekas nevadina – tai tik chaotiška gelmė, virš kurios plevena šešėlis. Ir kritikui su sapnu nėra ką veikti, jis gi ne psichoanalitikas; sapnas – perdėm asmeniškas dalykas, baugus ir tamsus, atskirtas kaip uolėta sala, neturinti prieigų. Ir jeigu sala kūriny netikėtai atsiveria ir įneriu į jos užutėkį kaip dūžtantis laivas, tokia akimirka pati būna kaip sapnas. (p. 164)

Jau ne pirmą kartą randu kūrinį, kuriame autorius bando suvesti sąskaitas su kritiku, tačiau mano akyse pralaimi. Šerelytės kritikas, kas jis bebūtų, yra teisus. Taikliai pasakyta – autorės tekstai nėra „tikri tekstai“, ir šito niekaip nesumeluosi, šito niekaip neapginsi. Kalba eina apie tiesos jausmą. Bet kurio kaimo baba turi tokį, jeigu kalbasi su savimi nemeluodama. Gali kaip nori teisintis ir pašiepti kritiką, bet jis tikrai nereikalautų iš autorės prasigerti, gulėti psichuškėj ar būti ne moterimi, o vyru. Tikra tiesa, kad nuojautų ir sapnų niekas nevadina literatūra, nes neapmąstytas ir nesuvoktas sapnas taip ir lieka chaoso nuotrupa. Sapnus, nuojautas, nuotrupas jaučiame, matome, išgyvename mes visi.

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali.

Kol kas Šerelytei sapnas  – „baugus ir tamsus“ dalykas, dargi „neturintis prieigų“. Taip neturėtų būti! Skaitytojui, nesidominčiam pasąmone – gal. Bet rašytojui – ne. Kokia katastrofa, kaip siaubinga ir liūdna skaityti, kad autorė, atsivėrus salai į tokį turtingą jos vidinių išgyvenimų pasaulį, neria į „užutekį kaip dūžtantis laivas“ ir nesugeba iš ten nieko išsinešti! Kitaip tariant, iš Šerelytės sapnų literatūra negimsta, ji nedraugauja su savo pasąmone (draugauti su ja – reiškia įsisąmoninti, išmokti skaityti jos siunčiamus ženklus). Tai gali būti gilesnės problemos simptomas. Net tampa ne taip svarbu, kad mes skaitome pirmąjį romano eskizą. Gal iš to simptomo ir romano atomazga – visiška impotencija – autorės alter ego išprotėja, t.y. nebesusitvarko su pasąmone, nugrimzta į jos dimensiją ir nebeišplaukia.

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

————————————————

*Marie-Luise von Franz „The Interpretation of Fairy Tales“

Kaip kvepia širdies formos blynai?

Aido Kelionio „Geltonas radijas“, išleista „Vagoje“, 2012.

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato…

Jis bijo mobilaus telefono, bijo interneto ir privatumo, bijo vairuoti automobilį, bet mėgsta „Formulę 1″, jis nesportuoja, tik seka, kaip sportuoja kiti ir daug žino apie futbolą, jis dešimt metų vedęs ir prisibijo žmonos, jis neturi vaikų ir galbūt taip pat jų prisibijotų, jis dirba tam, kad išgyventų, o ne gyvena tam, kad dirbtų, jis svajojo būti laiškininku, tačiau netapo juo, jis mėgsta skaityti ir uostyti knygas, mėgsta eilėraščius ir grupę „Bledukai“, jam patinka kinas ir radijas, jam patinka išgerti, jis mėgsta klausytis gamtos šnabždesių, bet jis negyvena dabar, jis gyvena praeityje arba ateityje, jis kažin ar gyveno – tam, kad suprastų tai, kad atsakytų į tokį svarbų egzistencinį klausimą, jis rašo, jis turi rašyti, tai jo, kaip žmogaus, kaip vyro, pateisinimas ir palikimas pasauliui, jam reikia, kad būtų aiškių įrodymų to, kad jis gyveno.

Gal ir nebloga būtų romano intriga, ar ne? Va toks personažas. Kas jam galėtų nutikti? Jei tokį personažą rastume Marqueso arba Borgeso knygoje, būtume įsitikinę, kad laukia smagi kelionė. Kas per „seniai ir kruopščiai planuota“ (p. 9 – o iš tiesų tai pirmas teksto puslapis) kelionė aprašyta Aido Kelionio vos 170 psl. knygoje?

Kazimierui kovo mėnuo visuomet siejosi su didelėse balose atsispindinčia mėnulio pilnatimi, traškančiu po kojomis leduku ir mažųjų tigrų giminaičių rėkavimu. Dienomis kartais dideliais kąsniais pradėdavo drėbti sniegą, kuris, esant neigiamai temperatūrai, ilgokai išsilaikydavo, bet tik stipriau švystelėjus saulei mikliai tirpdavo. Matėsi, kad žiema kol kas dar nelinkusi sudėti ginklų. Kai vėjas pradėdavo pūsti iš šiaurės, darydavosi žvarbu ir tekdavo rengtis šilčiau. Orai tapo apgaulingi, nes dieną per daug apsinuoginus vakare greitai buvo galima peršalti. Diena pastebimai ilgėjo ir miestiečiams ryte skubant į darbą jau būdavo šviesu. Po triūso laiko einant ar važiuojant namo saulė dar nebūdavo pasislėpusi už horizonto. (ir taip toliau… p. 71)

Ši ištrauka – ne išimtis, o Kelionio stiliaus pavyzdys. Žmogus nusprendė rašyti kanceliariniu stiliumi, įmaišydamas šiek tiek šnekamosios ir grožinės kalbos. Kartais jam pavyksta išsireikšti gražiai, o kartais lepteli ką nors tokio, kaip „žiema… nelinkusi sudėti ginklų“ ar dar geriau: „[autobuso] variklyje dar ne ruduo“!

Jei, kaip byloja romano epigrafas, autorius skaito Evelyn Waugh (ir, tikėtina, kitus klasikus), tai gaila, kad jis keistai suvokia, kas gi tekstui suteikia vaizdingumą. Ne, tai ne būdvardžiai ir ne būdo aplinkybės. Vaizdingumas kuriamas daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.

Kitas dalykas. Kaip išmokęs (sovietų laikų?) mokykloje, autorius rašo, nekartodamas tų pačių įvardinimų. Jei pirmame sakinyje parašei „katė“, tai antrame vietoj „katės“ rašai „mažieji tigrų giminaičiai“, pirmame „kiaulė“ – antrame „bekonas“, „srutos“ – „fekalijos“, „egzotiškas paukštis“ – „sparnuotis“. Skaitytojas gali pasirinkti – juoktis iš tokios stiliaus ar susimąstyti, o gal ir pasimokyti.

Su ta ironija nėra paprasta. Iki šiol nesuprantu (o ilgai galvojau), ar autorius turi humoro jausmą, ar aš jo knygą skaitydama praradau savąjį? Štai situacija:

Netrukus pasigirdo dainos per garsiakalbius. Kazimierą sužavėjo vienos jų žodžiai. Užsirašė, kad nepamirštų: „Bleda, bleda, bleda bledavoki / bleda, bleda, bleda durnavoki / bleda, bleda, bleda nusijuoki / bleda su bledukais padainuoki.“ Kaip vėliau išsiaškino, šią dainą atliko muzikos grupė „Bledukai“. Kazimieras uostamiesčio turguje turėjo gerokai pavargti, kol gavo šitos grupės kasetę. Kitos dainos irgi buvo neprastos, bet nei viena neprilygo girdėtai per Velykas. (p. 111)

Pastebėsiu, kad šioje pastraipoje netgi įvyksta šuolis laike. Viso romano laiko linija tekėjo nuosekliai, nuo tos minutės, kai pasakotojas Kazimieras, sėdėdamas ant molo uostamiestyje, susiruošė atostogauti Dzūkijoje, bet štai staiga sakinys apie tai, kaip „uostamiesčio turguje teko gerokai pavargti“ – juk tai atsitiks daug vėliau ateityje! Techniškai čia reikėjo trumpam įšokti į būsimąjį laiką, o visų geriausia šuolio išvis nedaryti, jei jis romane toks vienintelis.

Kadangi sunku atskirti pasakotoją nuo paties autoriaus (stiprus jausmas, kad skaitai kažkokio nelabai kalbą valdančio žmogaus dienoraštį, perrašytą trečiuoju asmeniu), tai ir pradedi nepadoriai galvoti ne apie Kazimierą, o patį slapyvardžiu prisidengusį autorių. Nuo to nepadorumo darosi nesmagu. Išmonės knygoje nedaug. Žmogelis – homo sovieticus – primityviai pasakoja apie savo paties gyvenimą, neatsitraukdamas į šalį, neapmąstydamas objektyviai. Ar jis bando kurti meną? Kaip bebūtų, meno toje knygoje nelabai rasi. Buities ir egzistencinio nuobodulio, nostalgijos prabėgusiam gyvenimui – apsčiai.

Kas yra nuobodus tekstas? Man tai nuobodu tai, kas jau girdėta, skaityta, išsireikšta būtent tokiais žodžiais. Iš spaudos pranešimų nereikalaujame vaizdinių šviežumo, tačiau grožinis tekstas – kas kita. Tai nereiškia, kad aš nevertinu kasdieninių ar gerai žinomų dalykų aprašymų. Aš tik laukiu šviežio žvilgsnio, kitu kampu, naujai, o tai reiškia – savaip. Tačiau autorius nesiruošia atverti savęs, pasirodyti toks, koks yra. Jis kažką mums čia suka, buria.

Bent jau šiam laikui pasirinkęs būti incognito, jis tikriausiai skaito ir renka recenzijas, pasisakymus apie save. Taip pamaniau dėl to, kad po pirmojo romano („Smėlynų vanduo“) išleidimo vienas kritikas pastebėjo (tik tarp kitko), kad pagrindinio veikėjo vardo taip ir nesužinome. Autorius pasidarė išvadą: vardo reikia. Kaip gi be vardo. Ir antrajame romane vardas jau yra – Kazimieras. Tas vardas minimas taip dažnai, kad jau net galėtum laikyti stiliaus klaida.

Pagalvojau, kad yra tokia meno rūšis, kurioje techninės klaidos atleidžiamos už nuoširdumą. Jei yra liaudies dailininkų, kurių darbai priskiriami tautodailei, tai ši knyga galėtų būti priskirta… tautosakai? Dviem žodžiais tariant – liaudies kūryba.

Kai kurie Kelionio sakiniai kaip reta puikūs: „Baltija be putotų ir aukštų bangų Kazimierui tapdavo panaši į išsivadėjusio alaus bokalą.“ (p. 93) Štai, kaip gražiai dera amžini, didūs dalykai – Baltija – su laikinais, buitiniais – alaus bokalas…

Į daugelį dalykų užsimerkęs, galėtum net pamanyti, jog skaitai norvego Pero Pettersono pusbrolį. Melancholija, gyvenimas provincijoje, prisiminimai, taupus, lakoniškas pasakojimas (vietomis trumpi sakiniai ima erzinti, nes stabdo ritmą, bet pamažu autorius „įsilinguoja“)… Tik va Pettersonas – intelektualus, o Kelionis/Kazimieras – ne. Bet tai nieko tokio! Yra vilties – jis skaito geras knygas.

Autorius žiūri į pagrindinį veikėją – save? – ir tai, ką jis mato, jam patinka. Negali neužsikrėsti ta simpatija, nors puse smegenų suvoki, kad tai visgi tragiškai juokinga. Ir vis tiek tragiškai nuobodu. Kai kurios vietos – kur ilgai ir kruopščiai iš senų spaudos pundų nurašytos futbolo varžybų kronikos – man juodai nuobodžios, tačiau kažin, ar taip atrodytų mano tėvui? (Deja, mano tėvas neskaito liaudies kūrybos, jam duok detektyvų!)

Futbolas nusipelno būti įamžintas taip, kaip jis vyko, su tikrais vardais, pavadinimais ir įvarčių skaičiais. O štai visa kita yra paslėpta, pridengta fiktyviais vardais. Spėk, kuriame Dzūkijos miestelyje, į kurį iš Klaipėdos vyktum per Kauną, iš Kauno autobusu, kurioje yra viena upė ir ežerėlis, „Mikalojaus Konstantino“ prospektas, paminklas jam ir druskų vonios, atostogauja pagrindinis veikėjas?

a) Alytuje;

b) Varėnoje;

c) Druskininkuose.

Aš spėju, kad Druskininkuose. Nes pirčių kompleksas ir druskų vonios labai jau aiškiai siejasi su miesto pavadinimu. Tuomet neogotiška Šv. Bernelio Brunono (!) bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia? O Vincukas nuo S…  – Kudirka? O paslaptingasis Mikalojus Konstantinas – dar ir Čiurlionis? Žodžiu, aš balsuoju už Druskininkus.

O dar rimtesnė versija, kad mums sujungė Alytų su Druskininkais. Pažiūrėjau per Google Maps – abu miestai turi po upės vingį ir ežerėlį, taigi tai nesunku. Belieka susekti, kas gi tas autorius iš tiesų. Baisu, kad susekęs nenusiviltum. Arba kad netaptum pernelyg įsijautęs į tą sekiojimą, vietoj to, kad skaitytum knygą.

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė?

Pirmosios jo knygos neskaičiau, nes pagal recenzijas suprantu, kad abu romanai (išties pagal apimtį reiktų vadinti juos arba apysakomis, arba mažaisiais romanais) panašūs kaip du vandens lašai. Vadinasi, sulauks autorius kitų atostogų, vėl rašys dienoraštį, o iš to išeis dar viena knyga. Po dešimties metų bus galima sujungti visas knygas į vieną vidutiniškai storą ir gausis tokios Aido Kelionių kronikos, ir tai jau netgi užkoduota slapyvardyje. Na, ar ne gudriai sumanyta? Taip.

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis.

Knyga, beje, papuošta tinkamu viršeliu (ten pustuščia). Akis badė maketavimo klaidos. Ant antrojo viršelio radau pažadą, jog pamatysiu, kaip „[a]pšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė…“ Man taip užstrigo tie blynai, nes ne iškart prisiminiau, kodėl jie vadinasi čirviniais. Pasirodo, „čirvai“ – širdis – tai tokia keptuvės forma. Todėl, kai radau čirvinių blynų paminėjimą knygoje, susijaudinau, tikėdamasi rasti kokį nors nepaprastą aprašymą. Kaip gi kvepia širdies formos blynai? Istorija pritrenkė:

Prieš atsidarant limonadinei, patalpos, kuriose ši įsikūrė, ilgai stovėjo apleistos. Kažkada čia veikė duonos kepykla. Drukas buvo įlindęs per išmuštą langą apsidairyti. Vėliau apsilankė apleistoje kepykloje su Kazimieru. Ilgai klaidžiojo po patalpas. Ekskursijos pabaigoje Drukas surado seną čirvinę keptuvę. Atvožęs nusimovė kelnes ir prišiko. Galop stipriai suspaudė čirvines rankenas. (p.84-85)

Tai kas čia dabar? Ar Kelionis/Kazimieras suvokia, ką mums rodo? Prišikti į širdį ir ką – ir nieko? Ar jis visai neprisiima atsakomybės?

Kiti šiko į čirvinių blynų formą, kiti žaidė futbolą vietiniuose ir tarptautiniuose čempionatuose, kiti dainavo vulgarias dainuškas, kiti emigravo, kiti parašė ant sienos „čia buvo bybis“ (p. 27). Pagaliau kiti parašė knygas, kurias pats gali tik paskaityt ir pauostyt! Kokia didi mažo žmogaus tragedija. Gal ir gerai, kad jis to nesuvokia.

Kazimieras dėl to visai nesikrimto, nes dabartis greitai tapdavo praeitimi, kuri kuo toliau, tuo labiau jo atmintyje atrodė gražesnė nei buvo. Arba jis įsivaizduodavo praeitį tokią, kokia ji turėjo būti. Kazimieras retai gyveno dabartimi. Jis būdavo arba nuklydęs į svajones apie nuostabią ateitį, arba į prisiminimus apie gražią praeitį. (p. 122)

Nors, kaip spėju, jam tik apie penkiasdešimt (ar net mažiau), jis gulasi į lavono pozą ir laukia pagyrimų. Nežinia, kaip būtų, jei Kelionio opusas būtų sugrąžintas perrašymui. Gal redaktorius sulauktų antrojo eskizo, nors ir po dešimties metų? Gal tai būtų grožinis tekstas? Kas dabar gali pasakyti.

Nebent, kyla man mintis, kadangi rašyta kanceliariniu stiliumi ir labai primena daktaro užrašus stebint pacientą, ką nors pasakyti galėtų jam jo psichoterapeutas. Medžiaga diagnozės nustatymui gatava. Tačiau, kiek žinau, homo sovieticus bijo tokių diagnozuotojų.

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Tuomet stabteldavo ir pakeldavo akis į namo sieną, kur ant dviejų plytų, maždaug trijų metrų aukštyje, prieš kelis dešimtmečius pusbrolis paliko užrašą: „Kazas, Kažimiežas“. Jis per tą laiką buvo išblukęs, bet vis dar matomas. Kai pusbrolis užrašė ant sienos, Kazimieras pyko ir norėjo, kad kas nors tai ištrintų, troško, kad laikas panaikintų tą užrašą kuo greičiau. Džiaugėsi matydamas jį ir norėjo, kad jis išliktų kuo ilgiau. Jis buvo tarsi inkaras, išmestas ir pasilikęs praeity, priverčiantis virptelėti Kazimiero širdį. (p. 26) 

Nors ir „pošlas“ tas senis, prisiminsiu Kelionį/Kazimierą šviesiai:

Eidamas nusičiurkšti ar gerdamas mineralinį šypsojosi. (p. 89)