Tobulų eskizų dirbtuvės

Pagal Gombrowiczių

Įeik į sapno sferą.

Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

(Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

Pagal Bernotaitę 

Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

3. Laikas rinkti medžiagą.

Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.

Mūzos LOVE’onėlis

Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“, išleistą leidykloje „Baltos lankos“, 2010. 

Neseniai radau tokį straipsnį apie Knygų dvyliktuko rinkimus 2010 metais, kai debiutavau ir aš. Atrankos komisijos narė (nuoroda į visą straipsnį) pasakoja:

(…) [A]nksčiau svarstant metinį lietuvių literatūros derlių galiodavo nerašyta veto teisė: jei nors vienas literatūrologas pareikšdavo: „tik per mano lavoną…”, kelias į dvyliktuką knygai kolegų santaikos vardan būdavo užvertas. „Tačiau po šiųmetinio svarstymo komisijoje turėsime net tris „lavonus”. Tikėkimės, jie sėkmingai išgyvens.” (…) Kone daugiausiai protestų sulaukė jauniausios dvyliktuko sąrašo autorės G.Grušaitės romanas „Neišsipildymas”, klostantis bohemiškas išeivijos istorijas. (…)

Kas gi nenorėtų, kad jo knyga patektų į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką? Tačiau ar norėtumėt, kad jūsų knyga ten patektų „lavono teisėmis“? Aš nenorėčiau. Beje, viena literatė mane paguodė, kad vietoj Grušaitės sąraše turėjo būti mano knyga. Ką gi – gal ir logiška vienos debiutantės vietoje įsivaizduoti kitą debiutantę. Bet kažkaip pamačiusi tą sąrašą (su netgi trim „lavonais“) aš jau nebenorėčiau savo pavardės jame įsivaizduoti.

Tiesą sakant, jau skaitydama pirmąsias pastraipas supratau, kad esu su šiuo tekstu susipažinusi – per rasyk.lt. Mat Grušaitė ten skelbė, jog rašo romaną, na, ir dėjo vieną dalį po kitos, laukdama kolegų įvertinimo. Turėjau naivumo pasisakyti apie jos romano įžangą, netgi smulkiai pakomentavau teksto nesklandumus ir patariau dar neskubėti su romano rašymu, kol stilius toks, švelniai tariant, gremėzdiškas. Grušaitė man atsakė nelabai maloniai, bet aš ją suprantu. Kas gi ta Bernotaitė, mėtanti patarimus? Ką gi ji pati tokio gero parašė? Nieko.

Grušaitės knygą (už 22,60 Lt) įsigijau Lietuvoje. Nugirdau, kad „Baltų lankų“ vadovas Saulius Žukas per televiziją skelbia gerą žinią: ši knyga sukrės, padarys perversmą, to dar neskaitėme ir panašiai. Buvo keista nerasti tos liaupsinamosios knygos virtinose, pirmose gretose (ten vis dar tupėjo SILVA RERUM). Teko klausti pardavėjos, ir ištraukė Grušaitę iš lietuviškų knygų lentynėlės… Keistoka reklaminė akcija: iš vienos pusės knyga stumiama per visus galus, o iš kitos – slepiama visuose galuose? Išleista be Kultūros ministerijos paramos net 3000 egzempliorių tiražu!

Šios knygos PR ypatumas: pati autorė įvairiais rakursais rodėsi, dalino interviu ir savo meniškus atvaizdus (turbūt kažkas jai pasakė, kad yra labai fotogeniška). Ji netgi yra dalis knygos viršelio – tokio dydžio autorės portreto ant lietuviškos knygos dar nemačiau (ant amerikietiškų – pasitaiko). Tikrai nekritikuoju pačios idėjos tapti dalimi viršelio – ypač jei tai sutampa su tuo, kas yra tarp viršelių – tačiau jeigu jau taip, tai gal ir jos išvaizdą galima šaltai komentuoti?

Akivaizdu, kad jos nuotraukos darytos profesionalia foto kamera, jose ji atrodo, na, kaip tik įmanoma geriau. Sakyčiau, panaši į šių laikų manekenes, kurios ne tiek gražios, kiek keistos, ir stovi kaip nors nenatūraliai pasvirusios. Na, ir stilių propaguoja savotišką…

Su viena drauge svarstėm, ar Grušaitė yra hipsterė, ir draugės nuomone (ji daug jaunesnė už mane, todėl ja pasitikiu), ji nėra tipiška hipsterė. Aš sakau, kad tai visgi tokia atmaina: skoninga hipsterė (oksimoronas).

Hipsteris maišo stilius, stengiasi atrodyti kuo klaikiau, neskoningiau, iššaukiančiai ir idiotiškai. Viskas, ką apie jį pasakysit blogai, visa kritika, jam patinka – jis siekė jus suerzinti. Hipsteris pabrėžia savo kūno trūkumus, netipiškumą, jis drąsiai mėgdžioja visus retro stilius iškart, susivelka ant savęs tokius spalvos derinius, kad jautresnis žmogus gali ir susivemti. Ypatingai lengva gatvėje hipsterį atpažinti iš kvailos formos akinių, kurie kartais net neturi stiklų. (Kai paskutinį kartą viešėjau Lietuvoje, man sakė, kad itin madingi „pedofilo“ akiniai.) Hipsteris niekada neprisipažins, kad yra hipsteris. Jo kalbai būdinga nesibaigiantis sarkazmas. Ir taip, hipsteriai galėtų išvaryti iš proto. Mane – vien jau išvaizda. Tačiau negaliu jiems to prisipažinti, nes – jie to ir siekia!

Ne, Grušaitė rengiasi dar pagalyginus skoningai. Bet jos akiniai sukėlė man įtarimų. Taipogi ji bando suerzinti (pati to nesuvokdama, o gal paneigdama) savo būsimą skaitytoją, atvarte skėlusi:

Šita knyga patiks visiems, kurie perka ekologišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors „prie meno“, arba yra buhalteriai, svajojantys „būti prie meno“. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išsibarsčiusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes, arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose.

Sarkazmas? Apie ką ji čia kalba – apie save, ar apie savo potencialų skaitytoją? Ar tai ji Facebooko vergė, mėgstanti fotografuotis pusnuogė, ar tai ji idiotė, norinti būti “prie meno“? Ne ne ne, ji tai jau seniai mene – baigusi Čiurlionkę! Tiesą sakant, net paieškojau giminystės ryšių tarp jos ir žymaus lietuvių dramaturgo Juozo Grušo* – gal senelis? Nenustebčiau, nes toks didelis leidyklos entuziazmas ir tikėjimas debiutantės genialumu. Žmonės už šitą knygą lavonu gulasi kūrybiškiausių knygų rinkimuose!

Tai kas gi ten tokio tarp viršelių, kad verta tiek kautis?

Deja, nesugebėjau perskaityti knygos iki galo. Bandžiau du kartus. Pirmą kartą perskaičiau iki 97 psl., o antrą nustebau, kad pirmą kartą net tiek sugebėjau perskaityti, kadangi mane pakirto pirmieji skyriai. Nesu kažkuo nusikaltusi, todėl nelaužiau savęs. Grušaitė, dvidešimt trejų metų vaikas, bando rašyti apie dvi suaugusias (virš trisdešimties) moteris, tarp kurių užsiliepsnoja lesbietiška meilė, o pagrindine kūrinio tema (bent teoriškai) pasirenkamas mūzos ir kūrėjos ryšys.

Nežinau, ką apie bent vieną iš tų dalykų žino, yra patyrusi pati autorė. Geriausiai jai sekasi pasakoti atsiminimus iš mokyklos laikų (kas trisdešimtmetėms jau nebeaktualu, kadangi per dešimt su virš metų paprastai įvyksta svarbesnių už abitūros egzaminus išbandymų). Žinoma, ne viską reikia išgyventi. Jei kažko nežinai, visada gali pasiklausti, pasiskaityti, surinkti medžiagą. Ne iš Facebooko ir Wikipedia, o iš rimtesnių šaltinių. Gal reiktų elementarios gyvenimiškos patirties, kad galėtum apie pasaulio santvarką svarstyti. Romane esančios nuorodos į pasaulio politiką tik sukelia šypsnį.

Kai skaičiau pirmąjį kartą, radau tekste ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad Grušaitė yra nukreipusi savo dėmesį ne tik į veikėjų vidų, bet ir į išorę, jų geografinę ir socialinę aplinką. Pasirinkti netradicinės lytinės orientacijos moteris, kai pati nesi tokia, gal ir nėra drąsu (tikros lesbietės romanas labiau tiktų leidėjo lozungams „to dar nebuvo“), tačiau apie jas itin mažai rašoma, todėl tai geras bandymas. Toliau: pasakojama scenomis, taigi yra šioks toks dramaturginis karkasas. Pagrindinė veikėja gali būti pavadinta antiheroje – ji kvaila, silpna, negraži, ji turbūt ta „prie meno“. Taip išeitų, kad Grušaitė, nors rašydama pirmuoju asmeniu, su ja nesitapatina, tai jau saviironija – tai turėtų būti puiku! Tačiau intrigos, kuri mane verstų skaityti toliau, neradau. Ir man buvo sunku jos ieškoti, braunantis pro teksto brūzgynus.

Nors Grušaitė po mano pastabų rasyk.lt (bet gal ne dėl jų) tikrai pasitaisė, daug ką išmetė, tekstas vis tiek yra klaikiai suveltas. Atrodo, rašo žmogus, kuris neturi klausos kalbai. Idiotiški išsišokantys pagražinimai tiesiog žudo skaitytojo vaizduotę. Turbūt ne visų.

Viena mano pažįstama tiesiog įsimylėjo (nekeisdama savo lytinės orientacijos į netradicinę) Grušaitę, jai patinka viskas, ką ji rašo, kalba, kaip ji atrodo. Na, prieš tokią meilę nepapūsi, o ir kam pūsti. Džiugu, kad jauna autorė visgi rado savo aprašomąjį skaitytoją (žr. aukščiau), nors man, tokio skaitytojo vietoje, būtų nesmagu. Nes kaip suprasti tą autorės sarkazmą? Pati lyg ir minėjo, kad jos knyga kupina ironijos. Gerai, bet kodėl aš skaitydama jos nejaučiu? Kur čia ironija:

Mes stovėjome – žiauriai lijo, vandens purslai čaižė veidą. Mąsčiau, kad kiekvieną auką jaudina žudiko artumas. Mano viduriai liūdnai žvelgia į Kalėdų eglutę lapkričio peizaže. Esu išprievartauta skerdiena, laukianti savo maitėdos. O gal Kalėdų. Virpėjau, buvau nesvari. Jei Ugnei reikėtų rinktis, ji nušautų mane pirmą, ji iš tų, kurie neabejoja priimdami sprendimus, ji būtų švelni ir taktiška: brangioji, tu juk ir taip per ilgai gyvenai. Ir būtų teisi – per savo gyvenimą aš nieko nesukūriau ir tik švaisčiau tai, kas man nepriklausė.

Nušauk mane pirmą, esu tik įskilęs porcelianas, tik bevalis pranašas, aukojantis savo vidurius ir žarnas ant tavo altoriaus.

Aš neturiu paskutinio noro. (12 psl.)

Toks patosas, atrodo, kad pasakotoja atsivedėjo ir dabar jau kad vožia, tai vožia – kiekvienu sakiniu. Tai gali suveikti keliose, stipriausiose teksto vietose, kur to tikrai reikia, tačiau negali veikti ištisai. Todėl jau pirmieji puslapiai išvargina, ištampo vaizduotę, prirodo šlykštynių ir skaitytojas atsitveria. (Išskyrus tuos atvejus, jeigu įsimylėjo autorę ir viską jai atleidžia.) Kiek galima rėkti emociškai pakylėtu balsu? Kiek galima klausytis emociškai pakylėto balso?

Kai kurie vaizdinių viražai man priminė kalbėjimą sapnuojant, t.y. kliedesius: Miško kaukas žaliomis ausytėmis pasiguldo ją ant samanų ir apvaisina nesibaigiančiu ilgesiu sustojusiam laikui. (p.17) Arba: Normalūs žmonės yra lengvai pakeičiami, jie telpa į kategorijas, jie mėgsta arba saulę, arba kalnus ir nekenčia anyžiaus. (p. 97) Arba: Ugnės balsas buvo lyg įskilęs stiklas, aidintis virš Atlanto. (p.93) Arba: Turėjau tylėti, kai ji dirbo, turėjau keltis anksti ir užkaisti arbatos, nematomais žingsniais sutvarkyti namus, geležine ranka priversti ją laiku pavalgyti, sapnuoti klajones, kurios ją įkvėptų. (p.81) Arba: Gimę jausdavome, kad mūsų šalys mums melavo, visos vėliavos tebuvo amžinas fiasko įsivaizduojamų bendruomenių, kurias vienijo nebent futbolo pirmenybės. (p.79) Ir taip toliau, surankiojau atsivertusi bet kurį puslapį. (Kartais mielaširdingi komentatoriai man bando aiškinti, kad neturiu fantazijos, todėl panašių vaizdinių negaliu „regėti“. Išties, neturiu fantazijos. Ir neturiu laiko skaityti sakinį du kartus!)

Įsivaizduoju, kaip nelengva sukritikuoti tokią knygą. Stilius, kaip ir grožis, kai kam gali patikti, kai kam – ne. Galiu tvirtai pasakyti, kad tokios knygos, jeigu būčiau leidėjo vietoje, net nebandyčiau redaguoti, siųsčiau atgal perrašymui, o gal siūlyčiau gražiai palaidoti stalčiuje. Tačiau būdamas geros nuotaikos, gali rasti, kad knygoje pilna visokių deklaracijų, jaunystės lozingų, teiginių apie pasaulio santvarką, politiką (ko lietuviai nedrįsta komentuoti nuo Gavelio konspiracijos teorijos laikų), pareiškiamos tiesos apie mus…

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos“ iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Kaip kad laikas netikėtai greit parodė, kur vieta Grušaitės romanui „Neišsipildymas“. Aš tikrai šokiruota – visose internetinėse parduotuvėse romanas šiuo metu kainuoja mažiau, nei penkis litus! Tik dveji metai nuo išleidimo praėjo, tiek daug triukšmo, vieta kūrybiškiausių knygų dvyliktuke… Net kažkaip gaila mergaitės: kam leidykla tiek suteikė vilčių, tiek investavo ir staiga panoro atsiimti savikainą už visus tris tūkstančius egzempliorių?

Iš vienos pusės, man tai pasirodė rimta priežastis nesiųsti savo romano rankraščio „Baltoms lankoms“ – jie turbūt nežino, ką daro. Iš kitos pusės, norisi pagirti leidyklą už tai, kad bent jau bandė sukelti susidomėjimą debiutantės knyga. Pasisekė su Sabaliauskaite, kodėl negali pasisekti su Grušaite? Deja, kiek žinau, į tą pačią upę neįbrisi du kartus. Kita ryški žvaigždė patekės ne iš tos pačios dangaus pusės…

Džiugu, kad lietuvių skaitytojas nėra toks jau visai idiotas, kaip rašo autorė atvarte, kad neskirtų pelų nuo grūdų. O jaunasis kosmopolitiškasis skaitytojas, šiuo atžvilgiu netgi labiau pasikaustęs, nes skaito užsieniečių knygas originalo kalba ir turi su kuo lyginti.

Viename savo interviu Grušaitė pareiškė:

Lietuvių literatūroje dar nepasirodė knyga, kalbanti apie kosmopolitinį gyvenimo būdą, laisvę, ribas ir pasirinkimą, kuris kyla iš išsižadėjimo. (nuoroda į visą straipsnį)

Nelabai supratau, ką ji tuo „išsižadėjimu“ norėjo pasakyti, bet, žinot, gal ir tikrai tokia knyga dar nepasirodė. Bet mes gi turim laiko, palauksim.

———————————————–

* Ne, Juozas Grušas turėjo dukterį, tai nebent Grušaitė yra tolima giminaitė. Šiaip ar taip naivu tikėtis, kad talentas perduodamas genetiškai, kaip plaukų ar akių spalva. Anaiptol, išminčiai pašiepia: Dievas, kurdamas genijų vaikus, ilsisi…

Elegantiškai tragikomiška

 

Audronės Girdzijauskaitės “Nutolę balsai / portretų metmenys“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Prieš keletą metų kokias dvi savaites pasiskanindama rytinę kavą skaičiau šios autorės memuarų knygutę „Atsiminimų salos“. Norėjau, kad ji būtų storesnė, ta knygutė, kad turėtų daugiau puslapių. Tik tiek iš jos ir tesugalvojau reikalauti. Tačiau mano draugė perskaičiusi papriekaištavo rimčiau: betgi kažkaip padrika, pasakojimo linija staiga nutrūksta, kažkodėl praleidžiami laikotarpiai, nesupratau ryšio. Supratau, kad šiai autorei daug atleidžiu. Iš meilės. Audronės Girdzijauskaitės (rašytinis) balsas man yra vienas maloniausių lietuvių literatūroje. Be to, aš ją pažįstu – ji mano buvusi teatro istorijos dėstytoja. Bet gerai, šiame komentare pastatykim asmeniškumus į kampą.

Jau senokai lietuvių teatro režisieriai ėmė dangstytis žodžiu „eskizas“. Nepavyko išbaigti spektaklio, matai, kad per mažai laiko, finansų, talento, nespėjai, kritai į kūrybos duobę? Padės prie pavadinimo pridurtas „eskizas“. Tai sumažina atsakomybę ir suteikia viltį, kad kada nors, galbūt, kaip nors bus sugrįžta prie spektaklio ir jis bus tik spektaklis. Deja, ne sykį projektas (dar vienas madingu tapęs žodis) prasideda ir baigiasi tik eskizu. Arba tapęs spektakliu praranda gyvybę.

Aš pati pasimokiau sykį, kai eskizo išbaigti man nebuvo leista, tad esu įsitikinusi, jog tas vienas žodelis atsakomybės prieš žiūrovą neatima. Kas jau yra premjeros dieną, tą ir žiūrim. Su knyga, sakyčiau, panašiai: kas jau pateko tarp viršelių, tą ir skaitom. Jei tai eskizai, iškarpos, metmenys, tai tiek ir tų pastangų įdėta. Mes juk puikiai jaučiame, ką reiškia išbaigti kūrinį, o ką reiškia pateikti eskizą. Jei portretų metmenys kabo dailės parodoje, tai turi būti priežastis, dėl kurios matome metmenis.

Man pasirodė, kad knygoje „Nutolę balsai“, kaip ir „Atminties salose“, autorei pritrūko kantrybės ar valios, ar žinių, kad paveikslai būtų išbaigti iki galo. O gaila.

Girdzijauskaitės eseistika – memuarai. Net jeigu ji aprašo kitus asmenis, ji į juos žvelgia per savo emocinės atminties prizmę. Daugelis aprašytųjų jau mirę. Beveik visus ji buvo gyvenime sutikusi, pabendravusi betarpiškai, kitaip sakant, prisilietusi. Beveik visus, nes iš bendro konteksto iškrenta Vega Vaičiūnaitė, apie kurią atsiliepta labai drungnai ir iš tolo.

Toks jausmas, kad knyga yra skirta tam tikrai „šeimai“. Tiems, kurie daugelį aprašytųjų pažinojo. Tiems, kurie pažįsta bent jau autorę (todėl į tą „šeimą“ patenku ir aš). Pašaliniams žmonėms papildomos informacijos apie garsias personas tarsi ir nereikia, o apie negarsias galbūt ir nebus pasigendama. Kilus klausimui „o kodėl aš apie šitą žmogų skaitau?“ galima atsiversti redakcijos prierašą ir rasti pateisinimą: „Portretuose kryžiuojasi esė, novelės ir prisiminimų žanrai (…).“ Kuriame puslapyje tiesa, o kuriame fikcija, susiprask ar pajausk pats, skaitytojau. Kaip „šeimos“ narė, prisipažinsiu, skaičiau tuos susikryžiavusius žanrus kaip pasakas ar paskalas.

Girdzijauskaitė kuria legendas apie žmones, kurie gyveno prieš mane, apie pasaulį, kuris kažkada buvo gyvas. Išties, galima sakyti, tai toks naujas lietuviškų memuarų pogrupis, kurį galima būtų pavadinti pagal Marcelijaus Martinaičio knygos pavadinimą: mes gyvenome.

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Pavyzdžiui, man būtų buvę smalsu paskaityti apie Girdzijauskaitės kolegę (ir berods gerą draugę) kitą teatro kritikę Ireną Aleksaitę. Kai dar su kursiokais trynėm siaurų Teatro ir kino fakulteto koridorių tapetus alkūnėmis, judvi atrodė neišskiriama pora ir komiškiausios mūsų anekdotų veikėjos. Ir iki šiol moku puikiai pamėgdžioti Girdzijauskaitės ir Aleksaitės dialogą, jų kontrastingą kalbėjimo manierą (pirmoji – melancholiška flegmatikė, antroji – sangviniška cholerikė).

(Štai vienas anekdotas: po Rimo Tumino „Maskarado“ (spektaklis, kuriame pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje panaudota sniego mašina) generalinės peržiūros iš salės šlapiu veidu išeina garbi teatro kritikė ir sako pirmam sutiktam aktorinio studentui: „Dieve, taip gražu buvo… taip gražu… Kai scenoj pradėjo snigti, aš ir pradėjau verkti… Per ašaras nieko daugiau nemačiau…“ Bet spektaklio recenzija, kupina impresijų ir emocijų, žinoma, pasirodė.)

Deja, garbios teatro kritikės šioje knygoje susitelkta ne į esančiuosius. Mirties kvapu ir persmelkta ši knyga (ir tai – nėra blogai). Tačiau: apie mirusius arba gerai, arba nieko. Ir: mirusieji neprisikels ir nepasakys, kaip iš tiesų buvo. Mirusysis nepasipriešins, jeigu visam pasauliui praneši apie jo seksualinę orientaciją. Štai nežinojau apie kino kritiko Sauliaus Macaičio meilę savo lyčiai, bet dabar žinosiu. Kodėl turėjau tai sužinoti iš šitos knygos? Ar pats Macaitis nebūtų tam prieštaravęs, jei būtų gyvas?

Knygos pristatyme paminėta, kad knygoje daug netikslių detalių. Ką gi, emocinė atmintis iškraipo! Tačiau pasigirdęs prisipažinimas, jog buvo rašyta remiantis emocine atmintimi, yra tokio kraipymo teisinimas. Dar kartą kratomasi atsakomybės. O taip norisi jos pareikalauti…

Šiek tiek pažinodama Girdzijauskaitę, nenustembu, kad jos tekstuose daugiau emocijų, nei intelektinių apmąstymų, formos aiškumo. Mokslo darbai ir laipsniai negali pakeisti žmogaus charakterio. Tokia jau ji yra, ir už tai ją turbūt daugelis myli. Gerai, kad buvo lemta atsidurti tarp įdomių savo laikmečio žmonių ir dabar gali apie juos papasakoti. Teisės (pareigos?) kalbėti iš jos neatimsi.

Jos stilius – ypatingas, nes ji apdovanota talentu įsižiūrėti ir prisiminti smulkmenas. Ne tik velnias yra detalėse, ir dievas yra detalėse. Ir šios autorės knygose detalės gyvena, jos mus veda per puslapius. Daiktai, drabužiai, maistas, gėrimai, pastatai, žmogaus charakterio bruožai sukuria tridimensinį vaizdą. Praeitis atgyja prieš mūsų akis. Išties meistriška.

Tačiau kiekvieno portreto struktūra anaiptol neapgalvota, juos visus, regis, jungia tik tai, jog jie portretai. Autorė staiga pernelyg įsigilina į vieną kokią puotą (su visais valgių ir gėrimų aprašymais) arba staiga viską persveria vienas koks asmeniškas prisiminimas visai ne apie tą personą, kurios vardas pavadinime, kažkodėl vienoje dalyje telpa du nelabai susiję žmonės – juos susieja artimos mirties datos… Skaitai ir klausi savęs: ar mirtis išties ir sieja šios knygos veikėjus? Bet juk ne visi aprašytieji (laimei) mirę!

Klibanti kūrinio struktūra man yra atmestinio požiūrio į amatą (techninę rašymo dalį) simptomas. Tam, kad struktūra būtų suveržta, tiksli, apgalvota, reikia, na, apgalvoti, o ne tik išjausti tekstus. Dabar gi skaitai ir jauti, kad vėjas laivę neša į vieną pusę, bet greitai pasikeis ir nuneš dar velniaižin kur. Toks nesaugumo jausmas.

Perskaičius tuos „portretų metmenis“, galvoje ryškėja ir kitas dalykas: iš tiesų autorė rašo ne apie kitus, o apie save pačią. Intymūs prisipažinimai apie savo ir veikėjų santykį, trivialūs ar lemtingą reikšmę turėję įvykiai, nepadailintas atvirumas, pamažėl atgręžia į vieną žmogų – autorę – nes visgi apie ją sužinome daugiausia. Tarsi sukryžiavę akis spoksotume į 3D piešinį ir įvairių veidų primargintame lape išryškėtų vienas portretas – Audronės Girdzijauskaitės. Nejučia imi savęs klausinėti: o kodėl aš skaitau apie ją? Kas ji tokia? Kodėl tiek daug turiu apie ją žinoti?

Pagalvojau, kad tai ir vėl lietuviškosios eseistikos ypatybė (užsiminiau apie tai įraše „Flirtas su literatūra“). Galų gale randi tik grynąją beletristiką, gražų pilstymą iš tuščio į kiaurą, pasūdant mirties grėsme ir pasaldinant pastebėjimais apie gyvenimo smulkmenų grožį. Kiekvienas puslapis tau šaukia: štai, štai, koks tas gyvenimas, štai, žiūrėk, žiūrėk, tai aš matau, aš! Pasakotojas nenorėtų išsiduoti, kad rašo tik apie save (ir yra įdomus tik pats sau), tačiau perskaičius jo knygą teprisimeni, jog matei patį – išsipūtusį, didelį, nuogą. Tokios pozos matyti (ir tokios prozos skaityti) neįmanoma neįsimylėjus autoriaus. O jei jau myli, tai pateisini: gero žmogaus turi būti daug. Ir pateisini, kad visi jo portretai tik vadinasi portretais, o iš tiesų yra vienas didelis autoportretas. Arba tiksliau – autoportreto metmuo.

Esu parašiusi, ir čia pakartosiu, Konstantino Stanislavskio perfrazuotą mintį: sunku matyti mylinčius save literatūroje, o ne literatūrą savyje. Girdzijauskaitė tikrai susipažinusi su fraze: mylėk ne save teatre, o teatrą savyje. Žinoma, tai nelengva. O gal net neįmanoma?

Žymus eseistas, Renesanso žmogus, Montaigne’is irgi rašė apie save. Dargi įžangoje prisipžino, kad jei ne tie laikai ir ne tie papročiai, tai stotų prieš skaitytoją nuogas ir necivilizuotas (perfrazuoju). Skaitydama jį vis galvoju, kaip dar nuogesnis jis būtų pasirodęs? Kita vertus, iš paties Montaigne’io – tik balsas. Taip, jis rašė apie save. Bet tai, kaip jis mąstė apie save, rodo, kad „aš pats“ tėra prizmė, ne tik emocijų, bet ir intelekto prizmė, pro kurią žvelgiama į pasaulį, į kitus žmones, tekstus, daiktus ir reiškinius. Visgi Montaigne’io objektas yra pasaulis – subjekto akimis. (Panašiai atsiliepčiau ir apie W.G. Sebaldo užburiančią eseistiką.) Jei subjektas pats sau tampa alfa ir omega, pačiu svarbiausiu objektu, tai akys užsimerkia, ratas užsidaro, stoja vidiniai patamsiai. O jei tai duodama skaityti kitiems, tai jau paprastasis ekshibicionizmas.

Ne, Girdzijauskaitės negalėčiau pavadinti ekshibicioniste. Greičiau naivia (gerąja, švelniają prasme). Greičiausiai ji pati nežino, ką rašo.

Naivumu padvelkė autorės nuostaba, sužinojus, jog maniakine depresija sergantis žmogus nusižudė: „Buvau girdėjusi, kad Stasiui diagnozuota maniakinė depresija, bet kad šitaip…“ (p. 337 „Jis liko aname krante“) Kažkas kažkam paskambino, ir atsirado papildoma vieta stojamuosiuose į institutą – „blatas”? „Persišviečianti siela“ (iš aprašymo atrodo, kad buvo pilka vidutinybė, kažkieno statytinė) neleido reikštis lėlių teatre jaunajai kartai – korupcija? Arba autorė viena vyksta pas tūlą vyrą į sanatoriją „gelbėti“ žymaus aktoriaus – bohemos išdykavimai? Taip pat ir į jos namus tūlas vyras užsuka pakalbėti, nors ji turi vyrą ir vaiką, o vėliau siūlo tekėti (ji ir vėl labai nustemba). Arba kažkoks vyrukas naktimis skambina iš Rusijos ir kalbina, tuo šiurpindamas autorės šeimą. Skaitai ir galvoji: ar autorė suvokia, kad ji buvo jauna graži moteris ir vyrai ją visaip mergino? O gal suvokia ir didžiuojasi, o vadinama tai bohemos gyvenimu?

Pamenu atvejį, kai ji Akademijoje mums kažką pasakojosi apie studentiškus laikus, ir anuomet mes, jauni, purvini ir pikti jaunuoliai, ciniškai kikenome iš jos atviravimo. Klausytis buvo nejauku, tarsi matytum dėstytojos apatinius. Tuo pačiu dingtelėjo, kad dėstytoja – naivus žmogus. Iš to begalinio naivumo ir tiesą visiems sako. Todėl nenuostabu, kad recenzuojamieji jai kartais ir „į snukį“ pažadėdavo duoti ar grasindavo, kad tegul nepasirodo ant teatro slenksčio. O gal tai ne naivumas? Tuomet tikrai nežinau, kas.

Provincialumas. Autorė, regis, jo nemėgsta, mato ir parodo pirštu. Tuomet galvoji, o kas gi tai yra, tas provincialumas, kurio reikia bijoti? Jei geografiškai, tai visa Lietuva yra provincija. Jei turime omeny vidines žmogaus savybes, tai kartais atrodo, kad juo nuspalvinti ne tie portretai, kuriuos nurodo autorė. Ar tai aktorius Algimantas Masiulis, po kostiuminėmis kelnėmis mūvintis baltas teniso kojines, dovanojantis žiedus moterims, kuriuos su juo nemiega (?), „dirbantis“ tam, kad įsiamžintų ateities knygose? Ar iš Barboros vaidmens neišeinanti Rūta Staliliūnaitė? Ar labai didinga persona, tačiau neapsiskaičiusi, ir mirties patale bijanti sugriauti savo išorinį įvaizdį, pianistė Aldona Dvarionaitė? Nepaprastai liūdnai man atrodė keli kiti tuštukai, „stilistai“, elegantiški žmonės.

Ak, jau ta elegancija. Skaitydama žaidžiau: rask kiekviename portrete žodį „elegantiškas“. Gal tik kokiuose trijuose neradau! Kas toji elegancija? Lietuvių kalbos žodynas nurodo, jog taip pavadinamas puošnumas, grakštumas. Lotynų kalbos žodis elegans, elegant– susijęs su eligere – rinkti, išrinkti. Anglų kalboje elegantiškas – rinktinis, išsiskiriantis savo grakštumu, stiliumi, išvaizda ir manieromis.

Elegantiškai atrodo Girdzijauskaitės knyga, jos išvaizda (kaip ir visų dailininko, neseniai išėjusio Anapilin, Romo Oranto knygos, Rašytojų sąjungos leidyklos braižas). Tačiau kai taip dažnai bandoma įteigti, jog tiek daug autorės matytų dalykų ir personų buvo elegantiškos, imu abejoti. Elegancija – toks tuščias žodis. Kažką nusprendžiantis už mane, skaitytoją. Norėčiau pati juo apdovanoti kurį personažą, daiktą ar reiškinį. Tačiau tarp šios knygos viršelių, mano manymu, pateko daugiau manieringų, nei elegantiškų, personų. Gražių, iš tiesų gražių žmonių, pilnavidurių asmenybių ne tik pasaulyje, bet ir Girdzijauskaitės knygoje maža. „Aukštų antakių“, mėlyno kraujo, įspūdingos pozos inteligentai man kelia gailestį.

Švelnų gailestį kelia visa ta knyga. Gaila tų aprašytų žmonių, nes daugumos iš jų gyvenimo istorijos, skirtingai nei jiems skirtos knygos dalys, yra išbaigtos – jie jau išėję. Gaila kai kurių portretuojamųjų, nes jie gyvenime buvo liūdnos vidutinybės. Autorė juos prisimena šviesiai, nostalgiškai, irgi su tam tikru gailesčiu. Gaila visų ir visko, net paties savęs. Skaitydama galvojau apie tai, koks beprasmis ir komiškas tas mūsų spurdėjimas, tie mūsų stiliai ir mados, tie mūsų tikslai ir siekiai. Mirtis visus sulygina ir ištrina, tarsi dailininkas trintuku, nusprendęs negadinti popieriaus ir ant to paties nupiešti kitus, kitų, jaunų žmonių veidus.

Nelabai supratau, kodėl knygos gale pridurta pavardžių rodyklė. Ar tai mokslo darbas? Portretų metmenys su pavardėmis, kad lengviau galėtum susirasti paminėtą save? Atrodo, kad suvardinti visi, kas tik buvo paminėti. Galėtum pamanyti, kad apie juos rasi pastraipą, tačiau štai susirandu Hansą Christianą Anderseną ir jo vardas tik prie pasakos pavadinimo „Undinėlė“ (p. 316, „Mirties angelo paviliota“). Arba štai Karpiai (p. 71) – pasirodo, dvarininkai, autorė tvarkė jų archyvą, tik tiek apie juos. Tarsi žymos internetiniame puslapyje. O tokia pavardžių rodyklė sukuria klaidingą įspūdį, kad šioje knygoje pateikiama informacija apie asmenis galima pasitikėti…

Laiškų intarpai – ant ribos – neišteisinti. Suprask, kaip nori. Iš serijos „pasidaryk pats“.

Užbaigsiu savo komentarą ištrauka, kurią net garsiai perskaičiau savo vyrui. Ji savyje talpina visą tą „konfūzą“, kurį randi šioje knygoje. Novelė, memuaras, biografija? O gal tiesiog aukštojo stiliaus fragmentai, trikdantys, nuostabą keliantys:

Įžengėm į rūmus, pravėrėm aukštas baltas duris ir patekom į prieblandoje skendintį pusrūsio kambarį su langais į grafų rozariumą; vienoje iš lovų kažkas miegojo. „Liole, kelkis, turim viešnią!” Lola nenorom atsisėdo lovoje ir ėmė kumščiais trinti akis, visai kaip vaikas. Jos ilgi, juodi, garbanoti ir susivėlę plaukai supo dailų pailgą veidą. „Liole, parodyk Audronei savo krūtinę, nusivilk tuos marškinius, – sako Rasa.  – Aš jau sakiau jai, kokia tu graži.” „Na ir kam?” – nusistebi Liolė, bet, nors ir nenorom, traukia per galvą naktinius, nustumia antklodę ir droviai šypsosi, atvėrusi savo grožybes. Ir dabar matau ją, mieguistą ir panašią į kokią kreolų madoną… (p. 240, „Beieškant išėjusiojo pėdų”)