Dešimt minučių

Kaip tik baigiau skaityti Elizabethos Berg knygą apie rašymą „Escape into the Open“ – pasiskanaudama (knygos gale netgi pateikti keli patiekalų receptai), nes kas sykį paskaičiusi puldavau prie kompiuterio. Tai vienas geriausių pagyrimų knygai: ji įkvepia rašyti! Be to, paaiškėjo, kad esu skaičiusi autorės romaną. Tai knyga jaunimui „Joy School“ – labai kukli, tačiau jaudinanti istorija (iš tų „knygų jaunimui“, kurias mielai skaito visi).

Berg pareiškė, kad skųstis „rašytojo bloku“ yra tas pats, kas sušukti „aš nesu alkanas!“ ir kad nerekomenduoja pavydėti kitiems rašytojams „įgimto talento“. Ji siūlo ieškoti savo natūralaus stiliaus, kalbėti savo balsu, net jeigu jis netobulas. Rasti patį jaudinančias temas. Rašant nepersistengti.

Perkrautas stilius erzina, net daugumoje atvejų autorius juo bando pasipuikuoti, ir taip savo tekste ima dominuoti pats. Dauguma skaitytojų tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje pageidauja artumo tik su tuo, apie ką rašoma.

Bandydamas rašyti natūraliai, svarbiausia turi atsipalaiduoti. Žinau, kad lengva pasakyti, bet tikriausiai sunku padaryti. Manau, tai panašu į tokią sceną: chirurgų kolektyvas susibūręs virš paciento, gulinčio ant operacinės stalo, ragina atsipalaiduoti.

Turbūt geriausiai suprasti mane jums padės priminimas apie tai, kaip vaikštome. Juk nesuplanuojame kiekvieno judesio iš anksto. Būtų sunku, jei reiktų galvoti apie tai, tikrai – kaip mes sugebame netgi išlaikyti balansą? Bet jeigu priimate tai, kaip aš – kažkas mano viduje jau žino, kaip rašyti natūraliai; manęs taip netrauktų rašyti, jeigu to kažko nebūtų; manyje slypi įgimtas instinktas – na, tuomet esate pasiruošęs bėgti.

Bandykite būti visuomet atidus, žvelgti giliau paviršių. Leiskite sau jausti viską, ką tik galite. Klausydamiesi, kaip šneka žmonės, įsiklausykite į intonaciją, kirčius, pauzes, greitį, žodžius už žodžių. Prie rašytojo širdies viskas turi lipti; veiksmas, kai nuolat įsisavinami įspūdžiai, turi būti jums toks pat natūralus, kaip jūsų plaukų spalva. (p. 47)*

PRATIMAS: Dešimt minučių (iš knygos)

Pasidėkite prieš save žadintuvą (aš naudoju virtuvės laikroduką). Atsiverskite savo dienoraštį (kompiuteryje – naują dokumentą). Prisiminkite kokį nors savo gyvenimo įvykį, kuris padarė jums stiprų įspūdį, sukėlė emociją. Tai gali būti bet kokia emocija – pyktis, baimė, liūdesys, nostalgija, džiaugsmas. Įsileiskite tą atsiminimą, vėl išgyvenkite.

Dabar užstatykite žadintuvą 10 minučių ir rašykite.

Rašykite pirmuoju asmeniu (aš, viskas vyksta man, su manimi), esamuoju laiku (viskas vyksta dabar).

Įtraukite visus pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Nesistenkite paaiškinti, kaip tas įvykis atsitiko, negalvokite, kaip jį gali suprasti skaitytojas, padoriai ar nepadoriai tai atrodo, tiesiog įšokite į atsiminimą ir rašykite, ką jaučiate, kas su jumis vyksta.

Nesustokite, neabejokite, rašykite nepaliaudami. Galvokite ne apie tai, ką parašėte ką tik, o ką tuojau parašysite. Pasakokite puslapiui taip, lyg kalbėtumėt pažįstamui. Ir pasakokite tol, kol suskambės žadintuvas.

Tuomet – stop.

Darydami šiuos pratimus išmoksite, kad mažiau yra daugiau; kad daug naudingiau yra parodyti, nei nupasakoti; kad tikrovišką dialogą parašyti padės girdėjimo menas; kad labai geras įprotis yra mažiau galvoti, o daugiau rašyti. (p. 51)*

__________________________

*Elizabeth Berg „Escape into the Open“ (The Art of Writing True), 1999 NY

Stilius yra… aš

KleinBottle

Trumanas Kapotė (Truman Capote):

Ne, nemanau, kad stiliaus galima sąmoningai išmokti, taip, kaip negalima sąmoningai pasirinkti akių spalvos. Galiausiai stilius esi tu pats. O be to, rašytojo asmenybė taip priklauso nuo darbo… Asmenybė turi būti žmogiška. Asmenybė yra per menkas žodis, žinau, bet būtent jį turiu omenyje. Individualus rašytojo žmogiškumas, jo žodis ar gestas pasaulio link turi atsirasti beveik kaip personažas, kuris kalbasi su skaitytoju. Jeigu asmenybė yra neaiški, susipainiojusi ar tiesiog tik literatūriška – ça ne va pasFaulknerMcCullers – jie iškart parodo save.

(Visas interviu: Trumano Kapotės balsas)

Viljamo Stranko jaunesniojo (William Strunk Jr.) ir E. B. Vaito (E. B. White) knygoje „Elements of Style“ yra skyrius apie stilių. Papunkčiui ištraukiu jo esmę:

1. Place yourself in the background. (Pats būkite šešėlyje.)

Rašykite per daug negalvodami apie save, neiškelkite savęs į pirmą planą. Jeigu jūsų darbas stiprus, sklandus, nuotaikingas, asmenybė sužibės jame savaime.

2. Write in a way that comes naturally. (Rašykite taip, kaip natūraliai išeina.)

Rinkitės tuos žodžius, kurie jums parankūs. Nemėgdžiokite kitų rašytojų (bent jau sąmoningai). Nesąmoningas mėgdžiojimas nėra toks jau blogas dalykas – jis kyla iš žavėjimosi kitų kūriniais.

3. Work from a suitable design. (Laikykitės tinkamos schemos.)

Prieš pradėdami kurti, sugalvokite schemą, pasirinkite formą. Nešami emocijų, visgi pasirinkite kryptį.

4. Write with nouns and verbs. (Rašykite daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.)

Daiktavardžiais ir veiksmažodžiais, o ne būdvardžiais ir prieveiksmiais. Patariama kabintis už daiktų ir veiksmo: tai suteiks darbui jėgos ir spalvų. Būdo ir veiksmo nusakymas taip neveiks.

5. Revise and rewrite. (Perskaitykite ir perrašykite.)

Skaitymas to, ką parašei, yra rašymo dalis. Skaitant randama kompozicijos nesklandumų, minties įtrūkimų. Retas kuris parašo iškart galutinį variantą.

6. Do not overwrite. (Neperkraukite kalbos.)

Įmantrus, pernelyg puošnus, perkrautas tekstas kartais vimdo. Ir trukdo sekti pagrindinę mintį. Ypač reikia saugotis renkant kompiuteriu – rašymo greitis leidžia pilstyti iš tuščio į kiaurą, mėgautis žodžių srautu. (Mėgautis niekas neuždraus, tik paskui nepamirškite sutrumpinti.)

7. Do not overstate. (Neperdėkite.)

Jeigu išpūsite, perdėsite, pagražinsite vieną kartą, skaitytojas nebetikės jumis.

8. Avoid the use of qualifiers. (Venkite įterpinių.)

Galima sakyti, laimei, žinoma, aišku, beje, deja, kiek atsimenu, šimtas tokių žodelyčių suveiks kaip siurbėlės jūsų tekste.

9. Do not affect a breezy manner. (Nesižavėkite spontaniškumu.)

Rašyti viską, kas užplaukia, nėra taip jau stipru. Spontaniškas pilstymas pralaimi prieš suvaldytas emocijas.

10. Use ortodox spelling. (Neišradinėkite naujos rašybos.)

Skaitytojui yra lengviau skaityti žinomus, matytus žodžius. Keisdami jų formą, atitrauksite dėmesį nuo veiksmo (lengviau – lengweu?).

11. Do not explain too much. (Neaiškinkite per daug.)

Ypač tiesioginėje kalboje. Dažnai užtenka: „jis tarė“. Retai padeda: „jis tarė pritardamas“.

12. Do not construct awkward adverbs. (Nekurkite nenormalių prieveiksmių.)

Kaip čia būtų lietuviškai… „Ji rašo laikraštiškai.“ Tinka? (Overly, muchly, tiredly...)

13. Make sure the reader knows who is speaking. (Pasistenkite, kad skaitytojas žinotų, kas kalba.)

Jeigu dialoge taps nebeaišku, kas kalba, žmogus bus priverstas skaityti iš naujo. Taip pat nenaudinga kirsti tiesioginę kalbą ne vietoje. Pvz. „Mano berniuk, ar jau, – tarė pulkininkas, – esi pasiruošęs karui?“ Tiktų: „Mano berniuk, – tarė pulkininkas, – ar jau esi pasiruošęs karui?“

14. Avoid fancy words. (Venkite prašmatnių žodžių.)

Venkite komplikuotų, pretenzingų, įmantrių, gudrių, tarptautinių, kai yra paprastų ir visiems suprantamų žodžių. Čia daug kas priklauso nuo rašytojo klausos. Kaip ją lavinti? Skaityti.

15. Do not use dialect unless your ear is good. (Nenaudokite tarmių, nebent turite gerą klausą.*)

Jei jau rašote su tarmiškais (ar kalbos su akcentu, ar slengo) intarpais, visame kūrinyje laikykitės tos pačios žodžio formos. Pvz. durnela vėliau nekeiskite į durniala, durnele ar pan.

16. Be clear. (Rašykite aiškiai.)

Aiškumas yra geros prozos ženklas. Jei sakinys painus, miglotas – geriau tokį išbraukti ir perrašyti.

17. Do not inject opinion. (Neįterpkite nuomonės.)

Mes visi turime nuomonę apie viską, tačiau įterpti ją bet kur – egoizmo ženklas. Sakyti savo nuomonę naudingiau tik tuomet, kai jos klausia. Rašyti – tik tuomet, kai jos tikrai reikia.

18. Use figures of speech sparingly. (Kalbos figūras naudokite taupiai.)

Kalbos figūros (retorinis kreipinys, retorinis klausimas, retorinis sušukimas, kartojimas, laipsniavimas, polisindetonas, asindetonas, paralelizmas, antitezė, elipsė, nutylėjimas, inversija, periodas ir t.t.), šaudomos viena po kitos, neleidžia skaitytojui atsikvėpti, vargina. Naudodami metaforas, nepainiokite jų: palyginę ką nors su kardžuve, nepridurkite, kad tai buvo ir kaip smėlio laikrodis.

19. Do not take shortcuts at the cost of clarity. (Nenaudokite trumpinimų aiškumo sąskaita.)

Trumpinimą reikia pirmiausia išskleisti (Pamišusių Meškų Sąjunga), o tik vėliau naudoti (PMS).

20. Avoid foreign languages. (Venkite užsienio kalbų.)

Kai kurie rašytojai jaučia poreikį įterpti žodžius ar sakinius kita kalba. Skaitytojui tai sukelia nepatogumus, o rašytojui – leidžia pasipuikuoti erudicija…

21. Prefer the standard to the offbeat. (Rinkitės normą, o ne nukrypimus.)

Naujų kalbos vėjų tegul vaikosi reklamos kūrėjai – jiems yra svarbu susikalbėti potencialių pirkėjų kalba. Jauni rašytojai kartais stačia galva neria į naujoves, užuot ramiai ir atsargiai bridę į šiaip ar taip nuolat kintančios kalbos srovę…

PASTABA: Palikau angliškus sakinius, nes mano vertimai yra netikslūs. Paaiškinimai po kiekvienu punktu yra mano, nors stengiausi laikytis originalo minties. Matote, iškyla problema – ar tai, kas tinka anglų kalbai, tinka ir lietuvių? Beje, Stranko ir Vaito „biblija rašytojams“ neatrodo absoliučiai teisinga netgi anglakalbiams. (Kritikos galite rasti čia.) O ir pati kalba tikrai yra kintantis dalykas. Kaip ir kalbos patarimai.

*pastabėta vėliau: rašytojo klausą gal geriau vadinti kalbos pojūčiu

Paskelbtateorija | Žymos: | Komentarai įrašui Stilius yra… aš yra išjungti

Trumano Kapotės balsas

Reikia jį išgirsti, tik paskui galėsite sakyti, kad Filipas Hoffmanas (Phillip Seymur Hoffman) 2005 metais pasirodžiusiame filme Kapotė“ vaidina šlykščiai (jei dar apsivers liežuvis tai sakyti). Trumanas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984) – nuostabus, stilingas amerikiečių rašytojas. O kad jo balsas, manieros, gyvenimo būdas nepaprastas ir ne visiems priimtinas – na, toks jau jo gyvenimo skonis, o dėl skonio nesiginčijama. Jo žymiausi darbai: negrožinė knyga Šaltu krauju“ (“In Cold Blood”) ir novelė Pusryčiai prie Tiffany“ (“Breakfast at Tiffany’s”).

Pirmiausia pažiūrėkite:

O dabar siūlau paskaityti ištraukas iš Kapotės interviu (klausinėja Patti Hill, 1957 metai). Pasitelkite vaizduotę ir išgirsite, kaip jis atsakinėja:

PH: Ką pradėjote rašyti pirmiausia?

C: Apsakymus. Ir mano didžiausios ambicijos vis dar krypsta link šio žanro. Gerai pagalvojus, apsakymai man taip ir išliko, kaip viena sunkiausių ir labiausiai drausminančių prozos formų. Tik apsakymams turiu būti dėkingas už kontrolę ir rašymo techniką.

PH: Ką turite omenyje, sakydamas kontrolė“?

C: Turiu omenyje, stilistiškai ir emociškai suvaldyti medžiagą. Vieni sako, kad tai vertinga, kiti – kad kurių velnių to reikia, bet aš tikiu, kad neteisingu sakinio ritmu galima sugadinti visą apsakymą – ypač, jei aritmija atsiranda sakinio gale – klaidingai išskyrus pastraipą ar netgi padėjus kablelį ne vietoje. Henry James yra kabliataškio meistras. Hemingway – pirmos klasės pastraipų specialistas. Pagal tai, ką girdi ausys, aišku, kad Virginia Woolf nesklandaus sakinio nėra parašiusi. Nenoriu pasakyti, kad pats visada įgyvendinu tai, ką čia skelbiu. Bet aš bandau.

PH: Kaip galima išmokti apsakymo rašymo technikos?

C: Kadangi kiekvienas apsakymas turi savotiškų techninių problemų, akivaizdu, kad negalime apibendrinti visko ir paaiškinti paprastai, kaip dukart du. Savo istorijai rasi tikslią formą, kai suprasi, koks yra natūraliausias būdas ją papasakoti. Žinau būdą, kaip išbandyti, ar rašytojas rado natūralią apsakymo formą: ar galite perskaitę apsakymą jį įsivaizduoti parašytą kitaip, o gal jis nuslopina jūsų vaizduotę, atrodo nepriklausomas ir išbaigtas? Lygiai kaip išbaigtas yra apelsinas. Nes apelsinas yra tobulai gamtos sukurtas objektas.

PH: Ar yra priemonių, kurios padeda tobulinti techniką?

C: Žinau vieną priemonę – darbą. Rašymas turi taisykles: perspektyva, šviesa ir šešėliai – visai kaip tapyboje ar muzikoje. Gerai, jei gimei jas žinodamas. Jei ne – išmok. Tada perdėliok jas, pritaikyk sau. Netgi Joyce, baisiausias taisyklių laužytojas, buvo nuostabus meistras. Parašyti “Ulisą” jis galėjo todėl, kad galėjo parašyti Dubliniečius“. Atrodo, kad labai daug rašytojų kuria apskymus, norėdami pramankštinti pirštus. Na, tokiu atveju jie ir pramankština tik pirštus.

PH: Ar tie trys redaktoriai, kuriuos minėjote, padrąsino jus rašyti tiesiog pirkdami jūsų darbus ar jie taip pat ir pateikė kritikos?

C: Na, neįsivaizduoju nieko labiau padrąsinančio, negu tai, kad kažkas perka tavo darbus. Išties, niekada nerašau – tiesiog fiziškai negaliu to daryti – žinodamas, kad už tai nebus užmokėta. Bet kalbant apie minėtuosius, o ir kitus asmenis, jie dosniai pasidalino ir savo patarimais.

PH: Ar daug skaitote?

C: Per daug. Ir viską, įskaitant etiketes, receptus ir reklamas. Turiu aistrą laikraščiams (…). Paprastai perskaitau penkias knygas per savaitę – prie vidutinės apimties romano užtrunku apie dvi valandas. Man labai patinka trileriai, vieną dieną norėčiau parašyti pats. Nors teikiu pirmenybę aukščiausios rūšies grožinei literatūrai, per pastaruosius keletą metų mano dėmesys susikoncentravo ties laiškų, dienoraščių ir biografijų skaitymu.

PH: Kokie jūsų rašymo įpročiai? Kuriate prie rašomojo stalo? Rašote mašinėle?

C: Esu visiškai horizontalus autorius. Negaliu nieko galvoti, kol neatsigulu į lovą arba neišsitiesiu ant kušetės su cigaretėmis ir kava po ranka. Man reikia pūsti dūmus ir siurbčioti. Popiet nuo kavos pereinu prie mėtų arbatos, prie sherry ir martini. Ne, nerašau mašinėle. Ne iš pradžių. Pirmą variantą parašau ranka (pieštuku). Tada viską perrašau, taip pat ranka. Iš esmės laikau save stilistu, o stilistai, kaip visiems žinoma, yra apsėsti kablelio ar kabliataškio svarbos. Šios rūšies manija ir laikas, kurį užtrunku prie kūrinių, nepakeliamai erzina mane.

PH: Ar gali rašytojas išmokti stiliaus?

C: Ne, nemanau, kad stiliaus galima sąmoningai išmokti, taip, kaip negalima sąmoningai pasirinkti akių spalvos. Galiausiai stilius esi tu pats. O be to, rašytojo asmenybė taip priklauso nuo darbo… Asmenybė turi būti žmogiška. Asmenybė yra per menkas žodis, žinau, bet būtent jį turiu omenyje. Individualus rašytojo žmogiškumas, jo žodis ar gestas pasaulio link turi atsirasti beveik kaip personažas, kuris kalbasi su skaitytoju. Jeigu asmenybė yra neaiški, susipainiojusi ar tiesiog tik literatūriška – ça ne va pas. Faulkner, McCullers – jie iškart parodo save.

PH: Bijau, kad pertraukiau jūsų pasakojimą apie apsakymo rankraštį pieštuku. Kas paskui?

C: Taip, tai buvo antrasis eskizas. Tuomet rašau trečiąjį eskizą ant geltono popieriaus, tam tikros ypatingos rūšies geltono popieriaus. Ne, tam reikalui nesikeliu iš lovos. Balansuoju rašomąją mašinėlę sau ant kelių. Žinoma, puikiai pavyksta. Renku tekstą šimto žodžių per minutę greičiu. Na, kai geltonasis eskizas baigtas, kuriam laikui padedu jį į šalį – savaitei, mėnesiui, kartais ilgiau. Kai jį vėl atsiverčiu, perskaitau kaip tik galėdamas abejingiau, tada garsiai paskaitau vienam ar keliems draugams ir nusprendžiu, kokius pakeitimus noriu daryti ir ar noriu publikuoti. Esu išmetęs keletą apsakymų, vieną pilną ir vieną pusiau parašytą romaną. Bet jeigu viskas gerai, mašinėle surenku galutinį variantą – ant balto popieriaus. Ir viskas.

PH: Ar daug jūsų kūryboje autobiografiškumo?

C: Labai mažai, tikrai. Šiek tiek remiuosi tikrais įvykiais ar personažais, nors viskas, ką rašo rašytojas, iš dalies autobiografiška. Žolės arfa“ (“The Grass Harp”) yra vienintelis tikras dalykas, kurį aprašiau, bet, žinoma, visi galvojo, kad viskas išgalvota, kai tuo tarpu kūrinį Kiti balsai, kiti kambariai“ (“Other Voices, Other Rooms”) įsivaizdavo esant autobiografinį.

PH: Ar nors kiek padeda kritika?

C: Prieš publikuojant ir jeigu kritikuoja žmonės, kurių nuomone pasitiki, taip, žinoma, kritika padeda. Bet po to, kai kūrinys publikuotas, noriu girdėti tik liaupses. (…)

PH: Sykį skaičiau, kad jūsų mėgstamiausia laiko praleidimo forma yra bendravimas, skaitymas, kelionės ir rašymas – būtent tokia svarbos tvarka“. Ar tikrai?

C: Manau, kad taip. Bent jau visada esu įsitikinęs, kad bendravimas man yra visų svarbiausias. Man patinka klausyti ir man patinka kalbėti. Dieve, mergaite, ar nematai, kad man patinka kalbėti?

Paris Review