Būti su savimi (buto šokis)

 

Ką dar veikiu, kai nerašau ir neskaitau? Šoku. Viena, bet ne vien sau, ir žmonėms. Nes vienas mokytojas teisingai pasakė: reikia dalintis šokiu. O dar pridūrė: solo šokis sustiprina dvasiškai.

Pati žinau: tai, ko labiausiai bijai, nustuminėji, greičiausiai tau yra labai reikalinga. Nerk. Šauk. Kad ir pro šalį. (Niekada nebūna pro šalį, jeigu žinai kryptį.) Bent žinosi, kad pabandei. Iš visų jėgų.

Jau šį šeštadienį, spalio 7 d. 16:30 val., Kauno miesto kamerinio teatro mažoji salėje (Kęstučio g. 74A) vyks renginys JAPONIŠKAS SODAS. Dalyvauja AUROS festivalio garbės svečias Ito Takashi („Session House“, Tokijas, Japonija), Aurelijus Zykas (Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas). O prieš diskusiją Sandra Bernotaitė (šokanti rašytoja arba rašanti šokėja) pasidalins buto šokio improvizacija „Raibulių akmuo“ (15 min.). Renginys nemokamas. Vietų nedaug. Ateisite — tilpsite.

Viena moteris vakar man pasiskundė, kad dažniausiai nesupranta šokio spektaklių. Nustebau: o kam juos suprasti? Ak, taip, programėlėse prirašyta protingų dalykų, filosofinių svaičiojimų, intelektualių pagrindimų. Man jų nereikia. Net nebandau suprasti šokio. Šokį noriu pajusti. Ir visai gerai, jeigu stebėdama tai, kas vyksta scenoje, pajuntu krustelėjimą smegenyse ir imu galvoti. Kažką suprantu. Kažką atrandu. Tai būna puikūs šokio išgyvenimai, sėdint žiūrovų pusėje.

Na, o jeigu manęs nesujaudina ir nesukelia minčių, prašau bent netrukdyti man. Kartais patinka tiesiog sėdėti vienoje patalpoje su gražiais (dažniausiai) šokančiais kūnais, tarsi priešais judantį ekraną, matyti vaizdus, nuo kurių skiria mano pačios minčių debesis. Bent netrukdyti prašau. Žinoma, būna, kad pasirodymas visai neįkvepia, o atvirkščiai. Tada supykstu ir išeinu. Manau, kad kiekvienas žiūrovas turi teisę išeiti iš pasirodymo, jeigu šis jam trukdo gyventi. Jokių mandagumų, kai tai liečia man vienintelio gyvenimo laiką!

Tai šitai ir norėčiau pasakyti žmonėms, kurie ateis pabūti su manimi tas penkiolika minučių Kamerinio teatro salėje. Aš ateisiu būti su jumis tokia, kokia esu. Graži ir baisi, jauna ir sena, vyras ir moteris, mirusi ir gyva.

Šeštadienį, spalio 7 d. 16:30 val., Kauno miesto kamerinio teatro mažoji salėje. Raibulių akmuo.

Iki pasimatymo!

Sandra

 

Pjesės strategija pagal Jelinek

Neišdildomą įspūdį kadaise man paliko austrų rašytojos Elfriede’s Jelinek romanas „Pianistė“, nors ir išverstas į lietuvių žiauriai prastai. Michaelio Hanekes sukurta šio romano ekranizacija man irgi patinka (kitų šio režisieriaus darbų negaliu pakęsti). Bandžiau skaityti kitas Jelinek knygas (anglų vertimą „Women as Lovers“, Jurgio Kunčino vertimą „Geismas“), tačiau užsikabinti nepavyko.

Suprantu jos strategiją, jaučiu, ką ir kaip ji nori pasakyti, kas tai per eksperimentai, tačiau patys tekstai man nepakeliami. (Gal to ir siekta?) Kita vertus, tai, kas nepaskaitoma romane, turi potencijos sužydėti scenoje – uždaroje erdvėje, kurios liguistai bijo pati autorė – kai nuo teksto smūgių negalėtum išsisukti. Tad Jelinek man vis tiek išlieka viena įdomiausių autorių. Gerai, dar pridurkim, kad ji Nobelio premijos laureatė. Jos publicistikos, esė anglų kalba galima rasti www.elfriedejelinek.com.

Norėčiau kada nors parašyti pjesę, tačiau nesugalvoju rašymo strategijos. Turiu problemų, nes esu dirbusi ir kaip aktorė, ir (daugiausia) kaip režisierė. Kaip rašyti ir neįsivaizduoti savo pjesės pastatymo? Kaip šiais – nežabotų scenos eksperimentų – laikais galima žiūrėti į dar vieną dramaturgijos tekstą? Žemiau esančio interviu ištrauka man sukėlė šiokių tokių naudingų minčių. Gal ir jums sukels.

Dramaturgė Karen Jurs-Munby klausinėja Elfriede’ę Jelinek jos pjesės „Sports Play“ angliškosios premjeros išvakarėse (originalą galima rasti čia (nuoroda)).

* * *

Ar skiriasi pjesės rašymo procesas nuo romano rašymo proceso?

Nežiūrint to, kad mano pjesės dažnai atrodo kaip proza – kadangi jos sudarytos iš ilgų monologų – iš tiesų jos nėra proza. Proza pasakoja, o pjesės yra tekstai, skirti pasakojimui. Pjesės yra sukurtos kolektyviniam priėmimui, proza – individualiam priėmimui. Todėl negali paprasčiausiai pasakyti, kad mano pjesės yra tam tikra prozos rūšis, kadangi jos nieko nepasakoja. Jos kalba. Jos sako. Nors neseniai pastebėjau, kad ribos tampa neaiškios, ir mano proza vis labiau virsta „kalbančia“.

Savo pjeses rašote pagal planą ar pasikliaujate intuicija?

Ne, neplanuoju. Man tai būtų nuobodu. Visada leidžiu tekstams vesti. Jie patys žino, kur nori eiti. Esu prie to pratusi, nes dešimtmečiais laikau namie šunį. Turi eiti ten, kur padaras, arba tekstas, nori eiti. Kartais jis tempia tave paskui save, nusivesdamas kažkur visai ne ten, kur iš pradžių norėjai eiti.

Ar rašydama įsivaizduojate, kaip jūsų pjesės atrodys įkūnytos scenoje? Kiek fiziška ar vaizdinė yra jūsų dramaturgija, o gal ji visiškai kalbinė?

Na, rašydama pjeses matau vaizdinius – to man pakanka. Kai režisierius padaro kažką visai skirtingo, mane tai dar labiau domina. Lygiai taip pat būtų nuobodu, jei režisierius – ir taip pat, žinoma, aktoriai – paprasčiausiai turėtų inscenizuoti ir iliustruoti tai, ką jiems surašiau. Nors įsivaizduoju pjesę vaidinamą, man dar nuostabiau yra išmokti matyti savo tekstus naujomis akimis, per teatro pastatymus. Pastatyta pjesė niekada nėra autoriaus darbas. Tai daugiausia pusė, jei išvis kiek, jo ar jos darbo. Pjesė įsikūnija tik bendradarbiaujant grupei. Todėl teatras ir yra įdomus.

Spektaklyje laikas suvokiamas skirtingai nei skaitant romaną. Romaną galime perskaityti vienu prisėdimu arba per kelias dienas ar net savaites. Spektaklį pamatome vienu atėjimu. Norėdama savo pjesėse manipuliuoti laiku ar kontroliuoti laiką, aš pasitelkiu naratyvą. Naratyvas sunkiau apčiuopiamas jūsų darbuose. Ką galvojate apie laiko rolę kuriant pjesę?

Išvis nesuku dėl to smegenų. Manau, laikas vaidina svarbią rolę dialoguose, nes juose labai svarbus tempas (orig. timing – vert. past.). Tam, kad jo išmokčiau, verčiu Oscaro Wilde’o komedijas ir [kitus darbus], kuriuos papildau ir pritaikau. Tačiau pati nerašiau dialogų labai ilgą laiką, išties nuo tada, kai pradėjau rašyti pjeses, nes atlikėjams ir režisieriui norėjau perduoti ir laiko komponentą. Noriu, kad išryškėtų kažkas nauja, kažkas, kame mano tekstai dalyvauja tik kaip vienas komponentas iš daugelio. Pateikiu tik pasiūlymą, netgi ne galutinį teksto variantą.

Ar galvojate apie tai, kaip jūsų pjesės veikia žmonių grupes, ar rašote atskiriems publikos nariams?

Ne, visai ne. Nei sekundei negalvoju apie publiką. Nežiūrint to, suvokiu, kad atiduodu savo tekstus grupei.

Ko pasimokote žiūrėdama spektaklius pagal savo pjeses?

Deja, nebegaliu žiūrėti spektaklių, nes kenčiu nuo nerimo sutrikimo ir dėl to negaliu lankyti teatro. Todėl stokoju tokios patirties. Seniau, kai dar galėjau ten eiti, žiūrėdavau spektaklius, tačiau nieko nesužinojau, išskyrus tai, kad vietoj dialogų privalau rasti kitą formą, bet šitai žinojau ir anksčiau.

Gaila, kad jūsų pjesių nėra pagrindinėse mūsų scenose. Kiek jūsų tekstai yra austriški? Kiek vokiški?

Man taip pat gaila, kad britų scenos neatrodo susidomėjusios mano tekstais. Manau kad taip yra taipogi ir dėl skirtingų tradicijų. Aš paprasčiausiai nerašau jokių „gerai sukaltų pjesių“. Net jei bandyčiau, man nepavyktų.

Dėl savo ligos gyvenu atsiskyrėlės gyvenimą, todėl net nebežinočiau, kaip šiais laikais žmonės kalba tarpusavyje. Todėl turiu leisti idėjoms ir ideologijoms grumtis vienai su kita – dar viena sporto metafora. Bet kuriuo atveju, mano šaknys yra austriškos literatūros tradicijoje, kuri iš tiesų gana smarkiai skiriasi nuo vokiškosios.

Austrijos auditorija visuomet imli tekstams, kritikuojantiems kalbą, tekstams, kurie tarsi leidžia kalbėti pačiai kalbai – nuo ankstyvosios Wittgensteino kalbos filosofijos, per kalbos kritiką Karlą Krausą, iki pokario eros Viennos grupės. Nematau to Vokietijoje. Aš stumiu kalbą toliau, visu pajėgumu ir iki baisiausio kandumo – tuo mane visada kaltina – tam, kad kalba turėtų išsakyti tiesą netgi prieš savo pačios valią.

Iš tiesų, tai turėtų suveikti Anglijoje, nes kandumas ir žodžių žaismas visuomet gyvavo britų literatūroje. Mažai žinau apie cockney [slengas], tačiau žinau pakankamai, kad žavėčiausi nepaprastu šios tolimos „kalbos“ lingvistiniu kūrybingumu. Todėl mano pjesės, tikiu, neiškris iš Anglijos konteksto visiškai, nors jos ir nėra „normalios“ teatro pjesės.

————————————————————

Pjesę galima įsigyti Amazon.com (nuoroda).

Esminis įvykis

Toliau tęsiu straipsnių ciklą apie dramos kūrimo įrankius. Trumpai galima būtų pasakyti taip: esminis įvykis yra tai, kas atsitinka pjesės (kūrinio) pabaigoje. Šiame straipsnyje aiškinsimės, kodėl taip svarbu žinoti, kas atsitinka kūrinyje.

Taigi kas čia atsitiko?

Įvykis susijęs su vidiniu veiksmu ir konfliktu, nes suteikia jiems kulminaciją arba veiksmo viršūnę – momentą, link kurio nuosekliai (geriausiu atveju) ir vedė veiksmas ir konfliktas. Įvykis kartais nusakomas, kaip pjesės virsmo taškas. Pavyzdžiui, kai Edipas nustoja ignoruoti, kad jis žino, kas nužudė Lajų (jis pats). Arba kai Hamletas nustoja svarstyti apie kerštą už tėvą, bet pagaliau imasi keršto. Arba kai Blanša (Tenessio Williamso „Geismų tramvajus“) iš moters, ieškančios prieglobsčio, virsta moterimi, iš kurios buvo atimtas paskutinis prieglobstis.

Visuose šiuose atvejuose matome pagrindinį veiksmą (Edipas nori nužudyti Lajaus žudiką) ir konfliktą (visi, kurių jis klausinėja apie žudiką, arba nieko nežino, arba nieko nesako), kuris veda prie esminio įvykio (Edipas atranda, kas yra žudikas).

Esminio įvykio metu veikėjas arba gauna tai, ko siekė, arba galutinai praranda.

Edipas ir Hamletas gauna tai, ko siekė, nors už tai sumokėjo itin brangiai – vienas suniokojo savo gyvenimą, kitas prarado gyvybę. Tačiau, žiūrint iš dramaturginės pusės, jie abu pasiekė savo tikslų, taigi tai savotiškai laiminga pabaiga. Bet štai Blanša nepasiekia tikslo – neranda prieglobsčio. Jos pabaiga – nelaiminga, tačiau čia svarbu, kad išrišimas aiškus.

Taip pat naudinga galvoti apie esminį įvykį ne tik kaip atsitikimą, bet kaip apie vidinį virsmą, momentą, kai reikalai pasisuka kita kryptimi ir pats veikėjas pasikeičia iš vidaus. Galima būtų sakyti, kad svarbiausias įvykis atsitinka jo galvoje. Žinoma, apie jį mes sužinome iš išorinių ženklų – gestų, kalbos, fizinių veiksmų. Tačiau svarbiausias veiksmas yra nematomas, jis yra vidinis.

Čia priėjo Aristotelis…

Aristotelis įvykį vadino atpažinimu (sen. gr. anamnesis). Jis turėjo omenyje, kad tai (universalios) tiesos atpažinimas, kad iki šio taško (žinojimo) veikėjas nuėjo ilgą vingrų kelią, pradėjęs nuo nežinojimo (ignoravimo). Šis konkretus įvykio tipas (atpažinimas), pasak Stuarto Spencerio, nėra būtinas kiekvienai pjesei, kaip nebuvo būdingas ir kiekvienai senovės graikų tragedijai. Tačiau pagrindinis pastebėjimas, kad esminis įvykis yra ne išorinis, o vidinis, tinka kiekvienam dramaturginės struktūros kūriniui.

„Karaliaus Edipo“ esminis įvykis yra ne akių išsidūrimas (jis netgi vyksta ne scenoje) – tai tėra esminio įvykio pasekmė. Taipogi ir „Hamlete“ ne finalinis „šokis su kardais“ yra esminis įvykis. Grumtynių išdava čia tiesiog sutampa su esminio įvykio išdava. „Geismų tramvajuje“ esminiu įvykiu tampa ne pats Blanšos išprievartavimas, o pripažinimas to, kad prievarta įvyks (arba apsisprendimas išprievartauti).

Auditorija priima, pamato, gali suvokti vidinį įvykį tik per išorinius veiksmus (kalbą, gestus, elgesį). Dažnai tie veiksmai atsiranda jau įvykus esminiam veiksmui – taip, kaip apie bombos sprogimą sužinome iš smūgio bangų.

Dievas iš mašinos

Deus ex machina (sen. gr.) – dievas iš mašinos. Tai dramos kūrimo priemonė, kurios kartais griebiamasi kaip paskutinio šiaudo, kai situacija niekur nejuda ir reikia kažkaip išspręsti ją, užbaigti. Senovės Graikijos teatre būdavo pasinaudojama tam tikslui specialiai sukonstruota mašina, kurioje stovėdavo dievus vaidinantys aktoriai. Dievas atskrisdavo ir pasakydavo, kaip bus, tuo viskas ir baigdavosi. (Beje, kartais tai būdavo ironijos priemonė.)

Deus ex machina irgi yra įvykis, tačiau neišplaukiantis nei iš veiksmo, nei iš konflikto. Jis nėra nieko pasekmė, jis tiesiog svetimkūnis. Nesvarbu, kas iki tol vyko scenoje, atskrido tūlas dievas ir pasuko viską savaip.

Šiuolaikinis tokios priemonės pavyzdys būtų bet koks įvykis, kuris nėra susijęs su kūrinio esminiu įvykiu ir veiksmu.

Pavyzdžiui, Petras ir Jonas visą valandą sprendė, kam atiteks stiklinė vandens. Gale pro duris įėjo Onutė, griebė stiklinę ir išgėrė. Pabaiga. Išties, skamba komiškai ir netgi kiek pamokančiai. Visgi Onutės veiksmai, sutikime, neturi nieko bendro su visa prieš tai trukusio intensyvaus veiksmo valanda.

Bet kurios scenos dramatinis įvykis turi išplaukti iš veiksmo ir konflikto, ne kitaip (ne iš kur kitur).

Trečiasis kelias

Kartais gali atrodyti, kad kūrinio išdava pernelyg paprasta, jeigu veikėjas gale arba laimės, arba nelaimės, t.y. jis renkasi iš dviejų galimų pasekmių: A arba B. Trečiasis kelias būtų, jei taptų nebesvarbu, ar veikėjas užbaigia A, ar B atveju. Įvyktų dalykas, nustelbiantis abi galimas baigtis.

Edipas atranda, kas nužudė Lajų. Žudikas yra pats Edipas. Mums nebesvarbu, ar Edipas gavo tai, ką norėjo. Svarbu tai, kad jo gyvenimas sugriautas – ir tai mus sujaudina stipriau už žinojimą, kad veikėjas pasiekė tikslą.

Tarkim situacijoje, kai Petras ir Jonas kovoja dėl vandens stiklinės, svarbiausia būtų nebe tai, kuris iš jų išgėrė tą vandenį, bet kitas faktas – kad Petras suvokia, jog nebenori vandens, dėl kurio buvo taip ilgai kovota. Svarbiausiu išlieka virsmas, pokytis veikėjo viduje.

Trečiasis kelias būtų rašant galvoti ne tiek apie tai, ar veikėjas pasieks savo tikslą, kiek apie pačią virsmo, pokyčio idėją. Taip pat galvoti apie didelę riziką, kainą, kurią veikėjas sumokės, ir apie skaudžias pasekmes, jeigu nelaimės to, ko siekia.

Dar apie atpažinimą

Pamenu aktorystės studijų pradžioje žiauriai kankinomės, kurdami etiudus, kuriuose, kaip mums buvo prisakyta, privalo būti įvykis. Ilgai ir aš, ir mano kurso draugai negalėjome suvokti, kas gi turima omenyje po tuo žodžiu įvykis? Įeina į sceną žmogus ir… sudaužo vazoną? Suvalgo obuolį? Nusimauna kelnes? Apsiverkia? Perskaito laišką ir suplėšo? (Pastarasis – labai dažnas variantas pradedančiųjų tarpe.) O dar mūsų klausdavo: tai kas čia įvyko? Ką tuo norėjai pasakyti? Ką čia veikėjas suprato?

Vienas vaikinas krutėjo scenoje kokias penkias minutes. Jau nebeprisimenu tiksliai veiksmo, nes nebuvo jis aiškus nei žiūrovams, nei matyt pačiam aktoriui. Dėstytoja jo paklausė: tai kokia tavo etiudo mintis? O jis vietoj suimprovizavo: kai ryte išeini iš namų, visada pasiimk megztinį, nes negali žinoti, ar vakare neatvės! Mes visi vos neprileidom į kelnes iš juoko. Štai, problemos mastas – akivaizdus.

Kalbant apie esminį įvykį, itin svarbus yra žodis, kurį anoje pastraipoje suskliaudžiau: universalios tiesos atpažinimas. Pasiimti megztinį? Labai geras patarimas, tačiau tai nėra universali tiesa. Net jeigu veikėjas vaidinimo gale tai supras, jo galvoje įvyks nušvitimas (vaje, juk reikia su savim nešiotis megztinį!), tai nebus taip svarbu ir įdomu (nors visai komiška), kaip pavyzdžiui suvokimas, kad ryte išėjęs iš namų, vakare gali visai nebepareiti – nes mes esam mirtingi, ir tiek nedaug reikia, kad iš mūsų būtų atimta gyvybė! Tokio, tarkim irgi komiško, etiudo vidinis įvykis galėtų būti išreikštas kad ir per megztinį… Tai jau aktoriaus išmonės ir meistriškumo reikalas.

Kūriniuose svarbus yra veikėjų susidūrimas su didelėmis, giliomis, baugiomis, tačiau stulbinančiai paprastomis tiesomis. Jas visi mes žinome, tačiau kartais pamirštame tam, kad neva gyventume ramiau. Menas jas ištraukia ir pastato priešais akis. Tai ne tikroviška akistata (jei pavyzdžiui būtų su mirtimi), o saugi simuliacija, kurios metu galime patyrinėti savo jausmus. Išsigąsti, apžiūrėti savo baimę – ir padėti ją į širdies stalčiuką.

Vidinis įvykis gali būti ir ne toks didingas, tragiškas, ir nebūtinai supratimas turi būti apie mirtį…

Reziumė:

Problemų sprendimai dažnai slypi paprastuose dalykuose. Bet kokio kompleksiško, daugiasluoksnio, sudėtingo kūrinio dramaturginė struktūra gali būti labai paprasta ir aiški. Kodėl nėra lengva sukalti tvirtą karkasą? Gal todėl, kad norisi pradėti iškart nuo sudėtingų dalykų?

Čia man kilo noras papasakoti apie Snaigės rašymo metodą, todėl…

(cha, bus daugiau)

——————————————

Susiję straipsniai:

Vidinės arklio jėgos

Priešingybių kova

Rizika ir viltys