Tik nebūk originalus, Mozartai!

Kas gali pamatuoti, kiek žalos atneša mokymas, su kuriuo paskui turi kovoti visą gyvenimą? Kas pasakė, kad visi mokytojai užsiėmę tuo pačiu dalyku – mokymu – tarsi tai būtų kažkokia medžiaga, substancija, kurios prasti mokytojai duoda mažai, o geri – daug? Keithas Johnsonas teigia, kad geri ir prasti mokytojai užsiėmę priešingais dalykais: gerieji ugdo talentą, o prastieji – žlugdo.

Keitho Johnstone’o, Teatro sporto pradininko, knygą „Impro“* skaičiau prieš daugiau nei dvidešimt metų, ką tik baigusi studijas, gavusi aktorės diplomą, su kuriuo galėjau daryti ką noriu, tik ne gauti darbą teatre ar kine. Skaičiau ir norėjosi verkti (iš laimės), ir vis kartoti: norėčiau kada nors parašyti tokią knygą. Tokią – apie tą patį dalyką. Viskas man joje buvo skaudžiai suprantama ir akivaizdu. Johnstone’o tiesmukumas leido tikėti, kad pasaulyje yra Mokytojų. Johnsonas nuo to laiko ir tapo mano didžiausiu Mokytoju. Šiandien vėl skaitydama jo knygą suvokiu, kiek daug iš jo anuomet išmokau ir vėliau naudojau praktikoje, nors, pripažįstu, dariau ir daug klaidų – bet mano įžūli drąsa imtis mokyti sceninės kalbos išplaukia tikrai iš šitos plonos knygelės!

Norėdami praplėsti akiratį, o ir tiesiog sužinoti daugiau apie save patį, apie kūrybiškumą, ryšį su savo pasąmone, netgi kaukes ir transą, susiraskite šią knygutę. Ji ir rašančiajam aktuali. Deja, lietuviškai taip ir neišleista, nors yra išversta (pirmą kartą į rankas pakliuvo vertimo rankraštis, kurio nei vienai leidyklai nereikėjo). Mano būsimoje knygoje apie rašymą, žinoma, bus daug nuorodų į ją. Čia įdedu vieną ištrauką:

* * *

Daugelis studentų užblokuoja savo vaizduotę tuo, kad bijo būti neoriginalūs. Jie tiki, kad tiksliai žino, kas yra originalumas, kaip ir kritikai, jie visuomet įsitikinę, jog gali atpažinti avangardą.

Originalumą įsivaizduojame remdamiesi tais dalykais, kurie jau egzistuoja. Man sakė, kad Japonijos teatro avangardo grupės yra lygiai tokios, kaip ir Vakaruose – na, žinoma, nes kaip kitaip žinotume, kad jos avangardinės? Kiekvienas gali turėti savo teatro avangardo grupę: tik liepk nuogiems aktoriams gulėti krūvomis arba spoksoti į žiūrovų akis, arba judėti nepaprastai lėtai, arba daryti bet ką, kas tuo metu madinga. Tačiau tikras avangardas nėra kitų mėgdžiojimas ar mėgdžiojimas to, ką kažkas darė prieš keturiasdešimt metų, nes tie žmonės sprendė problemas, kurias reikėjo spręsti, pavyzdžiui, bandė sukurti populiarų teatrą su dėmesio vertu turiniu – ir jie greičiausiai visai neieškojo avangardo!

Improvizuotojas turi suprasti, kad kuo jis bus tiesmukesnis [obvious], tuo atrodys originalesnis. Nuolat sakau, kaip žiūrovai mėgsta tą, kuris yra tiesus, ir kaip jie visuomet su malonumu juokiasi iš tikrai „akivaizdžios“ idėjos. Paprašius improvizuoti paprastų žmonių, jie ima ieškoti kokios „originalios“ idėjos, nes nori būti palaikyti protingais. Jie sakys ir darys visokiausius netinkamus dalykus. Į klausimą „Kas vakarienei?“ prastas improvizuotojas desperatiškai bandys atsakyti ką nors originalaus. Ką bepasakytų, jis bus per lėtas. Galiausiai ištrauks kokią idėją, pavyzdžiui, „kepta undinė“. Jei tiesiog būtų pasakęs „žuvis“, žiūrovai būtų labai patenkinti. Nėra dviejų vienodų žmonių, ir kuo tiesmukesnis yra improvizuotojas, tuo labiau jis atrodo pats savimi. Tačiau norintysis padaryti įspūdį savo originalumu ras idėjas, kurios iš tiesų dažniau girdėtos ir mažiau įdomios. Aš daugiau nebeprašau Londono publikos pasakyti, kur turėtų vykti scenos veiksmas. Koks nors kvailys visada sušuks arba „Leikesterio aikštės viešieji tualetai“, arba „už Bekingemo rūmų“ (niekada „Bekingemo rūmų viduje“). Žmonės, bandantys būti originalūs, visuomet atranda tuos pačius senus atsibodusius atsakymus. Paprašyk žmonių pateikti originalią idėją ir pamatysi sumaištį, į kurią juos tai įmeta. Jei visi pasakytų pirmą į galvą atėjusį dalyką, nebūtų problemos.

Įkvėptas menininkas yra tiesmukas. Jis nedaro jokių sprendimų, nelygina vienos idėjos su kita. Jis priima savo pirmąsias mintis. Kaip kitaip Dostojevskis, tam, kad įvykdytų sutartis, tris savaites galėjo diktuoti vieną romaną ryte, o kitą popiet? Jei pagalvosite apie Bacho sukurtų darbų apimtis, turėsite tam tikrą įsivaizdavimą apie jo darbo sklandumą (ir dar mes esame praradę pusę jo darbų), be to, daug laiko jis skyrė repeticijoms ir choro berniukų lotynų kalbos pamokoms. Pasak Louiso Schlosserio, Beethovenas yra pasakęs: „Klausiate, kur randu savo idėjas? Šito su tvirtu įsitikinimu negaliu pasakyti. Jos atsiranda be perspėjimo, tiesiogiai, galiu jas pagauti rankomis.“ Mozartas apie savo melodijas sakė: „Iš kur ir kaip jos ateina, aš nei žinau, nei galiu jas priversti ateiti. Tas, kurios man patinka, išlaikau atmintyje, ir esu įpratęs, kaip man sako, niūniuoti jas.“ Vėliau tame pačiame laiške jis rašo: „Kodėl mano kūriniai įgauna tokią savotišką formą ir stilių, kas padaro juos mozartiškais ir skirtingais nuo kitų kompozitorių darbų, greičiausiai pareina nuo tos pačios priežasties, kuri suteikė man tokią didelę ar tokią kumpą nosį ir, trumpai tariant, daro ją Mozarto nosimi – kitokią, nei kitų žmonių nosys. Nes iš tiesų aš nesimokau ir nesiekiu jokio originalumo.“

Įsivaizduokime, jei Mozartas būtų siekęs būti originalus? Būtų tas pats, kaip žmogui esančiam Šiaurės ašigalyje eiti į šiaurę, – ir tai galioja visiems mums. Originalumo siekimas tave nutolina nuo tavo tikrojo aš, o darbą paverčia vidutinišku.

__________________________

* Keith Johnstone “Impro. Improvisation and the Theatre“ (aš pirkau iš Amazon, yra ir e-knygos versija)